Civilinė byla Nr. 3K-3-560/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 11.10 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo individualios L. Š. įmonės „Meškėnas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ch. ieškinį atsakovui individualiai
L. Š. įmonei „Meškėnas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė
J. Ch. nurodė, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. dirbo atsakovo įmonėje vyr. buhaltere. Nuo
2006 m. kovo 20 d. iki 2006 m. balandžio 18 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą; 2006
m. balandžio 19 d. dirbo, o nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2
d. gydėsi ligoninėje; nuo 2006 m. gegužės 3 d. iki 2006 m. gegužės 19 d. taip
pat turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2006 m. kovo
31 d. įsakymu jai buvo pranešta, jog nuo 2007 m. balandžio 3 d. panaikinami
vyr. buhalterio ir vieno apskaitininko etatai, 2007 m. gegužės 22 d. ji nebuvo
įleista į darbo vietą, o 2007 m. gegužės 23 d. SODROJE sužinojo, kad nuo 2007
m. balandžio 20 d. yra atleista iš darbo. Ieškovės teigimu, darbo sutartis su
ja nutraukta neteisėtai, nes ji nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, be
to, ji atleista laikino nedarbingumo laikotarpiu, apie atleidimą iš darbo
nebuvo įspėta, su ja nebuvo atsiskaityta, o įsakymą dėl darbo sutarties
nutraukimo įmonės direktorius priėmė būdamas nemokamose atostogose. Ieškovė prašė
teismą pripažinti jos atleidimą iš pareigų neteisėtu ir priteisti iš atsakovo keturių
mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
išeitinę pašalpą – 2924,94 Lt; vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m.
balandžio 20 d. iki 2007 m. sausio 6 d. – 7004,11 Lt; išmokas už
nedarbingumo laikotarpius: už 2006 m. kovo mėn. 20, 21 d.; už 2006 m. balandžio mėn. 10, 11 d. – 200,46 Lt; neišmokėtą
darbo užmokestį nuo 2006 m. kovo 1 d.
iki 2006 m. kovo 19 d. ir už 2006 m. balandžio 19 d. – 574,39 Lt; kompensaciją
už nepanaudotas atostogas – 2388,44 Lt.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 29 d. sprendimu
ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad iš atsakovo 2006 m. balandžio 19 d. įsakymo
matyti, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta dėl to, kad, atlikus įmonėje
auditą, 2006 m. kovo 27 d. išvadoje nustatyta, jog buhalterė J.
Ch. 2004 m. įmonės finansinėje atskaitomybėje neteisingai nurodė įmonės
turtą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas: 2004 m. gruodžio 31 d. pateikti
duomenys dėl nepaskirstyto pelno neatitinka įmonės didžiojoje knygoje esančių
buhalterinės apskaitos duomenų; balansinis pelnas, palyginus su deklaruotu valstybinei
mokesčių inspekcijai, skiriasi 77 484 Lt; valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotas
pelno mokestis ir metinės pelno mokesčio deklaracijos skiriasi 13 673 Lt; balanso
ir didžiosios knygos duomenų skirtumas – 516 420 Lt; po vienerių metų mokėtinų
sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų skirtumas pagal balansą ir didžiąją knygą – 834
116 Lt; balanse atskleisti lizingo ilgalaikiai įsipareigojimai ir einamųjų metų
dalis neatitinka apskaitoje užregistruoto likučio; balanso ir didžiosios knygos
duomenų skirtumas – 391 812 Lt; 2005 m. gruodžio 31 d. sąlyginė permoka valstybinei
mokesčių inspekcijai yra 356 722,79 Lt, tuo tarpu įmonės finansiniai
įsipareigojimai kredito įstaigoms – 1 855 000 Lt, įmonė moka palūkanas ir dėl
to patiria nuostolių; 2005 m. gruodžio 31 d. avansinio pelno mokesčio permoka
yra 401 486,21 Lt, pridėtinės vertės mokestis permokėtas 198 581,71 Lt; nustatyta
atvejų, kai sąskaitos–faktūros, gautos iš tiekėjų, neregistruotos apskaitoje,
ne su visais kreditoriais yra suderinimo aktai. Įsakyme pažymėta, kad buhalterė
J. Ch. visiškai nekontroliavo permokėtų sumų, kuriomis buvo
galima dengti kitus mokesčius, neteikė prašymų mokesčių inspekcijai dėl
užskaitų, neteisingai skaičiavo mokesčius, finansinę atskaitomybę parengė nesilaikydama
Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, pažeidė Pelno mokesčio, Pridėtinės
vertės mokesčio įstatymų reikalavimų, aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę
apskaitą, taigi šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Teismas pažymėjo, kad buhalterio
pagrindinė darbo funkcija yra tinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas įmonėje,
todėl, auditoriui nustačius atsakovo įmonėje sistemingų buhalterinės apskaitos pažeidimų,
tokia buhalterio veika laikytina šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes ji
susijusi su pagrindinės buhalterio funkcijos neatlikimu ir jo darbinių pareigų
esme. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad
ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, todėl darbdavys turėjo pagrindą nutraukti
su darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnis).
Kartu teismas nurodė, kad darbdavys, nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį
nurodytu pagrindu, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK
136 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, jog ieškovės
buvo paprašyta pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau ieškovė tuo
metu, kai buvo pateikta auditoriaus išvada, sirgo ir nebuvo galimybės
pareikalauti jos pasiaiškinimo. Be to, teismo nuomone, nepareikalavimas
pasiaiškinti nėra esminė kliūtis drausminei nuobaudai skirti. Teismas taip pat
nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė 2006 m. balandžio 19
d. buvo darbe keturias valandas, todėl darytina logiška išvada, kad įsakymas
galėjo būti priimtas jau darbuotojai baigus darbą įmonėje, tačiau nepasibaigus
darbo dienai. Teismas pažymėjo, kad įstatymas įpareigoja darbdavį supažindinti
darbuotoją su jam skirta drausmine nuobauda, tačiau dėl to, jog ieškovė po 2004
m. balandžio 19 d. nebuvo darbe dėl laikino nedarbingumo, darbdavys neturėjo
galimybės supažindinti jos su drausminės nuobaudos skyrimu ir atleidimu iš
darbo. Teismas nurodė, kad ieškovei už 2006 m. sausio–balandžio mėn. apskaičiuota
ir išmokėta 3554,49 Lt darbo užmokesčio. Teismas, nustatęs, kad buvo šiurkščiai pažeista darbo drausmė, o
drausminės nuobaudos skyrimo procedūra neprieštaravo įstatymams,
ieškovės ieškinį atmetė.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 4 d. sprendimu
iš dalies patenkino ieškovės apeliacinį skundą: panaikino Kauno rajono
apylinkės teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir
ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: pripažino
ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, DK 235
straipsnį neteisėtu ir nurodė, kad šalių darbo sutartis nutraukta teismo
sprendimu nuo 2007 m. liepos 4 d.; priteisė iš atsakovo 14 644,97 Lt vidutinio
darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 4178,48 Lt išeitinę išmoką,
taip pat 565,26 Lt delspinigių. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje nustatyta, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta
atsakovo direktoriaus 2006 m. balandžio 19 d. įsakymu nuo 2006 m. balandžio 20
d., tačiau iš 2006 m. balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti,
kad direktorius nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 24 d. buvo nemokamose
atostogose. Kolegija konstatavo, kad atsakovo direktorius ginčijamo įsakymo
priėmimo metu nėjo savo darbinių pareigų ir neturėjo įgaliojimų atleisti
ieškovę iš darbo, taigi vien dėl to ieškovės atleidimas iš darbo negali būti
pripažintas teisėtu (DK 24 straipsnis). Kolegija taip pat nurodė, kad pagal DK
131 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo
laikino nedarbingumo laikotarpiu, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje nurodytus
atvejus, taigi pagal šią įstatymo normą draudžiama atleisti iš darbo laikino
nedarbingumo laikotarpiu ir dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktas); tokį nurodytos normos aiškinimą pagrindžia taip
pat DK 241 straipsnio 1 dalies nuostata, kad laikas, kurį darbuotojas darbe
nebuvo dėl ligos, neįskaitomas į terminą drausminei nuobaudai skirti. Kolegija
pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė atleista iš darbo
2006 m. balandžio 19 d. atsakovo įsakymu nuo 2006 m. balandžio 20 d., o iš
ieškovės nedarbingumo pažymėjimo matyti, kad ji nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki
2006 m. gegužės 19 d. sirgo; išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog ieškovė
2006 m. balandžio 19 d. buvo konsultuota VšĮ Dainavos poliklinikoje ir skubos
tvarka stacionarizuota į Kauno apskrities ligoninę. Kolegija taip pat pažymėjo,
kad atsakovo 2006 m. balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta,
jog ieškovė 2006 m. balandžio 19 d. dirbo tik keturias valandas, tačiau byloje nėra
duomenų, kad likusią darbo dienos dalį ji nebuvo darbe dėl nepateisinamų
priežasčių, todėl darytina išvada, jog atsakovui buvo žinomos priežastys, dėl
kurių ieškovės nebuvo darbe likusią darbo dienos dalį. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovė atleista iš darbo 2006 m. balandžio 20 d., t. y. jos
laikino nedarbingumo laikotarpiu, ir nurodytos atleidimo iš darbo tvarkos
pažeidimas, nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar
neteisėtumo, yra pagrindas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu bei
grąžinti ją į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis). Kolegija taip pat nurodė, kad
atsakovo 2006 m. balandžio 19 d. įsakyme įvardyti darbo drausmės
pažeidimai, nepatenka į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose nurodytus
atvejus, be to, šių pažeidimų nėra pagrindo priskirti prie kitų šiurkščių darbo
drausmės pažeidimų pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, taigi nėra
pagrindo konstatuoti, jog ieškovė, atlikdama savo pareigas, šiurkščiai pažeidė darbo
drausmę. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės
padarytas darbo drausmės pažeidimas sukėlė atsakovui neigiamų padarinių. Kolegijos
nuomone, atsakovas, skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą, neįvertino jos
ankstesnio darbo, paskyrė griežčiausią nuobaudą, neatsižvelgęs į padaryto
nusižengimo sunkumą, kaltės laipsnį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl
nurodytų motyvų ieškovei drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant įstatymus ir
jos atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra
neteisėtas, todėl ieškovei priteistina 14 644, 97 Lt vidutinio darbo užmokesčio
už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos, 4178,48 Lt išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 1
dalies 4 punktas, DK 297 straipsnio 4 dalis). Kolegija pažymėjo, kad iš
atsakovo pateikto 2007 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymo matyti, jog atsakovas
sumokėjo ieškovei 2555,22 Lt darbo užmokesčio už 2006 m. kovo–balandžio mėn. ir
piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau tai padarė pavėluotai,
todėl turi sumokėti įstatyme nustatyto dydžio delspinigius nuo pavėluotai
išmokėtos sumos – 565,26 Lt (2555,22x0,06x369) (DK 207 straipsnio 1 dalis,
Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą įstatymo 2 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškovės
ieškinį iš dalies patenkino.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. sprendimą ir
palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 29 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinio teismo išvada, kad atsakovo įmonės
direktorius 2006 m. balandžio 19 d. nėjo darbinių pareigų, taigi neturėjo
įgaliojimų atleisti ieškovę iš darbo, ir tai – savarankiškas pagrindas
pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, yra nepagrįsta ir
prieštarauja DK 24 straipsniui. Pagal Individulių įmonių įstatymo 7 straipsnį individualios
įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu
nuostatuose nenustatyta kitaip. Atsakovo įmonės nuostatuose nenustatyta kitaip.
Ta aplinkybė, kad atsakovo įmonės direktorius, būdamas nemokamose atostogose,
2006 m. balandžio 19 d. atvyko į įmonę ir priėmė bei pasirašė įsakymą dėl
ieškovės atleidimo iš darbo, savaime nereiškia, kad ieškovė atleista iš darbo
neteisėtai.
2. Teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai pripažino, kad ieškovė atleista iš
darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nurodytu klausimu suformuotos praktikos, pagal kurią tik
darbdavio žinojimas, kad darbuotojas atleidžiamas ar bus atleistas laikino
nedarbingumo laikotarpiu, yra savarankiškas pagrindas pripažinti atleidimą iš
darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2004). Byloje nustatyta, kad ieškovė 2006
m. balandžio 19 d. buvo darbe, dirbo keturias valandas. Iš nedarbingumo
pažymėjimo matyti, kad ieškovė sirgo nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2006 m.
gegužės 19 d. Įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo priimtas 2006 m.
balandžio 19 d., nurodant, kad darbo sutartis su ja nutraukiama nuo 2006 m.
balandžio 20 d. Darbdavys nežinojo ir negalėjo žinoti, kad 2006 m. balandžio 20
d., t. y. įsakyme nurodytą darbo sutarties nutraukimo dieną, ieškovė bus
laikinai nedarbinga. Be to, ieškovė tapo nedarbinga, kai tik įmonėje buvo
pradėtas auditas, atliekant auditą ji vengė duoti bet kokius paaiškinimus.
Atsakovui nepavyko įteikti ieškovei pasirašytinai įsakymo apie jos atleidimą iš
darbo, nes ji atsisakė pasirašyti, išvyko iš darbo ir negrįžo iki darbo
pabaigos. Dėl to buvo nuspręsta išsiųsti jai pranešimą apie atleidimą iš darbo
paštu ir 2006 m. balandžio 20 d. surašytas tarnybinis pranešimas. Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2004, išaiškino, kad, aiškinant DK 131
straipsnio 1 dalies normą dėl draudimo darbdaviui įspėti darbuotoją apie būsimą
atleidimą iš darbo ir atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu,
būtina nurodyti, kad ji taikoma tais atvejais, kai nutraukiant darbo sutartį
darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo; kai darbo sutartis
nutraukiama pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbuotojo nereikia
įspėti apie atleidimą iš darbo. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas
apskritai neturėjo pagrindo taikyti DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto.
3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 235
straipsnio 2 dalies 11 punktą. Tam, kad darbo drausmės pažeidimas galėtų būti
kvalifikuojamas kaip šiurkštus, nebūtina, kad jis sukeltų darbdaviui neigiamų
padarinių. Be to, iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad
ieškovės padaryti pažeidimai ne tik lėmė esamus įmonės nuostolius, tačiau lems
juos ir ateityje. Permokėtų mokesčių sumų nekontroliavimas ir prašymų mokesčių
inspekcijai dėl užskaitų neteikimas lėmė tai, kad atsakovas negalėjo tomis
piniginėmis lėšomis dengti kitų mokesčių nepriemokų, grąžinti įmonės kreditų ir
(ar) įvykdyti kitų finansinių įsipareigojimų, naudoti šių lėšų kaip
apyvartinių, taigi neginčijamai patyrė dėl to neigiamų padarinių. Akivaizdu,
kad nurodyti ir kiti ieškovės padaryti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo
pažeidimai gali lemti įmonės nuostolių atsiradimą ir ateityje. Dėl to 2006 m.
kovo 23d. nepriklausomo auditoriaus ataskaitoje konstatuoti pažeidimai
laikytini ieškovės, kaip buhalterės, padarytais nusižengimais, kuriais
šiukščiai pažeista darbo tvarka (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10,
11 straipsniai), taigi atsakovas turėjo pakankamą pagrindą atleisti ieškovę iš
darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Nepriklausomo
auditoriaus išvada, kurios pagrindu ieškovė atleista iš darbo, surašyta
pažeidžiant Audito įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą draudimą auditoriui atlikti
auditą, jeigu jis tvarko audituojamos įmonės apskaitą ir rengia finansinę
atskaitomybę. Atsakovo įmonėje auditą 2006 m. kovo 23 d. atlikusi auditorė nuo
2006 m. kovo 1 d. dirba atsakovo įmonėje ir tvarko buhalterinę apskaitą. Be to,
nurodytoje audito išvadoje iškraipyti faktai ir padarytos neteisingos išvados,
siekiant, kad būtų pagrindas atleisti ieškovę iš darbo, nemokant išeitinės
kompensacijos.
2. Ieškovė nepažeidė
darbo tvarkos, be to, tokios tvarkos atsakovo įmonėje nebuvo nustatyta. Šiurkštus
pažeidimas – tai visų pirma tyčiniai veiksmai, kai šiurkščiai pažeidžiami
konkrečių teisės aktų reikalavimai arba elgiamasi pažeidžiant protingumo,
sąžiningumo, geros moralės principus.
3. Įsakymą dėl
ieškovės atleidimo iš darbo priėmė įmonės direktorius, kuris tuo metu
atostogavo. Be to, nurodytas įsakymas buvo direktoriaus pasirašytas ne jo
priėmimo dieną, t. y. 2006 m. balandžio 19–ąją, bet atgaline data, kai įmonės
savininkai grįžo iš užsienio.
4. Atsakovas
neįrodė, kad dėl ieškovės darbo įmonė patyrė nuostolių ar kitų neigiamų
padarinių. Atsakovas nepagrįstai remiasi tuo, kad ieškovė neteisingai
apskaičiavo mokesčius, nes dėl to nėra mokesčių administratoriaus įmonei
paskirtų sankcijų. Neigiami padariniai dėl neteisingos finansinės apskaitos yra
menami, be to, už įmonės finansinę apskaitą atsako įmonės administracija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovė nuo 2001
m. liepos 1 d. dirbo atsakovo įmonėje buhaltere. 2006 m. kovo 27 d. atlikus
atsakovo įmonėje auditą, nustatyta, kad buhalterė (ieškovė) 2004 m. įmonės
finansinėje atskaitomybėje neteisingai nurodė įmonės turtą, įsipareigojimus,
pajamas ir sąnaudas. Atsakovas 2006 m. balandžio 19 d. įsakymu nutraukė darbo
sutartį su ieškove nuo 2006 m. balandžio 20 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
2 punktą ir 235 straipsnį dėl to, kad ji,
kaip buhalterė, šiurkščiai pažeidė darbo pareigas: visiškai
nekontroliavo permokėtų sumų, kuriomis buvo galima dengti kitus mokesčius,
neteikė prašymų mokesčių inspekcijai dėl užskaitų, neteisingai skaičiavo
mokesčius, taigi aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Byloje
nustatyta, kad ieškovė sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimus: nuo 2006 m.
kovo 20 d. iki 2006 m. balandžio 7 d.; nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 2006 m.
balandžio 14 d.; nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d.; nuo 2006
m. gegužės 3 d. iki 2006 m. gegužės 19 d.; ieškovė 2006 m. balandžio 20 d. –
2006 m. gegužės 2 d. gydėsi stacionare.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde
keliami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai
pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), aiškinimo ir taikymo klausimai.
Darbo sutarties
nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda (DK
237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės
atsakomybės pagrindas (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis).
Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Darbo drausmės
pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl
darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojo pareigos – viena iš
svarbiausių darbuotojo teisinio statuso dalių. Bendrosios visų darbuotojų
pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje, o nurodytas pareigas sukonkretina bei
detalizuoja kiti norminiai, taip pat lokaliniai teisės aktai.
Pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su
darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 straipsnio
1 dalyje nurodyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės
pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą
reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip
šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. DK 235
straipsnio 2 dalyje išvardyta dešimt šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejų,
tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, t. y. gali būti ir kitokių nusižengimų,
kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka ar pareigos (DK 235 straipsnio 2
dalies 11 punktas).
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu
pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą gali būti laikoma: kituose
norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos taisyklėse nurodytas
ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiukščiai pažeidžiama darbo tvarka;
kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10
punktuose išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją dėl darbo drausmės pažeidimų,
kaip šiukščių, vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį
ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo
šiurkščiai pažeista darbo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005
m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m.
lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2005; kt.). Kai už
tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija
darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus
(teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą
šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu
atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo
kaip šiurkštų.
Nagrinėjamoje
byloje šalių ginčas kilo dėl ieškovės, kuri dirbo atsakovo įmonėje buhaltere,
atleidimo iš pareigų už šiurkštų šių pažeidimą. Atsakovo 2006 m. balandžio 19
d. įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodyta, kad, atlikus įmonėje
auditą, nustatyta, jog buhalterė (ieškovė) aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę
apskaitą, taigi šiurkščiai pažeidė darbo pareigas ir dėl šio šiurkštaus
pažeidimo yra pagrindas nutraukti su ja darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 2 punktą ir 235 straipsnį (T. 1, b. l. 25). Pirmosios instancijos
teismas pripažino, kad atsakovo nurodyti sistemingi buhalterinės apskaitos
įmonėje pažeidimai, nustatyti auditoriaus, reiškia, jog ieškovė, būdama šios
įmonės buhalterė, šiurkščiai pažeidė savo darbo pareigas. Tuo tarpu apeliacinis
teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis
dėl buhalterinės apskaitos atsakovo įmonėje pažeidimų, sprendė, kad ieškovės
padarytų pažeidimų negalima priskirti prie kitų šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų
pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, taigi nėra pagrindo konstatuoti,
jog ieškovė šiurkščiai pažeidė savo darbo pareigas; be to, atsakovas neįrodė,
jog ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas sukėlė neigiamų padarinių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, padarė
ieškovė auditoriaus išvadoje įvardytus buhalterinės apskaitos pažeidimus ar ne,
yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinis
teismas tikrina apskųstus teismo sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis
aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to ieškovės atsiliepime į
kasacinį skundą nurodyti argumentai, kad auditoriaus išvadoje, kurios pagrindu
ji atleista iš darbo, iškraipyti faktai ir padarytos neteisingos išvados,
siekiant atleisti ją iš darbo, nemokant išeitinės kompensacijos, negali būti iš
naujo nagrinėjami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsiliepime
į kasacinį skundą ieškovė taip pat teigia, kad auditoriaus išvada negali būti
remiamasi ir dėl to, jog ši surašyta pažeidžiant Audito įstatymo 6 straipsnyje
įtvirtintą draudimą auditoriui atlikti auditą, jeigu jis tvarko audituojamos
įmonės apskaitą ir rengia finansinę atskaitomybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad
pagal Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalį auditorių, audito įmonių veiklą
prižiūri Auditorių rūmai, o auditorių, audito įmonių veiklos darbo kokybę
prižiūri, veiklą analizuoja ir įvertina Audito kokybės kontrolės komitetas prie
Auditorių rūmų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė kreipėsi į nurodytą
instituciją su skundu dėl to, jog auditą atsakovo įmonėje atlikusi auditorė
pažeidė Audito įstatymo 6 straipsnyje nurodytą draudimą. Audito kokybės
kontrolės komitetas atmetė šį skundą, nes nustatė, jog auditorė nepažeidė
įstatyme įtvirtinto draudimo auditoriui teikti įmonei apskaitos tvarkymo
paslaugas ir už tą patį laikotarpį atlikti auditą (T. 2, b. l. 144). Kai yra
tokia kompetentingos institucijos išvada, nėra pagrindo iš naujo svarstyti
ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytų argumentų šiuo klausimu. Minėta,
kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai rėmėsi auditoriaus
nustatytais faktais dėl buhalterinės apskaitos pažeidimų, tik skirtingai juos
teisiškai įvertino: pirmosios instancijos teismas pripažino juos šiurkščiu
buhalterės pareigų pažeidimu, o apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad
nėra pagrindo vertinti įvardytus pažeidimus kaip šiurkščius.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teisinio žemesniųjų
instancijų teismų nustatytų bylos faktų įvertinimo, pažymi, kad buhalterio
funkcija – tvarkyti tam tikro ūkio subjekto buhalterinę apskaitą (Buhalterinės
apskaitos įstatymo 2 straipsnio 24 dalis, 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų
pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti
informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei
sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Pagal
Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas buhalteris
atsako už buhalterinių įrašų teisingumą. Taigi buhalterio darbo pareigų esmė –
tam tikros įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal įstatymų ir kitų
teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, nustatytus reikalavimus.
Buhalterio atliekamos funkcijos ir jų svarba konkrečios įmonės veiklai lemia
tai, kad darbdaviui yra svarbu, jog jis pasitikėtų asmeniu, tvarkančiu įmonės buhalterinę
apskaitą. Dėl to tuo atveju, kai buhalteris netenka darbdavio pasitikėjimo
dirbti jam pavestą darbą dėl padarytų įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimų,
kurie pagal savo pobūdį ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, gali
būti įvertinami kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, darbdavys turi
pagrindą nutraukti darbo sutartį su buhalteriu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
Teisėjų kolegija, remdamasi žemesniųjų instancijų
teismų nustatytomis aplinkybėmis, pažymi, kad atsakovo įmonėje nustatyti
buhalterinės apskaitos pažeidimai tiesiogiai patvirtina, jog ieškovė netinkamai
ir neatsakingai vykdė savo darbo pareigas. Kiekvienoje įmonėje svarbu, kad jos
buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo tinkamai vykdytų savo funkcijas, tačiau nagrinėjamu
atveju tai ypač svarbu ir dėl to, kad ieškovė tvarkė apskaitą individualios įmonės,
t. y. neribotos atsakomybės juridinio asmens, kuriam neteisingas buhalterinės
apskaitos tvarkymas gali sukelti sunkių finansinių pasekmių, be to, už šias
pasekmes kiltų atsakomybė ir nurodyto juridinio asmens dalyviui (savininkui),
nes jis, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, atsako už įmonės
prievoles savo turtu (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pagrįstai pripažino, kad
ieškovės padaryti atsakovo įmonėje buhalterinės apskaitos pažeidimai atitinka
šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį (DK 235 straipsnio 2 dalies 11
punktas). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl įvardytų
pažeidimų kvalifikavimo šiurkščiais, tinkamai neįvertino buhalterio pareigų
esmės ir reikšmės įmonės ūkinei veiklai, neatsižvelgė į įmonės, kurios
buhalterinę apskaitą tvarkė ieškovė, specifiką. Teisėjų kolegija taip pat
pažymi, kad apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovės padaryti darbo
pareigų pažeidimai negali būti laikomi šiurkščiais ir dėl to, jog atsakovas
neįrodė, kad jie sukėlė neigiamų padarinių. Tam, kad nusižengimą, kuriuo
pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, galima būtų kvalifikuoti kaip šiurkštų
pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, nėra būtina nustatyti, patyrė dėl
to darbdavys realios žalos ar ne. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali
sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo
darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, reali žala
darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau
ir pan. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad dėl ieškovės padarytų
buhalterinės apskaitos pažeidimų (nekontroliavo permokėtų mokesčių sumų,
neteikė prašymų mokesčių inspekcijai dėl užskaitų, neteisingai skaičiavo
mokesčius ir kt.), įmonė negalėjo dengti mokesčių nepriemokų, grąžinti kreditų
ir (ar) įvykdyti kitų finansinių įsipareigojimų, naudoti šių lėšų kaip
apyvartinių. Taigi netinkamas ieškovės, kaip įmonės buhalterės, pareigų
vykdymas kėlė realią grėsmę įmonės interesams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 235 straipsnį, todėl
neteisingai teisiškai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis ir padarė
nepagrįstą išvadą, jog ieškovės padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai
negali būti laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2
dalies 11 punktą, taigi jos atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 2 punktą yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino
ir taikė įvardytas materialiosios teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad
atsakovas turėjo pagrindą kvalifikuoti ieškovės padarytus pažeidimus
šiurkščiais, taigi turėjo pagrindą nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį
pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnis).
Kasaciniame
skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai
aiškino ir taikė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei nepagrįstai nusprendė,
kad ieškovė atleista iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu ir tai yra
savarankiškas pagrindas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas darbdaviui
atleisti darbuotoją iš darbo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu taikytinas ir
darbdaviui nutraukiant darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti draudimai
turi būti taikomi atsižvelgiant į DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog,
įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai turi
laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai,
laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo
teisėmis.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad ieškovė atleista iš darbo atsakovo 2006 m. balandžio 19
d. įsakymu nuo 2006 m. balandžio 20 d. (T. 1, b. l. 25); ieškovė turėjo
nedarbingumo pažymėjimą nuo 2006 m. kovo 20 d. iki 2006 m. balandžio 7 d.; nuo
2006 m. balandžio 10 d. iki 2006 m. balandžio 14 d. (T. 1, 5, 6); nuo 2006 m.
balandžio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d.; nuo 2006 m. gegužės 3 d. iki 2006 m.
gegužės 19 d. (T. 1, b. l. 7, 8). Taigi 2006 m. balandžio 19 d., t. y. kai
darbdavys priėmė įsakymą nutraukti darbo sutartį su ieškove, ši buvo darbe (T.
1, b. l. 63). Teisme ieškovė paaiškino, kad ji tą dieną tvarkė darbo reikalus (atėjo
pažiūrėti ataskaitų, apie 15 val. išvyko į mokesčių inspekciją dėl užskaitų) (T.
2, b. l. 112). Ta aplinkybė, kad ieškovė įsakyme nurodytą atleidimo iš darbo
dieną vėl tapo nedarbinga, turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečius
nagrinėjamos bylos faktinius duomenis, t. y. į tai, kad ieškovė susirgo tuo
metu, kai įmonėje buvo atliekamas auditas, ir sirgo, kai 2006 m. kovo 27 d.
buvo pateikta auditoriaus išvada dėl atsakovo įmonėje nustatytų buhalterinės
apskaitos pažeidimų; kai ieškovė, pasibaigus nedarbingumui, 2006 m. balandžio
19 d. sugrįžo į darbą, atsakovas, remdamasis audito išvadomis, priėmė įsakymą
nutraukti su ja darbo sutartį nuo 2007 m. balandžio 20 d. Pažymėtina, kad
teismo posėdyje ieškovė nurodė, jog nepranešė atsakovui apie tai, kad serga,
motyvuodama tuo, jog įmonės savininkės nebuvo, o direktorius atostogavo (T. 2,
b. l. 112). Tai reiškia, kad atsakovas, priimdamas įsakymą dėl darbo sutarties
su ieškove nutraukimo, nebuvo šios informuotas apie ligą, t. y. nežinojo apie
aplinkybę, reikšmingą DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam draudimui
taikyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
tinkamai neįvertino konkrečių nagrinėjamos situacijos aplinkybių, todėl padarė
nepagrįstą išvadą, jog ieškovė atleista iš darbo pažeidžiant DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punkte nustatytą draudimą ir vien nurodytas atleidimo iš darbo
tvarkos pažeidimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti ieškovės atleidimą iš
darbo neteisėtu.
Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad apeliacinis teismas nepagrįstai nusprendė, jog ta
aplinkybė, kad atsakovo – L. Š. įmonės, direktorius V. Š. įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo priėmimo dieną
buvo nemokamose atostogose, taigi nėjo pareigų, taip pat yra savarankiškas
pagrindas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas nurodytą išvadą,
neatsižvelgė į konkrečiu nagrinėjamu atveju svarbias aplinkybes. Teismas
neįvertino to, kad atsakovas yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis
juridinis asmuo, už kurio prievoles, minėta, atsako ir jos dalyvis (savininkas)
savo turtu (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Be to, kai individuali įmonė įsteigta
santuokos metu, ji savo esme yra šeimos verslas (verslui naudojamas bendras
sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektualinis darbas, iš įmonės veiklos
gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti), nepaisant to,
kad įmonė įregistruota vieno iš sutuoktinių vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies
4 punktas, 3.91 straipsnis). Kartu tai reiškia tai, kad iš individualios
įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos
bendromis sutuoktinių prievolėmis ir gali būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių
turto (CK 3.109 straipsnis). Taigi įmonės savininkui, o jeigu įmonė yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir šeimos verslas – ir jo sutuoktiniui,
yra ypač svarbi tinkama įmonės veikla, todėl suprantama, kad jie kontroliuoja
šią veiklą nuolat, netgi būdami atostogose, ir stengiasi kuo operatyviau
išspręsti įmonėje kylančius klausimus, kurie galėtų neigiamai paveikti įmonės
veiklą, taigi ir sudarytų grėsmę kilti jų solidariajai atsakomybei už įmonės
prievoles. Dėl nurodytų motyvų nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybė, kad
atsakovo – L. Š. įmonės – direktorius V.
Š. įsakymą atleisti iš darbo įmonės buhalterę (ieškovę) už šiurkštų darbo
pareigų pažeidimą tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą priėmė būdamas
nemokamose atostogose, negali būti laikoma savarankišku pagrindu pripažinti
ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Nurodytą aplinkybę bylą nagrinėję
teismai turėjo vertinti atsižvelgdami į nagrinėjamos situacijos aplinkybių
visumą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad darbo teisės normos, reglamentuojančios darbo sutarties
nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi būti aiškinamos ir
taikomos atsižvelgiant į tai, kad jų tikslas – suderinti darbo teisinių
santykių subjektų interesus, užtikrinant tiek darbuotojo teisių, tiek ir
teisėtų darbdavio interesų apsaugą. Dėl to kiekvienu atveju būtina vertinti
konkrečios situacijos aplinkybes ir tik įvertinus jų visumą spręsti, ar tam
tikri drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai yra
esminiai ar ne, taigi, yra jie besąlyginis pagrindas pripažinti atleidimą iš
darbo neteisėtu ar ne.
Išnagrinėjusi
bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
aiškino ir taikė darbo sutarties nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų
pažeidimo reglamentuojančias teisės normas byloje nustatytoms faktinėms
aplinkybėms (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 235 straipsnis),
tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytas teisės normas,
taikydamas jas formaliai, neįvertinęs konkrečios nagrinėjamos situacijos
aplinkybių viseto. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje esančius
duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, jog darbdavys (atsakovas), atleisdamas
įmonės buhalterę (ieškovę) iš darbo, piktnaudžiavo savo teise (DK 35 straipsnio
1 dalis). Dėl įvardytų motyvų teisėjų kolegija panaikina apeliacinės
instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti teisėtą bei pagrįstą pirmosios
instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 29 d.
sprendimą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas