Civilinė byla Nr. 2A-1031-340/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00117-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.16; 121.14; 121.18; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, vykdančiam veiklą Lietuvos Respublikoje per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, tretiems asmenims A. I., V. A. dėl žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 932,82 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2011-05-16 įvykusio eismo įvykio metu A. I., vairuodamas automobilį Renault Twingo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusį V. A.. Dėl 2011-05-16 nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, V. A. buvo laikinai nedarbingas nuo 2011-05-16 iki 2011-09-09 ir jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2012-04-20 sprendimu Nr. 6-15-680 V. A. 2011-05-16 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu ir už nedarbingumo laikotarpį nuo 2011-05-16 iki 2011-09-09 V. A. paskyrė 12 885,48 Lt ligos pašalpą (10 952,66 Lt – V. A. išmokėta suma, 1 932,82 Lt - išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau - GPM) iš VSDF biudžeto lėšų. Atsakovas, atlyginęs ieškovui 10 952,66 Lt žalos, neatlygino nuo ligos pašalpos apskaičiuoto ir sumokėto 1 932,82 Lt GPM, motyvuodamas tuo, kad jokie teisės aktai nenustato draudiko pareigos mokėti už nukentėjusįjį privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

              Atsakovas su atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Pažymėjo, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką atsiranda sudarytos draudimo sutarties, bet ne civilinės atsakomybės pagrindu. Trečias asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė negali įgyti daugiau teisių negu turėjo pradinis kreditorius, tad įvykus subrogacijai, ieškovas įstojo į nukentėjusiojo vietą ir jam atsiranda teisė reikalauti tų išmokėtų išmokų, kiek būtų turėjęs teisę reikalauti nukentėjęs asmuo iš kaltininko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Socialinio draudimo įstaigai išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, o tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje prievolėje, kilusioje draudimo sutarties pagrindu. Nurodė, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas bei taikytini draudimo santykiams teisės aktai. Pažymėjo, jog Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004-06-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 695 (2008-02-13 redakcija) (toliau – Taisyklės) 8 punktas nustato, kad draudikas, apskaičiuodamas nukentėjusiojo asmens negautų pajamų dydį vertina negautą nukentėjusiojo asmens darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas. Nurodė, kad draudikas, išmokėdamas draudimo išmokas, atlygindamas nukentėjusiojo negautas pajamas, neturi mokestinių prievolių (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p.). Pažymėjo, kad asmeniui dirbant ir gaunant darbines pajamas, visada būtų išskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, kurio jis realiai negautų, todėl tai nelaikytina nukentėjusio asmens turtiniu praradimu. Dėl nurodytų argumentų, ieškovo reikalavimą atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais ir motyvais:

1. Pirmos instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nepasisakė dėl argumentų, kodėl VSDFV Vilniaus skyriaus nuo ligos pašalpos apskaičiuotas ir sumokėtas gyventojų pajamų mokestis turi būti laikomas nukentėjusio asmens negautomis pajamomis ir įskaičiuojamas į atlygintinos žalos dydį;
2. Pirmos instancijos teismo nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo praktika, teisės normos nepaneigia VSDFV teritorinio skyriaus, išmokėjusio pašalpą, atgręžtinio reikalavimo teisės į visą paskirtą ligos pašalpą, t.y. tiek į nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą ligos pašalpos dalį, tiek į apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį; teismas netinkamai aiškino, jog žala gali būti laikoma tik ligos pašalpos dalis, kuri buvo išmokėta ligos pašalpos gavėjui, bet ne nuo ligos pašalpos apskaičiuotas GPM;
3. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, visa ligos pašalpa yra laikoma jos gavėjo apmokestinamos pajamomis, tik pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį gyventojų pajamų mokestį turi apskaičiuoti ir sumokėti ne pats ligos pašalpos gavėjas, tačiau ligos pašalpą mokantis asmuo, todėl nukentėjusiajam V. A. visa paskirta ligos pašalpa yra laikoma jo pajamomis, tik GPM vietoje pašalpos gavėjo apskaičiavo ir sumokėjo VSDFV Vilniaus skyrius;
4. Nurodo Vilniaus apygardos teismo 2012-11-12 nutartį civilinėje byloje Nr.2A-3188-345/2013 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-13 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-13/2012, kaip reikšmingas nagrinėjamo ginčo atžvilgiu. Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, jog fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo darbo užmokestį, iš kurio nėra išskaičiuotas privalomas į biudžetą sumokėti pajamų mokestis. Atsižvelgiant į tai, anot apelianto, asmens dėl nedarbingumo negautomis pajamomis yra laikomos pajamos kartu su GPM suma, todėl reikalavimas iš atsakovo priteisti 1 932, 82 Lt neprieštarauja Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarime pateiktam išaiškinimui;
5. Pirmos instancijos teismo nurodytoje teismų praktikoje VSDFV teritoriniai skyriai prašė priteisti paskirtų išmokų sumas neatėmus išskaičiuoto GPM.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

1. Šio ginčo atveju susiklostė subrogacijos situacija, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti daugiau, nei turėjo teisę reikalauti nukentėjusysis ir ne daugiau nei ieškovas atlygino žalos nukentėjusiajam;
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas pažeidė visiško žalos atlyginimo principą. Pažymi, jog ieškovas nelaikytinas nukentėjusiuoju dėl 2011-05-16 eismo įvykio ir jo reikalavimo dalyku gali būti tik reikalavimas atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą, kiek ieškovas ją atlygino, tačiau ne tam tikrus ieškovo patirtus nuostolius. Tiks toks aiškinimas atitinka subrogacijos esmę;
3. Ieškovas žalą atlygino vienu iš alternatyvių žalos kompensavimo būdų, tačiau ne tuo, kuriuo žalą atlygina atsakovas. Tuo tarpu išmokėjęs ligos pašalpą ir subrogacijos pagrindu perėmęs nukentėjusiojo teises bei pareigas ieškovas tapo draudimo teisinių santykių dalyviu, o sprendžiant ieškovo reikalavimą turi būti taikomi draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai;
4. Apelianto nurodytos kasacinio teismo 2012-02-13 nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-13/2012 ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti nukentėjusiam asmeniui išmokėtų sumų atlyginimo iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko. Ginčas byloje kilęs dėl draudiko pareigos mokėti GPM. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad įvykus subrogacijai, ieškovas įstojo į nukentėjusiojo vietą ir jam atsirado teisė reikalauti turtinės žalos, kuri būtų atlyginama nukentėjusiam asmeniui dėl jo sveikatai padarytos žalos, kuri kompensuojama išmokant ligos pašalpą. Draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Šiuos teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto Taisyklių 8 punktas nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens negautas pajamas, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, apskaičiuoja atsakingas draudikas ar Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus dokumentus dėl pajamų netekimo. Žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros įstaigų išrašus apie nedarbingumo laikotarpį bei priežastis ir (ar) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotus darbingumo ir neįgalumo lygio dokumentus, nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus arba iš nukentėjusio trečiojo asmens darbovietės gautus dokumentus, įrodančius turėtas pajamas iki sveikatos sužalojimo (negautas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas). Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiam asmeniui sužalojus sveikatą, jam padaryta žala yra jo negautos darbinės pajamos, kurios kompensuojamos išmokant ligos pašalpą. Kadangi asmeniui dirbant ir gaunant darbines pajamas, visada būtų išskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, kurio jis realiai negautų, tai nelaikytina nukentėjusiojo asmens turtiniu praradimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimą dėl sumokėto į valstybės biudžetą GPM atmetė, nes socialinio draudimo įstaiga įgyja reikalavimo teisę tik dėl tokio žalos dydžio, kuriuo atlyginama nukentėjusiajam asmeniui padaryta turtinė žala, tuo tarpu socialinio draudimo įstaigai tapus draudimo teisinio santykio dalyviu, taikytinos draudimo teisinių santykių normos, kurios nenumato draudikui mokestinių prievolių.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pritaikęs Taisyklių 8 punktą, kuris nustato, kad draudimo bendrovės apskaičiuojamos negautos nukentėjusiojo asmens pajamos nustatomos neįskaičiuojant GPM nuo asmens gautino darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, taip pat pagal teisės aktus mokamų socialinio draudimo išmokų, ligos pašalpų, neatsižvelgė į tai, jog ši norma taikytina tuo atveju, jeigu žalos dydį dėl negautų pajamų apskaičiuoja draudikas, t.y. ši norma taikytina tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo nėra draustas valstybiniu socialiniu draudimu ir negautas pajamas įstatymų nustatyta tvarka jam kompensuoja socialinio draudimo įstaigos. Pagal Nelaimingų atsitikimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apsidraudusiems asmenis, todėl šiuo atveju nelaimingo atsitikimo darbe socialiniu draudimu apdraustam asmeniui negautas pajamas apskaičiuoja ir kompensuoja socialinio draudimo įstaiga. Tuo tarpu Taisyklių 55 p., CK 6.290 straipsnis reglamentuoja, jog socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjęs asmuo –V. A. neturėjo savarankiškos teisės reikalauti, kad atsakovas išmokėtų jam ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį. Tokią teisę, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju tikslinga įvertinti teisės aktuose bei teismų praktikoje naudojamą asmens pajamų sąvoką.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog gyventojų pajamų mokesčio objektas – gyventojo pajamos. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Taigi ligos pašalpa yra gyventojo pajamos, kurios yra apmokestinamos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal minėto įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Remdamasis minėtomis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ligos pašalpa yra apmokestinama GPM, kurį apskaičiuoti ir sumokėti turi jas mokantis asmuo, todėl ieškovas, paskyręs V. A. ligos pašalpą ir sumokėjęs 12 885, 48 Lt, iš kurių 1 932, 82 Lt GPM į valstybės biudžetą, iš viso patyrė 12 885, 48 Lt žalą, kurią ir sumokėtos GPM 1 932, 82 Lt sumoje privalo atlyginti atsakovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju teisiškai reikšmingas ir apelianto nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas, kuomet spręsdamas draudiko negautų dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusio asmens pajamų atlyginimo dydžio klausimą, kasacinis teismas nurodė, kad fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo darbo užmokestį (vidutinį darbo užmokestį), iš kurio nėra išskaičiuotas privalomas į biudžetą sumokėti pajamų mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-13/2012).

Atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentai, jog draudikas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu neturi pareigos mokėti GPM bei tai, kad išmokėjęs 1 893, 98 Lt draudimo išmoką negautoms pajamoms atlyginti ir ieškovui pagal jo pretenziją išmokėjęs 1 893, 98 Lt draudimo išmoką, kaip nukentėjusiojo negautų pajamų dalies atlyginimą, taigi iš viso išmokėjęs 12 846, 64 Lt, yra visiškai atlyginęs nukentėjusiojo V. A. negautas pajamas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu,  neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl draudiko pareigos atlyginti socialinio draudimo įstaigos už nukentėjusį asmenį sumokėtą GPM į valstybės biudžetą.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė draudimo išmokos priteisimą reglamentuojančias teisės normas, laikydamas, kad reikalavimas dėl nuo ligos pašalpos mokėtino GPM priteisimo negali būti nukreiptas į draudiką, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ieškovo reikalavimą dėl 1 932, 82 Lt žalos priteisimo tenkinant.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui iš atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, vykdančio veiklą Lietuvos Respublikoje per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, 1 932, 82 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt du litus, 82 centus) žalos atlyginimo.

Teisėja                                                        Tatjana Žukauskienė