Civilinė byla Nr. e2A-105-253/2021
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09018-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3
2.5.4.10; 2.6.9.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 25 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. J., L. J., L. J. gamybinės-komercinės firmos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal M. J., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą P. I., ieškinį atsakovams Ž. J., L. J., L. J. gamybinei-prekybinei firmai dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: priteisti ieškovui M. J. solidariai iš atsakovų Ž. J., L. J. ir L. J. gamybinės-komercinės firmos 8 711,62 Eur be pagrindo įgytą sumą, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, jog ieškovas M. J. yra nekilnojamojo turto – negyvenamosios patalpos –prekybinio kiosko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Nekilnojamąjį turtą ieškovas įgijo mirus tėvui P. J. (mirė (duomenys neskelbtini) pagal jo sudarytą 2015 m. vasario 3 d. testamentą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės G. K., notarinio registro (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties ieškovas M. J., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą mamos P. I., inicijavo palikimo priėmimą, pateikdamas 2015 m. vasario 27 d. pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarui, tačiau paveldėjimo procesas dėl jam iškeltos civilinės bylos, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo sustabdytas.
3. Ieškovo tėvas P. J. testamento sudarymo ir savo mirties metu taip pat turėjo du vaikus iš ankstesnių santuokų, t. y. sūnų (atsakovą) Ž. J. ir dukterį O. J., jie mirus tėvui inicijavo civilinę bylą, siekdami, kad teismas pripažintų 2015 m. vasario 3 d. testamentą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės G. K., notarinio registro (duomenys neskelbtini), negaliojančiu. Civilinis procesas dėl šio ginčo užtruko ilgiau kaip trejus metus. Pagal O. J. ir Ž. J. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu atsakovui M. J. civilinė byla Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose iškelta 2015 m. vasario 23 d. Klaipėdos apylinkės teismas (Klaipėdos rajono rūmai) 2017 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovų O. J. ir Ž. J. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos apylinkės teismo (Klaipėdos rajono rūmų) sprendimą paliko nepakeistą. Suėjus kasacinio skundo padavimo / priėmimo terminams, ieškovas, atstovaujamas atstovės pagal įstatymą mamos P. I., įregistravo nuosavybės teise po tėvo mirties priimtą palikimą (turtą) savo vardu viešuosiuose registruose. Būtent dėl šių priežasčių VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad prekybinį kioską ieškovas M. J. įgijo 2019 m. kovo 29 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, t. y. ieškovo nuosavybes teisės į nekilnojamąjį turtą – prekybos kioską, viešuosiuose registruose išviešintos tik nuo 2019 m. kovo 29 d. (įrašas galioja nuo 2019 m. balandžio 11 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Minėtu sprendimu nusprendė ieškovui M. J. priteisti solidariai iš atsakovų Ž. J., L. J., L. J. gamybinės-prekybinės firmos 7 836,62 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinį dalį atmetė; priteisė iš atsakovų 585,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 195,00 Eur ieškovui M. J., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą P. I.; priteisė iš atsakovų 131,40 Eur žyminio mokesčio valstybei, t. y. po 43,80 Eur.
5. Dėl paveldėjimo atsiradimo momento. Teismas konstatavo, jog nežiūrint to, kad dėl ilgą laiką trukusių teisminių procesų ieškovo nuosavybės teisė į jam po tėvo mirties tekusį turtą išviešinta tik 2019 m. kovo 29 d. (įrašas galioja nuo 2019 m. balandžio 11 d.), tačiau, vadovaujantis retrospektyviu paveldėjimo teisinių santykių pobūdžiu, visos teisės ir pareigos, visi palikimo priėmimo teisiniai padariniai ieškovui M. J. dėl ginčo prekybos kiosko atsirado nuo jo tėvo P. J. mirties momento, t. y nuo (duomenys neskelbtini).
6. Dėl negautų pajamų. Teismas pripažino, kad atsakovai nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. balandžio 1 d. be teisinio pagrindo naudodamiesi ir disponuodami ieškovui M. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu – prekybos kiosku gavo finansinę naudą.
7. Teismas nustatė, kad ieškovo atstovė savo parašu patvirtino, jog gavo nuompinigius – po 175,00 Eur už prekybos kiosko nuomą 2016 m. gruodžio mėn., 2017 m. sausio–balandžio mėnesiais, t. y. iš viso už 5 mėn., tai sudaro 875,00 Eur. Nusprendė, jog ši ieškinio dalis tenkintina iš dalies, atitinkamai mažinant ieškovui priteistiną sumą iki 7 836,62 Eur, ir nuo šios sumos iš atsakovų priteistos 5 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalis).
8. Dėl atsakovo teisės gauti nuostolių, padarytų ieškovų prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškinys atmestas. Teismas nustatė, jog 2015 m. vasario 18 d. teismas buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis uždraudė atlikti mirusiojo P. J. turto paveldėjimo veiksmus pagal įpėdiniui M. J. išduotą testamentą.
9. Teismas padarė išvadą, kad ir šiuo pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas, nes Ž. J. ieškinys buvo atmestas, jis kartu su L. J. ir jos gamybine-prekybine firma gavo naudą neteisėtai naudodamiesi M. J. paveldėtu turtu.
10. Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. Teismas nurodė, jog šioje byloje pateiktais įrodymais: PVM sąskaitomis faktūromis, gautų pinigų žurnalu, prekybinio kiosko nuomos sutartimi, nustatyta, kad atsakovai veikė bendrai (Ž. J. sudarant nuomos sutartį, gaunant pinigus už nuomą, L. J. ir jos gamybinei-prekybinei firmai gaunant pinigus už nuomą, atsakovams ginčijant ieškovo palikimą, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones) ir gavo naudą ieškovo sąskaita, todėl atsakovams kyla solidarioji atsakomybė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovai (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Nors ieškovas reiškė savo reikalavimus savarankiško civilinių teisių gynimo instituto pagrindu, teismas, išeidamas už ieškinio ribų, ginčo sprendimu konstatavo deliktinę civilinę atsakomybę ir reikalavimą nepagrįstai pripažino pagrįstu šiuo pagrindu.
11.2. Ieškovas pasirinko nepagrįstą praturtėjimą, kaip reikalavimų pagrindą, o teismas sprendime su reikalavimais šiuo pagrindu sutiko, tačiau kartu pasisakė ir dėl deliktinės atsakomybės egzistavimo, nors tai yra skirtingas teisinis reikalavimo pagrindas, o nepagrįstas praturtėjimas ir deliktas savo esme vienas kitą eliminuoja: jeigu egzistuoja deliktiniai santykiai, negalimas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas ir atvirkščiai. Dėl šių procesinių teisės normų pažeidimo, konstatavęs atsakovų civilinę atsakomybę, teismas akivaizdžiai konstatavo ieškovo reikalavimų nepagrįstumą (negalimumą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą tuo atveju, kai gali būti taikomi kiti civilinių teisių gynimo būdai), tačiau, prieštaraudamas aktualiai teismų praktikai, ieškovo reikalavimus dėl tariamai be pagrindo įgytų sumų grąžinimo patenkino.
11.3. Teismas, nesant jokių įrodymų, konstatuodamas deliktinę civilinę atsakomybę, nepagrįstai nustatė žalą, kuri nebuvo įrodinėjama, taip pat nevertino, ar yra priežastinis ryšys tarp tariamų neteisėtų veiksmų ir tariamos žalos.
11.4. Teismas ginčijamoje sprendimo dalyje taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, konstatuodamas solidariąją atsakovų atsakomybę, ją kildindamas iš deliktinės civilinės atsakomybės, nors ieškovas savo reikalavimus kildino iš nepagrįsto praturtėjimo instituto. Ieškinį patenkinęs nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti solidariosios atsakomybės ir turėjo įvertinti kiekvieno iš atsakovų prievolių dalį, tačiau tai nebuvo vertinta.
11.5. Teismas nevertino atsakovų pateiktos pozicijos, kad, atsakovui Ž. J. priėmus jo tėvo palikimą, atsakovė L. J. ir jos vadovaujama įmonė, išrašydamos PVM sąskaitas faktūras už ginčo objekto nuomą, veikė ne kaip savarankiški naudos gavėjai, bet kaip atsakovo Ž. J. atstovai.
11.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų bendri veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovai ginčijo ieškovo palikimą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jie veikė bendrai ir gavo naudą ieškovo sąskaita. Teismo pozicija prieštarauja faktams – nei L. J., nei jos vadovaujama įmonė neturėjo jokio teisinio pagrindo ir galimybės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar ginčyti ieškovo palikimą, kadangi nebuvo įpėdinė.
11.7. Apeliantai akcentuoja, kad teismas, priteisdamas ginčo sumą ieškovui, nevertino, kad mokestis už nuomą buvo skaičiuojamas su valstybės taikomu pridėtinės vertės mokesčiu pagal galiojančius teisės aktus, o pridėtinės vertės mokestis nėra atsakovų gautas pelnas iš nuomos, kadangi šis mokestis yra valstybei mokamas mokestis. Neatskaičius minėto mokesčio iš gautų sumų, būtent ieškovas teismo sprendimu nepagrįstai praturtėtų atsakovų sąskaita, gaudamas daugiau, nei jam galėtų priklausyti, toks teismo vertinimas prieštarauja ir CK 6.242 straipsnio nuostatoms.
11.8. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo teisinį institutą, kuris lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teigia, jog nebuvo nustatytos ir įrodytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas ar jo atstovas būtų ėmęsi bet kokių veiksmų pareikšti pretenzijas ar reikalavimus dėl galimos neteisėtos nuomos, nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų galėjęs gauti analogiškas pajamas ir būtų nuomojęs ginčo objektą už tapačią sumą. Teismas nevertino atsakovų argumentų, kad atsakovai nežinojo, kad Ž. J. nepagrįstai valdo ginčo objektą, o kai tik sužinojo, jog šis turtas teisėtai priklauso ieškovui, nedelsiant nutraukė objekto nuomą. Apeliantų manymu, šios aplinkybės nebuvo vertinamos ir nebuvo atskleista bylos esmė, todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas, naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes nebuvo atskleista bylos esmė.
12. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas M. J., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą P. I., prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovui 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Ieškovas kreipėsi į teismą nurodydamas faktines aplinkybes, t. y. faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, t. y. reikalaujamą priteisti sumą. Tuo tarpu teisinis pateiktų faktinių aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, ką pirmosios instancijos teismas ir atliko. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas ieškinį visų pirma tenkino, remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu, konstatuodamas visas šiam institutui taikyti teismų praktikoje keliamas sąlygas. Tuo tarpu papildomi teismo nurodyti motyvai, kad ieškinys galėtų būti tenkinamas ir kitu pagrindu, yra tik papildomi, sprendimo esmės nekeičiantys argumentai, neturintys įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
12.2. Teismas nustatė visas nepagrįsto praturtėjimo taikymui būtinas sąlygas, todėl ieškovo reikalavimas buvo tenkintas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nėra duomenų apie tai, ar ieškovas pats būtų nuomojęs kioską, kad neva jis nepateikė jokių pretenzijų, yra nesusiję su nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymu, todėl šie argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo laikyti priimtą sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu.
12.3. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino atsakovų argumentų, kad atsakovai nežinojo, kad Ž. J. nepagrįstai valdo ginčo objektą, o kai tik sužinojo, jog šis turtas teisiškai priklauso ieškovui, nedelsiant nutraukė objekto nuomą, teisiškai nepagrįsti. Nurodytos aplinkybės neturi reikšmės taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, todėl jų buvimas ar nebuvimas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, nurodyti argumentai neatitinka tikrovės. Atsakovai nuo tėvo mirties momento žinojo apie tai, kad ieškovas tampa komercinio kiosko savininku, ir dėl to inicijavo civilinę bylą, siekdami, kad teismas pripažintų 2015 m. vasario 3 d. testamentą negaliojančiu. Civilinis procesas dėl šio ginčo užtruko ilgiau nei trejus metus. Suėjus kasacinio skundo padavimo terminams, ieškovas, atstovaujamas atstovės pagal įstatymą, įregistravo nuosavybės teises į po tėvo mirties priimtą palikimą (turtą) savo vardu viešuosiuose registruose. Ir tik po šio veiksmo atlikimo atsakovai nustojo nuomoti ieškovui priklausantį turtą ir gauti iš to finansinę naudą.
12.4. Nežiūrint pačių atsakovų sąmoningai inicijuotų, ilgą laiką trukusių teisminių procesų, ieškovo nuosavybės teisė į jam po tėvo mirties tekusį turtą, vadovaujantis retrospektyviu paveldėjimo teisinių santykių pobūdžiu, visos teisės ir pareigos, visi palikimo priėmimo teisiniai padariniai į prekybos kioską atsirado nuo tėvo P. J. mirties momento, o tai reiškia, kad nuo (duomenys neskelbtini) atsakovai nuomodami ieškovui priklausantį turtą ir gaudami iš to finansinę naudą būtent ir veikė sąlygomis, kurioms esant jiems taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas.
12.5. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie turtą (nuompinigius) įgijo pagrįstai.
12.6. Apeliacinio skundo argumentai dėl solidariosios atsakomybės taikymo atsakovams yra nepagrįsti, paremti neteisingu ir ydingu teisės aiškinimu. Aplinkybės, kas ir kiek konkrečiai (ne)gavo piniginės naudos, kas kieno interesais ar atstovaudamas (ne)veikė, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl solidariosios atsakovų atsakomybės taikymo, nes tai nepaneigia aplinkybių, kurių pagrindu taikytinos CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279 straipsnio 1 dalies teisės normos. Šios aplinkybės gali būti svarbios nebent atsakovų, kaip solidariųjų skolininkų, tarpusavio teisiniuose santykiuose, bet ne šio ginčo kontekste.
12.7. Apeliantų argumentai labiau susiję su nepagrįsto instituto taikymo sąlygų neigimu apskritai, o ne su solidariosios atsakomybės taikymu ar netaikymu, todėl jais remtis nėra jokio pagrindo.
12.8. Apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai priteistos sumos yra nepagrįsti, be kita ko, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principo esmę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovams nekėlus klausimo dėl priteistinos sumos dydžio, šis klausimas negali būti naujai keliamas apeliacinės instancijos teisme, t. y. šis klausimas negali būti apeliacijos dalyku, kadangi tai prieštarautų CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, t. y. ribotai apeliacijai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškinys dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nepagrįstai atsakovams taikė solidariąją atsakomybę, taip pat nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus, priteisdamas nepagrįstą sumą.
17. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.
Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)
18. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias be pagrindo įgytų lėšų priteisimo pagrindus, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
19. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl lėšų, gautų už paveldėto turto nuomą.
20. Byloje yra nustatytos tokios ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės: ieškovas yra nekilnojamojo turto – negyvenamosios patalpos – prekybinio kiosko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Nekilnojamąjį turtą ieškovas įgijo mirus tėvui P. J. (mirė (duomenys neskelbtini) pagal jo sudarytą 2015 m. vasari 3 d. testamentą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės. Po tėvo mirties ieškovas, atstovaujamas atstovės pagal įstatymą mamos P. I., inicijavo po tėvo mirties atsiradusio palikimo priėmimą, pateikdamas 2015 m. vasario 27 d. pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarui.
21. Bylos duomenimis nustatyta, jog paveldėjimo procesas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovų O. J. ir Ž. J. ieškinį atsakovui M. J., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą P. I., tretiesiems asmenims (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei N. B., (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei G. K., draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl testamento pripažinimo negaliojančiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta vykdyti mirusiojo P. J. turto paveldėjimo procesą. 2017 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.
22. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad prekybinį kioską ieškovas įgijo 2019 m. kovo 29 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, t. y. ieškovo nuosavybes teisės į Nekilnojamąjį turtą – prekybos kioską viešuosiuose registruose išviešintos nuo 2019 m. kovo 29 d. (įrašas galioja nuo 2019 m. balandžio 11 d.).
23. Byloje nustatyta, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. balandžio mėn. pradžios už ieškovui priklausančio turto – prekybos kiosko nuomą gauta 8 711,62 Eur pajamų. Dalį šių pajamų, t. y. 7 836,62 Eur (8 711,62 Eur – 875,00 Eur), gavo atsakovai.
24. Nagrinėjamu atveju ieškovo, atstovaujamo atstovės pagal įstatymą motinos, reikalavimas atsakovams dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad dėl atsakovų, kurie nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 metų balandžio mėnesio pradžios neteisėtai naudojosi ir disponavo ieškovui priklausančiu turtu – prekybos kiosku, kaltės ieškovas negavo 8711,62 Eur pajamų, kurias būtų gavęs už šių patalpų nuomą. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas Ž. J. yra pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą – mirusiojo P. J. sūnus. 2015 m. vasario 12 d. Ž. J. kreipėsi į notarą ir priėmė mirusio tėvo P. J. palikimą. Atsakovas, priėmęs palikimą, įgijo teisę valdyti ir naudotis palikimą sudarančiu turtu, o atsakovė L. J., būdama atsakovo Ž. J. motina, bendraudama su prekybos kiosko nuomininke R. M., atstovavo sūnaus interesams. Taip pat teigė, jog ieškinyje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės apie tai, kad visi nuompinigiai už prekybos kiosko nuomą buvo mokami tik atsakovams. Nurodė, kad iš prie ieškinio pridėto priedo matyti, kad ieškovo atstovė savo parašu patvirtino, jog gavo 875,00 Eur nuompinigių.
25. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, konstatuodamas, jog atsakovai nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. balandžio 1 d. be teisinio pagrindo naudodamiesi ir disponuodami ieškovui M. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu – prekybos kiosku gavo finansinę naudą. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog iš teismui pateiktų dokumentų: PVM sąskaitų faktūrų, lėšų gavimo sąsiuvinio, nuomos sutarties, matyti, kad ieškovo atstovė P. I. savo parašu patvirtino, jog gavo nuompinigius – po 175,00 Eur už prekybos kiosko nuomą 2016 m. gruodžio mėn., 2017 m. sausio–balandžio mėnesiais, t. y. iš viso už 5 mėnesius, tai sudaro 875,00 Eur. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ši ieškinio dalis tenkintina iš dalies, atitinkamai mažinant ieškovui priteistiną sumą iki 7 836,62 Eur, taip pat nuo šios sumos iš atsakovų priteistina 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
26. Apeliantai apeliaciniame skunde, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodo, kad
nors ieškovas reiškė savo reikalavimus savarankiško civilinių teisių gynimo instituto pagrindu, teismas, išeidamas už ieškinio ribų, ginčo sprendimu konstatavo deliktinę civilinę atsakomybę ir reikalavimą nepagrįstai pripažino pagrįstu šiuo pagrindu, tokiu būdu buvo pažeistos CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, netinkamai išspręsta byla. Be to, dėl šio procesinių teisės normų pažeidimo, konstatavęs atsakovų civilinę atsakomybę, teismas konstatavo ieškovo reikalavimų nepagrįstumą (negalimumą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą tuo atveju, kai gali būti taikomi kiti civilinių teisių gynimo būdai), tačiau, prieštaraudamas aktualiai teismų praktikai, ieškovo reikalavimus dėl tariamai be pagrindo įgytų sumų grąžinimo patenkino. 27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-37/2014).
28. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, o teisinis santykių kvalifikavimas atliekamas teismo, nepriklausomai nuo to, ar šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai.
29. Pažymėtina, jog, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad teismas ieškinį iš dalies tenkino, remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio ir atsakovų atsiliepimo į ieškinį turinį, pripažįsta, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktus ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog šalių į bylą teiktų procesinių dokumentų turinys suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, todėl pirmiau aptarti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
30. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo teisinį institutą, o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teigia, jog nebuvo nustatytos ir įrodytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas ar jo atstovas būtų ėmęsi bet kokių veiksmų pareikšti pretenzijas ar reikalavimus dėl galimos neteisėtos nuomos, nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų galėjęs gauti analogiškas pajamas ir būtų nuomojęs ginčo objektą už tapačią sumą. Teismas nevertino atsakovų argumentų, kad atsakovai nežinojo, kad Ž. J. nepagrįstai valdo ginčo objektą, o kai tik sužinojo, jog šis turtas teisėtai priklauso ieškovui, nedelsiant nutraukė objekto nuomą. Apeliantų manymu, šios aplinkybės nebuvo vertinamos ir nebuvo atskleista bylos esmė, todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas, naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija toliau pateikiamų motyvų pagrindu minėtus apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose aptariamos dvi skirtingos situacijos: turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Doktrinoje nurodoma, kad daikto gavimas be pagrindo yra nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu; sąvoką „turtas“, vartojamą šio skyriaus straipsniuose, reikia suprasti ne tik kaip daiktus, bet ir kaip turtines teises, pinigus, kitokias materialiąsias vertybes (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė 9I0. Vilnius: Justicija, 2003, p. 318).
32. Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
34. CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą (lot. actio de in rem verso), taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).
35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog nežiūrint to, kad dėl ilgą laiką trukusių teisminių procesų ieškovo nuosavybės teisė į jam po tėvo mirties tekusį turtą išviešinta tik 2019 m. kovo 29 d., tačiau, vadovaujantis retrospektyviu paveldėjimo teisinių santykių pobūdžiu, visos teisės ir pareigos, visi palikimo priėmimo teisiniai padariniai ieškovui dėl ginčo prekybos kiosko atsirado nuo jo tėvo P. J. mirties momento (t. y. nuo (duomenys neskelbtini).
36. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus ir išklausęs teismo posėdžių garso įrašus neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui, jog atsakovai nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. balandžio 1 d. be teisinio pagrindo naudodamiesi ir disponuodami ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu – prekybos kiosku gavo finansinę naudą. Pajamas už kiosko nuomą atsakovai gavo be teisinio pagrindo – jiems nepriklausė prekybos kioskas, už kurį jie ėmė nuomos pinigus. Jokiais kitais teisėtais būdais atsakovams nebuvo suteikta teisė naudotis ir disponuoti prekybos kiosku. Tokiu būdu atsakovai praturtėjo – įgijo turtą ieškovo sąskaita, o toks atsakovų praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą, t. y. ieškovas dėl tokių atsakovų veiksmų patyrė nuostolius – negavo finansinės naudos. Tarp atsakovų praturtėjimo ir ieškovo turto sumažėjimo yra tiesioginis ryšys. Ieškovo, kaip nekilnojamojo turto – prekybos kiosko savininko, ir atsakovų, kurie nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita, nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovas niekada nebuvo davęs leidimo atsakovams naudotis jam priklausančiu turtu ir juo disponuoti, gaunant iš to naudos. Ieškovas nuosavybės teises į prekybos kioską įgijo nuo (duomenys neskelbtini) tačiau atsakovai to nepaisydami toliau naudojosi ir disponavo ieškovui priklausančiu turtu ir gavo iš jo finansinę naudą.
37. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nevertino, kad atsakovai nežinojo, kad Ž. J. nepagrįstai valdo ginčo objektą, o kai tik sužinojo, jog šis turtas teisėtai priklauso ieškovui, nedelsiant nutraukė objekto nuomą, teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kad civilinėje byloje, iškeltoje pagal O. J. ir Ž. J. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu atsakovui M. J., Klaipėdos rajono apylinkės teismas (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai) 2015 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atlikti mirusiojo P. J. turto paveldėjimo veiksmus pagal įpėdiniui M. J. išduotą testamentą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog anksčiau aptarto atsakovų apeliacinio skundo argumento nepatvirtina byloje nustatytos aplinkybės.
38. Teisėjų kolegijos požiūriu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktus ir jiems kvalifikuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto gavimą be pagrindo, ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018). Taigi, atsakovams nepateikus įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti ginčo pinigines lėšas, pirmosios instancijos teismas ieškinį iš dalies, t. y. sumažindamas ieškovui priteistiną sumą, tenkino.
40. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priteisdamas ginčo sumą ieškovui, nevertino, kad mokestis už nuomą buvo skaičiuojamas su valstybės taikomu pridėtinės vertės mokesčiu pagal galiojančius teisės aktus, o pridėtinės vertės mokestis nėra atsakovų gautas pelnas iš nuomos, kadangi šis mokestis yra valstybei mokamas mokestis.
41. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą).
42. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).
43. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apeliantai nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. nei atsiliepime į ieškinį, nei bylą nagrinėjant iš esmės.
44. Minėta, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
45. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovams nekėlus klausimo dėl priteistinos sumos dydžio, šis klausimas negali būti naujai keliamas apeliacinės instancijos teisme, t. y. šis klausimas negali būti apeliacijos dalyku, kadangi tai prieštarautų CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Atsižvelgiant į tai, anksčiau aptartas apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės
46. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, konstatuodamas solidariąją atsakovų atsakomybę, ją kildindamas iš deliktinės civilinės atsakomybės, nors ieškovas savo reikalavimus kildino iš nepagrįsto praturtėjimo instituto. Ieškinį patenkinęs nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti solidariosios atsakomybės ir turėjo įvertinti kiekvieno iš atsakovų prievolių dalį, tačiau tai nebuvo vertinta. Nurodo, jog teismas nevertino atsakovų pateiktos pozicijos, kad, atsakovui Ž. J. priėmus jo tėvo palikimą, atsakovė L. J. ir jos vadovaujama įmonė, išrašydamos PVM sąskaitas faktūras už ginčo objekto nuomą, veikė ne kaip savarankiški naudos gavėjai, bet kaip atsakovo Ž. J. atstovai. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų bendri veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovai ginčijo ieškovo palikimą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jie veikė bendrai ir gavo naudą ieškovo sąskaita. Teismo pozicija prieštarauja faktams – nei L. J., nei jos vadovaujama įmonė neturėjo jokio teisinio pagrindo ir galimybės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar ginčyti ieškovo palikimą, kadangi nebuvo įpėdinė.
47. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovė L. J. yra buvusi mirusiojo P. J. žmona, atsakovė su P. J. išsituokė 2013 m. kovo 17 d., didžioji dalis turto liko P. J., kadangi dalis turto dokumentų buvo iki galo nesutvarkyti. P. J. atsakovei L. J. išdavė įgaliojimą valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, įskaitant prekybos kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas kioskas ilgą laiką buvo nuomojamas su P. J. sutikimu R. M.. Atsakovas Ž. J., priėmęs palikimą, įgijo teisę valdyti ir naudotis palikimą sudarančiu turtu. Tuo tarpu atsakovė L. J., būdama atsakovo Ž. J. motina, bendraudama su prekybos kiosko nuomininke R. M., atstovavo sūnaus interesams.
48. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, gautų pinigų žurnalas, prekybinio kiosko nuomos sutartis) patvirtina, jog kad atsakovai Ž. J. kartu su L. J. ir jos gamybine-prekybine firma gavo naudą neteisėtai naudodamiesi ieškovo paveldėtu turtu, todėl atsakovams kyla solidarioji atsakomybė.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu įmanoma atskirti, kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas iš subjektų atliko, kokia žala kilo dėl kiekvieno iš asmenų neteisėtų veiksmų, kiekvienas asmuo turi atsakyti atitinkama dalimi. Taigi teisinių pasekmių aspektu pagal bendrąją taisyklę turi būti taikomas CK 6.5 straipsnyje įtvirtintas principas – dalinė atsakomybė.
50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, jog pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Jo atsakomybė negali būti solidari su kitu asmeniu, nes konkreti tokių pajamų suma ir neteisėtas jų gavėjas visai atvejais turi būti nustatyti. Jei dėl gautų pajamų nepagrįstai praturtėja keletas asmenų, jie atsako ta dalimi, kokia praturtėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 68–92). Vadinasi, tik tuomet, jei prievolės dalių nustatyti negalima, taikoma solidarioji atsakomybė.
51. Kaip anksčiau šioje nutartyje nurodyta, esant reikalavimui dėl nepagrįsto praturtėjimo visuomet atsako tas asmuo, kuris gavo neteisėtą naudą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovų be pagrindo įgytų lėšų suma sudaro 7 836,62 Eur. Pirmosios instancijos teismas iš dalies nepagrįstai taikė solidariosios atsakomybės taisykles šiai sumai. Dėl šios sumos, kaip minėta, turėjo būti taikomos dalinės atsakomybės taisyklės, priklausomai nuo to, kuris atsakovas gavo kiek naudos, o dėl tos dalies, kurioje dalių nustatyti negalima, turėjo taikyti solidariąją atsakomybę.
52. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog atsakovai L. J. ir jos gamybinė-prekybinė firma už prekybos kiosko nuomą laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. gruodžio 31 d. gavo 1 886,62 Eur; už 2016 metus (11 mėn. x 175 Eur) – 1 925,00 Eur, iš viso gavo 3 811,62 Eur nuompinigių. Atsakovas Ž. J. už prekybos kiosko nuomą gavo iš viso 4 025,00 Eur nuompinigių, t. y. už 2017 metus – 1 400,00 Eur (8 mėn. x 175 Eur); už 2018 metus – 2 100 Eur (12 mėn. x 175 Eur); už 2019 metus – 525,00 Eur (3 mėn. x 175 Eur).
53. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė nurodytas nuostatas, todėl yra pagrindas šią skundžiamo sprendimo dalį pakeisti – priteisti iš atsakovių L. J. ir L. J. gamybinės-prekybinės firmos solidariai ieškovui 3 811,62 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo Ž. J. 4 025,00 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
54. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisines ir faktines bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliaciniame skunde nenurodyta objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
55. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas pripažįsta, kad sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, keistina tik ginčijamo sprendimo dalis dėl solidariosios atsakovų atsakomybės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
56. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
57. Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
58. Įvertinus tai, kad ieškinyje patenkinta materialiojo reikalavimo dalis nesikeičia, laikytina, kad šioje byloje patenkinta 90 proc. ieškinio reikalavimų.
59. Byloje nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atstovės pagal įstatymą P. I., patyrė iš viso 650,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (50,00 Eur už žyminis mokestis, 600,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Atsakovai nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.
60. Ieškinį patenkinus iš dalies ieškovui, atstovaujamam atstovės pagal įstatymą P. I., iš atsakovų iš viso priteistina 585,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš atsakovių L. J. ir L. J. gamybinės-prekybinės firmos priteistina 286,65 Eur (585 Eur x 49 proc.), t. y. iš kiekvienos atsakovės po 143,33 Eur; iš atsakovo Ž. J. – 298,35 Eur (585 Eur x 51 proc.).
61. Priimant ieškinį, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovas buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, t. y. nuo 146,00 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovų valstybei priteistina 131,40 Eur žyminio mokesčio, t. y. iš atsakovių L. J. ir L. J. gamybinės-prekybinės firmos valstybei priteistina suma sudaro 64,39 Eur, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 32,20 Eur; iš atsakovo Ž. J. – 67,01 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
62. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovai nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.
63. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovui atstovaujanti atstovė pagal įstatymą P. I., be kita ko, prašo priteisti ieškovo naudai 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, kurį pateikė advokatas D. L., priedų matyti, kad 350,00 Eur suma sumokėta advokato padėjėjui L. J.. Taigi tiek atsiliepime nurodyti duomenys, tiek sąskaitoje už teisines paslaugas, tiek pinigų priėmimo kvite nurodytas gavėjas suponuoja išvadą, jog atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė advokato padėjėjas L. J..
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Teisinių bei procesinių dokumentų ar jų projektų rengimas, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016).
65. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, rengimas, nors juos pasirašo ir teismui pateikia ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).
66. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas už procesinio dokumento (jo projekto) parengimą buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, nusprendžia, jog ieškovo, atstovaujamo atstovės pagal įstatymą P. I., advokato padėjėjui sumokėtas atlyginimas negali būti priteisiamas iš atsakovų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Priteisti iš atsakovo Ž. J. ieškovui M. J. 4 025,00 Eur (keturis tūkstančius dvidešimt penkis eurus, 00 ct) ir 5 (penkis) proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti solidariai iš atsakovių L. J. ir L. J. gamybinės-prekybinės firmos ieškovui M. J. 3 811,62 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus vienuolika eurų, 62 ct) ir 5 (penkis) proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. lapkričio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Teisėjai Raimonda Andrulienė
Albina Pupeikienė
Alvydas Žerlauskas