Civilinė byla Nr. e2-600-943/2016

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02521-2015-3

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų R. G. ir A. B. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti atsakovų turtui laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-6730-560/2015 (2016 metų bylos Nr. e2-486-560/2016) pagal ieškovo R. G. ieškinį nurodytiems atsakovams dėl 191 083 EUR skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo R. G. 55 077 Eur skolos, iš atsakovės A. B. G. 136 006 Eur skolos, iš abiejų atsakovų priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui R. G. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, bendrai ne didesnei nei 55 077 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu bei areštuoti atsakovei A. B. G. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, bendrai ne didesnei nei 136 006 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu.
3. Nurodo, jog ieškinio suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovas R. G. nekilnojamojo turto neturi, o atsakovei A. B. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas apsunkintas hipoteka. Be to, atsakovui R. G. priklauso 50 proc. UAB „P. s.“ akcijų, tačiau jos yra areštuotos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4942-794/2015. Pastaruoju metu santykiai tarp šalių yra tapę konfliktiniais, jie nagrinėjami daugelyje civilinių bylų, esant tokio pobūdžio konfliktinei situacijai, yra reali grėsmė, kad atsakovai vengs grąžinti ieškovui priklausančias pinigų sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovui R. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 55 077 EUR sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; areštavo atsakovei A. B. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 136 006 EUR sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę.
5. Nesant (trūkstant) tokio turto, teismas leido reikalavimo sumai areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose bei turtines teises ieškinio sumai, uždraudžiant tokiu turtu ar lėšomis disponuoti, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškovu R. G. pagal pareikštą ieškinį.
6. Teismas, susipažinęs su ieškinyje išdėstytais argumentais sprendė, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti, todėl yra pagrindas teismui taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Įvertinęs iš atsakovų, fizinių asmenų, prašomas priteisti sumas, teismas konstatavo, kad jos laikytinos pakankamai didelėmis, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, šios sumos būtų priteistos iš atsakovų, tačiau šiems perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šias sumas būtų sudėtinga arba negalima išieškoti, todėl teismas sprendė, jog nesiėmus ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7. Atsakovai R. G. ir A. B. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį; leisti skubiai vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo; priteisti iš ieškovo atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Ieškovo ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, ieškovas negali rašytiniais įrodymais pagrįsti savo reikalavimo pagrįstumo, kartu su ieškiniu pateikiami tik abejotiną įrodomąją reikšmę turintys įrodymai.

8.2. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, kadangi atsakovei priklausančio turto vertė yra ženkliai didesnė nei ieškinio suma. Tačiau tuo atveju jei teismas manytų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju būtinas ir ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuotinos atsakovų lėšos – atsakovams turi būti leista naudotis 3 000 Eur suma būtinų šeimos poreikių tenkinimui.

8.3. Skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nutarties motyvai deklaratyvūs.

9. Atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą ieškovas R. G. prašo pakeisti palikti nepakeistą skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį.
10. Nesutikdamas su atskirojo skundo argumentais ieškovas teigia, kad atsakovai siekdami paneigti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius gerą atsakovų finansinę padėtį, kuri eliminuotų grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Šuo atveju tokių duomenų nepateikta, ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti laikinąsias apsaugos priemones.
11. Įvertinęs atsakovų prašymą leisti naudotis iš areštuotų lėšų 3 000 Eur suma, ieškovas mano, kad ji nepagrįsta, todėl netenkintina.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo prašymu atsakovų turtui pritaikyti suvaržymai, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo

13. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
14. Apeliantų nuomone, šiuo atveju teismas neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimų atsakovui, ieškinį grindžia nepatikimais įrodymais, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirojo skundo argumentai iš esmės susiję su ieškovo teisės pareikšti ieškinį vertinimu. Atsakovų teigimu, ieškovas ieškiniu teigia, kad šalis siejo paskoliniai santykiai, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė paskolos sutarties, ar kitų patikimų įrodymų.
15. Lietuvos apeliacinis teismas pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su teismo pareiga sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertinti tikėtiną ieškinio pagrįstumą, pažymi, kad į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, todėl ir atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar ieškovas turi reikalavimo teisę atsakovams sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nevertinamas. Teismas atkreipia dėmesį, jog iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų ir vertinamos situacijos matyti, kad šalis sieja kompleksiniai teisiniai santykiai, ieškovas jų buvimą įrodinėja kartu su procesiniais dokumentais pateikiamais įrodymais, kurie, kartu su ieškovo paaiškinimais, leido pirmosios instancijos teismui priimti nagrinėti ieškovo ieškinį ir spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
16. Vertinant skundo argumentus dėl ieškovo reikalavimų pagrindimo, pažymėtina, jog ieškovo pateiktų įrodymų, kaip ir ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimas bus atliekamas, jų įrodomoji reikšmė nustatoma, bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovai atsikirtimus į ieškinio reikalavimus ir teiginius, jog ne jie, bet priešingai, ieškovas atsakovams skolingas lėšas, kurios ir buvo grąžintos pavedimais, kuriais ieškovas įrodinėja paskolos atsakovams suteikimo faktą, taip pat grindžiami mokėjimo pavedimais.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog preliminariai įvertinus ieškovo pareikštus reikalavimus, susipažinus su ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, tikėtina, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.

Dėl grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimo

18. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Įvertinęs ieškovo argumentus ir nustatęs kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovų, fizinių asmenų, turtinę padėtį, remdamasis teismų praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013), pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimo, ieškovui palankaus teismo sprendimo (dėl bendros 191 083 Eur priteisimo), įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamu atveju suponavo didelė ieškinio reikalavimų suma.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovais, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė.
20. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovui tikėtinai pagrindus savo ieškinio reikalavimą, o teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones įvertinus, jog ieškinio reikalavimo pobūdis, šalių tarpusavio santykiai bei ieškinio suma kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, būtent atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui neegzistuoja, jų turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.).
21. Atskiruoju skundu siekiant paneigti grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, akcentuojama, kad atsakovų turtinė padėtis yra gera, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikiama. Atsakovė turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, tačiau už jo įsigijimą nėra atsiskaityta, be to, turto vertė nustatyta masinio vertinimo būdu 2012 metais. Atsakovai kitų įrodymų, kurie teismui leistų susidaryti visapusišką nuomonę apie jų turtinę padėtį, nepateikė. Tam, kad teismas galėtų pripažinti apeliantų teiginius pagrįstais, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių jų finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie apeliantų gaunamas pajamas, jų vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, atsakovams suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie atsakovų vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas bei finansines ataskaitas.
22. Nesant duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantų teiginius dėl jų geros finansinės padėties, apeliacinės instancijos teismo nuomone, grėsmė būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nepaneigta, dėl ko pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta, pagrindo jos naikinti nėra.

Dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir prašymo jas pakeisti

23. Atsakovai atskirajame skunde nurodė, jog teismui manant, kad laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo naikinti, turi būti areštuojamas tik atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas, o jeigu teismas laikytųsi pozicijos, kad ieškovo reikalavimų užtikrinimui paliktinas ir atsakovų lėšų areštas, jiems turi būti leista naudotis 3 000 Eur suma būtinų šeimos poreikių tenkinimui.
24. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, parenkant laikinąją apsaugos priemonę vadovaujamasi ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ekonomiškumo principas įpareigoja teismą taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010).
25. Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, taikydamas atsakovų turto areštą, konstatavo, jog, nustačius, kad nepakanka areštuotino atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštuotinos atsakovams priklausančios lėšos, kas rodo, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir atsakovų piniginių lėšų areštą, kaip labiausiai asmens teises suvaržančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numatė tik tuomet, jei ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nepakaktų atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Pagrindo naikinti tokio areštuotino turto eiliškumo, aukščiau aptartais pagrindais nėra (atsakovai duomenų apie kitą, nei atsakovei priklausantį turtą, už kurio įsigijimą nėra atsiskaityta ir kuris įkeistas hipoteka, nepateikė, viešuosiuose registruose pateikiama turto vertė nėra neginčytinas įrodymas atsakovų turimo turto vertei pagrįsti, tuo labiau turint omenyje, kad byloje įvertintas turtas priklauso tik vienam iš atsakovų, kuriems reiškiami savarankiški turtinio pobūdžio reikalavimai).
26. Teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į skolininko ir jų šeimos narių, ypač mažamečių vaikų, poreikius; siekiant įvertinti, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-158/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010).
27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad nesant areštuotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuojamos atsakovų lėšos, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, neviršijančios Vyriausybės nustatyto vienos minimalios mėnesinės algos dydžio. Įrodymų, kad ši suma nėra pakankama šeimos poreikiams tenkinti, nepateikus, bei konkrečiai neįvardijus atsakovų šeimos poreikių, bei nenurodžius atsakovų šeimos sudėties, teismas negali vertinti atsakovų prašymo. Todėl, atsakovams tinkamai nepagrindus jų šeimos būtiniems poreikiams būtinos skirti lėšų sumos, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo plačiau nevertina ir dėl jo nepasisako. Nesant visumos duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantų finansinę padėtį, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kadangi grėsmė būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nepaneigta.
28. Atkreiptinas dėmesys, jog ši teismo nutartis neužkerta galimybės atsakovams pateikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą ir pagrįstą prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant šeimos poreikiams tenkinti būtiną skirti lėšų sumą bei ją pagrindžiančius įrodymus (CPK 148 str.; 178 str.).

Dėl nutarties motyvavimo

29. Atskiruoju skundu taip pat keliamas reikalavimas panaikinti skundžiamą nutartį dėl to, jog ji atsakovų nuomone, yra nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir jos motyvus, konstatuoja, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovų teiginiai dėl skundžiamos nutarties nemotyvavimo yra nepagrįsti. Skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, kurią šiuo atveju pirmosios instancijos teismas siejo su ieškinio suma. Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamoje nutartyje paremtos byloje esančių įrodymų visetu, nutartis yra motyvuota, todėl šiuo pagrindu (dėl nepakankamos motyvacijos) naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

30. Atsakovai apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti iš ieškovo jų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                        Egidija Tamošiūnienė