Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-875/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24363-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.12; 1.2.5.4.1; 2.4.6.1

(S)

ŠIAULIŲ apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Nerijaus Masiulio,

teisėjų Gražvydo Poškaus, Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Rasai Jančauskienei,

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

nuteistajam E. S., gynėjui advokatui Vigintui Stričkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra 2019 m. liepos 11 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką nutarta įskaityti E. S. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2019 m. birželio 11 d. 9.50 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       E. S. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, tai yra, 2019 m. birželio 11 d. apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes dėl gaisro, įvykusio (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, žodžiais grasino nukentėjusiajam B. B., kad jis mažai begyvens, kad su juo susidoros, kad nukentėjusiajam paskutinė diena bei iš dešinės rankovės išsitraukęs peilį ir jį nukreipęs į nukentėjusįjį ėjo link jo sakydamas, kad susidoros su nukentėjusiuoju, tai yra jį nužudys ar sutrikdys jo sveikatą ir tai nukentėjusiajam B. B. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

2.       Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės abejonių nekelia ir yra įrodytos, E. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, jo veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šio nusikaltimo sudėties požymius.

II.       Apeliacinio skundo ir atsikirtimo į jį argumentai

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo sušvelninti jam Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, pritaikyti BK 641 straipsnį, paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

1.1.                      Skunde nurodo, kad šventė draugės gimtadienį su A. B., nepastebėjo kaip atsidarė durys, pajuto smūgį į veidą, o atsigręžus pamatė B. B. išeinantį ir sakantį jam grasinančius žodžius. Einant namo juto grėsmę savo gyvybei, todėl pasiėmė peilį ir įsikišo į rankovę. Grįžęs pamatė, kad sudegė namas su jo visais daiktais. Pamatė B. B., kuris stovėjo prie savo namo vartelių, buvo supykęs, todėl pasakė nukentėjusiajam žodžius, kaip po to sužinojo, žodžiai buvo grasinami. Buvo išgėręs, todėl nesuvokė ką daro.

1.2.                      Nesutinka su liudytojos K. S. parodymais, kad jis išsitraukė peilį ir juo mojavo, o nukentėjęs stovėjo šalia, kadangi nukentėjęs parodė, kad stovėjo 15-20 m nuo jo. Tiek liudytoja, tiek nukentėjusysis pyko ant jo. Nebūtų naudojęs peilio, nes B. B. yra jo draugės sūnus. Be to, nueidinėdamas po truputį traukė peilį, nes norėjo jį išmesti, kadangi kažkas iš stovėjusių žmonių sušuko, kad jis turi peilį, todėl jį vijosi pareigūnas.

1.3.                      Pažymi, kad nukentėjusysis, atėjęs į svečius ir jam smogęs grėsmės nejuto, o savo kieme, esant pareigūnams, stovėdamas už 15-20 m, pajuto grėsmę. Jei būtų išsitraukęs peilį, jį būtų vietoje ir sulaikę. Nuteistasis pažymi, kad peiliu negrasino, pamatė, kad jam nėra grėsmės, todėl peilį išmetė. Pasivijusiam pareigūnui parodė, kur išmetė peilį.

1.4.                      Nurodo, kad apylinkės teismas jam nepritaikė BK 641 straipsnio, nors vyko sutrumpintas įrodymų tyrimo procesas, prisipažino, ką padarė, kad turėjo peilį, bet tik savigynai.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį.

        Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis E. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį teisėtumą ir pagrįstumą ginčija įrodymų vertinimo aspektu, tuo pačiu iš dalies pripažindamas savo kaltę ir prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę. 

6.       Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi E. S. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus įvertintais įrodymais pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo E. S. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ar įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

7.       Skundžiamu nuosprendžiu E. S. nuteistas už tai, kad grasino nukentėjusiajam B. B. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015). Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia.

8.       Nuteistasis E. S. savo nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis grindžia tuo, kad byloje apklausta liudytoja K. S. davė melagingus parodymus, kad jis išsitraukė peilį ir juo mojavo, o nukentėjęs stovėjo šalia, kadangi nukentėjęs parodė, kad stovėjo 15-20 m nuo jo. Taip pat nurodo, kad liudytoja K. S. pyko ant jo, kadangi pas jį ateina A. B., o nukentėjusysis ant jo pyko, nes jis artimai bendrauja su jo mama. Pasak nuteistojo, teismas neteisingai vertino, kad jo grasinimai galėjo būti realūs, kadangi nebūtų panaudojęs peilio. Kolegija, dar kartą patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, laiko, kad toks nuteistojo vertinimas yra paremtas tik siekiu įrodymus pateikti sau palankia linkme juos subjektyviai interpretuojant, kadangi visus byloje surinktus įrodymus vertinant pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. vertinant tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, lyginant juos tarpusavyje, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl E. S. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą abejonių nekelia. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateikta jų analizė ir teisinis vertinimas, nurodyti argumentai, kuriais remiantis teismas tiki ir jais vadovaujasi spręsdamas dėl E. S. kaltės.

9.       Nagrinėjamu atveju vertinant nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymus svarbu tai, kad tuo metu, kai nuteistasis E. S. pagal kaltinime nurodytas aplinkybes grasino nukentėjusiajam, kieme buvo ne tik pats nuteistasis, nukentėjusysis, bet ir kiti liudytojai, kurie buvo apklausti. Esant tokiai situacijai pagrindinių įrodymų šaltiniu tampa nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kuriais šiuo atveju netikėti teismas neturėjo pagrindo. Nukentėjusysis B. B. viso proceso metu dėl byloje tiriamų aplinkybių buvo nuoseklus, konkrečiai nurodė, kokius žodžius jo atžvilgiu išsakė E. S., paaiškino, kodėl šioje situacijoje E. S. grasinimus jis laikė realiais ir bijojo, kad jie gali būti įvykdyti. Byloje apklausti liudytojai K. S., A. Z., D. G., E. S., Š. M., Ž. S., nors ne visi galėjo nurodyti visą konfliktinės situacijos eigą dėl to, kad vieni buvo strese, kiti atlikinėjo pareigas, tačiau jų parodymai apie tai, ką jie konkrečiu metu patys girdėjo ir matė, vertinant šiuos paaiškinimus visumoje, o ne atsietai, kaip tai skunde daro nuteistasis, patvirtina nukentėjusiojo B. B. paaiškinimus dėl jo atžvilgiu išsakytų grasinimų. Liudytojai patvirtino girdėję žodinį konfliktą, bei E. S. grasinimus B. B. atžvilgiu, taip pat E. S. peilio turėjimą. Nors nuteistasis teigia, kad nebūtų panaudojęs peilio B. B. atžvilgiu, kadangi buvo pareigūnai, tai šiuo konkrečiu atveju nepaneigia nuosprendyje padarytos išvados, kad nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo konfliktiniai santykiai, kaip ir nurodo pats nuteistasis, kas dar labiau patvirtina nukentėjusiojo B. B. realios grėsmės faktą E. S. jam grasinant ir turint peilį. Šios informacijos kontekste nuteistojo agresyvaus elgesio demonstravimas ne tik nukentėjusiojo bet ir kitų asmenų akivaizdoje, necenzūriniai žodžiai, kuriuos pripažino sakęs ir pats nuteistasis, smurtinius veiksmus apibūdinantys išsireiškimai ir tokius išsireiškimus lydintys rankos judesiai su peiliu, kolegijos vertinimu, buvo pakankami sukelti nukentėjusiajam baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir sąlygoti nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai gali būti įvykdyti iš tikrųjų, t. y. nėra tik spontaniškai nuteistojo išsakyti žodžiai. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai, kaip pakankami nukentėjusiajam situaciją vertinti kaip grėsmingą, o grasinimus – kaip realius, taip pat – kaip įrodantys tyčios nuteistojo veiksmuose buvimą. Kolegijai nekyla abejonių, kad E. S., esant konfliktui su nukentėjusiuoju iš anksčiau, kieme elgdamasis agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius ir išsireiškimus, apibūdinančius fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu ne tik tuo metu, bet ir ateityje, turėdamas peilį rankose, suprato savo elgesio bauginantį pobūdį, siekė sukelti nukentėjusiajam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą.

10.       Esant paminėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai E. S. veiksmuose nustatė visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, jų buvimą pagrįsdamas konkrečiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistojo skunde pateikiamas subjektyvus įrodymų vertinimas ir interpretavimas skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Nors apeliantas tvirtina, kad liudytojos K. S. parodymai, kad jis buvo šalia nukentėjusiojo yra melagingi, tačiau teismas negali laikyti liudytojos parodymų melagingais, kadangi kiekvieno asmens atstumo suvokimas yra skirtingas, ir šios liudytojos parodymus vertino sugretindamas su kitais liudytojų parodymais ir visa bylos analize, todėl nesutinka su nuteistojo teigimu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Skundžiamame nuosprendyje yra nuosekliai išdėstyti visi įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia savo išvadas dėl E. S. kaltumo, pateiktas jų vertinimas ir padarytos motyvuotos bei pagrįstos išvados, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka. Jokių naujų aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuriuos reikėtų vertinti iš naujo, skunde nenurodyta, todėl nenustačius įrodymų vertinimo klaidų ar kitų aplinkybių, dėl kurių nuosprendis negalėtų būti laikomas teisingu ir esant pakankamai neabejotinų E. S. kaltės įrodymų, nuteistojo skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo laikytini nepagrįstais.

        Dėl BK 641 straipsnio nuostatų taikymo.

11.       Nuteistasis taip pat teigia, kad kadangi buvo taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir jis pripažino, kad laikė peilį, jo atžvilgiu turėjo būti pritaikytos BK 641 straipsnio nuostatos, tačiau aukštesnysis teismas negali sutikti su tokiu nuteistojo vertinimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byla buvo perduota su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, pirmasis teismo posėdis įvyko 2019 m. birželio 25 d. ir buvo nutarta bylos nagrinėjimą surengti pagreitinto proceso tvarka, tačiau posėdžio pabaigoje nutarta atlikti pilną įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, todėl apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė nuteistojo atžvilgiu BK 641 straipsnio nuostatų. 

12.       Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios pagreitintą procesą taikomos tada, kai yra šių sąlygų visuma: 1) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, 2) baudžiamoji byla teisminga apylinkės teismui, 3) prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos kreipiasi į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis).

13.        BK 641 straipsnis numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

14.       Taigi, minėtas straipsnis taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Baudžiamoji byla, kurioje E. S. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla buvo pradėta nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, tačiau posėdžio pabaigoje nutarta atlikti pilną įrodymų tyrimą. Tai patvirtina byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolas (1 t. b. l. 162-164). Be to, išnagrinėjus bylą nustatyta, kad E. S. kaltę pripažino tik iš dalies, t. y., sutiko su viskuo, tačiau nurodė, kad peiliu negrasino. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra visų būtinų BK 641 straipsnyje numatytų sąlygų, todėl apylinkės teismas pagrįstai nemažino nuteistojo E. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vienu trečdaliu.

15.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog E. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, jas įvertino ir bausmę individualizavo tinkamai. Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                 Nerijus Masiulis

                                        Gražvydas Poškus

                                        Laisvydas Zederštremas