Administracinė byla Nr. eA-1270-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04193-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3 

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RKJ Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RKJ Grupė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „RKJ Grupė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (36.9)-FR0682-205 (toliau – ir Sprendimas Nr. (36.9)-FR0682-205) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 69-99 (toliau – ir Sprendimas Nr. 69-99).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad rapsus iš UAB „Gausta“ pirko iki 2016 m. rugsėjo 16 d., kai dėl jos galbūt nesąžiningos veiklos vykdant mokestines prievoles kreipėsi į VMI. Būdamas sąžiningas mokesčių mokėtojas, siekdamas užtikrinti, kad valstybei būtų mokami mokesčiai, pareiškėjas pradėjo aiškintis, ar UAB „Gausta“ yra sumokėjusi mokesčius, t. y. pranešė VMI apie šios įmonės nesąžiningą veiklą mokant pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 2016 m. lapkričio 8 d. su UAB „Gausta“ susitarė, kad ši pateiks pareiškėjui prašomą informaciją dėl mokestinių prievolių vykdymo, kad pareiškėjas nevykdys prievolės sumokėti skolą UAB „Gausta“, kol nebus nepateikta informacija apie tinkamą PVM prievolių įvykdymą. Negavęs iš UAB „Gausta“ duomenų apie atsiskaitymą su valstybės biudžetu, pareiškėjas 2016 m. lapkritį kreipėsi į VMI prašydamas pradėti UAB „Gausta“ patikrinimą dėl PVM prievolių vykdymo.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, jog VMI nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją. Tiek rapsų gabenimo dokumentai, tiek PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad rapsai buvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, siekiant patikrinti kokybę ir paruošti parduoti. Atsakovas nepagrįstai vertino, kad krovinio važtaraščiuose nurodyta pakrovimo vieta (Akmenė) neatitinka tikrovės, nes adresu: (duomenys neskelbtini), kur turėjo būti pakrauti rapsai, sandėliai neegzistuoja, o žemės sklypo savininkai nebuvo sudarę jokių sutarčių nė su viena iš sandorių grandinės dalyvių. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju įsivėlė klaida nurodant adresą – šalia vietos, esančios (duomenys neskelbtini), (už 95 metrų) yra sandėliai, kuriuose buvo pakrauti rapsai. Rapsus vežė Latvijos piliečiai, kurie krovinio važtaraščiuose įrašė netikslų adresą – Akmenė, tačiau akivaizdu, jog grūdai nebuvo gabenami iš Akmenės miesto centro. Važtaraščius pildė asmenys, nemokantys lietuvių kalbos.

4.       Išvada, kad prekių pakrovimo vieta negalėjo būti Akmenė, mokestinio patikrinimo metu buvo daroma vadovaujantis internetinio žemėlapio „Google Maps“ paslauga, kuria remiantis nustatyta, koks atstumas ir kokia maršruto trukmė iš Kalvių posto iki pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Tačiau ginčo sprendimuose neįvertinta, kad važiavo ne lengvieji, o krovininiai automobiliai, kurie važiuoja ilgiau, be to, nėra aptarti atvejai, kai vairuotojai pakrauna krovinį, bet sienos kirsti negali, nes laikas vairuoti yra pasibaigęs, todėl jie privalo ilsėtis ir kelionę tęsti vėliau, t. y. šios aplinkybės nebuvo vertinamos. Be to, internetinio žemėlapio „Google Maps“ skaičiavimai negali būti laikomi pagrįstais įrodymais.  

5.       Pareiškėjas teigė domėjęsis parduodamų grūdų kokybe, kadangi dalį iš UAB „Gausta“ įsigytų rapsų (kaip nustatyta pakartotinio mokestinio patikrinimo metu – 280,90 t) pareiškėjas pristatė pats organizuodamas transportą. Pareiškėjas pats organizavo šio rapsų kiekio pristatymą UAB „Agerona“ nurodytu adresu, kadangi pirmąsias rapsų įsigijimo partijas iš UAB „Gausta“ norėjo patikrinti (įvertinti kokybę, švarumą, drėgmę). Pareiškėjas turi visą įrangą, reikalingą rapsų džiovinimui ir valymui, tokias paslaugas teikia tiek sau (tuo atveju, kai įsigyja grūdus ir vėliau juos parduoda), tiek kitiems rinkos dalyviams.

6.       Pasak pareiškėjo, mokesčių administratoriaus sprendimuose nepaaiškinta, kaip pareiškėjas yra susijęs su sandoriais, kuriuose jis pats nedalyvavo, kai klaidas įrašant dokumentų datas galbūt padarė kiti ūkio subjektai. Be to, išvada apie pareiškėjo žinojimą arba galėjimą žinoti, jog jis dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, yra grindžiama aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareiškėjo kontrahentu (UAB „Gausta“). Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjas nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, bei turėti tai patvirtinančius dokumentus. Be to, tarp pareiškėjo ir UAB „Gausta“ kilusiame civiliniame ginče pats mokesčių administratorius nelaikė, jog UAB „Gausta“ yra nepatikimas mokesčių mokėtojas, kuris sukčiavo PVM srityje. Mokesčių administratorius nepateikė argumentų, kaip aplinkybė, kad pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog yra sertifikuotas ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi, nors 2016 metais tokio sertifikato neturėjo, galėjo daryti įtaką pareiškėjo sąžiningumui įsigyjant ginčo prekes iš UAB „Gausta“.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad išvada, jog prekės buvo įsigytos ir parduotos Latvijoje, yra nepagrįsta. Pažymėjo neturintis galimybės nustatyti, dėl ko buvo padaryta klaidinga išvada, kad automobiliai nekirto Lietuvos–Latvijos sienos. Tikėtina, kad mokesčių administratoriaus užklausa apie krovininių automobilių judėjimą buvo suformuluota ne dėl tų dienų, kuriomis buvo kertama Lietuvos–Latvijos siena. Be to, nėra galimybės patikrinti, ar nebuvo padaryta klaidų ir ar paklausime Latvijos mokesčių administratoriui tinkamai nurodyti valstybiniai numeriai. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, kuriuose nurodyta, jog UAB „Gausta“ patikslino deklaracijas ir sumokėjo pardavimo PVM, taigi dėl UAB „Gausta“ mokesčių administratorius laikosi pozicijos, jog rapsų pardavimas tarp pareiškėjo ir UAB „Gausta“ įvyko Lietuvoje.

8.       Pareiškėjo teigimu, įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka mokesčių administratoriui. Sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo, atsiskaitymo už sandorius formas, tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįvykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos bei nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Mokesčių administratoriaus išvada dėl pareiškėjo žinojimo arba galėjimo žinoti, jog jis dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, pagrįsta prielaidomis, formaliais gabenimo dokumentų trūkumais bei apeliuojant į sutarčių sąlygas dėl dokumentų, galinčių patvirtinti ginčo prekių kilmę bei kokybę, pateikimą, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas faktiškai įsitikino iš UAB „Gausta“ įsigytų prekių kokybe, ginčo dėl minėtos aplinkybės nėra. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius tendencingai siekia išlaikyti savo poziciją dėl pareiškėjo dalyvavimo PVM sukčiavimo schemoje.

9.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

10.       VMI nurodė, kad

 surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjo kontrahentas UAB „Gausta“ sukčiavo PVM srityje. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta prekių perpardavimo schema tarp įmonių, kai pirminėje prekių pirkimo sandorių grandinėje nėra deklaruojamas bei nesumokamas į biudžetą PVM, o galutinėje sandorių grandinėje prašoma PVM grąžinti iš biudžeto, t. y. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir neteikianti patikrinimui dokumentų UAB „Golinta“ deklaruoja, kad įsigijo prekių iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių – UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras bendrovės UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformina prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaruoja prekių pardavimus pareiškėjui ir kitoms įmonėms, o pareiškėjas deklaruoja prekių pardavimus UAB „Agerona“, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą, dėl to susidarė UAB „Agerona“ iš biudžeto grąžintinas PVM, kurį ji prašo grąžinti. Mokestinio tyrimo ataskaitoje konstatuota, kad tarp UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ buvo sukurta dirbtinių sandorių (PVM sukčiavimo) grandinė, į ją įtraukiant realios ekonominės veiklos nevykdančias įmones, sukuriant nepagrįstą PVM atskaitą bei nesumokant į biudžetą PVM. UAB „Golinta“, UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ akcijos sandorių su UAB „Gausta“ metu arba iš karto po jų buvo parduotos, įmonių vadovai ir akcininkai pasikeitė, nerandami, samdomų darbuotojų nėra. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad anksčiau išvardytų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje.

11.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina tai, kad prekes jis įsigijo dalyvaudamas PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, kai už ūkinėse operacijose sukurtą pridėtinę vertę nėra sumokėtas PVM. Pareiškėjas susitarė dėl didelio kiekio, t. y. 2 008,94 t, rapsų pirkimo, pasirašytos kelios grūdų pirkimo sutartys, sandoriai su UAB „Gausta“ buvo nevienkartiniai, truko kelis mėnesius, tačiau pareiškėjui nesukėlė įtarimų faktas, kad UAB „Gausta“ dirba tik vienas darbuotojas, kad ji neturi buveinės ar kitų veiklos patalpų, pirkimo sandoriai sudaryti neįsitikinus tiekėjo patikimumu. Be to, pareiškėjas iš UAB „Gausta“ įsigytų rapsų tiekimo UAB „Agerona“ atvejais, kai transportavimą organizavo UAB „Gausta“, gabenimą pagrindė tais pačiais CMR, kuriuose įrašyta: 1 laukelyje (siuntėjas) – pareiškėjas, 22 laukelyje (atvykimas pakrauti bei siuntėjo parašas ir spaudas) arba neužpildytas laukelis, arba yra UAB „Gausta“ spaudas, neįskaitomas parašas, visais atvejais neįrašytas atvykimo pakrauti laikas. Tačiau pareiškėjas, CMR nurodytas kaip siuntėjas, pagal CMR nuostatas, atiduodamas krovinį turėjo parašais patvirtinti, kad krovinys atiduotas, atsakomybė už jį pereina vežėjui. Atsakovas pažymėjo, jog CMR visais atvejais užpildyti 1 ir 22 laukeliai, informacija aiškiai įskaitoma, siuntėjas – pareiškėjas, o pakrovimo faktas patvirtintas pareiškėjo spaudu ir atstovo parašu, tais atvejais, kai pareiškėjas pats organizavo rapsų transportavimą, kaip pakrovimo vietą (4 laukelyje krovinio perėmimo vieta ir data) nurodė tikslų adresą – (duomenys neskelbtini), ir datą, kurie atitinka kitas sandorio ir susijusių dokumentų aplinkybes. Tačiau atvejais, kai transportavimą organizavo UAB „Gausta“, o siuntėjas – pareiškėjas, 4 laukelyje įrašyta Akmenė, Lietuva (Lithuania), kartais nurodyta data, atskirais atvejais laukelis neužpildytas. Pareiškėjas iš UAB „Gausta“ nereikalavo rapsų kilmės dokumentų, augintojų ūkių registracijos dokumentų, nors pirkimo sutartyse numatyta, kad priimami grūdai, kurie išauginti ūkio, registruoto žemės ūkio ir kaimo verslo registre, ar augintojų, užsiregistravusių registruotų pašarų ūkio subjektų sąraše. Elgdamasis sąžiningai, norėdamas įsitikinti tiekėjo patikimumu, pareiškėjas turėjo reikalauti pardavėjo pateikti minėtus dokumentus, taip pat turėti šių dokumentų kopijas, tačiau nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad domėjosi tiekėju bei tiekiamų grūdų kokybe, informacija apie grūdų augintoją. Įsigydamas grūdus iš kitų tiekėjų – Lietuvos Respublikoje registruotų ūkininkų ūkių pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, pareiškėjas pateikė patikimumą ir kokybę pagrindžiančius dokumentus, o iš UAB „Gausta“ nereikalavo ar neišsaugojo rapsų kokybės ir kilmės pagrindimo dokumentų. Pareiškėjas, sudarydamas sutartis su UAB „Gausta“, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad yra sertifikuotas ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje, nors 2016 metais tokio sertifikato neturėjo. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad nei pareiškėjas, nei UAB „Gausta“ ar kitos sandorių grandinėje dalyvavusios įmonės neturėjo patalpų ar sandėlių Akmenėje. 

12.       VMI pažymėjo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Latvijos vežėjai nesikreipė į Lietuvos institucijas, jiems nebuvo išduoti leidimai važiuoti magistraliniais ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ar jų junginiais. Įvertinus Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją bei Numerių atpažinimo sistemos (toliau – ir NAS) 2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. laikotarpio duomenis, mokestinio patikrinimo metu nenustatyta Lietuvos–Latvijos sienos kirtimo transporto priemonių pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotus transporto priemonių registracijos numerius ir krovinių gabenimo dienomis, nurodytomis CMR. Tai patvirtina Latvijos mokesčių administratoriaus išvadą, jog gabenimo paslaugų dokumentai buvo surašyti formaliai, t. y. rapsai nebuvo vežami į pareiškėjo sandėlį ir (ar) toliau gabenami į terminalą (SIA „WT TERMINAL“) Rygos jūrų uoste.

 

II.

 

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „RKJ Grupė“ skundą.

14.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 

14.1.                      Pareiškėjas iš UAB „Gausta“ nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsigijo 2 008,94 t rapsų, šias prekes pardavė UAB „Agerona“, o pastaroji įformino prekių tiekimą Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą.

14.2.                      Kilus įtarimų dėl UAB „Gausta“ veiklos, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kuris 2016 m. spalio 7 d. atsakyme nurodė, kad dėl UAB „Gausta“ nustatyta mokesčių nemokėjimo rizika, ji nėra deklaravusi dalies pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų.

14.3.                      Negavęs iš UAB „Gausta“ duomenų apie atsiskaitymą su valstybės biudžetu bei atsižvelgdamas į pagrįstą riziką, kad minėta bendrovė gali netinkamai vykdyti savo PVM prievoles, todėl pareiškėjui gali būti ribojama pagrįsta teisė į PVM atskaitą, pareiškėjas 2016 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į VMI, prašė pradėti UAB „Gausta“ patikrinimą dėl PVM prievolių vykdymo.

14.4.                      Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2018 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (41.2)FR0682-75 patvirtino patikrinimo aktą Nr. (41.2)FR0680-42, nurodė pareiškėjui sumokėti 4 293 Eur PVM, 464,86 Eur PVM delspinigių ir 1 288 Eur PVM baudą. Šį Šiaulių AVMI sprendimą 2018 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 69-62 patvirtino VMI. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. S-148(7-129/2018) panaikino VMI 2018 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 69-62 ir perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, konstatavo sutinkanti su VMI išvada, kad pareiškėjas rapsus įsigijo ne iš UAB „Gausta“, tačiau neaišku, kokios UAB „Gausta“ operatyvaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leido mokesčių administratoriui konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, ataskaitoje nebuvo konkrečiai nustatyta, kurioje prekių tiekimo grandyje (tiekimo etape) ar visoje grandinėje buvo vykdomas sukčiavimas PVM srityje.

14.5.                      Vykdydama MGK 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, VMI 2018 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 69-106 panaikino Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 7 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Panevėžio AVMI pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

14.6.                      Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (36.9)-FR0682-205 patvirtino 2019 m. liepos 5 d. patikrinimo aktą Nr. (36.1E)FR0680-251, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 797 Eur PVM, 1 424,51 Eur PVM delspinigių ir 2 039 Eur PVM baudą. Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. (36.9)-6-2217 ištaisė 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo aprašomosios dalies 27 psl. 4 pastraipos 9–10 eilutes ir nusprendžiamosios dalies 2 punktą, t. y. vietoje 1 424, 51 Eur PVM delspinigių apskaičiavo 709,70 Eur PVM delspinigių. VMI 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 69-99 patvirtino Panevėžio AVMI Sprendimą Nr. (36.9)-FR0682-205.

15.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atitinkamos ūkinės operacijos realiai įvyko bei kad pareiškėjas už suteiktas prekes ar paslaugas sumokėjo atitinkamas prekių ar paslaugų įsigijimo bei PVM sumas. Todėl šioje administracinėje byloje svarbu tai, ar pareiškėjas buvo sąžiningas, ar galėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, ar sutarties partneris už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės PVM.

16.       Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas įsigijo ir pardavė rapsus dalyvaudamas PVM sukčiavimo grandinėje – UAB „Gausta“ 2017 m. balandžio 11 d. operatyvaus patikrinimo ataskaita  Nr. (21.69-32) FR0760-2905 patvirtina prekių perpardavimo schemą tarp bendrovių, kai pirminėje prekių pirkimo sandorių grandinėje nėra deklaruojamas bei nesumokamas į biudžetą PVM, o galutinėje sandorių grandinėje prašoma grąžinti PVM iš biudžeto. Tarp UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ buvo sukurta dirbtinių sandorių (PVM sukčiavimo) grandinė, į ją įtraukiant realios ekonominės veiklos nevykdančias įmones, taip sukurta nepagrįsta PVM atskaita bei į biudžetą nesumokėtas PVM. Be to, UAB „Golinta“, UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ akcijos sandorių su UAB „Gausta“ metu arba iš karto po jų buvo parduotos, įmonių vadovai ir akcininkai pasikeitė, nerandami, samdomų darbuotojų nėra. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad šių įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, t. y. UAB „Gausta“ neįsigijo rapsų iš UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“, o pastarosios – iš UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“. 

17.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarpininkų grandinę sudarė Lietuvos Respublikoje įsteigtos (įsigytos) uždarosios akcinės bendrovės, kurias įsigijo Latvijos, Estijos ir Lenkijos piliečiai. Prekės pristatytos iš nenustatytų Latvijos Respublikos teritorijos vietų į Rygoje esantį terminalą, transportavimą organizavo įmonė tarpininkė (UAB „Gausta“), kurios vienintelis akcininkas ir vienintelis darbuotojas – Latvijos Respublikos pilietis. Atsiskaitymai visose grandyse vyko bankiniais pavedimais, bendrovės tiekėjos nevykdė mokestinių prievolių, neteikė PVM deklaracijų, tarpininkės pateikė PVM deklaracijas su neteisingais duomenimis. Be to, tiekėjos UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, neatvyko į VMI, operatyvaus patikrinimo metu nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų, o tarpininkų nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kur turėjo būti pakrauti rapsai, sandėliai neegzistuoja. Žemės sklypo savininkai nė su viena sandorių grandinės dalyve nebuvo sudarę jokių sutarčių. CMR važtaraščiuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai (pakrovimo vieta, siuntėjas; dalis Latvijos vežėjų vairuotojų paneigė važiavimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą; vežėjai nesikreipė dėl leidimų važiuoti valstybiniais ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ar jų junginiais; rapsų, kurių įsigijimas įformintas iš UAB „Gausta“, kilmės neįmanoma nustatyti). Bylos medžiaga patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos rapsus nugabenus į terminalą Rygoje, pagal priimtą svorį, sandorių grandinėje atgaline seka, tai buvo daroma, kad sutaptų parduodamų rapsų svoris.

18.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog elgdamasis sąžiningai ir norėdamas įsitikinti tiekėjo patikimumu, pareiškėjas turėjo reikalauti pardavėjo pateikti rapsų kilmės dokumentus, augintojų ūkių registracijos dokumentus (pirkimo sutartyse numatyta, kad priimami grūdai, kurie išauginti ūkyje, registruotame žemės ūkio ir kaimo verslo registre, ar augintojų, užsiregistravusių registruotų pašarų ūkio subjektų sąraše), taip pat turėti šių dokumentų kopijas. Pareiškėjas nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad domėjosi tiekėju ir tiekiamų grūdų (rapsų) kokybe, informacija apie grūdų augintoją. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad įsigydama grūdus iš kitų tiekėjų – Lietuvos Respublikoje registruotų ūkininkų ūkių pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, pareiškėjas pateikė patikimumą ir kokybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau iš UAB „Gausta“ jų nereikalavo, neišsaugojo rapsų kokybės ir kilmės pagrindimo dokumentų, o sudarydamas sutartis su UAB „Gausta“ nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad yra sertifikuotas ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje, nors 2016 metais tokio sertifikato neturėjo.

19.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, t. y. žinojimą (turėjimą žinoti), jog, įsigydamas 2 008,94 t rapsų iš UAB „Gausta“, jis dalyvauja sukčiavime PVM srityje. Nei pareiškėjas, nei UAB „Gausta“ ar kitos sandorių grandinėje dalyvavusios bendrovės patalpų ar sandėlių Akmenėje neturėjo, todėl būtent šiuose sandoriuose gabenimą UAB „Agerona“ patvirtindamas CMR dokumentuose su nurodyta faktiškai neturima ir neegzistuojančia išsiuntimo vieta, pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime. Pareiškėjas, kaip siuntėjas, elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, žinojo ar galėjo žinoti, kad faktinis gabenimas pagal šiuos CMR dokumentus nevyks, o jis, kaip siuntėjas, dalyvauja sukčiavimo schemoje. Nustatęs, kad UAB „Gausta“ nepardavė ir nevežė rapsų pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad į pareiškėjo žurnalus įtrauktos rapsų džiovinimo ir valymo paslaugos UAB „Gausta“ negalėjo būti suteiktos.

20.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad prekes – 2 008,94 t rapsų pareiškėjas įsigijo ir pardavė Latvijos teritorijoje (ne PVM objektas Lietuvoje), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad rapsų pardavimas pagal pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagrįstai laikytas prekių tiekimu už atlygį ne šalies – Lietuvos – teritorijoje, todėl rapsus įsigijus užsienyje (Latvija) ir ten pardavus, jų pardavimo PVM pagal pareiškėjos išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra ir standartinis 21 proc. PVM tarifas negali būti skaičiuojamas.

21.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, pareiškėjas neįvykdė MAĮ straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Gausta“ realumą, o centrinis mokesčių administratorius įrodė pareiškėjo nesąžiningumą.

22.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMI Sprendimas Nr. 69-99, taip pat Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimai Nr. (36.9) FR0682-205 ir Nr. (36.9)-6-2217, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti 6 797 Eur PVM, 709,70 Eur PVM delspinigių ir 2 039 Eur baudą, yra teisėti ir pagrįsti.

 

III.

 

23.       Pareiškėjas UAB „RKJ Grupė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes ir argumentus, analogiškus išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, kad UAB „Gausta“ pateikė patikslintas PVM deklaracijas ir sumokėjo PVM, o teismo sprendime tiekėjais įvardintos bendrovės (UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“) bei tarpininkas UAB „Golinta“ nebuvo pareiškėjo kontrahentai, pareiškėjas neturėjo jokių santykių su minėtomis bendrovėmis, todėl neturėjo pareigos domėtis aplinkybėmis, susijusiomis su sandoriais, sudarytais tarp minėtų bendrovių, ir negali būti pripažintas kaltu dėl šių bendrovių padarytų pažeidimų. Tokio pobūdžio aplinkybių dėl pareiškėjo kontrahento UAB „Gausta“ nenustatyta. 

25.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokia informacija remiantis nustatyta aplinkybė, kad ginčo prekės į Rygoje esantį terminalą buvo atgabentos ne iš Lietuvos, o iš Latvijos. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo padaryta klaida nurodant sandėlio adresą. Be to, pareiškėjas įsitikino jam parduodamų grūdų kokybe.

26.       Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog su UAB „Agerona“ vykdė ne tik prekybą rapsais, bet ir kitomis grūdinėmis kultūromis, tačiau dėl kitų pardavimų, kurie buvo vykdomi su UAB „Agerona“ su tais pačiais vežėjais, tokia pačia tvarka pristatant grūdus į Rygos uostą, VMI abejonių nekėlė. Pareiškėjas su UAB „Agerona“ sandorius vykdo ne vienus metus, tai nėra atsitiktinis klientas. 

27.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodytas aplinkybes ir jomis remdamasis konstatavo, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, nors mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos – nesurinko bei nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą apie pareiškėjo nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės (mokėjimai pavedimu, susitarimas dėl didelio kiekio prekių pirkimo ir kelių sutarčių pasirašymas) niekaip nepagrindžia ir negali pagrįsti, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad galbūt dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Minėtos aplinkybės kvestionuojant pareiškėjo sąžiningumą būtų reikšmingos tik tuo atveju, jei įsigytų prekių kiekis ar sudarytų sutarčių sąlygos neatitiktų įprastos pareiškėjo verslo praktikos, tačiau byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas taip pat apsiribojo CMR formalių trūkumų įvardijimu, tačiau nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl dėl nustatytų CMR trūkumų laikoma, jog gabenimas pagal šiuos CMR nevyko. Teismo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas sutartyse apie save nurodė galbūt tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra pagrindas abejoti UAB „Gausta“ patikimumu bei paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

28.       Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, esą pareiškėjas neneigia, kad jis prekes įsigijo ir pardavė Latvijos teritorijoje, t. y. sandoriai vyko už Lietuvos ribų, akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjo viso mokestinio ginčo metu dėstomai pozicijai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo prekės buvo įsigytos ne Lietuvoje, o Latvijoje. Jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo prekės buvo įsigytos ne Lietuvoje, o Latvijoje, teismas nenurodė. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, t. y. vertino ir pasisakė tik dėl Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos apie ZS „VEIDES 2“ UAB „Gausta“ suteiktas gabenimo paslaugas, o kitų vežėjų (SIA „Ozilini JO“, SIA „MAZJUKŠI JL“, SIA „KORN“) pateiktos informacijos apie ginčo prekių gabenimą nevertino. Be to, nė vienas iš pareiškėjo pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apklaustų vežėjų (SIA „Ozilini JO“, SIA „MAZJUKŠI JL“, SIA „KORN“) nepaneigė, jog gabeno ginčo prekes, priešingai – buvo nurodyta, kad ginčo prekių gabenimo paslaugos buvo suteiktos, įformintos prekių gabenimo bei apskaitos dokumentais, tačiau už jas nebuvo atsiskaityta. 

29.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos (mokesčių administratorius net neturi tokios kompetencijos) Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms esant privaloma kreiptis dėl leidimo naudotis valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės viešaisiais keliais važiuojant didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo. Todėl nėra pagrindo teigti, jog Latvijos vežėjai privalėjo turėti leidimus važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis. Be to, dėl tokių leidimų neturėjimo galėtų būti taikomos atitinkamos teisės aktuose numatytos sankcijos, bet tai savaime nepaneigia ginčo prekių gabenimo iš Lietuvos į Latviją.

30.       Pasak pareiškėjo, taip pat negalima suabsoliutinti NAS duomenų, nes mokesčių administratoriaus 2017 m. birželio 14 d. užklausa neapėmė viso ginčo prekių gabenimo laikotarpio (į užklausą nepateko gabenimai, vykdyti 2016 m. liepos 26–27 d., 2016 m. rugsėjo 16 d.); NAS yra užfiksuoti 6 sienos kirtimo atvejai, kuomet sienos kirtimo faktas sutapo su CMR nurodyta gavimo terminale data, nors šiais atvejais, kaip ir kitais, įformintais CMR, krovinių pakrovimo vieta buvo nurodyta ta pati, t. y. „Akmene“; 2 atvejais transporto priemonių judėjimas užfiksuotas tik į vieną pusę, todėl neaišku, kaip, pavyzdžiui, į Lietuvą neįvažiavusi transporto priemonė (NAS neužfiksuota) galėjo vėliau išvykti iš Lietuvos; užklausos pateiktos ne dėl visų transporto priemonių, kurios gabeno ginčo prekes; transporto priemonės kirto Lietuvos–Latvijos sieną artimomis dienomis, kurios nurodytos CMR.

31.       Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.       

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

32.       Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (36.9)-FR0682-205 (ištaisyto Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. (36.9)-6-2217) ir VMI 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 69-99 teisėtumo bei pagrįstumo. Šiais sprendimais mokesčių administratoriai, konstatuodami, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, pareiškėjui apskaičiavo 6 797 Eur PVM, 709,70 Eur PVM delspinigių ir 2 039 Eur PVM baudą.

33.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, papildomai skunde pateiktiems argumentams, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „Gausta“ pateikė patikslintas PVM deklaracijas ir sumokėjo PVM, o teismo sprendime tiekėjais įvardintos bendrovės (UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“) bei tarpininkas UAB „Golinta“ nebuvo pareiškėjo kontrahentai, pareiškėjas neturėjo jokių santykių su minėtomis bendrovėmis, todėl neturėjo pareigos domėtis aplinkybėmis, susijusiomis su sandoriais, sudarytais tarp minėtų bendrovių, ir negali būti pripažintas kaltu dėl šių bendrovių padarytų pažeidimų. Tokio pobūdžio aplinkybių dėl pareiškėjo kontrahento UAB „Gausta“ nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokia informacija remiantis nustatyta aplinkybė, kad ginčo prekės į Rygoje esantį terminalą buvo atgabentos ne iš Lietuvos, o iš Latvijos. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo padaryta klaida nurodant sandėlio adresą. Be to, pareiškėjas įsitikino jam parduodamų grūdų kokybe. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog su UAB „Agerona“ vykdė ne tik prekybą rapsais, bet ir kitomis grūdinėmis kultūromis, tačiau dėl kitų pardavimų, kurie buvo vykdomi su UAB „Agerona“ su tais pačiais vežėjais, tokia pačia tvarka pristatant grūdus į Rygos uostą, VMI abejonių nekėlė. Pareiškėjas su UAB „Agerona“ sandorius vykdo ne vienus metus, tai nėra atsitiktinis klientas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodytas aplinkybes ir jomis remdamasis konstatavo, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, nors mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos – nesurinko bei nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą apie pareiškėjo nesąžiningumą. Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (ABTĮ 80 str. 1 d.), byloje esančius įrodymus vertindamas selektyviai.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). 

35.       Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, be kita ko, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.

36.       Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime tiekėjais įvardintos bendrovės (UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“) bei tarpininkas UAB „Golinta“ nebuvo pareiškėjo kontrahentai, pareiškėjas neturėjo jokių santykių su minėtomis bendrovėmis, todėl neturėjo pareigos domėtis aplinkybėmis, susijusiomis su sandoriais, sudarytais tarp minėtų bendrovių, ir negali būti pripažintas kaltu dėl šių bendrovių padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad PVM sukčiavimo sandorių grandinės atskleidimas yra svarbus įvertinant pareiškėjo dalyvavimą joje ir / ar žinojimą ar galėjimą žinoti apie tą dalyvavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad MGK, 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. S-148(7-129/2018) panaikindama VMI 2018 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 69-62 ir perduodama pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, pabrėžė, jog nėra aišku, kokios UAB „Gausta“ operatyvaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leido mokesčių administratoriui konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, ataskaitoje nebuvo konkrečiai nustatyta, kurioje prekių tiekimo grandyje (tiekimo etape) ar visoje grandinėje buvo vykdomas sukčiavimas PVM srityje. Tačiau jau minėtame MGK sprendime buvo nustatyta, kad UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ formaliai įformintų rapsų pardavimų atitinkamai UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ patvirtinti neįmanoma. Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. (36.9)-FR0682-205 UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ yra įvardintos „dingusiais prekeiviais“ (kurie tariamai parduoda prekes, susidariusio mokėtino į biudžetą PVM nesumoka), nes jos išrašė pardavimo PVM sąskaitas faktūras, tačiau PVM deklaracijose nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo pardavimo PVM, taip pat kviečiami į VMI neatvyko, apskaitos dokumentų nepateikė. Tuo tarpu kitos įmonės, t. y. UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“, UAB „Gausta“ ir pareiškėjas, Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. (36.9)-FR0682-205 įvardintos kaip „tarpininkai“ (kurie tariamai perparduoda tas pačias prekes ir atriboja tikrąjį prekių pirkėją nuo „dingusio prekeivio“), kurie įtraukiami siekiant išvengti galimų valstybės institucijų pretenzijų dėl galimo dalyvavimo sandoriuose mokesčių vengimo klausimais. UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“, UAB „Gausta“ ir pareiškėjas ne tik išrašantys pardavimo sąskaitas faktūras, bet ir deklaruojantys bei sumokantys pardavimo PVM sumas. Panevėžio AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. (36.9)-FR0682-205 taip pat nustatyta, kad UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“, UAB „Gausta“ įsteigtos (įsigytos) tik kaip trumpalaikės priedangos įmonės, nevykdančios realios veiklos, tačiau atliekančios „dingusių prekeivių“ priedangos funkciją. Taigi, mokesčių administratoriai pagrįstai nustatė ir įrodė, kad pirminėje prekių pirkimo sandorių grandinėje nėra deklaruojamas bei nesumokamas į biudžetą PVM, o galutinėje sandorių grandinėje prašoma PVM grąžinti iš biudžeto, t. y. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir neteikianti patikrinimui dokumentų UAB „Golinta“ deklaruoja, kad įsigijo prekių iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių – UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras bendrovės UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformina prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaruoja prekių pardavimus pareiškėjui ir kitoms įmonėms, o pareiškėjas deklaruoja prekių pardavimus UAB „Agerona“, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą, dėl to susidarė UAB „Agerona“ iš biudžeto grąžintinas PVM, kurį ji prašo grąžinti. Mokestinio tyrimo ataskaitoje konstatuota, kad tarp UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ buvo sukurta dirbtinių sandorių (PVM sukčiavimo) grandinė, į ją įtraukiant realios ekonominės veiklos nevykdančias įmones, sukuriant nepagrįstą PVM atskaitą bei nesumokant į biudžetą PVM. UAB „Golinta“, UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ akcijos sandorių su UAB „Gausta“ metu arba iš karto po jų buvo parduotos, įmonių vadovai ir akcininkai pasikeitė, nerandami, samdomų darbuotojų nėra. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad anksčiau išvardytų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodytas aplinkybes ir jomis remdamasis konstatavo, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, nors mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos – nesurinko bei nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą apie pareiškėjo nesąžiningumą. Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (ABTĮ 80 str. 1 d.), byloje esančius įrodymus vertindamas selektyviai. Taigi, pareiškėjas abejoja pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, įrodančių pareiškėjo nesąžiningumą, vertinimu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.).

38.       Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad šioje byloje pirmosios instancijos atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Pabrėžtina, kad mokesčių administratoriai, vykdydami MGK 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. S-148(7-129/2018), surinko papildomus įrodymus, be kita ko, iš Latvijos mokesčių administratoriaus, apklausiant ne tik ZS „VEIDES 2“, bet ir kitų vežėjų (SIA „Ozilini JO“, SIA „MAZJUKŠI JL“, SIA „KORN“) vairuotojus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas palaikė mokesčių administratorių, o ne pareiškėjo, poziciją, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija svarbiais faktais, įrodančiais PVM sukčiavimo sandorių grandinę, laiko aplinkybes, įvertintas pirmosios instancijos teismo, be kita ko, kad: prekės pristatytos iš nenustatytų Latvijos Respublikos teritorijos vietų į Rygoje esantį terminalą; transportavimą organizavo įmonė tarpininkė (UAB „Gausta“), kurios vienintelis akcininkas ir vienintelis darbuotojas – Latvijos Respublikos pilietis; atsiskaitymai visose grandyse vyko bankiniais pavedimais; tarpininkų nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kur turėjo būti pakrauti rapsai, sandėliai neegzistuoja; CMR važtaraščiuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai (pakrovimo vieta, siuntėjas); dalis Latvijos vežėjų vairuotojų paneigė važiavimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą; vežėjai nesikreipė dėl leidimų važiuoti valstybiniais ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ar jų junginiais; rapsų, kurių įsigijimas įformintas iš UAB „Gausta“, kilmės neįmanoma nustatyti; bylos medžiaga patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos rapsus nugabenus į terminalą Rygoje, pagal priimtą svorį, sandorių grandinėje atgaline seka, tai buvo daroma, kad sutaptų parduodamų rapsų svoris. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokia informacija remiantis nustatyta aplinkybė, kad ginčo prekės į Rygoje esantį terminalą buvo atgabentos ne iš Lietuvos, o iš Latvijos, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo padaryta klaida nurodant sandėlio adresą, nėra pagrįsti, nes duomenų visetas, be kita ko, papildomai surinktas po MGK 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. S-148(7-129/2018) (Latvijos mokesčių administratoriaus duomenys, vairuotojų paaiškinimai), patvirtina mokesčių administratorių bei pirmosios instancijos padarytas išvadas apie PVM sukčiavimo sandorių grandinę.

39.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo nesąžiningumą dalyvaujant PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Elgdamasis sąžiningai ir norėdamas įsitikinti tiekėjo patikimumu, pareiškėjas turėjo reikalauti pardavėjo pateikti rapsų kilmės dokumentus, augintojų ūkių registracijos dokumentus (pirkimo sutartyse numatyta, kad priimami grūdai, kurie išauginti ūkyje, registruotame žemės ūkio ir kaimo verslo registre, ar augintojų, užsiregistravusių registruotų pašarų ūkio subjektų sąraše), taip pat turėti šių dokumentų kopijas. Pareiškėjas nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad domėjosi tiekėju ir tiekiamų grūdų (rapsų) kokybe, informacija apie grūdų augintoją. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog įsigydamas grūdus iš kitų tiekėjų – Lietuvos Respublikoje registruotų ūkininkų ūkių pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, pareiškėjas pateikė patikimumą ir kokybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau iš UAB „Gausta“ jų nereikalavo, neišsaugojo rapsų kokybės ir kilmės pagrindimo dokumentų, o sudarydamas sutartis su UAB „Gausta“ nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad yra sertifikuotas ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje, nors 2016 metais tokio sertifikato neturėjo. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro jokio teisinio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad paminėtos aplinkybės patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, t. y. žinojimą (turėjimą žinoti), jog, įsigydamas 2 008,94 t rapsų iš UAB „Gausta“, jis dalyvauja sukčiavime PVM srityje. Nei pareiškėjas, nei UAB „Gausta“ ar kitos sandorių grandinėje dalyvavusios bendrovės patalpų ar sandėlių Akmenėje neturėjo, todėl būtent šiuose sandoriuose gabenimą UAB „Agerona“ patvirtindamas CMR dokumentuose su nurodyta faktiškai neturima ir neegzistuojančia išsiuntimo vieta, pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime.

40.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

41.       Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RKJ Grupė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Romanas Klišauskas

 

 

                                        Dainius Raižys 

 

 

Ernestas Spruogis