Administracinė byla Nr. eA-2083-1062/2020
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00011-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 7.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Skyriaus 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. SPR-29191 buvo nuspręsta priverstine tvarka išieškoti iš A. V. individualios įmonės turto į Fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 3 d. siekė 292,57 Eur. Skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-29895 buvo nuspręsta priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į Fondo biudžetą ieškoti skolą, kuri 2014 m. spalio 8 d. siekė 4 015,02 Eur. Po pareiškėjos kreipimosi į Skyrių dėl minėtų skolų atsiradimo pagrindo, 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. (7.4) SI-1617 jai buvo išaiškinta, kad tam, jog būtų galima nustatyti ar Lietuvoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. A. V. individuali įmonė savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų galėjo nemokėti, pareiškėja privalo pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos išduotą E 101 formos pažymą ir / ar A1 pažymėjimą dėl jai taikytų Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų socialinės apsaugos srityje.
3. Pareiškėja teigė, kad Skyriui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog jos pensijų draudimas Vokietijoje prasidėjo nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. vasario 25 d. ir nuo 2004 m. spalio 1 d. iki šios dienos. Taip pat dokumentais įrodyta, kad pareiškėja: 1) nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. dirbo Curatio Atlien – UND Pflegeheim GMBG; 2) nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. dirbo Dr. F. W. + Dr. G. M.; 3) nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki šiol dirba Vita Intensivplfege GMBH. Skyriui buvo paaiškinta, jog pareiškėja nuo 2003 m. kovo 18 d. nebėra Lietuvos Respublikos gyventoja, nuo 1984 m. iki 1985 m. gegužės 29 d. ir nuo 2004 m. spalio 10 d. jai yra taikomi Vokietijoje galiojantys teises aktai, reglamentuojantys tiek socialinį, tiek sveikatos draudimą.
4. Pareiškėja paaiškino, kad Skyrius, susipažinęs su visais pateiktais dokumentais, Sprendime konstatavo, jog A. V. individuali įmonė Fondui yra skolinga 2 114,55 Eur, iš kurių savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokos skola – 1 886,90 Eur, delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas – 245,56 Eur, delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius – 2,09 Eur. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, VSDFV pateikė skundą dėl Sprendimo panaikinimo. VSDFV 2018 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (9.8E) 1 „Dėl fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų“ pareiškėjos skundą atmetė, nurodant, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.
5. Pareiškėja akcentavo, kad, išvykus gyventi į Vokietiją, Lietuvoje liko įregistruota A. V. individuali įmonė, šiuo metu turinti likviduojamo juridinio asmens statusą. Šį įmonė nuo pareiškėjos išvykimo jokios veiklos nevykdė, pajamų negavo, samdomų darbuotojų neturėjo, nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ar transporto priemonių neįsigijo. Pareiškėja pabrėžė, kad ji nei kaip fizinis asmuo, nei kaip individualios įmonės savininkė nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos nėra gavosi jokių išmokų iš Fondo biudžeto.
6. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, joje įsigaliojo teisės aktai dėl socialinės apsaugos koordinavimo Europos Sąjungos valstybėse narėse. Esminis koordinavimo uždavinys – taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymas. Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje.
7. Pareiškėja nurodė, kad nuolat gyvena Vokietijoje, ten dirba ir šioje valstybėje yra apdrausta socialiniu bei sveikatos draudimu, todėl, net jeigu Lietuvoje liko per klaidą neišregistruota individuali įmonė, pareiškėjai negali būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) nuostatos, kadangi tai reikštų dvigubą apmokestinimą, kas prieštarauja bendriesiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintiems mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, apmokestinimo aiškumo ir turinio viršenybės prieš formą principams.
8. Pareiškėja teigė, jog atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą reglamentuoja VSDĮ 19 straipsnis. Jame numatyta, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Taip pat į Fondo nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą. Kadangi Skyriaus sprendimai dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo priimti tik 2014 m. spalio 3 d. bei 2014 m. spalio 9 d., Skyrius galėtų reikalauti skolos sumokėjimo tik už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. ir skola negalėtų būti didesnė kaip 396,20 Eur.
9. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
10. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis A. V. individuali įmonė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 1997 m. liepos 25 d. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. turi likviduojamos įmonės statusą; informacijos apie įmonės laikiną veiklos nevykdymą nėra; įmonės savininkė pareiškėja, likvidatorė A. Z.. Gyventojų registro duomenimis pareiškėja deklaravo išvykimą į Vokietiją 2003 m. kovo 18 d. Remiantis VSDĮ nuostatomis, individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Šie asmenys VSD įmokų galėjo nemokėti tik tada, jeigu jie patekdavo į VSDĮ numatytas išimtis.
11. Atsakovas paaiškino, kad Skyriuje buvo gautas advokatės A. Z., atstovaujančios pareiškėjai, 2017 m. vasario 22 d. raštas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo prašoma suteikti informaciją apie tai, ar pareiškėjos vardu įregistruota įmonė yra skolinga Fondo biudžetui ir kokiu pagrindu yra susidaręs įsiskolinimas. Skyrius 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“ pateikė informaciją apie A. V. individualios įmonės skolą Fondo biudžetui, jos susidarymo teisinį pagrindą bei išvardino dokumentus, kuriuos pateikus, A. V. individualios įmonės skola Fondo biudžetui galėtų būti perskaičiuota.
12. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos atstovė Skyriui reguliariai teikdavo dokumentus dėl skolos Fondo biudžetui dydžio perskaičiavimo arba panaikinimo. Skyrius vykusio susirašinėjimo metu pareiškėjos atstovę ne kartą informavo, jog mokėtina VSD įmokos suma A. V. individualiai įmonei gali būti perskaičiuota tik pateikus E 101 formos pažymą ir (ar) A1 pažymėjimą „Pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų“. Skyrius, išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, Sprendimu informavo pareiškėjos atstovę, kad A. V. individuali įmonė už įmonės savininkę Lietuvos Respublikoje savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų galėjo nemokėti laikotarpiais nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. birželio 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. ir po atlikto savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų perskaičiavimo (už laikotarpius nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d.), A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui yra skolinga 1 866,90 Eur VSD įmokų.
13. Atsakovas nurodė, kad VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčių nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi advokatės A. Z. skundą dėl Sprendimo panaikinimo konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. (7.4)SI-37724, nurodė jog: 1) A. V. individualios įmonės savininkė nepateko į VSDĮ numatytas išimtis, todėl ji privalėjo mokėti VSD įmokas; 2) asmuo, kuriam taikomi kitos Europos Sąjungos narės socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, galėtų būti atleidžiami nuo VSD įmokų mokėjimo Lietuvoje už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d., jeigu šis asmuo VSDFV teritoriniam skyriui pateiktų atitinkamos formos galiojančią pažymą (E 101 pažyma) arba išduotą A1 pažymėjimą, patvirtinantį kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktų taikymą. Pareiškėja minėtų dokumentų už laikotarpius nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nepateikė, todėl nepriklausomai nuo to, jog buvo išvykusi į Vokietiją, atleisti ją nuo priskaičiuotų VSD įmokų mokėjimo nėra teisinio pagrindo.
14. Atsakovas pabrėžė, kad 2019 m. vasario 18 d. duomenimis, A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui skolinga 2 114,55 Eur, iš jų 1 866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, 245,56 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas ir 2,09 delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius. Registre nėra duomenų, jog pareiškėja laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d. ir nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. būtų priklausiusi kategorijai asmenų, už kuriuos pagal VSDĮ nuostatas A. V. individuali įmonė būtų galėjusi VSD įmokų nemokėti, bei tai, kad įmonė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nebuvo deklaravusi laikino veiklos nevykdymo, A. V. individuali įmonė už įmonės savininkę A. B. privalėjo mokėti VSD įmokas už laikotarpius nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. lapkričio 10 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.
15. Atsakovo nuomone, pateikta Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos Deutsche Rentenversicherung Nord 2017 m. balandžio 4 d. pažyma apie pareiškėjos draudimo istoriją, Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos Beitrags-Zentrum Frankfurt/Main 2017 m. rugpjūčio 17 d. draudimo pažyma ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. E 104 formos pažyma, nėra dokumentai, nustatantys pareiškėjai taikytiną kitos Europos Sąjungos valstybės narės (šiuo atveju Vokietijos Federacinės Respublikos) teisę socialinės apsaugos srityje, todėl nepriklausomai nuo to, jog pareiškėja buvo išvykusi į Vokietijos Federacinę Respubliką, atleisti jos nuo VSD įmokų mokėjimo nebuvo pagrindo.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
17. VSDFV, vadovaudamasi ginčo laikotarpiui aktualiomis VSDĮ redakcijomis, nurodė, kad individualių įmonių savininkai privalėjo draustis valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai. Minėti asmenys galėjo VSD įmokų nemokėti (tas laikotarpis nebuvo įskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tada, jeigu jie patekdavo į VSDĮ numatytas išimtis. Europos Sąjungos migruojančių asmenų socialines garantijas užtikrina socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Esminė koordinavimo reglamentų užduotis taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymas. Vienas iš pagrindinių šiuose reglamentuose įtvirtintų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principų yra tai, kad asmuo draudžiamas socialiniu draudimu tik vienoje valstybėje narėje, taip išvengiama dvigubo socialinio draudimo įmokų mokėjimo dirbant skirtingose valstybėse narėse ir kartu garantuojama, kad asmuo būtų apdraustas socialiniu draudimu. VSDFV nurodė, kad, analizuojant Europos Sąjungos reglamentų nuostatas už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d., asmuo galėtų būti atleidžiamas nuo VSD įmokų mokėjimo Lietuvoje jeigu jis VSDFV teritoriniam skyriui pateiktų atitinkamos formos galiojančią pažymą (E 101 formos pažymą) arba A1 pažymėjimą „Pažymėjimą dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų“, patvirtinančią kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktų taikymą.
18. VSDFV nurodė, kad pareiškėja VSD įmokų skaičiavimo laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. nepriklausė asmenims, kurie VSDĮ nustatyta tvarka galėjo VSD įmokų nemokėti. Taip pat pareiškėja nepateikė E 101 formos pažymos dėl taikytinų teisės aktų arba A1 pažymėjimo dėl jai laikotarpiais nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. taikytinos Vokietijos teisės socialinės apsaugos srityje nepateikė, todėl nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja buvo išvykusi į Vokietiją, atleisti ją nuo VSD įmokų mokėjimo nebuvo pagrindo.
II.
19. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą tenkino – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškėjai A. B. priteisė 633 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
20. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:
20.1. Pareiškėjos atstovė 2017 m. vasario 22 d. Skyriui pateikė duomenis, kuriais patvirtinama, jog pareiškėja nuo 2002 m. nuolat gyvena Vokietijoje ir kreipėsi prašymu dėl aplinkybių paaiškinimo, kokiu pagrindu pareiškėjai pateiktas raginimas sumokėti įsiskolinimą VSD fondo biudžetui už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2015 m. bei kokiu pagrindu apskaičiuotas įsiskolinimas. Skyrius 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.4) SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“ paaiškino, kad įsiskolinimas susidarė už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas įmokas. Rašte nurodoma, jog vadovaujantis 2017 m. kovo 13 d. duomenimis pareiškėja VSD fondo biudžetui skolinga 7 119,81 Eur. Skyrius pažymėjo, kad tam, jog būtų galima nustatyti, ar Lietuvoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. A. V. individuali įmonė gali nemokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, pareiškėja turėtų pateikti Vokietijos kompetentingos įstaigos išduotą E 101 formos pažymą ir/ar A1 pažymėjimą dėl jai Vokietijoje taikytų teisės aktų socialinės apsaugos srityje.
20.2. Pareiškėjos atstovė 2017 m. liepos 4 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. Skyriui pateikė prašymus dėl pareiškėjai apskaičiuotų savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų įsiskolinimų perskaičiavimo bei kartu su prašymais teikė dokumentus patvirtinančius, kad pareiškėja gyvena bei dirba Vokietijoje ir jai taikomi šioje valstybėje galiojantys teisės aktai dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo.
20.3. Skyrius, išnagrinėjęs minėtus prašymus bei kartu su jais pateiktus dokumentus, 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“, kuriuo iš dalies tenkino prašymus dėl įsiskolinimo už VSD įmokas perskaičiavimo. Skundžiame sprendime konstatuojama, kad A. V. individuali įmonė 2018 m. rugpjūčio 17 d. duomenimis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 2114,55 Eur iš jų: 1) 1886,9 Eur už nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas; 2) 245,56 Eur dydžio delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas; 3) 2,09 dydžio delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius. Savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokos apskaičiuotos už laikotarpius: 1) nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d.; 2) nuo 1999 m, lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.; 3) nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d.; 4) nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; 5) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Delspinigiai už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas apskaičiuoti už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d., o delspinigiai už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius, apskaičiuoti už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d.
20.4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, pasinaudojo VSDĮ 41 straipsnyje numatyta privaloma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių priimtų sprendimų apskundimo tvarka bei pateikė skundą VSDFV. VSDFV 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-7095 „Dėl Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų“ pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtame sprendime konstatuojama, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu nepatekdavo į VSDĮ numatytas išimtis, kurių pagrindu savarankiškai dirbantis asmuo atleidžiamas nuo prievolės mokėti VSD įmokas. Taip pat Sprendime nurodyta, kad pareiškėja nepateikė E 101 formos pažymų ar/ir A1 pažymėjimų, patvirtinančių, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo taikomi kitos Europos Sąjungos valstybės narės socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.
20.5. A. V. individuali įmonė juridinių asmenų registre įregistruota 1997 m. liepos 25 d. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. įmonei suteiktas statusas – likviduojama. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra minėtos individualios įmonės savininkė.
20.6. Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kurios suma 2014 m. spalio 3 d. sudarė 1 010,32 Lt. Taip pat Skyrius 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kurios suma 2014 m. spalio 8 d. sudarė 13863,05 Lt. 2017 m. kovo 16 d. VSDFV raštu Nr. (7.4)SI-16171 nurodyta, kad 2017 m. kovo 13 d. duomenimis A. V. individuali įmonė, kurios savininkė yra A. B., Fondo biudžetui skolinga 7119,81 Eur. Pareiškėjai pateikus papildomus duomenis, Sprendimu konstatuota, kad registro duomenimis A. V. individuali įmonė Fondo biudžetui skolinga 2114,55 Eur.
20.7. Ginčo laikotarpis yra nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. birželio 30 d.
21. Teismas, vadovaudamasis A. V. individualios įmonės įregistravimo metu galiojusios 1996 m. gegužės 28 d. redakcijos VSDĮ 4 straipsnio 2 punktu, taip pat vėlesniu teisiniu reguliavimu, pagal kurį individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys įstatymo nustatyta tvarka buvo privalomai draudžiami socialiniu draudimu, sprendė, kad visą ginčo laikotarpį savarankiškai dirbantys asmenys buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir A. V. individuali įmonė turėjo prievolę už pareiškėją mokėti VSD įmokas.
22. Teismas pažymėjęs, kad Sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas, priėjo išvados, kad ginčijamas Sprendimas yra naujas sprendimas apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B.. Atsakovas Sprendimu apskaičiavo savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, delspinigius, todėl vertinant šio sprendimo teisėtumą yra aktuali VSDĮ redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d.
23. Teismas, apžvelgęs VSDĮ nuostatas (19 str. 7 d., 8 d., 9 d.), nustatė, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius atsiradimo dienos.
24. Teismas akcentavo, kad VSDĮ (redakcija galiojusi nuo 1999 m. birželio 9 d. iki 2001 m. spalio 26 d.) 36 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad VSD įmokų mokėjimo ir jų mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas įstatymas įsigaliojo tik 2001 m. spalio 26 d., o 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 28, 30, 31, 32, 34, 35, 36, 38, 39, 40, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo 281 straipsniu įstatymo Nr. VIII-1188 19 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog iki Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo įsigaliojimo nuostatas, kurias pagal šį įstatymą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas, reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 21 punkto 2 dalis teigia, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai, kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną.
25. Teismas nurodė, kad pagal nuo 2001 m. spalio 26 d iki 2005 m. sausio 1 d. galiojusias VSDĮ 36 straipsnio nuostatas VSD įmokų mokėjimo ir jų mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 22 d. nutarimą Nr. 1156 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (galiojusios nuo 2000 m. rugsėjo 30 d. iki 2002 m. balandžio 20 d.) 20 punkto 3 dalimi individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokas už save moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo numatytas ir nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. birželio 17 d. galiojusių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530) 20 punkto 3 dalyje.
26. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. individualios įmonės turėjo prievolę už įmonės savininką į VSD fondo biudžetą sumokėti socialinio draudimo įmokas kartą į ketvirtį, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. socialinio draudimo įmokos turėjo būti mokamos kartą į mėnesį. Vadovaudamasis VSDĮ 19 straipsnio 8 dalimi, teismas sprendė, kad Skyriui teisė pradėti vėliausiai atsiradusios VSD įmokų įsiskolinimo dalies (VSD įmokų už 2010 m. birželio mėnesį) priverstinio ieškojimo termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.
27. Teismas nurodė, kad, remiantis VSDĮ 19 straipsnio 10 dalimi, šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Kai priimamas sprendimas atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo, delspinigių išieškojimo ar baudų sumokėjimo laiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Tokiu atveju nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas tęsiamas nuo to momento, kai nutraukiama sutartis arba panaikinamas sprendimas, kuriais atitinkamos sumos sumokėjimas ar išieškojimas buvo atidėtas.
28. Teismas pažymėjo, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais; 1) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos, pašalpos ar kitos išmokos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Fondą; 3) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų indėlių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje ir priklausančių palūkanų; 4) inicijuodami bankroto bylų iškėlimą (VSDĮ 20 str. 1 d.).
29. Teismas pažymėjo, kad Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ kuriuo nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 3 d. yra 1010,32 Lt. Taip pat Skyrius 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš A. V. individualios įmonės turto į VSD fondo biudžetą skolą, kuri 2014 m. spalio 8 d. yra 13863,05 Lt. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog Skyrius priėmęs minėtus sprendimus pradėjo vykdyti VSDĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, t. y. nėra duomenų, jog Skyrius pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, inicijavo individualios įmonės bankroto bylą ir t. t. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Skyrius buvo faktiškai pradėjęs A. V. individualios įmonės VSD įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo procesą, tokių aplinkybių atsiliepime į skundą nenurodo nei Skyrius, nei VSDFV, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog priėmus 2014 m. spalio 3 d. bei 2014 m. spalio 9 d. sprendimus buvo nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas.
30. Teismas nurodė, jog Skyrius 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą Nr. VSDĮS-95 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų skaičiavimo sustabdymo A. V. individualiai įmonei“, kuriuo nutarė nuo 2015 m. sausio 1 d. sustabdyti VSD įmokų skaičiavimą A. V. individualiai įmonei. VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje numatyta, jog kai priimamas sprendimas atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo, delspinigių išieškojimo ar baudų sumokėjimo laiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Skyriaus 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo nutarta sustabdyti VSD įmokų skaičiavimą, tačiau nebuvo nuspręsta atidėti VSD įmokų ir delspinigių sumokėjimo terminą vėlesnei datai, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad minėtu Skyriaus sprendimu buvo nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas.
31. Teismas, nurodęs, kad VSD įmokos apskaičiuotos įvairiais laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. birželio 30 d., delspinigiai už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas apskaičiuoti laikotarpiu nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d., delspinigiai už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius apskaičiuoti laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d. , sprendė, kad socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties termino eigos pradžia, jei skaičiuoti nuo prievolės sumokėti paskutinio laikotarpio VSD įmokas (2010 m. birželio įmokas) – 2010 m. rugpjūčio 1 d.
32. Teismas nurodęs, kad ginčijamame „sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas“ ir, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi ar sustabdyta, sprendė, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. ginčijamas sprendimas, kuriuo apskaičiuotos VSD įmokos ir delspinigiai, priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos.
33. Teismas pabrėžė, kad Skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos atstovės 2017 m. liepos 4 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. prašymus perskaičiuoti įsiskolinimo VSD fondo biudžetui dydį, Sprendime privalėjo įvertinti aplinkybę, jog jau yra suėjęs VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje numatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas.
34. Teismas konstatavo, kad Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu, kadangi A. V. individualiai įmonei įsiskolinimas už savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas bei delspinigiai apskaičiuoti suėjus 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui.
III.
35. Atsakovas Skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.
36. Skyrius apeliaciniame skunde nurodo ginčo faktines aplinkybes ir teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teiginiu, jog Sprendimas yra naujas sprendimas apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B., taip pat atsakovas nesutinka su tuo, kad „skundžiamame sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas“.
37. Atsakovas pažymi, kad Skyrius, išnagrinėjęs pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos įstaigos išduotas E 101 formos pažymas apie A. B. taikomus Vokietijos Federacinės Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, nustatė, kad A. V. individuali įmonė už savininkę A. B. galėjo nemokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d., o A. V. individualios įmonės savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d. (18,52 Eur), už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. (1 105,57 Eur), už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. (85,95 Eur), už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (260,66 Eur), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (396,20 Eur), sumos nekito, t. y. VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos. Atsakovas akcentuoja, kad tai patvirtina pareiškėjos atstovei Skyriaus 2017 m. kovo 16 d. rašte Nr. SI-16171 „Dėl informacijos suteikimo“, 2017 m. liepos 28 d. rašte Nr. (7.4) SI-44049 „Dėl informacijos suteikimo“, 2018 m. gegužės 28 d. rašte Nr. (7.4) SI-25197 „Dėl informacijos suteikimo“, 2018 m. liepos 4 d. rašte Nr. (7.4) SI-31127 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“, 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ pateikti duomenys. Todėl atsakovas nesutinka, jog Sprendimas buvo naujas sprendimas, apskaičiuojant VSD įmokas už įmonės savininkę A. B., nes A. V. individualiai įmonei nebuvo atliktas VSD įmokų, apskaičiuotų už laikotarpius nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. perskaičiavimas.
38. Atsakovas pažymi, jog teisės aktuose nenumatyta apskaičiuojant savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas priimti sprendimus dėl įmokų apskaičiavimo, todėl Sprendime nebuvo nurodyta, koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas, t. y. sprendimas dėl savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų apskaičiavimo nebuvo ir neturėjo būti priimtas. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą traktuoja kaip sprendimą apskaičiuojant įmokas už įmonės savininkę A. B., tačiau, atsakovo vertinimu, minėtas raštas yra tik atsakymas į pareiškėjos 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. rugpjūčio 7 d. prašymus.
39. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualios šios teisės aktų nuostatos:
39.1. VSDĮ 38 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. VSDĮ 34 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad įmokų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
39.2. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 21 punkte (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. birželio 27 d. iki 2000 m. rugsėjo 29 d.) buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai, kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys privalomąsias VSD įmokas moka kartą per ketvirtį, įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Ne ginčo tvarka išieškomas Fondui ir PSD fondui priklausančias sumas banko įstaigos nurašo pagal Fondo valdybos įstaigų inkasinius pavedimus iš visų ūkio subjekto sąskaitų šalies ir užsienio bankuose, esančiuose Lietuvoje.
39.3. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. rugsėjo 30 d. iki 2002 m. balandžio 19 d.) buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys VSD įmokas už save moka kartą per ketvirtį. Įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Ne ginčo tvarka išieškomas Fondui ir PSD fondui priklausančias sumas banko įstaigos nurašo pagal Fondo įstaigų sprendimus išieškoti valstybinio socialinio draudimo lėšas ne ginčo tvarka iš visų ūkio subjekto sąskaitų bankuose, esančiuose Lietuvos Respublikoje. Sprendimai dėl išieškų ne ginčo tvarka bankų įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku.
39.4. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. birželio 16 d.) buvo nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus patentus įsigijusius asmenis ir ūkininkus, už save VSD įmokas bazinei socialinio draudimo pensijai gauti moka kartą per ketvirtį; šios įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dieną. Pagal šių taisyklių 26 punkto nuostatas apskaičiuotos, bet į Fondo biudžetą nustatytuoju laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų įmokos, baudos ir delspinigiai išieškomi ne ginčo tvarka – nurašomos lėšos iš draudėjo sąskaitos Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje. Ne ginčo tvarka išieškomas VSD fondui ir PSD fondui priklausančias sumas Lietuvos Respublikos kredito įstaigos nurašo pagal Fondo įstaigų sprendimus išieškoti valstybinio socialinio draudimo lėšas ne ginčo tvarka iš visų ūkio subjekto sąskaitų Lietuvos Respublikos kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Sprendimai dėl išieškų ne ginčo tvarka Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku. Apskaičiuotų, bet nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų išieškojimui senaties terminai netaikomi.
39.5. VSDĮ 9 straipsnio 10 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad VSD įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės; 16 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių skoloms.
39.6. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 27 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. birželio 17 d. iki 2017 m. gegužės 15 d.) nurodyta, kad savarankiškai dirbančių asmenų, išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis ir asmenis, nurodytus VSDĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, VSD įmokos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti mokamos kartą per ketvirtį; šios įmokos mokamos už einamąjį ketvirtį ir turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos, nuo 2008 m. sausio 1 d. socialinio draudimo įmokos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti mokamos kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. 443), nuo 2010 m. sausio 1 d. individualių įmonių savininkų socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimas Nr. 124). Šių taisyklių 112 punkte nustatyta, kad priverstine tvarka išieškomas Fondui priklausančias sumas Lietuvos Respublikos kredito įstaigos nurašo pagal Fondo administravimo įstaigų pateiktus mokėjimo nurodymus, kuriuose nurodomas teisinis pagrindas – sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka (data ir numeris), iš visų draudėjų sąskaitų kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Mokėjimo nurodymai, remiantis sprendimais dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms pateikiami, kai draudėjai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytuoju laiku.
40. Pasisakydamas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino iki 2004 m. gruodžio 31 d., atsakovas akcentuoja, kad VSDĮ 38 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, A. V. individualios įmonės 1 343,52 Eur (18,52 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., 1 105,57 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., 218,60 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2004 m. rugsėjo 8 d., ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 15 d. iki 1998 m. liepos 14 d.) skolos išieškojimui senaties terminas negali būti taikomas. Skyrius, vykdydamas A. V. individualios įmonės įsiskolinimo išieškojimą priverstine tvarka, priėmė sprendimus, kurių pagrindu buvo pateikti mokėjimo nurodymai. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką, priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms, o VSD įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo skoloms, kurios atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.
41. Pasisakydamas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino nuo 2005 sausio 1 d., atsakovas nurodo, kad pagal VSDĮ 16 straipsnio 7, 8 dalių nuostatas (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų VSD įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai; teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos; priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos.
42. Vadovaujantis VSDĮ 16 straipsnio 10 dalimi, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais būdais, pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas; nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti; iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. A. V. individualios įmonės 771,03 Eur (85,95 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., 260,66 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 396,20 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 1,34 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 12 d., 5,07 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 15 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d., 20,55 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. liepos 14 d.) skolos priverstinio išieškojimo senaties terminas negali būti taikomas, kadangi minėtų skolų išieškojimo procedūros buvo pradėtos nepraėjus 5 metams nuo teisės priverstinai išieškoti skolą atsiradimo dienos.
43. Atsakovas akcentuoja, kad A. V. individualiai įmonei teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjus skolos Fondo biudžetui, Skyriuje buvo priimti sprendimai dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka, kurių pagrindu buvo pateikti mokėjimo nurodymai. Be to, Skyrius 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29191 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos ieškojimo priverstine tvarka“ (dėl 1 010,32 Lt (292,61 Eur) skolos išieškojimo priverstine tvarka) bei 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (dėl 13 863,05 Lt (4 015,02 Eur) skolos išieškojimo priverstine tvarka) ir Vokietijos kompetentingai įstaigai 2014 m. spalio 22 d. išsiuntė R017 formą „Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių“, kuria prašė išieškoti A. V. individualios įmonės 14 873,37 Lt (4307,63 Eur) skolą iš įmonės savininkės A. B. pagal Skyriaus minėtus sprendimus.
44. Atsakovas nurodo, jog pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus perskaičiavus A. V. individualios įmonės skolą, Skyrius Vokietijos kompetentingai 2018 m. rugpjūčio 28 d. išsiuntė R025 formą „Pranešimas apie reikalavimo atsiėmimą arba sumos sumažinimą“ kuria informavo, kad pagal 2014 m. spalio 22 d. pateiktą R017 formą „Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių“ likusi neišieškota suma iš A. V. individualios įmonės yra perskaičiuota ir sudaro 2 114,55 Eur.
45. Atsakovas akcentuoja, kad VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog VSDĮ 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas. A. V. individualios įmonės skolos (1 866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, 245,56 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas, ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius), susidariusios laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. spalio 6 d., priverstinis skolos išieškojimas pagrįstai tęsiamas, nes skolos išieškojimo procedūros buvo pradėtos teisės aktų nustatytais terminais, t. y. visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad dėl A. V. individualios įmonės laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių, Skyriuje dar 1999 m. rugsėjo 20 d. buvo pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros, kurios tęsiasi iki šiol, todėl akivaizdu, kad priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas yra nutrauktas (VSDĮ 16 str. 10 d.).
46. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. gegužės 30 d. iš A. V. individualios įmonės sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB, priverstine tvarka pagal pateiktus mokėjimo nurodymus nurašyta 210,98 Eur: pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. 31484 (pagrindas – Skyriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 4786) buvo nurašyta 3,13 Eur; pagal 2010 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 5554 (pagrindas – Skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 1658) buvo nurašyta 66,03 Eur, pagal 2010 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 30465 (pagrindas – Skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 8763) buvo nurašyta 141,82 Eur.
47. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
48. VSDFV nurodo, kad VSDĮ (redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.) 19 straipsnio 7 dalis nustatė, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Minėto straipsnio 10 dalis nustatė, kad šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas.
49. VSDFV teigia, kad, įvertinus aplinkybę, jog A. V. individualiai įmonei teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjus už įmonės savininkę (pareiškėją) priskaičiuotų 1866,90 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, skaičiuotų laikotarpiais nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 245,56 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas už laikotarpį nuo 1997 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. liepos 14 d. ir 2,09 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 14 d. iki 1998 m. liepos 14 d., atsakovas pradėjo priverstinio išieškojimo procedūras VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu kredito įstaigoms duodamas nurodymus nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose. Atsakovo taikytas priverstinio išieškojimo būdas t. y. nurodymas kredito įstaigoms nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, nėra pasibaigęs, atšauktas ir panaikintas.
50. 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SPR-8763 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka pagrindu pateiktas 2016 m. birželio 8 d. mokėjimo nurodymas Nr. 51557 iki šiol nėra atšauktas, pagal kurį likusi neišieškota 2112,46 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Todėl nagrinėjamu atveju VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje nustatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikytinas.
51. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
52. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. individualios įmonės turėjo prievolę už įmonės savininką į VSD fondo biudžetą sumokėti socialinio draudimo įmokas kartą į ketvirtį, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. – kartą per mėnesį, tad atsakovui teisė pradėti vėliausiai atsiradusios VSD įmokų įsiskolinimo dalies (VSD įmokų už 2010 m. birželio mėnesį) priverstinį išieškojimą prasidėjo nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.
53. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimą vertina kaip sprendimą dėl VSD įmokų perskaičiavimo, nes jame nurodyta jau galutinė atsakovo reikalaujama sumokėti suma, kas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes.
54. Pareiškėja teigia, kad teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas 2014 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29I9I „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, 2014 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-28895 „Dėl A. V. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, jog byloje nėra duomenų apie tai kokie anksčiau priimti sprendimai ginčijamu sprendimu yra keičiami, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad Skyrius, pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo procedūrą, kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, inicijavo individualios įmonės bankroto bylą ir t. t.; VSDFV nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs pasisakyti dėl galimai nutraukto priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimo.
55. Pareiškėja akcentuoja, kad negali būti pateisinamas visiškai nemotyvuotas ir nepagristas kokybiškai naujų faktinių aplinkybių ir argumentų nurodymas, kokybiškas pakeitimas (papildymas) apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
56. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (7.4) SI-37724 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
57. Sprendime nurodyta, kad, remiantis pareiškėjos pateikta E 101 formos pažyma, galima nemokėti VSD įmokų už laikotarpius nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. Sprendimu konstatuota, kad A. V. individuali įmonė Registro 2018 m. rugpjūčio 17 d. duomenimis Fondo biudžetui skolinga 2 114,55 Eur. įmokų (už penkis laikotarpius), kurių pradžia 1999 m. rugsėjo 16 d. ir pabaiga 2010 m. birželio 30 d. bei delspinigių (už du laikotarpius), kurių pradžia 1997 m. rugsėjo 12 d., pabaiga 2009 m. liepos 14 d. (I t.; b. l. 160–161).
58. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino, nurodęs, kad Sprendime nėra nurodyta koks ankstesnis priimtas sprendimas yra keičiamas priimant šį Sprendimą, kokia apimtimi yra atliekamas įmokų perskaičiavimas ir konstatavęs, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, sprendė, kad Sprendimas yra naujas ir priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos.
59. Apelianto teigimu, už laiku nesumokėtas įmokas ir delspinigius 1999 m. rugsėjo 16 d. – 2010 m. birželio 30 d. laikotarpiu išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs, nes Skyrius laiku buvo pradėjęs priverstinio išieškojimo procedūras VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu būdu kredito įstaigoms duodamas nurodymus nesumokėtas VSD įmokas ir delspinigius nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose, o pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, joms vykstant priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas.
60. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar Sprendimas dėl minėtos skolos išieškojimo priimtas suėjus senaties terminui, pirmiausia būtina atsakyti į klausimą, ar senaties termino skaičiavimo eiga nebuvo nutrūkusi.
61. Minėta, kad nagrinėjamu atveju nepadengtos įmokų skolos pradžia Fondui yra – 1999 m. rugsėjo 16 d., o pabaiga – 2010 m. birželio 30 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal galiojusią VSDĮ 38 straipsnio (Atsakomybė už įmokų mokėjimo teisingumą) 8 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija, įsigaliojusi 1997 m. liepos 17 d. ir galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.), apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Tokia norma galiojo iki 2005 m. sausio 1 d. Taigi pirmuoju laikotarpiu – A. V. individualios įmonės skolos, susidariusios Fondui iki 2005 m. sausio 1 d. bei delspinigių, kurių pradžia 1997 m. rugsėjo 12 d., senaties terminas nebuvo taikomas.
62. Antruoju laikotarpiu, t. y. pagal 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (VSDĮ 2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. sausio 1 d.). Sprendimo priėmimo metu galiojusioje aktualioje VSDĮ redakcijoje minėta nuostata įtvirtinta 19 straipsnio (Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą) 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.
63. VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje taip pat nustatyta, kad socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą.
64. Akcentuotina, kad VSDĮ 19 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas.
65. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodęs, kad yra VSDĮ 20 straipsnyje nurodyti keli socialinio draudimo įmokų, delspinigių, priverstinio išieškojimo būdai, tarp jų Fondo teritorinių skyrių teisė duoti nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo (žr. šios Nutarties 28 punktą), apskritai niekaip nevertino ir nesiaiškino, ar Skyrius davė nurodymus kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurašyti iš draudėjos A. V. individualios įmonės laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, tik nurodė, kad byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra naujas ir priimtas praėjus daugiau nei 8 metams nuo teisės priverstinai išieškoti nesumokėtas įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 1 d., skaičiuojant nuo prievolės sumokėti paskutinio laikotarpio VSD įmokas (2010 m. birželio įmokas).
66. Pirmiausia akcentuotina, kad palyginus ginčijamo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo turinį ir 2017 m. kovo 10 d. rašto pareiškėjos advokatei turinį matyti, kad Sprendimu nebuvo nustatyta naujų papildomų nesumokėtų įmokų ar delspinigių dydžių. Priešingai, Sprendime neliko priskaičiuotų mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir delspinigių, nuo kurių pareiškėja buvo atleista ankstesniu sprendimu, taip pat sumažintos VSD įmokos ir delspinigiai tiek, kiek jie buvo paskaičiuoti laikotarpiais, kurie 2017 m. kovo 10 d. rašte nebuvo eliminuoti, bet tai padaryta ginčijamame Sprendime, pareiškėjai pateikus Vokietijos Federacijos Respublikos institucijos išduotas pažymas, t. y. laikotarpis nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. kovo 1 d. ir nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. Vien dėl to, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatyta pareiškėjos skola Fondui mažesnė nei ankstesniu raštu, savaime nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuris ir įvardintas “Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir jo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas remiantis pareiškėjos 2018 m. liepos 18 d. prašymu “Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, yra savo turiniu naujas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
67. Antra, iš teismo posėdžio, vykusio pirmosios instancijos teisme, garso įrašo nustatyta, kad Skyriaus atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Skyrius davė nurodymus kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurašyti iš draudėjos A. V. individualios įmonės laiku, tai yra ne vėliau kaip per penkias dienas, einančios po tos dienos, kurią turėjo būti sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Kitaip tariant, atsakovas nurodė, kad vadovavosi VSDĮ įtvirtinta teise priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, turėjo būti sumokėtos (VSDĮ 19 str. 8 d.), teikdama mokėjimo nurodymus bankams (VSDĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įsitikinti, ar Sprendime nurodytų skolų (nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių) už atitinkamus laikotarpius išieškojimo procedūros VSDĮ 20 straipsnyje nurodytais būdais buvo pradėtos iki ginčijamo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo priėmimo.
68. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, ar buvo duodami nurodymai kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius nurašyti iš pareiškėjos įmonės, ir jeigu nurodymai buvo pateikti kredito įstaigoms, kuriuo metu tai buvo padaryta. Neatlikęs šių atsakovės argumentų, išsakytų teisminio posėdžio metu, vertinimo, neišsireikalavęs duomenų apie konkrečius mokėjimo pavedimus iš atsakovo, teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar senaties terminas buvo ar nebuvo nutrūkęs, o tik tai nustačius nagrinėjamu atveju yra įmanoma spręsti, ar buvo suėjęs socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas atsakovui priimant ginčijamą sprendimą. Teismas, savo sprendime tik abstrakčiai nurodęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad senaties termino skaičiavimo eiga buvo nutrūkusi, bei nepagrįstai nurodęs, kad nėra jokių duomenų, jog Skyrius, pradėjęs VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą, kreipėsi į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, teismas pažeidė pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais).
69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.
70. Šiame kontekste pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė keletą mokėjimo pavedimų konkretiems bankams laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. spalio 6 d. Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti tik iš dalies duomenų, ar senaties terminas buvo ar nebuvo nutrūkęs, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad įvairiais laikotarpiais nurodytų pareiškėjos individualios įmonės mokėtinų įmokų skola, susidariusi metų ketvirčiais, itin skiriasi. Pavyzdžiui, pagal Skyriaus 2010 m. vasario 9 d. Sprendimą Nr. SPR-1658 ir mokėjimo pavedimą akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Swedbank“ bankui skola 2010 m. vasario 9 d. yra tik 228 Lt įmokų (III t.; b. l. 168, 178), o 2010 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. SPR-8763 ir mokėjimo pavedime AB „Swedbank“ bankui nurodyta skola 2010 m. gegužės 27 d. yra keliolika kartų didesnė – 8131.16, iš jų 1040.47 delspinigių (III t.; b. l. 169, 174). Už tam tikrus laikotarpius duomenys apskritai nėra pateikti. Antai, byloje yra 1999 m. rugsėjo 17 d. pavedimas AB „Hermio“ bankui dėl A. V. individualios įmonės įsiskolinimo soc. draudimui 1999 m. rugsėjo 15 d. – 414 Lt (III t.; b. l. 146), tačiau Sprendime pirmasis nurodytas laikotarpis, už kurį priskaičiuotos įmokos prasideda tik nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. Taigi, šis pavedimas bylai neaktualus, tačiau byloje nėra pavedimo bankui laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. iki 1999 m. spalio 14 d., kuris nurodytas Sprendime. Byloje yra nurodytas Skyriaus 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 11337 “Dėl išieškojimo į Valstybinio socialinio draudimo biudžetą ne ginčo tvarka“, ir sekantis nurodytas sprendimas Nr. 2340 “Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ priimtas 2005 m. kovo 25 d., tačiau nėra pavedimo bankui 2004 m., nors ginčijamame sprendime nurodyta, kad vienas iš skolos laikotarpių prasidėjęs 1999 m. lapkričio 10 d. baigėsi 2004 m. balandžio 30 d. Pažymėtina, kad vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
71. Įvertinusi visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Todėl visus pavedimus bankui, už laikotarpius, nurodytus Sprendime, kurių metu susidarė skola Fondo biudžetui ir kurie pagrįstų, kad Skyrius buvo pradėjęs įstatymo nustatyta tvarka VSD įmokų ir delspinigių priverstinio ieškojimo procedūrą kreipdamasis į kredito įstaigas su prašymu nurašyti įsiskolinimą iš skolininko sąskaitos, pirmosios instancijos teismas turi surinkti, išreikalauti juos iš atsakovo.
72. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str.), dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
73. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
74. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovo Skyriaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė