Administracinė byla Nr. I-2356-402/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00236-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 26 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,
sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-4, 9).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4, 9, 62-63) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 metais buvo gydomas keletą kartų netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą kamerose Nr. 6, 8, 9, 7, 5. Pažymėjo, jog kameros buvo perpildytos ir jose gyveno nuo 6 iki 8 žmonių. Patalpose buvo šalta, drėgna, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo tarakonų, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ir išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodė, jog čiužiniai, pagalvės nebuvo dezinfekuojami. Kamerose trūko spintelių, todėl maistą laikydavo po lova, nebuvo stalo. Į kamerą nepatekdavo pakankamai gryno oro, nes buvo ant langų uždėtos grotos. Kamerų lubos suskilinėjusios, veisėsi pelėsi, nebuvo kur džiovinti rūbų. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, galimybių sumenkinimą, pažeminimą ir kt. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 54-59) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. atskirais laiko tarpais pareiškėjas gyveno Psichiatrijos skyriaus palatose Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 8. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau, o atliekami darbai registruojami žurnaluose. Nurodė, jog kamerų tipo palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą. Taip pat kiekvienoje kamerų tipo palatoje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Gydymo įstaigoje yra iškabinti ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Natūralus apšvietimas buvo užtikrintas per langus, o dirbtinis taip pat atitiko teisės aktuose nustatytus normatyvus. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat remontuojamas ir keičiamas. Taip pat nurodė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo ligoninės patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminais. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodymais, pareiškėjas apibūdindamas tariamai patirtą žalą apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio, todėl prašo teismo skundą atmesti.
Pareiškėjo skundas netenkintinas, o kitoje dalyje byla nutrauktina.
Pareiškėjas prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo Psichiatrijos skyriaus kamerose, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, grindžia tuo, kad kamerų tipo patalpose trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto, patalpose buvo šalta, drėgna, netinkamas natūralus apšvietimas, kamerose buvo tarakonų, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ir išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, čiužiniai, pagalvės nedezinfekuojami, kamerose trūko spintelių, nebuvo stalo, į kamerą nepatekdavo pakankamai gryno oro, nes buvo ant langų uždėtos grotos, kamerų lubos suskilinėjusios, veisėsi pelėsi, nebuvo kur džiovinti rūbų.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje (Nr. I-544-406/2017, teisminio proceso Nr. 3-62-3-02218-2016-6) pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d., atmetė. Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi dėl perpildytų kamerų. Akcentavo, jog kamerų plotas buvo labai mažas, patalpose buvo šalta, drėgna, kamerose buvo tarakonų, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimas yra įsiteisėjęs.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dalykas bei pagrindas sutampa, todėl teismas sprendžia, kad byla, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. (dėl perpildytų kamerų, dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, tarakonų, dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis), nutrauktina.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė) laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. atlyginimo.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, atvykstant ir išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, čiužiniai, pagalvės nebuvo dezinfekuojami, kamerose trūko spintelių, todėl maistą laikydavo po lova, nebuvo stalo, į kamerą nepatekdavo pakankamai gryno oro, nes buvo ant langų uždėtos grotos, kamerų lubos suskilinėjusios, veisėsi pelėsi, nebuvo kur džiovinti rūbų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos norma HN 76:2010 22 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas buvo užtikrintas per langus.
Pažymėtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų apšvietos pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos apšvietos atitikimo Higienos normos HN 76:2010 20 punkto reikalavimams, pareiškėjo buvimo ginčo patalpose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti. Be to, byloje pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių netinkamos apšvietos jam sukeltų neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos atmestinos kaip nepagrįstos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Pareiškėjas tvirtino, jog dėl ant kamerų langų įrengtų grotų langai neatsidarė, todėl negalėjo tinkamai išvėdinti gyvenamosios patalpos, kamerose buvo pelėsio.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.9 punkte nurodyta, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengiamos apsauginės grotos.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosiose patalpose veikė natūrali kanalinė ventiliacija, papildomai buvo galima vėdintis, praveriant langus.
Byloje esančiame Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatyta, jog kamera Nr. 8 vėdinama natūraliai per langą (b. l. 19-20). Šie įrodymai, gauti iš kompetentingos institucijos, paneigia pareiškėjo argumentus dėl neatsidarančių kameros langų.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, kalėdamas LAVL, būtų skundęsis atsakovui dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąją patalpą, dėl grotų ant langų, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiame kontekste konstatavimas negalimas.
Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad pagal nustatytą tvarką, Ligoninės gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji (b. l. 23-29). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (pelėsio) būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Psichiatrijos skyriaus kameros nebuvo aprūpintos stalu, trūko spintelių.
Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 47:2011) 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Reikalavimo įrengti kameroje stalą šioje teisės normoje nėra įtvirtinta.
Nors atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog palatose nebuvo kur susidėti daiktų, nebuvo stalo, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Be to, nėra jokių duomenų, jog nurodyti pažeidimai turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini. Be to, atsakovas pateikė foto nuotrauką (b. l. 36) iš kurios matyti, kad prie kiekvienos lovos yra spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti.
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą, t. y. asmuo verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes.
Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Tuo labiau, jog atsakovas nurodo, kad kratos buvo atliekamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Šiuo aspektu, teismas pažymi, kad šalis (šiuo atveju – LAVL) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos sąlygų, netinkamo pareigūnų elgesio, kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais ar prašymais, todėl atsižvelgiant į visa tai, spręstina, kad pareiškėjo nurodytų abstrakčių, nepagrįstų argumentų pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo suteiktas nedezinfekuotas minkštasis inventorius (pagalvė, čiužinys).
Higienos normoje 76:2010 ir Higienos normos 134:2015 nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos 76:2010 66–67 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (Higienos normos 134:2015 42 p.).
Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors gydymo LAVL laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės tinkamumo naudoti. Iš į bylą pateikto Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalo (b. l. 45-53) nustatyta, jog ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Netikėti valstybės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam nesidarytų sąlygų naudotis džiovinimo paslaugomis yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu nesuteikiant galimybės džiovinti rūbus, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į LVAL pareigūnus ar administraciją dėl minėtos paslaugos suteikimo, o ši jo prašymo netenkino, todėl abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų nesuteikiant asmeninės drabužių džiovinimo paslaugų pareiškėjui konstatavimas.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų lubos buvo suskilinėjusios.
Šiuo atveju skunde pareiškėjas nedetalizavo bei nepagrindė savo teiginių dėl avarinės kamerų būklės, nenurodė kokioje kameroje lubos suskilinėjusios. Nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais leistinais įrodymais (kartu kalėjusių asmenų rašytiniais parodymais, neprašė jų kviesti liudytojais ir pan.), taip pat nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kalėdamas ginčo kamerose, pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl ginčo kamerų techninės būklės. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nedetalizavus ir nekonkretizavus aplinkybių, iš kurių yra kildinama neturtinė žala, teismo nuomone, atsakovo atstovo galimybė pateikti į bylą pareiškėjo argumentus paneigiančius įrodymus, buvo apsunkinta, tai šalina atsakovo atstovo atsakomybę dėl aukščiau pareiškėjo nurodytų abstrakčių pretenzijų dėl ginčo kamerų avarinės būklės.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, emocine depresija. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. T. bylą dalyje, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. (dėl perpildytų kamerų, dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, tarakonų, dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis), nutraukti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Natalja Zelionkienė