Civilinė byla Nr. 2A-605-370/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02588-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3;                                  2.6.10.2.4.1; 3.4.3.11; 3.2.4.8.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2168-392/2017 pagal bankrutuojančios viešosios įstaigos TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTAS, atstovaujamos bankroto administratorės R. R., ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTAS, atstovaujama bankroto administratorės R. R., patikslintame ieškinyje teismo prašė ieškovei iš atsakovo R. G., kuris nuo 1998-11-26 iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo dienos buvo ieškovės vadovas, taip pat įstaigos steigėjas bei dalininkas, priteisti 56 093,89 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovui už vengimą bankroto administratorei perduoti visus įstaigos dokumentus ir turtą pagal balansą, 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi skirta 500 Eur dydžio bauda, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-656-798/2017, palikta nepakeista, BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTAS bankrotas pripažintas tyčiniu, nustačius visus ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto požymius (įstaigos vadovas ir dalininkas įstaigai esant nemokiai, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, neišsaugojo įstaigos dokumentų bei jų neperdavė bankroto administratorei, dvi įstaigos transporto priemones pardavė susijusiems su įstaiga asmenims neatlygintinai ir (ar) mažesnėmis, nei rinkos kainomis, įstaigos veiklą bei turtą perkėlė į kitą įmonę, įstaigai esant nemokiai, priėmė ekonomiškai nenaudingus sprendimus dėl darbo užmokesčio padidinimo, mokėjimus vykdė tik tam tikriems kreditoriams, nors įstaiga neturėjo pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti, pažeidė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą) (c. b. Nr. eB-1796-619/2017). Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir nurodyti motyvai, kurie turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje, patvirtina, kad atsakovas nuosekliai ir kryptingai, finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė įstaigos faktinio nemokumo ir privedė ją prie bankroto, tokiu būdu sukeldamas didelę žalą kreditoriams, nes nėra turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.
3. Ieškovės teigimu, iš atsakovo priteistinas 56 093,89 Eur dydžio žalos atlyginimas, kurį sudaro Vilniaus apygardos teismo patvirtinti ieškovės kreditorių 53 580,58 Eur dydžio finansiniai reikalavimai, taip pat 1 158,48 Eur (4 000 Lt) dydžio žala už parduotą įstaigos automobilį „Toyota Carina“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje konstatuota, kad atsakovas neišsaugojo  finansinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių įstaigos gautą 4 000 Lt sumą už šią parduotą transporto priemonę) ir 1 354,83 Eur dydžio patirtos administravimo išlaidos.
4. Ieškovė nurodė, kad jeigu atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtų pavykę išvengti didelių nuostolių, kuriuos įstaiga patyrė dirbdama nuostolingai ir kreditoriams nebūtų padaryta žala arba žala būtų daug mažesnė. Tarp žalos (nuostolių) ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovas, būdamas įstaigos vadovas ir savininkas, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai įstaigos interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė įmonės, jos kreditorių interesus, todėl privalo atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą.
5. Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutiko, prašė bankroto administratorei skirti maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę sumos priteisiant atsakovui, dėl bankroto administratorės trečią kartą teikiamo ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovo teigimu, tai, kad įstaigos bankrotas pripažintas tyčiniu, neįrodo ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Bankroto pripažinimas tyčiniu sudaro sąlygas atlikti bankrutuojančios įstaigos dokumentų, sandorių ir veiklos patikrinimą už ilgesnį, nei įprasta, laikotarpį, tačiau nepreziumuoja žalos atsiradimo fakto, atsakovo kaltų (žalą sukėlusių) veiksmų, priežastinio ryšio. Šias aplinkybės turi įrodyti ieškovė.
7. Atsakovas nurodė, kad ieškinyje keliamas reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (neįrodytas žalos faktas, atsakovo kalti veiksmai (neįrodyta, kokius neteisėtus sandorius sudarė atsakovas ar kokius kitus atliko veiksmus, prieštaraujančius įstaigos interesams), priežastinis ryšis tarp atsakovo veiksmų ir galimos žalos atsiradimo, o ieškinys neatitinka jam keliamų procesinių reikalavimų (nors pavadintas patikslintu ieškiniu, tačiau jame nereiškiami jokie nauji reikalavimai ir nenurodomos jokios naujos aplinkybės). Be to, ieškovė nepagrįstai sutapatina kreditorių finansinių reikalavimų sumą su įmonei padarytos žalos dydžiu.
8. Atsakovas nesutiko su ieškovės pozicija dėl administratorei neperduoto turto ir dokumentų, veiklos perkėlimo į kitą įmonę, kaip nepagrįsta. Atsakovo teigimu, administratorei dokumentai perduoti (dalis dokumentų perduota ieškovei priverstinai, per antstolį).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovo R. G. ieškovei BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTUI, atstovaujamai bankroto administratorės, priteisė 54 935,41 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-01-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 934,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat iš atsakovo valstybei priteisė 1 399 Eur žyminio mokesčio.
10. Teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimai grindžiami atsakovo netinkamai vykdytomis pareigomis – nesikreipimu laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutavusios įstaigos turto ir dokumentų neperdavimu bankroto administratorei, įmonės veiklos ir turto perkėlimu į kitą savo įmonę – R. G. mokslo ir projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“, t. y. dėl veiksmų (neveikimo), dėl kurių ieškovės bankrotas teismų procesiniais sprendimais buvo pripažintas tyčiniu.
11. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartimi dėl tyčinio įstaigos bankroto (c. b. Nr. eB2-1796-619/2017), kurioje nustatytus faktus laikė prejudiciniais (CPK 182 str. 2 p.), konstatavo, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, neįvykdė, t. y. neperdavė administratorei dalies įstaigos dokumentų ir jokio turto, todėl administratorė neturi iš ko tenkinti kreditorių reikalavimų bei negali nustatyti visų sandorių turinio, tam, kad būtų galima generuoti įmonės turtą tiems patiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Už dalies įmonės dokumentų neperdavimą Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi R. G. skyrė 500 Eur baudą, tačiau iki šiol įstaigos turtas ir dalis dokumentų (reikalavimų ar debitorių įsipareigojimų perleidimo sutartys, darbo sutartys, turtas (automobilis „Toyota Carina“), veiklos sutartys su trečiaisiais asmenimis, statybos rangos sutartys su UAB „Santariškių namai“, UAB „Eugvita ir Ko“, UAB „Eugvita“, UAB „Algidana“, UAB „Eika“ ir kt., statybos darbų perdavimo aktai pagal nurodytas sutartis, kitos veiklos sutartys su UAB „Rhetor“, VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ ir kitomis įmonėmis, įstaigos buhalterinės apskaitos programa su visais buhalteriniais registrais ir duomenimis, atliktų darbų ir suteiktų paslaugų aktai, net darbo sutartis su pačiu R. G., t. y. visi įstaigos dokumentai nuo jos įkūrimo iki 2010 m., perduoti nėra. Aplinkybę, kad joks įmonės turtas administratorei perduotas nebuvo atsakovas patvirtino ir teismo posėdžio metu.
12. Teismas taip pat rėmėsi nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas 2015-11-19 dalį dokumentų, t. y. už 2011–2015 metus, perdavė bankroto administratorei, o 2010 m. ir ankstesnio laikotarpio įstaigos dokumentų nėra išsaugojęs, taip pat, kad įstaigai nuosavybės teisėmis priklausęs automobilis „Toyota Carina“ parduotas, tačiau už automobilį gauta piniginė suma į įstaigos sąskaitą neįtraukta, nuosavybės faktas neperregistruotas, o automobilis „Hyundai Terracan“ buvo parduotas 2013 m. mažesne, nei rinkos kaina, R. G.. Buhalterinėje apskaitoje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų mokėjęs įstaigai už automobilį.
13. Teismo vertinimu, šie atsakovo veiksmai (neveikimas), taip pat Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartyje, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, konstatuotos aplinkybės apie įstaigos nemokumą 2011 metais           (2011-12-31 įstaigos pradelsti įsipareigojimai viršijo daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės; 2012 m. įstaigos turtas sudarė 222 589 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 268 443 Lt; įstaiga 2014–2015 m. faktiškai nevykdė jokios veiklos), atsakovo pareigos jau tada kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, įstaigos veiklos perkėlimą į susijusią įmonę – R. G. mokslo ir projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“, įstaigai paliekant tik nepadengtus įsiskolinimus kreditoriams, nepaliekant jokio turto ar lėšų, ekonomiškai nenaudingų sprendimų dėl darbo užmokesčio sau padidinimo priėmimą, mokėjimų tik susijusiems kreditoriams atlikimą, pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ir kitų kreditorių interesus, patvirtina atsakovo netinkamą pareigų, susijusių su bendrovės veiklos organizavimu ir vykdymu, bankroto bylos įstaigai inicijavimą laiku, vykdymą (CK 2.87 str.), suponuojantį atsakovo pareigą prisiimti atsakomybę už bendrovės finansinių įsipareigojimų didėjimą ir bankroto bylos neiškėlimo laiku padarinius ieškovei bei jos kreditoriams.
14. Teismas pažymėjo, kad tarp atsakovo netinkamo pareigų vykdymo, nesikreipiant dėl įstaigos bankroto bylos iškėlimo į teismą, neperduodant bankroto administratorei bankrutavusios įstaigos turto ir dokumentų, ir įstaigai atsiradusių nuostolių (bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų (53 580,58 Eur) ir administravimo išlaidų (1 354,83 Eur) sumos (54 935,41 Eur)) yra priežastinis ryšis, todėl atsakovas turi pareigą atlyginti įstaigai padarytus nuostolius, atsiradusius dėl pastarojo neteisėtų veiksmų (CK 6.245–6.249 str., 6.263 str.).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde atsakovas R. G. teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) priimti naujus įrodymus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Skundžiamas sprendimas naikintinas, kaip priimtas šališko, išimtinai ieškovės pusėje veikusio teismo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., CPK 21 str.). Ši aplinkybė suponuoja ir kitų procesinės ir materialinės teisės normų – CPK 142 straipsnio 1 dalies, 266 straipsnio, ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies, pažeidimą. Bylą nagrinėjęs šališkas teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai neištyrė svarbių bylai aplinkybių ir įrodymų, be pagrindo atsakovą įpareigojo gintis nuo 3 ieškovės skirtingų ieškinių, teikė ieškovei nepagrįstų privilegijų, atmetė visus atsakovo prašymus ir atsakovo individualios įmonės R. G. projektavimo, mokslo ir komercinės įmonės „Georima“ prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu. Teismo nešališkumo principo pažeidimą patvirtina ir trečiųjų asmenų neįtraukimas ir (ar) jų pašalinimas iš bylos, tokiu būdu užkertant teisę minėtiems tretiesiems asmenims, kuriuos buvo nurodžiusi pati ieškovė, dalyvauti procese, teikti procesinius dokumentus. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, ieškovei žalą įmonei sutapatinant su finansinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei dydžiu, nors kreditorių pozicija šiuo klausimu nėra aiški (ĮBĮ 23 str. 17 p.), o kai kurie kreditoriai yra bankrutuojančios įmonės.
2. Teismo sprendimo priėmimas pagal 3 ieškovės ieškinius (2015-12-15 ieškinys dėl 62 316,13 Eur žalos atlyginimo, 2016-01-08 ieškinys dėl 59 863,62 Eur žalos atlyginimo, 2017-06-30 dėl 56 093,89 Eur žalos atlyginimo), lėmė procesinės teisės normų (CPK 42 str. 1 d., 266 str., ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p., 20 str. 5 ir 7 d., 23 str. 17 p., 8 str. 4 d.) pažeidimą bei neteisingą materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių skirtingus teisinius santykius (žala, atsiradusi laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorių žala dėl nepatenkintų finansinių reikalavimų tyčinio bankroto atveju), taikymą.
3. Teismas pažeidė CK 1.138, 6.245–6.249 straipsnių, CPK 5 straipsnio nuostatas, skundžiamame sprendime nepagrįstai kreditorių reikalavimus sutapatindamas su įstaigai padaryta žala, taip pat byloje netirdamas ir sprendime nepagrįsdamas nei žalos padarymo fakto, nei jos realumo, nei atsakovo kaltės, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pasekmių.
4. Nesutiktina su teismo motyvu, kad žalos padarymą įmonei suponuoja dokumentų bankroto administratorei neperdavimas nuo įmonės įsteigimo iki 2010 m. Pažymėtina, kad bankroto byla įmonei iškelta 2015-05-23, todėl sandoriai, sudaryti iki 2010 m., nėra priskirtini prie tikrintinų, įstaigos bankrotą pripažinus tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 5 d.), o ieškovės argumentas dėl dokumentų neperdavimo laikytinas teisiškai nereikšmingu. Be to, dokumentų bankroto administratorei neperdavimas, taip pat netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas pats savaime nesukelia žalos, o aplinkybė, kad žala atsirado kaip dokumentų neperdavimo pasekmė – neįrodyta.
5. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovas žalą įmonei padarė neperduodamas bankroto administratorei jokio turto, iš kurio būtų galima tenkinti ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus. Įstaigos 2014-10-31 bandomasis balansas nėra pakankamas turto buvimo įstaigoje faktui bei jo praradimui (iššvaistymui) pagrįsti. Šiuo balansu nebuvo vadovaujamasi įstaigai keliant bankroto bylą, be to, turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais, o išvestiniai, suvestinio pobūdžio duomenys nepakankami išvadai, kad prieš bankroto bylos iškėlimą bendrovėje egzistavo atitinkamos vertės turtas, kuris nebuvo perduotas bankroto administratoriui, taip bendrovei darant žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
6. Skundžiamame sprendime remiamasi faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartyje, kaip prejudiciniais, tačiau jie nepakankami nei atsakovo kaltei, nei žalos faktui pagrįsti. Atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su transporto priemonių pardavimu, tačiau jos liko neįvertintos. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad transporto priemonė „Toyota Carina“ parduota 2007 m., kai pačios ieškovės teigimu, skolos kreditoriams susiformavo ne anksčiau, nei 2011 m.
7. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovas žalą įmonei padarė laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką privaloma įrodyti vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą, nes su juo siejamas atlygintinos žalos dydis, o įmonės nemokumo momentas turėtų būti nustatomas remiantis ne vien finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (pirminiais apskaitos dokumentais, įmonės sudarytomis sutartimis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamu atveju teismas tokių veiksmų nesiėmė, o balansas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įstaigos nemokumo, jo neatspindi.
8. Bankroto administratorė neturi procesinės teisės veikti kreditorių vardu ir ginti tik jiems, kreditoriams, priklausančių subjektinių teisių (ĮBĮ 20 str. 7 d., 11 str. 5 d. 9 p., 23 str. 17 p.). Kartu pažeisti ir CPK 14 straipsnio 3 dalies, 266 straipsnio reikalavimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, pirmosios instancijos teismui pagal ieškovės ieškinį pasisakius dėl asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylą (įstaigos kreditorių), materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
9. ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas konkretus bankroto administratorės atliekamas kreditorių teisių gynimo būdas įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu – patikrinti įmonės sandorius už 5 metus ir kreiptis į teismą, juos ginčijant. Nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorė, remdamasi konstatuotu įmonės tyčiniu bankrotu, pareiškė ne ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o patikslintą ieškinį dėl žalos atlyginimo iš vadovo, nors toks kreditorių teisių gynybos būdas įstatyme nenumatytas.
10. Teismas, priteistinos žalos dydį siedamas su nepatenkintais finansiniais reikalavimais įstaigos bankroto byloje, nenustatė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, susijusių su kreditorių finansinių reikalavimų nepatenkinimu, nevertino žalos realumo, nors įstaiga šiuo metu nėra likviduota, reikalavimai kinta, taip pat neatsižvelgė, kad kreditorės UAB „Emilė“ patvirtintas 13 726,02 Eur dydžio reikalavimas yra pareikštas suklastoto dokumento pagrindu, o sprendžiant  dėl UAB „Algidanos“ 32 170,68 Eur dydžio reikalavimo tvirtinimo, bankroto administratorė negynė įmonės ir kreditorių interesų. Savo ruožtu atsakovas dalyvauti tvirtinant kreditorius ir jų reikalavimus įmonės bankroto byloje negalėjo.
11. Neaišku, kokiu pagrindu žala įmonei buvo pripažintos administravimo išlaidos. 
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTAS, atstovaujama bankroto administratorės, teismo prašo atsakovo R. G. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Apeliantas neįrodė, kad byla išnagrinėta šališko teismo:
1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas (jo atstovė) du kartus teismui teikė pareiškimus dėl teisėjo nušalinimo, tačiau abiem atvejais jie Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. ir 2017 m. spalio 11 d. nutartimis buvo atmesti kaip nepagrįsti, nenustačius bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo požymių. Nepaisant to, apeliaciniame skunde tariamas teismo šališkumas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie jau buvo įvertinti ir atmesti kaip nepagrįsti minėtomis nutartimis.
2. Įvairūs įprasti byloje priimami procesiniai sprendimai, kuriuos atsakovas vertina kaip nepalankius, savaime nereiškia teisėjo šališkumo. Atsakovo ar jo valdomos R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ prašymai buvo atmesti ne dėl teismo šališkumo, o dėl jų nepagrįstumo ar pavėluoto pateikimo, kurių tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.
3. Patikslintame ieškinyje ieškovė tik prašė į bylą įtraukti įstaigos kreditorius, kaip trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, tačiau toks prašymas teismo niekada nebuvo patenkintas, o 2017-09-26 teismo posėdyje – atmestas. Be to, pati ieškovė tokio prašymo nebepalaikė ir jį atsiėmė. Trečiųjų asmenų niekada neįtraukus į nagrinėjamą bylą, teismas neturėjo pareigos spręsti ir jų pašalinimo iš bylos klausimo.
2. Ieškovė tinkamai įgyvendino savo teisę pateikti teismui patikslintą ieškinį, teismas pagrįstai jį priėmė, o patikslinto ieškinio reikalavimai ir jų pagrindimas yra aiškūs. Ieškovės patikslintas ieškinys pateiktas dėl objektyvių priežasčių – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, dėl kurios Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta ir atnaujinta tik 2017 m. liepos 10 d. nutartimi, kuria priimtas ir patikslintas ieškovės ieškinys. Atsižvelgiant į tai, patikslinto ieškinio priėmimas niekaip negalėjo užvilkinti bylos nagrinėjimo.
3. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovei patikslinus ieškinį (ieškinio dalyką bei pagrindą) ieškovė neprivalėjo atsisakyti ankstesnių ieškinių reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo negrindė ieškovės pradinių ieškinių argumentais (jis grindžiamas ieškovės 2017-06-30 patikslinto ieškinio argumentais bei prie jo pridėtais įrodymais, taip pat kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais).
4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (CK 6.245–6.249 str.):
1. Atsakovas skunde neginčija sprendime, ar prejudicinę reikšmę turinčioje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis) nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimas, netinkamas jo, kaip įstaigos vadovo pareigų vykdymas, susijęs su visų dokumentų neišsaugojimu ir jų neperdavimu bankroto administratorei, kartu suponuojantis ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, turto (transporto priemonės) pardavimas už mažesnę, nei rinkos, kainą, įstaigos veiklos ir turto perkėlimas į kitą įmonę, nesąžiningas darbo užmokesčio pasididinimas, kai įstaiga jau buvo nemoki, atsiskaitymas su pasirinktais kreditoriais). Šių įsiteisėjusiame procesiniame sprendime dėl įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytų aplinkybių, pagrindžiančių atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.).
2. Nesutiktina su skundo argumentu, kad atsakovo neteisėti veiksmai (dokumentų iki 2010 m. neperdavimas, turto bankroto administratoriui neperdavimas, automobilių „Toyota Carina“ pardavimas negaunant lėšų, „Hyundai Terracan“ pardavimas ne rinkos kaina susijusiam asmeniui, pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) nėra priežastiniu ryšiu susiję su žalos dydžiu – nepatenkintų ieškovo kreditorių reikalavimų bendra suma. Nagrinėjamoje byloje atsakovo neteisėti veiksmai turi būti vertinami kompleksiškai, nes būtent dėl visų atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, o ne dėl verslo nesėkmės, ieškovė bankrutavo.
3. Nustačius, kad būtent atsakovas tyčia neteisėtais veiksmais privedė ieškovę prie bankroto, priežastinis ryšys tarp tokių neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovui padarytos žalos, pasireiškiančios nepatenkintų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma ir administravimo išlaidomis, yra preziumuojamas ir būtent neteisėtai įstaigą prie bankroto privedusiam atsakovui teko pareiga neteisėtų veiksmų prezumpciją paneigti, tačiau atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde to nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta c. b. Nr. e3K-7-115-915/2017).
4. Žalos dydis, pasireiškiantis bendra nepatenkinta finansinių reikalavimų suma, pagrįstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) ir turto, iš kurio būtų galimybė ateityje tenkinti teismo patvirtintus reikalavimus, nebuvimo. Tol, kol įsiteisėjusios teismo nutartys dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo galioja, apelianto argumentai, kuriais ginčijami kai kurie patvirtinti kreditorių reikalavimai, laikytini teisiškai nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo keisti priteistos žalos dydį.
5. Ieškovės reikalavimas iš atsakovo priteisti neapmokėtas administravimo išlaidas taip pat pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Kadangi bankroto administravimo išlaidos dengiamos prieš įstaigos kreditorių reikalavimų tenkinimą (ĮBĮ 36 str. 1 d.), o ieškovės bankrotą nulėmė būtent nesąžiningi tyčiniai atsakovo veiksmai, akivaizdu, kad nepadengtų administravimo išlaidų suma įskaitytina į bendrą žalos sumą, nes to nepadarius, kreditoriams žala nebūtų visiškai atlyginta, tuo pažeidžiant visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 str.).
5. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad bankroto administratorė nėra tinkamas subjektas ieškiniui dėl žalos atlyginimo priteisimo iš vadovo pareikšti, nepaisant to, kad ĮBĮ expressis verbis tokia teisė neįtvirtinta. Bankroto administratorių teisė reikšti atitinkamą ieškinį yra vienareikšmiai pripažįstama teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1145-330/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo apimties apeliacijos objekto

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
19. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės teismo prašė iš buvusio įstaigos vadovo, kuris buvo ir įstaigos dalininkas bei savininkas, priteisti 56 093,089 Eur dydžio žalos atlyginimo, kurį sudarė ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma (53 580,58 Eur), 1 354,83 Eur dydžio nepatenkintos bankroto administravimo išlaidos bei 1 158,48 Eur suma už parduotą įstaigai nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę „Toyota Carina“.
20. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisdamas 54 935,41 Eur dydžio žalos atlyginimo.
21. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei, bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratorės, iš atsakovo, buvusio įmonės vadovo priteistas 54 935,41 Eur dydžio žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

22. Apeliantas teismo prašo prie bylos pridėti šiuos jo kartu su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus, kaip naujus įrodymus, kurių, atsakovo teigimu, anksčiau į bylą pateikti negalėjo arba teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti: 1) R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ 2017-11-28 prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos teismui, dėl teismo procesinių dokumentų dėl kreditorių UAB „Vilgersta“ ir UAB „Emilė“ reikalavimų išdavimo tam, kad juos galėtų ginčyti arba jais remtis, ginant savo interesus šioje byloje; 2) R. G. 2017-11-30 pareiškimą, adresuotą Vilniaus apygardos teismui dėl papildomo 3 637,62 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovės bankroto byloje; 3) atsakovo atstovės 2017-10-26 teismo posėdyje žodžiu perskaitytus paaiškinimus.
23. Naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje priėmimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Jame įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, nors naujų įrodymų priėmimas apeliacinėje instancijoje ribojamas, tačiau toks CPK 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmieji du prašomi prie bylos pridėti dokumentai, atsižvelgiant į jų datas (2017-11-28 ir 2017-11-30), negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (skundžiamas sprendimas priimtas anksčiau, t. y. 2017-11-13). Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, 2017-11-28 prašymas negali būti pridėtas prie bylos apeliacinėje instancijoje, kaip neatitinkantis įrodymų ryšio su byla reikalavimo, t. y. nei iš apeliacinio skundo argumentų, nei iš pridėto įrodymo turinio nėra aišku, kokias bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes jis patvirtina arba paneigia. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo procesiniais dokumentais, kuriais patvirtinti kreditorių UAB „Vilgersta“ ir UAB „Emilė“ reikalavimai, bus remiamasi šioje civilinėje byloje ginantis nuo pareikšto ieškinio, tačiau į bylą jokie papildomi įrodymai, gauti pagal 2017-11-28 prašymą ir ar jais grindžiami paaiškinimai iki paskirto teismo posėdžio pradžios gauti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, minėtas dokumentas nepridėtinas prie bylos, kaip neatitinkantis įrodymų sąsajumo reikalavimo (CPK 180 str.). Savo ruožtu, bylai reikšmingi duomenys apie įstaigos bankroto bylą, jos finansinius reikalavimus, prieinami teismų informacinėje sistemoje (LITEKO), todėl prie bylos pridėti R. G. 2017-11-30 pareiškimą dėl papildomo finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovės bankroto byloje, netikslinga.
25. Iš atsakovo apeliacinio skundo spręstina, kad 2017-10-26 paaiškinimus apeliacinėje instancijoje prašoma pridėti prie bylos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nesutinka, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtis apeliacinėje instancijoje pridėti naujus įrodymus – kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako įrodymus priimti. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad 2017-10-26 teismo posėdyje išnagrinėjus šalių ginčą sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2017-11-13 d. 9 val. 2017-10-27 registruoti kaip gauti atsakovo atstovės per EPP sistemą 2017-10-26 22:25:37 pateikti paaiškinimai. Atsižvelgiant į tai, t. y., kad  rašytiniai paaiškinimai į bylą pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2017-11-13 rezoliucija šį dokumentą atsisakydamas priimti, kaip pateiktą po bylos išnagrinėjimo, tinkamai taikė CPK normas ir pagrįstai minėto dokumento nepridėjo prie bylos (CPK 14 str. 2 d., 263 str. 2 d., 257 str.).
26. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad  pagal CPK 168 straipsnio 1 dalį kiekvienas žodinis bylos nagrinėjimas fiksuojamas teismo posėdžio garso įrašu, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio garso protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis. Apeliaciniame skunde teigiant, kad prašomi prie bylos pridėti           2017-10-26 paaiškinimai tą pačią dieną vykusiame teismo posėdyje atsakovo atstovo atstovės buvo perskaityti žodžiu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio dokumento pridėjimas apeliacinėje instancijoje apskritai nėra tikslingas.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo prie bylos pridėti kartu su apeliaciniu skundu pridėtų dokumentų (CPK 314 str., 185 str., 180 str.).

Dėl teismo (ne)šališkumo

28. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta šališko teisėjo, todėl tokiomis aplinkybėmis priimtas skundžiamas sprendimas turi būti naikinamas. Teisėjo nešališkumo principo pažeidimą apeliantas grindžia šiais argumentais: 1) atsakovas turėjo gintis nuo trijų skirtingų ieškovės ieškinių; 2) teismas atmetė visus atsakovo prašymus, tokiu būdu užkirsdamas kelią surinkti visus įrodymus, paneigiančius ieškovės reiškiamus reikalavimus; 3) nepagrįstai atmestas R. G. projektavimo, mokslo ir komercinės įmonės „Georima“ prašymas ją įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu ir kitų kreditorių neįtraukimas; 4) netinkamas, neetiškas teisėjo elgesys 2017-09-26 teismo posėdyje.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nagrinėjamu atveju nei apelianto nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga neleidžia suabejoti teisėjo nešališkumu nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą.
30. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą dėl 62 316,13 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, buvusio įmonės vadovo, ieškinį grindžiant turto ir dokumentų bankroto administratorei neperdavimo aplinkybėmis     (2015-12-15 ieškinys, teisme gautas 2015-12-23). Taip pat teisme pareikštas ieškinys dėl 59 483,62 Eur žalos, grindžiamos bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, atlyginimo, iš R. G., kuris buvo grindžiamas pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą pažeidimu (2016-01-08 ieškinys, teisme gautas 2016-01-13). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartimi civilinės bylos, pradėtos aukščiau nurodytų ieškinių pagrindu, sujungtos. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas, iki bus išnagrinėta byla dėl BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO bankroto pripažinimo tyčiniu. Vilniaus apygardos teisme 2017-07-10 gautas ieškovės patikslintas ieškinys dėl 56 093,89 Eur dydžio žalos atlyginimo, grindžiamo aplinkybėmis, nustatytomis teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Apelianto teigimu, tokia situacija, kai jis privalėjo gintis nuo visų trijų byloje esančių ieškovės ieškinių, buvo pažeistas rungimosi principas, o ieškovei suteiktos nepagrįstos privilegijos.
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šį apelianto argumentą, kuriuo įrodinėtinas teismo nešališkumo principo pažeidimas, pažymi, kad tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas reikšmingas bylos teisminio nagrinėjimo riboms apibrėžti, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, atsakovo teisėms įgyvendinti, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Tačiau bylos duomenys, taip pat skundžiamo teismo sprendimo turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui buvo nežinomos ar neaiškios bylos nagrinėjimo ribos, ieškovės reiškiamo reikalavimo apimtis, jį grindžiantys argumentai. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad išnykus sustabdymo pagrindui (įsiteisėjus nutarčiai, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu) Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino ir priėmė patikslintą ieškovės ieškinį, atsakovui nustatė 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pareikšti, o atsakovas 2017-08-10 teismui pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė savo atsikirtimus. Be to, pirmosios instancijos teismui įvertinus prieštaringas šalių pozicijas, nutarta bylą nagrinėti teismo posėdžiuose, kuriuose atsakovas tiek asmeniškai, tiek per atstovę turėjo galimybę pasisakyti ir pasisakė dėl ginčo esmės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovas, atstovaujamas advokatės, nesuvokė, jog esant priimtam patikslintam ieškiniui, byla nagrinėjama tokio ieškinio apimtyje, o kartu ir daryti išvadą, kad apelianto teisė gintis nuo patikslintame ieškinyje suformuluoto reikalavimo ir pagrindo buvo pažeista ir (ar) nepagrįstai apsunkinta. Patikslinto ieškinio, kuriame prašoma vadovautis procesiniuose sprendimuose dėl ieškovės tyčinio bankroto nustatytais faktais kaip prejudiciniais, priėmimas ir bylos nagrinėjimas jo ribose nepatvirtina teisėją buvus šališką (CPK 185 str.).
32. Nešališkumo principo pažeidimo nepatvirtina ir apelianto teiginiai, kuriais įrodinėjama, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymus, teiktus 2017-10-26 teismo posėdyje, t. y. prašymus į bylą įtraukti trečiuosius asmenis, išreikalauti civilines bylas, kviesti liudytojus. Iš byloje esančios 2017-10-26 teismo posėdžio informacinės pažymos turinio matyti, kad teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymus, išklausęs šalių pozicijas šiuo klausimu, bei argumentuodamas tokį procesinį sprendimą, t. y. nurodydamas, kad prašymų tenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o šalių prašymai dėl trečiųjų asmenų (kreditorių) įtraukimo į bylą atmesti, motyvuojant tuo, kad įmonės kreditoriams bankroto procese atstovauja teismo paskirta bankroto administratorė.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien kuriai nors šaliai (šiuo atveju – apeliantui) nepalankiai išspręsti procesiniai prašymai savaime negali būti laikomi pagrindu abejoti teismo nešališkumu, nesant konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nors apeliantas skunde teigia, kad tokiais veiksmais teismas procesą vedė taip, kad nebūtų į bylą surinkti įrodymai, paneigiantys ieškovės keliamus reikalavimus, o tai patvirtina teisėją buvus šališką, tačiau esant šiems argumentams, procesiniai prašymai, susiję su atitinkamų duomenų išreikalavimu ar liudytojų apklausa neteikti apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau nurodytų atsakovo procesinių prašymų motyvuotas netenkinimas negalėtų būti vertinamas kaip teismo nešališkumo principo pažeidimas ar kad tai būtų lėmę neteisėto sprendimo byloje priėmimą.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantas skunde nurodo, jog teismo šališkumą patvirtina ir teisėjo netinkamas, neetiškas elgesys 2017-09-26 teismo posėdyje, tačiau atsakovas, nurodydamas šį argumentą, nepateikia jokių konkrečių teismo atliktų veiksmų, poelgių, pasisakymų, kurie galėtų būti vertinami per subjektyvųjį nešališkumo aspektą sprendžiant dėl išankstinės teismo pozicijos ginčo klausimu ar bylą nagrinėjusio teisėjo nusistatymo dėl ginčo šalių buvimo. Vien deklaratyvus teiginys, nepateikiant jokių tokią poziciją pagrindžiančių aplinkybių, negali patvirtinti teisėjo nešališkumo principo pažeidimo ir neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva spręsti, kurie konkretūs teismo veiksmai (neveikimas)       2017-09-26 teismo posėdyje, apelianto vertinimu, yra pagrindas spręsti klausimą dėl nešališkumo principo pažeidimo.
35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališko teismo.

Dėl tinkamo ieškovo reikšti ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui dėl žalos atlyginimo

36. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo nagrinėti bylos pagal ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, ieškinį atsakovui dėl žalos priteisimo, kildinamo iš tyčinio įmonės bankroto. Nurodo, kad pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostatą tik kreditorius turi teisę reikalauti iš asmens, dėl kurio veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, žalos atlyginimo pareikšdamas ieškinį CPK nustatyta tvarka, o tokia teisė kreditoriui atsiranda tik tada, kai buvusi įmonė jau yra likviduota, o kreditoriaus reikalavimas lieka nepatenkintas. Atitinkamai tyčinio bankroto konstatavimas suponuoja bankroto administratoriaus pareigą už ilgesnį laikotarpį tikrinti įmonės sandorius, o ne reikšti ieškinį vadovui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 str. 5 d.). Taigi, apelianto teigimu, teismas, nagrinėdamas ir iš dalies tenkindamas bankroto administratorės pareikšto ieškinio reikalavimus, iš esmės sprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (įstaigos kreditorių) materialiųjų teisių ir pareigų.
37. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais skundo argumentais, pažymi, kad bankroto proceso esmė ir vienas iš pagrindinių tikslų yra kuo didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Bankroto teisinių santykių specifika lemia, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, visą įmonės veiklos administravimą perima teismo paskirtas bankroto administratorius, kuris gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 10 str. 5 d. 14 p.). Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams ĮBĮ nustatyta tvarka tenkinti, todėl kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai.
38. Taigi, tol, kol bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-313/2017). Kreditorių interesai ginami, be kita ko, ginant ir bankrutuojančios įmonės interesus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratoriaus statusas, jam ĮBĮ nustatytos funkcijos ir pareigos administruojant įmonės bankroto procesą, suponuoja išvadą, kad jis yra tinkamas subjektas bankrutuojančios įmonės vardu reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo ar dalyvio, siekiant gausinti įmonės turto masę, iš kurios tenkintini bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, o tokio ieškinio tenkinimas, priešingai nei teigia apeliantas, negali būti vertinamas kaip bankrutuojančių įmonės kreditorių teisių pažeidimas, nes tokie veiksmai ir atlikti jų reikalavimams bankroto byloje tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto įrodinėtinos pozicijos dėl negalimumo bankroto administratoriui reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo buvusiam įstaigos vadovui ir dalininkui, nepagrindžia jo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, kurioje kaip tik ir buvo iš atsakovų (įmonės vadovų, akcininkų) priteistas žalos atlyginimas pagal bankrutuojančios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį. Be to, ĮBĮ 20 straipsnyje numatytos tyčinio bankroto pasekmės, teisėjų kolegijos vertinimu, nešalina bankroto administratoriui nustatytos pareigos veikti kreditorių interesais, siekiant įgyvendinti bankroto proceso tikslą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat nepaneigia bankroto administratoriaus teisės bankrutuojančios įmonės vardu reiškiant ieškinius pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus.
39. Dėl nurodytų aplinkybių ir teisinių motyvų apelianto argumentai dėl netinkamo subjekto ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kreditorių teisių pažeidimo (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), kaip pagrindo naikinti teismo sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl vadovo ir dalyvio atsakomybės pagrindų

40. Kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) pripažįstami šie įmonės vadovo ir jos akcininkų atsakomybės pagrindai: 1) vadovo atsakomybė įmonei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą ir vadovo atsakomybė bankrutuojančiai įmonei (kreditoriams) ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu; 2) akcininkų atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu už įmonės privedimą prie nemokumo ir akcininkų atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) už bankroto bylos neinicijavimą laiku; 3) vadovo ir akcininkų atsakomybė CK 6.263 straipsnio pagrindu kreditoriui tuo atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-701/2017).
41. Tuo atveju, kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto (faktiškai, iš tikrųjų) vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį; jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
42. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad atsakovas R. G. buvo BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO steigėjas, dalininkas ir nuo įstaigos įkūrimo iki bankroto bylos iškėlimo – įstaigos vadovas. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VĮĮ) 9 straipsnio 1 dalį viešoji įstaiga įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Viešoji įstaiga negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus (VĮĮ 9 str. 2 d.).
43. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs, kad 2011-12-31 turimiems pradelstiems įsipareigojimams viršijant pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau didino skolas, bankroto administratorei neperdavė dokumentų, įstaigos veiklą (darbuotojus, klientus, turtą ir kt.) perkėlė į susijusią įmonę – R. G. mokslo, projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-656-798/2017 pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO bankrotas pripažintas tyčiniu, paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pagal dalyvaujančių byloje asmenų įrodinėtinas aplinkybes papildomai sprendė įmonės bankrotą buvus tyčinį ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą požymį, nustatęs, kad ieškovei nuosavybės teisėmis priklausęs turtas (transporto priemonės) parduotos už mažesnę, nei rinkos kainą ir (arba) nesant duomenų apie piniginių lėšų už parduotą turtą gavimą bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto (ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo) ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto įtvirtintos prezumpcijos pagrindu.
44. Bankroto administratorė patikslintame ieškinyje reiškiamą reikalavimą iš atsakovo priteisti 56 093,89 Eur dydžio žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma (53 580,58 Eur), administravimo išlaidos (1 354,83 Eur), 1 158,48 Eur suma už parduotą įstaigos automobilį „Toyota Carina“, grindė aplinkybėmis, nustatytomis aukščiau nurodytuose procesiniuose teismų sprendimuose, kurių pagrindu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, bei juose teismų padarytomis išvadomis, ieškinyje akcentuojant pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, lėmusį įmonės įsipareigojimų didėjimą, dokumentų bankroto administratorei neperdavimą, ieškovei priklausiusio turto (transporto priemonių) pardavimo mažesnėmis nei rinkos kainomis ar neatlygintinai, veiklos perkėlimo aplinkybėmis.
45. Pirmosios instancijos teismas teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis rėmėsi kaip prejudiciniais faktais, konstatuodamas, kad jie patvirtina netinkamą atsakovo pareigų vykdymą pagal CK 2.87 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į patikslintame ieškinyje nurodytus atsakovo veiksmus, kurių neteisėtumas grindžiamas teismų procesiniuose sprendimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytomis aplinkybėmis, minėtose nutartyse konstatuotų veiksmų pobūdį (dokumentų neperdavimas, aplinkybės, susijusios su turto perleidimu, sandorių sudarymu, veiklos perkėlimu ir kt.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiga laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą gali būti pagrindas ir dalyvio civilinei atsakomybei kilti, nagrinėjamu atveju nesuponuoja pagrindo spręsti dėl atsakovo, kaip dalyvio civilinės atsakomybės taikymo, nes būtent įmonės vadovui, kaip geriausiai žinančiam įmonės finansinę padėtį, pirmiausia kyla pareiga imtis atitinkamų veiksmų, esant faktiniam nemokumui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Dėl vadovo civilinės atsakomybės, prejudicinių faktų taikymo ir reikšmės nagrinėjamoje byloje

46. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina įrodyti juridinio asmens valdymo organo neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CK 6.246 str.–6.249 str.). Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas.
47. Valdymo organo neteisėti veiksmai gali pasireikšti per fiduciarinių pareigų pažeidimą. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą nurodęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduaciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Pagal kasacinio teismo praktiką, valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui  arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013-07-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Be to, kaip minėta, įmonės vadovai savo veikloje turi vadovautis  įstatymais, kitais teisės aktais bei juridinio asmens vidaus dokumentais, taip pat jiems keliama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.
48. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas atsakovui civilinę atsakomybę taikė iš esmės remdamasis aplinkybėmis, nustatytomis teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo (vienintelio įmonės vadovo ir dalyvio), veiksmų. Teismo vertinimu, esant nustatytam tyčinio bankroto faktui, veiksmai, kuriais įstaiga privesta prie bankroto, suponuoja išvadą apie netinkamą pareigų vykdymą (CK 2.87 str.), todėl, esant priežastiniam ryšiui, atlygintini visi ieškovės bankroto byloje nepatekinti kreditorių reikalavimai bei bankroto administratorės išlaidos.
49. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino nei priežastinio ryšio, nei žalos dydžio ir fakto dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų, nei kaltės, o vien nutartyse dėl tyčinio įstaigos bankroto nustatytos aplinkybės (kurias iš esmės apeliaciniame skunde taip pat siekiama paneigti), nepagrindžia žalos įstaigai padarymo ar, juo labiau, nesudaro pagrindo žalą sutapatinti su visa bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma.
50. Iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties, kuria BVšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO bankrotas pripažintas tyčiniu, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties, kuria minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, turinio matyti, kad įstaigos bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių ir to paties straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų prezumpcijų pagrindais. Teismai nustatė, kad R. G., turėjęs pareigą nuo 2011-12-31 kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos neįvykdė (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.); kad jis, kaip įstaigos vadovas, būdamas atsakingas už materialinių vertybių inventorizavimą, tinkamą buhalterijos tvarkymą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, neišsaugojo įstaigos dokumentų, pagrindžiančių materialinių vertybių apskaitymą ir jų visa apimtimi (nuo įsteigimo iki 2010 m.) negali perduoti administratorei (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 5 p.); kad R. G. 2007-06-06 pirkimo pardavimo sutartimi A. S., su kuriuo yra susijęs glaudžiais darbo ryšiais (pradžioje minėtas asmuo buvo ieškovės darbuotojas, o nuo   2013-08-01 perėjo dirbti į R. G. mokslo, projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“), pardavė automobilį „Toyota Carina“ už 4 000 Lt, tačiau duomenų apie pinigų sumokėjimo faktą nėra, piniginė suma į įstaigos apskaitą neįtraukta, nuosavybės faktas neperregistruotas; be to, ieškovei priklausęs automobilis „Hyundai Terracan“, parduotas 2013 m. už mažesnę, nei rinkos kainą susijusias asmeniui, įstaigos vadovui R. G. (ĮBĮ 20 str. 2 d. 3 p.); ieškovei esant faktiškai nemokiai ir nevykdančiai veiklos R. G. 2014-10-01 įsakymu pasididino sau ir kitam įmonės darbuotojui I. R. atlyginimą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.); taip pat 2013 m. įmonei esant nemokiai, R. G. vykdė atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais, taip pat tų pačių metų birželio, rugpjūčio mėnesiais iš įstaigos banko sąskaitos į asmeninę sąskaitą sau pervedinėjo lėšas, nurodęs paskirtį „beprocentė paskola įmonės vadovui“ (ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p.); VšĮ TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTO į R. G. mokslo projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“ buvo perkelta įstaigos veikla ir turtas, nes: 1) jų veikla ta pati (vykdo statybos darbus pagal rangos sutartis), 2) iš VšĮ Taikomosios gruntų mechaniko mokslo institutas“ į R. G. mokslo projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“ perėjo dirbti darbuotojai; c) abu juridiniai asmenys veikė (veikia) tose pačiose patalpose; d) ieškovės gaunamas pelnas buvo nukreipiamas į R. G. mokslo projektavimo ir komercinę įmonę „Georima“.
51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2015).
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dėl įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo sprendžiamas vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimas, tačiau buvo nagrinėtos aplinkybės, sudarančios pagrindą įstaigos bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus požymius ir prezumpcijas, kurios sudaro ir šios bylos dėl civilinės atsakomybės vadovui taikymo už tokius jo veiksmus (neveikimą) nagrinėjimo dalyką. Be to, tiek sprendžiant įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, tiek šioje byloje dalyvauja R. G., ieškovės bankroto administratorė, atstovaujanti ne tik įstaigos, bet ir kreditorių, suinteresuotais asmenimis dalyvavusių tyčinio bankroto klausimo sprendime, interesus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartyse dėl įstaigos tyčinio bankroto nustatytais faktais ir išvadomis rėmėsi kaip prejudiciniais.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, dalyvavęs procese dėl įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu, savo teisę ginčyti teismų konstatuotus faktus, susijusius su jo veiksmais (neveikimu), jau yra įgyvendinęs, todėl šioje byloje sprendžiant jo, kaip įstaigos vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimą, jo nustatyti atitinkami veiksmai (neveikimas), konkrečios aplinkybės, susijusios su įstaigos valdymu, sandorių sudarymu, nemokumo momento nustatymu, negali būti kvestionuojami. Laikytina, kad pareigą įvertinti atsakovės finansinę padėtį, nustatyti teisiškai reikšmingas įstaigos per tam tikrą laikotarpį valdymo aplinkybes, įvertinti sandorius ir kt. atliko teismas, nagrinėjęs tyčinio bankroto klausimą. Kita vertus, kitose bylose nustatyti faktai nevaržo teismo teisės kitaip, negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes bei ankstesnėse nutartyse nustatytus atsakovo veiksmus (neveikimą), neturi pagrindo kitaip vertinti atsakovo elgesio, kai įstaigai esant nemokiai, nekeliama bankroto byla, o vietoj to per tęstinį laikotarpį atliekami veiksmai, kuriais įstaigos turtu yra disponuojama neatsakingai (transporto priemonių perleidimo aplinkybės, piniginių lėšų pervedimas), o galiausiai veikla, įmonės turtas perkeliami į kitą įmonę, kaip tik tinkamo fiduaciarinių pareigų įmonei vykdymo (CK 2.87 str.), veikimo pagal įstatymus (ĮBĮ 8 str. 1 d.) pažeidimą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo duotus paaiškinimus dėl transporto priemonės „Toyota Carina“, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad vien žodinis atsakovo teigimas, kad bankroto administratorei transporto priemonės pirkėjas yra perdavęs įrodymus, patvirtinančius, kad su įmone atsiskaitė, tačiau tokių duomenų nesant byloje, nėra pakankamas pagrindas kitaip vertinti ankstesniuose procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) (CPK 185 str.).
54. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal konkrečios bylos faktinę situaciją, todėl vienais atvejais jis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto bylose nepatenkintų reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė visą bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą ir bankroto administratorės turėtas išlaidas. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo pozicija nurodo, kad teismas nepagrįstai sutapatino ieškovės bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumą su įmonei padarytos žalos dydžiu, nenustatė priežastinio ryšio tarp konkretaus jo veiksmo ir žalos atsiradimo, jos dydžio.
55. Pažymėtina, kad tyčinis įmonės bankrotas konstatuojamas ne tik formaliai nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus tyčinio bankroto požymius ir prezumpcijas, tačiau ir ryšį tarp sąmoningo įmonės blogo valdymo ir įmonės nemokumo arba jau nemokia tapusios įmonės padėties bloginimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m,. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).
56. Kasacinio teismo taip pat yra pažymėta, kad nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469 /2017). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimo, reikšmingas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas tyčinio bankroto faktas. Ypatingai nagrinėjamu atveju svarbus nutartyse dėl tyčinio bankroto konstatuotas veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį veiksnys (įmonių „feniksų“ reiškinys), suponuojantis išvadą, kad atsakovas, žinodamas įmonės finansinę padėtį (nuo 2011-12-31 atsiradusi faktinį nemokumą), tikslingai, sąmoningai siekė neatsiskaityti su esamais kreditoriais bei laikotarpiu iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo atsiradusiais naujais kreditoriais. Iš bylos duomenų matyti, kad įstaigos bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi ne pagal įstaigos vadovo ir dalininko, o pagal įstaigos kreditorių, kurių reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, bet nepatenkinti, pareiškimus. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas bankroto administratorei neperdavė jokio turto (nepriklausomai nuo jo neperdavimo priežasčių) neginčijama. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina, kad  tokiais atsakovo veiksmais sąmoningai pažeisti visų kreditorių, patvirtintų ieškovės bankroto byloje, interesai (priežastinis ryšys), todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė žalos dydį, lygų ieškovės bankroto byloje patvirtintai visai kreditorių finansinių reikalavimų sumai, nedetalizuodamas koks ir kiek konkretus veiksmas sukėlė kokio dydžio žalą (CPK 185 str.).
57. Apeliaciniame skunde nesutinkama su kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Algidana“ patvirtintais reikalavimais ieškovės bankroto byloje. Nurodoma, kad  UAB „Emilė“ 13 726,02 Eur dydžio reikalavimas patvirtintas suklastoto  dokumento pagrindu, o UAB „Algidana“ 32 170,68 Eur dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas ieškovės bankroto administratorei  tinkamai neginant įstaigos ir jos kreditorių interesų. Apeliantas pažymi, kad jis, tvirtinant minėtus kreditorių reikalavimus, dalyvauti negalėjo, nes įmonei jau buvo iškelta bankroto byla, o pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti minėtas bylas, kuriose buvo sprendžiami jų tvirtinimo klausimai.
58. Bankroto administratorė patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovės bankroto byloje yra patvirtinti šie kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai: R. G. su 1 345,23 Eur dydžio reikalavimu, VSDFV Alytaus skyrius su 28,77 Eur dydžio reikalavimu, UAB „Autotechpaslauga“ su 1 328,82 Eur dydžio reikalavimu, UAB „Verslo sprendimų sistema“ su 2 768,41 Eur reikalavimu, UAB „Algidana“ su 2 434,76 Eur dydžio reikalavimu, UAB „Georima“ su 9 169,21 Eur dydžio reikalavimu, BUAB „Vilgersta“ su 16 779,36 Eur dydžio reikalavimu, UAB „Emilė“ su 13 726,02 Eur dydžio reikalavimu, iš viso, įstaigos bankroto byloje patvirtinti 53 580,58 Eur dydžio reikalavimai.
59. Atsakovo R. G. reikalavimas įmonės bankroto byloje patvirtintas 2016 m vasario 22 d. nutartimi, todėl spręstina, kad jis, įstojęs į ieškovės bankroto bylą, galėjo kelti kreditorių, su kurių reikalavimais nurodo nesutinkantis šioje byloje, (ne)pagrįstumo klausimą, tačiau iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) nenustatyta, kad jis būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų. Savo ruožtu šioje byloje taip pat nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų abejoti ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumu (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad būtent pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas       2017-10-26 posėdyje tenkinti jo prašymą išreikalauti bylą, kurioje buvo nagrinėjamas kreditorės UAB „Emilė“ reikalavimas įmonei (c. b. Nr. 2A-1780-823/2013), pažeidė jo teisę gintis nuo šių reikalavimų, nes, vadovaujantis CPK 10 straipsnio 1 dalimi, su visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja gali susipažinti ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka daryti bylos medžiagos kopijas ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigianti nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, – ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Be to, jis, kaip ieškovės kreditorius, turi teisę susipažinti tiek su bankroto bylos medžiaga, tiek iš bankroto administratorės reikalauti gauti atitinkamą informaciją apie įstaigos bankroto eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apelianto skunde nurodomi abstraktūs teiginiai dėl tam tikrų ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų (ne)pagrįstumo, nėra pagrindas, nustačius kitas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, priteisti mažesnį žalos atlyginimą, nei bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma, ar dėl tikėtino (galimo) finansinių reikalavimų kitimo apskritai atsisakyti tenkinti ieškinį dėl žalos atlyginimo (CPK 185 str.).
60. Kaip minėta, egzistuojant neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui, kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent apeliantui kilo pareiga paneigti kaltės prezumpciją. Bet kokiu atveju, šioje byloje esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovės bankrotą lėmė sąmoningi atsakovo veiksmai (neveikimas), kurie šioje byloje vertinti kaip neteisėtus atsakovo veiksmus patvirtinančios aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą, leidžia konstatuoti apelianto kaltę tyčios forma, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą.
61. Bankroto administratorė į bylą yra pateikusi 2017-06-30 pažymą apie nepatenkintų  administravimo išlaidų dydį (t. 4, b. l. 61). Joje nurodyta, kad bendra patvirtinta administravimo išlaidų suma su atlyginimu sudaro 7 000 Eur, iš jų 5 645,17 Eur yra atlyginta, nepatenkinta administravimo išlaidų suma – 1 354,83 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje nustatytas aplinkybes, civilinės atsakomybės vadovui taikymo sąlygas, sprendžia, kad šios išlaidos bankroto administratorei neapmokėtos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, eliminavusių galimybę ieškovei atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet ir su teismo paskirta bankroto administratore už jai įstatymu priskirtų funkcijų atlikimą. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip žalą įmonei iš  atsakovo priteisė 54 935,41 Eur (53 580,58 Eur + 1 354,83 Eur).
62. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-313/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis skundas, ir nenustatė skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų. Aukščiau pateikti teisiniai motyvai ir išvados leidžia pagrįstai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias bei procesines teisės normas pagal byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl konstatuotina nesant pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).
63. Atmetus kaip nepagrįstą apeliacinį skundą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo klausimas.
64. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-02-07 (iki paskirto teismo posėdžio) gautas ieškovės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Iš kartu su prašymu pateiktos 2018-01-31 PVM sąskaitos faktūros Nr. JS2018-012 matyti, kad už atsiliepimo į R. G. apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 860,31 Eur išlaidų, kurių sumokėjimo faktą patvirtina 2018-02-26 mokėjimo nurodymas Nr. 9. Ši suma, kaip neviršijanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, nustatytų dydžių (850,8 Eur x 0,4 pagal Rekomendacijų 8.11 p.), priteistina ieškovei iš atsakovo R. G. (CPK  93, 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai TAIKOMOSIOS GRUNTŲ MECHANIKOS MOKSLO INSTITUTUI (j. a. k. 124626914), atstovaujamai bankroto administratorės R. R., priteisti 860,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                       Danutė Gasiūnienė

                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                      Egidija Tamošiūnienė