Civilinė byla Nr. e2A-157-967/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14578-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. sausio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. M. (I. M.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elfoksas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas I. M. (toliau – ieškovas, darbuotojas), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 dalimi, kuria yra nutraukta byla dėl darbuotojo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę UAB ,,Elfoksas“ (toliau – atsakovė, bendrovė, darbdavė) neteisėtu, pateikė teismui ieškinį, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę nuo 2021 m. vasario 26 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; 2) laikyti, kad jo darbo sutartis nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2021 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2020 m. vasario 21 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu buvo priimtas vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų vykdymui. Darbdavė turi apie 140 vairuotojų, kuriuos siunčia į komandiruotes Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pagal bendrovėje egzistuojančią praktiką darbuotojui grįžus iš komandiruotės ir būnant Lietuvos Respublikoje darbuotojas išleidžiamas nemokamų atostogų. Ieškovo konfliktas su darbdave kilo tuomet, kai jis pateikė darbdavei prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Praėjus vos 30 min. po tokio prašymo pateikimo iš direktoriaus pavaduotojos A. P. telefonu gavo atsakymą, kad bendrovėje tokia sąvoka kaip kasmetinės atostogos neegzistuoja, vėliau gavo ir rašytinį atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad atostogos nebus suteikiamos, nes 2021 m. vasario 13 d. jis bus siunčiamas į komandiruotę. Darbdavė iš anksto neinformavo ieškovo apie artėjančią komandiruotę, taip pat su darbo grafiku, kaip to reikalaujama pagal DK 115 straipsnio 2 dalį, nesupažindino. Pateikdamas prašymą išeiti kasmetinių atostogų, ieškovas bendrovėje jau buvo išdirbęs beveik metus laiko ir per šį laikotarpį nei karto nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis. Darbdavė nepasiūlė ieškovui alternatyvių datų, kada jis galėtų pasinaudoti savo teise į kasmetines atostogas; po to, kai darbdavė atsisakė suteikti kasmetines atostogas, kurios jam priklausė pagal DK, 2021 m. vasario 9 d. jis pateikė darbdavei prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2021 m. vasario 12 d.; 2021 m. vasario 10 d. gavo darbdavės pranešimą, kuriame nurodyta, kad jo prašymas atleisti iš užimamų pareigų yra atmetamas, nes apie ketinimą išeiti iš darbo nebuvo įspėta prieš 20 kalendorinių dienų, be to, jam suplanuota komandiruotė į Vokietijos Federacinę Respubliką nuo 2021 m. vasario 13 d. iki 2021 m. kovo 28 d.
3. Atsakovė elgėsi neteisėtai ir ignoravo ieškovo teisę išeiti iš darbo savo noru, prašymą atmetė formaliai, nepriėmė įsakymo jį atleisti nuo 2021 m. kovo 1 d. (po 20 d.) ir po tokio prašymo pateikimo skyrė užduotis iki 2021 m. kovo 28 d. (komandiruotės termino pabaiga). Su atsakovės užsakove Vokietijos įmone „Hundertmarkt“ (toliau – užsakovė, Vokietijos įmonė) ieškovas bendraudavo asmeniškai ir betarpiškai, nes šią klientę jis ir pasiūlė darbdavei; atėjęs dirbti pas atsakovę susitarė, kad jis bus komandiruojamas dirbti vien tik pas šią klientę, kas ir buvo visada vykdoma. Planuodamas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis su šios Vokietijos įmonės atstovu susitarė, kad jo atostogų metu kitas atsakovės darbuotojas neturės būti siunčiamas, be to, jo žiniomis užsakovė 2021 metų sausio-vasario mėnesiais neteikė jokių prašymų atsakovei dėl vairuotojų atsiuntimo, tačiau, nepaisant to, siekdamas sąžiningai vykdyti savo darbo funkcijas, jis išvyko į komandiruotę į Vokietijos Federacinę Respubliką taip, kaip buvo numatyta įsakyme dėl komandiruotės, darbdavė jokių konkrečių nurodymų dėl komandiruotės nedavė, todėl jis į komandiruotę išvyko savo transportu. Pabrėžė, jog įsakymas dėl komandiruotės neatitiko DK 107 straipsnio 6 dalies, 44 straipsnio 1, 2 dalių imperatyvių reikalavimų. Atsakovė tyčia parengė tokio turinio įsakymą, kad sukurtų prielaidas ieškovą apkaltinti dėl jo netinkamo vykdymo. Atsakovė, tikėtina būdama įsitikinusi, jog ieškovas neišvyko į komandiruotę, 2021 m. vasario 15 d. pateikė pranešimą / prašymą, kuriame nurodė, kad jis neįvykdė įpareigojimo išvykti į suplanuotą komandiruotę, tariamai atsakovė neturėjo galimybės pakeisti jo kitu vairuotoju ir paprašė pateikti pasiaiškinimą. Atsakovė 2021 m. vasario 15 d. kreipėsi į užsakovę su klausimu ar jis atvyko į komandiruotės vietą; atsakovei buvo patvirtinta, kad atvyko, tačiau jam atvykus užsakovė pranešė, kad jokio užsakymo atsakovei nebuvo pateikusi ir jam darbo nurodytu laikotarpiu nėra, todėl išsiuntė jį atgal. Ieškovas atsakovei pateikė pasiaiškinimą, nurodydamas, kad nieko nepažeidė, nes įsakymą dėl komandiruotės įvykdė, t. y. nuvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką. Atsakovė 2021 m. vasario 23 d. pateikė jam dar vieną prašymą pasiaiškinti, kodėl jis į komandiruotę vyko savo asmeniniu automobiliu ir kodėl neatsiliepia į telefono skambučius, neperskambina. Ieškovas 2021 m. vasario 25 d. pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad jokios informacijos, susijusios su komandiruote, iš bendrovės nebuvo gavęs, o nuo 2021 m. vasario 10 d. jam niekas neskambino. Atsakovė 2021 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriuo informavo, kad ieškovas atleidžiamas iš pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuo 2021 m. vasario 26 d., tačiau įsakyme nebuvo nurodyta dėl kokių konkrečių priežasčių jis buvo atleistas iš darbo, t. y. ar dėl to, kad neatvyko į darbą, ar dėl to, kad į komandiruotę išvyko nuosavu automobiliu, ar dėl to, kad tariamai nekomunikavo su atsakove.
4. Ieškovas, nesutikdamas su darbdavės sprendimu atleisti jį iš darbo ir darbdavei su juo paskutinę darbo dieną tinkamai neatsiskaičius, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisijoje jis dalyvavo vienas, be kvalifikuoto atstovo. 2021 m. balandžio 21 d. šalys, pasikeisdamos elektroniniais laiškais, pasirašė taikos sutartį, kurioje buvo aptarti tik atsiskaitymo klausimai, tačiau neišspręstas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kreiptasi į teismą tik dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo išsprendimo. Ieškovas nebuvo pravaikštose, vykdė visus darbdavės nurodymus pagal nusistovėjusią ankstesnę praktiką, 2021 m. vasario 13 d. savo automobiliu išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką pagal darbdavės priimtą įsakymą, tačiau užsakovė jį išsiuntė atgal į Lietuvos Respubliką, nes darbuotojų jai nereikėjo tuo metu, naujo įsakymo dėl komandiruotės atsakovė nepriėmė, jis dirbti neatsisakė, 2021 m. vasario 17 d. pranešimu ragino darbdavę grįžti prie jo prašymo dėl atleidimo iš darbo svarstymo. Pažymėjo kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSFV) duomenys patvirtina, jog pas atsakovę galiojo tokia tvarka, kad grįžus iš komandiruotės darbuotojai turėdavo naudotis atostogomis, o tai reiškia, kad grįžus iš komandiruotės ar ją pabaigus darbas Lietuvos Respublikoje darbuotojui nebuvo suteikiamas, darbuotojas faktiškai darbo funkcijas vykdė tik komandiruočių metu. Tai, kad ieškovas į komandiruotę išvyko savo automobiliu, negalėjo būti pripažinta šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nes atsakovė prieš komandiruotę nedavė jam jokių instrukcijų ar nurodymų, kaip turėtų būti vykdoma komandiruotė, nenurodė, su kokiu automobiliu jis turėti vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką, todėl negalima konstatuoti, kad jis pažeidė kokį nors atsakovės nurodymą ar darbo pareigą, tokiais veiksmais nepadarė atsakovei nei žalos, nei sukėlė kažkokių nepatogumų. Taipogi, vien tik negalėjimas susisiekti su darbuotoju telefonu negalėtų būti pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu; tokio pobūdžio pažeidimas nepriskiriamas prie šiurkščių pagal DK 58 straipsnio 3 dalį, o ir pagal savo pobūdį taip pat negalėtų būti laikoma teisėta darbo sutarties nutraukimo priežastimi. Be to, ieškovas 2021 m. vasario 25 d. paaiškinime nurodė, kad jokių skambučių iš atsakovės abonentų nebuvo gavęs; atsakovės teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad šalys kuo puikiausiai komunikavo raštu, t. y. jis teikė darbdavei paaiškinimus į jos prašymus ne vieną kartą, t. y. 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. vasario 25 d. Atsakovė šiuo atveju pati inicijavo tariamą komandiruotę, įsakymas dėl komandiruotės fiktyvus, nes užsakovei darbuotojų tuo metu nereikėjo. Pasinaudodama šiuo įsakymu, atsakovė siekė ieškovą atleisti iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nors Darbo ginčų komisijoje ieškovas ir reiškė reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau šie buvo susiję su atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimu iš DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tuo tarpu teismui paduotame ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą ne dėl atleidimo teisinio pagrindo pakeitimo, tačiau naują reikalavimą dėl atleidimo pagrįstumo, t. y. pripažinimo neteisėtu ir DK 218 straipsnio 4, 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymo, keldamas naują ginčą, kuris Darbo ginčų komisijoje nebuvo nagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
6. Nesutarimas su ieškovu kilo ne dėl jo teisės į kasmetines atostogas, tačiau dėl su bendrove nesuderinto sprendimo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis laikotarpiu, kuriam ši nebuvo pasiruošusi dėl verslo ypatumų (kadangi ieškovas nebuvo iš anksto suderinęs kasmetinių atostogų grafiko, ji neturėjo galimybės pakeisti ieškovą kitais darbuotojais). Ieškovas prašymą dėl atostogų suteikimo pateikė 2021 m. vasario 8 d., o atostogas prašė suteikti po savaitės ir beveik visam mėnesiui, t. y. nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d. Kadangi ieškovas sekančią dieną po prašymo dėl atostogų suteikimo informavo atsakovę, jog nuo 2021 m. vasario 12 d. dirbs kitame darbe, netikėtas ieškovo prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo pateiktas ne poilsio tikslais, tačiau siekiant išbandyti savo galimybes kitame darbe, tuo pačiu metu nenutraukus darbo sutarties su bendrove. Planuodamas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, darbuotojas su bendrovės klientės (užsakovės) vadovu asmeniškai susitarė, kad darbuotojo atostogų metu kitas bendrovės darbuotojas neturės būti siunčiamas. Toks ieškovo elgesys patvirtina akivaizdų nesąžiningumą, savanaudiškumą, bendrovės teisėtų lūkesčių nepaisymą ir menkinimą. Ieškovas neįrodė, jog realiai buvo išvykęs į komandiruotę – visi bendrovės darbuotojai į komandiruotę 2021 m. vasario 13 d. vyko tarnybiniu transportu iš bendrovės biuro, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., tačiau ieškovas įprastoje išvykimo vietoje nepasirodė, mikroautobusu nevažiavo, į skambučius neatsiliepė, darbo klausimais nekomunikavo. Dėl to 2021 m. vasario 15 d. ieškovui buvo pateiktas prašymas / pranešimas, kuriuo buvo reikalaujama pateikti pasiaiškinimą dėl darbo pareigų pažeidimo. Ieškovas nurodė, kad atvykęs į Vokietijos Federacinę Respubliką pagal 2021 m. vasario 10 d. įsakymą, negavo jokių tolimesnių nurodymų dėl darbo ir galutinai nusprendė bendrovėje daugiau nedirbti. Atsakovė 2021 m. vasario 18 d. pateikė ieškovui pranešimą, kuriame akcentavo, kad ieškovas vis dar yra bendrovės darbuotojas; jam atsisakius dirbti (ką ieškovas buvo aiškiai išreiškęs ir raštu), bendrovė 2021 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą, kuriuo tą pačią dieną atleido ieškovą iš užimamų pareigų dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Darbo ginčų komisijoje ieškovas negebėjo paaiškinti, kaip jis, nežinodamas tikslios informacijos apie tai, kur yra siunčiamas (į kokį miestą, pas kokį klientą) vykdė bendrovės nurodymus, taip pat nepaaiškino, kodėl nusprendė vykti savo transportu, nors pagal galiojančią praktiką, bendrovė užtikrindavo vykimą į komandiruotes. Ieškovas, iš anksto nepasitikslinęs, nusprendė vykti dirbti pas užsakovę, nors, kaip minėta, įsakyme nebuvo nurodyta komandiruotės konkreti vieta, o, anot paties ieškovo, jis iš anksto su užsakove buvo susitaręs, kad jo vienašališkai suplanuotų atostogų metu joks darbuotojas nebūtų siunčiamas. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas į Vokietijos Federacinę Respubliką vyko ne pagal bendrovės nurodymus, tačiau įsidarbindamas kitoje darbovietėje analogiškose pareigose. Ieškovas ne tik laiku nepateikė savo vairuotojo kortelės, iš kurios bendrovė būtų galėjusi nuskaityti ir patikrinti tachografo duomenis, tačiau ir tyčia ją vėliau sugadino tam, kad ji negalėtų nustatyti tikrųjų darbo pareigų vykdymo aplinkybių. Ieškovas fiktyviai nuvyko pas užsakovę ir imitavo, jog buvo išsiųstas atgal, faktiškai dirbdamas kitoje darbovietėje. Ieškovas visą laikotarpį nuo jo atleidimo dirba kitoje darbovietėje, o darbo santykius pas kitą darbdavį pradėjo dar iki jo atleidimo bendrovėje, dėl ko nepatyrė jokių praradimų, todėl DK 218 straipsnio 4, 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymas neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, lemtų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19762-996/2021 tenkino ieškinį iš dalies; pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo 2021 m. vasario 26 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu; laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė ieškovui iš atsakovės 3 000,00 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 1 498,46 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškovo ieškinio dalį atmetė; laikė teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 dalyje, kuria yra nutraukta byla dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu, netekusiu galios, o kitą Darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 dalį – įsiteisėjusia; priteisė Lietuvos Respublikos naudai iš atsakovės 151,00 Eur žyminį mokestį.
8. Teismas nurodė, jog tiek pačiame prašyme Darbo ginčų komisijai, tiek ieškinyje teismui ieškovas prašo pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo. Vien tai, kad pateiktame teismui ieškinyje, priešingai nei pirminiame prašyme Darbo ginčų komisijai, darbuotojas nebeprašo pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindo, nekeičia pagrindinio jo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, tuo labiau, kad patikslintame prašyme Darbo ginčų komisijai darbuotojas jau prašė tik pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, pagrindo pakeisti nebeprašė. Teismo vertinimu, šalims dalyvavus Darbo ginčų komisijos posėdžiuose, sudarius taikos sutartį dėl atsiskaitymo, tik tinkamai neužbaigus pilnai nagrinėti darbo bylos Darbo ginčų komisijoje dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, toks ginčas, vadovaujantis proporcingumo, koncentruotumo principais, neturėtų būti vėl iš naujo perduodamas nagrinėti ikiteismine tvarka.
9. Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš komandiruotės įsakymo turinio, jis visiškai neinformatyvus (nenurodyta kaip darbuotojas turi nuvykti į komandiruotę, į kokį miestą, kokią įmonę ir pan.), todėl neturi pagrindo abejoti ieškovo teiginiais, kad visada buvo komandiruojamas į tą pačią įmonę Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir dirbo ten su tuo pačiu automobiliu, todėl, gavus komandiruotės įsakymą, jam buvo žinoma, kur jis turi vykti. Kadangi įsakyme nebuvo nurodyta, kaip darbuotojas turi vykti į komandiruotę, vadinasi, darbdavė paliko tai spręsti pačiam darbuotojui, kuris, kaip nurodo, nuvyko į komandiruotę savu automobiliu, o nuvykęs įsėdo į tą pačią transporto priemonę kaip visada, kuri jau buvo su užduotimi ir ėmė ją vykdyti (tą dieną dirbo apie 8 val.), ką patvirtina tiek tachografo išrašas, tiek Vokietijos įmonės 2021 m. balandžio 20 d. pranešimas, jog ieškovas atvyko į komandiruotę, nors atsakovės nebuvo prašyta atsiųsti vairuotoją ir jo paslaugų jiems nereikėjo, todėl buvo išleistas. Nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad Vokietijos įmonė atsakovei pranešė, jog ieškovas į komandiruotę neatvyko, tačiau tokius jo teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, priešingai, byloje yra tokius jo teiginius paneigiantis įrodymas apie Vokietijos įmonės patvirtinimą dėl darbuotojo atvykimo, nesant kvietimo ir jam priskirto darbo. Vien tai, kad ieškovas į komandiruotę vyko ne atsakovės organizuotu transportu, o savo asmeniniu transportu, nepatvirtina fakto, kad ieškovas į komandiruotę nenuvyko, kai bylos medžiaga patvirtina būtent apie jo nuvykimą į komandiruotę Vokietijoje ir dar apie 8 val. darbą joje. Tuo labiau pati atsakovė 2021 m. vasario 23 d. pranešime ieškovui nurodė, kad jis į komandiruotę nuvyko, tik kad savo transportu, o ne įmonės transportu ir paprašė dėl to pasiaiškinti. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, jog ieškovas buvo komandiruotas į Vokietijos įmonę „Hundertmarkt“, t. y. į tą pačią įmonę, į kurią pagal bylos medžiagą ieškovas ir nuvyko, kur išdirbo apie 8 val. ir nuo tolimesnių darbų vykdymo buvo atleistas nesant darbo ir nesant darbuotojų poreikio iš atsakovės. Taigi atsakovės teiginys, jog ieškovas neįrodė, kad realiai buvo išvykęs į komandiruotę, nepagrįstas.
10. Teismas pažymėjo, jog atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovui jokių kitų užduočių, be aukščiau aptarto komandiruotės įsakymo, nebuvo duota, vadinasi, darbuotojas, įvykdęs atsakovės nurodymą vykti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje ten ir nuvyko (nuvyko į tą įmonę, į kurią darbdavė nurodė jį ir siuntusi), atliko užduotį (išdirbo apie 8 val.) ir gavo Vokietijos Federacinės Respublikos pranešimą, kad daugiau darbo jam nėra, o nesant tolimesnių darbų nurodymų nei iš Vokietijos įmonės, nei iš atsakovės darbuotojas pagrįstai liko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes į ją jis atsakovės buvo komandiruotas iki 2021 m. kovo 28 d. ir laukė tolimesnių darbdavės nurodymų, o jų nesulaukdamas, ėmėsi ieškotis papildomo darbo, nors jo ten nerado (įrodymų nėra, todėl darbdavės teiginys, kad ieškovas įsidarbino Vokietijos Federacinėje Respublikoje analogiškose pareigose tuo metu, kai dar dirbo pas ją, visiškai nepagrįstas), o 2021 m. vasario 26 d., sulaukęs darbdavės įsakymo apie jo atleidimą iš darbo, išvyko iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką. Po darbo sutarties nutraukimo 2021 m. vasario 26 d., darbo santykiai šalių nebesiejo, todėl jokių pareigų darbuotojas vykdyti įmonės naudai nebeturėjo. Teismo vertinimu, darbdavės teiginys, kad darbuotojas elgėsi neteisėtai, nes po komandiruotės negrįžo į įmonę atsiskaityti, visiškai nepagrįstas, nes, pirma, jam komandiruotė įsakymu buvo nustatyta iki 2021 m. kovo 28 d., o jis atleistas iš darbo jai dar nesibaigus (2021 m. vasario 26 d.), po atleidimo iš darbo darbuotojas darbo funkcijų nebevykdo, todėl pareigos atsiskaityti už komandiruotę jai dar nesibaigus neturi; antra, darbuotojas 2021 m. vasario 9 d. buvo įteikęs darbdavei prašymą atleisti jį iš darbo, todėl darbo santykiai turėjo baigtis 2021 m. kovo 1 d. (po 20 d. (DK 55 straipsnio 1 dalis)), o jis buvo atleistas anksčiau (komandiruotas iki 2021 m. kovo 28 d., o darbo santykiai pagal prašymą turėjo baigtis 2021 m. kovo 1 d.). Taigi darbdavė visiškai nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, ignoravo silpnesniąją darbo santykių šalį (darbuotoją), neatsižvelgė į jo teisėtus lūkesčius tiek turėti kasmetines atostogas (nesuteikusi jų pagal jo prašymą, nederino kitos datos), tiek būti atleistam iš darbo jo prašymu per įstatymo nustatytą terminą (komandiravo ilgesniam laikotarpiui, nei darbo sutarties pasibaigimo data pagal prašymą), tokiu būdu rodė nepagarbą tiek darbuotojui, tiek teisinei valstybėje nustatytai sistemai. Teismo vertinimu, byloje išnagrinėta situacija leidžia darbuotojo paaiškinimus apie darbdavės suplanuotą fiktyvią komandiruotę, siekiant jį atleisti už pravaikštą, laikyti pagrįstais.
11. Teismas konstatavo, kad darbuotojas darbdavės nurodymą vykti į komandiruotę įvykdė, darbą atliko, kitų nurodymų iš darbdavės negavo, todėl pravaikštos nepadarė; kiti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, sudarantys pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo, nenustatyti, todėl darbuotojas iš darbo įmonėje 2021 m. vasario 26 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atleistas neteisėtai.
12. Teismas, pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu, laikė, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Įvertinęs tai, kad ieškovas nepageidavo būti grąžintas į darbą, teismas sprendė, jog grąžinti jį į darbą – netikslinga, todėl taikė DK 218 straipsnio 4 dalį.
13. Teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas įmonėje dirbo metus laiko (įsidarbino 2020 m. vasario 21 d., atleistas 2021 m. vasario 26 d.); po atleidimo iš darbo tik po pusės metų įsidarbino kitur, nors planavo įsidarbinti kitoje darbovietėje, tačiau atsakovei neatleidus jo pagal jo prašymą, darbo pasiūlymo nebegavo; ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo neigiamas, dėl to jo galimybės susirasti kitą darbą buvo apribotos; darbdavė veikė nesąžiningai, nepagarbiai darbuotojo atžvilgiu; taip pat atsižvelgė į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį ir laikė tikslinga mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 3 000,00 Eur (atskaičius mokesčius). Tokia suma, teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-19762-996/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių sudaryta taikos sutartimi šalių ginčas buvo išspręstas visa apimtimi, dėl to ir darbo byla buvo nutraukta visiškai, o ne dalyje ginčo.
14.2. Komandiruočių klausimu darbovietėje buvo aiški ir nuosekli praktika: ieškovas paprastai buvo komandiruojamas į tą pačią Vokietijos įmonę; darbuotojai į komandiruotes visada vykdavo atsakovės organizuotu transportu. Vykimo į komandiruotę tvarkos pažeidimas nėra vien formalumas. Nuvykimo į darbdavio nurodytą vietą ir grįžimo iš jos laikas prilyginamas darbo laikui (DK 107 straipsnio 4 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Darbuotojų savivaliavimas gali sukelti nuostolius darbdaviui, šiam atsakant už darbuotojų komandiruotės metu padarytą žalą. Atsakovė šiuo atveju siunčia savo darbuotojus į komandiruotę darbui kitose įmonėse pagal civilines sutartis, todėl yra atsakinga, kad darbuotojai atvyktų laiku, būtų pailsėję ir pasirengę atlikti jiems priskirtą darbo funkciją.
14.3. Nagrinėjamu atveju ieškovas ne tik neprašė leidimo vykti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje savo transportu, bet apie tokį išvykimą darbdavės net neinformavo. Nederindamas su darbdave vykimo į komandiruotę būdo, atitinkamai neinformuojant ir apie išvykimą savo transportu, nebendraudamas įprastinėmis ryšio priemonėmis darbuotojas šiurkščiai pažeidė darbovietėje nusistovėjusią tvarką ir sąžiningumo, bendradarbiavimo principus (DK 24 straipsnio 1 dalis).
14.4. Nuvykęs į Vokietijos Federacinę Respubliką, darbuotojas dirbo Vokietijos įmonės naudai. Byloje esantis tiketas patvirtina, jog 2021 m. vasario 15 d. ieškovas dirbo Vokietijos įmonei priklausančia transporto priemone. Įrodymą, galėjusį parodyti, ar su šia transporto priemone ieškovas dirbo ir po 2021 m. vasario 15 d. (vairuotojo kortelę), ieškovas tyčia sugadino. Atsakovės pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais su Vokietijos įmonės atstovu rodo, jog atvykęs, ieškovas joje faktiškai ir dirbo. Tokiu būdu ieškovas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnio 1 dalis), pareigą vengti interesų konflikto, siekti bendros darbdavės ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės (DK 24 straipsnio 5 dalis), būti lojaliam darbdavei.
14.5. Ieškovui pabaigus darbą Vokietijos įmonėje, atsakovė negalėjo jo išsiųsti atlikti darbo funkcijas į kitą dėl darbuotojo atsisakymo komunikuoti ir jo permainingos pozicijos (darbuotojas pareiškė, jog toliau bendrovėje nebedirbs ir į komandiruotę nevyks, vėliau išvyko savo transportu, apie tai neinformavęs atsakovės, atsisakė dirbti, su atsakove skambučiais nekomunikavo).
14.6. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog grįžęs iš komandiruotės darbuotojas neprivalėjo atvykti į bendrovę ir pateikti komandiruotės ataskaitos, nes darbo santykiai jau buvo pasibaigę ir darbuotojas jokių pareigų atsakovei vykdyti neprivalėjo. Darbo santykių pasibaigimas neatleidžia šalių nuo pareigos rūpintis tinkamu darbo santykių eigos ir pabaigos įforminimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atsisakė komunikuoti su atsakove bei pateikti tachografo duomenis apie dirbtą laiką, duomenis apie komandiruotėje patirtas išlaidas ir pan., pastaroji dėl informacijos trūkumo negalėjo apskaityti ieškovo dirbto laiko, tinkamai atsiskaityti su darbuotoju.
14.7. Pirmosios instancijos teismas suabsoliutino darbuotojo teisę į kasmetines atostogas jo pasirinktu laiku. Darbuotojas pateikė prašymą dėl atostogų suteikimo likus savaitei iki prašomos atostogų datos (prašymas pateiktas 2021 m. vasario 8 d., prašyta suteikti atostogas nuo 2021 m. vasario 15 d.). Tuo laikotarpiu pas atsakovę dirbo apie 140 darbuotojų; taigi atostogų grafikas turėjo būti sudaromas taip, kad nepažeistų nei vieno darbuotojo interesų ir tuo pačiu leistų užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbdavė elgėsi nesąžiningai, nes skirta komandiruotė buvo ilgesnė, nei baigėsi DK numatytas įspėjimo dėl išėjimo iš darbo savo noru terminas, nepagrįsta, nes bendrovėje visi darbuotojai buvo siunčiami į komandiruotes šešioms savaitėms, po kurių tris savaites praleisdavo Lietuvos Respublikoje. Komandiruotės ir atitinkamai į užsienį išsiųstų bendrovės darbuotojų pakeitimas planuojami iš anksto, taigi ieškovo prašymo suteikti jam kasmetines atostogas metu jo išvykimas jau buvo suplanuotas.
14.8. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog neva atsakovė nederino su darbuotoju kitos atostogų datos, padarytos neatsižvelgiant į tai, kad sekančią dieną (2021 m. vasario 9 d.) ieškovas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2021 m. vasario 12 d., kas reiškia, jog darbuotojas pats nebebuvo suinteresuotas atostogų laiko derinimu. Be to, kaip nurodė pats ieškovas, atsakovei atsisakius jam suteikti atostogas, nusprendė su ja bendrauti tik raštu, todėl efektyvi ir greita komunikacija tapo neįmanoma dėl paties ieškovo veiksmų. Jeigu darbuotojas būtų nusprendęs tęsti darbą pas atsakovę, atostogų laikas būtų buvęs derintas, atsižvelgiant į darbo organizavimo ypatumus ir kitų darbuotojų interesus, tačiau šiuo atveju atsakovė objektyviai negalėjo to padaryti dėl piktybiško ieškovo elgesio.
14.9. Jeigu darbuotojas būtų pateikęs prašymą jį atleisti ir įspėjęs darbdavę prieš DK numatytą terminą, jis komandiruotėje būtų išbuvęs trumpiau, nes suėjus dvidešimties dienų terminui atsakovė būtų turėjusi įforminti darbo santykių pasibaigimą ir pakeisti darbuotoją kitu. Tačiau darbuotojas tiek žodžiu, tiek raštu ne kartą pareiškė, jog pas atsakovę dirbti nebeketina. Atsakovei ieškovą informavus, jog nesutinka su darbo santykių nutraukimu, nesilaikius DK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, darbuotojas pareiškė, jog pas atsakovę nebedirbs, į komandiruotę nevyks ir nutraukė bet kokią žodinę komunikaciją, o 2021 m. vasario 17 d. rašytiniame pranešime / paaiškinime pakartotinai patvirtino, jog pas atsakovę dirbti nebeketina. Taigi darbuotojas suvokė, kad bus atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą).
14.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vokietijos įmonės atstovo ieškovui 2021 m. balandžio 20 d. siųstu laišku, šiam prieštaraujant kitiems bylos duomenims, tame tarpe ir tos pačios įmonės atstovo atsakovei siųstam laiškui. Jeigu šis laiškas būtų buvęs rašytas tuo laiku, kai vyko reikšmingai bylai įvykiai (2021 metų vasario viduryje), tik tokiu atveju jis galėtų būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu įvykių eigą.
14.11. Fiktyvus darbuotojo siuntimas į komandiruotę reikštų nuostolius bendrovei (apmokėjimas už darbuotojo nuvykimą ir atvykimą, darbo užmokesčio, mokesčių, dienpinigių mokėjimas ir kt.) Argumentas, jog atsakovė siuntė ieškovą į fiktyvią komandiruotę, ketindama su juo nutraukti darbo sutartį, nelogiškas, nes tą atsakovė galėjo padaryti tenkindama ieškovo prašymą.
14.12. Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 3 000,00 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tokia suma – neadekvačiai didelė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Pirma, ieškovas siekė įsidarbinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, būtent ten ieškojo darbo; duomenų, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje būtų nedirbęs ar negalėjęs įsidarbinti dėl atsakovės veiksmų, byloje nėra (atitinkamai jam nesiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip darbo ieškančiam asmeniui ir neprašius skirti nedarbo draudimo išmokos). Antra, atleidimo iš darbo pagrindas nėra viešas ir prieinamas potencialiems darbdaviams, juo labiau Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog neva dėl neigiamo atleidimo iš darbo pagrindo galimybės susirasti kitą darbą buvo apribotos, nepagrįsta.
14.13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas turėjo teisę vykti į komandiruotę savo transportu; būdamas komandiruotėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, apsistoti pas giminaičius ir ieškoti darbo. Atsižvelgiant į tai, kilo būtinybė pateikti rašytinius įrodymus: 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymą dėl išvykimo į komandiruotes; 2021 m. vasario 10 d. įsakymą „Dėl 2021 m. vasario 13 d. išvykimo į komandiruotę“; susirašinėjimą su Vokietijos įmonės atstovu elektroniniu paštu.
15. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-317-517/2021 nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Darbo ginčą dėl Ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo buvo pagrindas nagrinėti teisme.
15.2. Ieškovas įvykdė darbdavės įsakymą vykti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir iš tikrųjų buvo nuvykęs į Vokietijos Federacinę Respubliką dirbti atsakovės naudai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo būti atleistas už pravaikštas.
15.3. Paskirtos komandiruotės metu ieškovui iš tikrųjų nebuvo suplanuota jokių darbų pas užsakovę, todėl laikytina, kad atsakovė ieškovui parengė fiktyvų įsakymą dėl komandiruotės.
15.4. Atsakovė piktybiškai nesudarė ieškovui sąlygų įgyvendinti savo teisę į sukauptas kasmetines atostogas.
15.5. Atsakovė tinkamai nepagrindė atleidimo iš darbo priežasčių, neįrodė esant ieškovo padaryto šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
18. Atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pridėti nauji rašytiniai įrodymai nepriimami ir toliau nevertinami (CPK 314 straipsnis).
19. Remiantis bylos medžiaga, 2020 m. vasario 21 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 86, pagal kurią ieškovas nuo 2020 m. vasario 22 d. pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Ieškovas 2021 m. vasario 8 d. pateikė atsakovei prašymą dėl kasmetinių atostogų jam suteikimo nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d., į kurį atsakovė raštu atsakė, nurodydama, kad prašymo nepriima, nes jis nuo 2021 m. vasario 13 d. siunčiamas į komandiruotę. 2021 m. vasario 9 d. ieškovas pateikė atsakovei prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2021 m. vasario 12 d. savo noru, kurį atsakovė 2021 m. vasario 10 d. raštu atmetė, nurodydama, kad bendrovė nebuvo apie tai įspėta prieš 20 dienų, o nuo 2021 m. vasario 13 d. jis siunčiamas į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Atsakovės 2021 m. vasario 10 d. įsakymu dėl komandiruotės ieškovas komandiruotas į Vokietijos Federacinę Respubliką nuo 2021 m. vasario 13 d. iki 2021 m. kovo 28 d. Atsakovė 2021 m. vasario 15 d. pateikė ieškovui pranešimą / prašymą dėl neatvykimo į darbą, nurodydama paaiškinti, kodėl ieškovas nevyko į paskirtą komandiruotę. Ieškovas 2021 m. vasario 17 d. surašė paaiškinimą, jog į komandiruotę nuvyko, tačiau nurodymų dėl darbo negavo. Atsakovė 2021 m. vasario 23 d. pateikė ieškovui pranešimą / prašymą paaiškinti dėl vykimo į komandiruotę nuosavu automobiliu ir neatsiliepimo į skambučius. Ieškovas 2021 m. vasario 25 d. paaiškinime nurodė, jog nebuvo nurodymo, kokiu būdu jam vykti, o iš bendrovės jam niekas neskambino. 2021 m. vasario 26 d. įsakymu ieškovas atleistas iš užimamų pareigų nuo 2021 m. vasario 26 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
20. Ieškovas pateikė Darbo ginčų komisijai prašymą, kurį patikslinęs prašė: pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis, darbą naktį, viršvalandinį darbą, kelionės laiką vykstant į komandiruotę ir grįžtant iš jos, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, pridedant papildomas poilsio dienas pagal DK 107 straipsnio 4 dalį, kai į komandiruotę buvo vykstama / grįžtama iš komandiruotės poilsio ir švenčių dieną, išieškoti netesybas, kompensaciją už nuosavų darbo drabužių ir apsauginės avalynės bei darbo saugos priemonių naudojimą ir nusidėvėjimą – 100,00 Eur, įpareigoti patikslinti duomenis VSDFV apie nedraudiminius laikotarpius, išieškoti 200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, išieškoti dienpinigius už 2020 metų balandžio mėnesio vieną dieną, birželio mėnesio vieną dieną, rugpjūčio mėnesio vieną dieną.
21. Darbo ginčų komisija 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-1619 darbo byloje Nr. APS-131-4876 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas) patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, o darbo bylą Nr. APS-131-4876 – nutraukė.
21. Ieškovas, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria yra nutraukta byla dėl darbuotojo reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę neteisėtu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo pas atsakovę nuo 2021 m. vasario 26 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; 2) laikyti, kad jo darbo sutartis nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2021 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus ir bylinėjimosi išlaidas.
22. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, spręsdamas, kad: 1) šalims dalyvavus Darbo ginčų komisijos posėdžiuose, sudarius taikos sutartį dėl atsiskaitymo, tik tinkamai neužbaigus pilnai nagrinėti darbo bylos Darbo ginčų komisijoje dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, toks ginčas, vadovaujantis proporcingumo, koncentruotumo principais, neturėtų būti vėl iš naujo perduodamas nagrinėti ikiteismine tvarka; 2) įsakyme nebuvo nurodyta, kaip darbuotojas turi vykti į komandiruotę, vadinasi, darbdavė paliko tai spręsti pačiam darbuotojui, tuo tarpu vien tai, kad ieškovas į komandiruotę vyko ne atsakovės organizuotu transportu, o savo asmeniniu transportu, nepatvirtina fakto, kad ieškovas į komandiruotę nenuvyko; 3) nesant tolimesnių darbų nurodymų nei iš Vokietijos įmonės, nei iš atsakovės darbuotojas pagrįstai liko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes į ją atsakovės buvo komandiruotas iki 2021 m. kovo 28 d. ir laukė tolimesnių darbdavės nurodymų, o jų nesulaukdamas, ėmėsi ieškotis papildomo darbo (nors jo ten nerado); 4) po darbo sutarties nutraukimo 2021 m. vasario 26 d., darbo santykiai šalių nebesiejo, todėl jokių pareigų darbuotojas vykdyti įmonės naudai nebeturėjo.
23. Atsakovė teigia, kad ieškinyje pirmosios instancijos teismui ieškovas reiškė reikalavimą ne dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimo, o visiškai naują reikalavimą – dėl atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pripažinimo neteisėtu ir DK 218 straipsnio 4, 6 dalyse įtvirtintų teisinių pasekmių taikymo. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas buvo kreipęsis į Darbo ginčų komisiją ne tik dėl atsakovės atsiskaitymo su juo klausimų, bet ir pagal DK 220 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nesilaikė tai bylų kategorijai teisės aktų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Aplinkybę, kad ieškovas pagal DK 220 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu buvo kreipęsis į Darbo ginčų komisiją, patvirtina ieškovo 2021 m. kovo 9 d. prašymo Darbo ginčų komisijai turinys (prašymo 3 punkte išskirta, kad prašymą, be kita ko, teikia ir dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat prašo Darbo ginčų komisijos atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą pripažinti neteisėtu); Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriame nurodyta, kad ieškovas prašyme, pateiktame Darbo ginčų komisijai, patikslintame 2021 m. kovo 29 d., Darbo ginčų komisijos prašė pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Taigi iš šių įrodymų matyti, kad ieškovas Darbo ginčų komisijoje kėlė reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, tuo tarpu reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebepalaikė.
24. DK 229 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu Darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi. Kadangi Darbo ginčų komisijos patvirtinta taikos sutartimi buvo išspręstas klausimas dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo, ieškovas, nepraleisdamas Darbo ginčų komisijos sprendime nustatyto vieno mėnesio apskundimo termino, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu išnagrinėjimo iš esmės (DK 231 straipsnio 1, 4 dalys). Šiuo atveju taikos sutartyje šalys aptarė atsiskaitymo klausimus ir nurodė, kad pretenzijų viena kitai neturi tik ginčo dalyje dėl atsiskaitymo. Kita ginčo dalis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nors ir buvo nagrinėta Darbo ginčų komisijos, nebuvo išspręsta nei taikos sutartimi, nei Darbo ginčų komisijos. Taigi privalomo bylos nagrinėjimo ikiteismine tvarka stadija nebuvo praleista, todėl netenkinama CPK 412 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kuomet galėtų būti taikomos ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės.
25. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra ginčo ir abiejų šalių paaiškinimais nustatyta, jog bendrovėje buvo aiški tvarka vykimo į komandiruotes klausimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovui parengtame įsakyme dėl komandiruotės nebuvo nurodyta, kokiu būdu jis privalo vykti į komandiruotę, tuo tarpu byloje duomenų apie bendrovėje nustatytą tvarką dėl darbuotojų vykimo į komandiruotes (kurią ieškovas būtų pažeidęs) nėra (CPK 178 straipsnis).
26. Ieškovas taip pat ne kartą teismo posėdžio metu nurodė, jog informavo apie vykimą į komandiruotę savo transportu vadybininką V. V.. Atsakovė apie darbuotojo išvykimą į komandiruotę žinojo, byloje esant įrodymams (t. y. skambučių registro duomenims), kad darbdavė ieškovui skambino 2021 m. vasario 15 d. 10.30 val., 10.39 val.; ieškovas, radęs praleistus minėtus darbdavės skambučius, jai perskambino, jie bendravo 1.07 min.; kitą kartą atsakovė jam skambino tik 2021 m. vasario 22 d. Taigi, ieškovui išvykus į komandiruotę, atsakovei pavyko susisiekti su ieškovu telefonu. Ieškovas tik 2021 m. vasario 25 d., atsakydamas į atsakovės 2021 m. vasario 23 d. prašymą, nurodė, kad dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos tolimesnį bendravimą vykdys tik darbo sutartyje nustatyta tvarka – elektroniniu paštu. Pažymėtina, jog tokia bendravimo tvarka atitinka ieškovo darbo sutarties 5.1 punkte ir Darbo tvarkos taisykliu?, patvirtintų bendrovės direktoriaus K. J. 2019 m. balandžio 23 d. i?sakymu Nr. DSS-2, 122.16 papunktyje nustatytą komunikavimo būdą.
27. 2021 metų vasario mėnesį vykusios komandiruotės metu ginčo šalys komunikavo raštu, t. y. ieškovas teikė atsakovui paaiškinimus į atsakovo prašymus 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. vasario 25 d., kas patvirtina, kad bendravimas tarp šalių vyko ir atsakovė turėjo galimybę susisiekti su ieškovu. Todėl atsakovės teiginys, kad neva dėl ieškovo nekomunikavimo su darbdave, ši negalėjo jo nukreipti dirbti į kitą įmonę, yra nepagrįstas (tokių įrodymų į bylą nepateikus).Taigi, atsižvelgus, be kita ko, ir į tai, kad atsakovė argumentus dėl vykimo į komandiruotes organizavimo aplinkybių ir juos pagrindžiančius rašytinius pateikė pirmą kartą tik ginčą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl jų išsamiau nepasisakytina.
28. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovas, pateikęs prašymą suteikti kasmetines atostogas nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d., nebevykdė atsakovės įsakymo nuo 2021 m. vasario 13 d. vykti dirbti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Kuomet atsakovė 2021 m. vasario 8 d. atsakymu „Dėl atostogų suteikimo“ atsisakė tenkinti ieškovo prašymą jam suteikti kasmetines atostogas nuo 2021 m. vasario 15 d. iki 2021 m. kovo 13 d. ir kasmetinės atostogos ieškovui iš viso nebuvo suteiktos, šis toliau dirbo bendrovėje ir vykdė atsakovės nurodymus, t. y. 2021 m. vasario 13 d. išvyko dirbti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal 2021 m. vasario 10 d. atsakovės direktoriaus pavaduotojos A. P.-J. parengtą įsakymą dėl komandiruotės. Aplinkybę, kad ieškovas, negavęs atsakovės sutikimo eiti kasmetinių atostogų, toliau dirbo ir vykdė jos darbinius nurodymus, patvirtina tachometro duomenys; Vokietijos įmonės vykdomojo direktoriaus išduotas raštiškas patvirtinimas, kad ieškovas 2021 m. vasario 15 d. buvo atvykęs dirbti pas užsakovę; atsakovės 2021 m. vasario 18 d. pranešimas, kuriame atsakovė nurodė, kad, vadovaujantis DK, ieškovas dirba bendrovėje šiuo metu vykdo komandiruotę pagal įsakymą.
29. Atsakovė nurodo, kad ieškovas tyčia sugadino tachografo kortelę tam, kad ji negalėtų nustatyti tikrųjų darbo pareigų vykdymo aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančiais duomenimis ieškovo vairuotojo kortelė nustojo veikti dėl techninių gedimų, ieškovas dėjo pastangas išsaugoti vairuotojo kortelės duomenis, vyko į UAB „SCANIA Lietuva“ servisą, kad jam nuskaitytų vairuotojo kortelės duomenis, tačiau buvo nurodyta, kad išbandžius kelis skirtingus duomenų nuskaitymo aparatus, sistema rodo, jog įdėta vairuotojo kortelė yra negaliojanti.
30. Atsakovės teigimu, ieškovas, nuvykęs į Vokietijos Federacinę Respubliką, dirbo ne jos, o atsakovės klientės – Vokietijos įmonės naudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės teiginiais. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2021 m. vasario 13 d. ieškovas nuosavu transportu išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, o tachografo duomenys įrodo, kad 2021 m. vasario 15 d. jis buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir dirbo su atsakovės klientės, pas kurią buvo siunčiamas dirbti, vilkiku. Vokietijos įmonė 2021 m. balandžio 20 d. išdavė patvirtinimą, kad 2021 m. vasario 15 d. ieškovas, kaip bendrovės darbuotojas, dirbo Vokietijos įmonėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio rašytiniai įrodymai yra leistini (atsižvelgiant į tai, jog ir jų rinkimo poreikis kilo tik ieškovui apskundus jo atleidimo iš darbo už pravaikštas teisėtumą), jie nekelia abejonių dėl atsakovės klientės pozicijos šiuo klausimu.
31. Be to, kaip argumentą, kad neva ieškovas dirbo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, atsakovė nurodo tai, kad ieškovas nesiregistravo Užimtumo tarnyboje kaip darbo ieškantis asmuo, neprašė jam skirti nedarbo draudimo išmokos. Pažymėtina, jog ieškovui nedarbo draudimo išmoka, kaip atleistam iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalį, nepriklausė, o registravimasis Užimtumo tarnyboje kaip darbo ieškančiam asmeniui buvo paliktas jo prerogatyvai. Be kita ko, į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai, jog nuo atleidimo iš bendrovės iki naujo darbo susiradimo 2021 metų rugpjūčio pabaigoje, ieškovas kaip bedarbis mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas (ko jis nebūtų turėjęs daryti, dirbdamas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes būtų buvęs apdraustas Europos Sąjungos šalyje galiojančiu draudimu, kas atleistų ieškovą nuo privalomojo socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lietuvos Respublikoje).
32. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovo prašymo suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu jam buvo suplanuotas darbas, kuriam įvykdyti atsakovė neturėjo paskirtų kitų darbuotojų. Bylos medžiagoje yra 2021 m. balandžio 20 d. susirašinėjimas su užsakovės vykdančiuoju direktoriumi K. H., kuris patvirtino, kad 2021 metų vasario mėnesį nebuvo kreipęsis į atsakovę su prašymu atsiųsti darbuotoją (-ų). Atsakovė šiuo atveju jokiais įrodymais nepagrindžia savo teiginių, kad dėl 2021 metų vasario-kovo mėnesių buvo išankstinis jos susitarimas su užsakove dėl darbuotojo siuntimo darbui ir dėl jo veiksmų buvo prarastas išankstinis užsakymas. Taigi atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovui buvo suplanuotas darbas ir šiam darbui įvykdyti ji neturėjo kitų darbuotojų pakeisti ieškovo.
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į darbuotojo valią išeiti iš darbo savo noru, ieškovo prašymas atleisti iš darbo atmestas formaliai, po darbuotojo prašymo išeiti iš darbo savo noru pateikimo jam skirtos naujos darbinės užduotys, kurių vykdymo terminas paneigia darbuotojo galimybes išeiti iš darbo pasibaigus įspėjimo terminui (2021 m. vasario 10 d. ieškovui pateikė įsakymą dėl komandiruotės, kuriuo įpareigojo vykti į komandiruotę Vokietijos Federacinėje Respublikoje nuo 2021 m. vasario 13 d. iki 2021 m. kovo 28 d.), todėl atsakovės argumentai, kad toks jos elgesys nereiškia, kad darbuotojui buvo apribota teisė savo noru nutraukti darbo sutartį, laikytini nepagrįstais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovė tik teismo posėdžio metu sukonkretino, dėl kokios priežasties atleido ieškovą, t. y. atsakovės atstovas nurodė, kad ieškovas iš darbo įmonėje atleistas 2021 m. vasario 26 d. pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą už pravaikštas, ieškovo darytas nuo 2021 m. vasario 13 d. (nevyko į komandiruotę, atsisakė dirbti, po komandiruotės negrįžo į bendrovę atsiskaityti). Pabrėžtina, kad tokias aplinkybes darbuotojas privalėjo žinoti gaudamas įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti paaiškinimai bei įrodymai pagrindžia, kad atsakovė neturėjo pagrindo ieškovo atleisti pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą.
34. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).
35. Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, darbdavė nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, ignoravo silpnesniąją darbo santykių šalį (darbuotoją), neatsižvelgė į jo teisėtus lūkesčius tiek turėti kasmetines atostogas (nesuteikusi jų pagal jo prašymą nederino kitos datos), tiek būti atleistam iš darbo jo prašymu per įstatymo nustatytą terminą (komandiravo ilgesniam laikotarpiui nei darbo sutarties pasibaigimo data pagal prašymą), tokiu būdu rodė nepagarbą tiek darbuotojui, tiek teisinei valstybėje nustatytai sistemai, o ieškovas įvykdė atsakovės nurodymą vykti į komandiruotę, darbą atliko, kitų nurodymų iš darbdavės negavo, todėl jokios pravaikštos ieškovas nepadarė, nenustačius jokių kitų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, už ką būtų pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, sprendžia, jog 3 000,00 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma yra adekvati ir proporcinga darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti, nesant pagrindo jos mažinti.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
39. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
40. Atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateiktų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas ieškovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
42. Ieškovas prašo priteisti iš ieškovės 1 872,62 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdamas patirtas išlaidas 2021 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. CON-ET-951 ir 2021 m. lapkričio 30 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 punkte nurodyta, jog nustatant maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą, taikytinas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiuojant maksimalią ieškovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, taikytinas 2021 metų III ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 598,10 Eur. Maksimali ieškovui už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma – 2 077,53 Eur (1 598,10 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokatės E. T. suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 2 077,53 Eur (1 598,10 Eur x 1,3), yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
43. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-19762-996/2021 palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“, juridinio asmens kodas 121953914, ieškovui I. M. (I. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 872,62 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus ir šešiasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Danutė Kutrienė
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Tatjana Žukauskienė