Pranešėja A. Sadauskaitė                              Baudž. byla Nr. 1A-13-380/2015

Teisėja E. Lapinskienė                                                            Proceso Nr. 1-31-1-00523-2013-2

                                            Procesinio sprendimo kategorija

(S)

                                             1.2.26.2.2.; 2.1.15.1.1.

KLAIPĖDOS  APYGARDOS  TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,

dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei, Vidai Kaubrytei,

nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,

nukentėjusiajai A. R. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas 27 MGL (3510 Lt) dydžio bauda.

Iš A. M. priteista A. R. Ž. 505 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. M. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2013 m. kovo 27 d., apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), antstolės A. R. Ž. kontoroje, tai yra viešoje vietoje, A. M. įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, garsiai šūkavo, įžeidinėjo antstolės A. R. Ž. kontoros darbuotojus, išvadindamas „žulikais“, „vagimis“, spjaudėsi, tyčia spyrė į priimamojo sieną bei duris, jas ištepliodamas bei tokiu būdu sugadindamas antstolei A. R. Ž. priklausantį turtą, kurio vertė 505 Lt, ir tokiu būdu sutrikdė antstolių kontoros darbuotojų darbą. Tokiu būdu, A. M. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, netenkinti civilinio ieškinio. Teigia, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, susijusias su įrodinėjimu, nemotyvuotai atmetė gynybos poziciją, dėl to padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingo nuosprendžio priėmimui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas abejonių dėl apelianto kaltės nepašalino, o nuosprendį grindė prielaidomis, kadangi bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog buvo padaryta apeliantui inkriminuojama nusikalstama veika. Tokiu būdu teismas iš esmės įrodinėjimo dėl nekaltumo naštą perkėlė apeliantui ir jį nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų. Visi liudytojai yra susiję darbiniais santykiais su nukentėjusiąja, todėl jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Liudytojas R. S. ir D. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apeliantas visus keikė necenzūriniais žodžiais, tačiau jų parodymų nepatvirtino kiti liudytojai, teisminio nagrinėjimo metu liudytojai šiuos parodymus pakeitė. Nei vienas liudytojas nematė, kad apeliantas spardė sieną ir duris, tačiau teismas konstatavo, kad apeliantas atliko vandališkus veiksmus. Apeliantas neigia spardęs sienas ir duris, teigia, kad byloje surinkti įrodymai šių faktų nepatvirtina. Vykdamas į antstolių kontorą nesiekė išreikšti nepagarbą šios kontoros darbuotojams ar sutrikdyti jų darbą, atėjo su tikslu išsiaiškinti dėl areštuoto nekilnojamojo turto. Dėl to negalėjo sudaryti sandorio ir parduoti žemę, patyrė didelius materialinius nuostolius. Tikėjo, kad ši klaida bus ištaisyta, bet antstolių kontoroje susidūrė su visišku abejingumu. Apeliantas pareikalavo nedelsiant panaikinti apribojimus taikytus nekilnojamam turtui. Sutinka, kad priekaištus galėjo pareikšti garsesniu tonu, tačiau nespardė nei sienų, nei durų. Sienos ir durys jau seniai nebuvo idealiai švarios. Kontoroje užtruko ne daugiau dešimties minučių ir negalėjo sutrikdyti kontoros darbo. Kaip nurodė pati antstolė ir darbuotojai, kontoros darbas buvo sutrikdytas dėl to, kad į kontorą atvyko policijos pareigūnai ir tuo, kad jie buvo priversti eiti į apklausas policijos komisariate, bei į teismą. Apeliantas teigia, kad antstolė A. R. Ž., turėdama savanaudiškų paskatų ir kerštaudama, dėl 2010 m. nepavykusio pakartotinio tariamo skolos išieškojimo ir pasinaudodama tuo, kad apeliantas kontoroje buvo vienas su darbuotojais, žinodama, kad apeliantas neturės liudytojų bei negalės gintis, teigia, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką. Mano, jog jos kerštavimą parodo ir neteisėtas apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto areštas už 400 Lt sumokėtą baudą. Teigia, kad teismas apeliantą nuteisė pagal kaltinimą, kurio nebuvo pateiktame kaltinamajame akte. Civilinė ieškovė A. R. Ž. teismui pateikė civilinį ieškinį dėl 505 Lt. Kaip žalos įrodymą pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ lokalinę sąmatą. Apeliantas teigia, jog jokie remonto darbai atlikti nebuvo, civilinė ieškovė jokių išlaidų dėl neva sugadintų sienų nepatyrė. Todėl civilinis ieškinys tenkintas nepagrįstai.

Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas A. M. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniame skunde A. M. prašo jį išteisinti, nes antstolės turto nesugadino, nesispjaudė, durų, sienų nespardė. Apeliacinės instancijos teisme siekiant išsamiai atsakyti į visus skundo argumentus buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas nuteistasis A. M., nukentėjusioji A. R. Ž., liudytojas A. Ž.. Nuteistajam A. M. buvo išaiškinta, kad jo veika gali būti perkvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, kaip baudžiamasis nusižengimas.

Nuteistasis A. M. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad nevartojo jokių necenzūrinių žodžių, jokių nusikalstamų veikų būdamas antstolės A. R. Ž. kontoroje, nepadarė. Jo manymu, visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta, jis bandė užeiti į antstolės kabinetą, išsiaiškinti jos veiksmų pagrįstumą. Jam padėjėjai liepė parašyti prašymą ir pasakė, kad po 20 dienų gaus atsakymą. Jis parašė prašymą ir išėjo, galėjo trinktelėti durimis, nes nebvo patenkintas antstolės ir jos padėjėjo veiksmais. Jis galėjo pasakyti „vagys“ ir „žulikai“, negali atsiminti. Dėl tų žodžių, tai gali pasakyti, kad juos ir sakė, bet jis daugiau nieko nepadarė, nešūkavo, tik yra tokia jo kalbėjimo maniera. Galėjo garsiai pasakyti. Jis nespjaudė. Jis buvo nepatenkintas, trinktelėjo durimis. Antstolė sako, kad sulūžo spyna, bet to neprašo kompensuoti. Jis atėjęs į kontorą išreiškė savo nepasitenkinimą, galėjo padaryti kažkokį administracinį pažeidimą, nes buvo nedarbo laikas. Niekas nematė nei kaip spyrė, nei kaip spjovė, nes jis to nepadarė.

Nukentėjusioji A. R. Ž. parodė, kad po nuteistojo apsilankymo kontoroje  darbuotojams iki šiol A. M. pavardė kelia nerimą. Labai aiškiai prisimena tos dienos įvykį, nes nuo 2003 metų  tokio agresyvaus išpuolio nėra buvę. Ateina nepatenkintų žmonių, bet dar neteko kviesti policijos. Žmogus turi suvokti, kad atėjęs į viešąją įstaigą, taip elgtis negali, buvo sutrikdyta kontoros veikla, jie visą dieną negalėjo dirbti. Po to atėjo policijos pareigūnai, visą dieną buvo aptarinėjamas A. M. elgesys. Po pietų vėl atvyko policijos pareigūnai. Kol policija atvažiavo, nuteistojo jau nebebuvo kontoroje. Ji pati girdėjo kaip A. M. darbuotojus vadino „žulikais“, veržėsi į jos kabinetą, labai garsiai kalbėjo. Ji išgirdusi didelį garsą, nesuprato kas atsitiko. P to darbuotojai pasakė, kad nuteistasis spyrė į duris, buvo apspardytos sienos ir prispjaudyta. Spjovė vieną kartą, spyrio žymės matėsi ant sienos ir ant durų. Buvo ne priėmimo diena, iš ryto darbuotojai apžiūrėjo patalpas, sienos buvo švarios.  Išėjus A. M. atsirado žymės. Tuo metu kitų žmonių nebuvo. Kontoroje nėra filmavimo kameros, yra tik signalizacija.

              Liudytojas A. Ž. parodė, kad apžiūrėjo įvykio vietą, fotografavo, bet nuotraukos nekokybiškos, nes tuo metu buvo blogas fotoaparatas. Pirmoje nuotraukoje matyti vestibiulio siena, juodi dryžiai palikti ant sienos. Taip pat yra durų nuotrauka, matėsi apibraižymai ant durų. Būdamas įvykio vietoje suprato, kad tie sugadinimai padaryti tyčia. Jų spalva juoda, vienodo ryškumo, todėl buvo aišku, kad išeidamas tai padarė vienas asmuo.

Nuteistasis A. M. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013 m. kovo 27 d. į antstolės kontorą atėjo norėdamas išsiaiškinti kodėl areštuotas jo turtas. Jam paaiškino, kad jis turi sumokėti išieškojimo išlaidas. Prašė išduoti pažymą, tačiau antstolės padėjėjas R. S. pasakė, kad pažymos neišduos, nes ne darbo laikas. Pas antstolę neleido užeiti. Dėl areštuoto jam priklausančio turto, jis negalėjo sudaryti sandorio. Jis nebuvo patenkintas tokiu kontoros darbuotojų elgesiu, bet nekoliojo, nesispjaudė, duris ar sieną nespardė, gal duris ir trinktelėjo garsiau, pasakė, kad „vagys“, „žulikai“, bet turto nesugadino (1 t., b. l. 182-184). Nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusioji A. R. Ž., liudytojai R. S., D. T., D. I., I. S., G. Ž.. Nukentėjusioji A. R. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad į antstolių kontorą atėjo A. M.. Tą dieną ji su buhaltere savo kabinete tvarkė dokumentus, išgirdo A. M. keliamą triukšmą. Apskaitininkė I. S. dėl A. M. keliamo triukšmo, uždarė kabineto duris. Girdėjo, kad kontoroje A. M. triukšmavo, bandė įsiveržti į jos kabinetą. A. M. išėjus, darbuotojai D. I., R. S. ir G. Ž. papasakojo, kad jis išeidamas spjaudėsi, spardė kontoros duris, sieną. Ant kontoros sienos atsirado žymės, vidinės durys neužsidarė. Triukšmas kontoroje truko 15-20 min., negalėjo dirbti, tai sukrėtė ją ir darbuotojus (1 t., b. l. 184-185). Liudytoja D. I. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad į kontorą atėjo A. M., kuris reikalavo nuimti nuo jo sąskaitų areštą. Būdamas antstolės padėjėjo R. S. kabinete, A. M. garsiai vadino juos „žulikais“ ir „vagimis“. Tuo metu kai ji norėjo paduoti A. M. prašymą, jis nusisukęs spjovė į žemę. Iš kontoros A. M. išėjo kontoros duris atidarydamas kūnu ir dar spyrė į sieną. Nors paties veiksmo nematė, tačiau girdėjo atitinkamą spyriui garsą, sienoje nuo spyrio liko žymė. Netinkami A. M. veiksmai truko iki 15 min.  (1 t., b. l. 185-186). Liudytojai R. S., G. Ž. ir D. T. patvirtino, kad A. M. juos vadino „žulikais“ ir „vagimis“. Nors tiesiogiai nematė, kaip A. M. spjovė, tačiau girdėjo, A. M. išėjo iš kontoros stipriai trenkdamas duris. Ant sienos liko batų žymės, darbas buvo sutrikdytas (1 t., b. l. 186-189). Liudytoja G. Ž. teigė, kad triukšmas truko 10-15 min. (1 t., b. l. 189). Liudytoja I. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad į kontorą atėjęs A. M. labai garsiai triukšmavo apie 20-30 min. (1 t., b. l. 188).

Nors A. M. teigia, kad nespjaudė, durų ir sienos nespardė, tačiau jo parodymus paneigė pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Liudytoja D. I., kuri tiesiogiai matė įvykį teigė, jog A. M. būdamas kontoroje spjovė ant grindų. Liudytojai R. S., D. T., G. Ž. patvirtino, jog nors ir nematė kaip A. M. spjovė, tačiau iš garso, būdingo atliekant šį veiksmą, suprato, be to, G. Ž. turėjo visa tai išvalyti. Nukentėjusioji A. R. Ž. ir liudytoja I. S. matė spjūvio pasekmes, seiles ant kontoros grindų ir sienos. Liudytoja D. I. nurodė, kad A. M. išėjo kontoros duris atidarydamas ne rankomis, o kūnu, o prieš išeidamas spyrė į sieną. Kiti kontoros darbuotojai nors ir nematė, kaip A. M. išėjo, tačiau patvirtino, kad išėjo su dideliu triukšmu, atrodė, jog išspyrė duris. A. M. išėjus iš kontoros, ant kontoros sienos prie įėjimo durų jie pastebėję juodos spalvos dryžius, būdingus spyriams batais. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įėjus į kontoros vestibiulį, matosi nuspardytos sienos – ant sienos aptiktos juodos dėmės, juodi dryžiai. Apžiūrint duris, jų apatinėje dalyje, matomi juodos spalvos žymės, kurios galėjo būti nuo batų, spardant duris (1 t. b.l. 5-9). Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, juos patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti be jokio pagrindo apkalbėti A. M.. Be to ir pats nuteistasis neneigė, kad darbuotojams galėjo pasakyti kaltinime nurodytus žodžius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. M. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką t. y. jis 2013 m. kovo 27 d., apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), antstolės A. R. Ž. kontoroje, tai yra viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, garsiai šūkavo, įžeidinėjo antstolės A. R. Ž. kontoros darbuotojus, išvadindamas „žulikais“, „vagimis“, spjaudėsi, tyčia spyrė į priimamojo sieną bei duris, jas ištepliodamas bei tokiu būdu sugadindamas antstolei A. R. Ž. priklausantį turtą, kurio vertė 505 Lt, ir tokiu būdu sutrikdė antstolių kontoros darbuotojų darbą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus duomenis, teisingai nustatė, kad įvykio metu A. M. viešoje vietoje garsiai šūkavo, įžeidinėjo antstolės A. R. Ž. kontoros darbuotojus, išvadindamas „žulikais“, „vagimis“, spjaudėsi, tyčia spyrė į priimamojo sieną bei duris. Tačiau tokius A. M. veiksmus teismas nepagrįstai pripažino vandališkais, o jo elgesį – įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdžiusį visuomenės rimtį ir tvarką.

BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi minėto straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, todėl teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais.

           Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. 

              Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Teismas, pripažindamas vandališkais A. M. veiksmus, t. y. spyrį į priimamojo sieną bei duris, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino šį viešosios tvarkos pažeidimo būdą objektyviuoju požymiu. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2010).

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).

Nors liudytojai teigė, kad juos sukrėtė A. M. elgesys, tą dieną dirbti buvo sunku, tačiau įvertinus antstolių kontoros darbo specifiką, tai, kad A. M. elgesys truko keletą minučių, jis iš kontoros išėjo pats, policija buvo iškviesta po įvykio, sienų ir durų apgadinimai darbui nesutrukdė, todėl negalima pripažinti, kad kontoros darbas buvo nutrauktas.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, A. M. neteisėti veiksmai truko neilgai, to, kad dėl jo veiksmų žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir buvo nutrauktas antstolių kontoros darbuotojų darbas bei kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga.

Todėl pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas A. M. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nesant šio straipsnio dispozicijoje numatytų padarinių, o būtent visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 d. 1 p.).

Tačiau vien tokios veikos padarinių nebuvimas, neduoda pagrindo išteisinti asmenį, jei nustatyti įstatyme numatyti pavojingos veikos požymiai. Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama norma numato atsakomybę tiek už nepadorų elgesį, tiek ir už necenzūrinių žodžių vartojimą viešoje vietoje trikdant visuomenės rimtį ar tvarką. Nepadorus elgesys yra laikomas visuomenėje netoleruojamas, akivaizdžiai begėdiškas, aplinkinių jausmus ir orumą žeidžiantis elgesys. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal minėto straipsnio antrą dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad vartoja necenzūrinius žodžius, nepadoriai elgiasi, taip sukeldamas pavojų visuomenės rimčiai ir tvarkai, ir nori taip veikti. ATPK 174 straipsnyje numatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, t. y. necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas atskiriamas nuo ATPK 174 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo pagal veikos pobūdį, kuris nustatomas įvertinus veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų skaičių, juos apibūdinančius duomenis, viešosios vietos specifiką (apeigų atlikimo vieta, įstaigos patalpos, neformalaus bendravimo vieta ar pan.) bei kitas bylos aplinkybes.

Kontoros darbuotojų įžeidinėjimas, spjaudymas, spyrimas į priimamojo sieną ir duris, vertintinas kaip BK 284 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytas nepadorus elgesys. Aptariama norma nustato atsakomybę tiek už nepadorų elgesį, tiek už necenzūrinių žodžių vartojimą viešoje vietoje trikdant visuomenės rimtį ar tvarką. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad A. M. įvykio metu vartojo necenzūrinius žodžius ir pagrįstai šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.

A. M. veiksmai įvykio metu buvo žeidžiantys aplinkinių jausmus ir orumą, toks A. M. elgesys visuomenėje netoleruojamas. A. M. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai. Viešosios vietos specifika (antstolės kontora), veiksmų atlikimo laikas (dienos metas, lankytojų nepriėmimo laikas), pobūdis (darbuotojų įžeidinėjimas, spjaudymas, sienų, durų spardymas) parodo, kad ši A. M. veika yra žymiai pavojingesnė už administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 174 straipsnyje.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad A. M. vykdamas į antstolių kontorą nesiekė parodyti nepagarbą šios kontoros darbuotojams ar sutrikdyti jų darbą, atėjo išsiaiškinti dėl areštuoto nekilnojamojo turto. Pažymėtina, kad veiksmų padarymo tikslas – siekis patenkinti savo asmeninius poreikius (išsiaiškinti dėl areštuoto turto), o ne pažeisti viešąją tvarką, veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, nes tikslas ir motyvas (paskatos) lemia veikos kvalifikavimą tik tada, kai jie įtraukti į atitinkamos BK normos dispoziciją. BK 284 straipsnio 2 dalyje tikslas ir motyvas nenurodyti.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. M. buvo pranešta apie galimą jo veikos perkvalifikavimą į baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad naujų bylos aplinkybių nenustatė, tik kitaip teisiškai įvertino (kvalifikavo) A. M. veiksmus.

Nustatyta, kad A. M. 2013 m. kovo 27 d., apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), antstolės A. R. Ž. kontoroje, tai yra viešoje vietoje, nepadoriu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, garsiai šūkavo, įžeidinėjo antstolės A. R. Ž. kontoros darbuotojus, išvadindamas „žulikais“, „vagimis“, spjaudėsi, tyčia spyrė į priimamojo sieną bei duris, jas ištepliodamas sugadino antstolei A. R. Ž. priklausantį 505 Lt vertės turtą, tokiu būdu A. M. viešoje vietoje nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. M. veiksmai iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuotini į baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 straipsnio 2 dalyje, nes byloje nustatyti visi būtini šio baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai.

Perkvalifikavus A. M. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį, iš naujo sprendžiamas ir bausmės skyrimo klausimas. Skiriant bausmę įvertinama tai, kad A. M. padarė baudžiamąjį nusižengimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis teistas nebuvo, todėl skirtina BK 284 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda artima BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytam vidurkiui.

Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl padarytos turtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. A. M. ginčija A. R. Ž. naudai priteisto civilinio ieškinio dydį, nurodydamas vienintelį argumentą, jog jokie remonto darbai nebuvo atlikti ir A. R. Ž. jokių išlaidų dėl neva sugadintos sienos nepatyrė. Nukentėjusioji A. R. Ž. pateikė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad turtinė žala padaryta A. M. apspardžius sieną, ir prašė priteisti 505 Lt turtinę žalą. Pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ lokalinę sąmatą, kurioje sienų perdažymas emulsiniais dažais įvertintas 505 Lt (1 t., b. l. 13-14). Kaip matyti, A. R. Ž. prašė priteisti tik patirtos žalos, kurią sudarė apspardytos sienos perdažymas, atlyginimą. Nors byloje nėra duomenų, jog kontoroje siena perdažyta, tačiau bendrovė atliko būsimų darbų paskaičiavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iš nuteistojo A. M. priteisė A. R. Ž. atlyginti 505 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti.

A. M. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir paskirti 20 MGL (2600 Lt, 753 Eur) dydžio baudą.

              Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                  Aurelija Sadauskaitė

Teisėjai                                                                                                                 Dalia Kursevičienė

                                                                                                                              Linas Pauliukėnas