Administracinė byla Nr. I-3622-505/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00301-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 51.4; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 3 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
nedalyvaujant pareiškėjui A. D., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 3–4) nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namų areštinėje, kur buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos ir gyveno 6–8 asmenys. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto, kurį dar labiau mažino jose buvę baldai. Minėjo, jog turėjo teisę tik 1 valandą pasivaikščioti kiemelyje, nors tai prieštarauja galiojantiems teisės aktams, be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibiro, peleninės, suoliuko, treniruoklių, sienos buvo pažaliavusios nuo grybelio ir pelėsio, pasivaikščiojimo kiemeliai nevalomi. Akcentavo, kad nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku. Nurodė, jog Marijampolės pataisos namų areštinėje nebuvo užtikrinta socialinė reabilitacijos programa, nebuvo organizuojami renginiai, sporto užsiėmimai. Pareiškėjo įsitikinimu, maistas buvo nekokybiškas, neatitiko nustatyto kiekio, taip pat nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, o vanduo nebuvo tinkamas gerti. Pažymėjo, kad lovos, praustuvė buvo sulūžusios, aštriais kampais, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), taip pat nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Pareiškėjo nuomone, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teigė, kad kalinimo įstaigoje dažnai nebuvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Atkreipė dėmesį, kad Marijampolės pataisos namų areštinėje nebuvo kirpyklos, todėl teko kirptis koridoriuje nesilaikant jokių higienos normų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 13–18).
Nurodė, jog pareiškėjas arešto bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. 13 kameroje, kurios plotas 26,92 kv. m, joje įrengtos 7 gyvenamosios vietos, vienam nuteistajam teko 3,84 kv. m, todėl minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Teigė, jog pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją ar prižiūrintįjį specialistą dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėjo, kad 13 kameros sanitarinis mazgas yra visiškai atskirtas sienomis ir durimis nuo gyvenamosios patalpos, todėl juo pareiškėjas naudojosi vienas, niekieno nematomas ir nestebimas. Taip pat akcentavo, kad, 2003–2004 m. rekonstruojant areštinę ir baudos izoliatorių, jų patalpose buvo įrengta ventiliacijos sistema, kuri veikia ir šiuo metu, o natūrali ventiliacija užtikrinama pro karantino patalpose esančius langus. Akcentavo, jog Marijampolės pataisos namų karantino patalpose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu visose tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose. Mano, kad kamerose karštas vanduo pagal teisinį reglamentavimą nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką. Paaiškino, kad vanduo į Marijampolės pataisos namus, kaip visiems rajono gyventojams, tiekiamas iš UAB „Sūduvos vandenys“ ir yra tinkamas gerti. Atsakovės atstovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namuose tiekiamo maisto energinė vertė ir kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi gaminant maistą vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms, o vykdant valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę šiurkščių higienos ir sanitarijos pažeidimų nenustatyta. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti treniruoklių, suolelių ar šiukšlių kibirų, o kiemelių sienos švarios, nėra nei pelėsio, nei grybelio, yra pastatyta šiukšlių dėžė. Nurodė, kad teisės aktuose nenumatyta areštinėse privalomai įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukų, tačiau Marijampolės pataisos namuose buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kuri yra ir šiuo metu. Minėjo, jog kirpyklos paslaugos kalinimo įstaigoje teikiamos tinkamai, laikantis higienos normų. Pareiškėjas dalyvavo vienoje socialinės reabilitacijos programoje, o antrojoje dalyvauti noro nepareiškė, todėl, atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai, jog nevyksta užimtumo programos, yra nepagrįsti. Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu Marijampolės PN areštinės gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. Marijampolės PN bausmę atliko 13 areštinės kameroje, kurios plotas 26,92 kv. m ir kurioje įrengtos 7 gyvenamosios vietos (b. l. 19, 58), todėl vienam nuteistajam teko 3,84 kv. m gyvenamojo ploto.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje gyveno iki 8 asmenų (b. l. 3), tačiau tai patvirtinančių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis, teismui nepateikė.
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 13 kameroje buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde akcentavo, kad patalpose dėl nesančios ventiliacijos buvo didelė drėgmė, blogas kvapas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai per langus, be to, 2003–2004 m. rekonstruojant areštinę ir baudos izoliatorių, jų patalpose buvo įrengta ventiliacijos sistema, kuri veikia ir šiuo metu (b. l. 15). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip išvengdamas patalpoje drėgmės ar blogo kvapo. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas vėdinimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minimos neatitikties patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas teigė, kad jam buvo suteikta tik viena valanda pasivaikščioti, taip pat pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibiro, peleninės, suoliuko, treniruoklių, sienos buvo pažaliavusios nuo grybelio ir pelėsio, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo valomi.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 55 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad areštą atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien ne trumpiau kaip vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, nepilnamečiai ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – ne trumpiau kaip dvi valandas pasivaikščioti.
Pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priskiriamas prie asmenų, kuriems pagal BVK 55 straipsnio 4 dalies nuostatą privaloma sudaryti sąlygas būti gryname ore dvi valandas per parą, todėl suteikti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą Marijampolės PN neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angl. outsidetheircells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, tačiau ne, kaip nurodo pareiškėjas, – laiko praleidimui lauke. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atmestinas pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, galiojusių nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d., 96.6 punktas numatė, kad nuteistieji areštu privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietą, todėl pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo valomi, o sienos pažaliavusios nuo grybelio ir pelėsio, įrodo nuteistųjų jiems nustatytų pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą, taigi šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms kiemeliuose įrengti treniruoklius, suolelius ar šiukšlių kibirus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl minėto inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo taip pat atmestinos kaip nepagrįstos.
Nors pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo gyvenamosiose patalpose, tačiau iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad Marijampolės PN yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. 2003 metais UAB „Specialusis projektas“ parengtame Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus techniniame projekto sprendinyje yra sužymėti pavojaus mygtukai, iškvietimo mygtukai, radijo ryšys bei kita (b. l. 38–49). Pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad 13-oje kameroje ginčo laikotarpiu nebūtų buvęs įrengtas iškvietimo mygtukas, nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl patalpoje, kurioje jis atliko bausmę, neįrengto iškvietimo mygtuko, taigi pareiškėjas šių teiginių neįrodė, todėl jie atmestini.
Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas bei įtraukimas į renginius.
Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 14/07-1438 matyti, kad Marijampolės PN areštinės skelbimų lentoje yra iškabinta informacija, kad arešto bausmę atliekantys nuteistieji gali kreiptis dėl programos „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas“ (b. l. 19). Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas noro dalyvauti šioje programoje nėra pareiškęs. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo tik „Krikščionių misija Aušra“ vedamoje programoje, tačiau ir tai ne kiekvieną kartą atvykdavo į užsiėmimus (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog buvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos, tačiau pareiškėjas aktyviai dalyvauti šiose programose noro nepareiškė, todėl teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, paminėtais aspektais nenustatė jokių neteisėtų Marijampolės PN veiksmų. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos programose nesudarymo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog nebuvo užtikrinamas tinkamos kokybės ir kiekio maistas, taip pat tinkamos sąlygos pavalgyti.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento prie LR TM direktorius. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, iš kurių 31 g gyvūniniai, 334 g angliavandenių, iš kurių 88 g mono ir disacharidai, vitaminų: 0,2 mg A, 1,8 mg B1, 1,7 mg B2, 13,3 mg PP, 42,8 g C, 10 mg E ir 3 mg B12, mineralinių medžiagų: 1,5 g Na, 2,5 g K, 0,6 g Ca, 0,4 g Mg, 0,9 g P ir 10 mg Fe.
Į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2016 m. balandžio 20 d. tyrimo protokolas Nr. 53 812 (b. l. 32–33), Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2016 m. gruodžio 14 d. tyrimo protokolas Nr. 57 813 (b. l. 24–25) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad, gaminant maistą Marijampolės PN, vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms. Vykdant valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę šiurkščių higienos ir sanitarijos pažeidimų nenustatyta (b. l. 16). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pareiškėjas privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikties (neatitikties) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog tiekiamo maisto skonis buvo netinkamas, maistas šaltas, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nekonkretizavo. Pareiškėjo teiginiai apie maisto netinkamą skonį, temperatūrą laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.
Nors pareiškėjas teigė, kad kameroje esantis vanduo buvo netinkamas gerti, tačiau, teismo vertinimu, tai tik paties pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kadangi, kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 15), vanduo į Marijampolės PN tiekiamas centralizuotai iš UAB „Sūduvos vandenys“ ir yra toks, koks tiekiamas visiems Marijampolės rajono gyventojams. Be to, teismo nuomone, pareiškėjui buvo tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė, kurių metu jis galėjo atsigerti, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN nuteistiesiems tiekiamas gėrimas yra tinkamas (b. l. 24–25, 32–33).
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lova, praustuvė sulūžę, aštriais kampais, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos, praustuvės remonto ar pakeitimo kitu inventoriumi dėl aštrių kampų, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (neužtikrintas privatumas, nebuvo veidrodžio, lentynėlės, karšto vandens).
Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimų sanitariniam mazgui nėra numatyta.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad į bylą pateiktoje patalpų schemoje 13 kameros sanitarinis mazgas pažymėtas visiškai atskirtas sienomis ir durimis nuo gyvenamosios patalpos, jam suteiktas atskiras žymėjimas (b. l. 58). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, privatumas buvo visiškai užtikrintas, kadangi jis sanitariniu mazgu naudojosi vienas, niekieno nematomas ir nestebimas, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Taigi, karštas vanduo numatomas tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirai patvirtintą grafiką, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad kameroje nebuvo karšto vandens, atmestinos kaip nepagrįstos.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl veidrodžio ir lentynėlės nebuvimo sanitariniame mazge, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai konstatuoja šias aplinkybes, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė ir kokią žalą jam sukėlė veidrodžio ir lentynėlės nebuvimas, nekonkretizuoja šių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, todėl pareiškėjo argumentai dėl veidrodžio ir lentynėlės nebuvimo vertintini kaip abstraktūs ir atmestini.
Pareiškėjas skunde pabrėžė, kad pataisos namų areštinėje nebuvo sudaryta galimybė vieną kartą į savaitę pasinaudoti dušu, o jei tokią galimybę sudarydavo, tuomet leidžiamas prausimosi laikas (15 min.) buvo per trumpas, taip pat akcentavo, kad nebuvo įrengtos kirpyklos patalpos, todėl teko kirptis koridoriuje.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 279 punktas nurodo, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems areštu suteikiama galimybė nusiprausti duše, gauti išskalbtą patalynę bei apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
Bylos duomenys, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12), patvirtina, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, taip pat, kad laisvės atėmimo vietoje yra įrengta kirpykla, atitinkanti teisės aktų reikalavimus (b. l. 53–55). Nors prausimosi po karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas, tačiau iš į bylą pateikto Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4107-15 patvirtinto dušinės grafiko (b. l. 23) matyti, kad areštinėje kalintiems asmenims yra skiriamas laikas praustis duše pirmadieniais nuo 8.30 val. iki 18.30 val. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui neužteko laiko nusiprausti ar kad jis dėl šių nepatogumų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Pažymėtina, jog pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiu pagrindu jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti dušu, o suteikus tokią galimybę – pritrūko laiko nusiprausti, todėl šios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir yra atmestinos. Taip pat atmestinos pareiškėjo pretenzijos dėl kirpyklos nebuvimo kalinimo įstaigoje, kadangi pirmiau minėtame patikrinimo akte konstatuota, kad įstaigoje yra įrengta kirpykla, atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556-95/2009). Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2019 m. vasario 27 d. pažymą Nr. 55/04-108 (b. l. 56), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d., dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. 14/07-977 (b. l. 57) nurodoma, kad atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas taip pat nėra kreipęsis. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Daina Kukalienė