Administracinė byla Nr. A-2148-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00771-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–16), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu iki skundo surašymo dienos buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti, o sanitarinės patalpos per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui. Taip pat tvirtino, kad sanitarėse patalpose trūksta sanitarinių įrenginių, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trumpėja nusiprausimui po dušu skirtas laikas. Be to, teigė, kad nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti būtini įrankiai kilus gaisrui. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose jis buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, langai buvo su grotomis, o dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos nuolat kilo gaisro pavojus. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Visą kalinimo laiką pareiškėjas buvo kandžiojamas blakių, nors dezinfekcija ir buvo atliekama, tačiau ji buvo neefektyvi. Dėl blakių kandžiojimo pareiškėjas jautė niežulį, įkandimų gėlimą, negalėjo tinkamai išsimiegoti. Pareiškėjo teigimu, dėl patalpų perpildymo patalpose tvyrojo nemalonus kvapas, nes ventiliacijos nepakako, o tai turėjo neigiamos įtakos jo savijautai. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas buvo netinkamas, be to, atsakovas suteikė netinkamą gulimą inventorių, t. y. suteikė pasenusią ir netvarkingą metalinę lovą, todėl pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, jį kamuodavo nuovargis, jis jautė organizmo išsekimą, sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios asmens orumą, pavojingos sveikatai, todėl jis patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37–44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atlieka nuo 2009 m. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Paaiškino, kad nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jei nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi, pataisos namų lauke, prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pravieniškių PN-AK taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu, reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Šiame kontekste akcentavo, kad atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose, o pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (b. l. 90–99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas, visų pirma, nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 3 d. pasirašytinai buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2009 m. gegužės 29 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 5 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, jog kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žemino jo orumą, apribojo judėjimo laisvę, jis jautė pavojų gyvybei, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Be to, teismas pabrėžė, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo, atstovaujamo Pravieniškių PN-AK, prašymą tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gegužės 5 d. atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai teismas nurodė, kad pritaikius senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. gegužės 5 d.
7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Šiame kontekste teismas nurodė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Atitinkamai, įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui 864 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta bendrabučio tipo patalpoms taikoma ploto norma. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjo atžvilgiu, t. y. vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas kartu pažymėjo, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, jog papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų drabužių ir batų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau akcentavo, jog šiuo atveju vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, bet neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, teismas pabrėžė bendrąsias kalinimo pataisos namuose sąlygas, t. y., kad kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys, o būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą, kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos.
8. Teismas taip pat pabrėžė, kad į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui bei visiems kitiems pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje gyvenusiems nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos Pravieniškių PN-AK skalbykloje džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jog yra įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl teismas nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 5.9 punktų bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 64 punkto pažeidimus. Be to, teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas nepaneigė ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažai skirtos vietos maisto laikymui virtuvėlėse bei maisto produktų laikymo gyvenamosiose patalpose.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos, nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sutrumpėjo nusiprausimui po dušu skirtas laikas, teismas pabrėžė, jog nei Higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nereglamentuoja bendrabučio tipo patalpų prausyklų ir tualetų patalpų dydžių, todėl pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu teismas vertino kaip nepagrįstas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Aprūpinimo normose nurodyta, jog prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Tuo tarpu atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šį pažeidimą teismas laikė nustatytu. Teismas taip pat nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas ir Higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina tik mažiausią skaičių kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, o šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, jog jam iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Tuo tarpu Pravieniškių PN-AK imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laiką). Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas pareiškėjui atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl to teismas nenustatė.
10. Dėl priešgaisrinių taisyklių laikymosi Pravieniškių PN-AK teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime pažymėjo, jog pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 nauja redakcija išdėstytomis Bendrosiomis priešgaisrinės saugos taisyklėmis, įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Be to, pažymėjo, kad įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais, pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose. Tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Todėl teismas sprendė kad vien deklaratyvus pareiškėjo teigimas, jog yra pažeidžiamos jo teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl buitinių parazitų (blakių) gyvenamosiose patalpose, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių, o byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Tai įvertinęs, teismas pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų lovų yra tik deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais ir patikimais įrodymais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus nebuvimas sukėlė jam didelius nepatogumus bei sudaro pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus. Teismas kartu nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl juos laikė pertekliniais ir detaliau neanalizavo.
12. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu 864 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovinti drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
13. Teismas taip pat akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK 2016 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 81(2)-242 nurodyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros specialistus yra kreipęsis dėl gerklės uždegimo, stuburo skausmo, dešinės rankos sumušimo, lėtinio skrandžio uždegimo, odos uždegimo ir kt. Šie pareiškėjo susirgimai, teismo vertinimu, niekuo nesiskiria nuo ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Tuo tarpu Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 73(2)-108 patvirtina, kad pareiškėjas į šios tarnybos specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu nėra kreipęsis. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
14. Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko pakankamai ilgai (gyvenamojo ploto norma pažeista daugiau nei 2 metus), kalinimo metu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista gana žymiai, be to, nepaneigti kiti higieninių ir buitinių sąlygų pažeidimai (dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovinti drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose). Tačiau teismas atsižvelgė ir į bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl padarė išvadą, jog santykinai mažą pareiškėjui tekusį patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Šiuo aspektu pabrėžė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
15. Vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų trukmę, jų pobūdį ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, taip pat įvertino Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais bei konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 900 Eur suma, kuri priteistina pareiškėjui iš atsakovo. Tačiau dėl kitos reikalavimų dalies teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106–109), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
17. Pravieniškių PN-AK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Pažymi, kad pataisos namuose ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, santykinai mažą pareiškėjui tekusį miegamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Tuo tarpu teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Pravieniškių PN-AK kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog papildomi baldai, laisvalaikiui skirti daiktai ir kt. santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, kadangi pareiškėjas savo skunde tik deklaratyviai išdėstė aplinkybes dėl perteklinių baldų ir jų nepagrindė jokiais objektyviais bei neginčijamais įrodymais. Pravieniškių PN-AK manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad byloje buvo pateikta informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę, kurioje nėra užfiksuoti jokie blakių įkandimai, todėl šiuo atveju neturėtų būti konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti, atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
18. Pareiškėjas A. P. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
21. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog papildomi baldai, laisvalaikiui skirti daiktai ir kt. santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, taip pat neįvertino aplinkybės, kad byloje buvo pateikta informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę, kurioje nėra užfiksuoti jokie blakių įkandimai, o pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti, atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų atsakovas neginčija, o pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovo neginčijamų pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Pravieniškių PN-AK, šių motyvų nekartoja.
22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Pravieniškių PN-AK 864 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovinti drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog papildomi baldai, laisvalaikiui skirti daiktai ir kt. santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, kad byloje buvo pateikta informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę, kurioje nėra užfiksuoti jokie blakių įkandimai, minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo ploto normos užtikrinimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pravieniškių PN-AK pažymose nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus, t. y. teismas, konstatuodamas šį pažeidimą, iš gyvenamosios patalpos ploto neatėmė baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto, todėl minėtas atsakovo atstovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl buitinių parazitų (blakių) gyvenamosiose patalpose buvimo. Tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiško pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
23. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 864 dienas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam pataisos namuose laikomam asmeniui tenkančiam plotui, dėl netinkamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, dėl tinkamai neužtikrintos teisės pataisos įstaigos skalbykloje skalbti ir džiovinti drabužius, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.
25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
26. Taigi, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 900 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
27. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius