Civilinė byla Nr. e3K-3-75-916/2025

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00444-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.1.5.1.2.11; 2.4.2.3; 2.4.2.5; 2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovams A. B., V. G., R. J. ir I. K. (I. K.) dėl nuosavybės bei paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo, žalos atlyginimo, pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu bei pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimui, kylančiam iš nuosavybės teisinių santykių, ribojimus ne Lietuvos piliečiams įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, statinio savininko pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės sklypą ar jo dalį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė:

2.1.       pripažinti, kad J. J. (Y. Y.) 2010 m. rugpjūčio 2 d. išduotuose nuosavybės teisės liudijimuose nurodytas turtas (1/2 dalis nebaigto statyti pastato – gyvenamojo namo ir 1/2 dalis bendro 0,0718 ha ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas ir Namas), 1/2 dalis lėšų su priskaičiuotomis palūkanomis nurodytose AB SEB banko bei banko AB „Swedbank“ sąskaitose) asmeninės nuosavybės teise priklausė V. K. J., mirusiam 2010 m. (duomenys neskelbtini);

2.2.       pripažinti negaliojančiais nurodytus 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir rugpjūčio 26 d. išduotus nuosavybės teisės liudijimus;

2.3.       pripažinti negaliojančiu 2020 m. kovo 20 d. atsakovei V. G. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą;

2.4.       priteisti iš atsakovės buvusios notarės A. B. 2653,10 Eur žalos atlyginimą;

2.5.       pripažinti negaliojančia 2021 m. sausio 18 d. 1/4 dalies Žemės sklypo ir Namo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo R. J. ir pirkėjos V. G., ir perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį ieškovui. 

3.       Ieškovas nurodė, kad nuosavybės teisės liudijimai buvo išduoti nepagrįstai ir neteisėtai, nes juose nurodytas turtas buvo asmeninė ieškovo mirusio tėvo V. K. J. nuosavybė, o notarė, nepatikrinusi mirusiojo vardu registruoto turto teisinio statuso, nepagrįstai jį laikė esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Buvo pažeista ieškovo kaip bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą turto dalį, todėl jis pageidauja pasinaudoti savo pirmenybės teise ir įsigyti nuosavybėn atsakovo R. J. 2021 m. sausio 18 d. atsakovei V. G. perleistą nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Plungės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

5.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1.       ieškovas M. J. ir atsakovas R. J. yra V. K. J. vaikai iš pirmos jo santuokos;

5.2.       1970 m. vasario 28 d. V. K. J. sudarė santuoką su Baltarusijos piliete J. J.;

5.3.       1996 m. balandžio 2 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu V. K. J. įsigijo Žemės sklypą, kuris jam buvo suteiktas kaip tremtiniui;

5.4.       2005 m. vasario 21 d. Testamentų registre registruotas V. K. J. testamentas: „Man, V. K. J., priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidėtų mano mirties dieną, o taip pat turtines teises, kurios gali atsirasti po mano mirties, aš palieku lygiomis dalimis savo sūnums: <...>“;

5.5.       2010 m. (duomenys neskelbtini) V. K. J. mirė;

5.6.       2010 m. balandžio 27 d. J. J., o 2010 m. gegužės 21 d. – ieškovas M. J. ir atsakovas R. J. kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notaro biurą;

5.7.       notarė A. B. išdavė:

5.7.1.                      J. J. 2010 m. rugpjūčio 2 d. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro 1/2 dalis Namo ir 1/2 dalis Žemės sklypo, liudijimą;

5.7.2.                      M. J. ir R. J. lygiomis dalimis – 2010 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą į nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro, be kita ko, 1/2 dalis Namo ir 1/2 dalis Žemės sklypo, liudijimą;

5.8.       2010 m. (duomenys neskelbtini)  mirė J. J.;

5.9.       2011 m. sausio 11 d. jos sūnus atsakovas I. K., atstovaujamas įgalioto asmens, kreipėsi į Palangos miesto 1-ąjį notaro biurą;

5.10.       notarė A. B. sutikrino būtinuosius duomenis ir, užregistravusi palikimo priėmimo fakto įregistravimą Testamentų registre, labai ilgą laiką daugiau jokių veiksmų šioje paveldėjimo byloje nebeatliko; 

5.11.       2020 m. kovo mėn. į notarę A. B. kreipėsi atsakovas I. K. dėl liudijimo išdavimo;

5.12.       2020 m. kovo 13 d. buvo sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią I. K. pardavė paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias mirus 2010 m. (duomenys neskelbtini) motinai J. J., o paveldėjimo teisių pirkėja atsakovė V. G. nupirko šias teises už 60 000 Eur; 

5.13.       2020 m. kovo 20 d. atsakovei V. G. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dėl palikimo, atsiradusio po J. J. mirties, – 1/2 dalies Namo ir 1/2 dalies Žemės sklypo, lėšų banko sąskaitoje.

6.       Atsakovė V. G. prašė teismo taikyti ieškinio senatį. Teismas vertino, kad senaties terminas prasidėjo nuo 2010 m. rugsėjo 9 d., t. y. ieškovui sužinojus apie tariamai pažeistas savo teises – jam ir atsakovui R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad jų abiejų paveldimą turtą sudaro ne visas tėvo turtas, o tik pusė, taip pat liudijime pažymėta, kad nuosavybės teisės į kitą pusę turto liudijimas išduotas J. J.. Ieškinys pareikštas 2020 m. liepos 31 d., ieškovas ir jo atstovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Teismas taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.8 straipsnyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuosavybės teisės liudijimų nuginčijimo ir pripažino, kad ieškovas yra jį praleidęs.

7.       Teismo vertinimu, atsakovė A. B., veikdama kaip notarė ir nustačiusi, kad V. K. J. mirė santuokoje, Žemės sklypas įgytas esant santuokoje, Namas anksčiausiai galėjo būti įgytas 1996 m. balandžio 2 d., t. y. esant santuokoje, pagrįstai konstatavo, kad po V. K. J. mirties likęs turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių, o ne asmeninė V. K. J. nuosavybė, kaip teigia ieškovas.

8.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1996 m. balandžio 2 d. sutarties 1 punkte yra nurodyta, jog „<...> pirkėjas nupirko 718 kv. m. <...> žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 2675,88 Lt <...>, iš kurių <...> b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 140,06 Lt“, taigi valstybinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis buvo sumokėta tik dalis (vos daugiau nei 5 proc.) įsigyjamo sklypo.

9.       Vertindamas 1997 m. lapkričio 21 d. V. K. J. testamento tekste esančią frazę „man priklausantį nebaigtą statyti gyvenamą namą ir žemės sklypą, esantį prie šio nebaigto statyti gyvenamo namo <...>“, teismas nurodė, kad testatoriaus nuomonės neužtenka tam, kad būtų pakeičiama tuo metu galiojusi sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.

10.       Ieškovo teismui pateiktą šeimos sutarties, kuria pasidalytas turtas ir J. J. neva atsisakė teisių į Namą, kopiją teismas vertino kritiškai, nes neaiški sutarties sudarymo data, joje nėra V. K. J. parašo, be to, būsimo palikimo atsisakymas yra negalimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas į bylą pateikė 2007 m. gegužės 8 d. notarine forma patvirtintą dovanojimo sutartį, pagal kurią V. K. J. padovanojo savo sutuoktinei J. J. 75 000 JAV dolerių. Tai rodo, kad sutuoktiniai visus teisinius reikalus tvarkėsi pas notarą, todėl teismui sukėlė labai daug abejonių, kodėl dėl šeimos sutarties tvirtinimo, formos ar pan. jie nesikreipė į notarą.

11.       Teismas konstatavo, kad atsakovė A. B., tinkamai ir visapusiškai įvertinusi jai pateiktus dokumentus, pagrįstai nustatė, kad turtas, dėl kurio buvo išduoti ginčo liudijimai, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

12.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nuo 2003 m. sausio 24 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio naujai redakcijai, jos 3 dalyje atsirado nuostata, jog „žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą“. 2003 m. balandžio 9 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas (toliau – Konstitucinis įstatymas), kurio 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka, be kita ko, Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. J. J. turėjo Baltarusijos pilietybę, tačiau turėjo ir leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi atitiko Konstitucinio įstatymo nuostatas, kurios leido jai įgyti nuosavybės teise žemę. Dėl to teismas nusprendė, kad atsakovė A. B., kaip notarė, jokių pažeidimų nepadarė ir teisėtai išdavė ginčijamus liudijimus.

13.       Be to, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės principas, o Žemės sklypo įgijimo metu galiojęs1964 m. CK apskritai nenustatė galimybės turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise būnant santuokoje (išskyrus paveldėjimo ar dovanojimo būdu gautą turtą), todėl sutuoktinei bet kuriuo atveju (sutuoktinio mirties ar ištuokos atveju) priklausė teisė į piniginę kompensaciją už santuokos metu sutuoktinio įgytą žemės sklypą CK 5.75 straipsnio tvarka.

14.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. spalio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Kolegija nesutiko su ieškovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris nėra suėjęs, kadangi ginčijamuose nuosavybės teisės liudijimuose nurodytas turtas priklausė palikėjui asmeninės nuosavybės teise. Byloje ieškovas, subjektyviai vertindamas savo paveldėjimo teisių pažeidimą bei teigdamas, kad mirusiam jo tėvui visas turtas priklausė asmeninės nuosavybės teise, nepaneigė kitų atsakovų motyvų ir teisinių argumentų dėl galiojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos ir teiktų įrodymų, kad ginčo turtą sukūrė abu mirusieji – V. K. J. ir J. J., būdami santuokoje, o byloje pateikta nepasirašyta šeimos sutartis, kuria, pasak ieškovo, abu sutuoktiniai pasidalijo santuokoje įgytą turtą, neatitinka tokio pobūdžio sutartims įstatymo taikomų turinio ir formos reikalavimų (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija konstatavo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, nei siekia įrodyti ieškovas: pagal bylos duomenis įrodyta, kad sutuoktiniai V. K. J. ir J. J. nebuvo nustatyta tvarka pasidaliję santuokoje įgyto turto, o palikėjas testamentu paliko sūnums tik savo dalį turto, priklausančio jam kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 

16.       Ieškovas teismo posėdžių metu pripažino aplinkybę, kad palikimo priėmimo metu pas notarę ir gaudamas 2010 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą žinojo, jog mirus tėvui paveldi kartu su broliu (atsakovu R. J.) tik pusę ginčo turto, tačiau notarei dėl to pretenzijų nereiškė, taip pat nesikreipė ir į teismą dėl išduotų paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo. Kolegijos vertinimu, ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis priimdamas notarine tvarka atsiradusio palikimo dalį jam išduoto paveldėjimo liudijimo pagrindu, aiškiai suprato, kad kita ginčo turto pusė priklauso mirusio tėvo sutuoktinei, tačiau elgėsi pasyviai, nesiėmė jokių realių veiksmų dėl nuosavybės teisės liudijimų ginčijimo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta atsakovų prašymu taikyti ieškinio senatį, nenustačius ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių ir neatnaujinus to termino teismo iniciatyva.

17.       Kolegija nusprendė, kad ieškovo pagrindiniams reikalavimams, kildinamiems iš paveldėjimo teisinių santykių, netaikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo pagrindiniai reikalavimai pagrįstai atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino nuosavybės teisės liudijimams nuginčyti, todėl ir išvestiniai (papildomi) ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami.

19.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas savaip interpretuoja Konstitucinio įstatymo nuostatas, todėl argumentus dėl J. J. teisės nuosavybės teise įgyti Žemės sklypą atmetė kaip nepagrįstus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

20.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

20.1.       Nuosavybės teisės liudijimas nėra savarankiškas nuosavybės atsiradimo pagrindas ir nepatenka į CK 4.47 straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės atsiradimo pagrindų sąrašą. Jis tik įformina į bendrą turtą įeinančią vieno sutuoktinio dalį. Nuosavybės teisės liudijimas kildinamas iš civilinių teisinių santykių, reglamentuojančių bendrąją sutuoktinių nuosavybę. Paveldėjimo teisės liudijimas yra savarankiškas nuosavybės įgijimo pagrindas, įtvirtintas CK 4.47 straipsnio 2 punkte, ir sukuria įpėdiniui nuosavybės teisę į palikimą bei nustato jo dalį, įeinančią į konkretų turtą. Jis atsiranda iš paveldėjimo teisinių santykių. Atsižvelgiant į skirtingą nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų teisinę prigimtį bei paskirtį, įstatymu įtvirtinti ir skirtingi ieškinio senaties terminai jiems ginčyti. Nuosavybės teisės liudijimui ginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, o paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 2 dalyje ir 5.8 straipsnyje nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas. Teismai, neteisingai nustatę pagrindinių reikalavimų (nuosavybės teisės liudijimų ginčijimo) ieškinio senaties terminą, nepagrįstai taikė CK 1.135 straipsnio nuostatas, konstatuodami, kad yra suėję ir išvestinių reikalavimų ieškinio senaties terminai. Byloje nebuvo ginčo dėl visų reikalavimų ieškinio senaties terminų pradžios, o išvestinių ieškinio reikalavimų senaties terminai nebuvo suėję.

20.2.       Jei sutuoktinis neturėjo teisės įgyti žemės jos įgijimo metu, o žemė buvo įgyta kito vieno sutuoktinio vardu, ši žemė nelaikytina įgyta jungtinės santuokinės nuosavybės teise, nes toks sandoris būtų laikomas niekiniu, t. y. prieštaraujančiu imperatyvioms teisės normoms, tai reikštų jo negaliojimą šiam sutuoktiniui kaip įgijėjui (CK 1.96 straipsnis) nuo sandorio sudarymo momento. Šis sutuoktinis turėtų teisę gauti tik piniginę kompensaciją už šiai žemei įgyti panaudotas lėšas, priklausiusias sutuoktiniams jungtinės santuokinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo Žemės sklypas palikėjo buvo įgytas 1996 m. balandžio 2 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, laikytina, kad jis priklausė palikėjui asmeninės nuosavybės teise, nes žemės sklypo įgijimo momentu palikėjo sutuoktinė J. J. buvo Baltarusijos Respublikos pilietė ir pagal Konstitucijos 47 straipsnį neturėjo teisės įgyti žemės nuosavybės teise. Vėlesni, t. y. 1996 m. birželio 20 d. bei 2003 m. kovo 20 d., Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimai neturėjo įtakos palikėjo sutuoktinės J. J. bei jos paveldėtojų turtinėms teisėms.

21.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. G. ir R. J. prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.       Byloje iš esmės buvo ginčijamas ne pats nuosavybės teisės liudijimas, kaip dokumentas, išviešinęs nuosavybės teisę, o nuosavybės teisės (ne)įgijimo pagrindas – buvo sprendžiamas klausimas, ar J. J. turėjo teisę įgyti ir ar ji įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise Žemės sklypą ir Namą.

21.2.       Pagrindiniam reikalavimui – pripažinti negaliojančiu nuosavybės teisės liudijimą – nustatytas vienerių metų ieškinio terminas, prasidėjęs V. K. J. mirties momentu – 2010 m. (duomenys neskelbtini). CK 5.8 straipsnyje nustatytas senaties terminas taikytinas sprendžiant ginčą ne tik dėl asmens, priėmusio palikimą, teisių, bet ir dėl asmens, kuriam išduotas nuosavybės teisės liudijimas, teisių, nes abiem atvejais kyla tos pačios pasekmės – palikimą priėmusio asmens palikimas būna mažesnės apimties.

21.3.       Nėra ginčo dėl J. J. teisinės galimybės įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise Namą ir pinigus. Dėl J. J. teisinės galimybės įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise Žemės sklypą, dėl ko kilo ginčas, ir faktinio pagrindo plačiai pasisakyta ir atsakovų procesiniuose dokumentuose, ir abiejų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose.

21.4.       Ieškovas nurodo, kad jo tėvas, kuris, ieškovo teigimu, ir įgijo Žemės sklypą, ir pastatė gyvenamąjį namą savo asmeninės nuosavybės teise, ir tėvo sutuoktinė (Baltarusijos Respublikos pilietė, neturėjusi teisės įgyti žemės sklypo Lietuvos Respublikoje) „pasidalijo“ bendrąją jungtinę nuosavybę. Tačiau pasidalyti galima tik turimą nuosavybės teise turtą, taigi, ieškovas prieštarauja pats sau – viena vertus, jis nurodo, kad ir Žemės sklypas, ir Namas buvo ir liko asmeninė jo tėvo V. K. J. nuosavybė, kita vertus – kad V. K. J. ir J. J. šį turtą jau pasidalijo.

22.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. B. prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.       Siekiu tinkamai nustatyti ir identifikuoti, kokie reikalavimai yra pareikšti ieškovo ir su kokiu materialiosios normos taikymu jie sietini, taip pat kokie senaties terminai turi būti taikomi, turi būti identifikuojama nagrinėjamo ginčo esmė. Ieškovo keliami klausimai ir pareikšti reikalavimai yra susiję su paveldėjimo teise. Todėl teismai pagrįstai taikė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą pagal CK 5.8 straipsnį. Ieškovo keliami klausimai, susiję su neteisingu reikalavimų identifikavimu ir neteisingu ieškinio senaties termino parinkimu, yra nepagrįsti.

22.2.       Ieškovas savo reikalavimą dėl teisės, o konkrečiau – dėl pripažinimo, kad ginčijamuose nuosavybės teisės liudijimuose nurodytas turtas priklausė V. K. J. asmeninės nuosavybės teise, pareiškė tik 2023 m. spalio 30 d. Ši aplinkybė lemia, kad ieškovas jau yra praleidęs ir bendrą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnis).

22.3.       Atsakovė A. B. pagrįstai nustatė, kad po V. K. J. mirties likęs turtas, kurio pagrindu ir buvo išduoti J. J. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir banko sąskaitas liudijimai, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne asmeninė V. K. J., kaip teigia ieškovas. Žemės sklypo įgijimo metu (1996 m. balandžio 2 d.) galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris nenustatė galimybės turto įgyti asmeninės nuosavybės teise būnant santuokoje, išskyrus paveldėjimo ar dovanojimo būdu gautą turtą. Byloje nesant duomenų, kad V. K. J. aiškiai ir teisiškai būtų išreiškęs savo valią ginčo žemės sklypą įgyti asmeninėn nuosavybėn, ieškovo argumentai tampa nepagrįsti. Ieškovo argumentai dėl ieškinio senaties termino parinkimo yra tik bandymas rasti materialinių ir / ar procesinių teisės taikymo spragų procesui tęsti, tačiau neturi jokios esminės reikšmės – byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų pakeistas ginčijamų nuosavybės teisės liudijimų turinys.

22.4.       Notarinių veiksmų atlikimo metu J. J. turėjo Baltarusijos pilietybę, bet taip pat turėjo ir leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi atitiko Konstitucinio įstatymo nuostatas, kurios jai leido įgyti nuosavybės teise žemę. Todėl atsakovė A. B., kaip notarė, jokių pažeidimų nepadarė ir, tinkamai taikydama Konstitucijos bei įstatymų normas, teisėtai išdavė ginčijamus liudijimus.

23.       Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.       Vertinant ieškinio reikalavimus, matyti, jog išvestinių reikalavimų išsprendimas priklauso išimtinai nuo klausimo dėl nuosavybės teisės liudijimų išdavimo išsprendimo. Tik pripažinus, jog nuosavybės teisės liudijimai buvo išduoti nepagrįstai, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kitų (išvestinių) ieškiniu pareikštų reikalavimų. Ieškovo reikalavimai, susiję su nuosavybės teisės liudijimų ginčijimu, yra pagrindiniai reikalavimai, o likę reikalavimai yra išvestiniai.

23.2.       1996 m. Žemės sklypo įsigijimo metu galiojo sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Notarė pagrįstai konstatavo, kad po V. K. J. mirties likęs turtas, dėl kurio ir buvo išduoti nuosavybės teisės liudijimai, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne asmeninė V. K. J. nuosavybė. J. J. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, atitiko Konstitucinio įstatymo nuostatas, kurios leido jai įgyti nuosavybės teise žemę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

24.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

25.       Bylą nagrinėję teismai skundžiamais procesiniais sprendimais ieškinį atmetė ne tik dėl ieškinio senaties termino – ieškinio reikalavimus teismai išnagrinėjo iš esmės. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka visa apimtimi, tačiau kasaciniame skunde pateikiami argumentai tik dėl byloje taikytino ieškinio senaties termino ir J. J., kaip Baltarusijos pilietės, teisės nuosavybės teise įsigyti Žemės sklypą. Dėl kitos byloje nagrinėtų reikalavimų dalies (dėl nuosavybės teisės į Namą, lėšas) ieškovas kasaciniame skunde argumentų nepateikia. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieškovo kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į jame suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes. Taigi kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro du teisės klausimai: dėl taikytino ieškinio senaties termino ir dėl užsienio piliečio teisės įgyti nuosavybėn žemės sklypą. Teismų priimtų procesinių sprendimų dalys dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su nuosavybės teise į Namą ir lėšas, nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl byloje taikytino ieškinio senaties termino

26.       Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

27.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senatis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

28.       Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

29.       Byloje ieškovas pareiškė kelis reikalavimus: 1) pripažinti, kad ginčijamuose nuosavybės teisės liudijimuose nurodytas turtas (1/2 dalis Namo, 1/2 dalis Žemės sklypo ir 1/2 dalis lėšų) priklausė V. K. J. asmeninės nuosavybės teise; 2) pripažinti negaliojančiais J. J. išduotus nuosavybės teisės liudijimus; 3) pripažinti negaliojančiu atsakovei V. G. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą; 4) priteisti iš atsakovės A. B. 2653,10 Eur žalos dėl palikimo sumažinimo išdavus J. J. nuosavybės teisės į lėšas liudijimą atlyginimo; 5) pripažinti negaliojančia 1/4 Žemės sklypo ir 1/4 Namo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų R. J. ir V. G. 2021 m. sausio 18 d., ir perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį ieškovui.

30.       Bylą nagrinėję teismai kaip pagrindinį ieškinio reikalavimą nagrinėjo reikalavimą pripažinti negaliojančiais J. J. išduotus nuosavybės teisės liudijimus (iš esmės spręsdami, ar ginčo turtas priklausė V. K. J. asmeninės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. J.), tačiau visiems ieškinio reikalavimams taikė CK 5.8 straipsnyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris taikytinas palikimo priėmimo teisėtumui bei išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nurodę, kad jis prasidėjo 2010 m. rugsėjo 9 d. ieškovui M. J. sužinojus apie tariamai pažeistas jo teises – jam ir atsakovui R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, kuriame buvo aiškiai nurodyta apie tai, kad palikimą sudaro tik pusė ginčo turto (Žemės sklypo, Namo ir lėšų banko sąskaitose dalys). Kasacinio teismo vertinimu, tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinus ir taikius CK 5.8 straipsnyje įtvirtinto ieškinio senaties termino paskirtį.

31.       Teismų praktikoje sąvoka „išvestinis reikalavimas“ yra vartojama apibūdinti reikalavimui, kurio nėra pagrindo tenkinti netenkinant pagrindinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Išvestiniu reikalavimu gali būti pripažintas tiek reikalavimas, kuris negali būti savarankiško ieškinio dalyku, tiek reikalavimas, pagal savo pobūdį galintis būti savarankiško ieškinio dalyku, tačiau, vertinant jį konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu, t. y. pagrindas jį tenkinti, atsižvelgiant į konkrečioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, atsiranda tik tada, jei yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-127-781/2020, 2021 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-130-464/2021). Taigi, pagrindas konkretaus ieškinio reikalavimus kvalifikuoti kaip „pagrindinį“ ir „išvestinį“ yra šių reikalavimų tarpusavio ryšys, pagal kurį „pagrindinio“ reikalavimo patenkinimas tampa „išvestinio“ reikalavimo tenkinimo faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 56 punktas).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas yra reikalavimas pripažinti, kad turtas (1/2 dalis Namo, 1/2 dalis Žemės sklypo ir 1/2 dalis lėšų) priklausė V. K. J. asmeninės nuosavybės teise, kiti ieškinio reikalavimai neatsiejamai susieti su juo, t. y. pagrindas juos tenkinti atsirastų tik tada, jei būtų tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas. Reikalavimui pripažinti, kad turtas priklausė V. K. J. asmeninės nuosavybės teise, taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas, kai palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, 47, 50 punktai; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).

34.       Taigi atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovas ir atsakovas R. J. yra įgyvendinę paveldėjimo teisę ir priėmę palikimą po savo tėvo V. K. J. mirties, o atsakovas I. K. – po savo motinos J. J. mirties, atitinkamai bylos šalis sieja iš nuosavybės teisės kylantys bendraturčių materialiniai santykiai, ieškovo ieškinio reikalavimams nėra teisinio pagrindo taikyti CK 5.8 straipsnyje nustatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pagrindinis, tiek išvestiniai ieškinio reikalavimai susiję su nuosavybės teisiniais santykiais ir jiems taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2010 m. rugsėjo 9 d., ieškovui sužinojus apie pažeistas jo teises – ieškovui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, kuriame buvo nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro ne visas tėvo turtas, o tik pusė, taip pat pažymėta, jog nuosavybės teisės liudijimas dėl kitos pusės turto išduotas J. J.. Pradinis ieškinys, kuriame suformuluotas reikalavimas pripažinti negaliojančiais J. J. išduotus nuosavybės teisės liudijimus, pareikštas 2020 m. liepos 31 d., taigi dešimties metų ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs iki ieškinio pareiškimo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatydami ieškinio senaties terminą ir jį pritaikydami. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio reikalavimai yra pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Dėl užsienio piliečio teisės įgyti nuosavybėn žemės sklypą

35.       Žemė yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, kurio specifiškumas bei svarba atsiskleidžia visų pirma Konstitucijos 47 straipsnyje, iš kurio, be kita ko, kyla ribojimai ir draudimai užsienio subjektams įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog žemės, kaip riboto ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu ir valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių. Tokia iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja, be kita ko, tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas). Su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

36.       Atsižvelgiant į nustatytą faktinę aplinkybę, kad visą santuokos su V. K. J. laikotarpį J. J. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, taip pat į ypatingą žemės kaip nuosavybės teisės objekto konstitucinį statusą, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl Žemės sklypo, įgyto santuokos metu, nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), taikytinos ne tik sutuoktinių turto teisinį režimą nustatančios šeimos teisės normos, bet ir Žemės sklypo įsigijimo metu galioję Konstitucijoje įtvirtinti žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn ribojimai.

37.       Žemės sklypas buvo įgytas 1996 m. balandžio 2 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Bylos duomenimis, vėliau ir iki V. K. J. mirties šis turtas nebuvo padalytas ar perleistas.

38.       Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 1996 m. liepos 21 d., buvo nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

39.       Tiek ginčijamą nuosavybės teisės į 1/2 Žemės sklypo liudijimą išdavusi notarė, tiek bylą nagrinėję teismai J. J. teisinę galimybę būti Žemės sklypo bendraturte vertino pagal tai, koks buvo J. J. pilietybės ir leidimo nuolat gyventi statusas ginčijamo nuosavybės teisės liudijimo išdavimo dieną – 2010 m. rugpjūčio 2 d. Tačiau nuosavybės teisės liudijimu tik patvirtinama pergyvenusiojo sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrą sutuoktinių turtą, tai nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl J. J. teisinės galimybės įsigyti nuosavybėn žemės sklypą Lietuvos Respublikoje turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, galiojusį šio turto įgijimo metu. Minėta, Konstitucijos 47 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 1996 m. liepos 21 d., aiškiai nustatyta, kad žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsieniečiams tokia teisė nebuvo suteikiama. Užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, galimybė įsigyti žemę nuosavybėn suteikta tik papildžius Konstitucijos 47 straipsnį 1996 m. birželio 20 d. įstatymu Nr. I-1390 (įsigaliojusiu nuo 1996 m. liepos 21 d.). Byloje neginčijama, kad J. J. niekada neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. J., neturėdama teisės tapti Žemės sklypo savininke, negalėjo tapti ir šio sklypo bendraturte, todėl nei bylą nagrinėję teismai, nei ginčijamą nuosavybės teisės liudijimą išdavusi notarė neturėjo pagrindo daryti išvados, kad Žemės sklypas, nors ir įgytas santuokos metu, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Tai sudaro pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą pripažinti, kad Žemės sklypas buvo asmeninė V. K. J. nuosavybė. Toks pripažinimas daro įtaką po J. J. mirties susiklosčiusiems paveldėjimo teisiniams santykiams, kurie nesudaro nagrinėjamos bylos dalyko, nes kasacinėje byloje išspręstas klausimas tik dėl Žemės sklypo priskyrimo asmeninei V. K. J. nuosavybei dėl buvusių konstitucinių ribojimų tokį sklypą įgyti nuosavybės teise užsienio pilietei J. J.. Kasacinis teismas nevertino tokio turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) šeimos teisės aspektu, t. y. už kokias lėšas šis turtas įgytas (asmenines ar bendras). J. J. įpėdinių turtinių teisių apsaugos ir šių teisių užtikrinimo klausimai, susiję su žemės sklypui įsigyti panaudotų lėšų prigimtimi ir galimu jų kompensavimu, spręstini ne šioje byloje.

Dėl išvestinių ieškinio reikalavimų

40.       Teisėjų kolegijai konstatavus pagrindą iš dalies patenkinti pagrindinį ieškinio reikalavimą, atsiranda faktinis ir teisinis pagrindas atitinkama apimtimi tenkinti ir išvestinius ieškinio reikalavimus. 

41.       Pripažinus, kad Žemės sklypas buvo asmeninė V. K. J. nuosavybė, tenkintinas ir išvestinis, su pagrindiniu reikalavimu neatsiejamai susijęs, reikalavimas pripažinti negaliojančiais J. J. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį dėl 1/2 dalies Žemės sklypo ir atsakovei V. G. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/2 dalies Žemės sklypo. 

42.       Kadangi ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovei V. G. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą tenkintinas tik iš dalies – tik dėl 1/2 dalies Žemės sklypo, tai lemia kito išvestinio reikalavimo – dėl 1/4 dalies Žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų pagal 2021 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį perkėlimo ieškovui – nagrinėjimo ypatumus.

43.       Iš dalies patenkinus ieškinio reikalavimą dėl atsakovei V. G. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, susiklostė tokia situacija, kad atsakovė V. G. pagal paveldėjimo teisės liudijimą yra 1/2 Namo, bet ne Žemės sklypo savininkė. Atitinkamai 2021 m. sausio 18 d. sutarties su atsakovu R. J. sudarymo metu ji negalėjo būti Žemės sklypo bendraturtė, tačiau buvo Namo bendraturtė. Dėl to nagrinėjamoje byloje aktualus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio 1 ir 4 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 4 d.) įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį asmenys, nuosavybės teise turintys statinius ir įrenginius kitam asmeniui privačios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, turi teisę pasinaudoti pirmumo teise pirkti parduodamą žemę, kurią užima statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį. Šio reguliavimo paskirtis yra sudaryti statinių savininkui galimybę įgyvendinti savo nuosavybės teisę naudojantis įgytu žemės sklypu (jo dalimi) nuosavybės teise, o ne sklypo savininko teises varžančiomis daiktinėmis ar prievolinėmis teisėmis, suteikiančiomis statinio savininkui teisę valdyti svetimą daiktą ir juo naudotis.

44.       Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, taip pat Žemės įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo ypatumus, nėra pagrindo automatiškai tenkinti aptariamo išvestinio ieškinio reikalavimo dėl ieškovo pirmumo teisės pirkti atsakovo R. J. parduotą 1/4 dalį Žemės sklypo ir Namo gynimo.

45.       Sprendžiant dėl šio reikalavimo pagrįstumo, turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklype, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis parduodama, esančio statinio savininkų pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014; 2022 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-403/2022). Nurodytose nutartyse pasisakyta dėl materialiosios teisės normų, įtvirtintų CK 4.79 straipsnyje ir Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 ir 4 dalyse, aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai pasinaudoti pirmumo teise pirkti parduodamą žemės sklypo dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, pageidauja tame žemės sklype esančio pastato (pastate esančio buto) savininkas (bendraturtis) ir asmuo, kuris yra ne tik tame žemės sklype esančio pastato (pastate esančio buto) savininkas (bendraturtis), bet ir žemės sklypo, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis parduodama, bendraturtis. Kasacinis teismas išaiškino, kad tik pastato savininkas (bendraturtis) turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypo, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį, prieš asmenį, kuris yra ne tik tame žemės sklype esančio pastato savininkas (bendraturtis), bet ir žemės sklypo, kurio dalis, esanti bendrąja daline nuosavybe, parduodama, bendraturtis.

46.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja Žemės įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, pagal kurias atsakovė V. G., kaip tik Namo dalies savininkė, turėjo pirmumo teisę pirkti atsakovo R. J. parduodamą dalį Žemės sklypo, kurią užima jai priklausanti Namo dalis ir kuri būtina šiai Namo daliai naudoti pagal paskirtį. Taikant aptariamas įstatymo nuostatas, turi būti įvertinta, kokia apimtimi gintina atsakovės V. G., tik kaip Namo dalies savininkės, pirmenybės teisė pirkti atsakovo R. J. parduodamą dalį Žemės sklypo. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kokią dalį Žemės sklypo 2021 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu užėmė atsakovei V. G. nuosavybės teise priklausiusi ir įsigyjama Namo dalis, taip pat kokia dalis Žemės sklypo būtina šiai Namo daliai naudoti pagal paskirtį, taip pat nenustatyta, kokią sutarties kainos dalį sudarė parduotos Žemės sklypo dalies kaina. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties bylos dalis dėl reikalavimo perkelti ieškovui 1/4 dalies Žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas pagal 2021 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

47.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatydami taikytiną ieškinio senaties terminą, ir nepagrįstai taikė ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams, taip pat netinkamai taikė Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias užsienio subjektų teisę įsigyti žemę Lietuvos Respublikoje, dėl to yra pagrindas iš dalies panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir dėl dalies ieškinio reikalavimų (pripažinti Žemės sklypą asmenine V. K. J. nuosavybe, pripažinti iš dalies negaliojančiu J. J. išduotą nuosavybės teisės į 1/2 dalį Žemės sklypo liudijimą, pripažinti iš dalies negaliojančiu atsakovei V. G. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dėl 1/2 dalies Žemės sklypo) priimti naują sprendimą – juos tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o reikalavimą dėl 1/4 dalies Žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų pagal 2021 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį perkėlimo ieškovui perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

48.       Kadangi byla dėl dalies reikalavimų perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, naikinamos ir skundžiamų procesinių sprendimų dalys, kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

49.       Ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 1125 Eur žyminį mokestį, pateikė prašymą priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidų už kasacinio skundo vertimą atlyginimą.

50.       Atsakovė V. G. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 968 Eur už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, 895,40 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą vertimą, atlyginimą; atsakovas R. J. – 242 Eur už advokato paslaugas rengiant atsiliepimus į kasacinį skundą atlyginimą; atsakovė A. B. – 1452 Eur už advokato paslaugas rengiant atsiliepimus į kasacinį skundą atlyginimą; trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas – 1488,30 Eur už advokato paslaugas rengiant atsiliepimus į kasacinį skundą ir 484 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą vertimą atlyginimą.

51.       Kadangi byla dėl dalies reikalavimų perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo galutinį rezultatą.

52.       Pažymėtina, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Plungės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine V. K. J. nuosavybe, 2010 m. rugpjūčio 2 d. nuosavybės teisės liudijimo ir 2020 m. kovo 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti.

Pripažinti, kad Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. B. Baltarusijos pilietei Y. Y. (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio 2 d. išduotame nuosavybės teisės liudijime, not. reg. Nr. 2-3239, nurodytas turtas – 1/2 dalis (pusė) bendro 0,0718 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), priklausė V. K. J. (duomenys neskelbtini) mirusiam 2010 m. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise.

Pripažinti negaliojančia Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. B. 2010 m. rugpjūčio 2 d. Baltarusijos pilietei Y. Y. (duomenys neskelbtini) išduoto nuosavybės teisės liudijimo, not. reg. Nr. 2-3239, dalį dėl 1/2 dalies bendro 0,0718 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. B. 2020 m. kovo 20 d. atsakovei V. G. (duomenys neskelbtini) išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, not. reg. Nr. 2-1165, dalį dėl 1/2 dalies (pusės) bendro 0,0718 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Plungės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus dėl 1/4 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjo teisių ir pareigų pagal 2021 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį perkėlimo M. J. ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                

Egidija Tamošiūnienė

Dalia Vasarienė