Baudžiamoji byla Nr. 1-93-290/2012

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00140-2010-2

                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                  2.3.2.2.1.,2.3.2.1.3.4.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Auksei Lipkevičienei, kaltinamajam I. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Sviderskiui, nukentėjusiajai A. R. – S., jos atstovui advokatui Vytautui Zabielai,

teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. V. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 99 str. ir

                                                         n u s t a t ė:

kad I. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 99 str., tai yra tuo, kad SSRS okupacijos Lietuvoje metu, I. V., būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) – Lietuvos SSR VSK (KGB) Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio pareigūnu - leitenantu, operatyvinių pavedimų darbuotoju, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, padėjo minėtos sovietų represinės struktūros padaliniui – Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-ajai valdybai, vadovaujamai Lietuvos SSR VSK (KGB) viršininko J. O., vykdydami Lietuvos SSR VSK (KGB) vadovybės užduotį dalyvauti teisėtai veikusio organizuoto Lietuvos karinio pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai partizaninio judėjimo struktūros - Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pirmininko ir vyriausiojo pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vado pulkininko A. R., partizaniniu slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), ir jo žmonos B. M. suėmimo operacijoje, pagal 1956 m. spalio 11 d. šios užduoties parengimo planą, parengtą Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojo N. D., patvirtintą Lietuvos SSR VSK (KGB) pirmininko pavaduotojo L. M. ir Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-osios valdybos viršininko J. O., kartu su Lietuvos SSR VSK (KGB) Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio, vadovaujamo viršininko N. P., nuo 1956 m. spalio 11 d. vakaro, tikslesnis laikas nenustatytas, iki 1956 m. spalio 12 d.  8.35 val. pagal minėtos operacijos planą, būdamas poste Nr. 1, buvusiame Kampo g. bevardžiame skersgatvyje, Kaune, apie 100 metrų atstumu nuo namo, buvusio Kalniečių g. 99 (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini)), kuriame tuo metu slėpėsi A. R., partizaniniu slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), ir jo žmona B. M., stebėdamas šį namą ir turimu siuntimo davikliu (racija) „Kazbek BK” bei šviesos signalais perduodamas informaciją apie minėtu laiku nakties metu minėtame name esančią situaciją arba iš jo išeinančius A. R. ir B. M., nurodydamas jų judėjimo kryptį Lietuvos SSR VSK (KGB) surengtos operacijos baziniam postui, ir, būdamas pasirengęs nepertraukiamai juos sekti, dalyvavo Lietuvos SSR VSK (KGB) operacijoje sulaikant A. R., partizaniniu slapyvardžiu (duomenys neskelbtini), ir jo žmoną B. M., po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, t.y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, nuteista kriminaline 8 metų laisvės atėmimo bausme bei įkalinta SSRS teritorijos gilumoje buvusiuose lageriuose kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narė.

Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje 2012-11-20, kaltinamojo I. V. gynėjas advokatas Vytautas Sviderskis Kauno apygardos teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 str. (patvr. 2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Nr. VIII-1968) atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame teisiamajame posėdyje taip pat buvo išspręstas ir kitas klausimas, susijęs su proceso eiga. Kadangi kita kaltinamoji šioje baudžiamojoje byloje, tai yra J. K., dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo dalyvauti nei viename teismo posėdyje, todėl Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija 2012-11-20 nutartimi jos atžvilgiu bylą išskyrė į atskirą ir atidėjo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kaltinamojo I. V. gynėjo pareikštas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tiesiogiai įtakotų ir J. K., kaltinamos tais pačiais nusikalstamais veiksmais ir pagal tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį, teisinę padėtį, todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išskirtos bylos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 1 d., sujungtinos, o pateiktas prašymas svarstytinas, kaip itin aktualus teisinėmis pasekmėmis abiems kaltinamiesiems.

Teisėjų kolegijos nuomone, kaltinamojo I. V. gynėjo pareikštas prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Susipažinus su visais teismui pateiktais duomenimis, yra akivaizdu, kad pareikštas prašymas negali būti išspręstas kitaip, nei kreipiantis į Konstitucinį Teismą.

1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį (toliau – Konvencija dėl genocido), kuri įsigaliojo 1951 m. sausio 12 d.

Konvencijos dėl genocido 2 straipsnyje nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:

1. tokios grupės narių žudymas;
2. rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams;
3. kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti;
4. priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje, panaudojimas;
5. prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai.“

1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (toliau – Įstatymas dėl genocido). Jo preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublika šį įstatymą priėmė, prisijungdama prie Konvencijos dėl genocido. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta genocido nusikaltimo sudėties formuluotė, kuri atitiko Konvencijoje dėl genocido nurodytą genocido nusikaltimo sąvoką, kiek ji susijusi su genocido dalyku, t. y., žmonėmis , priklausančiais nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, t.y. „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą (genocidas), – baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu“.

Konvencijos dėl genocido 5 straipsnis nustato, kad „Susitariančios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų šios Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“, o 16 straipsnio 1 dalis – kad „kiekviena susitariančioji šalis gali bet kada, raštu apie tai pranešdama Generaliniam Sekretoriui, prašyti pataisyti ir papildyti šią Konvenciją“.

Prisijungdama prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nereikalavo jokių išlygų, suteikiančių jai teisę vykdant 5 straipsnio įsipareigojimus, priimti teisės aktus, neatitinkančius šios Konvencijos 3 straipsnio nuostatų, tad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. numatyta, jog „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.

1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų Diplomatinėje įgaliotojų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautiniam baudžiamajam teismui įsteigti, buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (toliau – Romos statutas). Šio dokumento 6 straipsnyje buvo apibrėžta, jog genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

1. tokios grupės narių žudymas;
2. tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
3. tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;

d)    priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;

e)    prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Romos statuto 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija, o iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai“, tad šio Statuto 6 straipsnyje nustatyta genocido sąvoka negali būti aiškinama kitaip, negu jame nurodyta.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo“ priimtas 2003-04-01 („Valstybės žinios“ 2003 m. Nr. 49-2165, įsigali 2003 m. rugpjūčio 1 d.), Romos statutas Lietuvoje įsigaliojo 2003-08-01, todėl pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį šie dokumentai yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė BK papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. VIII-708, kuris įsigaliojo 1998-05-06. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi pripažinti netekusiais galios Įstatymo dėl genocido 1, 3, 4, 5 straipsniai, o BK 9 straipsnis buvo papildytas 71 straipsniu, kuris genocidą apibrėžė , jog tai „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą, panaudojimu, -

baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pat šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimas arba vadovavimas jiems -

baudžiami laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, arba mirties bausme.“

Šiame įstatyme įtvirtinta genocido nusikaltimo sudėtis, lyginant ją su Įstatyme dėl genocido, o kartu ir Konvencijoje dėl genocido bei Romos statute nustatytąja, buvo esmingai papildyta – išplėstas asmenų grupių, prieš kurias galimas genocidas, sąrašas, į jį įtraukiant gyventojus, priklausančius socialinei ar politinei grupei.

2000 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas.

2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas, kurio 1 straipsnis nustatė, kad BK įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d., o 47 straipsnio 1 dalis – jog įsigaliojus naujajam BK, netenka galios 1961 m. redakcijos BK.

Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos BK, genocidas apibrėžtas taip:

„99 straipsnis. Genocidas

Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

Šio nusikaltimo sudėtis nusikaltimo dalyko požiūriu yra tapati 1961 m. BK 71 straipsnyje numatyto nusikaltimo – genocido – sudėčiai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis) <...>“, o BK 95 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, jog „nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>“.

Nuo 1998 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikoje galioja baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už nusikaltimą – genocidą, kuris dėl naujų nusikaltimo dalykų inkorporavimo į įstatymą, lyginant su anksčiau galiojusiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ir Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, išplėtė šios nusikalstamos veikos apimtį. Todėl reikšminga ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1996 metais priimta Rezoliucija Nr. 1096 Dėl priemonių, skirtų pašalinti buvusių komunistinių totalitarinių sistemų palikimą, kurioje teigiama, kad „<..> Asamblėja rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą <..>“.

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis.

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose įtvirtinta teisė dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui, o konstitucinis teisinės valstybės principas atitinkamai suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; <...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; <...> teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams <...>.“

Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“, o šio straipsnio 4 dalyje – kad „bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“. Ši nuostata iš esmės atkartoja svarbiausius baudžiamosios teisės principus : Nullum crimen sine lege – nėra nusikalstamos veikos be įstatymo ir Nullum poena sine lege – nėra bausmės be įstatymo, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, jų įvykdymo momentu, pagal galiojusius valstybės vidaus įstatymus, tarptautinę teisę ar pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus nebuvo laikomi nusikaltimais, bei kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad „jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties nudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“. Tad valstybės pareiga vykdyti tarptautinius įsipareigojimus išlieka net tada, kai tarptautinės sutarties nuostatos prieštarauja vidaus teisės aktams.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, kolegija konstatuoja, kad pagal šiuo metu galiojančio baudžiamojo kodekso 99 straipsnį Lietuvos Respublikoje genocidu pripažįstami veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, tačiau ši sąvoka skiriasi nuo Konvencijoje dėl genocido, Romos statute – tarptautinėse sutartyse, kurios Lietuvos Respublikos Seimo yra ratifikuotos ir galiojančios, naudojamos genocido sąvokos savo apimtimi. Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnyje kaip genocidas kvalifikuojami veiksmai ne tik prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet taip pat ir socialinei ar politinei grupei. Konstitucinio Teismo išplėtota teisinės valstybės doktrina įtvirtina universalų teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, garantuojama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, užtikrinama teisės normų darna, užtikrinama, kad tarp teisės normų negali būti jokių prieštaravimų ir jokios konkurencijos.

Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis) <...>“. BK 95 straipsnio „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis“ 8 dalies 1 punkte nustatyta, jog „nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>“. Taigi pagal BK atgal galioja ir senaties nėra ne tik tarptautinės teisės kaip genocidas kvalifikuojamiems veiksmams prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet ir tik nacionalinės teisės genocidu kvalifikuojamiems veiksmams prieš socialinę ar politinę grupę, kurie tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo ir nėra laikomi genocidu ir nėra priskiriami nusikaltimams žmoniškumui ar karo nusikaltimams.

Nacionalinėje teisėje, išplėtus genocido nusikaltimo ribas ir kartu nustačius visos tokios normos taikymo grįžtamąją galią bei senaties instituto netaikymą, gali būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinta asmens, padariusio nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas ir kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.“ Kadangi Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse genocidas apibrėžiamas kaip veiksmai prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, todėl yra pagrindas manyti, kad veiksmų prieš socialinę ar politinę grupę kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnį, t. y. plečiamasis tarptautinės baudžiamosios teisės sąvokos aiškinimas, gali prieštarauti Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodyta, kad, kai įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos nagrinėjimas atidedamas kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 ir 67 straipsniais teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 253 straipsniu, 254 straipsnio 1 dalimi teismas

                                                       n u t a r ė :

baudžiamąsias bylas, kuriose pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 99 str. kaltinami I. V. ir J. K., sujungti į vieną.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei 95 straipsnio 8 dalies 1 punktas pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio  2 daliai, 4 daliai ir 138 straipsnio 3 daliai.

Bylos nagrinėjimą atidėti kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Kolegijos pirmininkas                                                                      Jurgis Kiškis

Teisėjai:                                                                                Algirdas Jaliniauskas

Algerdas Urbšys