(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis 

        viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

        Teismas

n u s t a t ė :

        Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti 3000 Eur žalos atlyginimo.        

        Nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. kiekviename aukšte buvo pakabinta po vieną taksofoną. Pareiškėjas gyvena ketvirtame aukšte, kuriame gyvena apie šimtą žmonių, taigi vienas taksofonas yra šimtam žmonių. Dėl to, kad tokiam kiekiui žmonių tenka tik vienas taksofonas, kildavo daug ginčų, norint paskambinti tekdavo ilgai stovėti eilėje. Pareiškėjas daug kartų negalėjo paskambinti savo sutuoktinei. Taksofonų trūkumas riboja bendravimą su artimaisiais. Tokiu būdu atimama teisė į socialinius ryšius. Be to, taksofonas pakabintas prie durų, pro kurias visi eina į valgyklą, todėl toje vietoje nuolatos triukšminga, sunku susikalbėti su artimiasiais. Iš kitos taksofono pusės yra pareigūnų kabinetas, prie kurio nuolatos stovi nuteistieji, norintys užeiti pas pareigūnus. Jie stovėdami prie durų klausosi ką pareiškėjas kalba. Tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, pilnaverčius socialinius ryšius.

        Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

        Nurodo, kad teisė naudotis telefonu reglamentuojama teisės aktais, kuriuose nustatytos tvarkos nuolatos laikomasi. Taksofonai atitinka jų įrengimo standartus. Vilniaus PN su atsiliepimu pateikė pareiškėjo telefoninių pokalbių elektroninės sistemos apskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad pareiškėjas nuolatos naudojasi jam suteikta teise paskambinti. Pažymėjo, kad jokių skundų iš pareiškėjo dėl netinkamai įrengtų taksofonų nebuvo gauta, o skundą teismui pareiškėjas grindžia tik prielaidomis, nenurodydamas jokių konkrečių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

        1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki skundo teismui padavimo, jam kalint Vilniaus PN, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis taksofonu, tuo ribojant teisę į pilnaverčius socialinius ryšius su šeimos nariais ir kitais asmenimis.

        2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

        Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

        3. Nuteistųjų teisė paskambinti reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis (102 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

        Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos tesisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės, ginčui aktuali redakcija) 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse (4 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

        4. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti ir kalbėti telefonu. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 11–21) matyti, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. lapkričio 18 d. naudojosi taksofonu beveik kiekvieną dieną (taksofonu per visą laikotarpį nesinaudojo tik kelias dienas), o kai kuriomis dienomis skambino po keletą kartų. Taigi, pareiškėjas nors ir nurodo, kad vieno taksofono šimtam žmonių yra per mažai, todėl tenka ilgai laukti eilėje, tačiau rašytiniai įrodymai tvirtina, kad teisė pasinaudoti taksofonu pareiškėjui nebuvo apribota. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesudarius sąlygų komunikuoti su artimiasiais telefoniniu būdu, buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Taigi, pataisos įstaigai užtikrinus, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, o byloje pateikta rašytinė medžiaga tik patvirtina, kad pareiškėjui teisė skambinti nebuvo apribota, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl negalėjimo pasinaudoti taksofonu, nes nelikdavo laiko, būtų kreipęsis į administraciją. Pareiškėjo į bylą pateiktas Vilniaus PN atsakymas (b. l. 36) yra dėl nekokybiškų skambinimo kortelio, o ne dėl taksofonų trūkumo.

        5. Teisės aktai nereglamentuoja, kokioje vietoje turėtų būti įrengtas taksofonas, taip pat nereglamentuoja, kad taksofonas turėtų būti įrengtas atskiroje uždaroje ar kt. patalpoje, todėl šiuo aspektu dėstomi prieštaravimai (dėl netinkamos vietos taksofonui) yra nepagrįsti. Iš į bylą pateiktų taksofono nuotraukų (b. l. 22–25) matyti, kad jis turi apsauginį rėmelį, kuris, tam tikra prasme, apsaugo ir nuo išorinio triukšmo. Be to, kaip matyti iš nuotraukų, Vilniaus PN administracija ant taksofono yra pakabinusi užrašą dėl kalbančiųjų gerbimo (netriukšmavimo). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji ar pareigūnai yra tik hipotetiniai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

        6. Apibendrinant darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjo nurodomo pažeidimo (taksofonų trūkumas, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis taksofonu) nepagrįstas ir atmestinas.

        Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtių veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

        Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

        Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas                                                                                       Tomas Blinstrubis