Civilinė byla Nr. e2-1865-881/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01408-2015-6 

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo V. B. prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balttruboprovodstroj“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi UAB „Balttruboprovodstroj“ iškelta bankroto byla, 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti jo 3 645,22 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Paaiškino, jog buvo bendrovės „Balttruboprovodstroj“ darbuotojas, apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą administratoriaus nebuvo informuotas, nebuvo išaiškintos bendrovės bankroto priežastys, nei terminai, per kuriuos galima pateikti finansinį reikalavimą. Pareiškėjas negaudamas iš bankroto administratoriaus jokios informacijos apie galimybę pateikti finansinį reikalavimą pagrįstai tikėjo, jog būdamas bendrovės darbuotojas buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą pirmąja eile ir išmokas gaus iš Garantinio fondo, tačiau tik pasikonsultavus su teisininkais tapo aišku, jog administratorius neįtraukė UAB „Balttruboprovodstroj“ darbuotojų į kreditorių sąrašą ir dėl išmokų į Garantinį fondą nesikreipė. Nurodė, kad, sužinojęs apie bendrovei iškeltą bankroto bylą, 2020 m. rugpjūčio 17 d. bankroto administratoriui išsiuntė prašymą pateikti informaciją dėl darbuotojui susidariusios skolos išmokėjimo. Pranešimas, siųstas registruotu paštu, administratoriui buvo įteiktas, tačiau atsakymo su prašyta informacija nebuvo gauta.

3.       Nemokumo administratorius su pareiškėjo prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas teismui pateiktame prašyme sąmoningai nurodo melagingas aplinkybes, kadangi 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 35-15-8/01 patvirtina, jog įmonės vadovui V. B. įteiktas pranešimas ir teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Balttruboprovodstroj“ įsiteisėjimo bei reikalavimas įmonės valdymo organams iki 2015 m. rugsėjo 8 d. perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kartu su šiuo dokumentu buvo įteiktas ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 35-15-8/02, kuriame išaiškintos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktų nuostatos. Šių dokumentų gavimą 2015 m. rugpjūčio 31 d. savo parašu patvirtino pats pareiškėjas. Administratoriaus teigimu, pareiškėjas, būdamas įmonės vadovas ir neabejotinai žinojęs įmonės finansinę padėtį, jau 2014  m. privalėjo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), kad įmonė nebevykdo jokios veiklos, tačiau ir toliau neteisėtai teikė socialinio draudimo pranešimų duomenis apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas, dėl ko ir susidarė 2 987,97 Eur skola, o tuo pačiu išaugo ir VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas.

        II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino.

5.       Susipažinęs su įmonės bankroto bylos medžiaga teismas nustatė, kad V. B. buvo bankrutavusios įmonės vadovas ir apie pradėtą įmonei bankroto procesą jam žinoma dar nuo 2015 m. liepos mėnesio, nes 2015 m. rugpjūčio 5 d. jis pats teikė teismui dalį įmonės dokumentų. Taip pat aktyviai dalyvavo procese, kai bankroto administratorius siekė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, kuriame jis buvo atstovaujamas advokato ir teikė atsiliepimus. Apie tai, kad pareiškėjui buvo žinoma apie pradėtą bankroto bylą įmonei, patvirtina ir nemokumo administratoriaus su atsiliepimu į pareiškimą pateikti įrodymai, kuriuose dokumentų gavimą savo parašu patvirtino pats pareiškėjas. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad apie įmonei iškeltą bankroto bylą jis nebuvo informuotas, yra žinomai melaginga.

6.       Teismas pažymėjo, jog teismo nustatytas 45 dienų laikotarpis kreditiniams reikalavimams pateikti pasibaigė 2015 m. spalio 10 d., pirmasis bendrovės kreditorių sąrašas patvirtintas dar 2016 m. gegužės 17 d., patikslintas 2016 m. spalio 13 d., tačiau pareiškėjas teismo nustatytu laikotarpiu prašymo įtraukti į kreditorių sąrašą nepateikė.

7.       Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui beveik penkerius metus praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Pareiškėjas nesielgė rūpestingai ir apdairiai, todėl turi prisiimti dėl tokio savo elgesio atsiradusius padarinius. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina V. B. akivaizdų nerūpestingumą. Juolab kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl egzistavusių kliūčių (objektyvių priežasčių) finansiniam reikalavimui pareikšti (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

8.       Teismas nurodė, kad finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas sprendžiamas tik tuomet, kai yra priimtas sprendimas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą tokį reikalavimą pateikti. Pareiškėjas buvo įmonės vadovas, apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei jam buvo žinoma, tačiau prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą pateiktas tik beveik po penkerių metų. Įvertinęs nepagrįstą pareiškėjo delsimą įgyvendinti savo teises bei tai, kad abejonėms dėl jo finansinio reikalavimo pagrįstumo įrodyti pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų (CPK 12, 178 straipsniai), teismas pareiškėjo prašymą dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad aktyvus bankroto bylą nagrinėjančio teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą. Pareiškėjas nurodo, kad visais bendrovės dokumentais disponuoja bankroto administratorius, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis bandė gauti atitinkamus dokumentus, reikalingus jo prašymui pagrįsti, ir kad tokie dokumentai jam nebuvo pateikti. Tai, kad bankrutavusios bendrovės dokumentais disponuoja bankroto administratorius, anot teismo, neatleidžia pareiškėjo nuo įrodinėjimo pareigos (CPK 12, 178 straipsnis).

9.       Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų bei bankroto proceso tikslų, todėl jo prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo netenkintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.       Atskiruoju skundu pareiškėjas V. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą UAB „Balttruboprovodstroj“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Apeliantas UAB „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratoriui po bankroto bylos iškėlimo perdavė turimus bendrovės dokumentus, administratoriui buvo perduotas ir preliminarus kreditorių sąrašas, kuriame nurodyti ir bendrovės darbuotojai, kuriems bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė yra skolinga, tačiau administratorius nevykdė pareigos šį sąrašą sutikrinti su įmonės dokumentais ir teikti teismui tvirtinti kreditorių sąrašą su darbuotojų sąrašu. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) bankrutuojančios įmonės administratoriui keliamas reikalavimas ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Tačiau administratorius šios pareigos neįvykdė tinkamai, t. y. turėdamas bendrovės kreditorių sąrašą nepatvirtino darbuotojų teismo tvirtinamame sąraše ir nesikreipė dėl išmokų į Garantinį fondą.

10.2.       Teikdamas finansinį reikalavimą teismui apeliantas pridėjo turimus ir prieinamus dokumentus – VSDFV duomenis bei išlikusį bendrovės kreditorių sąrašą, kuriais ir grindė finansinio reikalavimo dydį. Aplinkybės, jog bendrovė nėra skolinga apeliantui, administratorius nepagrindė ir atsiliepime apie tai net neužsiminė. Administratorius, siekdamas įrodyti, jog su suinteresuotu asmeniu buvo atsiskaityta tinkamai, privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad darbuotojas gavo darbo užmokestį už jo nurodytą laikotarpį. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas bankroto bylose, kuriose kyla ginčai dėl darbuotojų reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-211/2012).

10.3.       Apeliantas dėl objektyvių priežasčių negali pateikti visų įrodymų, pagrindžiančių finansinį reikalavimą, būtent dėl to įrodyti, jog įsiskolinimo darbuotojui nėra, nemokumo administratoriui, turint visus bendrovės buhalterinius dokumentus, nėra sunku. Teismo argumentas, kad tai, jog bankrutavusios bendrovės dokumentais disponuoja bankroto administratorius, neatleidžia pareiškėjo nuo įrodinėjimo pareigos, yra nepagrįstas, kadangi administratorius pareigos įrodyti skolos dydį darbuotojams ar atsiskaitymo su jais fakto neįvykdė.

10.4.       Neišsiaiškinęs, ar bankrutuojanti bendrovė nebėra skolinga buvusiems darbuotojams, nerinkęs papildomų duomenų, teismas atmetė apelianto prašymą, motyvuodamas, jog pritrūko duomenų apie finansinio reikalavimo pagrįstumą, tuo pačiu visiškai nuimdamas įrodinėjimo naštą nuo administratoriaus, nors šiuo atveju tik jo žinioje yra visi duomenys, galintys tiksliai patvirtinti faktą, jog BUAB „Balttruboprovodstroj“ su darbuotojais nėra atsiskaičiusi.

10.5.       Apeliantas pateikė teismui duomenis, jog bankroto administratoriui buvo teikiamas prašymas paaiškinti, kodėl jis neįtraukė darbuotojų į kreditorių sąrašą, tačiau administratorius į teikiamą prašymą nereagavo ir bendradarbiauti atsisakė, todėl teismo argumentas, kad apeliantas nepateikė duomenų, jog bandė gauti iš administratoriaus dokumentus finansiniam reikalavimui pagrįsti, yra nereikšmingas ir net nepagrįstas, kadangi administratorius turėdamas bent minimalią abejonę dėl darbuotojų finansinio reikalavimo egzistavimo privalo patikrinti įmonės buhalterinius dokumentus ir pateikti aiškų atsakymą, ar bendrovė yra atsiskaičiusi su darbuotoju.

10.6.       Administratorius pagal VSDFV duomenis galėjo ir privalėjo sudaryti įmonės darbuotojų kaip kreditorių sąrašą ir jį teikti teismui, tačiau, net turėdamas bendrovės dokumentus, savo pareigų nevykdė ir darbuotojų interesų negynė. Įmonės vadovas sudarė kreditorių sąrašą, bankroto administratorius, patikrinęs šių kreditorių reikalavimų teisingumą, turėjo juos visus įtraukti į pirminį kreditorių sąrašą ir teikti teismui tvirtinti. Darbuotojų finansiniai reikalavimai yra traukiami į kreditorių sąrašą be atskiro darbuotojo prašymo.

10.7.       Apeliantas yra vyresnio amžiaus, nėra teisininkas ar bankroto teisės specialistas, todėl, iš administratoriaus negavęs aiškaus nurodymo, jog turi teisę pateikti finansinį reikalavimą bankroto byloje iki nustatyto termino, nesuvokė iš finansinio reikalavimo nepateikimo išplaukiančių padarinių, juo labiau kai bankroto administratorius žinojo apie esamą įsiskolinimą darbuotojams.

11.       Atsakovė bankrutavusi UAB „Balttruboprovodstroj“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1.       Apeliantas patvirtina, kad administratoriui buvo perduoti turimi bendrovės dokumentai, o ne visi, kaip reikalaujama ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, tarp jų ir preliminarus kreditorių sąrašas, kuris nėra patvirtintas įmonės vadovų parašais, ir nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys šiuos kreditinius reikalavimus. Nesant kreditinius reikalavimus patvirtinančių dokumentų, administratorius bandė įrodymų ieškoti banko išrašuose, tačiau banko sąskaitose jau nuo 2013 m. birželio 19 d. piniginių lėšų nebuvo, todėl, nesant rašytinių įrodymų, kreditiniai reikalavimai nebuvo pateikti teismui tvirtinti.

11.2.       Kaip tvirtino įmonės vadovas, visus mokėjimus už UAB „Balttruboprovodstroj“ atlikdavo vienintelė skolininkė UAB „Vilniaus dujotiekio statyba“. Kadangi šį įmonė 2016 m. lapkričio 17 d. dėl bankroto yra išregistruota iš VĮ Registrų centro, gauti šios įmonės banko sąskaitų išrašų nėra galimybės.

11.3.       Apeliantas tvirtina, kad yra vyresnio amžiaus, nėra teisininkas ar bankroto teisės specialistas, iš administratoriaus negavo aiškaus nurodymo, jog turi teisę pateikti finansinį reikalavimą bankroto byloje iki nustatyto termino. Šis melagingai apelianto pakartotinai teikiamas tvirtinimas antrą kartą paneigiamas 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 35-15-8/1.

12.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1  dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14.       Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto prašymas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti jo finansinį reikalavimą UAB „Balttruboprovodstroj“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16.       Apelianto prašymas išnagrinėtas taikant ĮBĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 155 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuris taikomas ir apeliaciniame procese.

17.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apie atsakovei inicijuotą bankroto procesą apeliantui buvo žinoma nuo 2015 m. liepos mėnesio; apeliantas aktyviai dalyvavo procese, kuriame bankroto administratorius siekė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu; tai, kad apeliantui buvo žinoma apie pradėtą bankroto bylą, patvirtina ir nemokumo administratoriaus pateikti įrodymai; teismo nustatytas 45 dienų terminas finansiniams reikalavimams pareikšti pasibaigė 2015 m. spalio 10 d., padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti apeliantui beveik penkerius metus praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Teismo vertinimu, apeliantas nesielgė rūpestingai ir apdairiai, todėl turi prisiimti dėl tokio savo elgesio atsiradusius padarinius. Įrodymų dėl egzistavusių kliūčių (objektyvių priežasčių) finansiniam reikalavimui pareikšti apeliantas nepateikė. 

18.       ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ nebuvo nustatyta kitokia darbuotojų finansinių reikalavimų pateikimo tvarka, todėl apelianto argumentai, kad darbuotojų finansiniai reikalavimai turėjo būti įtraukiami į kreditorių sąrašą be atskiro darbuotojo prašymo, administratoriui pačiam sutikrinus įmonės finansinius duomenis, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

19.       Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalimi, teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Analogiškas teisinis reguliavimas dėl teismo teisės priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti praleidus įstatyme nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis, nustatytas ir JANĮ 41 straipsnio 4 dalyje.

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo yra tada, kai pripažįstama, jog jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326-2007).

21.       Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad yra vyresnio amžiaus, nėra teisininkas ar bankroto teisės specialistas, todėl, iš administratoriaus negavęs aiškaus nurodymo, jog turi teisę pateikti finansinį reikalavimą bankroto byloje iki nustatyto termino, nesuvokė iš finansinio reikalavimo nepateikimo išplaukiančių padarinių, juo labiau kad bankroto administratorius žinojo apie esamą įsiskolinimą darbuotojams.

22.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apelianto argumentai buvus svarbių priežasčių, realiai sutrukdžiusių apeliantui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą ir (ar) juo labiau per visą beveik penkerių metų termino praleidimo trukmę, nepatvirtina. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad, kaip nustatyta byloje, apeliantas yra buvęs atsakovės vadovas. Pagal teismų praktiką įmonės vadovams dėl jų statuso taikomi aukšti rūpestingumo, atidumo, apdairumo standartai, atitinkamai tai, kad apeliantas yra vyresnio amžiaus, nėra teisininkas ar bankroto teisės specialistas, minėtos aplinkybės dėl užimtų pareigų kontekste nepagrindžia, kad tai (amžius, išsilavinimas) faktiškai turėjo ir (ar) objektyviai galėjo turėti įtakos termino praleidimui. Antra, remiantis bylos duomenimis, bankroto administratorius asmeniškai įteikė apeliantui 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą dėl valdymo organų įgaliojimų ir dokumentų bei turto perdavimo, kuriame pateikė informaciją dėl finansinių reikalavimų priėmimo, taip pat teismo nutartį dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, kurioje, be kita ko, kreditoriams buvo nustatytas terminas finansiniams reikalavimams pareikšti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas disponavo visa reikiama informacija finansiniam reikalavimui laiku pareikšti, jo, kaip įmonės vadovo, patirtis turėjo užtikrinti jam galimybę ją suprasti, todėl, praleidęs terminą finansiniam reikalavimui pateikti beveik penkerius metus, apeliantas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesielgė rūpestingai ir apdairiai.

23.       Nustačius, kad apeliantas praleido įstatyme nustatytą terminą finansiniam reikalavimui pateikti, ir teismui šio termino (pagrįstai) neatnaujinus, apelianto argumentai, susiję su finansinio reikalavimo pagrįstumu, teismo vaidmeniu bei administratoriui tenkančios įrodinėjimo naštos finansinio reikalavimo tvirtinimo procese, tampa teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

24.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto prašymo dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo bei finansinio reikalavimo patvirtinimo, tinkamai aiškino ir taikė aktualias proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                            Kazys Kailiūnas

                 Vilija Mikuckienė

                  Antanas Rudzinskas