Administracinė byla Nr. eA-3314-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00453-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas G. K. (G. K.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. sausio 26 d. sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)1u-2 (toliau – ir Sprendimas) bei pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje buvo akcentuota, jog 2020 m. gegužės 15 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K., tačiau atsakovas neužtikrino asmens teisės būti išklausytam, todėl buvo panaikintas Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimas. Pareiškėjo vertinimu, ir ginčijamame Sprendime pakartotinai pažeista jo teisė būti išklausytam, nesuteikiant jam galimybės pateikti papildomus paaiškinimus į atsakovui kilusius klausimus bei abejones, kas iš esmės lėmė neteisėtą bei nepagrįstą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymą.

3.       Pareiškėjas elektroniniu paštu buvo informuotas apie galimybę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl negalėjimo jį išsiųsti ir paaiškinti, kaip išsiuntimas paveiktų jo šeiminį gyvenimą. Pareiškėjas atsakovui nurodė, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. B. ir planuoja susilaukti vaikų; kad jo žmona negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi rūpinasi savo vyresnio amžiaus tėvais (esančiais rizikos grupėje, reikalinga finansinė parama); o jo išsiuntimas su draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką neišvengiamai įsiterptų į vaikų planavimą.

4.       Priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėjas nepiktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, o, naudodamasis įstatymų numatyta tvarka, gynė savo pažeistas teises kreipdamasis į teismus. Prieglobsčio suteikimo procedūros nagrinėjimui užsitęsus, pareiškėjas Lietuvoje sukūrė tvirtus bei artimus šeiminius santykius su savo sutuoktine. Pareiškėjo žmona yra Lietuvos Respublikos pilietė, dirba valstybės tarnautoja, rūpinasi savo tėvais. Negana to, esant Lietuvos Respublikoje ir visame pasaulyje, įskaitant (duomenys neskelbtini), nepaprastajai padėčiai (pandemijai), tai reiškia riziką prarasti darbą, santykius su tėvais ir sveikatą. Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtą COVID-19 pandemiją bei valstybių taikomus judėjimo ir sienų kirtimo suvaržymus viruso plitimo suvaldymui, taip pat į Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtą ekstremaliąją situaciją, rekomenduoja atidėti keliones ir nevykti į užsienio valstybes, įskaitant (duomenys neskelbtini).

5.       Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas ir jame pateiktas nurodymas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiant jam atvykti į šią šalį neproporcingai ilgam terminui suponuoja realias, ilgalaikes neigiamas pasekmes šeiminiams ryšiams su žmona, kuri negali palikti šalies. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pakartotinai neužtikrino teisės būti išklausytam įgyvendinimo, visapusiškai neištyrė reikšmingų bylai faktų, o išvadas grindė išimtinai subjektyviu faktų vertinimu, tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respublika laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į teisės aktuose numatytus pavyzdinius kriterijus. Be to, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

6.       Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pateiktų išaiškinimų, pakartotinai neužtikrino galimybės pareiškėjui būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus į atsakovui kilusius papildomus klausimus, siekiant nustatyti protingą ir proporcingą draudimo atvykti laikotarpį (arba jo nenustatyti apskritai), o tai nesuderinama su gero administravimo principu.

7.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendime pritarė pareiškėjo argumentams, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus apie sprendimu dėl pareiškėjo išsiuntimo sukeliamas ilgalaikes neigiamas pasekmes jo šeiminiams ryšiams. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jo nurodyti priežastis, dėl kurių jis negalėtų būti išsiųstas į kilmės valstybę. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria planuoja susilaukti vaikų, pareiškėjo sutuoktinė turi vyresnio amžiaus tėvus bei močiutę, kurie yra rizikos grupėje ir kuriems reikalinga finansinė parama, todėl jo sutuoktinės pagalba jiems yra reikalinga ir ji negali išvykti iš Lietuvos. Migracijos departamentas, susipažinęs su šiais pareiškėjo paaiškinimais, papildomai paprašė pareiškėjo pateikti jo teiginius pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, sutuoktinės paso kopiją, 2020 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini)teisingumo ministerijos pažymą bei sutuoktinės prašymą su paaiškinimais. Visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Migracijos departamentas visapusiškai įvertino (o taip pat papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę ir jos artimus giminaičius) ir išsamiai dėl jų pasisakė ginčijamame Sprendime.

9.       Sprendžiant pareiškėjo teisinės padėties klausimus, tiek Migracijos departamentas, tiek Lietuvos administraciniai teismai suteikė jam pakankamai galimybių pristatyti savo poziciją dėl buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo buvo priimtas pasibaigus jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui. Pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas nuo 2017 m., jo nagrinėjimo kontekste įvyko 2 administracinės procedūros, kurių metu buvo rengiamos užsieniečio apklausos, bei 4 teisminiai procesai, kurių metu pareiškėjas taip pat galėjo pateikti savo paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kaip pagrįstai pažymima ginčijamame Sprendime, reikalavimas dar kartą papildomai išklausyti pareiškėją, kai tai jau buvo padaryta daug kartų ir kai pareiškėjas galėjo netrukdomas pateikti tiek paaiškinimus, tiek dokumentus, kurie, anot jo, reikšmingi sprendžiant su juo susijusius klausimus, beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą.

10.       Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė S. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Ji dirba Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Teisės skyriuje, tačiau nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. gegužės 14 d. jai suteiktos atostogos kvalifikacijai tobulinti. SODRA duomenimis, nuo 2020 m. spalio mėn. S. B. pajamų negauna. Jos tėvai V. B. ir D. B. gyvena Telšiuose. V. B. yra įsigijęs verslo liudijimą bei įsteigęs „V. B. firmą“, tačiau nuo 2018 m. nedirba. D. B. dirba Telšių rajono savivaldybės administracijoje, Socialinės paramos ir rūpybos skyriuje. S. B. yra vienintelė V. ir D. B. duktė. Tai, jog S. B. gyvena Vilniuje, o jos tėvai – Telšiuose, atsakovo manymu, leidžia abejoti tuo, jog S. B. teikia tėvams nuolatinę priežiūrą. Be to, S. B. pajamų negauna ir, tikėtina, gyvena iš santaupų, todėl finansinę paramą artimiesiems ji gali teikti ir gyvendama (duomenys neskelbtini). Šias išvadas paneigiančių įrodymų pareiškėjas kartu su skundu neteikė – nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjo sutuoktinė teikia būtinąją finansinę ir kitokią pagalbą savo tėvams, taip pat nepateikti duomenys, kad ji šiuo metu dirba ir gauna pajamas, turi įsipareigojimų darbdaviui.

11.       Net jeigu perspektyva pareiškėjo sutuoktinei persikelti gyventi į svetimą šalį jai asmeniškai nėra priimtina, nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai bei nesiėmė veiksmų siekiant įteisinti savo buvimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete. Be to, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos bei tvarkantis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, jo kontaktas su sutuoktine galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų.

12.       Pareiškėjas, sudarydamas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, negalėjo turėti teisėto lūkesčio likti su ja gyventi Lietuvoje, nes santuokos sudarymo metu jis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, kai jau buvo privalėjęs įvykdyti Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas grąžintas į kilmės valstybę. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas, sudarydamas santuoką, privalėjo pateikti savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, tačiau tokio dokumento jis neturėjo, kas reiškia, jog pareiškėjas santuokos negalėjo sudaryti. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad šeiminius santykius su S. B. jis sukūrė užsitęsus prieglobsčio suteikimo procedūros nagrinėjimui, yra nepagrįsti ir nepaneigia aukščiau paminėtų aplinkybių, jog jam santuokos sudarymo metu turėjo būti žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, kurios santuokos sudarymo faktas nekeičia. Atsakovas pažymėjo, jog užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą.

13.       Pareiškėjo atvejis bei susiklostę šeiminiai ryšiai nėra kažkuo išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurių atžvilgiu priimami sprendimai dėl draudimo atvykti, turimi šeiminiai ryšiai. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su sutuoktine neturi nepilnamečių vaikų, pareiškėjo sutuoktinė nėra priklausoma nuo pareiškėjo tiek, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje jai būtų būtinas, nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, 6 mėn. draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas neproporcingai ilgu ir galinčiu padaryti žalą pareiškėjo šeiminiams santykiams.

14.       Pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėn. laikotarpiui, nes jis ilgą laiką piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis (nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį pateikimas, grąžinimo sprendimo neįvykdymas) ir gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę bei per ją patekti į Lietuvą ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę.

15.       Pareiškėjas atitinka SIS II reglamento kriterijus dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo, kurio pagrindu pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Šengeno erdvės valstybes 6 mėn. laikotarpiui nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Argumentų, kodėl ši ginčijamo sprendimo dalis turėtų būti pripažįstama nepagrįsta ar neteisėta, pareiškėjas skunde nenurodė.

II.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino - panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 173 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17.       Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota viza, galiojusi nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 14 d. 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo perduotas Lietuvos Respublikai iš Švedijos Karalystės. Pareiškėjas tą pačią dieną (2017 m. gegužės 16 d.) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2018 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą
Nr. (15/6-5)12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsisakė suteikti prieglobstį pareiškėjui Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamento 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr.(15/6-5) 12PR-58 pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas vėl apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (administracinė byla
Nr. eA-5721-525/2019). Migracijos departamentas 2020 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą
Nr.(15/6-5) 41 PR-5 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 kalendorinių dienų nuo susipažinimo su sprendimu dienos (2020 m. kovo 4 d.). Atsakovui vykdant užsieniečių kontrolę nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neišvyko į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. kovo 14 d., priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini)ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šio sprendimo pareiškėjui geranoriškai neįvykdžius Migracijos departamentas 2020 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5) 1u-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu skundą atmetė (administracinė byla Nr. eI2-4390-535/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento 2020 m. birželio 12 d. sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą.

18.       Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimo, nes neužtikrino pareiškėjui galimybės būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus į papildomus Migracijos departamentui kilusius klausimus, tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą, elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jo nurodyti priežastis, dėl kurių jis negalėtų būti išsiųstas į kilmės valstybę. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo elektroninį laišką, paaiškino, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. B., su kuria planuoja susilaukti vaikų. Pareiškėjo sutuoktinė turi vyresnio amžiaus tėvus bei močiutę, kurie yra rizikos grupėje ir kuriems reikalinga finansinė parama, todėl jo sutuoktinės pagalba jiems yra reikalinga ir ji negali išvykti iš Lietuvos. Migracijos departamentas, susipažinęs su šiais pareiškėjo paaiškinimais, papildomai paprašė pareiškėjo pateikti jo teiginius pagrindžiančius dokumentus, dėl ko pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, sutuoktinės paso kopiją, 2020 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos pažymą bei sutuoktinės prašymą su paaiškinimais. Visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Migracijos departamentas įvertino, be to, papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę ir jos artimus giminaičius, ir dėl jų išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime, todėl šiuo atveju, teismo vertinimu, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamame Sprendime pateiktu Migracijos departamento vertinimu, nereiškia, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam, nebuvo užtikrinta ir/ar kad pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė dar papildomai teikti paaiškinimus bei įrodinėti savo teiginių pagrįstumą.

19.       Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas pareiškėjui nustatė 6 mėn. draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį, kadangi atsakovas pats pripažino, jog užsienietis kuria šeimą su Lietuvos piliete, o draudimas jam atvykti, sutuoktinei nevykstant į jo kilmės šalį, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį. Byloje neginčijama, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K. (B.). Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, ką patvirtino teismo posėdžio metu ir atsakovo atstovė. Iš į bylą esančių duomenų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Sprendimo matyti, jog pareiškėjo sutuoktinės, dirbančios Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje, atostogos kvalifikacijai tobulinti buvo suteiktos nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. vasario 7 d. Teismo vertinimu, pareiškėjo sutuoktinė realiai yra dirbanti minėtoje darbovietėje, todėl ji ir dėl šios aplinkybės negali vykti su juo į jo kilmės šalį. Atsižvelgęs į tai ir nesant ginčo dėl pareiškėjo santuokos de facto (ir de jure), teismas sprendė, jog pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis laikytini proporcingai reikšmingesne aplinkybe nei Migracijos departamento teisės ir pareigos pagal procedūras priimti Sprendimą pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir nustatyti jam draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas nurodė, kad šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų bei nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės, todėl atsakovo nustatytą 6 mėn. draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį nelaikė proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktu, teismas nusprendė panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą. 

III.

20.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21.       Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos iki karantino paskelbimo, todėl yra pakankamas pagrindas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo. Nors šiuo sprendimu taip pat konstatuota, kad Migracijos departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neįvertino pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, tai nereiškia, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo išsiuntimo klausimą ir pripažinęs, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (neginčydamas santuokos realumo), turėjo netaikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame imperatyviai nustatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą bei netaikyti Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

22.       Aplinkybės, kurioms esant užsienietis negali būti išsiunčiamas į kilmės valstybę, įtvirtintos Įstatymo 130 straipsnyje, tačiau tokie atvejai šiuo atveju nebuvo nenustatyti, jų neįrodinėjo pats pareiškėjas, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime šių aplinkybių taip pat nekonstatavo. Tuo tarpu Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą dėl išsiuntimo, pačios savaime nesudaro draudimo išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nekonstatavo tokių aplinkybių, kad pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę ir uždraudus jam atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėn., jis ar jo šeimos nariai patirtų itin dideles (neproporcingas) neigiamas pasekmes, iškiltų reali grėsmė šeiminių ryšių išsaugojimui ir pan., o šiuo atveju tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos. Vien tas faktas, kad pareiškėjas turi sutuoktinę, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir kuri dėl subjektyvių asmeninių priežasčių nenori/negali išvykti su pareiškėju į kilmės valstybę, negalėjo būti pagrindas vertinti, kad Migracijos departamento sprendimas yra neproporcingas.

23.       Atsakovo vertinimu, ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę pasekmių jo šeiminiams ryšiams apskritai nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė, taip pat visiškai nevertino Migracijos departamento sprendimo motyvų, kuriais išsamiai pasisakoma, kodėl pareiškėjo išsiuntimas ir draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėn. laikotarpiui ne tik atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, bet ir yra proporcinga priemonė, atitinkanti pareiškėjo įvykdytus pažeidimus ir objektyviai nesukelianti pareiškėjo šeiminiams ryšiams realių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik formaliai konstatavo, kad pareiškėjas turi šeiminius ryšius, kurie nėra ginčijami ir kad pareiškėjo sutuoktinė negali vykti su juo į kilmės valstybę, tačiau visiškai nepaaiškino, kodėl nesutinka su Migracijos departamento Sprendime pateiktu vertinimu, kodėl pareiškėjo šeiminiai ryšiai yra reikšmingesni negu imperatyvių Įstatymo reikalavimų vykdymas ir kokias neproporcingai neigiamas pasekmes Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui ir/ar jo sutuoktinei sukelia ar objektyviai gali sukelti.

24.       Migracijos departamentas tinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimą ir, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo išsiuntimo klausimą, visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje bei išsamiai dėl jų pasisakė. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, jog jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes pareiškėjo šeiminiams ryšiams su sutuoktine, kuri negali palikti šalies, nes privalo rūpintis tėvais ir vykdyti įsipareigojimus darbdaviui, be kita ko, nustatė, kad: pareiškėjas kartu su Lietuvos Respublikos piliete S. B. santuoką sudarė 2020 m. gegužės 15 d.; pareiškėjo sutuoktinė dirba Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Teisės skyriuje (Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu pareiškėjo sutuoktinė buvo kvalifikacijos tobulinimo atostogose ir pajamų negavo); S. B. tėvai V. B. ir D. B. gyvena Telšiuose; V. B. yra įsigijęs verslo liudijimą bei įsteigęs „V. B. firmą“ , tačiau nuo 2018 m. nedirba; D. B. dirba Telšių rajono savivaldybės administracijoje, Socialinės paramos ir rūpybos skyriuje ; S. B. yra vienintelė V. ir D. B. duktė, kitų vaikų jie neturi; tai, jog S. B. gyvena Vilniuje, o jos tėvai – Telšiuose, leidžia abejoti tuo, jog S. B. teikia tėvams nuolatinę priežiūrą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas įvertino, kad, jeigu perspektyva pareiškėjo sutuoktinei persikelti gyventi į svetimą šalį jai asmeniškai nėra priimtina (dėl darbo ar kitų priežasčių), nustatytos aplinkybės nepaneigia nei fakto, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai bei nesiėmė veiksmų siekiant įteisinti savo buvimą, nei Migracijos departamento pareigos spręsti klausimą dėl jo teisinės padėties galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose ir nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete.

25.       Dėl šio Migracijos departamento sprendime pateikto vertinimo pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė, kodėl su juo nesutinka. Taip pat teismas neatsižvelgė į Migracijos departamento akcentuotas aplinkybes, kad pareiškėjas, sudarydamas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, negalėjo turėti teisėto lūkesčio likti su ja gyventi Lietuvoje, nes santuokos sudarymo metu (2020 m. gegužės 15 d.) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, kai jau buvo privalėjęs įvykdyti Migracijos departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas grąžintas į kilmės valstybę. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas, sudarydamas santuoką, privalėjo pateikti savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, tačiau tokio dokumento pareiškėjas neturėjo, kas reiškia, jog pareiškėjas santuokos negalėjo sudaryti. Taigi, nors pareiškėjo santuokos realumas neginčijamas, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjas santuoką sudarė nesąžiningai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, žinodamas savo padėtį bei tai, kad jis neturi teisės puoselėti savo šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje.

26.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą.

27.       Dėl Sprendimo dalies uždrausti pareiškėjui 6 mėn. atvykti į Lietuvos Respubliką atsakovas atkreipia dėmesį, jog visais atvejais, kuomet užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jam privalo būti nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, o teismo argumentai, kad pareiškėjo atžvilgiu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcingas ir neprotingas, yra visiškai nepagrįsti ir nemotyvuoti. Šiuo atveju Migracijos departamentas įvertino tai, kad užsienietis kuria šeimą su Lietuvos piliete, o draudimas jam atvykti, sutuoktinei nevykstant į jo kilmės šalį, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį, todėl pripažino, jog tai gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių jo šeimyniniams santykiams, todėl ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nustatytas 6 mėn. draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis (t. y. dvigubai trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, negu šeiminių ar kitų ryšių neturintiems užsieniečiams, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kurie buvo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos). Tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės susiklostę šeiminiai ryšiai nėra kažkuo išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurių atžvilgiu priimami sprendimai dėl išsiuntimo bei draudimo atvykti, turimi šeiminiai ryšiai. Pareiškėjas kartu su sutuoktine neturi nepilnamečių vaikų, pareiškėjo sutuoktinė nėra priklausoma nuo pareiškėjo tiek, kad jo fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje jai būtų būtinas ir kad netgi trumpalaikis pareiškėjo išvykimas jiems sukeltų realias neigiamas pasekmes, nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini) (pvz., kasmetinių atostogų metu), kad pareiškėjo sutuoktinės darbdavys nesuteiktų pareiškėjai galimybės išvykti atostogų ilgesniam laikotarpiui ar dirbti nuotoliniu būdu. Be to, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo sutuoktinė nori/gali išvykti su pareiškėju, pagrįstai galima teigti, jog 6 mėn. draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas neproporcingai ilgu ir galinčiu padaryti žalą pareiškėjo šeiminiams santykiams ir, kaip jau minėta, toks draudimo atvykti laikotarpis individualiai įvertinus pareiškėjo situaciją visiškai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.

28.       Atsakovas pažymi, kad teismas panaikino Sprendimą visa apimtimi, tačiau nepasisakė, kodėl Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra neteisėta ir nepagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendime konstatavo, jog tai, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos, yra akivaizdu, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis neįvykdė šio įpareigojimo dėl nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių, todėl yra pakankamas pagrindas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir visiškai nemotyvuotai nusprendė panaikinti Sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Atsakovo įsitikinimu, teismas pirmiausia turėjo įvertinti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir tik paskui spręsti dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti, o ne atvirkščiai. Tai, jog, teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui nepagrįstai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, nesudarė teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą ir dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę.

29.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 242 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

30.       Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija to, kad jis buvo įpareigotas savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Užsieniečiui pagrindus, kad draudimo atvykti laikotarpis nulems realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą jo ryšiams, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respublikos laikotarpis, turi įvertini individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pakartotinai neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam bei pateikti paaiškinimus į atsakovui kilusius klausimus, siekiant nustatyti proporcingą ir protingą draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį, arba jo nenustatyti apskritai.

31.       Pareiškėjo manymu, sprendimas priverstine tvarka išsiųsti jį yra pakankama priemonė nubausti pareiškėją už jo padarytus pažeidimus ir tuo pačiu užtikrinti tokių sprendimų tikslą – nelegalios migracijos prevenciją. Įvertinus pareiškėjo padarytą pažeidimo pobūdį, jo šeiminius bei socialinius santykius su Lietuva bei faktą, jog sprendimas išsiųsti pareiškėją nevykdomas jau daugiau kaip 4 mėn., būtų proporcinga ir teisinga nustatyti trumpesnį nei 6 mėn. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, arba jo nenustatyti apskritai. Pareiškėjo padarytas pažeidimas yra pagrindas priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo, tačiau pažeidimo padarymo aplinkybės bei teisės į šeimą ribojimas negali būti pripažįstami mažiau reikšmingesni santykyje viešosios tvarkos užtikrinimu. Sprendimas išsiųsti pareiškėją priverstine tvarka, tokiu būdu užtikrinant nelegalios migracijos prevenciją bei tuo pačiu nubaudžiant pareiškėją už jo padarytą pažeidimą yra laikytina pakankama priemone vertinant pareiškėjo individualią situaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

32.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. sausio 26 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini)piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-5)1U-2“ teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas ginčijamu aktu nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini)ir jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką šešis mėnesius nuo jo išsiuntimo dienos.

33.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K. (B.), ir nesant duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, pagrįstai akcentavo Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 128 straipsnio 1 dalies reikalavimą, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, inter alia (be kita ko, įskaitant) atsižvelgti į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

36.       Pagrįstai pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pripažinti proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei aplinkybės, sudarančios pagrindą pagal procedūras pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir nustatyti jam draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Pritartina išvadai, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės tinkamai neįvertino šeimos interesų bei nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės suvaržymo, tikslingumo, todėl pagrįstai Sprendimą panaikino.

37.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetamas atsakovo apeliacinis skundas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu. Pareiškėjas prašo priteisti 242 Eur už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Išlaidos pagrįstos PVM sąskaita –faktūra ir banko mokėjimo nurodymu. Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 981 Eur (1,3 x 1 524,2 Eur). Pareiškėjo prašoma 242 Eur suma nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 242 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. K. (G. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Ričardas Piličiauskas

        Dalia Višinskienė