Civilinė byla Nr. e2A-30-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00261-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.1.1.3.10; 2.4.2.6; 2.6.16.1; 3.3.1.1; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės bei savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. (V. S.) ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo nutraukti buto pardavimo procedūrą panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) panaikinti atsakovės savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą nutraukti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūrą; 2) įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę parduoti ieškovui nurodytą butą už 40 353,50 Eur.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto mero 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu jam su šeima leista gyventi viename 12,82 kv. m gyvenamojo ploto kambaryje su daliniais patogumais avariniame name, (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), bei leista naudotis 38,46 kv. m negyvenamąja (pagalbine) patalpa, išbraukta iš gyvenamojo ploto 1986 m. Butas perdavimo metu nebuvo tinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį – buvo be langų, durų, be tinkamos naudoti elektros instaliacijos, vandens, nuotekų inžinerinių tinklų, šildymo sistemos, susidėvėjusia perdanga, grindimis. Ieškovas nurodė, kad 1992 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybai leisti atlikti buto kapitalinį remontą savo lėšomis, išsaugant butą nuo griuvimo, pritaikant gyvenimui, kuris buvo patenkintas – leista atlikti buto kapitalinį remontą pagal suderintą projektą. Nepaisant to, dėl nesutvarkytos lietaus nuotekų sistemos, ventiliacijos nebuvimo ir nuolatinės drėgmės, kasmet teko atlikti buto lubų ir sienų remontą. Šie buto trūkumai buvo nurodyti Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijai, tačiau buto apžiūra atlikta tik 1998 m., surašytas patalpų apžiūros aktas.
3. Ieškovas paaiškino, kad po buto apžiūros akto surašymo ir toliau atliko buto pagerinimo darbus. Pažymėjo, kad jo pastangas ir buto pagerinimui panaudotas lėšas patvirtina tai, jog tinkamu naudoti butas buvo pripažintas tik 2009 m. lapkričio 2 d. Ieškovas pažymėjo ir tai, kad dėl nuo 1992 m. iki šiol vykstančio buto pagerinimo darbų buvo išsaugota tik dalis dokumentų, patvirtinančių jo lėšų panaudojimą buto pagerinimui.
4. Ieškovas paaiškino, kad atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė prašymą dėl atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto įsigijimo pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymą (toliau – PBĮIĮ), taip pat įrodymus apie patirtas buto pagerinimo išlaidas ir prašė jas įskaityti į buto įsigijimo kainą. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pritarė 191 167,15 Eur buto pardavimo kainai, nustatytai atlikus buto rinkos kainos vertinimą. Ieškovas nurodė, kad prašė sumažinti nustatytą buto pardavimo kainą iki Nekilnojamojo turto registre nurodytos buto kainos (atkūrimo sąnaudų) bei pateikė buto pagerinimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakymuose nurodė, jog jis nepateikė visų dokumentų, pagrindžiančių investuotas lėšas į buto remontą, bei prašė informuoti, ar jis sutinka su nustatyta buto pardavimo kaina. Galiausiai, atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. rašte nurodė, kad, ieškovui nepateikus bute atliktų investicijų pagrindžiančių dokumentų, 2021 m. balandžio 19 d. buto pardavimo procedūra bus nutraukta be atskiro pranešimo.
5. Ieškovas teigė, kad teisėtai ir pagrįstai atliko buto pagerinimus, todėl įgijo teisę į buto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnį. Buto pardavimo kainą sudaro buto atkuriamoji vertė, nes dėl objektyvių priežasčių neįmanoma apskaičiuoti tikslios jo atliktų pagerinimų, kurie atliekami iki šiol, vertės. Nurodė, kad 1992 m. perduotos būklės buto vertė 2020 m. atitinka Nekilnojamojo turto registre registruotą jo atkuriamąją vertę – 40 353,50 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – panaikino atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 1.35-21/1589 dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui V. S. procedūros nutraukimo, ir nustatė šio parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko V. S. investicijas – 53 608,88 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM); kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovių 3 760 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ieškovui su šeima Vilniaus miesto mero 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu leista gyventi 12,82 kv. m gyvenamojo ploto kambaryje su daliniais patogumais avariniame name (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), jam taip pat leista naudotis 38,46 kv. m negyvenamąja (pagalbine) patalpa. Šalys pripažįsta, kad tarp jų susiklostė gyvenamos paskirties patalpų nuomos teisiniai santykiai, jog 1992 m. gegužės 4 d. ieškovas Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybai pateikė prašymą leisti atlikti buto kapitalinį remontą savo lėšomis ir kad toks leidimas jam buvo suteiktas. Teismas nustatė, kad 1998 m. birželio 24 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ atliko buto patikrinimą ir surašė apžiūros aktą, kuriame konstatuoti buto trūkumai, taip pat pažymėta, jog 1993 m. buvo atliktas buto profilaktinis remontas pagal suderintą projektinę dokumentaciją. Nustatė, kad 2001 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba priėmė sprendimą dėl manevrinio fondo butų statuso keitimo. Šio Sprendimo pagrindu ieškovo šeimai išnuomotas 64,67 kv. m. butas, (duomenys neskelbtini). 2001 m. gruodžio 28 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ ir ieškovas sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 115 (toliau – Nuomos sutartis).
8. Nurodė, kad Nuomos sutartimi ieškovas įsipareigojo ne rečiau kaip kartą per 5 metus savo lėšomis daryti einamąjį gyvenamosios patalpos remontą ir esant reikalui jo įrenginių remontą. Nuomos sutarties 4 punkte nustatyta, kad nuomotojas įsipareigoja suteikti nuomininkui tvarkingas gyvenamąsias patalpas, laiku remontuoti gyvenamąjį namą ir užtikrinti, jog nuolat veiktų inžinerinės sistemos bei įranga, suteikti nuomininkui kapitalinio remonto laikui kitas gyvenamąsias patalpas ir kt.
9. Teismas nustatė, kad bute gyvenamąją vietą ieškovas deklaruoja nuo 2002 m. sausio 10 d. 2009 m. liepos 10 d. atlikti nauji buto kadastriniai matavimai, suformuotas naujas turinis vienetas, kuris Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. lapkričio 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažintas tinkamu naudoti.
10. Ieškovas 2020 m. liepos 28 d. pateikė atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl buto įsigijimo pagal PBĮIĮ. Atsakovė SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ PBĮIĮ nustatyta tvarka užsakė ginčo buto vertinimą, kurį atlikus, nustatyta, jog 2020 m. gruodžio 3 d. buto rinkos vertė buvo 191 000 Eur .
11. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu nutarė pritarti nustatytai buto vertei ir gavus ieškovo sutikimą pavesti parengti sprendimą dėl buto pardavimo už 191 167,15 Eur. Ieškovas 2021 m. vasario 9 d. pateikė atsakovei prašymą parengti sprendimą dėl buto pardavimo už rinkos vertę, tačiau įvertinus bute atliktas jo investicijas. Pastaroji 2021 m. vasario 23 d. rašte nurodė teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimo realizavimo būtinąsias sąlygas ir paprašė informuoti, ar ieškovas sutinka su nustatyta rinkos kaina, pateikti bute atliktas investicijas pagrindžiančius dokumentus. Ieškovas 2021 m. kovo 4 d. raštu atsakovei SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ pakartotinai paprašė parengti sprendimą dėl buto paradavimo už rinkos vertę, įvertinus bute jo atliktas investicijas, ir nurodė, kad 2020 m. liepos 28 d., teikdamas prašymą dėl buto įsigijimo, jis pateikė investicijas pagrindžiančius dokumentus.
12. Teismas nurodė, kad ginčo teisinių santykių metu galiojusio PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustatė, jog už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, savivaldybės tarybos sprendimu gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai (ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai bei jų dalys), kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas.
13. Teismas nurodė, kad, pradėjusios ginčo buto pardavimo procedūrą ir gavusios ieškovo prašymą įvertinti jo atliktas investicijas, atsakovės elgėsi pernelyg formaliai – realiai investicijų nevertino ir apsiribojo pakartotiniais raginimais atvykti susipažinti su buto įkainojimo aktu. Be to, ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovės laikėsi formalios pozicijos, kad ginčo buto parduoti ieškovui neprivalo, o tik turi teisę, nors šioje proceso stadijoje ieškovas turi teisėtą lūkestį, jog buto pardavimo procedūra bus atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų.
14. Teismas nusprendė, kad dėl ieškovo teisės į ginčo buto pagerinimo išlaidų įvertinimo, siekiant įgyti savivaldybės butą PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio dalį bei šios normos taikymo ir aiškinimo praktiką.
15. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovių argumentą, kad ieškovui pagal suderintą projektą ginčo bute buvo leista atlikti vien tik pertvarų bei mūrijimo ir sanitarinių mazgų įrengimo darbus.
16. Teismas nurodė, kad byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią pavesta atlikti ekspertui Sigitui Mitkui. Teismo ekspertizės akte nustatyta: ieškovo atliktų buto pagerinimo darbų kaina ekspertizės atlikimo dienai yra 91 345,04 Eur su PVM (53 608,88 Eur + 37 736,16 Eur); pagal buto perplanavimo projektą atliktų darbų vertė – 53 608,88 Eur su PVM.
17. Teismas nurodė, kad pripažinus, jog ieškovas atliko buto pagerinimo darbus, turėdamas nuomotojo leidimą, yra pagrindas išvadai, jog 1993 m. ieškovo sąskaita atlikti darbai pagerino jam išsinuomotą daiktą, tuo labiau kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog iki šių darbų atlikimo ieškovui 1992 m. balandžio mėn. perduotos naudotis patalpos nebuvo pritaikytos ne tik gyventi, bet ir naudoti. Teismas konstatavo, kad ieškovo turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis yra 53 608,88 Eur su PVM. Pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti teismo eksperto išvada, nes ji motyvuota, pagrįsta išlikusių dokumentų analize, vietos apžiūra bei atitinka bylos rašytinius įrodymus.
18. Nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog ginčo buto pagerinimus per nuomos laikotarpį jis atliko didesnėje apimtyje – eksperto vertinimu, bendra pagerinimo darbų suma – 91 345,04 Eur su PVM, tačiau nepagrindė, jog jis turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus šioje apimtyje. Be to, Nuomos sutartis įpareigoja nuomininką einamąjį patalpų bei jose esančių įrenginių remontą atlikti savo sąskaita. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę sudaryti su juo buto pirkimo – pardavimo sutartį už 40 353,5 Eur. Pažymėjo, kad savivaldybei priklausančiu turtu disponuojama pagal specialius įstatymus, vadovaujantis viešosios teisės principu, todėl ieškovas nepagrįstai prašo ginčo buto pardavimo jam kainą skaičiuoti pagal šio turto atkūrimo kaštus.
19. Teismas atmetė atsakovių argumentą, kad PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalis įpareigoja savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip per vienerius metus nuo turto vertinimo įmonės (turto vertintojų) parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertinimo ataskaitos pateikimo dienos. Pažymėjo, kad teismų praktikoje ši norma nėra vertinama kaip imperatyvi – ji reglamentuoja sandorio sudarymo terminą, tačiau nėra įtvirtinta jokių šios nuostatos dėl termino nesilaikymo pasekmių, taip pat nėra draudimo šalims net ir pasibaigus šioje nuostatoje numatytam vienerių metų terminui sudaryti savivaldybės būsto pirkimo – pardavimo sutartį.
20. Teismas pažymėjo, kad patenkinus ieškovo ieškinį dalyje ir nustačius parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas – 53 608,88 Eur su PVM, šis teismo sprendimas šalių turi būti vertinamas kaip teismo sprendimu koreguota atsakovės oferta (siūlymas įgyti ginčo butą) ieškovui, nes ieškiniu bei teismo posėdžių metu ieškovas neišreiškė sutikimo įgyti ginčo butą už didesnę nei jo ieškinyje nurodyta kainą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
21. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui procedūros nutraukimo ir nustatė, kad šio parduodamo objekto vertę pakeitusios nuomininko investicijos yra 53 608,88 Eur su PVM, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų pardavimą reglamentuoja PBĮIĮ ir Vilniaus miesto savivaldybės būsto, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar patalpų ir inžinerinių statinių pardavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 14 punktas (iki 2022 m. birželio 8 d. galiojusi redakcija) numatė, kad prašymas gali būti netenkinamas bet kurioje jo nagrinėjimo stadijoje (procedūra nutraukiama), esant bent vienai iš žemiau šiame punkte nurodytų aplinkybių. Aprašo 14.9 papunktyje įtvirtinta, kad prašymas netenkinamas, jeigu pareiškėjas neatvyksta pasirašyti įkainojimo akto per 20 darbo dienų nuo kvietimo pasirašyti įkainojimo aktą išsiuntimo dienos. Aprašas nenumatė ir nenumato šios nuostatos išimčių.
21.2. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas nustatytu laiku nepasirašė ginčo buto įkainojimo akto. Dėl to teismo išvada, kad buto privatizavimo procedūra buvo nutraukta pažeidžiant teisės aktus, yra nepagrįsta.
21.3. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę parduoti jam ginčo butą už 40 353,50 Eur, t. y. už buto atkuriamąją vertę. Ieškovas, gavęs ekspertizės išvadas, netikslino ieškinio reikalavimo.
21.4. Teismas, skundžiamu sprendimu nustatydamas parduodamo objekto vertę pakeitusias ieškovo investicijas – 53 608,88 Eur su PVM, bei nurodęs, kad teismo sprendimas šalių turi būti vertinamas kaip pakoreguota atsakovės oferta, peržengė ieškinio ribas.
21.5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į eksperto nustatytą darbų nusidėvėjimo procentą, t. y. ekspertas nustatė, kad ginčo buto pagerinimo darbų, atliktų Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos valdybos 1992 m. birželio 1 d. leidimu pagal byloje esantį projektą nusidėvėjimo procentas ekspertizės dienai yra 98 proc., o tai sudarytų 1 072,18 Eur.
21.6. Teismas nurodė, kad sprendime nustatyti ieškovo pagal suderintą projektą ir sąmatą atlikti darbai, padidinantys buto vertę, yra išliekamojo pobūdžio, o pagerinimai iš esmės neatsiejami nuo daikto (jiems nepakenkus) bei jų būklė ieškovo nuolat palaikoma (atnaujinama), todėl nesutiko su atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pozicija, kad ginčo buto pardavimo kaina galėtų būti mažinama tik 1 072,18 Eur verte (atsižvelgiant į eksperto nustatytą nusidėvėjimo procentą). Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes prieštarauja eksperto išvadai, kurioje nustatyta, kad didžioji dalis pagal projektą numatytų atlikti darbų yra neišlikę. Be to, neaiški teismo išvada, kad ginčo buto pagerinimų būklė ieškovo nuolat palaikoma, nors byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes. Taip pat nesuprantama, kaip tai koreliuoja su CK 6.493 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga nuomininkui tausoti ir prižiūrėti nuomojamas patalpas, taip pat Nuomos sutartyje nustatytomis nuomininko pareigomis. Galiausiai, ginčo buto pagerinimus ieškovas gali atlikti tik gavęs nuomotojo sutikimą, tačiau nuomininkas nėra davęs sutikimo ginčo buto pagerinimo darbams.
21.7. Nepaisant to, kokias investicijas nuomininkas atliko nuomojame bute nuo 1992 m., akivaizdu, kad per visą trisdešimties metų nuomos laikotarpį ieškovas pats šiomis atliktomis investicijomis naudojosi. Teismui nevertinus ginčo buto nusidėvėjimo procento, buvo pažeistas ir teisingumo principas – sudarytos sąlygos ieškovui nepagrįstai praturtėti ginčo buto savininko sąskaita.
21.8. Nesutiktina su teismo išvada, kad PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma ne vėliau kaip per vienus metus nuo turto vertinimo įmonės (turto vertintojų) parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertinimo ataskaitos pateikimo dienos, nėra imperatyvi.
21.9. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 9 straipsnio 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis inter alia (be kita ko) viešosios teisės principu. Todėl sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Teismas, teigdamas, kad savivaldybė gali nesivadovauti PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostata, sudarydama turto pirkimo – pardavimo sandorius, neteisingai aiškina bei taiko ne tik šią įstatymo nuostatą, bet kartu paneigia ir jau minėtą viešosios teisės principą.
22. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui procedūros nutraukimo ir nustatė, kad šio parduodamo objekto vertę pakeitusios nuomininko investicijos yra 53 608,88 Eur su PVM, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, išsinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis nustato ką kita.
22.2. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalies (šiuo metu galiojančios CK 6.501 straipsnio 1 dalies) taikymo, savo nuosekliai formuojamoje praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: 1) nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; 2) nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; 3) nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; 4) įstatymu ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015; 2020 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-969/2020).
22.3. Nagrinėjamu atveju iš esmės nė viena iš šių privalomų įstatyme ir teismų praktikoje nustatytų sąlygų, kurioms esant nuomotojas gali būti įpareigojamas atlyginti nuomininkui išnuomoto daikto pagerinimo išlaidas, ieškovo nebuvo tinkamai įrodyta. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, akivaizdžiai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, savo motyvus pagrindė spėjimais ir prielaidomis, o ne konkrečiais faktiniais duomenimis, kuriuos į bylą teikė šalys. Be to, pagal teisinį reguliavimą Vilniaus miesto savivaldybė teismo sprendimu negalėjo būti įpareigota parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą ieškovui, be to, teismas negalėjo koreguoti ir atsakovės ofertos, kuri jau buvo neaktuali, todėl nebegaliojanti.
22.4. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; kt.).
22.5. Ekspertizės akte buvo aiškiai nurodyta, kad iš ieškovo 1992 m. atliktų buto remonto darbų faktiškai yra išlikusios tik buto mūrinės pertvaros (jų dalys) ir dujotiekio vamzdynas, kurie yra beveik visiškai nusidėvėję. Šie teismo eksperto nustatyti faktai ir aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika turėjo suponuoti teismo išvadą, kad ieškovui už 1992 m. atliktus buto remonto darbus negali būti kompensuojama, nes dėl šių darbų dabartinės buto techninės savybės nėra pagerėjusios ir atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas dėl jų nelaikytinas vertingesniu, t. y. šie remonto darbai, už kuriuos pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovui (nuomininkui) kompensuoti 53 608,88 Eur su PVM atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (nuomotojos) sąskaita, neegzistuoja (neišlikę) arba neturi vertės.
22.6. Teismas be pagrindo ir iš esmės nemotyvuotai ignoravo ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, susijusias su 1992 m. atliktų buto remonto darbų išliekamąja verte ir šių darbų nebeegzistavimo faktu, nors pats teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti byloje kilusį ginčą, kaip vieną iš trijų ekspertui užduodamų klausimų pasirinko klausimą „Koks yra buto remonto darbų (buto vertę pakeitusių ieškovo investicijų) nusidėvėjimo procentas?“.
22.7. Iš byloje esančio ieškovo 1992 m. atliktų darbų sąrašo matyti, kad didžioji dalis jo atliktų darbų buvo susiję su einamuoju buto remontu ir patalpų perplanavimu, už kuriuos 1964 m. CK nebuvo numatyta nuomininko teisė į kompensaciją.
22.8. Nepaisant to, kokias investicijas ieškovas atliko nuomojame bute 1992 m., akivaizdu, kad per visą trisdešimties metų nuomos laikotarpį ieškovas pats šiomis atliktomis investicijomis ir naudojosi. Investicijų kompensavimas nuomininkui, kuris nuomos laikotarpiu naudojosi savo investicijų rezultatu ir kurios šiuo metu pagal byloje esančius įrodymus net nebeišlikusios, reikštų ne ką kitą, kaip nuomininko (ieškovo) praturtėjimą atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sąskaita.
22.9. Ieškovas byloje iš esmės pripažino, kad buto remonto darbams per visą laikotarpį, kurį ieškovas bute gyvena, jis turėjo tik vieną vienintelį leidimą buto remonto darbams atlikti, t. y. minėtą 1992 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos leidimą, pagal kurį ieškovui buvo leista atlikti darbus pagal suderintą projektą. Toks projektas buvo suderintas 1992 m. gegužės 26 d., o pagal šį projektą numatyti atlikti darbai apėmė tik šiuos konkrečius darbus – buto perplanavimą įrengiant naujas pertvaras, durų užmūrijimą ir sanitarinių mazgų įrengimą.
22.10. Pati leidimo paskirtis ir aiškiai matomas jo turinys, kuriame buvo nurodyta – „leidžiama perplanuoti patalpas pagal suderintą projektą“, patvirtina, kad leidimas buvo išduotas 1964 m. redakcijos CK 346 straipsnio pagrindu, pagal kurį savivaldybių patalpų nuomininkas gali pertvarkyti ir perplanuoti gyvenamąją patalpą bei pagalbines patalpas tik leidus nuomotojui ir sutikus kartu gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams, taip pat kitiems suinteresuotiems asmenims, kurių interesai gali būti pažeisti pertvarkant ir perplanuojant patalpas.
22.11. Teismas, ignoruodamas tiek leidimo turinį, tiek liudytojos V. M., kuri 1992 m. pasirašė buto perplanavimo projektą, paaiškinimus, priėjo išvados, kad tuo pačiu leidimu negalėjo būti neleista atlikti kitų buto remonto darbų, o vien tik pertvarų bei mūrijimo ir sanitarinių mazgų įrengimo darbus. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, tokia pirmosios instancijos teismo išvada buvo pagrįsta tik spėjimais (prielaidomis), kurių nepagrindė jokie konkretūs į bylą šalių pateikti įrodymai.
22.12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008, išaiškinta, kad ekspertizės aktas tik patvirtina, jog buvo atlikti tam tikri darbai, todėl teismas, nustatydamas atlygintinų pagerinimo išlaidų dydį, negali remtis vien ekspertų nustatytomis darbų ir medžiagų kainomis, o turi vertinti, ar asmuo, atlikdamas darbus vadinamuoju ūkio būdu, turi konkrečias išlaidas patvirtinančius dokumentus.
22.13. Teismas neatkreipė dėmesio, kad byloje buvo duomenų, jog dalį šių remonto darbų ieškovas atliko ūkio būdu, o ekspertas remonto darbų kainą nustatinėjo pagal įprastą rangos darbų įkainojimo metodiką, t. y. pagal UAB „Sistela“ programinėje įrangoje nustatytas vidutines tokių darbų vertes jų apskaičiavimo dieną. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad teismo eksperto nustatyta remonto darbų vertė, dalį šių darbų ieškovui atliekant ūkio būdu, vien dėl to turėjo būti mažesnė.
22.14. Teismas, nurodydamas, kad 1992 – 1993 m. galioję įstatymai nenustatė specifinio teisinio reglamentavimo dėl nuomininko teisės į valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, todėl tokią teisę nuomininkai galėjo įgyti, o įgiję – ją įgyvendinti, vadovaudamiesi bendruoju reglamentavimu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą, kuri taip pat lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
22.15. Nagrinėjamam ginčui buvo aktualios 1964 m. redakcijos CK 306 bei 307 straipsnių normos, kurių turinio pirmosios instancijos teismas neįvertino. Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą nuomininkas (ieškovas) už atliktus buto pagerinimo darbus, pasireiškusius atliktais einamojo remonto darbais, neturėjo teisės į šių išlaidų atlyginimą, o už kapitalinio remonto darbus patirtas išlaidas galėjo išieškoti iš nuomotojo (atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės) arba įskaityti šias išlaidas į nuomos mokesčio kainą.
22.16. PBĮIĮ, kurį kaip ieškinio teisinį pagrindą nurodė ieškovas, buvo priimtas ir įsigaliojo daug vėliau, t. y. tik nuo 2015 m. sausio 1 d. Be to, PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 5 punktas yra blanketinė norma. Todėl teismas turėjo įvertinti, ar kituose įstatymuose (šiuo atveju – 1964 m. redakcijos CK) nebuvo nustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
22.17. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir nenustatė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei konkretaus įpareigojimo ieškovui parduoti butą už atitinkamą kainą, tačiau pagal teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytas išvadas ir rezoliucinės dalies formuluotę atsakovei, įsiteisėjus tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, nelieka kitokio veikimo būdo, kaip tik parduoti ginčo butą ieškovui 53 608,88 Eur su PVM mažesne kaina, negu yra tikroji šio turto (buto) vertė.
22.18. Kadangi atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais ir lygiomis teisėmis su kitais asmenimis ir jai galioja sutarties laisvės principas, atsižvelgus į PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos formuluotę, atsakovė neabejotinai turėjo įstatymo suteiktą teisę, bet ne pareigą, parduoti ieškovui išnuomotą butą. Vien dėl šios priežasties, nesant kitos imperatyvios normos, kuri įpareigotų savivaldybę parduoti nuomojamą būstą, ieškovas negalėjo teismo prašyti, o teismas iš esmės tenkinti ieškovo prašymą ir įpareigoti atsakovę sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu, ypač visiškai nepagrįsta pardavimo kaina.
22.19. Ieškovui atsisakius pirkti butą už atsakovių pasiūlytą 191 167,15 Eur kainą, ieškovo teisė įsigyti tokį butą, jam atmetus ofertą, pasibaigė, o atsakovei išnyko pareiga butą parduoti ieškovui. Vien todėl teismo sprendimo dalis panaikinti atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą laikytina neteisėta ir nepagrįsta, nes atsakovės teisės aktų nebebuvo įpareigotos butą parduoti.
22.20. Atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sprendimu nutraukta ginčo buto pardavimo ieškovui (nuomininkui) procedūra negalėjo būti atnaujinta, nes pasibaigė šią procedūrą iš esmės apibrėžiantis vienerių metų terminas, skaičiuojamas nuo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos parengimo datos, o pati nekilnojamo turto vertinimo ataskaita, kaip ir atsakovių pateikta oferta pirkti ginčo butą, tapo nebeaktuali, esant besikeičiančioms nekilnojamojo turto rinkos tendencijoms ir kitiems objektyviems veiksniams. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo, pažymėdamas, kad PBĮIĮ 28 straipsnio norma nereikšminga, nes nenustato šalims jokių pasekmių, tačiau nenurodė, kaip kitaip ši norma turėtų būti aiškinama.
23. Ieškovas V. S. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovas turėjo PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalyje 5 punkte nustatytu pagrindu įsigyti ginčo butą, o ne reikalauti atlyginti pagerinimų išlaidas pagal 1964 m. redakcijos CK normas.
23.2. Sutiktina su teismo išvada dėl atsakovių nesąžiningo ir formalaus elgesio. Byloje esančių duomenų analizė leidžia tvirtinti, kad pradėjus buto pardavimo procedūrą, gavus ieškovo sumokėtą avansą, ieškovas įgijo atitinkamas teises ir teisėtą lūkestį, jog buto pardavimo procedūra bus atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų.
23.3. Kaip patvirtina į bylą pateikti duomenys, ginčo butas 1992 m. nebuvo tinkamas gyventi, ir būtent todėl ieškovas prašė leidimo butą kapitališkai suremontuoti – įstiklinti langus, įstatyti duris, sutvarkyti elektros instaliaciją, įrengti tualetą, vonią, pastatyti dujinę plytelę (viryklę), įrengti šildymo sistemą bei atlikti kitus remonto darbus. Vien sanitarinio mazgo įrengimas gyvenimui neįrengtose patalpose nebūtų buvęs pakankamas patalpose apsigyventi gausiai ieškovo šeimai, kurioje tuo metu buvo ir mažamečių vaikų.
23.4. Nesutiktina su skunduose išdėstyta atsakovių pozicija dėl ekspertizės akto vertinimo. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad didžioji dalis nuo 1992 m. atliktų darbų yra neišlikę. Nepaisant to, darbų atlikimo faktą patvirtina byloje esantys ir ieškovo pateikti dokumentai. Atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra buto savininkė, nepateikė į bylą nei vieno dokumento, kuris galėtų patvirtinti, kad jos lėšomis negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) name, virto gyvenamosiomis, jog ji atliko kokius nors darbus.
23.5. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomone, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nustatęs, jog parduodamo objekto vertę pakeitusios nuomininko investicijos yra 53 608,88 Eur su PVM, nes ekspertizės metu nustatytų investicijų dydis iš esmės atitiko buto atkuriamąją vertę, kuri ir buvo ieškinio dalyku.
23.6. Buto pagerinimo darbus ieškovas atliko, turėdamas buto savininko leidimą, atliktais darbais butas buvo pagerintas, 1992 m. balandžio mėn. jam perduotos naudotis manevrinės patalpos nebuvo pritaikytos ne tik gyventi, bet ir naudoti, o, ieškovui atlikus darbus pagal suderintą projektą, patalpos tapo vertingesnės, naudingesnės finansine prasme.
24. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą prašo skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Atsakovė skunde pagrįstai nurodo, kad nėra aiški teismo išvada, jog ginčo buto pagerinimų būklė ieškovo yra nuolat palaikoma. Sutiktina su šiuo skundo argumentu, nes ieškovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kurie teismui leistų daryti tokio pobūdžio išvadą. Net jei tokie buto būklės palaikymo darbai ir būtų atliekami, teismas sprendime šios aplinkybės nevertino kartu su CK 6.493 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga nuomininkui tausoti ir prižiūrėti nuomojamas patalpas.
24.2. Pritartina atsakovės skundo argumentams, kad teismo sprendimo išvada, jog buto privatizavimo procedūra buvo nutraukta pažeidžiant teisės aktus, yra nepagrįsta, kad teismas peržengė ieškinio ribas, neteisingai aiškino ir taikė ne tik PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatą, bet ir paneigė viešosios teisės principą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos pagrindo
26. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo nutraukti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui procedūrą. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad SI „Vilniaus miesto būstas“, pradėjusi nurodyto buto pardavimo procedūrą, nepagrįstai neįvertino pateiktų duomenų apie ieškovo, kaip šio buto nuomininko, per visą nuomos laikotarpį atliktas investicijas ir nesumažino nepriklausomo vertintojo nustatytos buto rinkos kainos – 191 000 Eur su PVM, iki Nekilnojamojo turto registre nurodytos buto vertės (atkūrimo sąnaudų). Ieškovas prašė panaikinti nurodytą atsakovės SI „Vilniaus miesto būstas“ sprendimą ir įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę parduoti jam butą už 40 353,50 Eur.
27. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės ginčo buto pardavimo ieškovui procese elgėsi pernelyg formaliai, nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo pateiktus duomenis apie pastarojo bute atliktas investicijas, todėl pripažino sprendimą nutraukti buto pardavimo ieškovui procedūrą neteisėtu. Vadovaudamasis byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis, teismas pripažino, kad ieškovo 1992 – 1993 m. atliktos investicijos, pakeitusios šio turo vertę – 53 608,88 Eur su PVM. Teismas nustatė, kad ir po nurodyto laikotarpio ieškovas atliko buto pagerinimo darbus, tačiau neturėjo nuomotojo leidimo šių darbų atlikimui. Teismas kitų byloje nustatytų ieškovo išlaidų nepripažino investicijomis, pakeitusiomis nuomojamo turto vertę, todėl atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškinio reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę parduoti ginčo butą už 40 353,50 Eur.
28. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada dėl jos sprendimo nutraukti buto pardavimo ieškovui procedūrą neteisėtumo bei teigia, kad teismas peržengė šio ginčo ribas, konstatuodamas, jog pripažinta ieškovo investicijų į ginčo butą suma – 53 608,88 Eur, turėtų būti vertinama kaip pakoreguota atsakovės oferta, netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas.
29. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nesutikimą su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas ieškinio reikalavimas, grindžia netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, taikymu ir aiškinimu, netinkamu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimu bei nukrypimu nuo ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos.
Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir apeliacijos ribų
30. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė skunde kelia CK normų taikymo laiko atžvilgiu klausimą. Teigia, kad ginčui buvo aktualios ne galiojančio CK, o 1964 m. redakcijos CK normos, nes ieškovas įrodinėjo, jog ginčo buto remonto darbus, kuriuos teismas įvertino 53 608,88 Eur su PVM suma, jis atliko 1992 m.
31. Prieš pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos institutą, yra pažymėjęs, jog ribotos apeliacijos modelis, kuris be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-403/2022 41 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023 49 punktas).
32. Nors teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, pažymėtina, kad ši prerogatyva yra ribojama ieškinio pagrindo bei dalyko. Teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti aktualias teisės normas, kurios atitinka byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis šalys rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
33. Taigi, nepaisant to, kad pareiga pritaikyti tinkamą teisės normą, tame tarpe ir išspręsti jos taikymo laike klausimą, tenka teismui, nurodyti klausimai sprendžiami šalių reikalavimais bei atsikirtimais suformuotame ginčo kontekste, kuris, atsižvelgiant į CPK įtvirtiną ribotos apeliacijos modelį, negali būti keičiamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
34. Byloje nustatyta, kad ginčo buto vertės nustatymo ir pardavimo ieškovui klausimas, be kita ko, buvo sprendžiamas vadovaujantis PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalimi, kuri reglamentuoja, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai bei jų dalys gali būti parduodami už rinkos vertę, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas.
35. Kaip minėta, apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad teismas ginčo atveju nepagrįstai taikė galiojančio CK 6.501 straipsnį, nors, atsižvelgiant į tai, jog darbai, kuriuos teismas pripažino buto vertę pakeitusiomis ieškovo investicijomis, buvo atlikti 1992 m., turėjo taikyti šių darbų atlikimo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK normas, nustačiusias kitokias nuomininko atliktų buto remonto darbų išlaidų atlyginimo taisykles. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktais procesiniais dokumentais, pasirengimo bylos nagrinėjimui bei bylos nagrinėjimo metu išsakyta pozicija, nenustatė, jog ji būtų kėlusi 1964 m. redakcijos CK normų taikymo klausimą. Šio klausimo nekėlė ir ieškovas bei kita atsakovė – SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Priešingai, abi atsakovės byloje įrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra kasacinio teismo praktikoje suformuotų CK 6.501 straipsnio taikymo sąlygų. Taigi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ir kitos šalys, laikėsi pozicijos, kad ginčo atveju klausimas dėl parduodamo buto vertę pakeitusių nuomininko investicijų turėjo būti sprendžiamas galiojančio CK nustatyta tvarka, todėl jos skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai netaikė 1964 m. redakcijos CK normų, teisėjų kolegija vertina kaip atsikirtimų teisinio pagrindo keitimą, kuris apeliacinės instancijos teisme, nesant įstatyme nustatytų aplinkybių, yra draudžiamas (CPK 306 straipsnio 4 dalis).
36. Apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė 1964 m. redakcijos CK normų nuostatų taikymo klausimų, kuriuos nurodo apeliaciniame skunde: 1964 m. redakcijos CK nebuvo numatyta nuomininko teisė į kompensaciją; šiame teisės akte buvo numatytos kitokios nuomininko atliktų buto remonto darbų išlaidų atlyginimo taisyklės (1964 m. redakcijos CK 306 bei 307 straipsniai), pagal kurias nuomininkas už atliktus buto pagerinimo darbus, pasireiškusius atliktais einamojo remonto darbais, neturėjo teisės į šių išlaidų atlyginimą, o už kapitalinio remonto darbus patirtas išlaidas galėjo išsiieškoti iš nuomotojo arba įskaityti šias išlaidas į nuomos mokesčio kainą; ieškovas tokia teise turėjo pasinaudoti per įstatymo nustatytą bendrąjį ieškinio senaties terminą, kuris pagal 1964 m. redakcijos CK buvo treji metai. Dėl to ieškovas neturėjo procesinės galimybės pateikti savo pozicijos nurodytais klausimais, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti šiais teisės taikymo aspektais. Tokia kolegijos pozicija grindžiama jau minėtu draudimu teismui peržengti nagrinėjamo ginčo ribas ir tokiu būdu priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Dėl to, teisėjų kolegija nevertins ir nepasisakys dėl nurodytų apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentų.
37. Kita vertus, atsižvelgiant į teismui priskirtą pareigą atlikti ginčo teisinę kvalifikaciją, teisėjų kolegija pasisako dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su ginčo išsprendimui aktualios PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies aiškinimu ir taikymu.
38. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl ieškovo teisės į ginčo buto pagerinimo išlaidų atlyginimą, siekiant įgyti savivaldybės būstą PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį bei šios nuostatos taikymo ir aiškinimo praktiką. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.
39. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.
40. Kaip minėta, ieškovas teisę įsigyti apeliantei Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teises priklausantį būstą įgyvendina PBĮIĮ nustatyta tvarka. Šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d., ieškovas nurodytą teisę įgyvendinti ėmėsi 2020 m. liepos 28 d., pateikęs apeliantei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl ginčo buto įsigijimo. Tiek teisės akto, kurio pagrindu ieškovas siekia įgyvendinti teisę nusipirkti ginčo butą, įsigaliojimo, tiek nurodyto prašymo pateikimo metu galiojo 2001 m. liepos 1 d. CK, todėl būtent šio kodekso normos yra aktualios sprendžiant aptariamos ieškovo teisės įgyvendinimo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas, t. y. kad PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuomininko teisės atliktas investicijas į nuomotą būstą, pakeitusias jo vertę, įskaityti į šio turto pardavimo kainą įgyvendinimas būtų siejamas išimtinai su nurodytų investicijų atlikimo metu galiojusiais teisės aktais, nepagrįstai apsunkintų arba panaikintų galimybę pasinaudoti aptariama teise tokiems nuomininkams, kurie nurodytas investicijas atliko anksčiau nei 2001 m. liepos 1 d. – būtų pasibaigęs senaties terminas teisei į būsto vertę pakeitusių investicijų atlyginimą įgyvendinti ar, kaip skunde nurodo apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė, nuomininkas neturėtų teisės į PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensaciją. Nurodytas aiškinimas neatitiktų ir PBĮIĮ 3 straipsnyje nustatytų paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo principų – lygiateisiškumo, socialinio teisingumo, pasirinkimo, veiksmingumo ir efektyvumo.
41. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalį bei nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su 1964 m. redakcijos CK normų taikymu.
Dėl CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų
42. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato nuomininko teisę į išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą tuo atveju, kai nuomininkas šiuos pagerinimus atliko nuomotojo leidimu, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CK 6.501 straipsnio 1 dalies aiškinimo pažymėta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3k-3-74-701/2016 16 punktą, 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-42-219/2020 50 punktą ir kt.).
44. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas turėjo leidimą atlikti ginčo būsto remonto darbus, kuriuos pastarasis atliko 1992 – 1993 m. laikotarpiu. Apeliantė nurodo, kad ieškovui išduotu Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybos 1992 m. birželio 1 d. leidimu buvo leista atlikti tik patalpų perplanavimo darbus, tuo tarpu apie kitus einamojo ir (ar) kapitalinio buto remonto darbus nei šiame dokumente, nei ieškovo prašymą išduoti nurodytą leidimą patvirtinusioje atsakingo asmens vizoje nebuvo jokios informacijos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog vizuojant nurodytus dokumentus ieškovui neva buvo leista atlikti ir visus kitus remonto darbus.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apeliantės paminėtuose dokumentuose nėra pateikta informacijos apie leidimą ieškovui atliktus kitus nei būsto perplanavimo, sanitarinių mazgų įrengimo darbus, nepaneigia aptariamos teismo išvados. Pirmiausiai dėl to, kad teismas šią išvadą padarė, remdamasis ne tik nurodytais dokumentais, bet visapusiškai įvertinęs ir kitus bylos duomenis (CPK 185 straipsnis). Teismas atsižvelgė, kad byloje apklausta liudytoja V. M., kuri 1992 m. pasirašė ginčo buto perplanavimo projektą, patvirtino, jog aptariamu laikotarpiu nebuvo aiškios ir konkrečios remonto darbų atlikimo tvarkos, nesudėtingo remonto atlikimui paprastai buvo suderinamas vienas brėžinys, kad pagal ieškovo pateiktus dokumentus jam buvo leista įrengti pertvaras, vandentiekį, kanalizaciją ir dujas. Teismas pagrįstai įvertino ir aplinkybę, kad nurodytų darbų atlikimas pats savaime nėra pakankamas, jog iš esmės gyvenimui netinkamos patalpos, kokios ieškovui buvo perduotos 1992 m., taptų tinkamomis jose gyventi – tam buvo reikalinga atlikti ir atitinkamus apdailos darbus, kuriuos ieškovas atliko, o šią aplinkybę patvirtina 1998 m. UAB „Senamiesčio ūkis“ surašytas buto apžiūros aktas. Šiame akte, be kita ko, konstatuota, kad buto profilaktinis remontas buvo atliktas 1993 m. pagal suderintą projektinę dokumentaciją. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. lapkričio 2 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu ginčo butas pripažintas tinkamu naudoti. Antra, Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybos 1992 m. birželio 1 d. leidimas bei su šio dokumento išdavimu susijusių asmenų vizos, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybei priklausančių būstų remonto procesas aptariamu laikotarpiu nebuvo detaliai reglamentuotas, o tai patvirtino ir byloje liudytoja apklausta V. M., nėra didesnės įrodomosios galios įrodymai, todėl spręsdamas ieškovo 1992 - 1993 m. atliktų remonto darbų apimties klausimą teismas pagrįstai juos vertino pirmiau aptartų bylos duomenų kontekste (CPK 185 straipsnio 2 dalis).
46. Skunde apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė akcentuoja ir pirmosios instancijos teismui nurodytą aplinkybę, kad, peržiūrėjusi Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijos perduotus 1992 – 2002 m. valdybos potvarkius veiklos klausimais, duomenų apie Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijos valdybos atliktą ieškovo nuomojamo buto remonto darbų derinimą, t. y. ieškovui galimai suteiktus leidimus, konkrečią remonto darbų apimtį, derintus remonto projektus, nebuvo rasta.
47. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia teismo išvadų dėl 1992 m. birželio 1 d. leidimo ieškovui atlikti buto remonto darbus išdavimo bei pagal šį leidimą atliktų ieškovo darbų apimties. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad neturėjo pareigos saugoti senesnių nei trisdešimties metų dokumentų. 1992 m. birželio 1 d. leidimą išsaugojo ieškovas, kuris jį pateikė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, prašydamas, jog sprendžiant dėl ginčo buto rinkos vertės kainos būtų atsižvelgta į jo atliktas investicijas, tačiau nei šis, nei kiti jo pateikti dokumentai nebuvo pakankami nurodytai įmonei spręsti klausimą dėl ieškovo atliktų investicijų. Pažymėtina, kad nei viena iš apeliančių iš esmės neginčija 1992 m. birželio 1 d. leidimo bei aplinkybių, jog 1992 m. ieškovui perduotos patalpos buvo be patogumų – sanitarinių mazgų, dujų, vandentiekio, t. y. kad šios patalpos nebuvo tinkamos gyventi, kad buto pagerinimo darbus iki tokios būklės, kokios yra šiuo metu, atliko ne šio būsto savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė, ar kuri nors jai pavaldi įstaiga. Tokių faktinių aplinkybių kontekste teismas, visapusiškai įvertinęs bylos duomenis, priėjo pagrįstų išvadų, kad buto vertę pakeitusios investicijos buvo atliktos, kad šias investicijas atliko ieškovas ir šių išvadų nepaneigia tai, jog ginčo buto savininkė nėra išsaugojusi ir (ar) neturi savo dispozicijoje nei minėto leidimo, nei kitų duomenų apie šio buto remonto darbų derinimą.
48. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos valdybos 1992 m. birželio 1 d. leidimu buvo leista ieškovui bute įrengti pertvaras, įvesti vandentiekį, kanalizaciją ir dujas, įstiklinti langus, kad vykdant nurodytus darbus taip pat buvo atlikti atitinkami sienų, lubų, grindų apdailos darbai. Byloje pateiktoje teismo eksperto Sigito Mitkaus išvadoje nurodyta, kad 1992 m. butas buvo kapitaliai remontuotas. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentas, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog ieškovas yra pagerinęs ginčo butą. Apeliantė cituoja kasacinio teismo išaiškinimus, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai dėl kurių pagerėja daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmiau nurodytais ieškovo 1992 m. birželio 1 d. leidimu atliktais sanitarinių mazgų, komunikacijų įrengimo darbais nebuvo pakeistos ginčo buto techninės savybės ir dėl to šio turto vertė nepadidėjo, lyginant su ta, kuri buvo iki nurodytų darbų atlikimo.
49. Teismo konstatuotą ieškovo 1992-1993 m. atliktų buto remonto darbų vertę abi apeliantės kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad teismas neįvertino teismo ekspertizėje pateiktos išvados dėl nurodytų darbų nusidėvėjimo. Apeliančių teigimu, teismas byloje nepagrįstai ignoravo teismo eksperto išvadą, kad didžioji dalis ieškovo atliktų darbų nėra išlikusi, kad darbų nusidėvėjimas – 98 procentų. Teisėjų kolegija nesutinka, kad aptariama aplinkybė teismo nebuvo įvertinta.
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovo pagal suderintą projektą ir sąmatą atlikti darbai, pakeitę buto vertę, yra išliekamojo pobūdžio (patalpų perplanavimas įrengiant, panaikinant ir (ar) sujungiant sienas, dujofikavimas ir kt. darbai), o pagerinimai iš esmės yra neatsiejami nuo daikto ir jų būklė ieškovo nuolat palaikoma (atnaujinama). Taigi priešingai nei nurodė apeliantės, teismas jų argumentus bei teismo ekspertizės akte nustatytą aplinkybę dėl ieškovo 1992-1993 m. atliktų remonto darbų nusidėvėjimo įvertino. Nors Vilniaus miesto savivaldybė skunde apeliuoja į nurodytos teismo išvados formalumą, teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad pertvarų, sanitarinių mazgų bei komunikacijų įrengimas bute yra išliekamojo pobūdžio, detalesnio paaiškinimo nereikalauja – nurodytų darbų rezultatas yra ilgalaikis. Be to, teismo eksperto išvadoje pasisakant aptariamu klausimu, be kita ko, nurodyta, kad dalis 1992 m. atliktų darbų nėra išlikę dėl to, jog buvo perdaryti vėliau vykdytais remonto darbais. Byloje nustatyta, kad buto patalpos buvo remontuojamos ir vėlesniais ieškovo gyvenimo bute etapais, tačiau teismas kitų nei 1992-1993 m. atliktų remonto darbų nepripažino investicijomis, pakeitusiomis buto vertę, nes konstatavo, jog ieškovas neturėjo nuomotojo sutikimo šių darbų atlikimui. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad ieškovo 1992-1993 m. atlikti buto sienų, grindų ir kitų paviršių apdailos darbai nėra išlikę dėl ieškovo vėlesniais laikotarpiais atliktų remonto darbų.
51. Teisėjų kolegija pritaria, kad dalis ieškovo 1992-1993 m. atliktų darbų, tokių kaip komunikacijų, pertvarų įrengimas, yra išliekamojo pobūdžio, ir, nepaisant to, kad nurodytu laikotarpiu atlikti apdailos darbai nėra išlikę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visą teismo eksperto nustatytą ieškovo 1992-1993 m. atliktų remonto darbų sumą pripažino investicijomis, pakeitusiomis ginčo turto vertę. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, įvertinusi tai, kad be šių remonto darbų atlikimo buto, kuris neturėtų sanitarinių mazgų, komunikacijų, šeimos gyvenimui pritaikyto išplanavimo ir būtų su tokia apdaila, kokia buvo perduotas ieškovui, vertė būtų mažesnė nei buvo nustatyta UAB „Apus turtas“ 2020 m. gruodžio 3 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje.
52. Skunde Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytą buto vertę, kiek ji susijusi su buto remontu ir esamu įrengimu, sudaro (didina) ne 1992 m. ieškovo atlikti darbai, o darbai, kuriuos jis atliko daug vėlesniu laikotarpiu, neturėdamas nuomojamojo turto savininko leidimo. Kolegijos vertinimu, tokiu argumentu apeliantė ignoruoja byloje nustatytą aplinkybę, kad 1992 m. buvo atlikti ne tik buto vidaus apdailos darbai, kurie šiuo metu nėra išlikę, bet ir buto perplanavimo, sanitarinių mazgų, komunikacijų įrengimo darbai, kurie, kaip minėta, yra išliekamojo pobūdžio ir iš esmės pagerino ieškovui nuomotojo perduoto buto technines savybes. Tai, kad 1992 m. ieškovo atliktų buto vidaus apdailos darbų rezultatas nėra išlikęs dėl to, jog buvo pakeistas vėlesniais etapais ieškovo atliktais remonto darbais, nepaneigia pirmiau nurodytos išvados, kad šie vidaus apdailos darbai padidino ginčo buto vertę, lyginant su ta, kuri buvo buto perdavimo ieškovui metu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bute buvo įrengiamos pertvaros, įvedamos komunikacijos, buto vidaus apdailos remontas buvo būtinas. Galiausiai, ankstesni buto vidaus apdailos darbai galėjo turėti įtakos vėlesnių apdailos darbų apimčiai, todėl kolegija neturi pagrindo manyti, kad 1992 m. ieškovo atlikti buto vidaus apdailos darbai nelėmė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytos šio turto rinkos vertės (CPK 185 straipsnis).
53. Apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino, kad bent dalį visų 1992 m. atliktų darbų, kurių bendrą vertę teismo ekspertas įvertino 53 608,88 Eur su PVM, ieškovas atliko ūkio būdu, todėl jų vertė negalėjo būti visiškai lygi teismo eksperto pagal įprastinę rangos santykiuose taikomą metodiką nustatytai sumai, o turėjo būti bent iš dalies mažesnė.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nėra pakankama sumažinti teismo eksperto nustatytą ieškovo atliktų remonto darbų kainą, tuo labiau kad apeliantė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs objektyviai įvertinti, kiek nurodyta suma galėtų būti mažinama dėl to, jog dalis ginčo darbų buvo atlikta ūkio būdu (CPK 12, 178 straipsnis).
55. Apeliančių skundų argumentai, kad ieškovas, kaip nuomininkas, visą nuomos laikotarpį turi pareigą prižiūrėti ginčo butą, savo lėšomis daryti einamąjį buto remontą, jog per visą nuomos laikotarpį būtent ieškovas naudojosi savo paties atliktomis investicijomis, neturi reikšmės CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymui. Šios nutarties 43 punkte išdėstytos daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygos, tarp kurių nėra apeliančių nurodytų aplinkybių, pirmiau išdėstytais motyvais pirmosios instancijos teismo išvados, jog 1992 m. atliktais remonto darbais ieškovas pagerino ginčo butą, turėjo nuomotojo leidimą šių darbų atlikimui bei patyrė būtinas remonto darbų išlaidas, pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis.
Dėl ginčo ribų peržengimo ir įpareigojimo parduoti butą
56. Apeliantė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ skunde teigia, kad teismas, skundžiamu sprendimu nustatęs ginčo buto vertę pakeitusių ieškovo investicijų sumą – 53 608,88 Eur su PVM, ir nurodęs, kad šis teismo sprendimas šalių turi būti vertinamas kaip koreguota atsakovės oferta ieškovui įsigyti ginčo butą, peržengė ieškinio ribas, nes pastarasis ieškinyje prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę parduoti jam ginčo butą už 40 353,50 Eur kainą, t. y. buto atkuriamąją vertę, ir netikslino šio reikalavimo, gavęs teismo ekspertizės išvadas. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą.
57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
58. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje pareiškė du materialiojo pobūdžio reikalavimus – panaikinti apeliantės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą nutraukti ginčo buto pardavimo procedūrą, kurį teismas skundžiamu sprendimu patenkino bei nustatė, kad parduodamo objekto vertę pakeitusių ieškovo investicijų suma – 53 608,88 Eur su PVM. Ieškovas ieškiniu prašė įpareigoti apeliantę Vilniaus miesto savivaldybę parduoti jam ginčo butą už 40 353,50 Eur kainą. Šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė, tačiau motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad nustatyta ieškovo investicijų, pakeitusių buto vertę, suma turėtų būti vertinama kaip koreguota Vilniaus miesto savivaldybės oferta ieškovui įsigyti šį turtą. Taigi ieškinio reikalavimai tvirtina, kad ieškovas iš esmės siekė, jog ginčo butas jam būtų parduotas už 40 353,50 Eur kainą. Nurodytą ieškinio dalyką ieškovas įrodinėjo duomenimis apie nuomos laikotarpiu atliktus turto pagerinimo darbus ir kitų CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų egzistavimą. Tuo tarpu teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad apeliantės pradėta ginčo buto pardavimo procedūra buvo nutraukta neteisėtai, nepagrįstai neįvertinus 53 608,88 Eur su PVM vertės ieškovo investicijų į ginčo turtą, ir pripažinęs, kad nurodyta suma turėtų būti koreguojama Vilniaus miesto savivaldybės oferta ieškovui, ieškinio ribų neperžengė. Tokią išvadą patvirtina ginčui aktualus teisinis reglamentavimas, nustatantis, kad savivaldybei priklausančio būsto pardavimo jo nuomininkui kaina gali būti koreguojama, įvertinus pastarojo investicijas, pakeitusias šio būsto vertę (PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalis, CK 6.501 straipsnio 1 dalis), bei ieškinio faktinis pagrindas. Tai, kad teismas nurodė, jog ginčo buto pardavimo kaina turėtų būti mažinama 53 608,88 Eur su PVM suma, reiškia mažesnį nei nurodytas ieškinyje ieškovo interesų patenkinimą, o ne ieškinio ribų peržengimą.
59. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad nepaisant to, jog skundžiamu sprendimu nebuvo tiesiogiai įpareigota parduoti ginčo butą už atitinkamą kainą, tačiau teismo sprendimo motyvuojamoji dalis suponuoja, kad ji privalo parduoti šį turtą, nors PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalis tokios pareigos savivaldybei, kuri šiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, nenustato.
60. Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su apeliante, kad PBĮIĮ 25 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas nenustato pareigos parduoti ginčo turtą jo nuomininkui – ieškovui. Kita vertus, dėl nurodytos pareigos turėtų būti sprendžiama ne tik paminėtos normos kontekste.
61. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad ginčo buto pardavimo ieškovui procedūra Vilniaus miesto savivaldybės įgaliotos institucijos SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sprendimu jau buvo pradėta ir buvo pasiekusi tokią stadiją, kuomet iki buto pardavimo sandorio sudarymo iš esmės buvo reikalingas ieškovo sutikimas su nustatyta šio turto rinkos kaina. Byloje nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 28 d. SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijoje nutarta pritarti buto nustatytai rinkos vertei ir, gavus pareiškėjo sutikimą, pavesti Teisės ir skolų administravimo skyriui rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl buto pardavimo ir įkainojimo akto tvirtinimo už 191 167,15 Eur (191 000 Eur buto rinkos vertė ir 167,15 Eur vertinimo išlaidos). Taigi šalių ikisutartiniai santykiai buvo tokioje stadijoje, jog ieškovas turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį įsigyti ginčo turtą. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės atstovė akcentavo, kad net ir gavusi ieškovo sutikimą su parduodamo būsto kaina, savivaldybė galėtų atsisakyti sudaryti būsto pirkimo – pardavimo sutartį, toks jos elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų jai, kaip civiliniame teisiniame santykyje dalyvaujančiam subjektui, galiojančio įpareigojimo elgtis sąžiningai ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Be to, ginčo faktinių aplinkybių kontekste, t. y. ieškovui įgyvendinant teisę į nuomojamo savivaldybės būsto įsigijimą, tuo labiau įrodžius, kad turi teisę įsigyti šį turtą 53 608,88 Eur su PVM mažesne kaina nei nustatyta jo rinkos vertė, Vilniaus miesto savivaldybės deklaratyvaus pobūdžio atsisakymas parduoti ieškovui ginčo butą PBĮIĮ nustatyta tvarka neatitiktų ne tik šio teisės akto paskirties bei jame nustatytų principų, bet ir bendro įpareigojimo civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant jiems suteiktas teises ir atliekant pareigas, veikti teisingai ir sąžiningai (CK 1.5 straipsnis).
Dėl sprendimo nutraukti buto pardavimo procedūrą ir buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo termino
62. Apeliantė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ skunde kvestionuoja teismo išvadą, kad jos 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas nutraukti ginčo buto pardavimo procedūrą pažeidė teisės aktų reikalavimus. Apeliantė teigia, kad Aprašo 14.9 papunktis nustato, jog prašymas netenkinamas, jeigu pareiškėjas neatvyksta pasirašyti įkainojimo akto per 20 darbo dienų nuo kvietimo pasirašyti įkainojimo aktą išsiuntimo dienos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas nustatytu laiku nepasirašė buto įkainojimo akto, tuo tarpu Aprašas nenumatė nurodytos nuostatos išimčių.
63. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad sprendimas nutraukti ginčo buto pardavimo procedūrą ieškovui nepažeidė nurodytos Aprašo normos, tačiau paminėta teismo išvada ir nebuvo paremta Aprašo nuostatomis. Nors teismas skundžiame sprendime nenurodė konkrečių teisės aktų, kuriuos pažeidė sprendimas nutraukti ginčo buto pardavimo procedūrą, byloje teismas nustatė, kad apeliantė elgėsi itin formaliai, vertindama ieškovo jai pateiktus dokumentus apie bute atliktas investicijas. Nepaisant to, kad ieškovas pateikė Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos valdybos 1992 m. birželio 1 d. leidimą perplanuoti pagalbines patalpas pagal projektą, 1992 m. spalio 24 d. Valstybinės Vilniaus dujų įmonės Buto virtuvės dujofikavimo sąmatą ir darbo brėžinius, kasos pajamų orderius, 1998 m. birželio 24 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ atliktą patalpų apžiūros aktą, kuriame konstatuojama, kad bute 1993 m. buvo atliktas profilaktinis remontas pagal suderintą projektinę dokumentaciją bei kitus dokumentus, apeliantė nusprendė, jog pateikti duomenys nėra pakankami. Apeliantė 2021 m. vasario 23 d. rašte ieškovui nurodė, kad bute atliktas investicijas pagrindžiantys dokumentai – statybos darbų sąmatos (sutartys), atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktai bei atliktų darbų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, tačiau neįvertino, jog dalis ieškovo buto pagerinimo darbų buvo atlikti prieš daugiau nei trisdešimt metų, kuomet remonto darbų, apmokėjimo už juos tvarka buvo kitaip reglamentuota, kad dalį nurodytų darbų ieškovas atliko pats ūkio būdu, kad nepaisant praėjusio ilgo laiko ieškovas išsaugojo savivaldybės atsakingų institucijų dokumentus, kurie patvirtina ne tik leidimą jam atlikti atitinkamus remonto darbus, bet ir šių darbų atlikimą. Iš apeliantės ieškovui siųstų raštų matyti, kad ji, įvertinusi, jog ieškovo pateikti dokumentai nėra pakankami, nesiūlė ieškovui kitų klausimo dėl investicijų įvertinimo sprendimo būdų ir tik formaliai reikalavo pateikti atsakymą dėl sutikimo su apeliantės Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos nustatyta 191 167,15 Eur buto pardavimo kaina. Toks apeliantės elgesys, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip pernelyg formalus. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste priimtas sprendimas nutraukti ginčo buto pardavimo procedūrą pažeidžia VSTVNDĮ 9 straipsnyje nustatytus visuomenės naudos, efektyvumo principus, taip pat neatitinka apeliantei, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatyto reikalavimo savo veikloje vadovautis išsamumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo) 3 straipsnis). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių teisės normų, kurias pažeidė aptariamas apeliantės sprendimas, nepaneigia iš esmės teisingos teismo išvados (CPK 328 straipsnis).
64. Apeliantė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma ne vėliau kaip per vienus metus nuo turto vertinimo įmonės (turto vertintojų) parduodamo savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų vertinimo ataskaitos pateikimo dienos, nėra imperatyvi norma. Šią teismo išvadą apeliantė bando paneigti VSTVNDĮ 9 straipsnio 4 punktu, kuris numato, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
65. Apeliantės nurodyta VSTVNDĮ norma nesudaro pagrindo teigti, kad visos su valstybės ir (ar) savivaldybės turto disponavimu susijusių teisės aktų nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio. Be to, išvadą, kad PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi, teismas pagrindė tuo, jog ji reglamentuoja sandorio sudarymo terminą, tačiau nenustato šio termino nesilaikymo pasekmių, kad PBĮIĮ pagrindu sudaroma sutartis yra civilinių teisinių santykių objektas, todėl šiuo atveju galioja ir sutarties laisvės principas. Teisėjų kolegijos nuomone, aptariama norma nevertintina kaip imperatyvi ir dėl to, kad prašymo parduoti savivaldybei priklausantį būstą nagrinėjimas gali būti sustabdytas, pareiškėjui pateikus skundą, nesutinkant su prašymo nagrinėjimo procedūros metu priimtais sprendimais (Aprašo 14¹ punktas). Nors ieškovo prašymo nagrinėjimo metu Apraše tiesiogiai nebuvo nustatyta galimybė skųsti nurodytus sprendimus, tokią galimybę nustatė kiti viešojo administravimo subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 10, 11 straipsniai). Be to, Aprašo 35 punktas nustatė, kad ginčai dėl savivaldybės nekilnojamojo turto pardavimo pagal PBĮIĮ 25 straipsnį sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Paminėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, jog savivaldybės būsto pirkimo – pardavimo procedūra gali užsitęsti, todėl spręsti, jog PBĮIĮ 28 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia savivaldybės būsto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą praėjus ilgesniam nei vienerių metų terminui nuo šio turto rinkos vertės nustatymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
66. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimą, ginčo teisminio nagrinėjimo ribas reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
67. Atmetus atsakovių apeliacinius skundus, ieškovas V. S. įgijo teisę į bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą patyrė 1 500 Eur išlaidų. Ieškovo patirtos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos priteistinos iš atsakovių lygiomis dalimis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. S. (V. S.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas 124568293) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė