Baudžiamoji byla Nr. 1A–14/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.;1.2.23.2.;1.2.23.4.;2.4.6.3.3.
(S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Rūtos Mickevičienės, sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui ir Žygimantui Rutkauskui,
nuteistiesiems E. K. ir M. Š.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį ir nuteistas:
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką – laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliekant nepakeistą.
M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį ir nuteistas;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir M. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką – laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliekant nepakeistą.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. ir M. Š. išteisinti pagal BK 148 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
E. K. ir M. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio pabaigos iki 2009 m. sausio 5 d. (nenustatytomis dienomis), telefonu ir susitikimų įvairiose Panevėžio vietose metu grasindami nepilnamečiui M. P. panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą – pasinaudodami nepilnamečio asmens pažeidžiamumu įtikindami jį jaustis skolingu už jam perduotas platinti narkotines medžiagas, neturėdami teisėto pagrindo užmaskuotai, t.y. reikalaudami atsiskaityti už parduotas narkotines medžiagas, vertė M. P. jų naudai perduoti savo turtą – pinigus, kurių suma kito nuo 100 iki 460 litų, ir 2009 m. sausio 5 d. apie 18.35 val. prie prekybos centro „Norfa“, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) , jie paėmė dalį reikalaujamų pinigų – 300 litų.
Be to, E. K. ir M. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, turėdami tikslą platinti, neteisėtai įgijo 9,042 gramo narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurią 2009 m. sausio 5 d. nuo nenustatytos valandos iki 18.30 val. gabeno automobiliu „Audi“ A4, v. n. (duomenys neskelbtini) iš nenustatytos vietos iki prekybos centro „Norfa“, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kur apie 18.35 val. pasikėsino šią narkotinę medžiagą platinti nepilnamečiui asmeniui M. P., tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, t.y. perdavė narkotinę medžiagą M. P., kuris veikė kaip nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvis ir kurio veiksmai buvo kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų.
Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistojo nuomone, jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad, remiantis baudžiamosios teisės doktrina bei teismų praktika, apibrėžiant turto, kaip pagrobimo dalyko, sampratą, turtas – tai turintys vertę bei fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai (pvz., namų apyvokos daiktai, transporto ir gamybos priemonės, asmeniniai daiktai taip pat pinigai ir vertybiniai popieriai). Daiktais, nesančiais turto pagrobimo dalyku, t.y. neatitinkančiais ekonominės vertės požymio, pripažįstami daiktai, uždrausti civilinėje apyvartoje ir turintys nelegalią vertę, kaip pavyzdžiui, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, nenaudojamos medicinoje. Apelianto manymu, remiantis šia turto samprata, kuri taikytina ir turto prievartavimo sudėčiai, jo veika – neteisėtas nukentėjusiojo asmens – M. P. vertimas nuteistojo naudai atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – parduoti narkotikus ir grąžinti pinigus už juos, nėra nusikalstama, nes šio nusikaltimo dalykas – turtas (narkotikai) yra uždraustas civilinėje apyvartoje ir turi nelegalią vertę. Dėl to toks turtas turi būti pripažintas neatitinkančiu minėto nusikaltimo sudėtyje numatyto turto sampratos.
Apeliantas nurodo, kad jam inkriminuojama, jog BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė panaudodamas psichinę prievartą, t.y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei kitokią psichinę prievartą. Pagal teismų praktiką bei baudžiamosios teisės teoriją, grasinimo turinys (kaip ir jo tikrumas) nustatomas remiantis kaltininko tyčios turiniu. Grasinimo turinys atitinka prasmę, kurią suteikė grasinantysis, kokių pasekmių baimę jis tikėjosi sukelti, o ne remiantis subjektyviu nukentėjusiojo manymu. Nuteistasis teigia nerealizavęs jokių grasinimų nukentėjusiojo atžvilgiu bei nereikalavęs jo turto, todėl mano esąs nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl turto prievartavimo.
Be to, nuteistasis nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 261 straipsnyje, rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, gauta panaudojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kurio metu, jis neva perdavė narkotinę medžiagą – kanapes nepilnamečiam asmeniui. Nukentėjusiuoju buvo pripažintas vienas asmuo – M. P.. Remiantis šio straipsnio dispozicija, aiškinant jos prasmę lingvistiniu (gramatiniu) požiūriu, minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tik keliems nepilnamečiams išplatinus narkotines ar psichotropines medžiagas. Narkotinės medžiagos platinimas vienam nepilnamečiui asmeniui neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 261 straipsnį.
Apeliantas nesutinka ir su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad jo turėtos narkotinės medžiagos buvo skirtos asmeniniam naudojimui, todėl teismas nepagrįstai ir neteisingai bei galimai šališkai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, pripažindamas juos kaltės įrodymais.
Nuteistasis M. Š. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba nuosprendį pakeisti išteisinant jį pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį, bei sušvelninant jam paskirtą bausmę.
Apelianto nuomone, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismo išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisykles. Be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
M. Š. teigia nepadaręs nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Apeliantas nurodo, kad jo kaltė dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų yra grindžiama tik akivaizdžiai su policijos pareigūnais bendradarbiavusių asmenų, pastoviai vartojusių narkotines medžiagas, t.y. M. P., K. D., M. K. ir A. B. parodymais, tačiau šie duomenys nėra patikimi. Jokie objektyvūs duomenys M. Š. sąsajų su narkotinėmis medžiagomis, neteisėtu disponavimu jomis nepatvirtina. Pas apeliantą nerasta narkotinių medžiagų, jo pėdsakų neaptikta ant surastų narkotinių medžiagų pakuotės, nenustatyti M. Š. kontaktai su parodymus apie jo menamą nusikalstamą veiką davusiais asmenimis. Be to iki sulaikymo tyrėjai neturėjo jokios operatyvinės informacijos apie M. Š. nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. darė tyčinę nusikalstamą veiką – tyčinį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą – platino narkotines medžiagas. Dėl šios priežasties jie negalėjo būti apklausiami liudytojais, nes tokiu atveju būtų verčiami duoti parodymus ir prieš save. Apeliantas pažymi, kad pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus, atliktų procesinių veiksmų – apklausų – metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais, nes įrodymais baudžiamajame procese laikomi tik įstatymų nustatyta tvarka ir teisėtai gauti duomenys (BK 20 str. 1 d., 4 d.). Be to, apklausų metu minėti asmenys nenurodė tiesiogiai M. Š., kaip nusikalstamas veikas su jais ir prieš juos padariusio asmens ir neatpažino jo iš pateiktų kartotekų. Apeliantas pažymi, kad buvo įtrauktas į tą pačią kategoriją asmenų, kaip ir nuteistasis E. K., kurį minėti liudytojai iš jiems pateiktų kartotekų atpažino, todėl jei M. Š. būtų intensyviai bendravęs su M. P., K. D., M. K. ir A. B., tai bent vienas tikrai būtų jį atpažinęs. Nuteistasis M. Š. nurodo, jog minėti asmenys iš fotonuotraukų jį atpažino tada, kai šis jau buvo suimtas ir galimai siekiant pateisinti apelianto suėmimą. M. Š. manymu, įtakoti nuo tyrėjų visiškai priklausomus asmenis, t.y. narkomanus, kurie pagal bylos aplinkybes patys turėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tyrėjams nebuvo sudėtinga.
Apeliantas nurodo, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad ne nuteistieji, o jie patys buvo prekybos narkotinėmis medžiagomis iniciatoriais, patys ieškojo asmenų, iš kurių galėtų gauti pardavimui narkotinių medžiagų (jomis prekiaudami siekė užsidirbti). Teisme M. P., K. D., M. K. ir A. B. pripažino, kad niekas neįtakojo jų apsisprendimo nutraukti pradėtą prekybą narkotinėmis medžiagomis ar ją tęsti, t.y. jie galėjo bet kada nutraukti prekybą, o kai kurie taip ir buvo pasielgę, tačiau po kurio laiko vėl inicijavo prekybą narkotinėmis medžiagomis. Kadangi minėti asmenys patys suvartojo nemažą kiekį pardavimui gautos medžiagos, susidarius įsiskolinimui nusprendė kreiptis į policiją, kad nereikėtų įsiskolinimo grąžinti.
Be to, apeliantas nurodo, kad jo kaltė dėl nusikalstamų veikų iš dalies grindžiama ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – NVIV) pagalba gautais duomenimis. Vykdant operatyvinius veiksmus tyrėjai NVIV dalyviu pasirinko M. P.. Nors byloje yra Panevėžio apskrities Priklausomybių ligų centro raštas, kad atlikus narkotikų testą M. P., jo organizme narkotinių medžiagų nerasta, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šis asmuo vienintelis nebuvo pasiųstas medicininei apžiūrai apsvaigimui nustatyti ir jo būsena kreipimosi į tyrėjus metu ir dalyvavimo NVIV metu tirta nebuvo. M. Š. nuomone, M. P. operatyvinius veiksmus galimai atliko būdamas apsvaigęs nuo narkotikų, o tai kelia abejonių šio operatyvinio veiksmo metu gautų duomenų leistinumu ir patikimumu. Apelianto manymu, tyrėjai privalėjo patikrinti asmens, kuris parodė vartojantis narkotines medžiagas, būseną prieš įtraukdami šį asmenį į operatyvinių veiksmų atlikimą. Be to, NVIV pagalba gauti duomenys, be anksčiau paminėtų liudytojų parodymų, M. Š. dalyvavimo nusikalstamose veikose nepatvirtina.
Nuteistasis M. Š. nurodo, kad teismas, motyvuodamas tuo, jog Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, todėl sandoriai su šiomis medžiagomis yra neteisėti, padarė išvadą, kad ir reikalavimas vykdyti prievolę pagal neteisėtą sandorį yra neteisėtas, todėl kaltinamųjų veika, t.y. grasinimas M. P. panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą reikalaujant atsiskaityti už parduotas narkotines medžiagas, visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalies sudėtį. Apelianto teigimu, iš M. P. nebuvo reikalaujama jo teisėtai įgyto turto. Priešingai, buvo reikalaujama jo nusikalstamu būdu gauto turto dalies, o nusikalstamai įgytų lėšų dalies reikalavimas negali būti prilyginamas svetimo turto prievartavimui, nes neteisėtai gautas turtas negali būti laikomas to asmens, pas kurį jis yra, turtu.
Apelianto nuomone, teismas jo atžvilgiu nepagrįstai pritaikė ir BK 261 straipsnį. Pagal šio straipsnio dispoziciją ir aiškinant jos prasmę lingvistiniu (gramatiniu) požiūriu, minėtas nusikaltimas gali būti padaromas išplatinus narkotines ar psichotropines medžiagas ne vienam, bet keliems nepilnamečiams. Teismo pripažinta įrodyta M. Š. veika, t.y. narkotinės medžiagos platinimas vienam nepilnamečiui asmeniui, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 261 straipsnį. Nuteistojo nuomone, šioje dalyje baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.
Be to, M. Š. nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo apelianto tyčią platinti narkotinę medžiagą būtent nepilnamečiui. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. Š. su M. P. artimi nebuvo, nebuvo matęs nukentėjusiojo dokumentų, nežinojo jo anketinių duomenų. Apie tai, kad jis yra informavęs apie savo amžių, M. P. parodė ne iš karto, jo parodymai dėl šios aplinkybės nebuvo nuoseklūs. Nei vienas kitas asmuo neparodė, kad apeliantas būtų klausęs apie M. P. amžių. Iš M. P. išvaizdos nesimatė, kad jis yra nepilnametis, nes savo išvaizda jis atrodė pakankamai subrendęs, ką patvirtina ir specialisto išvada, jog M. P. biologinis amžius yra apie 17 – 19 metų. Aplinkybė, kad nuteistiesiems neva buvo žinoma mokykla, kurioje mokosi M. P., neduoda pagrindo manyti, kad jis nepilnametis, nes bendrojo lavinimo mokyklą baigia ne nepilnamečiai, o 19 metų sulaukę asmenys.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Nuteistųjų E. K. ir M. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ( BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p. ).
Apeliantai E. K. ir M. Š. prašo juos išteisinti iš kaltinimo pagal LR BK 181 str. 1 d. - dėl M. P. turto prievartavimo. Kadangi prašymą apeliantai grindžia iš esmės vienodais argumentais, kolegija atsako į juos kartu. Abu nuteistieji neigė savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d., nurodydami, kad narkotinės medžiagos yra uždraustos civilinėje apyvartoje, todėl už juos gauti pinigai negali būti laikomi nukentėjusiajam priklausančiu turtu. Taip pat E. K. ir M. Š. neigia panaudoję grasinimus ar psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje rėmėsi M. P. subjektyviu manymu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų veiksmus nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu kvalifikavo kaip turto prievartavimą, nes pastarieji atvirai reikalavo perduoti turtą – pinigus – grasindami panaudoti fizinį smurtą. Byloje nustatyta, kad E. K. ir M. Š. per M. P. ir kitus asmenis – K. D., M. K., A. B. – realizuodavo narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis. Narkotikai buvo realizuojami pagal tą pačią schemą – kiekvienas iš paminėtų asmenų gaudavo po 10 g kanapių ir jų dalių, šias narkotines medžiagas jie privalėjo parduoti ir atiduoti kaltinamiesiems po 300 litų. M. P., K. D., M. K. ir A. B. iš esmės davė vienodus parodymus, kad su E. K. ir M. Š. jie susitikdavo tam tikrose jų nustatytose vietose, bendraudavo SMS žinutėmis, vadindami juos „Tadu“ ir „Mariumi“, taip pat jų parodymai sutampa dėl perduodamų narkotinių medžiagų kiekių ir mokėtinos E. K. ir M. Š. pinigų sumos. Ta aplinkybė, kad abu apeliantai padarė nusikalstamą veiką, nustatyta ir kitais byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka. „Audi A4“ markės automobilyje, kurį sulaikymo metu vairavo M. Š., buvo rasti ir paimti trys mobilaus ryšio telefonai ir nustatyta, kad iš telefono, kurio abonentinis numeris yra (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-11-11 iki 2009-01-05 buvo intensyviai bendraujama su M. P., M. K., K. D., A. B., telefono adresų knygoje įvesti minėtiems asmenims priklausančių MRT numeriai.
M. Š. apeliaciniame skunde tvirtina, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. apklausų metu nenurodė jo, kaip nusikalstamas veikas padariusio asmens ir neatpažino jo iš fotonuotraukų. Atpažinimas buvo atliktas tik 2009 01 29 d. tik dėl to, kad pateisinti jo suėmimą. Su šiais skundo teiginiais galima sutikti tik iš dalies – dėl parodymo atpažinti K. D.. Pirma, parodymų atpažinti iš fotonuotraukų metu surinktų duomenų teismas nevertino kaip išimtinai E. K. ir M. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų, nes jų kaltė padarius nusikalstamas veikas pilnai, objektyviai ir visapusiškai įrodyta kitais byloje ištirtais įrodymais, dėl kurių vertinimo kolegija pasisako šioje nutartyje. Antra, M. P. nebuvo pateiktos atpažinimui E. K. ir M. Š. nuotraukos iš kartotekų, juos M. P. atpažino 2009-01-05 d. atlikto parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu, tas pačias aplinkybes jis patvirtino 2009 01 07 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, kurioje dalyvavo ir abu apeliantai. Iš fotonuotraukų M. Š. atpažino ir A. B.. Tik K. D. 2009 01 29 buvo pateikti atpažinti asmenys pagal fotolentelę, po 2009 01 07 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurioje dalyvavo ir abu įtariamieji.
Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Panevėžio apskrities VPK ONTB pradėtas gavus nepilnamečių atstovų R. D., R. P., A. K. bei pilnamečio A. B. pareiškimus apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d. 2009-03-10 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą K. D., M. P., M. K. ir A. B. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str., padarymo, nes nebuvo nustatyta pakankamai faktinių duomenų, kad jų įgytos iš E. K. ir M. Š. medžiagos yra tikrai narkotinės ir kokie jų kiekiai. Ta aplinkybė, kad M. P. perdavė reikalaujamus 300 Lt. ir gavo 10 g kanapių ir jų dalių iš E. K. ir M. Š., buvo nustatyta tik 2009 01 05 atlikus NVIV ir sulaikius įtariamus narkotikų platinimu asmenis. Tokiu būdu, pranešti M. P. apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, nebuvo įstatyminio pagrindo, jis pripažintas nukentėjusiuoju dėl jam priklausančio turto prievartavimo. Byloje nėra duomenų, kad M. P., K. D., M. K. ir A. B. buvo verčiami duoti parodymus prieš save ir tokie duomenys gauti pažeidžiant LR BPK 20 str. 1 d. ir 4 d. reikalavimus. Liudytojams buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, numatytos LR BPK 81-83 straipsniuose.
Turto prievartavimas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip neteisėtas reikalavimas grasinant perduoti turtą, teisę į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Nukentėjusysis M. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad didesnę dalį kaltinamųjų jam perduotos „žolės“ surūkydavo pats, todėl nebepakakdavo pinigų atsiskaityti už parduotas narkotines medžiagas. Prieš Naujuosius 2009 metus E. K. ir M. Š. jį pradėjo rimtai spausti grąžinti susidariusią skolą, grasino. Kolegija sprendžia, kad grasinimai M. P. buvo realūs, o ne tik nepilnamečio nukentėjusiojo subjektyvus manymas, nes jis žinojo, kad už skolų negrąžinimą E. K. bei M. Š. buvo panaudoję fizinį smurtą prieš K. D.. Šią aplinkybę teisme parodė ir liudytojas K. D., jo motina R. D.. Būtina pažymėti, kad M. P. buvo nepilnametis, labiau pažeidžiamas nei pilnametis asmuo, jis pripažino, kad kaltinamųjų bijodavo, nes pastarieji buvo už jį vyresni amžiumi. Esant šioms aplinkybėms, M. P. turėjo pagrindo bijoti, kad neatidavus pinigų, prieš jį galėjo būti pavartotas fizinis smurtas. Vertimas grąžinti skolą ir įtikinėjimai jaustis skolingu, pagrįstai pripažinti psichologinės prievartos naudojimu prieš nepilnametį M. P.. Ši išvada daroma įvertinus M. P. parodymus, kuriais netikėti nėra objektyvaus pagrindo. M. P. parodė, kad ieškojo išeities iš susidariusios padėties, nuo rugpjūčio mėnesio pabaigos jautė įtampą, galvojo skolą padengti iš savo pelno dalies, o į teisėsaugos organus kreipėsi baimindamasis, kad neatidavus E. K. ir M. Š. pinigų, jis gali būti sumuštas.
Byloje nėra duomenų, kad 2009 m. sausio 05 d. M. P. būtų vartojęs narkotines medžiagas ir nuo jų būtų apsvaigęs. Pats nukentėjusysis tokio fakto neįrodė, be to jis Priklausomybių ligų centre buvo patikrintas ir jo organizme narkotinių medžiagų nebuvo rasta. Kaip nustatyta byloje, tikslu atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisėsaugos pareigūnai M. P. pagalba imitavo nusikalstamos veikos veiksmus. Prieš tai M. P. kreipėsi į policiją, kur gavo 300 litų, kuriuos turėjo perduoti E. K. ir M. Š., bei garso įrašymo aparatūrą. Pareigūnai R. L. ir A. M., kurie byloje buvo apklausti liudytojais nepatvirtino, kad M. P. būtų apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, nes leido jam dalyvauti imituojant nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sandoriai su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra neteisėti, todėl ir reikalavimas vykdyti prievolę pagal neteisėtą sandorį yra neteisėtas. Dėl to, E. K. ir M. Š. reikalavimai patenkinti turtines pretenzijas, nėra atsiradusios LR CK 4 straipsnyje numatytais pagrindais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai nesilaikydami įstatymu nustatytos tvarkos vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę. Negalima sutikti ir su M. Š. skundo argumentais, kad buvo reikalaujama neteisėtu būdu įgyto turto. E. K. ir M. Š. nebuvo svarbu ar M. P. realizuodavo jų įduotas narkotines medžiagas. Jie įduodavo platinimui narkotinę medžiagą ir nustatytu laiku reikalaudavo pinigų sumos, kurią M. P. privalėjo atiduoti. Byloje nustatyta, kad M. P. dalį gautos narkotinės medžiagos suvartodavo savo reikmėms, todėl atlyginti bent dalį skolos jis turėdavo iš kitų, teisėtai gautų lėšų.
Apeliantai kelia abejones dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, t.y. nuo kada iki kada ši veika buvo padaryta. Tai ypač aktualu M. Š. atžvilgiu, kadangi 2009 m. lapkričio 14 d. baigėsi anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas, todėl pagrįstai kyla klausimas ar reikėjo subendrinant bausmes taikyti LR BK 64 straipsnį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas konstatavo, kad E. K. ir M. Š. laikotarpyje nuo 2008 metų rugpjūčio pabaigos iki 2009 m. sausio 5 dienos, nenustatytomis dienomis, telefonu ir susitikimų įvairiose Panevėžio vietose metu, grasindami nepilnamečiui M. P. panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą bei panaudodami psichinę prievartą – įtikindami jį jaustis skolingu už jam perduotas narkotines medžiagas, vertė M. P. jų naudai perduoti pinigus, kurių suma kito nuo 100 iki 460 litų.
Turto prievartavimas, numatytas LR BK 181 straipsnio 1 dalyje, yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą, pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. M. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė ir šiuos parodymus jis patvirtino teisiamajame posėdyje, kad iki 2008 m. rugpjūčio pabaigos už išplatintus narkotikus laiku atiduodavo pinigus E. K. ir E. Š.. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje jis nusprendė atsisakyti platinti narkotines medžiagas, tačiau susitikimų su apeliantais metu, pastarieji vis tiek jam įduodavo pakelį su narkotinėmis medžiagomis, kurias jis privalėjo išplatinti ir pinigus atiduoti E. K. ir M. Š.. Turto prievartavimas baudžiamojoje teisėje suprantamas kaip atviras ar užmaskuotas vertimas kito asmens perduoti turtą, grasinant panaudoti fizinį smurtą ar naudojant kitokią psichologinę prievartą. Vertinant M. P. parodymus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius kaltininkų veiksmus vertino kaip psichologinį spaudimą M. P. visą laiką jaustis skolingu. Be to, vieno iš susitikimų metu E. K. ar M. Š. ranka sudavė M. P. per sprandą, t.y. realiai pagrasino naudoti fizinį smurtą ir liepė M. P. „greičiau suktis“. Remiantis išdėstytu, yra pagrindo spręsti, kad reikalavimas M. P. perduoti savo turtą tęsėsi nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos iki 2009 m. sausio 05 dienos, kai nepakęsdamas tolesnio jam daromo psichologinio spaudimo, nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, dalyvavo atliekant veiksmus, imituojančius nusikalstamą veiką, po E. K. ir M. Š. buvo sulaikyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo E. K. ir M. Š. veiką pagal LR BK 181 str. 1 d. ir pagrįstai taikė BK bendrosios dalies normas, iš dalies sudėdamas šiuo bei ankstesniu nuosprendžiu M. Š. paskirtąsias bausmes.
Apeliantai E. K. ir M. Š. skunduose tvirtina, kad jų veika pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 261 str. kvalifikuota nepagrįstai, kadangi jie nežinojo M. P. amžiaus. Aiškinant LR BK 261 straipsnio dispozicijoje aprašytą nusikalstamą veiką lingvistine prasme, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, kai narkotinės medžiagos platinamos ne vienam, o bent keliems nepilnamečiams. Šie skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Nukentėjusysis nepilnametis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad E. K. ir M. Š. žinojo jo amžių, kadangi jie patys domėjosi kurioje klasėje jis mokosi ir kada yra jo gimtadienis. M. P. jiems yra nurodęs, kad jam yra šešiolika metų. Nėra objektyvaus pagrindo netikėti šiais M. P. parodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai. Byloje nustatyta, kad M. P. su E. K. ir M. Š. bendravo ilgą laiko tarpą – nuo 2008 m. vidurio, palaikydavo pastovius kontaktus ir vieni kitus gerai pažinojo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu apeliantai specialiai narkotikų platinimui rinkdavosi pilnametystės nesulaukusius asmenis, nes K. D. ir M. K. taip pat yra nepilnamečiai. Tikslu nustatyti biologinį M. P. amžių, byloje buvo atliktas tyrimas ir specialistas išvadoje konstatavo, kad tyrimo atlikimo dienai ( 2009-03-13 ) M. P. biologinis amžius yra 17-19 metų ir tai neprieštarauja jo dokumentiniam amžiui – 16 metų ir 11 mėnesių. LR BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas platino narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Įstatymų leidėjas nustatydamas atsakomybę už narkotinių medžiagų platinimą, išskyrė nepilnamečius, kaip labiau pažeidžiamus asmenis, kas daro veiką pavojingesne, nei LR BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, už kurios padarymą atsako pilnamečiai asmenys bendra tvarka. Apeliantai savo skunduose nepakankamai nuosekliai aiškino įstatymo turinį lingvistiniu būdu. Baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą BK straipsnį atsiranda nepriklausomai nuo to, ar narkotinės medžiagos buvo platinamos vienam ar keliems nepilnamečiams, nes straipsnio dispozicijoje yra apibrėžta tam tikra grupė asmenų. Šią teisės normą būtina aiškintis ir loginiu būdu, nes tuo atveju, jei įstatymų leidėjas būtų numatęs atsakomybę už narkotikų platinimą vienam nepilnamečiui, o kaltininkas juos platintų keliems, tai pagal įstatymo aiškinimą, jis negalėtų būti patraukiamas atsakomybėn. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo E. K. ir M. Š. veiką pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 261 straipsnį.
Apeliantai prašo juos išteisinti iš kaltinimo pagal LR BK 260 str. 1 d., kadangi narkotinių medžiagų platinti neturėjo tikslo, tas medžiagas buvo įgiję ir laikė asmeniniam naudojimui. Šioje dalyje teismas nuteistųjų veiką kvalifikavo teisingai pagal LR BK 260 str. 1 d., tačiau nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jis turi būti keičiamas ( LR BPK 328 str. 3 p. ). Pagal LR BK 260 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti, arba pardavė ar kitaip platino ( LR 2004 m. liepos 05 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, galioja nuo 2004 m liepos 13 d.). Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį ir bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Tokia teismų praktika buvo suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinėje sesijoje išnagrinėtoje kasacinėje byloje Nr. 2K-P-218-2009. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. K. ir M. Š., veikdami bendrininkų grupe, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, turėdami tikslą platinti, neteisėtai įgijo 9,042 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ( ir jų dalių ), kurią 2009-01-05 nuo nenustatytos valandos iki 18 val. 30 min. gabeno automobiliu „Audi A4“ iki vietos, kur ją pasikėsino perduoti nepilnamečiui asmeniui M. P.. Pagal susiformavusią teismų praktiką, įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo ( ar asmenys, kaip nagrinėjamoje byloje ), gauna narkotinių medžiagų. Tai gali būti pirkimas, mainai, pasisavinimas, dovanos gavimas ir kt. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad kanapių ( ir jų dalių ) įgijimas kaltininkų pripažįstamas nustatytu, tačiau ši veika nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nenustatyta kuriuo laiku, kurioje vietoje ir kokiu būdu E. K. ir M. Š. įgijo kanapių ir jų dalių, nežinoma ar šios narkotinės medžiagos visą laiką iki pasikėsinimo jas perduoti buvo kaltininkų žinioje. Veikos aplinkybės dėl narkotinių medžiagų įgijimo nuosprendyje aprašytos tiek, kiek nustatytos bylos duomenimis. Narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių – įgijimo faktas tiesiog preziumuojamas jų gabenimo automobilyje faktu – jei gabeno, reiškia turėjo ir įgyti. Ši teismo išvadų dalis yra paremta tik prielaidomis, ji nėra grindžiama neginčijamais įrodymais, todėl teiginiai, kad E. K. ir M. Š. įgijo narkotinę medžiagą yra šalintini iš pirmosios instancijos teismo 2009 m. lapkričio 05 d. nuosprendžio.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo dalies - narkotinių medžiagų gabenimo automobiliu, tikslu ją platinti – išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Nukentėjusysis M. P. išsamiai parodė, kad dėl 2009-01-05 dienos susitikimo su E. K. ir M. Š., tikslu atiduoti reikalaujamą skolą, susitarė SMS žinutėmis, susitiko su jais prie „Norfos“ parduotuvės, stebimas policijos pareigūnų. M. P. taip pat parodė, kad perdavė apeliantams reikalaujamų pinigų dalį – 300 Lt. ir iš jų vėl gavo 10 g „žolės“. Teisiamajame posėdyje buvo ištirta kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu, kurioje užfiksuotas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvio M. P. susitikimas su E. K. bei M. Š., kurių metu jiems buvo perduoti atitinkamo nominalo pažymėti pinigų banknotai, o M. P. gavo narkotinę medžiagą. Buvo įvertinta tai, kad pagal specialisto išvadą, vaizdo kompaktinėje plokštelėje garso signalas užsifiksavo silpnai dėl aplinkos triukšmo, tačiau išskirta pasakyta frazė – „šimtas šem paskui“. Kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad ši frazė buvo pasakyta vieno iš apeliantų, kadangi M. P. turėjo jiems perduoti 460 lt., perdavė 300 Lt., todėl dar turėjo perduoti 160 Lt. Teismas motyvuotai paneigė E. K. versiją, kad M. P. jam buvo skolingas 300 LT. už telefoną, nes pas jį asmens kratos metu buvo rasta ir paimta 1016 Lt. Pas M. P. buvo išimtas apeliantų perduotas maišelis su žalsvos spalvos medžiaga, kuri, kaip nustatyta specialisto, yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys. Šios nustatytos bylos aplinkybės kategoriškai paneigia E. K. ir M. Š. tvirtinimus, kad jie neturėjo tikslo platinti narkotinių medžiagų.
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, E. K. ir M. Š. paliekama nuosprendžiu pagal LR BK 260 str. 1 d. paskirta bausmė. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas E. K. ir M. Š. pagal LR BK 260 str. 1 d. paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka šio straipsnio dalies sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Dėl to, net ir susiaurinus apeliantams inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. K. ir M. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti 9,042 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ( ir jų dalių ) įgijimą ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas
Teisėjai Albinas Bielskis
Rūta Mickevičienė