Administracinė byla Nr. I-1919-189/2016

                                                                                                                Proceso Nr. 3-61-3-07142-2013-3

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5., 3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

              rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

              Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas iš atsakovų priteisti neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-08-08 bei panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-11-18 sprendimą Nr. 17.2-20686.

Paaiškino, kad tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 2007-10-10. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 ir 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti du kartus.

Pažymėjo, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai buvo mažinti skirtingu mastu, o Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje iš esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-05-01 sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl darbo užmokesčio skirtumas turėtų būti išmokėtas.

Atsakovė Generalinė prokuratūra, kartu atstovaujanti ir Lietuvos Valstybę, atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti, o skundą nusprendus tenkinti – mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad Įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-08-01 pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-08-08 bei Generalinės prokuratūros 2013-11-18 sprendimo Nr. 17.2-20686 teisėtumo.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-602-669/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Atsižvelgiant į aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Aptartų aplinkybių kontekste taip pat darytina išvada, kad Generalinė prokuratūra iki Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo (2013-10-01) iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, todėl pagrįstai nurodė, kad iki šio nutarimo įsigaliojimo pareiginių algų mažinimas neprieštaravo galiojančiam įstatymui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo Generalinės prokuratūros sprendimą pripažinti neteisėtu.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas                                                                                                                              Bronius Januška