Baudžiamoji byla Nr. 1-4522-870/2018

                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03287-2018-4                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.9.1.; 1.1.9.2.; 1.1.9.7.; 1.1.9.8.; 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25  d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Gretai Serapinaitei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės P. B., jo gynėjui advokatui L. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduodant jį laiduotojo T. B. atsakomybei be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, P. B. uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos (2018 m. sausio 19 d.).

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, P. B. skirta 20 MGL (1 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš P. B. konfiskuota automobilio „Fiat Fullback“, v/n (duomenys neskelbtini) vertę iš dalies atitinkanti pinigų suma – 3 000 Eur.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos, kurią įvykdė tokiomis aplinkybėmis: 2018 m. sausio 19 d., apie 05.45 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Fiat Fullback“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,79 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu P. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, sumažinti paskirtą 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą iki 10 MGL, panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – 3 000 Eur vertės turto konfiskavimą.
3. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo poveikio priemones, toks šių priemonių taikymas prieštarauja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto paskirčiai ir tikslams.
4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl 20 MGL dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (t.y. kad valstybė patyrė finansinių sąnaudų), kadangi byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, vyko standartinė lakoniška jo bei liudytojo apklausa, kaltę pripažino visiškai, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ir padėjo atskleisti visas bylai reikšmingas aplinkybes, jokių papildomų tyrimo veiksmų nei ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei teismas neatliko, todėl nėra aišku, kaip apskaičiuotos valstybės išlaidos, nustatant, apelianto vertinimu, neadekvačią 1 000 Eur dydžio įmoką į nurodytą fondą. Mano, kad įmoka turėtų būti sumažinta iki 10 MGL, kas būtų adekvatu ir proporcinga valstybės tarnautojų sąnaudoms šioje byloje.
5. P. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti dalį automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos, nurodydamas, kad šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje minėtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas paneigia paties laidavimo instituto prasmę ir tikslus, taip pat paneigia svarbiausius turto konfiskavimo instituto tikslus – atimti iš nusikaltusio asmens jo turimą turtą, kuris buvo nusikaltimo padarymo įrankiu ar nusikalstamu būdu įgytu daiktu. Apeliantui nesuprantama, kaip iš asmens galima atimti tai, ko jis neturi. Mano, kad tokia formuojama teismų ir įstatymo leidėjo praktika akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės demokratinės valstybės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
6. Apeliantas pabrėžia, kad turtinės prievolės nusikaltusiam asmeniui sukūrimas turi atitikti ekonomines socialines valstybės realijas. Tuo tarpu, daugumos Lietuvos gyventojų darbo užmokesčiui nesiekiant nustatyto vidutiniojo, skirti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui iš viso 4 000 Eur turtinę prievolę valstybės naudai yra socialiai neteisinga ir neproporcinga. Tokia turtinė prievolė yra lygi teismo skiriamai baudai arba net didesnė už ją, todėl apeliantui nesuprantama, kokią prasmę turėjo atleidimas nuo bausmės apskritai.
7. Teismo posėdžio metu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. B. prašė skundą tenkinti, motyvus dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sumažinimo bei BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo motyvavo sunkia materialine padėtimi. P. B. gynėjas advokatas palaikė savo ginamojo poziciją. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

II.     Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

     Apeliacinis skundas netenkinamas.      

8. Baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimas, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliantas kelia dalies automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo bei 20 MGL dydžio įmokos skyrimo pagrįstumo klausimą.
9. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimą, taip pat pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

      Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

10. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti 72 straipsnyje. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai juos veikia, žaloja, o taip pat ir tie įrenginiai, mechanizmai bei prietaisai, kuriais tiesiogiai nusikaltimo dalykas neveikiamas, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.
11. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais, t.y. ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas, taip pat ir turto konfiskavimas, paliekamas spręsti teismo nuožiūra ir ši teismo diskrecija turi būti argumentuota. Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tokiais atvejais teismas pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-218-648/2018, 2K-136-699/2018).
12. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad P. B. vairavo automobilį Fiat Fullback, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (1,79 promilės etilo alkoholio), taigi jis tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkantis BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad šis automobilis priklauso ne pažeidėjui, o AB „(duomenys neskelbtini)“ bankui, transporto priemonės valdytojas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 10). Apelianto pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (b.l. 62-65) patvirtina, kad automobilį Fiat Fullback jis išsinuomojo pasinaudodamas specialia mobiliąja programėle, todėl nei transporto priemonės savininkas, nei jos valdytojas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ji buvo panaudota nusikalstamai veikai daryti. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog trečiajam asmeniui priklausantis turtas negali būti konfiskuotas ir vadovavosi BK 72 straipsnio 5 dalimi, t.y. konfiskavo transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nuspręsdamas taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, vertino turto konfiskavimą (šiuo nagrinėjamu atveju – turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą) kaip prevencinę priemonę, konstatuodamas,  kad baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio vertę atitinkančios sumos dalies konfiskavimas yra proporcinga ir adekvati teisinė priemonė asmens padarytam teisės pažeidimui.
13. Sutikdama su tokia skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvada, teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra privalomas. Numatant baudžiamąją atsakomybę už vairavimą išgėrus, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, būtų apsunkintas. Teismas neskirti privalomo transporto priemonės konfiskavimo ar nepriteisti piniginio ekvivalento transporto priemonės vertei, gali tik konstatavęs, kad šių priemonių taikymas aiškiai prieštarautų proporcingumo ir teisingumo principams, neatitiktų siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų, varžytų asmenį akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. 
14. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad P. B. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, jam buvo paskirtos trys baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 2 metus, 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei konfiskuotino turto – automobilio Fiat, v/n (duomenys neskelbtini) vertę iš dalies atitinkančią pinigų sumą – 3 000 Eur. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantui sukurta turtinė prievolė yra lygi arba didesnė už baudą, kuri skiriama asmenį pripažinus kaltu pagal aptariamą baudžiamojo įstatymo normą. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu, už nesunkų nusikaltimą numatytą nuo 50 MGL (2 500 Eur) iki 2 000 MGL (100 000 Eur) dydžio bauda. Šiuo atveju, nusprendus taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, P. B. ne tik kad nebuvo paskirta bausmė, bet jis nepatiria ir kitų iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t.y. jis neturės teistumo. Be to, kaip minėta, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, būtina atsižvelgti į aiškią ir kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį už ženkliai mažesnio pavojingumo administracinį nusižengimą (transporto priemonių vairavimas, kai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis) užtraukia baudą vairuotojams nuo 300 iki 450 Eur, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių.
15. Ta aplinkybė, kad P. B. asmenybę charakterizuojantys duomenys buvo pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pačios savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymą akivaizdžiai neproporcingu ir neteisingu, - nesudaro galimybės neskirti automobilio Fiat Fullback vertę atitinkančios sumos konfiskavimo. Teisėjų kolegija pastebti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sumos dydį, kuri išieškotina iš apelianto, atsižvelgė į aplinkybes, kurias jis nurodo apeliaciniame skunde. Teismas įvertino pastarojo asmenybę, jo materialinę padėtį (dirba, mokosi, dalimis atlygina padarytą žalą), padarytos veikos pavojingumą ir konfiskuotino turto vertę (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje nurodyta, kad vidutinė automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, kaina Lietuvoje yra 22 500 Eur; b.l. 9), padarydamas išvadą, jog apelianto materialinė padėtis neleistų jam sumokėti visą aptariamo automobilio kainą ir todėl tokios sumos konfiskavimas  neatitiktų visuomenės ir asmens interesų pusiausvyros, ir šią sumą atitinkamai sumažino iki 3 000 Eur. Vertinti, kad ir tokia suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Aplinkybės, kad asmuo turi ilgą laiką nepertraukiamai dirbti, kad sumokėtų tokią sumą, ar kad daugumos Lietuvos Respublikos gyventojų alga nesiekia vidutinio darbo užmokesčio, kaip nurodo apeliaciniame skunde, negali būti vertinamos kaip išskirtinės, kurios pagrįstų skirtos baudžiamojo poveikio priemonės neproporcingumą.
16. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad negalima atimti turto, kuomet asmuo jo neturi, ir tokiu atveju apeliantas tampa kaltu vien dėl to, kad neturi jokio turto. Pagal apelianto skunde dėstomą logiką, kiekvienas asmuo, kuris neturi nuosavos transporto priemonės, būdamas išgėręs ir vairuodamas trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, visais atvejais išvengtų teisinių pasekmių dėl savo neteisėtų veiksmų. Tokia situacija formuotų nebaudžiamumo įspūdį bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Kaip jau buvo minėta, taikant transporto priemonės ar jos vertę atitinkančios sumos konfiskavimą, siekiama ne tik atimti galimybę konkrečiam asmeniui daryti naujas analogiškas nusikalstamas veikas, tačiau taip pat yra siekiama daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą.

     Dėl 71 straipsnio nuostatų taikymo

17. Skundžiamu nuosprendžiu P. B. buvo skirta 20 MGL dydžio, t.y. 1 000 Eur įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Nors įstatymo norma nedraudžia šios priemonės skirti ir padarius kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas (šiuo atveju – nusikaltimą transporto eismo saugumui), jos taikymas privalo būti motyvuotas. Teismas privalo atsižvelgti į visų byloje taikomų baudžiamojo poveikio priemonių tarpusavio suderinamumą ir proporcingumo principą, t. y. taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kaip minėta, baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl šios priemonės skyrimas neturėtų būti siejamas tik su valstybės patirtomis sąnaudomis.
18. Vadovaujantis BK 71 straipsnio nuostatomis, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skiriama nuo 5 MGL iki 125 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju, apeliantui buvo nustatytas artimas minimaliam aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės dydis, t.y. 20 MGL, kas atitinka 1 000 Eur. Tai, kad apeliantas šiuo metu neturi pakankamai lėšų tokiai įmokai sumokėti, neturi esminės reikšmės aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui. Iš baudžiamosios bylos duomenų (b.l. 98), taip pat P. B. paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad jis yra dirbantis (įsigijęs verslo liudijimą) ir iš šios veiklos gauna pajamas (kaip nurodo, pajamos priklauso nuo atliktų pardavimų, svyruoja nuo 500 Eur iki 800 Eur), duomenų, kad asmuo neturėtų galimybės ir ateityje gauti nuolatines pajamas, nėra. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė 10 mėnesių terminą šiai įmokai sumokėti, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė stumia jį į sudėtingą finansinę situaciją.
19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atleidžiant apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskyrė užstato. Be to, atsižvelgiant į materialinę apelianto padėtį, buvo sumažinta konfiskuotino turto vertė (nuo 22 500 Eur iki 3 000 Eur). Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės dydis, kuris artimas minimaliam, yra nepagrįstai didelis ir neproporcingas, įvertinus tiek pažeidėjo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kitų jam skirtų baudžiamojo poveikio priemonių kontekste.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

     nusprendžia:

P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                               Virginija Liudvinavičienė

                                                                                                                  Alenas Piesliakas

                                                                                                          Nijolė Žimkienė