Administracinio nusižengimo byla Nr. II-1082-961/2024
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01232-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.11.9.2; 21.10.4
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. spalio 9 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė,
sekretoriaujant Tomai Daučiūnaitei,
vertėjaujant Erikai Vencevičienei, Svetlanai Minakovai,
dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui Y. D. (Y. D.),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto Y. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2024 m. birželio 6 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15619-2024 (ROIK 24242177152).
Teismas
n u s t a t ė :
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2024 m. birželio 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15619-2024 (ROIK 24242177152) Y. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad jis 2024 m. gegužės 18 d. 16.40 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį VOLVO S80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti, t. y. turėdamas nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. spalio 22 d., tačiau nepasikeitęs vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Šiais veiksmais Y. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur dydžio bauda bei administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 mėnesiams (b. l. 20).
Pareiškėjas Y. D. pateikė skundą, kuriame nurodo, kad nesutikdamas su gimtosios šalies ((duomenys neskelbtini)) vykdoma politika, jis persikėlė gyventi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui 2022 m. spalio mėn. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galioja iki 2027 m. spalio 24 d. Administracinio nusižengimo padarymo metu (2024 m. gegužės 16 d.) Y. D. turėjo galiojantį (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris galioja iki 2027 m. lapkričio 29 d. Taigi, administracinė nuobauda Y. D. buvo skirta iš esmės tik už tai, kad jis laiku nepasikeitė (duomenys neskelbtini) išduoto vairuotojo pažymėjimo į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 40 punktą, trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ Regitra nepasibaigus jo galiojimo terminui, taigi, asmeniui turint galiojantį užsienio šalyje išduotą vairuotojo pažymėjimą, Lietuvos Respublikoje naujas vairuotojo pažymėjimas nėra išduodamas – asmens turimas užsienio valstybės vairuotojo pažymėjimas yra tik pakeičiamas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimu. Atsižvelgiant į tokią įstatymų leidėjo Taisyklėse įtvirtintą nuostatą, darytina išvada, kad užsienio valstybėje išduoto vairuotojo pažymėjimo pakeitimas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimu yra itin formalus veiksmas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir – SEAKĮ) 13 straipsnio 9 dalyje yra nurodyta, kad 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) yra 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo dalyvė, taigi, (duomenys neskelbtini) išduoti vairuotojo pažymėjimai galioja Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad aplinkybė, jog Y. D., tapęs nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, laiku nepasikeitė (duomenys neskelbtini) išduoto vairuotojo pažymėjimo į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, vertintina kaip itin formalus teisės normų nesilaikymas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir netaikyti specialiosios teisės (teisė vairuoti transporto priemonę) atėmimo arba tokį atėmimą sumažinti iki 1 mėnesio laikotarpio. Nurodo, kad atvykęs gyventi į Lietuvos Respubliką, Y. D. integravosi į visuomenę bei šiuo metu užima direktoriaus pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovė specializuojasi statybų rangos darbuose bei šiuo metu bendrovėje dirba 6 darbuotojai. Atsižvelgiant į bendrovės veiklos specifiką bei pareiškėjo užimamas pareigas, jam yra itin reikšminga turėti specialiąją teisę vairuoti transporto priemonę, kadangi darbo specifika reikalauja, kad Y. D. galėtų operatyviai nuvykti į objektus, kuriuose bendrovė vykdo statybos darbus. Savo ruožtu Y. D. įsipareigoja operatyviai kreiptis į VĮ Regitra bei įvykdyti savo pareigą pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Atitinkamai prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. birželio 6 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANRN-15619-2024 dalyje, kurioje Y. D. paskirtas specialiosios teisės atėmimas ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, neskirti visai arba skirti jį tik vienam mėnesiui (b. l. 3-6).
Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, atsiliepime į skundą nurodė, jog remiantis teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Taigi, mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniniai pažeidėjo poreikiai, patogumas negali būti iškeliami aukščiau padaryto pažeidimo pavojingumo. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų pažeidimų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Pareiškėjas neabejotinai padarė administracinį nusižengimą, jam paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, atitinka ANK 22 straipsnyje įtvirtintus administracinės nuobaudos tikslus. Pareigūnas, tiriantis nusižengimą, pareiškėjui paskyrė minimalią baudą, todėl nėra jokio pagrindo vertinti ją kaip akivaizdžiai neproporcingą ar per griežtą. Tuo pačio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog už šio straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą yra privaloma skirti teisės vairuoti atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Taigi įstatymas įtvirtina imperatyvą visais atvejais traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį paskirti nurodytą administracinio poveikio priemonę. Pareiškėjui yra paskirtas minimalus specialiosios teisės atėmimo terminas, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl šios priemonės neproporcingumo. Paskirtoji nuobauda savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Jokių administracinėn atsakomybėn patraukto pareiškėjo padėtį ypatingai švelninančių aplinkybių nenustatyta, todėl jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę administracinę nuobaudą, negu numatyta šio kodekso sankcijoje, pagrindo nėra, todėl skundą prašo atmesti, o skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą (b. l. 34-35).
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas Y. D. skundą papildė prašymu, kuriame nurodė, kad policijos pareigūnai neteisingai kvalifikavo jo padarytą pažeidimą pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį. Jis turėjo ir pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris patvirtina, kad jis yra išlaikęs vairuotojo kvalifikacinį egzaminą, turi reikalingas teorines žinias ir praktinius vairavimo įgūdžius, su šiuo pažymėjimu jam yra suteikta teisė vairuoti transporto priemones. Byloje nėra jokių duomenų, kad ši teisė jam būtų buvusi atimta Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ar bet kokioje kitoje Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyje. Jis pripažįsta kaltę, kad vairavo transporto priemonę su pažymėjimu, kuris tapo negaliojančiu Lietuvos Respublikoje dėl praleisto termino, numatyto pakeitimui pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 13 straipsnio 9 punktą. Prašo atsižvelgti, kad (duomenys neskelbtini) išduotas vairuotojo pažymėjimas lieka galiojantis kitose ES valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse pagal 1926 m. Paryžiaus konvenciją „Dėl kelių eismo“ ir 1949 m. Ženevos konvenciją „Dėl kelių eismo“ ir 1968 m. Vienos konvenciją „Dėl kelių eismo“, kur toks vairuotojo pažymėjimas nereikalauja pakeitimo. Atsižvelgdamas į išdėstytą prašo perkvalifikuoti jo veiką į ANK 424 straipsnio 1 dalį, panaikinti skundžiamą nutarimą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą naujam nagrinėjimui (b. l. 41-43).
Teismo posėdžio metu Y. D. palaikė savo prašymą bei paaiškino, kad jį policija sustabdė, kai jis vairavo turėdamas (duomenys neskelbtini) teises. Jos galiojo iki 2027 m. Jis tiesiog nespėjo jų pasikeisti į lietuviškas, nes pusę metų lankė vairavimo mokyklą, baigė tik prieš du mėnesius. Lietuvoje gyvena nuo 2021 m. gruodžio 9 d. ANK 424 straipsnio 3 dalyje kalbama apie transporto priemonės vairavimą, kai teisė vairuoti yra atimta, mano, kad šis teisė norma iš viso neatitinka jo situacijos, jis turėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 1 dalį. Dabar jau turi lietuviškas teises. Lietuvoje turi statybų įmonę, kuri užsiima apdailos darbais, remontuoja butus, patalpas, įmonėje 5 darbuotojai. Jam pastoviai reikia vairuoti mašiną, nes pats vežioja į objektus įrankius ir medžiagas, o dirba tiek Vilniuje, tiek jo rajone. Prašo perkvalifikuoti jo veiką į ANK 424 straipsnio 1 dalį ir neatimti teisės vairuoti. Baudos dar nemokėjo, kol teismas nepriims sprendimo.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime prašė bylą nagrinėti institucijos atstovui nedalyvaujant, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, atstovo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą, todėl byla išnagrinėta skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos atstovui nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas iš dalies.
ANK 617 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones. Tuo metu ANK 424 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą nepasitikrinus sveikatos nustatytu periodiškumu, nesilaikant vairuotojo pažymėjime nurodytų vairuotojui taikomų apribojimų (išskyrus leidimo vairuoti tam tikros rūšies transporto priemones apribojimus) ar pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui.
ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytą veiką padaręs asmuo baudžiamas bauda nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų, o to paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad už straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Tuo metu ANK 424 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą padaręs asmuo baudžiamas tik bauda nuo trisdešimties iki penkiasdešimties eurų.
Savo skunde pareiškėjas kėlė tik tinkamo jo nuobaudos individualizavimo klausimą, teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė poziciją, prašydamas perkvalifikuoti jo veiką į lengvesnį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 1 dalyje, teigdamas, kad jis turi galiojantį (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimą ir negali būti tapatinamas su asmenimis, kurie vairuoja transporto priemones apskritai neįgiję teisės vairuoti transporto priemones ar ją praradę. Mano, kad jo veika gali atitikti tik ANK 424 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Su šiais pareiškėjo argumentais nėra pagrindo sutikti.
Kelių eismo taisyklių 14 punktas be kita ko numato, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.
SEAKĮ 2 straipsnio 93 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. To paties įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.
Vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės, kurių 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ nepasibaigus jo galiojimo terminui. Jei galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ per vienerius metus nuo pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos
Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punkte nurodyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.
Nuolatinės gyvenamosios vietos nuostatos analogiškai reglamentuojamos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1, 2 dalyse. Jose nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
Iš išdėstyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta užsieniečių turimų trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Pagal pareiškėjo akcentuojamas 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, tik jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.
Byloje nėra ginčo, kad Y. D. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (jis nuo 2022 m. spalio 24 d. turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje ir nuo 2023 m. vasario 1 d. vadovauja Lietuvoje registruotam juridiniam asmeniui, b. l. 7-14), todėl jo atžvilgiu taikytinas aukščiau paminėtas reglamentavimas, įpareigojantis jį pasikeisti (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką, norint teisėtai vairuoti transporto priemones Lietuvoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios rūšies byloje yra pasisakęs, kad trečiosios šalies pažymėjimo keitimas į išduotą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą nėra paprasta administracinė dokumentų keitimo procedūra, o reiškia realų asmens (užsieniečio) teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų, reikalingų vairuojant motorinę transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, patikrinimą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 89 dalyje nustatyta, kad vairavimo egzaminas – nustatyta tvarka atliekamas teisę vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemonę įgyti norinčio asmens eismo dalyviams reikalingų teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimas). Dėl to darytina išvada, kad Lietuvos Respublikoje motorinę transporto priemonę vairuojantis asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus, vairuoja neturėdamas teisės vairuoti motorines transporto priemones ANK 424 straipsnio 3 dalies prasme (2024 m. gegužės 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-26-697/2024).
Minėtomis teisės normomis asmuo nėra įpareigojamas atlikti patį pažymėjimo pakeitimo veiksmą, jis gali to nedaryti, tačiau to nepadaręs jis negali vairuoti automobilio Lietuvoje, nes negali kitos valstybės išduotu vairuotojo pažymėjimu juridiškai pagrįsti savo teisės vairuoti transporto priemones. Kitaip tariant, jis Lietuvoje nebus laikomas teisę vairuoti transporto priemones turinčiu asmeniu ir vairavimas disponuojant tokiu dokumentu jo atžvilgiu užtrauks teisinę atsakomybę (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-185-1020/2017).
Atitinkamai pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis padarė itin formalų pažeidimą, nepasikeisdamas vairuotojo pažymėjimo į lietuvišką ir negali būti prilygintas asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemones, nėra pagrįsti. Jo veika atitinka būtent ANK 424 straipsnio 3 dalyje, o ne 1 dalyje numatyto nusižengimo objektyviuosius požymius, ir Institucija kvalifikuodama pareiškėjo veiką pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį materialiosios teisės taikymo klaidos nepadarė.
Iš ginčijamo nutarimo turinio nustatyta, kad konstatavus vieną pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą jam paskirta minimalios sankcijoje numatyta bauda (300 Eur) bei administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas 6 mėnesiams.
Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tie patys principai taikytini ir skiriant administracinio poveikio priemones.
Tačiau skiriant administracinio poveikio priemonę, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus, gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant nusižengimo pobūdį, jo įvykdymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-2-693/2018, Nr. 2AT-12-719/2018). Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda gali būti parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).
Teismo vertinimu, individualus pareiškėjo padarytų teisei priešingų veiksmų pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis šių teisės pažeidimų (ANK 424 straipsnio 3 dalis) pavojingumas. Veiksmų, kai transporto priemonę vairuoja kitos valstybės vairuotojo pažymėjimą, galiojantį išdavimo šalyje, turintis asmuo, pavojingumas vis tik yra mažesnis nei atvejais, kai transporto priemonę apskritai vairuoja tokios teisės nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje šalyje neįgijęs asmuo. Galiojančio (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo turėjimas suponuoja, kad asmuo turi pakankamus vairavimo įgūdžius, tam tikras teorines žinias, kurie savo laiku buvo patikrinti ir teigiamai įvertinti pažymėjimo išdavimo valstybėje. Asmuo nėra praradęs šios teisės dėl padarytų grubių KET pažeidimų, jo teisės vairuoti transporto priemonės neturėjimą Lietuvoje iš esmės lėmė tik asmens aplaidumas laiku neatliekant įstatymo numatytų procedūrų.
Y. D. ėmėsi priemonių įteisinti savo vairavimą Lietuvoje, šiai dienai jau turi galiojantį lietuvišką vairuotojo pažymėjimą. Vairuodamas Lietuvoje, grubių KET pažeidimų pareiškėjas nėra padaręs, visas jam paskirtas baudas sumokėjo, kas rodo, kad pakankamai atsakingai žiūri į savo prievoles valstybei.
Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, administracinio nusižengimo byloje nustatytas faktines aplinkybes bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytus argumentus, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, net ir minimalaus sankcijoje numatyto termino administracinio poveikio priemonės Y. D. skyrimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nebūtų proporcingas padaryto nusižengimo ir pažeidėjo asmenybės pavojingumui. Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką gyvena Lietuvoje, taigi, ilgą laiką vairavo transporto priemones Lietuvoje, neturėdamas tam teisės, nenustatyta pagrindo jam visiškai netaikyti administracinio poveikio priemonės. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ANK 22 straipsnio 2 dalyje nustatyti administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti Y. D. už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskyrus administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) mėnesiams.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,
n u t a r i a :
pareiškėjo Y. D. (Y. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2024 m. birželio 6 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-15619-2024 (ROIK 24242177152) dalį, kuria Y. D. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams.
Y. D. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, paskirti administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trims) mėnesiams.
Likusioje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Ilona Mateikienė