Civilinė byla Nr. e2S-196-794/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14576-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3;
3.1.18.5; 3.3.2.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. T. (A. T.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-22497-566/2024 pagal ieškovo D. A. (D. A.) ieškinį (patikslintą) atsakovei A. T. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kt. susijusių reikalavimų, ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. rugpjūčio 27 d. priimtas ieškovo D. A. patikslintas ieškinys atsakovei A. T. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kt. susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba).
2. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų A. S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su ieškovu – D. A. bei uždrausti atsakovei T. A. išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro teismo leidimo.
3. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė byloje išvadą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad Skyriaus vyriausioji specialistė 2024 m. liepos 9 d. apsilankė ieškovo ir nepilnametės A. V. A. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Pasak ieškovo, jis kartu su nepilnamete dukra gyvena nuomojamame keturių kambarių su visais patogumais bute. Apsilankymo metu nustatyta, jog būste yra svetainė su virtuvės ir valgomojo zonomis, trys miegamieji, du vonios kambariai, taip pat yra terasa su vidiniu kiemu ir šalia esančia vaikų žaidimų aikštele. Apsilankymo metu namuose buvo švaru, tvarkinga. Mergaitė turi atskirą kambarį, apstatytą reikiamais baldais bei daiktais (yra viengulė lova, rašomasis stalas, lentynų su žaislais, ugdymo priemonėmis ir knygomis, yra spinta, vaikiška virtuvėlė), vaikui sudarytos tinkamos gyvenimo, vystymosi, ugdymosi sąlygos. Ieškovas nurodė, jog dirba (duomenys neskelbtini) vadovu, darbo pajamos – 15 000 Eur/mėn. Pasak ieškovo, dukra A. V. lanko Vilniaus lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, papildomų užsiėmimų nelanko, tačiau nuo rugsėjo mėn. vyras planuoja vesti ją į gimnastiką. Vaikas neturi lėtinių ar įgimtų ligų. Vaiko sveikatos priežiūra atliekama (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Ieškovo teigimu, apie dukrą S. V. A. , gim. (duomenys neskelbtini), jis nieko nežino, vaikui yra diagnozuota genetinė liga. Išvadoje taip pat nurodyta, kad nepilnametę A. V. išklausė Skyriaus vyr. specialistė (psichologė) Skyriaus vaiko nuomonės išklausymo kambaryje. Mergaitė teigė, jog dabar ji gyvena tik su tėčiu, o mama gyvena Maskvoje, ten gydo sesutę. Paklausus, iš kur ji tai žino, nurodė, kad mama jai taip sakė, su mama bendrauja telefonu. Paklausus, kaip A. norėtų su mama bendrauti, mergaitė atsakė, kad norėtų susitikti. Mama jai sako „greitai pasimatysim“. Paklausus, ar A. mato savo sesę telefonu, atsakė „ne, ji pastoviai miega“; mama su sese yra Rusijoje, jai taip sakė tėtis. Ieškovas nurodė, jog su atsakove skyriumi pradėjo gyventi nuo 2023 m. spalio 23 d. Atsakovė su dukra S. V. A. buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, pasak vyro, jis teikė 2 300 Eur/mėn. išlaikymą. Anot ieškovo, moteris su dukra dėl vaiko genetinės ligos pagal bendrą susitarimą turėjo grįžti į Lietuvą vizito pas gydytojus, tačiau neatvyko. Vyras teigė, jog atsakovė klaidina ieškovą, vaiko teisių specialistus, policijos pareigūnus ir neišduoda savo ir vaiko buvimo vietos (buvo minimos šalys Ispanija, Rusijos Federacija, Estija). Ieškovas nurodė, jog 2024 m. birželio 27 d. atsakovė ketino pagrobti kitą nepilnametę dukrą A. V. (buvo atvykusi į darželį ir įsibrovusi į ieškovo namus). Ieškovas nurodė, jog dėl prastos savijautos mergaitė buvo gydymo įstaigoje. Taip pat išvadoje nurodoma, kad ieškovas patikslino, jog atsakovė jau antrą kartą bandė pagrobti dukras (pirmą kartą atsakovė buvo sulaikyta Ispanijoje). Ieškovas nurodė, jog mobiliuoju telefonu susisiekia su atsakove, ji leidžia pabendrauti su vaiku įsijungus garsiakalbį. Pasak vyro, moters tikslas yra nuteikti dukras, todėl pokalbiai būna nekonstruktyvūs, kišamasi, prieštaraujama, šaukiama, manipuliuojama ir meluojama. Ieškovas teigė, jog atsakovės motyvai yra išlaikymo pinigai. Vyras pasakojo, jog namuose visuomet būdavo auklė, atsakovė niekada vaikais nesirūpino, ją domino socialiniai tinklai („Instagram“), restoranai, sporto klubai, draugės. Ieškovas nurodė, jog šiuo metu išlaikymo neteikia, nes nežino, kam bus išleidžiami pinigai, neturi jokios informacijos apie dukrą. Ieškovas Skyriaus specialistams nurodė, jog bijo dukrą A. V. leisti į darželį, kad vaikas nebūtų pagrobtas, nesijaučia saugiai ir ramiai dėl vaikų fizinės ir emocinės sveikatos. Ieškovas nurodė abejojantis, ar atsakovė gebės pasirūpinti mažiausios dukros sveikata ir suteikti visą tinkamą ir būtiną gydymą. Su vaikų motina Skyriaus vyr. specialistės bendravo 2024 m. liepos 3 d. telefonu. Atsakovė teigė, kad netiesa, jog vaiko tėvas nežino, kur yra dukra S. V.. Moteris nurodė, kad jie, visa šeima, gyveno Ispanijoje, ieškovas vaiką pasiėmė į Lietuvą ir ten ją laiko. Ji prašo ieškovo grąžinti jai A. V. gražiuoju. Mergaitei yra 3,5 metukų ir prie motinos yra labai prisirišusi, ji ją maitino iki 1,2 metų krūtimi, dukra su ja buvo kasdien. Vaiko tėvas pasinaudojo ta situacija, kad susirgo jų vaikas, jog moteriai reikėjo daugiau rūpintis mažesne mergaite, ir šiuo metu jėga laiko A. V. Lietuvoje. Pasak atsakovės, šiuo metu mažesnė mergaitė (S. V.) gauna visą reikalingą gydymą Ispanijoje, vaistus, taip pat reikiamą reabilitaciją. Pasak atsakovės, visi medikai sako, kad mergaitei, kuri turi neįgalumą, geriau būti Ispanijoje dėl klimato ir su vežimėliu čia paprasčiau judėti, nes dėl sniego sunku naudotis vežimėliu. Motinos teigimu, dukra lanko baseiną, specialistai jai padeda reabilituotis, jai sudarytos visos sąlygos, kokios tik įmanomos turint negalią. Su vaikų tėvu buvo bendrauta 2024 m. liepos 5 d. Skyriuje. Ieškovas teigė, kad atsakovė kelis kartus bandė pagrobti vaiką, vaikų tėvas išreiškė abejones, ar motina gali tinkamai rūpintis vaikais, nes moteris ryte išeidavo į restoraną, vėliau į klubus, vaikai visada būdavo su juo, o kai jis dirbo, būdavo su aukle. Skyriui vertinant vaiko situaciją, vaiko apsaugos poreikis nenustatytas, nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, inicijuota atvejo vadyba. Iki šios dienos prašymo dėl galimai neteisėtai motinos Ispanijoje (ar kitoje valstybėje) laikomos dukros S. V. A., gim. (duomenys neskelbtini), sugrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civiliniu aspektu Tarnyba nėra gavusi. Remiantis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, šeima Skyriui dėl galimų vaiko teisių pažeidimų yra žinoma. 2023 m. spalio 30 d. ir 2023 m. lapkričio 3 d. buvo nustatyti nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai abiejų nepilnamečių mergaičių atžvilgiu. Skyrius atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, jog vaikų motina jau prieš tai bandė išsivežti abi mergaites, taip pat vaikų interesus, turimą medžiagą, į tai, jog nepilnametė A. V. gyvena su ieškovu, kuris dukra rūpinasi, ją išlaiko, mergaitei sudarytos tinkamos gyvenimo, vystymosi, ugdymosi sąlygos, o dukra S. V., kurios gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, galimai neteisėtai, be tėvo sutikimo išvežta į kitą valstybę, šiuo metu neturėdamas informacijos apie mažametės gyvenimo sąlygas, jai taikomą būtiną gydymą (tėvai buvo susitarę mergaitę gydyti Lietuvoje), vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, iš esmės neprieštarauja ieškovo prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovė per teismo nustatytą terminą (iki 2024 m. rugsėjo 16 d.) nepateikė atsiliepimo dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovo D. A. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos šalių nepilnamečių dukrų A. S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A. A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu D. A. jo gyvenamojoje vietoje; taip pat uždrausta atsakovei A. T. išvežti nepilnametes dukras A. S. V. ir A. A. V. iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro jų tėvo D. A. rašytinio sutikimo.
6. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi atsakovės A. T. atskirasis skundas atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartis palikta nepakeista.
7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 13 d. nutartimi priimtas atsakovės A. T. priešieškinis ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų.
8. Atsakovė A. T., teikdama priešieškinį, pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – panaikinti arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo
2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatyti mažamečių dukrų A. V. A. ir S. V. A. laikiną gyvenamąją vietą su motina A. T. bei priteisti iš ieškovo D. A. laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 1000 Eur kiekvienam vaikui nuo priešieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, paskiriant atsakovę vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
9. Atsakovė prašyme nurodė, kad minėtoje teismo nutartyje buvo konstatuota, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo dėl ieškovo prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovė nurodė, kad ieškovas kaltina atsakovę nebūtais dalykais, kad ji atsisako tinkamai gydyti ginčo šalių nepilnametį vaiką. Kartu su priešieškiniu atsakovė pateikė Ispanijos globos pareigūnų išvadą, kad vaikų gyvenimo sąlygos atsakovės gyvenamojoje vietoje yra puikios. Į byla yra pateiktos medicininės pažymos, kad nepilnametės dukros sveikata dėl mamos aktyvios priežiūros pagerėjo. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnametė S. V. A. Ispanijoje kasdien gauna vaistus, kuriuos būtina duoti griežtai nustatytu laiku ir laikyti tik šaldytuve, todėl vaiko gydymo ir slaugos režimo keitimas gali turėti neigiamas pasekmes mergaitės sveikatai. Pažymi, kad 2024 metų balandžio 26 d. kreipėsi į Vilniaus (duomenys neskelbtini) polikliniką, siekdama nustatyti dukters A. V. A. naktinių košmarų priežastį, kai ji prabusdavo naktimis ir šaukdavo mamą. Gydytoja J. B. - vaikų ir paauglių psichologė - diagnozavo emocinį sutrikimą ir konstatavo: „naktimis prasčiau miega, labai prisirišusi prie mamos, sunkiai nuo jos atsiskiria“. Atsakovės nuomone, Ispanijos klimatas geriau atitinka vaikų gyvenimui kartu su mylinčia mama. Atsakovė nurodė, kad oficialiai pradėjo procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje atsisakymo, kadangi tarp šalių susidarė konfliktinė situacija, nuo kurios daugiausia nukentės ginčo šalių nepilnametės dukros.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsakovės A. T. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas dėl prašymo panaikinti teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nustatė, kad iš priešieškinyje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad dėl ginčo šalių konfliktiškų santykių atsakovė oficialiai pradėjo procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje atsisakymo. Nors pritaikius laikinąsias apsaugos priemones šalių nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, nepilnametė S. V. A. šiuo metu kartu su atsakove gyvena Ispanijoje, kur, atsakovės nuomone, jai yra sudarytos geresnės gyvenimo ir gydymo sąlygos.
12. Teismas sprendė, kad išnagrinėjus priešieškinyje pateiktus įrodymus nenustatyta, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų situacija nuo laikinųjų apsaugos priemonių byloje pritaikymo dienos būtų iš esmės pasikeitusi, o įvykę pokyčiai leistų spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumo.
13. Teismas atkreipė atsakovės dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties, nutartį paliko nepakeistą. Teismas neturi pagrindo abejoti Klaipėdos apygardos teismo priimtos nutarties pagrįstumu.
14. Teismas dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos pakeitimo nurodė, kad bylos duomenimis, šeima nuo 2021 m. iki 2023 m. kovo mėnesio gyveno Lietuvoje, atsakovė turi leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakovė su šeima nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Šios bylos nagrinėjimo metu vyresnioji dukra su tėvu Lietuvoje yra praleidusi jau apie 11 mėnesių. Atsakovė nepateikė duomenų, kad turi turto Ispanijos Karalystėje ar kad turi šioje šalyje ilgalaikius darbo santykius, taip pat nepateikė argumentų ir jokių duomenų, kodėl Lietuvoje nebūtų galima užtikrinti, kad nepilnametė dukra nustatytu laiku vartotų paskirtus medikamentus, kurie, kaip reikalaujama, būtų laikomi šaldytuve.
15. Teismas sprendė, kad atsakovė nevykdo teismo nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimų, nes šalių nepilnametė dukra A. V. A. šiuo metu kartu su atsakove gyvena Ispanijoje.
16. Teismas pažymėjo, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos pakeitimo būtinumą, kuri šiuo metu nustatyta su ieškovu.
17. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo šiame bylos nagrinėjimo etape, siekiant užtikrinti vaikų interesus, pakeisti šiuo metu byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
18. Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo teismas nurodė, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nekeičiama, todėl atsakovės prašymas dalyje dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams pakeitimo netenkintinas. Taip pat pažymėjo, kad atskirai gyvenančiai vaikų motinai (atsakovei) išlieka prievolė teikti teismo priteistą laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
19. Atsakovė A. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - tenkinti atsakovės prašymą dėl 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties panaikinimo arba pakeitimo. Atskirojo skundo argumentai:
19.1. Nurodo, kad atsakovė su pirmos instancijos išvadomis nesutinka, nes mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, t. y. šeimos įstatymus teismas turi taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos, taip pat teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus, inter alia ir bylose, kuriose sprendžiamas vaiko globos klausimas (LAT 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
19.2. Vilniaus apylinkės teismas, pažeidžiant kasacinio teismo praktiką bei CK 3.3 str. 2 d,, 3.65 str. nuostatas, 2024-09-17 priima nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis tik ieškovo pateikta medžiaga su ieškiniu, nes 2024-09-17 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje Nr. lSD-(8.127Mr) buvo nurodyta, kad „skyrius pažymi, jog esant itin sudėtingai situacijai tarp šalių, vienareikšmiškai pasisakyti kokie sprendimai atitiks geriausius nepilnamečių vaikus šioje proceso stadijoje negali. Dėl šios priežasties, galutinę išvadą dėl ginčo duosime teismo posėdyje po visų įrodymų ištyrimo“, ir konstatavęs, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą (iki 2024-09-16) nepateikė atsiliepimo dėl ieškovo prašymo.
19.3. Pažymi, kad atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė pateikė 2024-09-17 ir teisėja su šiais dokumentais susipažino 2024-09-18.
19.4. Mano, kad pirmos instancijos teismas nebuvo aktyvus, nepatikrino pagal teismų sistemą Liteko ar yra ginčiai tarp tų pačių šalių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprijungė civilinės bylos Nr. e2-15352-534/2024, kurioje atsakovė jau išdėstė savo poziciją dėl leidimo gyventi vaikams su tėvu, bei pateikė tuo metu esamus įrodymus, todėl atsakovė, pareiškus priešieškinį, gavus papildomus įrodymus, paprašė pirmos instancijos teismą arbą panaikinti 2024-09-17 nutartį arba ją pakeisti.
19.5. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad „ginčo šalių nepilnamečių vaikų situacija nuo laikinųjų apsaugos priemonių byloje pritaikymo dienos būtų iš esmės pasikeitusi, o įvykę pokyčiai leistų spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumo“, nes prieš priimant 2024-09-17 nutartį, pirmos instancijos teismas neturėjo byloje įrodymų dėl ieškovo neigiamo elgesio atsakovės atžvilgiu, ne tik dėl psichologinio, bet ir fizinio smurto naudojimo, alkoholinių gėrimų vartojimo, taip pat neturėjo duomenų apie jaunesniosios dukros gydymą bei šio gydymo teigiamus rezultatus, apie vyresniosios dukros sveikatos sutrikimus, ataskaitos apie atsakovės ir vaikų gyvenimo sąlygas Ispanijoje, kur konstatuota, kad nepilnametė dabartinėje aplinkoje yra puikiai prižiūrima.
19.6. Be to, atsisakius panaikinti / arba pakeisti nutartį, pirmos instancijos teismas tik formaliai deklaruoja, kad priimta nutartis atitinka vaikų interesams.
19.7. Pažymi, kad dukrai S. V. A., gim. (duomenys neskelbtini), yra 2 metukai, o dukrai A. V. A., gim. (duomenys neskelbtini), 4 metukai, ir jos yra labiausiai pažeidžiamos, nes faktiškai vaikai išskirti, o dukra A. dar ir atskirta nuo mamos.
19.8. Atsakovė mano, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, jog laikinoji apsaugos priemonė - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus priimtas sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo, gali būti taikoma tik esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyrium ir 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.
19.9. Atsakovė yra rūpestinga motina, byloje nėra duomenų, kad jos elgesys keltų realią grėsmę vaikams ir jų interesams, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas jos atžvilgiu.
19.10. Atsakovė nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos pakeitimo būtinumą. Mano, kad šis teismo teiginys daro pagrindą atsakovei suprasti, kad teismas yra šališkas jos, kaip Rusijos Federacijos pilietės, atžvilgiu, bet atsakovė tarp kitko yra ukrainiečių tautybės, nes abu tėvai ukrainiečiai.
19.11. Atsakovė nurodo, kad dukroms sukako tik keturi bei du metukai, tai yra, kad jos yra mažametės, ir pilnaverčiai duoti paaiškinimą dėl savo nuomonės dar negali.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
22. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
23. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
24. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.
25. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).
26. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
27. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.
28. CK 3.169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai tėvas ar motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK 3.169 straipsnio 2 dalis).
29. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).
30. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).
31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).
32. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinti tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013; kt.).
33. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka, šalims santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. V. A. ir (duomenys neskelbtini) gimė dukra S. V. A..
35. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iš dalies tenkintas ieškovo D. A. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos šalių nepilnamečių dukrų A. S. V. ir A. A. V. gyvenamoji vieta laikina nustatyta su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje; taip pat uždrausta atsakovei išvežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro jų tėvo rašytinio sutikimo. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartis palikta nepakeista.
36. Atsakovė byloje pateikė priešieškinį, kuriame pateikė prašymą panaikinti arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatyti mažamečių dukrų laikiną gyvenamąją vietą su atsakove bei priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 1000 Eur kiekvienam vaikui nuo priešieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, paskiriant atsakovę vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
37. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsakovės A. T. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo atmetė. Atsakovė nesutikdama su teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
38. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, netinkamai vadovavosi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada Nr. 1SD-(8.127Mr), be to, teismas nutartį priėmė neįvertinęs byloje esančių įrodymų ir rėmėsi tik ieškovo teiginiais ir įrodymais, taip pat, teismas neatsižvelgė, kad mažametės yra labiausiai pažeidžiamos, nes vaikai faktiškai išskirti.
39. Nagrinėjamu atveju 2024 m. rugsėjo 16 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Skyrius) išvadoje Nr. 1SD- -(8.1.27Mr) nurodoma, kad Skyriaus specialistams apsilankius ieškovo gyvenamojoje vietoje nustatyta, jog nepilnametei A. V. A. sudarytos tinkamos gyvenimo, vystymosi, ugdymosi sąlygos, A. V. lanko ugdymo įstaigą Vilniuje, vaiko sveikatos priežiūra atliekama VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Skyrius, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, jog vaikų motina jau prieš tai bandė išsivežti abi mergaites, taip pat vaikų interesus, turimą medžiagą, į tai, jog nepilnametė A. V. A., gyvena su ieškovu, kuris dukra rūpinasi, ją išlaiko, mergaitei sudarytos tinkamos gyvenimo, vystymosi, ugdymosi sąlygos, o dukra S. V. A., kurios gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, galimai neteisėtai, be tėvo sutikimo išvežta į kitą valstybę, Skyriui šiuo metu neturint informacijos apie mažametės gyvenimo sąlygas, jai taikomą būtiną gydymą (tėvai buvo susitarę mergaitę gydyti Lietuvoje), vadovaujantis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, iš esmės neprieštaravo ieškovo prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
40. Atsižvelgiant į 2024 m. rugsėjo 16 d. Skyriaus išvadą Nr. 1SD- -(8.1.27Mr), apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Skyriaus pateikta išvada yra preliminarus situacijos vertinimas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o galutinę išvadą dėl ginčo Skyrius pateikia tik nagrinėjant bylą iš esmės. Atitinkamai pažymėtina ir tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, neatliekamas įrodymų vertinimas, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad Skyrius išvadoje pažymėjo, jog „galutinę išvadą dėl ginčo duos teismo posėdyje po visų įrodymų ištyrimo“, yra nepagrindžiantis jokių aplinkybių, kad šiai dienai faktinė situacija dėl būtinumo netaikyti ar pakeisti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pasikeitusi.
41. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų situacija nuo laikinųjų apsaugos priemonių byloje pritaikymo dienos būtų iš esmės pasikeitusi, o įvykę pokyčiai leistų spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumo, motyvuodama tuo, kad prieš priimant 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartį, pirmos instancijos teismas neturėjo byloje įrodymų dėl ieškovo neigiamo elgesio atsakovės atžvilgiu, ne tik dėl psichologinio, bet ir fizinio smurto naudojimo, alkoholinių gėrimų vartojimo, taip pat neturėjo duomenų apie jaunesniosios dukros gydymą bei šio gydymo teigiamus rezultatus, apie vyresniosios dukros sveikatos sutrikimus, ataskaitos apie atsakovės ir vaikų gyvenimo sąlygas Ispanijoje, kur konstatuota, kad nepilnametė dabartinėje aplinkoje yra puikiai prižiūrima.
42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtais atsakovės argumentais, kadangi skundžiamoje 2024 m. lapkričio 15 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės prašymo panaikinti teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pažymėjo, jog išnagrinėjus su priešieškiniu pateiktus įrodymus nenustatyta, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų situacija nuo laikinųjų apsaugos priemonių byloje pritaikymo dienos (t. y. nuo 2024 m. rugsėjo 17 d.) būtų iš esmės pasikeitusi, o įvykę pokyčiai leistų spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumo, t. y. teismas vertino ne tik iki 2024 m. rugsėjo 17 d. pateiktus byloje įrodymus, bet kartu vertino ir atsakovės su priešieškiniu pateiktus įrodymus, t. y. teismas vertino pateiktų rašytinių įrodymų visumą, o atsakovė atskirajame skunde nenurodė ir neakcentavo, kurie konkrečiai rašytiniai įrodymai patvirtina ir įrodo priešingas aplinkybes, nei nustatė teismas skundžiamoje nutartyje, ar kurių įrodymų, atsakovės nuomone, teismas neįvertino. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo tam tikrų aplinkybių vertinimas ne pagal atsakovės įsitikinimą, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus.
43. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos skundžiamojoje nutartyje nurodyta išvada, kad atsakovės pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos pakeitimo būtinumą.
44. Bylos duomenimis nustatyta, kad šeima nuo 2021 m. iki 2023 m. kovo mėnesio gyveno Lietuvoje, atsakovė šiai dienai turi leidimą gyventi Lietuvoje, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, o vyresnioji dukra A. V. su tėvu Lietuvoje gyvena jau metus laiko, kur vaikas lanko ugdymo įstaigą, be to, šalių mažametei dukrai S. V. Lietuvoje buvo pradėtas taikyti būtinas gydymas, tačiau tik dėl atsakovės veiksmų, šiai dienai mažametė S. V. yra Ispanijos Karalystėje, tokiu būdu mergaites atskiriant vieną nuo kitos bei nuo ieškovo.
45. Pažymėtina, kad nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovo elgesys ar gyvenimo būdas šiuo metu keltų realią grėsmę šalių nepilnamečiams vaikams, kad ieškovas nėra pajėgus pasirūpinti šalių nepilnamečiais vaikais. Teismo vertinimu, šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos keitimas anksčiau nei bus išnagrinėta ši byla, būtų priešingas šalių nepilnamečių vaikų interesams, neužtikrintų šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos stabilumo, vaikams galimai būtų sukeliamas stresas ir nepatogumai keičiant socialinę aplinką, gyvenamąją vietą, ugdymo įstaigą.
46. Be to, atskirajame skunde atsakovė nurodo, kad atsiliepimą į patikslintą ieškinį atsakovė pateikė 2024 m. rugsėjo 17 d. ir teisėja su šiais dokumentais susipažino 2024 m. rugsėjo 18 d., todėl turėjo vertinti pridėtus įrodymus. Taip pat mano, kad pirmos instancijos teismas nebuvo aktyvus, nepatikrino pagal teismų sistemą (LITEKO) ar yra ginčiai tarp tų pačių šalių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprijungė civilinės bylos Nr. e2-15352-534/2024, kurioje atsakovė jau išdėstė savo poziciją dėl leidimo gyventi vaikams su tėvu, bei pateikė tuo metu esamus įrodymus.
47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, atsakovė atsiliepimą į ieškovo patikslintą ieškinį teismui pateikė 2024 m. rugsėjo 18 d., o ne 2024 m. rugsėjo 17 d., todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturėjo ir negalėjo vertinti jokių įrodymų, kurie buvo pateikti atsakovės su jos atsiliepimu tik sekančią dieną po 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties priėmimo. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi dėl dalies atsakovės argumentų jau pasisakė, t. y. minėtoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas įvertino analogiškus atsakovės motyvus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl civilinės bylos Nr. e2-15352-534/2024 neprijungimo, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių atsakovės motyvų nepasisako, nes Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis įsiteisėjusi ir galiojanti.
48. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines situacijos aplinkybes, pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
50. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjas Vaclovas Paulikas