Administracinė byla Nr. I-3348-168/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 4.5, 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatei Stanislavai Kazimierai Barvydytei ir A. S., suinteresuoto asmens atstovei Živilei Tepliakovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir D. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjos kreipėsi į teismą prašydamos atnaujinti įstatymo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises į jų tėvo V. K. žemę. Pareiškime paaiškino, kad yra V. K., mirusio (duomenys neskelbtini) įpėdinės pagal įstatymą. Jų pusseserės, tvarkydamos palikimo reikalus - savo dokumentus dėl nuosavybės teisės atstatymo į nekilnojamąjį turtą, į žemę, atsiradusio po motinos mirties, archyvuose rado notarinį testamentą, kurį sudarė R. K.. Šiuo testamentu R. K. savo sūnui V. K. paliko savo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), susidedančia iš septynių dešimčių skirtingų rūšių žemės su visais joje esančiais gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais statiniais ir visą savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Kadangi jos anksčiau nežinojo apie tėvo V. K. palikimą, todėl tik 2011-06-01 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių prašydamos atkurti nuosavybės teisę į minėtą žemę. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2011-07-05 raštu atsakė, kad jos praleido terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Kadangi jos nežinojo apie jų tėvui palikimu paliktą žemę, todėl praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui paduoti. Ši aplinkybė laikytina svarbia priežastimi dėl kurios įstatymo nustatytas terminas praleistas, todėl jis turi būti atnaujintas.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas A. S. prašė tenkinti prašymą bei paaiškino, kad į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių pareiškėjos pirmą kartą kreipėsi 2011 m., nes anksčiau nežinojo apie dokumentų, kurių pagrindu joms galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į tėvo V. K. žemę, buvimą. Paaiškino, kad pareiškėjos yra senyvo amžiaus, ligotos, viena gyvena (duomenys neskelbtini), kita – (duomenys neskelbtini), todėl neturėjo galimybės ieškoti reikiamų dokumentų. Be to, tuo klausimu rūpinosi jų giminaitė I. R. Š., kuri dar 2007 m. kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių.
Pareiškėjų atstovė advokatė S. K. Barvydytė prašė pareiškėjų prašymą tenkinti. Paaiškino, kad visi esami dokumentai teismui yra pateikti. Pabrėžė, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjos yra neįgalios, neturėjo galimybės kreiptis anksčiau, nes nežinojo, kad yra žemė, į kurią joms gali būti atkurtos nuosavybės teisės.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 19-22) prašo pareiškėjų prašymą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra pateikusios nei prašymo atkurti nuosavybės teises į jų tėvo V. K. turėtą žemę, nei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų. Pareiškėjos neįrodė svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti, o tokios priežastys kaip nesidomėjimas, nežinojimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėjos turėjo realią galimybė domėtis, sužinoti apie tėvo turėtą žemę ir nustatyta tvarka bei terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl nėra objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą įstatymo nustatytiems terminams atnaujinti. Be to nurodė, kad teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime, pažymėta, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas iki 1940-07-22 buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Kadangi R. K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po nacionalizacijos, tai reiškia, jog nacionalizuota žemė buvo R. K., o ne V. K.. Todėl pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus prašymas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. K. žemę pareiškėjoms nesukelia teisinių pasekmių.
Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė prašė pareiškėjų prašymo netenkinti. Paaiškino, kad nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos anksčiau nei 2011 m. pačios ar per kokį nors įgaliotą atstovą būtų kreipusios su prašymu atkurti nuosavybės teises į jų tėvo V. K. žemę.
Prašymas atmestinas.
Ginčo teisinis santykis nagrinėjamoje byloje kilęs dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo realizavimo tvarkos.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).
Pagal nuo 2011 m. lapkričio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Iš byloje esančių duomenų (b. l. 4-6) matyti, kad pareiškėjos yra V. K. dukterys. Iš notarinio testamento išrašo matyti, kad 1930-11-14 R. K. savo sūnui V. K., K. sūnui paliko savo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), susidedančią iš maždaug septynių dešimtinių skirtingų rūšių žemės, su visais joje esančiais gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais statiniais (b. l. 9-10). R. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). V. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 3). Pareiškėjos (V. K. dukterys) prašymą atkurti nuosavybę į tėvo V. K. žemę Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikė 2011-06-01 ir šio skyriaus 2011-07-05 raštu Nr. 4555-(14.45.45)-444 buvo informuotos apie praleistą terminą paduoti prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir galimybę piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, kreiptis į teismą dėl praleisto atnaujinimo termino atnaujinimo (b. l. 11).
Liudytoja I. R. Š. parodė, kad yra pareiškėjų pusseserė ir į Švenčionių žemėtvarkos skyrių pareiškėjų vardu kreipėsi maždaug prieš 6 metus, bei dokumentus tvarkė, turėdama jų įgaliojimą, pretendentais nurodė pareiškėjas. Prašymas buvo priimtas bei buvo paaiškinta, kad reikia atnaujinti terminą. Norėjo sužinoti dėl visų, kam priklauso žemė. Po kurio laiko iš archyvo buvo gautas lenkų kalba surašytas R. K. testamentas. Liudytoja paaiškino, kad jos motina yra A. K., V. K. sesuo.
Teismui įpareigojus pareiškėjus pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius, jog liudytoja I. R. Š. veikė jų vardu, buvo pateikta 2007-09-05 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-3806, kuria atsakoma į I. R. Š. 2007-06-05 prašymą. Iš pažymos turinio matyti, kad I. R. Š. pranešta, jog dokumentų apie K. A., K., gim. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės plano archyve saugomuose fonduose nerasta. Pridėta Vilniaus miesto ir apygardos notarų archyviniame fonde, Švenčionių miesto notaro V. H. (H.) notarinių aktų 1930 m. knygoje esančio 1930-11-14 akto Nr.188 kopija, iš viso 2 lapai (b. l. 50-53).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos nurodo, kad tik jų pusseserėms ėmus tvarkyti dokumentus sužinojo apie jų tėvui V. K. palikimu paliktą žemę. Taip pat nurodo, kad 2011-06-01 kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir 2011-07-05 Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius raštu atsakė ir paaiškino, kad jos praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisų atkūrimo paduoti. Pareiškėjos nenurodo, dėl kokios priežasties gavusios minėtą raštą dar du metus delsė ir nesikreipė įstatymo nustatyta tvarka dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo bei kodėl, galimai 2007 m. iš I. B. Š. sužinojusios apie senelės jų tėvui paliktą žemę, iki 2011 m. nesiėmė jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, jog I. R. Š. veikė jų vardu. Pareiškėjų bloga sveikata, neįgalumas, ar tolimi atstumai negali būti pripažįstami svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti, nes jos turėjo galimybę pavesti nuosavybės teisių atkūrimo klausimais rūpintis savo atstovams. Taigi vienintelė priežastis dėl kurios pareiškėjos praleido įstatymu nustatytą terminą yra tai, jog jos per vėlai ėmė domėtis ir per vėlai sužinojo apie jų tėvui V. K. testamentu paliktą žemę, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažįstama svarbia nuo pareiškėjų valios nepriklausančia aplinkybe, nes pareiškėjų nurodyta įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir visiškai priklausanti nuo pareiškėjų valios bei nepateisinamos Atkūrimo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Žinodamos apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamosi savo interesais, pareiškėjos turėjo galimybę pasidomėti jų senelės R. K. turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Be to, pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad 2011-07-05 gavę Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus raštą ir sužinoję apie tai, jog praleistą įstatymu nustatytą terminą galima atnaujinti dar dvejus metus nesikreipė į teismą dėl objektyvių nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Tai patvirtina, jog pareiškėjos nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu.
Taip pat būtina patikrinti ar toks termino atnaujinimas yra būtinas ir, ar jis sukels atitinkamas pasekmes. LVAT jurisprudencijoje konstatuojama, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą. Priešingu atveju teismo procesas dėl termino atnaujinimo būtų beprasmiškas, tokiu būdu nepateisinamai naudojant ribotus teismo ir visuomenės, iš kurios surenkamų mokesčių ir yra iš esmės išlaikoma teismų sistema, resursus. (pvz. LVAT 2010 m. spalio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444 – 2093/2010).
Byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad žemės savininkė R. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7), tai yra po nacionalizacijos, o tai reiškia, kad nacionalizuota žemė buvo ne V. K., o R. K., todėl net ir atnaujintas įstatymu nustatytas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises teisės į V. K. žemę nesukels pareiškėjoms atitinkamų pasekmių.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad tenkinti prašymą dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo pagrindo nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjų G. S. ir D. D. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Mefodija Povilaitienė
Ernestas Spruogis
Nijolė Sušinskienė