Administracinė byla Nr. A-2115-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04451-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. H. (T. K. H.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. K. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528  bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5472.
2. Pareiškėjas nurodė, jog Tarnyba ir VSDFV skundžiamais sprendimais pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodamos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, nustačius, jog pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla.
3. Pažymėjo, kad Tarnyba ir VSDFV nepagrįstai rėmėsi analogija pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnyje numatytą Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių patikslinimą. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuomet, kai asmuo vienoje valstybėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje verčiasi individualia veikla, tiems atvejams, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi ta pačia veikla, pavyzdžiui, keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartį, tam asmeniui taikomi valstybės narės teisės aktai, parenkami vadovaujantis Reglamento Nr. 833/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalimi, nustatyta, jog taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Kadangi pareiškėjo sudaryta darbo sutartis su UAB „Almand“ nėra panaikinta ir galiojanti, pareiškėjui turi būti taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.
4. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad A1 formą atsisakyta išduoti ne todėl, kad UAB „Almand“ nevykdė veiklos, o todėl, kad darbo apimtis buvo nedidelė (taip nurodyta skundžiamuose sprendimuose). Pažymėjo, kad nedidelės apimties kriterijus turi būti vertinamas tik kelių darbo sutarčių atveju, o ne darbo sutarties ir savarankiškos veiklos atveju. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas socialinio draudimo įmokas mokėjo Lietuvoje ir šios įmokos pareiškėjui nėra grąžintos.
5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime (b. l. 36–40) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Tarnyba pažymėjo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygas išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip neapriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus.
7. Įgyvendindama Reglamento Nr. 883/2004 ir VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.2) S2-21100 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės T. K. H. nustatymo“ kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Almand“, apimtis, lyginant su jo savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti klausimą dėl taikytinų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu informavo, kad pareiškėjui, remiantis darbo laiko kriterijumi, nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Atkreipė dėmesį, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. rugsėjo 12 d. rašte nurodė, kad vertino ne asmens faktinį veiklos vykdymo Lenkijos Respublikoje laiką ir pajamas, o tik Lenkijos teisės aktuose nustatytus teorinius dydžius. Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat nustatė, kad pareiškėjui nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, Lenkijos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie pareiškėjo veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką).
8. Pažymėjo, kad pareiškėjo gautos pajamos už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vidutiniškai sudarė po 96,96 Lt per mėnesį iki mokesčių, o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. – 29,12 Eur, tuo tarpu, pagal T. K. H. sąskaitų-faktūrų išrašo duomenis, asmens pajamos iš vykdomos individualios veiklos Lenkijoje už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. sudarė 20 512,18 PLN. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindė jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdamas į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
9. Teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymu (b. l. 78) dėl informacijos pateikimo (pateikti įrodymus, jog atsakovas informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad ji nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu) atsakovas 2016 m. rugsėjo 6 d. pateikė raštą (b. l. 81–83), kuriame nenurodė, kad buvo kreiptasi į Lenkijos kompetentingą instituciją po to, kai 2014 m. rugsėjo 22 d. gavo Lenkijos kompetentingos institucijos raštą dėl taikytinos Lietuvos teisės. Atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas A1 formos pažymėjimas, t. y. dėl to, kad UAB „Almand“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė (taigi ir pareiškėjo darbo veikla buvo fiktyvi), toks formalus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimas, žinant kad dėl to būtų netinkamai nustatyta taikytina teisė, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principams, nes iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria jus non oritur).
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 59–62) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais, kaip ir atsakovo atsiliepime, argumentais.
11. Papildomai pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2438-502/2015 ir kitose bylose taip pat patvirtino, kad iš Reglamento Nr. 987 (su 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012) pakeitimais) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528. Panaikino VSDFV 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5472.
13. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo.
14. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d. su UAB „Almand“ sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 04/04/2013, pagal kurią nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. sutarė dirbti reklamos agentu minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – pagal grafiką, darbo užmokestis – minimali mėnesinė alga (b. l. 16–18). 2014 m. birželio 11 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. (b. l. 46–49). Tarnyba 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. SPRE-1528 nusprendė, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, nes, Tarnybos duomenimis, pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Almand“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla (b. l. 27–29). Dėl šių priežasčių buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui. Pareiškėjas Tarnybos 2015 birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą T. K. H.“ apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5472 pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. VSDFV sprendime Nr. (1.45)I-5472 nurodytos papildomos aplinkybės, kurios nenurodytos Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendime Nr. SPRE-1528, t. y. kad: 1) 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas dar vienas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/503/815/2013, kuriame Lenkijos kompetentinga įstaiga nurodė, kad pareiškėjui nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 2) 2015 m. balandžio 29 d. Tarnybos  direktorius priėmė sprendimą Nr. SPRE-891, kuris dėl neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 dalies nuostatoms buvo panaikintas VSDFV 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (1.45)I-4181. Vykdydamas minėtą sprendimą, Tarnybos direktorius priėmė 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. SPRE-1528. Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų byloje nepateikė nei atsakovas, nei pareiškėjas. Kadangi ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra, teismas vadovavosi pateikta informacija.
16. Teismas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose atsisakyta išduoti A1 pažymą už laikotarpius nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo reikalavimus (panaikinti skundžiamus sprendimus) ir argumentų turinį (nėra ginčijami kiti prašyme nurodyti laikotarpiai, o tik skundžiamuose sprendimuose nurodyti laikotarpiai), teismas nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 22 d., t. y. toks, koks nurodytas ginčijamuose sprendimuose. Dėl kitų laikotarpių ginčas nevyksta, nes pareiškėjas nereiškė tokių reikalavimų ir sprendimo neteisėtumo argumentų. 
17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, ir Tvarkos aprašas, nustatantis A1 pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo tvarką bei sąlygas.
18. Teismas rėmėsi Tvarkos aprašo 4, 15, 23 ir 27 punktais ir pažymėjo, kad Aprašo 23, 37 punktuose įtvirtinta, jog teikiant ir nagrinėjant prašymus išduoti A1 pažymėjimus, vadovaujamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 (toliau – ir Asmenų aptarnavimo taisyklės), tiek, kiek to nereglamentuoja šis Tvarkos aprašas.
19. Teismas akcentavo, kad Tarnyba, priimdama sprendimus dėl A1 pažymėjimų išdavimo, vykdo įstatymo jai pavestą viešojo administravimo funkciją, atsakovo priimti sprendimai, be kita ko, turi atitikti ir VAĮ nuostatas. Taigi tiek Asmenų aptarnavimo taisyklių 43.1 punktas, tiek VAĮ 8 straipsnis nustato reikalavimą pagrįsti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą taip, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai ir motyvai.
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendime Nr. SPRE-1528, tiek VSDFV 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendime Nr. (1.45)I-5472 yra remiamasi iš esmės analogiškais argumentais. Tiek Tarnyba, tiek VSDFV nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą, buvo atsižvelgta į aplinkybes, susijusias su jo darbine veikla Lietuvoje ir Lenkijoje: darbo laiką, darbo užmokestį, laiką ir kitas sąlygas, kurias įvertinus padaryta išvada, jog pareiškėjo darbinė veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, todėl jam turi būti taikomi Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad buvo atsižvelgta į tai, jog 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovas gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau visiškai nenurodyta, ar atsakovas pateikė prieštaravimą šiuo klausimu Lenkijos kompetentingai įstaigai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d., gavęs prašymą nagrinėti bylą atsakovui nedalyvaujant, raštu (b. l. 78) paprašė atsakovą pateikti įrodymus, kad atsakovas informavo Lenkijos kompetentingą instituciją, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu, tačiau atsakovas 2016 m. rugsėjo 6 d. (gavimo teisme diena) raštu tiesiogiai į teismo klausimą neatsakė, iš rašto turinio teismas darė išvadą, kad atsakovas neinformavo Lenkijos kompetentingos institucijos, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
21. Teismas pažymėjo, kad ginčas vyksta dėl sprendimų, kurie priimti 2015 birželio 26 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. teisėtumo, todėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. gruodžio 14 d. bei 2016 m. gegužės 31 d. raštai, gauti jau po skundžiamų sprendimų priėmimo, neturėjo įtakos formuluojant sprendimų motyvus ir įrodymus. Taip pat teismas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose, priešingai nei nurodoma 2016 m. rugsėjo 6 d. (gavimo data) rašte teismui, atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą priežastis yra ne vykdomos veiklos fiktyvumas, o nedidelė veiklos apimtis. Teismas vadovavosi skundžiamuose sprendimuose nurodytais motyvais – t. y. kad A1 pažymėjimas neišduotas dėl to, jog pareiškėjo veikla Lietuvoje, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, buvo nedidelės apimties.
22. Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo veiklos apimties, atsakovas privalėjo kreiptis į kompetentingą Lenkijos instituciją. Šią savo pareigą atsakovas įvykdė ir gavo 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2015 m. birželio 26 d. atsakymus, kad turi būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Remdamasis Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalimi, teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje joks dokumentas, išreiškiantis minėto reglamento 16 straipsnio 3 dalyje minimą Lietuvos kompetentingų institucijų nesutikimą, kitokią nuomonę ir pan., nebuvo siųstas Lenkijos kompetentingai įstaigai. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 6 d. (gavimo teisme diena) rašte pripažįsta šį savo procedūrinį pažeidimą, tačiau mano, kad jis yra formalus. Teismas su tokiu atsakovo pateiktu procedūrinio pažeidimo vertinimu nesutiko. Pirma, nustatyta taisyklė yra imperatyvi ir vienareikšmiška – „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu“ esant tam tikroms minėtame reglamente nurodytoms sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje tos sąlygos nustatytos – atsakovas neišreiškė prieštaravimo ar nesutikimo Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktam vertinimui. Antra, tokios taisyklės tikslas yra užtikrinti skirtingų valstybių institucijų tarpusavio bendradarbiavimą bei užkirsti kelią asmeniui gauti neigiamus atsakymus iš visų jo atveju aktualių valstybių kompetentingų institucijų. Trečia, atsakovo klaidos (atsakovas teigia, kad yra pagrindas netaikyti Lietuvos valstybinio socialinio draudimo teisės aktų, bet pažeista procedūra) negali lemti neigiamų pasekmių pareiškėjui. Teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovo klaidas turi taisyti pats atsakovas, o ne į jas nereaguoti, vertinti kaip nereikšmingas ar formalias.
23. Teismo vertinimu, atsakovas, ginčijamu sprendimu atsisakydamas išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, turėjo motyvuoti, kodėl nesivadovauja Lenkijos kompetentingos įstaigos raštais, gautais 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2015 m. birželio 26 d., nors prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį Lenkijos kompetentingai įstaigai nepateikė. Atsakovas savo raštuose nurodė, kad nesivadovauja Lenkijos kompetentingų įstaigų nustatyta taikytina teise, nes pareiškėjo veikla yra nedidelės apimties, tačiau neaptarė ir, kaip patvirtino pats atsakovas, neįvykdė procedūrinių reikalavimų, kad galėtų šiuo pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą išduoti A1 formą. Teismo vertinimu, pakankamo priimto sprendimo pagrindimo reikalavimo nesilaikymas yra esminis administracinio akto trūkumas, kadangi tuo pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys efektyviai realizuoti savo teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą, o teismui nustatyti, ar pareiškėjo skundžiami administraciniai aktai buvo priimti pagrįstai ir teisėtai. Taip pat nustatytas esminis procedūrinis pažeidimas, kuris yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
24. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. SPRE-1528 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat, nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, laikytinas neteisėtu ir naikintinas, atsižvelgiant į šiame sprendime išdėstytus argumentus.
25. Panaikinus ginčijamą sprendimą anksčiau nurodytais pagrindais, naikintinas ir VSDFV 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5472, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. SPRE-1528.

III.

26. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135–138), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 14 straipsnio 5 b dalį, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. nustato bendruosius principus. Kadangi teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgė į Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus, nes analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir pagal Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Tarnyba, vertindama, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla, tikrino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pareiškėjo sąskaitų-faktūrų išrašo duomenis ir padarė išvadą, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla.

26.2. Tarnyba praleido dviejų mėnesių terminą pareikšti prieštaravimus pareiškėjo gyvenamosios vietos kompetentingai įstaigai dėl pareiškėjui taikomos teisės nustatymo, tačiau formalus Reglamento Nr. 987 13 straipsnio taisyklių pažeidimas neturi nulemti neteisingo taikytinos teisės nustatymo. Atsižvelgdamas į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas A1 pažymėjimas, į tai, kad taikytina teisė nustatoma ir praėjusiems laikotarpiams, ir tai, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2016 m. balandžio 7 d. raštu patvirtinto, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. taikomi Lenkijos teisės aktai socialinio draudimo srityje, mano, jog skundžiamų sprendimų panaikinimas dėl formalaus taikytinos teisės nustatymo procedūros pažeidimo, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principams.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 115–118) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
28. Apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą buvo išsiųstas Lenkijos kompetentingai įstaigai ir joks prieštaravimas iš jos nebuvo pareikštas, vėliau pati įstaiga patvirtino, jog sutinka su Tarnybos pozicija.
29. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 146–147), kuriuo su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu sutinka.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 148–149) su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. SPRE-1528 bei VSDFV 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5472, kuriais atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, ir Tvarkos aprašas, nustatantis A1 pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo tvarką bei sąlygas.
34. Kadangi ginčijamas atsakovo sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, nagrinėjamu atveju aktualios ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, numatančios reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017).
35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamus sprendimus panaikino. Teismo vertinimu, atsakovas, ginčijamu sprendimu atsisakydamas išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, turėjo motyvuoti, kodėl nesivadovauja Lenkijos kompetentingos įstaigos raštais, gautais 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2015 m. birželio 26 d., nors prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį Lenkijos kompetentingai įstaigai nepateikė. Teismas laikė, kad sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat nustatytas esminis procedūrinis pažeidimas.
36. Apeliaciniuose skunduose atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu išaiškinimu ir mano, jog formalus Reglamento Nr. 987 13 straipsnio taisyklių pažeidimas neturi nulemti neteisingo taikytinos teisės nustatymo.
37. Taisyklės dėl taikytinų teisės aktų nustatymo yra aptartos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ įgyvendinimo tvarką, II antraštinėje dalyje. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
38. Įgyvendindama Reglamento Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas, Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.2) S2-21100 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės T. K. H. nustatymo“ kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2015 m. birželio 26 d. atsakymais informavo, kad pareiškėjui turi būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Nors buvo priimtas priešingas sprendimas ir nesiremta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktais, nagrinėjamoje byloje Tarnyba nepateikė jokio dokumento, išreiškiančio minėto Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje minimą Lietuvos kompetentingų institucijų nesutikimą, kitokią nuomonę, kuris būtų siųstas Lenkijos kompetentingai įstaigai. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštu (b. l. 78) paprašė atsakovą pateikti įrodymus, kad informavo Lenkijos kompetentingą instituciją dėl nesutikimo su taikytinos teisės nustatymu, tačiau atsakovas 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu (b. l. 81–83) į teismo pateiktą klausimą tiesiogiai neatsakė, bet sudarė prielaidas teismui spręsti, kad atsakovas Lenkijos kompetentingos institucijos neinformavo, jog nesutinka su taikytinos teisės nustatymu arba kad laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
39. Įvertinusi aptartas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. SPRE-1528 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat priimtas padarius aptartą procedūrinį pažeidimą. Priimdama ginčijamą sprendimą, Tarnyba turėjo nurodyti, kodėl, nepareiškusi jokių prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį Lenkijos kompetentingai įstaigai, vėliau nesivadovavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštais, gautais 2014 m. rugsėjo 22 d. bei 2015 m. birželio 26 d. Toks priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui taikomas jam nepalankus teisinis reguliavimas. Minėtos aplinkybės galėjo sudaryti ir kliūtis efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. SPRE-1528 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, priimtas nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Taip pat pagrįstai panaikintas ir VSDFV 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5472, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. SPRE-1528.
41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                                                  Artūras Drigotas

                                                                                                  Dalia Višinskienė