Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2013 (S)

                                Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              21.4.1.1; 22.4; 50.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Energo Develpment“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Energo Development“ dėl apskrities viršininko įsakymo dalies panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Valstybės kontrolė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, institucija, ginanti viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Energo Development“ priešieškinį ieškovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste išnuomojimo uždarajai akcinei bendrovei „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – UAB ,,Energo Development“) 2–6 punktus; pripažinti negaliojančia 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 767, kuria UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar – atsakovui) be aukciono išnuomotas 6430 kv. m valstybinės žemės sklypas Vilniuje, Ukmergės g. 14 A (dabar – Konstitucijos pr. 14 A), nuo jos sudarymo momento; įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą Vilniuje, Konstitucijos pr. 14 A, – nukelti arba nugriauti šiame žemės sklype esančius nebaigtus statyti statinius – stovėjimo aikšteles; priteisti atstovavimo išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 205 gamybos–paslaugų bendrovei „Nauda“ buvo skirtas apie 1 ha sklypas Vilniuje, J. Paleckio g. 7 (vėliau – Ukmergės g. 14 A, dabar – Konstitucijos pr. 14A), daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei projektuoti ir statyti. Vilniaus miesto valdyba 1997 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1226V patikslino sklypo dydį ir nustatė, kad UAB „Nauda“ daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti žemės sklypas yra 6430 kv. m, žemės sklypo nuomos terminas – 99 metai. Vilniaus apskrities viršininkas valstybinės žemės nuomos 1998 m. sausio 16 d. sutartimi Nr. N18 N 01/98-14668 tą patį (analogiško ploto) sklypą išnuomojo UAB „Korekt“, o 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 1 punktu nutraukė pirmiau sudarytą nuomos sutartį, 2 punktu leido be aukciono iki 2097 m. sausio 16 d. išnuomoti šį sklypą UAB ,,Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“. Pagal šį įsakymą tą pačią dieną buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, kuria UAB ,,Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ be aukciono išnuomotas tas pats 6430 kv. m sklypas toje pat vietoje daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti. Ieškovas teigė, kad valstybinės žemės nuomos tvarka ir sąlygos ginčijamo administracinio akto ir sutarties sudarymo metu buvo reglamentuojamos Žemės nuomos įstatyme, pagal kurio nuostatas pirmenybė nuomoti žemės sklypą (be aukciono) buvo siejama su sklype esančiais pastatais. Valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu atsakovas nuosavybės teise šiame sklype buvo įregistravęs tvorą. Ieškovo nuomone, valstybinės žemės sklype esanti ir ginčijamo administracinio akto bei sutarties sudarymo metu atsakovui priklausiusi tvora gali būti vertinama tik kaip statinys, bet ne pastatas, todėl nebuvo teisinio pagrindo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Be to, atsižvelgiant į statinio tikslinę paskirtį, galėjo būti suformuotas ne 6430 kv. m, o tik kiemo statiniui (tvorai) eksploatuoti reikalingas žemės sklypas. Ieškovas pažymėjo ir tai, kad tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakyme Nr. 3618-01, tiek 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartyje nustatyta, kad žemė išnuomojama kitai paskirčiai (daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti), todėl aišku, jog žemės sklypas nebus ateityje naudojamas tvorai eksploatuoti – šiame žemės sklype buvo numatyta statyti naujus statinius. Tai patvirtina vėlesni atsakovo  ir Vilniaus apskrities viršininko veiksmai. Atsakovas išnuomoto žemės sklypo neužstatė, daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės su polifunkciniu centru nepastatė.

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 12 143 100,40 Lt, iš VĮ Registrų centro –  4 047 700,13 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė turėjęs 16 190 800,54 Lt bendrų nuostolių, kurių 75 proc. turėtų atlyginti ieškovas, o 25 proc.– VĮ Registrų centras. Atsakovo teigimu, visi jo prisiimti įsipareigojimai, sumokėtos bei mokėtinos sumos neatskiriamai susijusios su nuomos sutarties vykdymu. Atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuomotojas, sudarydamas nuomos sutartį, pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypų nuomą, reikalavimus. Priešingai, jis sąžiningai tikėjo, kad valstybės pareigūnai, priimantys sprendimus dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, yra kompetentingi. Atsakovas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo jau įregistruotą nebaigtą statyti objektą. Nebaigtas statyti objektas priklausė ankstesnei žemės sklypo nuomininkei UAB „Korekt“. Taigi jis valstybei priklausančiame žemės sklype nuosavybės teise turėjo 337 m ilgio gelžbetoninę tvorą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, kaip statinį – įrenginį su statybos aikštelėje esančia asfalto ir žvyro danga. Nuosavybės teise įsigijus statinius ūkinei–komercinei veiklai plėtoti, atsirado teisėtas pagrindas išnuomoti atsakovui žemės sklypą. Atsakovas nurodė, kad dėl nuo 2002 m. spalio mėn. vykstančio ginčo jis, kaip sąžininga šalis, negalėjo pastatyti ir eksploatuoti daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės su polifunkciniu centru ir gauti iš veiklos pajamų, be to, patyrė nuostolių.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 2-6 punktus; pripažino negaliojančia 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, kuria UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar atsakovui) be aukciono išnuomotas 6430 kv. m valstybinės žemės sklypas Vilniuje, Ukmergės g. 14, nuo jos sudarymo momento; įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą; priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį valstybinė žemė, užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, išnuomojama be aukciono Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo ir valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai 1998 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. 767 N 01/98-19898 sudarymo metu atsakovas nuosavybės ar nuomos teise turėjo šiame sklype kokių nors pastatų. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2008 m. rugsėjo 11 d. pažymėjimo teismas nustatė, kad ginčo sklype yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis statinys – stovėjimo aikštelė (plotas 1282,49 kv. m, unikalus Nr. 4400-1653-4015, statybos pradžia – 2008 m., kadastro duomenų nustatymo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo data – 2008 m. rugpjūčio 26 d.) Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad „statinio“ sąvoka atskleista 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje – statiniu laikomas įvairios kitos paskirties pastoviai–nekintamai, tvirtai sujungti su žeme įrenginiai: tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, kt. Kadangi šis sąrašas nebaigtinis, tai teismas sprendė, kad jis gali būti aiškinamas plečiamai. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje asfaltuota aikštelė pripažintina statiniu, turinčiu aiškią paskirtį, tačiau tvora, sustatyta iš atskirų statybinių gaminių – gelžbetoninių plokščių, pripažintina laikinu įrenginiu. Be to, nuomos sutartis su atsakovu sudaryta nutraukus pirmiau sudarytą  valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Dėl to teismas sprendė, kad nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius valstybinių žemės sklypų nuomos tvarką ir Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 3618-01 2–6 punktus bei valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai 1998 m. gruodžio 7 d. sutartį pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pasisakydamas dėl CK 4.105 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisės į žemės sklypo praradimo padarinius, teismas padarė išvadą, kad UAB „Energo Development“ veikė nesąžiningai, nes būdamas verslo subjektu, kaip profesionalas, privalėjo elgtis atsakingai, apdairiai, rūpestingai ir įvertinti galimas rizikas. Teismo nuomone, atsakovas, neįvertinęs lengvatine (ne aukciono) tvarka žemės sklypo nuomą grindžiančių dokumentų, sąmoningai siekė išsinuomoti pastatais  neužstatytą valstybinės žemės sklypą daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti. 

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad valstybinės žemės nuomos be aukciono sutartis su atsakovu sudaryta pažeidžiant  galiojančius teisės aktus, todėl jam  negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis ginčo sklypu, todėl jis įpareigotinas ieškovo prašomu terminu atlaisvinti sklypą. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi šalys susitarė, kad pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį kiti statiniai, įrenginiai nuomotojo išperkami ar likviduojami atskiru nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad abi sutarties šalys atsakingos dėl neteisėto sandorio, nurodė, jog abi atskiru susitarimu turi pareigą spręsti išpirkti ar likviduoti 6430 kv. m valstybės žemės sklype esančius įrenginius – stovėjimo aikšteles (unikalus Nr. 4400-1653-4004 ir Nr. 4400-1653-4015).

Pasisakydamas dėl priešieškinio, teismas nurodė, kad atsakovas jo neįrodė – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo civilinę atsakomybę kildino iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų pažeidimo, tačiau neįrodė priežastinio šių veiksmų ir atsiradusios žalos ryšio. Be to, net ir įrodžius reikalavimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, jis nebūtų tenkinamas dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.253 straipsnio 3 dalis).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 18 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė šiuos argumentus:

Dėl ieškinio pagrįstumo. Kolegija laikė nustatytomis šias aplinkybes: 6430 kv. m valstybinės žemės sklypą nuomos sutarčių pagrindu skirtingu laiku nuomojo trys bendrovės:     UAB ,,Nauda“ (buvusi gamybos-paslaugų bendrovė „Nauda“) nuo 1997 m. spalio 20 d., UAB ,,Korekt“ – nuo1998 m. sausio 16 d. ir atsakovas – nuo 1998 m. gruodžio 7 d.; 1989 m. birželio    30 d. Vilniaus miesto LDTVK sprendimu Nr. 205 buvusiai gamybos-paslaugų bendrovei „Nauda“ nurodytoje vietoje neatlygintinai suteiktas naudotis ir vykdyti konkrečią ūkinę–komercinę veiklą apie 1 ha žemės sklypas; Vilniaus m. valdybos 1997 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1226V patikslintos sklypo ribos ir jis sumažintas iki 6430 kv. m; Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. spalio 20 d. įsakymo pagrindu 1997 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi UAB „Nauda“ šis sklypas atlygintinai išnuomotas 99 metams ne aukciono tvarka kitai paskirčiai, iš esmės tai pačiai ūkinei-komercinei veiklai: daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti; sutartyje nuomininkas įsipareigojo naudoti sklypą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir laikytis architektūrinių urbanistinių apribojimų ir sąlygų; sutarties 6 punkte nurodyta, kad sklype nėra pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių, priklausančių nuomotojui ar buvusiam žemės naudotojui; statiniai sklype neužfiksuoti jį apžiūrint 1997 m. liepos 22 d. vietoje; 1996 m. liepos 24 d. prašyme UAB ,,Nauda“ taip pat nenurodė sklype esančių kokių nors statinių. Šių aplinkybių pagrindu kolegija padarė išvadą, kad sudarant žemės nuomos sutartį su UAB ,,Nauda“ sklype nebuvo statinių. Taigi, kolegija konstatavo, kad nenustatytas nė vienas atvejų, leidžiančių bendrovei išnuomoti sklypą ne aukciono tvarka. Kolegija pažymėjo, kad su              UAB ,,Nauda“  sudarytas sandoris neginčijamas, pasibaigė jį nutraukus 1998 m. sausio 16 d. Vilniaus AV įsakymu Nr. 153-01 ir neturi esminės reikšmės ginčui. Vėliau tas pats žemės sklypas ne aukciono tvarka buvo išnuomotas UAB ,,Korekt“, nuomos sutartis taip pat nutraukta ir iš naujo nuomos sutartis dėl to paties sklypo sudaryta su atsakovu.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas neturėjo teisės sklypą išsinuomoti ne aukciono tvarka. Visos bendrovės (tarp jų ir atsakovas) sklypą išsinuomojo kaip kitos paskirties žemę konkrečiai ūkinei–komercinei veiklai: daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir jį eksploatuoti 99 metus. Nei atsakovo sudarytoje, nei kitų bendrovių sudarytose žemės sklypo nuomos sutartyse nenurodyti kokie nors statiniai, įrenginiai, neaptariamas žemės nuomos ryšys su jame esančių statinių (įrenginiu) eksploatavimu ir to, kad žemė išnuomojama tiesioginei pastatų paskirčiai. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl aptverto sklypo teritorijos įvardijimo automobilių aikštele, nes žemė nuomos sutartimi išnuomota ne tokio tipo automobilių aikštelės statybai ir eksploatacijai. Bylos duomenys (rašytiniai įrodymai) įrodo, kad tvoros, kuria aptverta žemės sklypo, padengto asfaltu ir žvyru, teritorija ir žemės sklypo dangos, nors atitinkančios statinio statusą, paskirtis nebuvo ir nėra savarankiška, pvz., automobilių stovėjimo paslaugai teikti. Tai teisėjų kolegija vertino kaip statybvietę. Kolegija atsakovo teiginį, kad jis pirko nekilnojamuosius objektus: betoninę tvorą, asfalto ir žvyro dangą (statinius), pastatytus ginčo sklype 1992 metais, vertino kaip prieštaraujantį bylos įrodymams.   1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas iš UAB ,,Korekt“ nusipirko nebaigtą statyti objektą, nuosavybės teise priklausantį pardavėjui 1998 m. lapkričio 4 d. ŽNTKR VĮ Vilniaus filialo pažymos Nr. NTS 314148 pagrindu;  ši pirkimo–pardavimo sutartis analogiška sutarties, sudarytos 1997 m. gruodžio 29 d. UAB „Korekt“ ir UAB ,,Nauda“ dėl to paties turto, turiniui. Abiejų pirkimo–pardavimo sutarčių turinys rodo, kad parduodamas nebaigtas statyti objektas nekonkretizuotas, neapibūdintas individualiais požymiais – nurodoma, kad pastatyta 337 m tvora sklype Vilniuje, Ukmergės g. 14A. Kolegija pažymėjo, kad byloje nepateikta UAB ,,Korekt“ ir atsakovo sudarytoje sutartyje nurodytos ŽNTKR VĮ Vilniaus filialo 1998 m. lapkričio 4 d. pažymos Nr. NTS 314148. Kituose ŽKNTKR VĮ pateiktuose oficialiuosiuose dokumentuose nurodyta, kad ginčo laikotarpiu (pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu) nekilnojamasis turtas (nebaigta statyba) ginčo sklype nebuvo įregistruotas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, fotografijos įrodo, kad atsakovo deklaruojamą statinį – asfalto dangos aikštelę – jis įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip inžinerinį statinį, pradėtą statyti 2008 metais, tik 2008 m. rugpjūčio 26 d.; o bendrovių pirkimo–pardavimo objektas (tvora) buvo laikinas statinys (junginys iš atskirų gelžbetoninių blokų, nesujungtų neatskiriamai su žeme), kuris bylos nagrinėjimo metu išmontuotas. Kolegija padarė išvadą, kad tokia tvora neatitiko statinio statuso. Dėl to kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise sklype neturėjo nekilnojamojo turto, o sklype buvęs laikinas statinys (tvora) nesuteikė teisės nuomoti sklypą lengvatinėmis sąlygomis. Kadangi išnuomojant sklypą ne aukciono tvarka buvo šiurkščiai pažeistos imperatyviosios įstatymų nuostatos (Žemės įstatymo 5, 6, 8, 9, 21, 43 straipsniai, Žemės nuomos įstatymo 6, 7 straipsniai, Vyriausybės 1995 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 987 8, 8.1.2, 8.2, 10 punktai), tai teismas turėjo pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nustačius tokį teisės pažeidimą, nereikšmingas atsakovo teiginys apie jo sąžiningumą vertinant sandorių teisėtumą (CK 1.80 straipsnio 4 dalis).

Kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad, pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina dvišalė restitucija ir jam grąžintinas nuomos mokestis, nes sutarties vykdymas buvo tęstinis. Atsakovas visą sutarties galiojimo laiką naudojosi sklypu, vykdė sutartimi neaptartą komercinę veiklą, teikdamas automobilių stovėjimo aikštelės paslaugą, todėl už naudojimąsi perduotu turtu privalėjo mokėti nuomos mokestį. To, kas įvykdyta iki sutarties nutraukimo, negalima išreikalauti.

Dėl priešieškinio pagrįstumo.  Kolegija pažymėjo, kad atsakovas reikalauja turtinės žalos iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinės žemės tarnybos ir VĮ Registrų centro. VĮ Registrų centro pareigūnų neteisėtus veiksmus atsakovas kildina iš tuomečio ŽNTKR VĮ Vilniaus filialo neteisėtų veiksmų – 1997 m. gruodžio 29 d. pastatų teisinės registracijos išvados apie ginčo sklype esančius pastatus, kurios pagrindu UAB ,,Nauda“ pardavė nebaigtą statyti objektą UAB ,,Korekt“, o šis – atsakovui. Ši išvada nurodyta UAB ,,Nauda“ ir UAB „Korekt“ sudarytoje 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, o atsakovas nėra šios sutarties šalis. Sudarant atsakovo ir UAB ,,Korekt“ pirkimo–pardavimo sutartį dėl tų pačių objektų naudotasi kita pažyma, dėl kurios atsakovas VĮ Registrų centrui pretenzijų nereiškia. Kolegija pažymėjo, kad 1997 m. gruodžio 29 d. pastatų teisinės registracijos išvados byloje nėra, o esanti ŽNTKR VĮ Vilniaus filialo 1997 m. gruodžio 22 d. pažyma susijusi su žemės sklypo ribų žymėjimu natūra, pažymint, koks sklypas išnuomotas UAB ,,Nauda“. Byloje esantys 1997 metų inventorinės bylos įrašai, kuriose užfiksuota tvora, betono ir asfalto (žvyro) danga, nurodant, kad tai 1992 metų statyba, pateikiant jų įkainojimą, nėra statinių kaip nekilnojamojo turto registras, be to, šių objektų statyba 1992 metais paneigta patikimais įrodymais. Taigi, 1997 m. gruodžio 29 d. pastatų teisinės registracijos išvada tiesiogiai nesusijusi su atsakovo ir UAB „Korekt“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi ir ginčo sklypo nuoma, todėl VĮ Registrų centro tariami neteisėti veiksmai, kildinami iš 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos UAB ,,Nauda“ ir UAB „Korekt“, nesusiję nei tiesioginiu, nei netiesioginiu priežastiniu ryšiu su reikalaujam žala.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovas reikalaudamas nuostolių iš ieškovo, priėmusios ginčijamą įsakymą dėl žemės sklypo nuomos sutarties ir sudariusio su juo žemės sklypo nuomos sutartį, nekonkretizuoja neteisėtų veiksmų. Kolegija atsakovo poziciją pripažino dviprasmiška: jis teigia, kad yra prielaida apie skolininko neteisėtus veiksmus, kartu įrodinėja, jog, sudarant ginčijamą sandorį, nebuvo skolininko neteisėtų veiksmų (žemės sklypas ne aukciono tvarka išnuomotas teisėtai). Kolegija iš esmės sutiko, kad valstybės institucijos veiksmai neteisėti, tačiau tai konstatuota ne dėl atsakovo argumentų, juos įrodinėjo ieškovas, gindamas viešąjį interesą, ir nustatė teismas. Kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus turtinę žalą, jo įsitikinimu, pagrindžiančius rašytinius įrodymus, priėjo prie išvados, kad žala neįrodyta. 2000 m. lapkričio 17 d. projektavimo sutartis, 2001 m. vasario 20 d. sutartis su UAB „Geostatyba“ dėl tyrimų administracinio centro su požeminiu garažu statybos, 2001 m. gegužės 15 d. konsultavimo sutartis, 2001 m. gegužės 16 d. projektavimo darbų sutartis, 2001 m. rugsėjo 7 d. investicinių tyrinėjimų ir projektavimo sutartis, 2001 spalio 10 d. konsultavimo sutartis, 2001 m. lapkričio 11 d. investicinė sutartis, 2002 m. birželio 12 d. sutartis dėl investicinės sutarties vykdymo, 2002 m. liepos 2 d. sutartis dėl patalpų pirkimo, 2002 m. liepos 8 d. preliminarioji statomų patalpų pirkimo sutartis, 2002 m. liepos 22 d. sutartis dėl reklamos ploto nuomos ant būsimo pastato, 2002 m. rugsėjo 4 d. rangos sutarties nutraukimo nuo 2003 m. rugpjūčio 21 d. sutartis, 2002 m. spalio 2 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, 2003 m. rugsėjo 10 d. rangos sutartis dėl elektros darbų, PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad jos susijusios su žemės nuomos sutarties sąlyga statyti daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę su polifunkciniu centru. Šios sutartys, kolegijos nuomone, sudarytos iš esmės dėl kitokio pobūdžio objektų projektavimo ir statybos: automobilių stovėjimo aikštelės; administracinio centro su požeminiu garažu; prekybinio administracinio pastato. Be to, neįrodyta, kad sutartys buvo realiai įvykdytos. Nors atsakovas teigė, kad projekto sutarties pagrindu buvo atliktas pastato projektas, tačiau į bylą nepateikė, todėl kolegija neturėjo galimybės patikrinti, ar minėta sutartimi sutarta projektuoti nuomos sutartyje numatytą objektą, ar toks projektas buvo pateiktas, ir padarė išvadą apie atsakovo nurodomų išlaidų nepagrįstumą. Be to, nepateikti sutarties su UAB „Geostatyba“ pagrindu atlikti tyrimai dėl administracinio centro su požeminiu garažu statybos, todėl tokios atsakovo išlaidos pripažintos neįrodytomis; konsultavimo sutartys nekonkrečios, šių sutarčių objektas neapibrėžtas, konsultacinių paslaugų prezentacija, konsultavimo ataskaita į bylą nepateiktos, konsultavimo objektas netapatus žemės nuomos sutarties statybos objektui, todėl, kolegijos įsitikinimu, tokios išlaidos ne tik neįrodytos, bet nesusijusios su objektu, kurį žemės nuomininkas turėjo statyti ginčo sklype. Nors 2001 m. gegužės 16 d. projektavimo darbų sutarties objektas (polifunkcinis centras su automobilių stovėjimo aikštele) panašus į žemės nuomos sutartyje nurodytą, tačiau neaišku, ar ketinta projektuoti daugiaaukštę automobilių aikštelę; projektas į bylą nepateiktas, todėl negalima vienareikšmė išvada dėl sutartimi sulygto ir atlikto darbo, už kurį turėtų būti sumokėta. Neįrodyta ir tai, kad 2001 m. rugsėjo 7 d. investicinių tyrinėjimų ir projektavimo sutarties pagrindu buvo parengtas detalusis planas, todėl negalima spręsti, kas konkrečiai suprojektuota. 2001 m. lapkričio 11 d. sudarytos investicinės sutarties išlaidų kolegija nepriskyrė atsakovo nuostoliams, nes sutartyje minimas pastatas nekonkretus, jo funkcinė paskirtis neaptarta. Išlaidos, kildinamos iš preliminariųjų sutarčių dėl statomų patalpų pirkimo–pardavimo bei reklamos ant pastatų nuomos, taip pat nėra nuostoliai – vienoje šių sutarčių įvardytas pastatas, kurio patalpos parduodamos (daugiaaukštis ir daugiafunkcinis pastatas), kitose sutartyse nėra duomenų apie parduodamą daiktą. Kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, sprendė, kad, sudarydamas sutartis nesamoms patalpoms pirkti, atsakovas savo valia, ignoruodamas tai, kad tuo metu jau buvo prasidėję ginčai dėl žemės sklypo nuomos sutarties teisėtumo (2002 m. vasario 8 d. priimtas Valstybės kontrolės sprendimas, nustatęs minėtos sutarties sudarymo pažeidimus; dėl šio sprendimo teisėtumo vyko teismų procesai administraciniuose teismuose, bet sprendimas nenuginčytas; ginčai teisme dėl žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia prasidėjo 2002 m. lapkričio 5 d.) prisiėmė galimų nuostolių riziką. Nors atsakovas teigia, kad teismo patvirtinta taikos sutartis leido pagrįstai tikėtis, jog žemės nuomos sutartis nebus panaikinta, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis patvirtinti taikos sutartį apeliacine tvarka buvo panaikinta ir teismo procesas tęsiamas.

Kolegijos teigimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia vertinti atsakovo, kaip profesionalaus verslininko, kuriam taikytini didesni atsakomybės kriterijai, veiksmus (neveikimą) kaip neatsargius ir nesąžiningus, pasireiškusius įsigyjant laikiną statinį tvorą, įregistruojant jį kaip statinį, turėjusį įtakos žemės nuomos sutarties sudarymui ne aukciono tvarka, vilkinant pradėti vykdyti žemės nuomos sutarties sąlygą – statyti sklype daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę su polifunkciniu centru ir ją eksploatuoti, šio objekto nesuprojektavus (projektas nepateiktas) ir nepradėjus statybos darbų, eksploatuojant ginčo žemės sklypą kitai, sutartimi nesutartai veiklai – automobilių stovėjimo aikštelės nuomai. Bylos duomenys įrodo, kad atsakovas sklype neketino vykdyti žemės nuomos sutartyje nustatytos sąlygos, o siekė nuomojamą žemės sklypą naudoti savo nuožiūra. Visos šios faktinės aplinkybės leido kolegijai sutikti su teismo išvada, kad reikalaujama žala neįrodyta.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 nutartį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; tuo atveju, jeigu Lietuvos apeliacinio  teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos   2012 m. spalio 18 nutartis būtų palikta nepakeista, tenkinti priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              Dėl žemės nuomos teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimo.

1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino žemės nuomos teisnių santykių tęstinumo ir iki sutarties su kasatoriumi priimtų sprendimų teisėtumo. Žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai prasidėjo 1989 m. birželio 30 d., kai jis buvo skirtas gamybos–paslaugų bendrovei ,,Nauda“. Pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą sklypas suteiktas teisėtai. Vėliau šio sklypo nuomininko teises perėmė UAB ,,Korekt“ ir atsakovas. Visų nuomininkų sutartys yra identiškos, o sutarčių sudarymo chronologija vientisa ir tęstinė. Taigi šio sklypo nuomos santykiai turėtų būti vertinami kaip tęstinė nuomos sutartis, o atsakovas perėmė pagal buvusią nuomos sutartį teises ir pareigas. Konstatavus sklypo nuomos teisinių santykių tęstinumą, sutartis su kasatoriumi turi būti vertinama, atsižvelgiant į sutarties sudarymo aplinkybes ir atsiradusių teisinių santykių apimtį. Teismai nevertino Vilniaus m. vykdomo komiteto 1989 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 205, kuris buvo pagrindu nuomos teisiniams santykiams formalizuotis ir perimti nuomininko teises ir pareigas. Nuomos teisinių santykių pradžioje galioję teisės aktai nenustatė, kokių dokumentų ir faktinių aplinkybių pagrindu toks sprendimas turi būti priimtas, taip pat imperatyviojo reikalavimo, jog žemės sklypas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jeigu jis užimtas statiniais.

2. Kasatorius teigia, kad, net ir nepripažįstant nuomos teisinių santykių tęstinumo, jo sudaryta nuomos sutartis nepažeidė tuo metu galiojusių  imperatyvių teisės normų, todėl neteisėtai teismų panaikinta.  Teismai vadovavosi Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata, nors ji įstatyme atsirado tik 2004 m. Galiojant lex retro non agit taisyklei, ši įstatymo nuostata negalėjo būti taikoma teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki priimto teisės akto įsigaliojimo.

Kasatoriaus nuomos sutarties sudarymo metu Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindas sudaryti nuomos sutartį lengvatine tvarka sklype yra fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis pastatas. Pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos (toliau – Tvarkos) 8.1.2 punktą valstybinės žemės sklypai išnuomojami ne aukciono tvarka nustatyta tvarka įregistruotoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios įsigijo pastatus, statinius ar įrenginius komercinei–ūkinei ar nekomercinei veiklai. Byloje esantys įrodymai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad jis buvo įsigijęs Tvarkos 8.1.2 punkte nurodytus objektus –337 m. ilgio tvorą (1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties su UAB ,,Korekt“ pagrindu). Kasatorius pažymi, kad iki šio sandorio sudarymo tvoros teisinę registracija jau buvo atlikta (registracija atlikta 1997 m. gruodžio 29 d. įregistruojant tuomečiame inventorizavimo biure UAB ,,Nauda“ ir UAB ,,Korekt“ tvoros pirkimo–pardavimo sutartį). Kasatoriaus teigimu, teisinė registracija atlikta pagal tuo metu ją reglamentavusius teisės aktus. Ta aplinkybė, kad buvo įregistruota 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kasatoriaus nuomone, sudaro neginčijamą pagrindą teigti, jog tvoros teisinė registracija buvo atlikta. Teismai rėmėsi Žemės ir kito nekilnojamojo turto valstybės įmonės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotais dokumentais apie žemės sklypo registraciją, tačiau neanalizavo statinio inventorizacinėje byloje esančių duomenų. Namų valdos techninės apskaitos byloje namų valdos techninės apskaitos kortelėje yra 1997 m. gruodžio 29 d. įrašas, nurodantis, kad sklype yra nebaigta statyba – 1992 m. statyta tvora.

Be to, tvora atitiko statiniui keliamus reikalavimus (Statybos įstatymo 2 straipsnis, Statinių registravimo tvarkos 1 punktas). Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos nuomone, kad, bylos nagrinėjimo metu išmontavus tvorą, ji neteko statinio statuso ir laikytina laikinu statiniu. Kasatoriaus nuomone, tvoros išmontavimo galimybė negali būti traktuojama kaip statinio statusą nulemiantis kriterijus, nes išmontuojami gali būti ir nuolatiniai statiniai. Be to, tvoros teisinė registracija nenuginčyta teismo tvarka, todėl teismai negalėjo daryti išvadų dėl statinio buvimo ar nebuvimo, remdamiesi kitais byloje esančiais įrodymais.

3. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino kasatoriaus sudarytos sutarties turinį, nes teismo išvada,  jog sutarties turinys patvirtina sklype nebuvus kasatoriui nuosavybės teise priklausančių statinių, neatitinka byloje esančių įrodymų. Tiek tvora, tiek asfalto ir žvyro dangos nurodoma namų techninės apskaitos kortelėje. Be to, sutarties 6 punkte nurodymas, kad nuomojamame sklype esamų valstybei ar buvusiam žemės naudotojui priklausančių statinių nėra, reiškia, kad, kasatoriui tampant sklypo nuomininku, jame nebuvo jokių nuomotojui (Vilniaus apskrities viršininkui) ir buvusiam nuomininkui (UAB ,,Korekt“) priklausančių statinių. Ši nuostata teisinga, nes kasatorius dar iki nuomos sutarties sudarymo statinį jau buvo įsigijęs iš UAB ,,Korekt“.

4. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo teiginiu, kad nėra tiesioginio tvoros ir žemės sklypo ryšio, todėl sklypas negalėjo būti išnuomotas ne aukciono tvarka. Kasatorius nurodo, kad Tvarkos 6 punkte nustatyta, jog sprendimas dėl naudojimosi žemės sklypo dydžio priimamas įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, patikrinus sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, tai, ar faktinis žemės sklypo naudojimas atitinka nustatytą veiklos paskirtį ir t. t. Kasatoriaus nuomone, nekyla abejonių, kad sklype buvusi tvora buvo susijusios su daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statyba ir eksploatacija, nes ji buvo planuojamo statyti komplekso sudėtinė ir neatskiriama dalis.

Dėl teisinius padarinius, atsiradusius dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažinę sandorį negaliojančiu, nepagrįstai netaikė restitucijos. Sklype yra registruoti du statiniai – stovėjimo aikštelės, jos pastatytos  pagal Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m liepos 22 d. išduotą statybos leidimą. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus nuosavybės teisė į šiuos statinius turi būti ginama. Pagal CK 4.102 straipsnio 2 dalies nuostatą, kai sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui turi būti atlyginta žemės savininko lėšomis. Kasatorius, sudarydamas sutartį, neveikė nei tyčios, nei didelio neatsargumo sąlygomis. Kasatoriaus nuomone, jis laikytinas sąžiningu nuomininku, nes tapo tęstinių nuomos santykių dalyviu, todėl neturėjo pagrindo abejoti, jog ne kartą atnaujinta nuomos sutartis galėtų prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms.  Be to, teismo konstatuoti valstybės institucijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) neteisėti veiksmai.

Dėl civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Tuo atveju, jeigu kasacinės instancijos teismas vis dėl to paliktų galioti teismų procesinius sprendimus tenkinti ieškinį, yra pagrindas tenkinti priešieškinį.

1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalių ir 6.282 straipsnio normas, nepagrįstai jas sujungdamas į visumą, nevertindamas faktinių aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieno straipsnio sąlygas ir ypatumus. Be to, CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė sumažinti priteisiamą žalą atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo elgesį dviem atvejais: kai nukentėjusysis suvokia ir sutinka su žalos padarymu, kai asmuo, suvokdamas, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, neatsisako tam tikrų veiksmų, manydamas, jog žalos jam pavyks išvengti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrindžiama, kad kasatorius sutiko, jog jam būtų padaryta žalos ar prisiėmė tam tikros žalos atsiradimo riziką. Konstatavęs ieškovo neteisėtus veiksmus, teismas nepagrįstai perkėlė visus dėl šių veiksmų atsiradusius padarinius kasatoriui. Valstybinės žemės nuomos civilinių teisinių santykių kontekste būtent ieškovas, o ne kasatorius yra profesionalus subjektas. Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius, profesionalus verslininkas, elgėsi neatsargiai. Priešingai, kasatoriaus teigimu, jo elgesys pagrįstas nuomos teisinių santykių tęstinumu, teisėtai sudarytais ir notaro patvirtintais sandoriais, išduodamais įvairiais leidimais ir priimtais administraciniais teisės aktais, kurių teisėtumas neginčijamas. Teismas nepagrįstai jo nesąžiningumą patvirtinančia faktu laikė aplinkybę, kad vilkino pradėti vykdyti žemės nuomos sutarties sąlygą – statyti sklype daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę su polifunkciniu centru, šio objekto nesuprojektavo (projektas nepateiktas). Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas sutartyje nustatytų pareigų vykdymo klausimas, tačiau šioje byloje jis nenagrinėtas. CK 6.282 straipsnio pagrindu turi būti vertinama ne tik nukentėjusio asmens, bet ir žalos padariusio asmens kaltė. Teismai konstatavo ieškovo kaltę, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad dėl žalos atsiradimo yra vien tik nukentėjusio asmens didelis neatsargumas.

2. Kasatorius nurodo, kad, patenkinus ieškinio reikalavimus, jis patirs nuostolių, susijusių su neteisėtais ieškovo veiksmais – imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančio įsakymo dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo kasatoriui priėmimo. Jis mano, kad, paaiškėjus, jog negalės vykdyti sklype nustatytos veiklos, jo mokėtas nuomos mokestis ir atliktos investicijos yra beprasmiški ir sudarantys nuostolių. Taigi, yra tiesioginis ieškovo neteisėtų ieškovo veiksmų ir kasatoriaus patiriamų nuostolių priežastinis ryšys. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neįrodytas žalos padarymas kasatoriui, nes nepateikta duomenų apie kasatoriaus pateiktų sutarčių dėl aikštelės statybos įvykdymo. Žala atsiranda, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai ir atsiranda turtiniai praradimai. Byloje esantys duomenys patvirtina tam tikrų darbų atlikimą. Kasatoriaus nuomone, teismas neteisingai vertino priežastinį kasatoriaus pateiktų įrodymų ir patirtos žalos ryšį. Išvardijęs, kokios sutartys pateiktos į bylą, teismas apsiribojo tik kai kurių aptarimu, be to, šis aptarimas buvo paviršutiniškas. Nepagrįstai teismas nurodė, kad sutartys nesusijusios su daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statyba, nes sutarčių turinys šią sąsają akivaizdžiai patvirtina.

3. Kasatorius mano, kad kyla ir VĮ Registrų centro civilinė atsakomybė, nes jis Namų techninės apskaitos bylos Namų valdos techninės apskaitos kortelėje padarė įrašą apie nebaigtą statybą ginčo sklype. Jeigu tai laikinas statinys, tai negalėjo būti registruojamas, todėl subjektas, darydamas tokį įrašą, elgėsi neteisėtai. Kasatorius neturėjo pagrindo abejoti valstybės veiksmų teisėtumu. Dėl to yra tiesioginis VĮ Registrų centro neteisėtų veiksmų  ir kasatoriaus nuostolių priežastinis ryšys.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia 2002 m. lapkričio 5 d., t. y. jau galiojant naujajam CK. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandoriai sudaryti iki CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti  negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nenustatyta tokio sandorio negaliojimo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2005, pažymėta, kad ši norma išreiškia naujojo CK siekį užtikrinti civilinių santykių stabilumą ribojant sandorių pripažinimo negaliojančiais galimybę, kai įstatymai, kuriais remiantis jie buvo sudaryti, yra netekę galios, o naujasis CK nenumato tokių sandorių negaliojimo pagrindo. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas Žemės nuomos įstatymo bei Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos patvirtinimo“ nuostatų pažeidimu išnuomojant atsakovui UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statybos ir technologijos“ valstybei priklausantį žemės sklypą ne aukciono tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, irgi remiasi šiomis teisės normomis, nors įsigaliojus naujajam CK, Žemės nuomos įstatymas nuo 2001 m. liepos 1 d. pripažintas netekusiu galios, o Vyriausybės nutarimas Nr. 987 – nuo 1999 m. birželio 10 d., todėl ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal anksčiau galiojusius įstatymus, įsigaliojus naujajam CK negalima. Dėl to kasatorius mano, kad teismas bet kokiu atveju neturėjo teisės pripažinti sutarties negaliojančia, nes CK nenustatyta sandorio negaliojimo pagrindų, analogiškų sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės nuomos įstatymo nuostatoms.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybės kontrolė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              Trečiojo asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Tvarkos 8.1.2 punkto normos turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad žemės sklypo nuoma ne aukciono tvarka galima tik esant tiesioginiam žemės sklypo ir jame esančio statinio eksploatavimo ryšiui, t. y. kai žemės sklypo reikia šiam statiniui eksploatuoti. Kasatoriaus įsigyta tvora neturi  savarankiškos naudojimo paskirties ir viena negalėtų būti naudojama kokiai nors ūkinei veiklai. Kasatoriui neturint nekilnojamojo turto ir įsigijus tik laikiną statinį (tvorą) išsinuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka nebuvo teisinio pagrindo. Teisės aktuose nenustatyta galimybės be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Dėl to, trečiojo asmens nuomone, teismai turėjo teisinį pagrindą ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

              Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai nurodo nukrypimą nuo teismų praktikos ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2005. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis  neteko galios atnaujinus procesą šioje byloje ir pakeitus teismų priimtus procesinius sprendimus.

              Trečiasis asmuo nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl pagrindų tenkinti priešieškinį buvimo ir nurodo, kad žala kasatoriui byloje pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodyta. Kasatoriaus nurodomos išlaidos ne tik neįrodytos, bet ir nesusijusios su objektu, kurį turėjo statyti sklype nuomininkas. Kasatoriaus nurodomi tariamai neteisėti VĮ Registrų centro, Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai su prašoma priteisti žala nesusiję priežastiniu ryšiu. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kasatoriaus neveikimą vertino kaip neatsargius ir nesąžiningus veiksmus įgyjant laikiną statinį – tvorą, sudarant nuomos sutartį ne aukciono tvarka, vilkinant pradėti vykdyti sutarties sąlygą.

              Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Generalinė prokuratūra prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              Trečiojo asmens nuomone, kasatorius nepagrįstai akcentuoja nuomos teisinių santykių tęstinumą. Pagal sutarties nuostatas aišku, kad UAB ,,Nauda“ nuomos sutartis buvo nutraukta, taigi, kitas nuomininkas neperėmė ankstesniojo teisių ir pareigų. Prieš ginčijamą sandorį susiklostę santykiai dėl naudojimo sklypu negali turėti įtakos ginčijamo nuomos sutarties teisėtumui ir pagrįsti, jog buvo teisinis pagrindas valstybės žemę išnuomoti ne aukciono tvarka. Be to, teisinių santykių tęstinumas dar neįrodo tų santykių teisėtumo.

              Trečiasis asmuo nesutinka su kasatoriaus nuomone, kad apeliacinės instancijos teismas taikė negaliojusią teisės normą. Teismai, pripažindami ginčijamus sandorius negaliojančiais, rėmėsi jų sudarymo metu galiojusiomis teisės normomis, kurios galimybę ne aukciono tvarka nuomoti valstybinę žemę siejo su pastatų sklype buvimu, taip pat tiesioginiu žemės ir statinio ryšiu.

              Trečiasis asmuo teigia, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, kad tvora atitiko pastatui keliamus reikalavimus (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, STR 1.11.01:1996 ,,Statinių priėmimo naudoti tvarka“ 2.3 punktas). Aplinkybė, kad ji neteisėtai buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, automatiškai nesuteikia šiam objektui pastato statuso. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sklype nebuvo  kasatoriui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.  Be to, žemės sklypas išnuomotas tikslinei paskirčiai, todėl aišku, kad jis nebuvo skirtas tvorai eksploatuoti. Trečiasis asmuo daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė valstybinės žemės nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

              Dėl CK 4.105 straipsnio taikymo trečiasis asmuo nurodo, kad ginčas dėl žemės sklypo nuomos teisėtumo kilo dar 2002 m., tačiau, šalims sudarius taikos sutartį, byla buvo nutraukta, vėliau atnaujintas procesas byloje ir byla nagrinėta iš naujo. Neatsižvelgdamas į vykstantį teisme ginčą, kasatorius ir toliau vykdė tam tikrus darbus ir leido nuostoliams didėti, taigi jis prisiėmė neigiamų padarinių riziką.

              Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo taikytomis CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatų, 6.272 straipsnio, kartu pagrįstai konstatavo, jog neįrodyta kasatoriui padaryta žala.

              Trečiasis asmuo nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos grindžiami viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2005. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis netekusi teisinės galios atnaujinus procesą šioje byloje ir pakeitus teismų priimtus procesinius sprendimus.

              Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              Trečiasis asmuo sutinka su teismų išvada, kad sklype buvusi tvora neatitinka statinio sąvokos, todėl ginčijama nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta, nes kasatorius neturėjo šiame sklype jam nuosavybės teise priklausančio statinio.

              Trečiasis asmuo sutinka ir su teismo išvada, kad kasatorius veikė nesąžiningai, nes įsigijo tvorą vien tam, jog žemę galėtų išsinuomoti lengvatine tvarka.

              Nėra pagrindo, trečiojo asmens nuomone, naikinti teismo sprendimą CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes naujojo CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatytas analogiškas teisinis reglamentavimas dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu.

              Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Ieškovas nurodo, kad kasatorius nepagrįstai ginčijamą sutartį traktuoja kaip vieną tęstinę valstybinės žemės nuomos sutartį, kurioje keitėsi tik vienas šios sutarties elementas – sutarties šalis nuomininkas. Valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama griežtai laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Viešojoje teisėje leidžiama tai, kas tiesiogiai nurodyta. Taigi sandoriai dėl valstybės turto gali būti sudaromi tik tais atvejais, kai tai tiesiogiai leidžiama įstatymuose. Dėl to apskrities viršininkas, sudarydamas su bendrovėmis nuomos sutartis, privalėjo pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą iš naujo vertinti nuomininkų teisę be aukciono nuomoti. Taigi, ankstesnė nuomos sutartis nelemia valstybės prievolės sudaryti naują valstybės žemės nuomos sutartį tomis pačiomis sąlygomis. Be to, ankstesnės nuomos sutartys įsakymais buvo nutrauktos, todėl nėra dviejų sutarčių tęstinumo. Ieškovas pažymi, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo reglamentuojamas nuomos teisės perleidimo ir sudarytų nuomos sutarčių tęstinumas.

              2. Ieškovo nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nuomos sutarties sudarymo metu galiojusias materialiosios teisės normas (žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, Tvarkos 8.1.2 punktas), nes šiame žemės sklype yra kasatoriui priklausanti tvora. Dėl kasatoriaus argumento, kad tvoros teisinės registracija jau buvo atlikta iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ši teisinė registracija byloje nenuginčyta, todėl buvo teisinis pagrindas sudaryti nuomos sutartį ne aukciono tvarka, ieškovas paaiškina, jog tvora buvo įregistruota kaip kitas statinys, t. y. šis objektas priskirtinas inžineriniams statiniams, ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002), todėl ji gali būti vertinama kaip statinys, bet ne kaip pastatas. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendyje konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos viršininkas A. D., žinodamas, kas sklype yra tik laikinas statinys, išdavė pažymėjimą su jame įrašytais neteisingais duomenimis. Šio suklastoto dokumento pagrindu laikinas statinys buvo neteisėtai parduotas kaip nekilnojamasis turtas ir atlikta jo teisinė registracija. Šių aplinkybių pagrindu ieškovas daro išvadą, kad, nesant kitokių duomenų apie kasatoriui priklausantį nekilnojamąjį turtą, jis neįgijo teisės lengvatine tvarka išsinuomoti valstybinę žemę.  

              3. Ieškovas pažymi, kad pagal CK 4.105 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas teisės į žemę praradimo padariniai priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinio savininko ar nuomininko kaltės. Nagrinėjamu atveju taikyti CK 4.105 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra pagrindo, nes nuomos sutartis pripažinta negaliojančia dėl kasatoriaus kaltės, o ši neatskiriama nuo nesąžiningumo. Kasatorius yra verslininkas, profesionalas, turi elgtis atsakingai, apdairiai ir rūpestingai, tačiau akivaizdu, kad sąmoningai siekė be aukciono išsinuomoti neužstatytą žemės sklypą. Kadangi jis veikė nesąžiningai, tai jo veiksmai neteisėti ir negali sukurti teisinio rezultato, kurio siekė. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo taikyti CK 4.105 straipsnio 2 dalies nuostatą.

              4. Kasatorius savo nuostolius kildina iš sutartinių įsipareigojimo (konsultacijų, rangos santykių preliminariųjų sutarčių ir pan.) nevykdymo. Ieškovo nuomone, faktinis tokio reikalavimo pagrindas – jo teisėtų lūkesčių susiformavimas, investuojant lėšas į šias sutartis ir gaunant lėšų avansu pagal sutartis.  Kasatoriaus nurodomos sutartys sudarytos prasidėjus ginčui teisme. Be to, iš neteisėto sandorio negali susiformuoti teisėti lūkesčiai. Ieškovas pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir pagrįstai atmetė priešieškinį. Kasatorius nuostoliais įvardija ir žemės nuomos mokestį už nuomotą ir naudotą žemę. Ieškovas su tuo nesutinka ir pažymi, kad kasatorius, nors ir ne pagal nuomos sutarties sąlygas, bet naudojosi žemės sklypu, todėl už naudojimąsi turėjo mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutarties pripažinimas niekine ir negaliojančia nereiškia, kad pagal žemės nuomos sandorį atsiradę teisiniai santykiai netenka teisinės reikšmės – pripažinus ją negaliojančia, neišnyksta naudojimo žeme faktas ir iš to kylantys teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/1999; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).

              5. Ieškovas nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio    4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2005. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neteko teisinės galios atnaujinus procesą šioje byloje ir pakeitus teismų priimtus procesinius sprendimus.             

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

            Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegijos procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymą, civilinės atsakomybės atsiradimą, proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamais teisės taikymo klausimais.

            Dėl valstybinės žemės nuomos santykių reglamentavimo, sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių tęstinio pobūdžio konstatavimo

   Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino žemės nuomos teisinių santykių tęstinumo ir iki sutarties su kasatoriumi sudarytų sutarčių teisėtumo.

           Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 205 „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ gamybos-paslaugų bendrovei „Nauda“ buvo skirtas apie 1 ha sklypas J. Paleckio g. 7 (vėliau - Ukmergės g. 14A, Konstitucijos pr. 14A). Šiame sprendime konstatuojama, kad žemės sklypas skirtas daugiaaukštei automobilių aikštelei projektuoti ir statyti. Šie santykiai buvo reglamentuoti Žemės kodekse (neteko galios 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535). Žemės kodekso         13 straipsnyje nustatyta, kad žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka ir jie skiriami Vyriausybės nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, šio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Žemės kodekso 15 straipsnyje nustatyta prašymų suteikti žemės sklypus pateikimo ir nagrinėjimo tvarka (ši norma nukreipė į kitą teisės aktą).

Žemės reformos įstatyme (priimtas 1991 m. liepos 25 d.) buvo reglamentuojama valstybinės žemės fondo sudarymas, žemės reformos vykdymas, nustatyta žemės grąžinimo buvusiems savininkams, taip pat valstybinės žemės pardavimo ir nuomos tvarka ir eiliškumas. 1992 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 46 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos principu; 128 straipsnio 2 dalyje – valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma įstatyme. 1993 m. gruodžio 23 d. priimtu Žemės nuomos įstatymu reglamentuojami privačios ir valstybinės žemės nuomos santykiai, žemės nuomos sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarka, atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. 1994 m. balandžio 26 d. priimtu Žemės įstatymu siekta reglamentuoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisinius santykius ir jų apsaugą. 1998 m. gegužės 12 d. priimtame Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai (visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės), atskleistas jų turinys.      2000 m. liepos 18 d. priimtas Civilinis kodeksas (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), kurio 6.551 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį, šio straipsnio 2 dalyje – išimtis, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu galiojusioje Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies normoje. Žemės nuomos santykius reglamentuojančios įstatymų nuostatos sukonkretinamos Vyriausybės nutarimuose. Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Pardavimo ir nuomos tvarkos 7 ir 8 punktuose taip pat buvo nustatyti valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka atvejai. Valstybinės žemės pardavimo ir nuomos aukciono ir ne aukciono tvarka principinės nuostatos buvo suformuluotos Žemės reformos įstatyme, Žemės įstatyme, Žemės nuomos įstatyme. Pagal Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį valstybinė žemė paprastai išnuomojama aukcione Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau tam tikrais atvejais ji gali būti išnuomojama ir ne aukciono tvarka. Tai nustatyta Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio      2 dalyje, pagal kurią žemė išnuomojama aukcione, jeigu ji neužstatyta būsimam nuomininkui priklausančiais statiniais, kurie neišnuomojami kartu su šia žeme, ir nenumatyta šią žemę priskirti pagal teritorinio planavimo dokumentus formuojamai būsimojo nuomininko žemėnaudai. Pažymėtina, kad Žemės reformos įstatyme nustatyta, jog žemės pardavimo tvarką pavedama reglamentuoti Vyriausybei. Šio įstatymo 8 straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad „ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose žemė parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“. Taigi Vyriausybė minėtuose punktuose tik sukonkretino ne aukciono tvarka parduodamų ir nuomojamų valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pagrindus. Pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1–7.1.8 punktuose nustatyta valstybinės žemės pardavimo ne aukciono tvarka bei 8.1.1–8.1.18 punktuose – valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka atvejai iš esmės buvo pagrįsti atskirų žemės santykius reguliuojančių įstatymų normomis bei objektyviomis aplinkybėmis, kurios suponuoja būtent tokią (ne aukciono tvarka) valstybinės žemės nuomos ar pardavimo tvarką (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimo konstatuojamos dalies 1.5 punktą). Vadovaujantis tuo, kas aptarta, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį su UAB ,,Nauda“ teisės aktai nenustatė, jog valstybinė žemė išnuomojama aukciono tvarka, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, kai galėjo būti išnuomojama ne aukciono tvarka.

             Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1997 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1226V „Dėl UAB „Nauda“ sklypo Ukmergės g. ribų ir dydžio nustatymo“ patikslino nurodyto sprendimo 14 punktu skirto sklypo dydį ir nustatė, kad UAB „Nauda“ daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti išnuomojamas žemės sklypas yra 6430 kv. m, žemės sklypo nuomos terminas – 99 metams. Valstybinės žemės nuomos santykiai su               UAB „Nauda“ buvo įforminti 1997 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. 341 NO 1/97-14041, sutartis 1997 m. spalio 21 d. įregistruota Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre (reg. Nr. 01/26039). Taigi valstybinės žemės sklypas nurodyta sutartimi ne aukciono būdu buvo išnuomotas UAB „Nauda“. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vertino valstybinės žemės nuomos sutartį, teisinį reglamentavimą, taip pat žemės sklype buvusio statinio (tvoros) teisinį statusą, pasisakė dėl nuomos sutarties, sudarytos su UAB ,,Nauda“, teisėtumo bei pažymėjo, kad nuomos sutarties sudarymo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (nutarimas galiojo iki 1999 m. birželio 2 d.), kuriuo leidžiama išnuomoti valstybinį žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai ne aukciono būdu tik šiame teisės akte nustatytais atvejais (8.1–8.8, 8.1.19 punktai). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas nė vienas atvejis, leidžiantis šiai bendrovei išnuomoti ginčo sklypą ne aukciono būdu. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai nevertino pirminės valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumo.

            Kasaciniame skunde teigiama, kad iki valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sutarties sudarymo tarp UAB ,,Nauda“ ir valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities  viršininko, buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, ir tokiu būdu 1997 m. spalio 20 d. nuomos sutartis iš esmės formalizavo jau nuo 1989 m. besitęsiančius faktinius valstybinės žemės nuomos santykius, ir pažymima, jog šie faktiniai santykiai buvo laikomi nuomos sutartiniais santykiais ir tai patvirtina Vyriausybės 1992 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 160 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“ 1 punkto nuostata, kad valstybinės žemės nuomos mokestį taip pat moka ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą naudotis valstybinę žemę. Jau minėta, kad, sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, turėjo būti laikomasi teisės aktais nustatytos valstybinės žemės nuomos tvarkos. Pažymėtina, pagal Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. balandžio 22 d. pažymą Nr. 21-04-04-12793 UAB ,,Nauda“ nuo 1989 m. iki 1998 m. sausio 20 d. žemės nuomos mokesčio nemokėjo.

              Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino žemės nuomos teisnių santykių tęstinumo ir šiuo aspektu sudarytų sutarčių teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad UAB ,,Nauda“ 1997 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą nutraukti sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Nuomos sutartis su UAB ,,Nauda“1998 m. sausio 16 d Vilniaus apskrities viršininko įsakymu ,,Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste išnuomojimo uždarai akcinei bendrovei ,,Korekt“ buvo nutraukta ir sudaryta nuomos sutartis su UAB „Korekt“, kuri 1998 m. lapkričio    18 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai nutraukti su ja sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Vilniaus apskrities  viršininkas 1998 m. gruodžio 7 d. įsakymo ,,Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste ne aukciono būdu išnuomojimo uždarai akcinei bendrovei ,,Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ 1 punktu nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartį su UAB ,,Korekt“,   2 punktu sprendė dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo su atsakovu. Vilniaus apskrities  viršininkas 1998 m. gruodžio 7 d. sudarė ne aukciono būdu valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 767, N 01/98-19898 su kasatoriumi. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiškai reikšmingų faktų visumą ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko ir UAB „Nauda“ sudaryta sutartis pasibaigė ją nutraukus ir esminės reikšmės ginčijamos sutarties teisėtumui neturi, tačiau jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ši valstybinės žemės nuomos sutartis ne aukciono būdu negalėjo būti sudaryta. Be to, apeliacinės instancijos teismas chronologine tvarka išanalizavo visas sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymus dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo (nuomininko prašymu) ir valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo su kita įmone, taip pat vertino žemės sklype buvusio statinio (tvoros) teisinį statusą, jo perleidimo sutartis, teisinę registraciją, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo teigti buvus tęstiniams žemės nuomos santykiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės nuomos sutartyse numatyta viena ir ta pati tikslinė žemės nuomos sutarties paskirtis – daugiaaukštei automobilių stovėjimo aikštelei su polifunkciniu centru statyti ir eksploatuoti, nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo vientisa ir tęstinė sutartis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties tęstinumas nereiškia jos teisėtumo.

             Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad valstybės institucija (Vilniaus apskrities viršininkas), sudarydama su kiekvienu nuomininku valstybinės žemės nuomos sutartį, privalėjo vadovautis šių sutarčių sudarymo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais valstybinės žemės nuomos teisinius santykius t. y. sudarydama naują valstybinės žemės nuomos sutartį su kitu nuomotoju, valstybės institucija turėjo įvertinti kiekvieno nuomininko teisę be aukciono išsinuomoti žemės sklypą, statinių buvimą (nebuvimą) šiame sklype ir pan. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai nevertino sudarytų sutarčių tęstinumo ir jų teisėtumo nelaikytini pagrįstais.

              Ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo ir valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukcione asmeniui, kurio pasiūlytas nuomos mokestis yra didžiausias. Teisė dalyvauti aukcione negali būti ribojama. Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybinė žemė užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, ji išnuomojama be aukciono Vyriausybės nustatyta tvarka (1998 m. kovo 24 d. redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.). Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 8.1.1–8.1.18 punktuose detalizuojami ne aukciono tvarka valstybinės žemės nuomos atvejai. Jau minėta, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame          CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatytas analogiškas teisinis reglamentavimas dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, jog ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarties pripažinimo negaliojančia 2002 m. lapkričio 5 d., t. y. jau galiojant naujajam CK. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti iki CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nenustatyta tokio sandorio negaliojimo pagrindo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatų. Bylą nagrinėję teismai konstatavo įstatymo taikymui būtinus teisiškai reikšmingus faktus ir pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio     7 d. įsakymo ir 1998 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties (Nr. 767, N 01/98-19898), kuria UAB „Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos“ (dabar UAB „Energo Development“) be aukciono išnuomotas 6430 kv. m valstybinės žemės sklypas Vilniuje, Ukmergės g. 14A (Konstitucijos pr. 14 A) (kadastro Nr.0101/0032:250), sudarymo metu UAB „Energo Development“ nurodytame sklype nuosavybės ar nuomos teise turėjo kokių nors pastatų, kurių eksploatacijai ne aukciono būdu galėjo būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Bylos duomenimis, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia metu, taip pat pastatų, dėl kurių ne aukciono būdu galėjo būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas,  šiame sklype nebuvo.

             Kasaciniame skunde teigiama, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nepažeidė tuo metu galiojusių imperatyviųjų teisės normų, nes buvusios sąlygos atitiko sutarties sudarymo metu galiojusias Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bylą nagrinėję teismai, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, konstatavo, kad, priimant įsakymą ir sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, valstybiniame žemės sklype buvo įregistruotas tik atsakovui priklausantis statinys (tvora), t. y. jame nebuvo jokių nei šiam juridiniam asmeniui, nei kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančių ar nuomojamų pastatų, kurių buvimas šiame valstybinės žemės sklype pagal teisės aktus suteiktų teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl kasatoriaus 1998 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytos tvoros statuso, t. y. ar tvora atitinka statinio ar pastato apibūdinimą, kuriam eksploatuoti be aukciono galėjo būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tvora buvo įregistruota kaip kitas statinys ir įrodymų visumos pagrindu, taikytinu teisiniu reglamentavimu sprendė, kad šis objektas priskirtinas inžineriniams statiniams, ir negali būti vertinamas kaip pastatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. V. S., kt., bylos Nr. 3K-7-658/2002). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką asfalto danga priskiriama prie statinių, kurie neturi aiškios funkcinės paskirties (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008; kt.), todėl žemės sklype esantys nebaigti statyti statiniai (inžineriniai) – stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. 4400-1653-4004, Nr. 4400-1653-4015), padengtos asfalto danga, priskirtinos neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams, kuriems eksploatuoti valstybinės žemės sklypas išnuomotinas ne aukciono būdu.

             Kasaciniame skunde teigiama, kad statinio (tvoros) teisinė registracija jau buvo atlikta iki pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovu sudarymo, ši teisinė registracija byloje nenuginčyta, todėl buvo teisinis pagrindas sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį ne aukciono būdu. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendyje konstatuota, jog suklastoto dokumento pagrindu laikinas statinys buvo parduotas kaip nekilnojamasis turtas ir atlikta jo teisinė registracija (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-31/2009). Apeliacinės instancijos teismas statinio teisinės registracijos teisėtumą įvertino kartu su kitais bylos įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje           V. Z. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-157/2013; kt.). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sklype nebuvo kasatoriui nuosavybės teise priklausančio statinio, atitinkančio teisės aktuose apibrėžtą pastato sąvoką; be to, žemės sklypas išnuomotas tikslinei paskirčiai, todėl aišku, kad jis nebuvo skirtas statiniui (tvorai) pagal tikslinę paskirtį eksploatuoti. Be to, apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad nei atsakovo sudarytoje, nei kitų bendrovių sudarytose žemės sklypo nuomos sutartyse nenurodyta, kad žemė išnuomojama tiesioginei pastatų eksploatacijos paskirčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog ne aukciono tvarka įgyjama teisė į valstybinės žemės nuomą yra nustatyta kaip išimtinė–lengvatinė tiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių, ir tai žemei, kuri reikalinga šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį Nr. 3K-3-344/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis (žr. ten pat).

             Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai teisingumo ir sąžiningumo principams, įsigyjant statinį (tvorą), buvo siekiama sukurti sąlygas įgyti valstybinės žemės nuomos teisę ne aukciono būdu ir jį panaudoti saviems tikslams. Teisėjų kolegijos požiūriu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai neteisėtus veiksmus įžvelgė tiek valstybės institucijų, tiek ir atsakovo veiksmuose įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas ginčo teisiniuose santykiuose, todėl toks valstybinės žemės nuomos sandoris pagrįstai pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį Nr. 3K-3-344/2011).

  Kasaciniame skunde teigiama, kad valstybinės žemės sklype buvusi tvora siejosi su daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statyba ir eksploatacija, nes ji buvo planuojamo statyti komplekso sudėtinė ir neatskiriama dalis. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, kasatoriui neturint nekilnojamojo turto valstybinės žemės sklype ir įsigijus tik laikiną statinį (tvorą), išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu nebuvo teisinio pagrindo; teisės aktuose nenustatyta galimybės be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegija atmeta nurodytus kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl atsakovui padarytos žalos konstatavimo, įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog neįrodytas žalos padarymas, nes nepateikta duomenų apie kasatoriaus pateiktų sutarčių įvykdymą. Kasatoriaus teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina tam tikrų darbų atlikimą, teismas neteisingai vertino priežastinį kasatoriaus pateiktų įrodymų ir patirtos žalos ryšį; neišanalizavo pateiktų įrodymų. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad proceso normų nereikalaujama sprendime perteikti įrodymų turinio, o tik juos įvertinti, jų pagrindu nustatant tam tikras aplinkybes, t. y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktai). Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai buvo ar jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas, (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje     V. I., kt. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismas analizavo visus į bylą kasatoriaus pateiktus įrodymus ir sprendė, kad iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog kasatorius patyrė žalos (nuostolių). UAB „Energo Development“ žala (nuostoliais) laiko savo tiesiogines išlaidas, susijusias su galimu sutartinių įsipareigojimų vykdymu gaunant konsultacijas dėl paruošiamųjų statybos darbų išnuomotame valstybinės žemės sklype, sudarant rangos sutartis, taip pat preliminariąsias sutartis dėl statomų patalpų pirkimo ir kt. Faktinis šio reikalavimo pagrindas – teisėtų lūkesčių susiformavimas, investuojant lėšas į pirmiau nurodytas sutartis. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog sutartys nesusijusios su daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statyba, nes sutarčių turinys šią sąsają patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, nurodė, jog  kasatorius nepateikė įrodymų, kad realiai patyrė turtinių nuostolių, t. y. kad realiai vykdė nurodytas sutartis, mokėjo už paslaugas pagal nurodomas sutartis, kad pateiktos sutartys yra susijusios su valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos tikslinės paskirties įgyvendinimu, kad dėl sutarčių vykdymo patyrė realios žalos (nuostolių) ir pan. Kasatoriaus teigimu, žala atsiranda, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai ir atsiranda turtiniai praradimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad turtiniams praradimams pagrįsti kasatorius įrodymų nepateikė. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nurodomos faktinės aplinkybės, susijusios su sutarčių vykdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vertino kasatoriaus byloje pateiktus įrodymus; nėra pagrindo teigti, jog išvados neatitinka bylos duomenų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, iš naujo bylos faktų nenustatinėja. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad kasatoriaus priešieškinyje nurodytos aplinkybės dėl galimos patirtos žalos (nuostolių) yra pagrįstos bylos duomenimis.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Neįrodinėtinų aplinkybių sąrašas pateiktas CPK 182 straipsnyje. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009;    2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kt., Nr. 3K-3-344/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išanalizuoti bylos įrodymai; tai, jog kasatorius nepateikė pakankamai įrodymų priešieškinio reikalavimams pagrįsti, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad teismas nevertino atsakovo pateiktų teisinių argumentų ir įrodymų dėl žalos (nuostolių) konstatavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino visus byloje pateiktus įrodymus, atsakovui buvo suteiktos visos įstatyme nustatytos galimybės įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įrodinėjimo galimybės byloje nebuvo saistomos valstybės kontrolės medžiagos duomenimis. Nagrinėjamu aspektu aktualioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimas dėl to, kad nacionaliniai teismai laikė save susaistytais ankstesnių administracinių institucijų pateiktų išvadų, nesvarstant jų nepriklausomai (žr. Obermeier v. Austria, judgment of 28 June 1990, Series A no. 179, p. 22‑23, § 69‑70; Terra Woningen B. V. v. Netherlands, judgment of 17 December 1996, Reports 1996‑VI , p. 2122‑23, § 52‑55; I. D. v. Bulgaria, no. 43578/98, April 2005, § 46 and 50‑55; Capital Bank AD v. Bulgaria, no. 49429/99, 24 November 2005 ir kt.). Pavyzdžiui, sprendime Capital Bank prieš Bulgariją EŽTT yra pažymėjęs, kad, nors Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga) aiškiai neįtvirtina procesinių reikalavimų ir teisminės peržiūros stoka savaime nepažeidžia šio straipsnio nuostatų, bet koks teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi būti lydimas procesinių garantijų, suteikiančių suinteresuotam individui ar juridiniam asmeniui pagrįstą galimybę pristatyti savo bylą kompetentingoms institucijoms, turint tikslą veiksmingai užginčyti priemones, ribojančias jų teises, įtvirtintas atitinkamoje Konvencijos nuostatoje (žr. cituotą Capital Bank AD v. Bulgaria, § 134).

              Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius patyrė žalos (nuostolių) mokėdamas žemės nuomos mokestį už nuomotą ir naudotą žemę. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo šioje byloje kasatoriui priteisti jo mokėtą žemės nuomos mokestį už išsinuomotą valstybinės žemės sklypą, nes kasatorius faktiškai naudojosi išsinuomotu žemės sklypu savo ūkinėje veikloje, nors ir ne pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad žalą (nuostolius) nagrinėjamu atveju sudaro ir kasatoriaus mokėtas valstybinės žemės nuomos mokestis. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad visą sutarties galiojimo laiką kasatorius naudojosi sklypu, vykdė sutartimi neaptartą komercinę veiklą, teikdamas automobilių stovėjimo aikštelės paslaugą, todėl už naudojimąsi perduotu turtu privalėjo mokėti nuomos mokestį. Teismai pažymėjo, kad to, kas įvykdyta iki sutarties nutraukimo, negalima išreikalauti. Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos techninio sporto draugija v. UAB „Pas Ąžuolą“, bylos Nr. 3K-3-449/2008; 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-377/2010; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; kt.) (Žemės nuomos įstatymo                8 straipsnio 2 dalis, CK 6.545 straipsnio 1 dalis).

              Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs valstybės institucijų neteisėtus veiksmus (priimant administracinį aktą dėl sutarties sudarymo, sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį), nepagrįstai perkėlė visus dėl šių veiksmų atsiradusius padarinius kasatoriui. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pripažintas bendrasis principas, kad valstybės valdžios institucijoms neturėtų būti užkirsta galimybė ištaisyti savo padarytas klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo – priešinga pozicija pažeistų nepagrįsto praturtėjimo doktriną; kita vertus, šis principas negali vyrauti situacijose, kai individas turi patirti nepagrįstai didelę naštą dėl jam pritaikytos priemonės; pati valstybė turi prisiimti visą atsakomybę dėl savo padarytų klaidų, ir tos klaidos jokiu būdu neturi būti taisomos kitų asmenų interesų sąskaita (žr. Stretch v. United Kingdom, no. 44277/98, 24 June 2003, § 38; Moskal v. Poland, no. 10373/05, 15 September 2009 ir kt.). EŽTT iš esmės sutinka, kad ultra vires doktrinos taikymas suteikia svarbius saugiklius (apsaugą) nuo vietos ar įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų, veikiančių ne pagal vidaus teisę suteiktą kompetenciją,  piktnaudžiavimo suteikta galia; EŽTT neginčija šios doktrinos, kuri iš tiesų atspindi teisės viršenybės, sudarančios Konvencijos pagrindą, mintį,  tikslo ar naudingumo; vis dėlto pabrėžtina, kad taikant šią doktriną turi būti gerbiamas proporcingumo principas (žr. cituotą Stretch v. United Kingdom, § 38, taip pat Dacia S. R. L. v. Moldova, no. 3052/04, 18 March 2008, § 63). Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad visos faktinės bylos aplinkybės dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų leidžia spręsti, kad būtų pagrindas atmesti kasatoriaus reikalavimą atlyginti žalą, jei ji ir būtų įrodyta. Teisėjų kolegija pažymi, nors bylą nagrinėję teismai šiuo aspektu pasisakė tik dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų, tačiau, spręsdami dėl padarinių taikymo ir įpareigojimo grąžinti valstybinės žemės sklypą valstybės įgaliotai institucijai, nurodė, jog abi sutarties šalys yra atsakingos dėl neteisėto sandorio padarinių.

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas įpareigotas ieškovo prašomu terminu atlaisvinti sklypą, tačiau nėra galutinai išspręsta dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių.              Vertindami bylos aplinkybes, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad sudarant  valstybinės žemės nuomos be aukciono sutartį UAB ,,Energo Development“ ir Vilniaus apskrities viršininkas veikė pažeidžiant galiojančius teisės aktus, reglamentavusius ir reglamentuojančius valstybinės žemės be aukciono nuomos santykius, todėl atsakovui negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis 6430 kv. m valstybinės žemės sklypu Vilniuje, Konstitucijos pr. 14 A, atsakovas         UAB ,,Energo Development“ pagrįstai įpareigotas ieškovo prašomu terminu atlaisvinti sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, nusprendę panaikinti ginčijamą administracinį aktą ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, turėjo spręsti dėl kitų teisės į žemės sklypą praradimą padarinių (CK 4.105 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė ir nurodė, kad abi šalys yra atsakingos dėl neteisėto sandorio, todėl jos abi atskiru susitarimu turi pareigą spręsti išpirkti ar likviduoti 6430 kv. m valstybės žemės sklype (kadastro Nr. 0101/0032:250), esančius įrenginius – stovėjimo aikšteles (aikštelių plotas 1282,49 kv. m, statybos pradžia 2008 m., kadastro duomenų nustatymo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo data – 2008 m. rugpjūčio 26 d., unikalus Nr. 4400-1653-4004 ir Nr. 4400-1653-4015). Kasatorius apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, priėmęs tokį sprendimą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė įpareigojimo spręsti padarinių klausimą bendru sutarimu. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentą, kad galutinai neišspręsta dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių. Teisėjų kolegijos požiūriu, šis klausimas gali būti išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo, kuris turi spręsti dėl CK 4.105 straipsnyje nustatytų teisės į žemės sklypą praradimo padarinių (aikštelių plotas 1282,49 kv. m, unikalus Nr. 4400-1653-4015,           Nr. 4400-1653-4004, statybos pradžia – 2008 m., kadastro duomenų nustatymo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo data – 2008 m. rugpjūčio 26 d.), atsižvelgiant ne tik į kasatoriaus, bet ir valstybės institucijų neteisėtus veiksmus, taip pat į tai, kad byla nagrinėjama nuo 2002 m., byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta atlikti bet kokius veiksmus išnuomotame valstybinės žemės sklype ir kt., aiškinantis, ar šios aikštelės statytos, laikantis jų statybą reglamentavusių teisės aktų nuostatų, taip pat nustatant ir kitus teisiškai reikšmingus faktus sprendžiant dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių nagrinėjamoje byloje; pasiūlant šalims teikti papildomus įrodymus šiuo klausimu ir pan.

Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių panaikina ir perduoda šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 362 straipsnio 2 dalis). Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų  kolegija nepasisako, nes jie teisiškai nereikšmingi ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 40,40 Lt. Tenkinus dalį kasacinio skundo ir grąžinus bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutarties dalį dėl teisės į žemės sklypą praradimo padarinių panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio     18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Gražina Davidonienė

         Janina Januškienė

         Rimvydas Norkus