Administracinė byla Nr. A-3329-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01901-2016-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-552(00324).

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Departamentas panaikino jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mirquurius LT“ (toliau – ir Bendrovė) neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Šis sprendimas buvo neteisėtas, kadangi, nors Bendrovėje įsteigtos trys darbo vietos, nebuvo jas užimančių darbuotojų, jų nuolat ieškoma. Be to, ginčijamame sprendime neapibūdinti neatitikimai kitiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems reikalavimams. Pareiškėjas buvo vienintelis Bendrovės darbuotojas, jam mokamas darbo užmokestis, nuo kurio atskaitomi visi privalomi mokesčiai. Kitų darbuotojų atleidimas iš darbo nepriklausė nuo pareiškėjo valios.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Leidimas pareiškėjui panaikintas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nustačius, jog Bendrovėje, kurios darbuotojas buvo pareiškėjas, nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, nustatyta, kad Bendrovėje dirbo tik pareiškėjas, o kiti trys darbuotojai, dirbę leidimo išdavimo metu, buvo atleisti. Minėti darbuotojai buvo priimti į darbą prieš pat prašymo išduoti leidimą pateikimą, o atleisti praėjus 1 mėnesiui nuo leidimo gavimo. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, o aplinkybės, susijusios su darbuotojų paieška, nesudarė pagrindo juos taikyti kitaip. Be to, teiginiai dėl darbuotojų paieškos vertintini kritiškai, nes Bendrovė reikiamo darbuotojų skaičiaus neturėjo itin ilgą laiką – 8 mėnesius. Pareiškėjui siūlyta pateikti papildomus paaiškinimus dėl darbuotojų, tačiau šia galimybe jis nepasinaudojo, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo O. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas pagrindą – užsiėmimą ir ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2015 m. liepos 30 d. pranešimu Nr. (15/4-9) 10K-40250 informavo pareiškėją, kad buvo priimtas sprendimas pratęsti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas skundžiamu 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą, galiojantį iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Bendrovėje, kurios dalyvis buvo pareiškėjas, dirbo tik jis vienas, o prašymo pakeisti leidimą ir sprendimo dėl leidimo pakeitimo metu Bendrovėje be pareiškėjo dirbo trys asmenys. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas neturėjo ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Departamentas nenustatė kitų Bendrovės neatitikimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, t. y. nepagrįstai rėmėsi tik aplinkybe, jog Bendrovėje nebuvo trijų darbo vietų, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotės matyti, kad, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytu pagrindu, svarbu nustatyti minėtoje teisės normoje įtvirtintų sąlygų visumą. Nustačius, kad įmonė, kurios dalyvis buvo leidimo laikinai gyventi prašantis užsienietis, atitiko ne visas iš šių sąlygų, leidimas negalėjo būti išduotas. Šią išvadą patvirtino ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, nuostatos.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad aplinkybė, jog Bendrovė vykdė darbuotojų paiešką, turėjo būti vertinama kaip pakankama konstatuoti trijų darbo vietų buvimą, akcentavo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ matyti, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Nagrinėjamu atveju Bendrovėje be pareiškėjo dirbę trys darbuotojai buvo įdarbinti 2015 m. birželio mėn., atleisti 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2016 m. balandžio 28 d., taigi, iki šio sprendimo priėmimo Bendrovė ilgiau nei 7 mėnesius neturėjo reikiamo kiekio darbuotojų. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 89-S-5612 kreipėsi į pareiškėją, siūlydamas pateikti paaiškinimus apie duomenų neatitikimą. Byloje nebuvo duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, patvirtinančių, kad jis būtų atsakęs į šį Departamento siūlymą. Todėl, teismo vertinimu, Departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

III.

Pareiškėjas O. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas sutinka, jog po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Bendrovėje nustojo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl tai neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai nesudaro pagrindo panaikinti šį leidimą. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto formuluote, tam, kad būtų galima panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti nustatytas neatitikimas visiems 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams.

Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovėje yra įsteigtos trys darbo vietos, tačiau šiuo metu nėra norinčių šioje įmonėje dirbti. Darbuotojų nuolat ieškoma, pavyzdžiui, reguliariai talpinant skelbimus Lietuvos darbo biržos tinklalapyje, tačiau tinkamų darbuotojų nepavyksta surasti. Pareiškėjas teigia nesantis atsakingas už tai, kad buvę Bendrovės darbuotojai atleisti iš darbo, nes niekas negalėjo priversti juos toliau dirbti. Pareiškėjas neatmeta galimybės, kad ateityje pavyks surasti darbuotojų. Už pareiškėją, kaip už vienintelį Bendrovės darbuotoją, laiku mokami visi mokesčiai, jis jokių pažeidimų nėra padaręs. Leidimo galiojimas baigsis po 8 mėnesių, todėl nėra pagrindo prieš terminą panaikinti šį leidimą dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo jo valios.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neneigė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Bendrovėje daugiau nei 7 mėnesius nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės vieninteliu argumentu: pareiškėjo vertinimu, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto formuluotę, leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas tik tokiu atveju, jei nustatomas neatitikimas visiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, t. y. neatitikimas tik vienam iš šių reikalavimų nesudaro pagrindo panaikinti leidimą. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija ir akcentuoja, kad, nors Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir nėra tiesiogiai nurodyta, jog net ir vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų neatitikimas sudaro leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, tačiau tokią išvadą lemia lingvistinis, loginis ir teleologinis teisės aiškinimo metodai, todėl laikytina, kad kai kurie reikalavimai yra alternatyvūs. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ne visi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai atitiko tikrovę, kadangi 2017 m. kovo 6 d. duomenys iš Sodros informacinės sistemos patvirtina, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. Bendrovėje nėra dirbančių asmenų, o Bendrovės skola Sodrai yra 61,04 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui O. S. panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo leidimą panaikino pagrįstai.

Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (45 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamas Departamento 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas (b. l. 8-10) yra pagrįstas tinkamai įvertintais faktiniais duomenimis ir priimtas vadovaujantis Įstatymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, kadangi, nors 2015 m. birželio 29 d. pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi (b. l. 27-35) pateikimo metu UAB „Mirquurius LT“ visą darbo laiką dirbo trys darbuotojai, 2016 m. vasario 11 d. patikrinus Sodros duomenis nustatyta, kad pareiškėjas buvo vienintelis Bendrovės darbuotojas, pareiškėjas iki nustatytos datos paaiškinimo nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas kartu su 2015 m. birželio 29 d. prašymu pateikė 2013 m. kovo 22 d. darbo sutartį, kuria jis priimtas į Bendrovės direktoriaus pareigas (b. l. 65-69), 2015 m. birželio 19 d. darbo sutartį su M. V. (apskaitininkė) (b. l. 70-71), 2015 m. birželio 25 d. darbo sutartį su J. Š. (verslo konsultantė) (b. l. 72-73) ir 2015 m. birželio 25 d. darbo sutartį su I. O. (I. O.) (pagalbinis darbininkas) (b. l. 74-75). Tačiau 2016 m. vasario 11 d. Duomenų apie draudėją Sodros duomenų bazėje išraše (b. l. 104) pažymėta, kad I. O. Bendrovėje dirbo iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., J. Š. – 2015 m. rugsėjo 25 d., M. V. – 2015 m. rugsėjo 30 d., nauji darbuotojai neužfiksuoti. Pareiškėjas skunde, išsiųstame 2016 m. gegužės 6 d. (žyma ant voko, b. l. 19), patvirtino, kad Bendrovėje iki šiol kitų darbuotojų be jo nebuvo. Tai, kad šiuo metu Bendrovėje įsteigtos trys darbo vietos yra laisvos, pareiškėjas nurodė ir 2017 m. sausio 16 d. išsiųstame (žyma ant voko, b. l. 145) apeliaciniame skunde. Taigi, nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. sausio 16 d. Bendrovėje jokių kitų darbuotojų, išskyrus pareiškėją, nebuvo, nepaisant to, kad, kaip teigia pareiškėjas, darbuotojų paieška nuolat vykdoma.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog iš išplėstinių 2016 m. vasario 11 d. išrašų iš Sodros duomenų bazės (b. l. 90-103) matyti, kad draudimo įmokas Sodrai už darbuotoją M. V. darbo Bendrovėje laikotarpiu (2015 m. birželio 22 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d.) taip pat mokėjo UAB „Finance LT“, UAB „Finteka“ ir UAB „Luxdona“; už darbuotoją J. Š. darbo Bendrovėje laikotarpiu (2015 m. birželio 26 d. – 2015 m. rugsėjo 25 d.) – UAB „Bankrovista“, UAB „Borinta“ (iki 2015 m. liepos 31 d.), UAB „Bankroto administratoriai“ ir UAB „Juriscon“, todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar šios darbuotojos, dirbdamos keliose darbovietėse vienu metu, Bendrovėje iš tiesų dirbo visą darbo laiką, kaip tai nurodyta jų darbo sutartyse.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas sutiko su Departamento nustatyta aplinkybe, jog po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 2015 m. liepos 30 d. (Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. liepos 30 d. pranešimas, b. l. 88) Bendrovėje nustotojo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl tai neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai nesudarė pagrindo panaikinti šį leidimą, nes neatitikimo kitiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams nėra. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai laikytini subjektyviu teisės normų interpretavimu, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad pareiškėjo įsteigta UAB „Mirquurius LT“ 10 dienų laikotarpyje iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo 2015 m. birželio 29 d. sudarė darbo sutartis su trimis darbuotojais (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. numatytu minimumu), kad šios darbo sutartys nežinomu pagrindu buvo nutrauktos 2 mėnesių laikotarpyje nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui 2015 m. liepos 30 d., ir kad tiek iki ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo 2016 m. balandžio 28 d. (7 mėn.), tiek iki apeliacinio skundo pateikimo 2017 m. sausio 16 d. (16 mėn.) Bendrovėje registruotas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, nusprendžia, jog Bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos (2015 m. rugpjūčio 31 d.) nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui 2015 m. liepos 30 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-552(00324).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė