Civilinė byla Nr. e2-120-464/2015

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01845-2014-0

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

  Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lanora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-5546-232/2014 pagal ieškovės B. Z. F. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lanora“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Infraja“, E. V., T. B., M. Š., dėl valdymo organų sprendimų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

              Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė B. Z. F. per EPP pateikė teismui ieškinį dėl valdymo organų sprendimų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, nurodydama, kad, pripažinus šį reikalavimą, turėtų būti taikoma  restitucija – atsakovo UAB „Lanora“ grąžinimas į status quo, t. y. grąžinant jam neteisėtai parduotą nekilnojamąjį turtą. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti trečiojo asmens M. Š., kaip UAB „Lanora“ valdymo organo, įgaliojimus bei paskirti laikiną UAB „Lanora“ administratorių iki tol, kol bus išnagrinėta ieškinio pagrindu pradėta civilinė byla; 2) iki bus išnagrinėta byla areštuoti atsakovui ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantį turtą: (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad sprendimai parduoti tretiesiems asmenims atsakovo UAB „Lanora“ nekilnojamąjį turtą prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negaliojantys, todėl nesukeliantys ir negalintys sukelti jokių teisinių padarinių. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas ir tretieji asmenys gali perleisti bendrovės turtą ir dėl to būtų apsunkintos galimybės taikyti restituciją. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą suponuoja ir didelė ieškinio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-09-23 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir areštavo ginčijamais sandoriais perleistą turtą: 1) trečiajam asmeniui UAB „Infraja“ priklausantį (duomenys neskelbtini); 2) trečiajam asmeniui T. B. priklausantį (duomenys neskelbtini); 3) trečiajam asmeniui E. V. priklausantį (duomenys neskelbtini), uždrausdamas nurodytą turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Atsižvelgdamas į ieškinio materialinius reikalavimus, teismas sprendė, kad galimai patenkinus ieškinį, ginčijamais sandoriais perleistas turtas pereitų UAB „Lanora“ nuosavybėn, todėl svarbu jį išsaugoti trečiųjų asmenų nuosavybėje. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tretieji asmenys galėtų perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą kitiems tretiesiems asmenims, o tai apsunkintų arba padarytų neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Teismo vertinimu, laikinoji apsaugos priemonė – trečiojo asmens M. Š., kaip UAB „Lanora“ valdymo organo, įgaliojimų sustabdymas – yra perteklinė. Atsižvelgiant į ieškinio ribas taikoma laikinoji apsaugos priemonė – ginčijamais sandoriais perleisto turto areštas – pilnai užtikrina ieškovės ieškinio reikalavimus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Lanora“ atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-09-23 nutartį; 2) nutartį, panaikinančią laikinąsias apsaugos priemones, leisti vykdyti skubiai; 3) atleisti atsakovą UAB „Lanora“ nuo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjimo, o atsisakius tai padaryti, CPK 84 straipsnio pagrindu atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų pagrįstumo vertinimo.  Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad ginčijami sandoriai prieštarautų UAB „Lanora" veiklai ar būtų nuostolingi, be to, nenurodė nei vienos įstatymo normos, kuriai prieštarauja ginčo sandoriai. Nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo kainos patvirtina, kad ginčo sandoriai bendrovei yra naudingi. Atsakovo direktorius turėjo teisę sudaryti ginčo sandorius, vadovaudamasis įstatais, kuriuose numatyta, kad bendrovės vadovo kompetencija nesiskiria nuo nurodytosios Akcinių bendrovių įstatyme.
2. Ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar neįvykdymo grėsmė nepagrįsta. Ieškinyje nėra pareikštas prašymas taikyti restituciją, todėl nesuprantama, kaip sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Kita vertus, teiginys, jog tretieji asmenys gali perleisti nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, deklaratyvus, neparemtas tai patvirtinančiais dokumentais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai siejamas su didele ieškinio suma, nes ieškovė nereiškia turtinių reikalavimų, o ieškinio tenkinimas pasekmes sukels tik atsakovui ir tretiesiems asmenims. Be to, tiesiogiai varžyti trečiųjų asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
3. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtinančias atsakovo ir trečiųjų asmenų, kurių turtas areštuotas, teisę pareikšti savo poziciją dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nei atsakovui, nei tretiesiems asmenims nebuvo pranešta apie šio klausimo nagrinėjimą. Atsakovui iki šiol nėra įteikta teismo patvirtinta kopija. Su nutarties turiniu jis susipažino tik jo atstovui advokatui M. V. prisijungus prie EPP sistemos. Siekiant apginti nepagrįstai suvaržytas trečiųjų asmenų teises, pirmosios instancijos teismas turėtų pasinaudoti CPK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta teise panaikinti skundžiamą nutartį pačiam, leisdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai (CPK 152 str. 2 d.).
4. Šiuo metu atsakovo finansinė padėtis yra itin pablogėjusi dėl prieš UAB „Lanora" inicijuotų civilinių bylų bei taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Būtent dėl ieškovės veiksmų (nepagrįstų ieškinių) atsakovas patiria didelius nuostolius: negali baigti pradėtų projektų, realizuoti nekilnojamo turto ir atsiskaityti su kreditoriais, prieš UAB „Lanora" buvo inicijuoti teisminiai procesai ir areštuotos banko sąskaitos, turtas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas šiuo metu neturi galimybių sumokėti žyminio mokesčio. Tai sudaro prielaidas atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 83 str.) arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje (CPK 84 str.), nes tik tokiu atveju UAB „Lanora" būtų suteikta procesinė galimybė siekti savo pažeistų teisių gynybos.

Ieškovė B. Z. F. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014-09-23 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius atsikirtimus:

1. Teismas, spręsdamas preliminaraus ieškinio pagrįstumo klausimą, tinkamai ir nuodugniai įvertino ieškovės ieškinyje išdėstytus argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus. Tai patvirtina aplinkybė, jog prašytos laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ne pilna apimtimi. Atsakovo argumentai dėl ginčijamų sandorių naudingumo nepagrįsti objektyviais įrodymais, o aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama kita civilinė byla dėl skolos priteisimo, kurią inicijavo pagrindinis įmonės kreditorius, suteikęs paskolą turto įsigijimui, patvirtina, jog atsakovas negavo pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą arba tai, jog gautos pajamos buvo nuslėptos nuo kreditorių, akcininkų, paneigiant akcininkų teisę gauti pelną bei sukeliant didelius nuostolius pačiai bendrovei.
2. Atskirojo skundo teiginys, kad atsakovas neturi galimybės sumokėti 100 Lt (29 Eur) žyminio mokesčio dėl ieškovės veiksmų, nepagrįstas. Prie skundo pridedamų dokumentų turinys patvirtina, kad atsakovui apribojimai taikyti civilinėje byloje, su kuria ieškovė nesusijusi. 2014-09-12 AB SEB bankas išraše užfiksuoti duomenys rodo, kad atsakovas turėjo pakankamai piniginių lėšų sumokėti 100 Lt (29 Eur) žyminį mokestį, valdymo organui veikiant nesąžiningai ir 2014-09-11 išgryninant maksimaliai įmanomą įmonės sąskaitoje buvusių piniginių lėšų sumą.

Trečiasis asmuo T. B. savo atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atskirojo skundo argumentas, jog ieškinio tenkinimo galimybė neegzistuoja, pagrįstas. Trečiasis asmuo T. B. turtą įgijo teisėtai ir sąžiningai, remdamasis įstatyminiu reglamentavimu, viešuosiuose registruose esančiais duomenimis. Prieš sudarydamas pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, susipažino su UAB „Lanora“ įstatais, išrašu iš juridinių asmenų registro ir įsitikino, kad šiuose dokumentuose nebuvo numatytas nei kiekybinis atstovavimas juridiniam asmeniui, nei bendrovės nekilnojamo turto pardavimo tvarka. Tai reiškia, kad įmonės veiklos dokumentuose nebuvo numatyta, jog prieš perleidžiant įmonės turimą nekilnojamąjį turtą yra reikalingas visuotinis akcininkų pritarimas. Sandorio teisėtumą patvirtino notaras. Ieškinyje nurodyti teiginiai dėl įmonėje suformuoto precedento yra hipotetiniai ir negali būti naudojami prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Atsižvelgiant į tai, laikinosios apsaugos priemonės jam nuosavybės teise priklausančiam turtui taikytos nepagrįstai, todėl nedelsiant turi būti panaikintos.
2. Ieškovė nepateikė duomenų, įrodančių, kad trečiasis asmuo T. B. realiai būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas perleisti butą, kurį įsigijo su tikslu jame gyventi. Atsižvelgiant į tai, sutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovė nepagrindė būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo fakto. 
3. Nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens T. B. turtui laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nes dėl jų atsakovas neigiamų padarinių nepatiria. Tai akivaizdžiai rodo, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju taikytos nepagrįstai.

Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą neteikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas tik dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės trečiųjų asmenų UAB „Infraja“, T. B., E. V. nekilnojamajam turtui, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirajame skunde bei atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.), pripažįsta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina iš esmės nepakeista. Atskirojo skundo argumentai teisinių prielaidų panaikinti visus ginčo objektams pritaikytus laikinus apribojimus nesudaro.  

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas jo atžvilgiu negalimas, kadangi ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, t. y. ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijami nekilnojamojo turto pirkimo–sandoriai prieštarautų UAB „Lanora" veiklai ar būtų nuostolingi, be to, nenurodė nei vienos įstatymo normos, kuriai prieštarauja ginčo sandoriai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto skundo argumentais. Preliminarus ieškovės pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Toks preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Nagrinėjamu atveju ieškinio bei prie jo priedų turinys patvirtina, kad ieškovė yra viena iš dviejų UAB „Lanora“ akcininkų (kitas akcininkas yra M. Š., taip pat paskirtas įmonės direktoriumi). Ieškovės teigimu, UAB „Lanora“ vadovas, neinformavęs visų akcininkų ir neturėdamas jų pritarimo, sudarė įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantas neginčija, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti ieškovei apie juos nežinant, tačiau nesutinka, jog įmonės vadovas turėjo pareigą gauti ieškovės, kaip akcininkės, pritarimą, tvirtindamas, jog teisę vienašališkai sudaryti sandorius bendrovės vardu jam, kaip įmonės vadovui, suteikia bendrovės įstatai ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos. Vadinasi, toks ieškovės reikalavimas, koks yra pareikštas šioje byloje, materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, todėl apelianto argumentas, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas, atmestinas. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovė pateikė pakankamai duomenų ieškinio faktiniam pagrindui pagrįsti, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagristas materialinis teisinis reikalavimas.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju preliminarus ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų pagrįstumo vertinimas nebuvo atliktas. Skundžiamos teismo nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl tikslingumo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atliko preliminarų ieškovės argumentų ir jais grindžiamų ieškinio reikalavimų vertinimą, kaip to reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos. Vien tai, kad teismo pozicija dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo nėra išreikšta expressis verbis, savaime nereiškia, kad teismo nebuvo įvertinti visi teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui išspręsti faktiniai bei teisiniai aspektai. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, atsakingai įvertinęs ekonomiškumo, proporcingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, svarbą, pritaikė tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais.

Nors apeliantas nurodo, jog ieškovė neprašė taikyti restitucijos, todėl skundžiamos nutarties motyvas dėl būtinumo išsaugoti ginčo sandoriais perleistą turtą trečiųjų asmenų nuosavybėje, nesuprantamas, apeliacinės instancijos teismas su tokiu interpretavimu negali sutikti. Ieškovė ieškinio reikalavimuose tiesiogiai nesuformulavo reikalavimo taikyti restituciją, tačiau iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė reikalauja pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ir siekia jais perleisto nekilnojamojo turto grąžinimo įmonės, kurios akcininkė yra, nuosavybėn. Ieškovė ieškinyje kaip sandorių negaliojimo pasekmes nurodo galimą restituciją ir, motyvuodama laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nurodo, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių tretieji asmenys gali perleisti ginčo turtą, kas savo ruožtu apsunkintų galimybę taikyti restituciją. Įstatyme restitucija yra numatyta kaip negaliojančių sandorių pasekmė (CK 1.80 str. 2 d.), tokiu būdu ieškovei palankaus sprendimo priėmimo atveju jo įvykdymas būtų siejamas su ginčijamais sandoriais perleisto nekilnojamojo turto grąžinimo klausimo išsprendimu, nebent teismas nuspręstų taikyti restituciją kitu būdu ar jos apskritai netaikyti (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentu, jog nėra faktinių duomenų apie trečiųjų asmenų, kurių turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ketinimus perleisti ginčo turtą ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau būtinybę taikyti apribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) pagrindžia aplinkybė, jog ginčo turtas gali būti restitucijos dalykas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad grėsmė įvykdyti teismo sprendimą yra ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ginčijamais sandoriais perleistam turtui.

Tačiau šiame kontekste aktualu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsaugoti ginčo turtą trečiųjų asmenų nuosavybėje, suklydo parinkdamas laikinosios apsaugos priemonės rūšį, vietoj CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto apribojimo – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo - nustatydamas ginčo turto areštą (CPK 145 str. 1 d. 3 str.). Šis netikslumas, kaip nekeičiantis skundžiamos nutarties esmės, taigi nesudarantis pagrindo ją naikinti ar keisti (CPK 328 str. 329 str. 1 d.), ištaisytinas, patikslinant nutarties rezoliucinę dalį.   

Dėl dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties byloje

Apeliantas vienu iš skundo argumentų nurodo ir tokią aplinkybę, kad teismas areštavo ne atsakovui, o tretiesiems asmenims priklausantį turtą. Atsakovais byloje nurodomi asmenys, kuriems ieškiniu reiškiami materialieji teisiniai reikalavimai, t. y. asmenys, kurie yra materialiajame teisiniame santykyje su ieškovu ir turi pareigą jam atsakyti. Tuo tarpu trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bylą traukiami tik procesine teisine prasme bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos ateityje. Nagrinėjamu atveju byloje trečiaisiais asmenimis nurodyti asmenys, kurie yra ginčijamų pirkimo–pardavimo sandorių šalimis, perėmusiomis iš UAB „Lanora“ nekilnojamąjį turtą, kurį, ieškinio tenkinimo atveju, turėtų grąžinti taikant restituciją. Tačiau jų procesinė padėtis, šalinant ieškinio trūkumus ir suformuluojant reikalavimą sandorius pripažinti negaliojančiais, nebuvo ištaisyta, lyginant su pradiniu ieškiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas, vykdydamas išaiškinimo ir bendradarbiavimo su byloje dalyvaujančiais asmenimis pareigą (CPK 8 str.), turėtų pasiūlyti ieškovei pakeisti trečiaisiais asmenimis įtrauktų asmenų procesinę padėtį į bendraatsakovų (CPK 3 str. 6 d., 45 str.).  Tačiau pirmiau konstatavus, kad per laikinųjų apsaugos priemonių institutą galimas draudimo perleisti nuosavybės teises į ginčo objektą įrašymas viešame registre (CPK 146 str. 1 d. 2 p.), minėtas skundo argumentas dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties ir jų turto arešto, juolab kad nei vienas jų nutarties ir neskundė, tampa teisiškai neaktualus.

Dėl teisės būti išklausytam

CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui (asmenims, kurių atžvilgiu prašoma taikyti suvaržymus) pranešama, kai teismas mano, kad tai būtina. Tai reiškia, kad teismui nusprendus, jog nėra būtinybės pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, teismas neprivalo apie tokį savo sprendimą informuoti byloje dalyvaujančius asmenis, kurių atžvilgiu prašoma taikyti suvaržymus. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus apie tai atsakovams ar tretiesiems asmenims, nepažeidė civilinio proceso įstatymo normų. Atsakovui ar kitiems asmenims, patiriantiems teismo taikytus apribojimus, suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, teisėtumo ir pagrįstumo bei kartu su juo pateikiant papildomus įrodymus. Tokią savo teisę apeliantas realizavo. Atskirojo skundo argumentas dėl skundžiamos nutarties kopijos neįteikimo kitokio vertinimo taip pat nesuponuoja. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotų duomenų (Vilniaus apygardos teismo elektroninė civilinė byla Nr. e2-1164-232/2015) matyti, kad nutartis apeliantui išsiųsta paštu 2014-09-24, be to, nutarties, priimtos elektroninėje byloje, turinys prieinamas tiek UAB „Lanora“ atstovaujantiems teisininkams, tiek bendrovės vadovui.

Dėl žyminio mokesčio

CPK 80 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2015-01-01) nustatyta, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt (29 Eur) žyminis mokestis.

Atskirajame skunde buvo prašoma atleisti apeliantą CPK 83 straipsnio pagrindu arba atidėti jo mokėjimą pagal CPK 84 straipsnį. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO (Vilniaus apygardos teismo elektroninė civilinė byla Nr. e2-1164-232/2015) matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2014-10-13 rezoliucija atskirąjį skundą priėmė, tačiau žyminio mokesčio klausimo nesvarstė ir apelianto prašymo, susijusio su žyminio mokesčiu, neišnagrinėjo. Kadangi atskirasis skundas atsiųstas apeliaciniam nagrinėjimui, šį klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas savo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio ar atidėti jo mokėjimą iki galutinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje motyvuoja sunkia bendrovės finansine padėtimi, kurią lėmė apelianto atžvilgiu inicijuoti teismo procesiniai procesai ir jų eigoje taikytos procesinės priemonės. Šiam argumentui pagrįsti teikia banko sąskaitos AB SEB banke 2014-09-12 bei Nekilnojamojo turto registro išrašus, iš kurių matyti, kad apelianto nekilnojamasis turtas bei piniginių lėšų likutis – 155,53 Lt (45,04 Eur), esantis AB SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), yra areštuoti, bet dieną iki to, t. y. 2014-09-11, iš sąskaitos išgryninta 1 500,00 Lt (434,43 Eur) iš joje buvusių 1 663,03 Lt (481,65 Eur). Duomenų apie kitą apelianto galimai turimą turtą (pavyzdžiui, pinigines lėšas įmonės kasoje, kilnojamuosius daiktus, debitorinius įsiskolinimus), nepateikta. Informacijos apie visą turimą turtą UAB „Lanora“ vadovas neteikė ir jį aprašyti įgaliotam pareigūnui (antstoliui), už ką teismas 2014-11-12 skyrė baudą (Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. 2-45790-129/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Įmonė vykdo veiklą, t. y. nėra restruktūrizuojama ar bankrutavusi. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantas neįrodė tokio savo turtinės padėties sunkumo, kuri jam neleistų sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio už nepagrįstą atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Byloje susiklosčius tokiai situacijai, kai apelianto atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių priimtas ir apeliacine tvarka išnagrinėtas, apeliantui nesumokėjus įstatyme numatyto žyminio mokesčio ir, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, nesant pagrindo taikyti CPK nuostatas, sudarančias prielaidas atleisti apeliantą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokėtinas 100 Lt (29 Eur) dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2015-01-01) priteistinas iš apelianto šia nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį taip:

„Ieškovės B. Z. F. (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą valstybės įmonės Registrų centras tvarkomame Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą: 1) UAB „Infraja“ (įmonės kodas 303285066, Krokuvos g. 1-8, Vilniaus m.) priklausančius (duomenys neskelbtini); 2) T. B. (duomenys neskelbtini) priklausantį (duomenys neskelbtini); 3) E. V. (duomenys neskelbtini) priklausantį (duomenys neskelbtini).“

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lanora“ 29 (dvidešimt devynis) eurus žyminio mokesčio valstybės naudai.   

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai, įregistravusiai turto areštą, taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui – valstybės įmonei Registrų centras.

Teisėja               Dalia Kačinskienė