ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 8 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IMENA“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IMENA“, ieškinį atsakovui S. V. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl 4000,00 Eur įskaitymo į žalos atlyginimą, trečiasis asmuo If P&C Insurance AS.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „IMENA“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo S. V. ieškovės UAB „IMENA“ naudai 25 849,66 Eur nuostolių atlyginimo, nustatant, jog: iš atlygintinos viso 25 849,66 Eur nuostolių sumos teismo sprendimo priėmimo dieną iš atsakovo S. V. ieškovės UAB „IMENA“ naudai priteisiama 20 000,00 Eur suma; likusi 5 849,66 Eur nuostolių suma priteisiama dalimis, sprendimo vykdymą atidedant ir išdėstant trijų mėnesių laikotarpiu, nustatant, kad periodinės nuostolių kompensavimo įmokos UAB „IMENA“ priteisiamos iš S. V. tokia tvarka: iki 2021 m. spalio 28 d. atsakovas S. V. ieškovei UAB „IMENA“ privalo sumokėti 2 000,00 Eur sumą; iki 2021 m. lapkričio 28 d. atsakovas S. V. ieškovei UAB „IMENA“ privalo sumokėti 2 000,00 Eur sumą; iki 2021 m. gruodžio 28 d. atsakovas S. V. ieškovei UAB „IMENA“ privalo sumokėti 1 849,66 Eur sumą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, palūkanas dalyje nuo 20 000,00 Eur priteistos sumos pradedant skaičiuoti nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos, o nuo likusių pagal teismo sprendimą periodinėmis įmokomis priteistų mokėti ir laiku nesumokėtų sumų - suėjus teismo sprendimu nustatytam kiekvienos įmokos mokėjimo terminui, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2019-02-25 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovas buvo įdarbintas vairuotojo-ekspeditoriaus pareigoms. Atsakovas buvo komandiruotas į Vakarų Europą transporto priemonių - vilkiko (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (duomenys neskelbtini) - junginiu (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdyti krovinių transportavimą. 2019-03-23 (šeštadienį) - 16:45 val. (vietos laiku) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) savivaldybės (esančios (duomenys neskelbtini) provincijoje) teritorijoje, kelyje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto kryptimi ~ 7,7 km, atsakovas nedarbo metu, savavališkai naudodamasis ieškovės jam patikėta darbo priemone - vilkiko ir puspriekabės transporto priemonių junginiu, sukėlė eismo įvykį ir apgadino penkias kitas transporto priemones. Nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs atsakovas buvo neblaivus. Ieškovė transporto priemonę buvo apdraudusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įmonėje If P&C Insurance AS, draudikas eismo įvykio metu nukentėjusioms keturioms eismo įvykio šalims kompensavo eismo įvykiu sukeltą žalą. Draudikas pareiškė ieškovei atgręžtinius reikalavimus dėl už eismo įvykiu sukeltą žalą draudiko sumokėtos viso 25 849,66 Eur sumos grąžinimo. Ieškovė šią sumą sumokėjo. Ieškovė 2020-12-09 sudarė su If P&C Insurance AS filialu sutartį dėl atsiskaitymo, kurios pagrindu įsipareigojo 25 849,66 Eur sumą draudikui If P&C Insurance AS kompensuoti dalimis, mokant ne mažiau kaip po 2000,00 Eur iki kiekvieno mėnesio 28 dienos. Iki patikslinto ieškinio teismui pateikimo dienos ieškovė yra kompensavusi If P&C Insurance AS filialui 20 000,00 Eur nuostolių sumą. Likusi 5 849,66 Eur nuostolių suma šiai dienai draudikui If P&C Insurance AS dar nėra kompensuota. Nurodo, kad atsakovui kyla turtinė prievolė atlyginti ieškovei žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovė papildomai patyrė daugiau nei 10 000,00 Eur eismo įvykyje apgadinto vilkiko su puspriekabe parsigabenimo į Lietuvą bei jų remonto išlaidų.

Atsakovas S. V. pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o jeigu teismas tenkintų, prašė sumažinti reikalaujamų nuostolių dydį. Nurodė, kad eismo įvykio metu šalių nesiejo darbiniai santykiai, todėl šiuo atveju aktualu CK 6.265 straipsnio 1 dalis. Ieškovė atsakovui perdavė transporto priemonę pasibaigus šalių darbo santykiams, tokiu būdu pažeidė pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Taip pat tokiais veiksmais ieškovas prisiėmė galimos žalos atsiradimo riziką (CK 6.253 str. 5 d.). Jeigu ieškovė pasibaigus šalių darbo santykiams nebūtų neteisėtai perdavusi atsakovui didesnio pavojaus šaltinio, atsakovas nebūtų sukėlęs eismo įvykio ir nebūtų kilusios žalos. Pažymėjo, kad atsakovui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, dėl ko atsakovui objektyviai užkertamas kelias ateityje gauti didesnes pajamas, be to, atsakovas serga onkologine liga.

Atsakovas S. V. patikslintu priešieškiniu pareiškė reikalavimą atsakovo S. V. sumokėtą 4000,00 Eur į UAB „IMENA“ direktoriaus R. D. sąskaitą įskaityti kaip dalį žalos atlyginimo, priteisti atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė, prašydama priteisti visą 25 849 Eur sumą, elgiasi nesąžiningai, kadangi ieškinyje nutylėjo apie tai, kad atsakovas per laikotarpį nuo 2019-06-12 iki 2021-01-17 yra geranoriškai sumokėjęs 4000 Eur žalai atlyginti. Tarp atsakovo ir ieškovės UAB „IMENA“ direktoriaus R. D. buvo žodinis susitarimas, kurio metu R. D. atsakovui pasiūlė, kad jeigu atsakovas sumokės 4000 Eur, jam pretenzijų dėl padarytos avarijos nebebus reiškiama.

Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo aptariami mokėjimai buvo skirti atsakovo asmeninės skolos ieškovės vadovui R. D. grąžinimui. Ieškovės vadovas rūpinosi, kad už atsakovą būtų sumokėta asmeniškai jam paskirta 1260,00 Eur bauda, be to, dėl atsakovo sukelto eismo įvykio žala buvo padaryta ne tik tretiesiems asmenims, bet ir tiesiogiai ieškovei. Vien už atsakovo vairuotojo vilkiko ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gelbėjimo ir nutempimo į saugomą aikštelę darbus ieškovei tokius darbus vykdžiusi (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) pateikė sąskaitą 2 770,12 Eur sumai. Siekiant iš saugomos aikštelės atsiimti atsakovo sukelto eismo įvykio metu apgadintą vilkiką su puspriekabe, (duomenys neskelbtini) pateikta sąskaita buvo apmokėta grynaisiais pinigais. Būtent, aptariamoje dalyje atsakovas su ieškovės vadovu R. D. ir buvo susitarę, jog atsakovas kiek daugiau nei 4 tūkst. Eur sudarančią sumą sumokės ieškovės vadovui R. D. asmeniškai (kadangi aptariamoje dalyje nurodyti mokėjimai grynaisiais pinigais buvo atlikti R. D. asmeninėmis lėšomis) periodiniais mokėjimais kas mėnesį į R. D. banko sąskaitą pervesdamas ne mažiau nei po 200,00 Eur sumą. Ieškovas tiesiogiai taip pat patyrė daugiau nei 10 tūkst. Eur eismo įvykyje apgadinto vilkiko su puspriekabe parsigabenimo į Lietuvą bei remonto išlaidų, kurių niekas ieškovei neatlygino ir kurių atlyginimo ieškovė iš atsakovo neketina reikalauti.

Trečiasis asmuo If P&C Insurance AS su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad vilkikas atsakovui buvo perduotas valdyti darbinių funkcijų vykdymui, atsižvelgiant į šią aplinkybę ir turi būti sprendžiama, kas buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo prasme. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad žalą padaręs asmuo transporto priemonę buvo pasiėmęs be leidimo, savavališkai, leidžia abejoti, ar transporto priemonės savininkas tinkamai kontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarką ir ar pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Tokiais atvejais yra pagrindo daryti išvadą, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas prarado šio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės, ir spręsti, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (savininkas) taip pat turi atsakyti už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad darbuotojas (atsakovas) po darbo sutarties pasibaigimo toliau tęsė darbą (vairavo darbdaviui priklausantį vilkiką nustatytu maršrutu), o darbdavys, žinodamas, kad darbuotojas toliau tęsia darbą, tam neprieštaravo, nereikalavo nedelsiant nutraukti vairavimo, konstatuotina, kad tarp šalių tęsėsi faktiniai darbo santykiai, nors formaliai darbo sutartis ir buvo nutraukta. Kiekvienas vilkikas turi GPS įrenginį, todėl ieškovė negalėjo nežinoti, kad jo vilkikas yra naudojamas - keičia savo vietą, t. y. juda tam tikru maršrutu. Byloje nėra duomenų, kaip su šia informacija elgėsi ieškovė - ar pasyviai leido atsakovui toliau vairuoti vilkiką, ar davė vairuotojui kokius nors nurodymus nutraukti darbą, ar priešingai, pritarė, kad atsakovas toliau tęstų vilkiko vairavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai 2021 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo S. V. 10 000,00 Eur, kuriuos ieškovė UAB „IMENA“, kaip solidarusis skolininkas, sumokėjo draudimo bendrovei If P&C Insurance AS pagal pareikštą reikalavimą regreso tvarka dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, nuo priteistos 10 000,00 Eur sumos 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2021-01-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 666,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „IMENA“, likusią ieškinio dalį atmetė; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo S. V. 585,00 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą; Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. sausio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui S. V. priklausančio turto areštą - panaikino atsakovui S. V. įvykdžius šį teismo sprendimą.

Teismas nurodė, kad eismo įvykio metu šalių nebesiejo darbiniai santykiai, todėl draudimo bendrovei nebuvo teisinio pagrindo reikšti reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo ieškovei UAB „IMENA“, kaip atsakovo S. V. darbdaviui. Kaip matyti iš draudimo įmonės (trečiojo asmens) atstovės paaiškinimų, aplinkybė, jog eismo įvykio metu šalių nebesiejo darbiniai santykiai, draudimo įmonei nebuvo žinoma. Teismo vertinimu, ieškovė, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, nutraukdama sutartį su atsakovu nepasibaigus komandiruotės terminui, netinkamai pasirūpino transporto priemonės perėmimu iš atsakovo, tokiu būdu netinkami pasirūpino didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Nurodė, kad ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, nutraukdama darbo sutartį su darbuotoju, kuriam transporto priemonė buvo perduota darbinėms funkcijoms vykdyti, turėjo ir privalėjo po sutarties nutraukimo nedelsiant užtikrinti transporto priemonės perėmimą iš buvusio darbuotojo tokiu būdu, jog atsakovas nebeturėtų galimybės faktiškai naudotis minėta transporto priemone. Juolab, kad ieškovės atstovas R. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2019-03-22 telefoninio pokalbio metu atsakovas jau buvo girtas. Ši aplinkybė neabejotinai turėjo sudaryti pagrindą ieškovei imtis ypatingai skubių veiksmų dėl atsakovo nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo bei transporto priemonės perėmimo iš atsakovo. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia teigti, jog ieškovė nepakankamai rūpinosi jai priklausančio didesnio pavojaus šaltinio apsauga, ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, prisidėjo prie transporto priemonės valdymo netekimo. Įvertinus šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog šiuo atveju už eismo įvykio metu padarytą žalą yra atsakingi ieškovė ir atsakovas solidariai (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis, ieškovė draudimo bendrovei If P&C Insurance AS (trečiajam asmeniui) iki šios dienos atlygino 20 000,00 Eur išmokėtos draudimo išmokos. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, kaip solidarioji skolininkė, įvykdė dalį reikalavimo kreditoriui (trečiajam asmeniui), teismas sprendė, kad ji turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito skolininko pusės įvykdyto reikalavimo, t. y. 10 000,00 Eur, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 10 000 Eur (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė likusios 5849,66 Eur dalies nėra įvykdžiusi kreditoriui (trečiajam asmeniui), teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo dalies šios sumos iš atsakovo priteisti ieškovei. 

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sumokėjo atsakovui skirtą 1260,00 Eur baudą ir apmokėjo transporto priemonės transportavimo ir nuomos išlaidas (2770,12 Eur), atsižvelgiant į tai, kad atsakovas S. V. mokėjimo pavedimus į R. D. sąskaitą pradėjo atlikti 2019-06-12, t. y. gerokai prieš draudimo įmonei (trečiajam asmeniui) pareiškiant pretenzijas ieškovei (pretenzijos pareikštos 2020-11-18), teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad atsakovo S. V. sumokėta 4000,00 Eur suma yra žalos atlyginimas, susijęs su draudimo bendrovės If P&C Insurance AS pareikštu regresiniu reikalavimu dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Esant tokioms aplinkybėms, darė išvadą, jog atsakovas S. V. neįrodė aplinkybės, jog pervesta 4000,00 Eur suma į R. D. sąskaitą yra susijusi su If P&C Insurance AS pareikštu regresiniu reikalavimu dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, todėl atsakovo priešieškiniu pareikštą reikalavimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „IMENA“ prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimą: 1. pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, jog ieškovė UAB „IMENA“, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, nutraukusi darbo sutartį su atsakovu S. V., netinkamai pasirūpino transporto priemonių - vilkiko (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (duomenys neskelbtini) - junginio (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) perėmimu iš atsakovo S. V. ir transporto priemonių, kaip didesnio pavojaus šaltinio, apsauga, užkertant kelią didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimui ar užtikrinant, kad tuo metu teisėtai transporto priemonių junginį valdęs atsakovas S. V. transporto priemonių junginio nevairuotų būdamas neblaivus; taip pat pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, jog už eismo įvykio metu padarytą žalą ieškovė UAB „IMENA“ ir atsakovas S. V. yra atsakingi solidariai (CK 6.270 str. 3 d. pagrindu); 2. priteisti iš atsakovo S. V. ieškovės UAB „IMENA“ naudai 25 849,66 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, palūkanas dalyje nuo 20 000,00 Eur priteistos sumos pradedant skaičiuoti nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2021-04-27), o nuo likusios 5 849,66 Eur priteistinos sumos - nuo 2021-07-19 (kada UAB „IMENA“ trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS kompensavo aptariamos nuostolių sumos (5 849,66 Eur) likutį); pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, priteisiant iš atsakovo S. V. ieškovės UAB „IMENA“ naudai nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje patirtas 4 270,49 Eur bylinėjimosi išlaidas (620,00 Eur žyminio mokesčio, 3 227,88 Eur išlaidas advokatų pagalbai apmokėti, 293,30 Eur dokumentų vertimo išlaidas, taip pat 129,31 Eur išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu); 3. priteisti iš atsakovo S. V. ieškovės UAB „IMENA“ naudai apeliacinėje teismo instancijoje patirtas 1 849,34 Eur bylinėjimosi išlaidas - 357,00 Eur žyminio mokesčio bei 1 492,34 Eur išlaidas advokatų pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.                      Teismas netinkamai nustatė tarp šalių kilusio ginčo esmę ir jo ribas, dėl ko nepagrįstai išėjo už pareikšto ieškinio ir byloje nagrinėto ginčo ribų bei, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatytą reglamentavimą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, savo neatsargiais veiksmais prisidėjo prie transporto priemonės valdymo netekimo.

2.                      Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ieškovės UAB „IMENA“ veiksmų/neveikimo po atsakovo S. V. vienašališkai inicijuoto darbo santykių pasibaigimo, dėl ko, neatsižvelgiant į realias objektyviai susiklosčiusias gyvenimiškas aplinkybes, buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog ieškovė nepakankamai rūpinosi buvusio darbuotojo valdyme likusio jai priklausančio didesnio pavojaus šaltinio - transporto priemonių junginio - apsauga / savalaikiu perėmimu iš buvusio darbuotojo.

3.                      Teismas netinkamai taikė bendrąsias CK 6.9 str. numatytas bendraskolių tarpusavio atgręžtinių reikalavimų tenkinimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai neatsižvelgė į žalos kilimo aplinkybes ir priežastingumą (t. y. jog žala kilo dėl atsakovo kaltės), taip pat pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad ieškovė prisidėjo prie transporto priemonės valdymo netekimo, dėl ko turėtų būti taikomas CK 6.270 str. 3 d. numatytas reglamentavimas, taip ir liko neatsakytas klausimas, kodėl, atsižvelgiant į, teismo nuomone, susiklosčiusius teisinius santykius, turėtų būti taikoma ne specialioji atgręžtinio reikalavimo pareiškimą neteisėtai transporto priemonę užvaldžiusiam asmeniui reglamentuojanti CK 6.270 str. 3 d. įtvirtinta teisės norma, bet bendresnio pobūdžio CK 6.9. str. 1 d. numatyta teisės norma, dėl ko galiausiai atsakovo sukeltu eismo įvykiu padaryta žala buvo nepagrįstai lygiomis dalimis paskirstyta tarp eismo įvykio kaltininko (atsakovo) ir transporto priemonės titulinio valdytojo – ieškovės.

4.                      Pasisakydamas dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio ir galimybės priteisti nuostolius remiantis realia jų atsiradimo tikimybe (t. y. spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo 5.849,66 Eur nuostolių sumą priteisti iš atsakovo analogišku periodiškumu, koks buvo numatytas ieškovės ir trečiojo asmens If P&C Insurance AS filialo 2020-12-09 sudarytoje sutartyje dėl atsiskaitymo (nuostolių kompensavimo)), pirmosios instancijos teismas apskritai neargumentavo, kodėl konkrečiu atveju buvo atsisakyta tenkinti 5 849,66 Eur reikalavimą, kaip buvo nurodyta ieškinyje, atidedant ir išdėstant teismo sprendimo vykdymą (CPK 284 str.), kai tiek nuostolių dydis ir jų būsimo atsiradimo momentas buvo žinomi ir akivaizdūs nuo pat ieškovės ir trečiojo asmens 2020-12-09 sutarties dėl atsiskaitymo (nuostolių kompensavimo) sudarymo pradžios.

5.                      Reiškiant ieškinį atsakovui, tiek ir bylos nagrinėjimo metu ieškovė laikė, jog 2020-12-09 sudaryto susitarimo su trečiuoju asmeniu pagrindu bet kuriuo atveju yra teisėtai įgijusi regresinio reikalavimo teisę į atsakovą, tiesiogiai atsakingą už padarytą žalą (CK 6.50 str., 6.111 str., 6.112 str. 1 p.) ir nuostolių atlyginimo iš atsakovo reikalavo CK 6.263 str. numatytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

6.                      Darytina išvada, jog nuo darbo santykių tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigimo iki momento, kada iš atsakovo transporto priemonę būtų perėmęs ieškovės į (duomenys neskelbtini) išsiųstas pakaitinis darbuotojas, dėl transporto priemonių junginio valdymo tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai (kadangi tolimųjų reisų vairuotojui (atsakovui) transporto priemonė buvo ne tik darbo priemonė ir darbo vieta, bet ir vieta, kurioje atsakovas leido laisvą nuo darbo laiką, miegojo, gaminosi valgyti ir t.t.).

7.                      Teismas, spręsdamas dėl galimo ieškovės neatsargumo ir nepakankamo rūpinimosi jai priklausančio didesnio pavojaus šaltinio - transporto priemonių junginio - apsauga, taip pat pernelyg sureikšmino ieškovės vadovo 2021-05-20 teismo posėdžio metu išsakytą vertinamojo pobūdžio abejonę, jog 2019-03-22 pokalbio su atsakovu metu jam susidarė įspūdis, kad atsakovas jau tuomet (t. y. eismo įvykio padarymo dienos išvakarėse) galėjo būti neblaivus. Ieškovės vadovas 2021-05-20 teismo posėdžio metu paaiškinimus davė apie daugiau nei prieš dvejus metus vykusias aplinkybes, kurių negalėjo tiksliai prisiminti, o ieškovės prisiminimams ir aplinkybių vertinimui neabejotinai įtakos galėjo turėti įvykių suvokimas iš šios dienos perspektyvos (t. y. ieškovės vadovui žinant neginčijamai nustatytus faktus apie atsakovo kitą dieną esant neblaivumo būklėje sukeltą eismo įvykį). Ieškovės išsakytoms abejonėms dėl galimo atsakovo neblaivumo 2019-03-22 vakare (t. y. kuomet įvyko telefoninis pokalbis tarp atsakovo ir ieškovės vadovo), prieštaravo liudytojos - atsakovo S. V. sutuoktinės G. V. - duodant parodymus 2021-05-20 teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog 2021-05-20 teismo posėdžio metu ieškovės vadovo aptartas įsivaizdavimas, kad dar 2019-03-22 telefoninio pokalbio su atsakovu metu dėl darbo sutarties nutraukimo jam galėjo pasirodyti, jog atsakovas buvo neblaivus, tikėtina, buvo klaidingas. Turint omenyje, kad 2019-03-22 telefoninis pokalbis tarp atsakovo ir ieškovės vadovo vyko tuo metu, kai atsakovas jau buvo baigęs darbą, būtinybė nušalinti atsakovą nuo transporto priemonės vairavimo neegzistavo (kadangi transporto priemonė nebuvo ir nebeturėjo būti vairuojama), o uždrausti atsakovui būti ir nakvoti transporto priemonėje ieškovė neturėjo nei faktinės galimybės, nei teisinio pagrindo. Toks ieškovės elgesys nebūtų atitikęs ir visuotinai priimtinų moralės normų. Vietovėje, kurioje atsakovas vykdė sustojimą ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasienyje esanti nemokama sunkiasvorių transporto priemonių stovėjimui pritaikyta aikštelė), nebuvo motelių ar alternatyvių nakvynės vietų, todėl net jei transporto priemonės junginio perėmimas teoriškai ir būtų buvęs įmanomas, tokia įvykių raida buvusį darbuotoją (atsakovą) iki kol mikroautobusu ar lengvuoju automobiliu būtų atgabentas pakaitinis darbuotojas (pasiimant atsakovą pargabenimui atgal į Lietuvą) būtų atsakovą kelioms dienoms palikusi be laikinos gyvenamosios ir nakvynės vietos.

8.                      Ieškovė UAB „IMENA“ pažymi, jog apeliacinio skundo padavimo dieną trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS filialo pagal 2020-12-09 sudarytą sutartį dėl atsiskaitymo jau yra kompensavusi ir likusią 5 849,66 Eur nuostolių sumą. Atitinkamai, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir peržiūrint pirmosios instancijos teismo sprendimą egzistuoja pagrindas iš atsakovo priteisti visą 25 849,66 Eur nuostolių sumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. V. prašo jį atmesti ir jo naudai iš apeliantės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.                      Transporto priemonė atsakovui buvo perduota valdyti teisėtai, darbo funkcijoms vykdyti. Atsakovas transporto priemonę teisėtai valdė ir po darbo sutarties nutraukimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė tuo metu atsakovui buvo ne tik darbo priemonė ir darbo vieta, bet ir atsakovo laikina gyvenamoji, nakvynės, maitinimosi, buities vieta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nuo darbo santykių tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigimo iki momento, kada iš atsakovo transporto priemonę būtų perėmęs ieškovės į (duomenys neskelbtini) išsiųstas pakaitinis darbuotojas, dėl transporto priemonių junginio valdymo tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai (kadangi tolimųjų reisų vairuotojui (atsakovui) transporto priemonė buvo ne tik darbo priemonė ir darbo vieta, bet ir vieta, kurioje atsakovas leido laisvą nuo darbo laiką, miegojo, gaminosi valgyti ir t.t.). Todėl, darytina išvada, kad po darbo sutarties nutraukimo atsakovas ir toliau liko teisėtas transporto priemonės valdytojas, kuris jos negalėjo palikti be priežiūros, turėjo transporto priemonę saugoti, kad jos galimai neteisėtai neperimtų tretieji asmenys. Taip pat po darbo sutarties nutraukimo atsakovas, transporto priemonę, kaip laikiną gyvenamąją vietą, galėjo teisėtai naudoti, taip pat ją vairuoti.

10.                      Atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad ieškovė savo neteisėtais veiksmais taip pat padarė deliktą, kas sąlygojo žalos atsiradimą, kurie pasireiškė tuo kad, ieškovė, būdama verslu užsiimantis juridinis asmuo, vykdantis krovinių pervežimo kelių transportu veiklą, nutraukdama darbo sutartį su atsakovu, jam tuo metu esant ieškovės komandiruotam į užsienį darbo funkcijoms vykdyti ir nutolusiam apie ~2000 km. nuo savo nuolatinės gyvenamosios vietos, bei atsakovą kelioms paroms palikdamas vieną sunkiasvorių transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, šalia kurios nebuvo alternatyvių nakvynės vietų, bei patikėdamas jam sunkiasvorę transporto priemonę, kurios atsakovas negalėjo palikti be priežiūros, neperimdamas jos valdymo ir negrąžindamas atsakovo į Lietuvą, ieškovė elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, pažeisdama krovinių gabenimo kelių transportu verslo praktikoje visuotinai nusistovėjusius atsargumo standartus bei elgesio normas. Ieškovė taip neatsargiai bei nerūpestingai elgdamasi prisiėmė kilusios žalos atsiradimo riziką, tai sąlygoja ieškovės veiksmų neteisėtumą ir jos kaltę dėl atsiradusios žalos. Ieškovė tokiais neteisėtais veiksmais padarė deliktą, kuris sąlygojo minėtos žalos atsiradimą.

11.                      Ieškovė privalėjo nedelsiant perimti transporto priemonės valdymą iš atsakovo bei tuo pačiu metu pargabenti atsakovą į Lietuvą. Ypač turint omenyje ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad transporto priemonę perėmus, kol atsakovas būtų pargabentas atgal į Lietuvą, būtų atsakovą kelioms dienoms palikusį be laikinos gyvenamosios ir nakvynės vietos. Tai rodo, kad ieškovė nesiėmė skubių veiksmų perimti transporto priemonę bei tuo pačiu metu pargabenti atsakovą į Lietuvą. Kelias dienas stovint nuo apgyvendinimo vietų nutolusioje aikštelėje gali pritrūkti maisto, todėl atsakovas kaip teisėtas transporto priemonės valdytojas turi teisę ją vairuoti, pavyzdžiui, vykdamas nusipirkti maisto. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovė tinkamai nesirūpino transporto priemonės saugumu, savalaikiu perėmimu iš atsakovo ir atsakovo grąžinimu į Lietuvą, tai yra ieškovės neteisėti deliktiniai veiksmai, kurie sąlygoja ieškovo deliktinę solidariąją atsakomybę.

12.                      Apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.270 str. 3 d. taikymo teigiant, eismo įvykio metu atsakovas neteisėtai valdė transporto priemonę, atmestini kaip nepagrįsti.

13.                      Nurodytos aplinkybės apie atsakovo sveikatos būklę objektyviai parodo, kad atsakovas neturės galimybės ieškoti geriau apmokamo ar papildomo darbo ir ateityje gauti didesnes pajamas, kuriomis atsakovas galėtų atlyginti reikalaujamus nuostolius. Be to, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą remdamasis teisingumo ir protingumo principais, teisingai įvertino ir priimdamas sprendimą atsižvelgė į atsakovo turtinę bei sveikatos būklę ir taikė CK 6.251 str. 2 d. bei CK 6.282 str. 3 d. nuostatas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS pateiktu atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinio skundo prašymą, išdėstytą skundo 1 punkto 1.1. papunktyje, atmesti; ieškovės apeliacinio skundo prašymus, išdėstytus skundo 1 punkto 1.2. papunktyje ir 2 punkte, tenkinti pilnai, priteisti trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas – 1500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.                      Nesutinka su apeliantės nuomone, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, savo neatsargiais veiksmai prisidėjo prie transporto priemonės valdymo netekimo, todėl dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė yra solidariai atsakinga kartu su atsakovu CK 6.270 str. 3 d. pagrindu. Ieškovės argumentas, kad konstatuodamas šias aplinkybes teismas išėjo už pareikšto ieškinio ir byloje nagrinėto ginčo ribų, yra nepagrįstas, nes teismas, priimdamas sprendimą, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes privalėjo įvertinti ieškovės reiškiamo reikalavimo atsakovui teisinį pagrindą ir dėl jo pasisakyti sprendime. Ieškinyje ieškovė privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinį pagrindą įvertinęs bylos aplinkybes nustato teismas.

15.                      Teismas pagrįstai taikė CK 6.270 str. 3 d., nes byloje buvo nustatytas atsakovo neteisėto naudojimosi (vairavimo be ieškovo leidimo) transporto priemone faktas, o CK 6.270 str. 3 d. yra specialioji norma CK 6.263 str. atžvilgiu. Po darbo sutarties nutraukimo atsakovas vairavo transporto priemonę be ieškovės leidimo, prieš ieškovės valią. Ieškovei su atsakovu nutraukus darbo sutartį, pasibaigė teisėto transporto priemonės valdymo pagrindas.

16.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė po atsakovo atleidimo iš darbo būtų ėmusis kokių nors priemonių apsaugoti transporto priemonę nuo atsakovo savavališko (neteisėto) jos panaudojimo (vairavimo). Ieškovės argumentas, kad atsakovui turėjo būti palikti vilkiko rakteliai, nes kitaip jis nebūtų turėjęs kur gyventi, kadangi vilkikas taip pat buvo naudojamas kaip vairuotojo gyvenamoji vieta, yra nepagrįsti, nes po darbo sutarties nutraukimo ieškovei neliko pareigos aprūpinti atsakovą gyvenamąja vieta bei rūpintis jo pargabenimu į Lietuvą.

17.                      Atsakovas buvo teisėtas transporto priemonės valdytojas tik iki darbo sutarties su juo nutraukimo momento, eismo įvykio metu jis transporto priemonę vairavo prieš ieškovės valią, nes ieškovė transporto priemonę leido jam naudoti tik kaip gyvenamąją vietą.

18.                      Ieškovė, nors ir būdama toli nuo atsakovo buvimo vietos, galėjo naudotis kitų asmenų pagalba dėl transporto priemonės perėmimo – esamoje situacijoje, manydama, kad vairuotojas yra neblaivus, ieškovės vadovas turėjo galimybę telefonu kviesti policiją dėl raktelių paėmimo iš vairuotojo. Aplinkybė, kad transporto priemonė iki darbo sutarties nutraukimo buvo atsakovo gyvenamoji vieta, nereiškia, kad atsakovas nebūtų turėjęs jokių galimybių susirasti kitą gyvenamąją vietą, arba tiesiog jo pasirinktos rūšies transportu (pvz. autobusu) nedelsiant vykti namo. Ieškovės vadovas taip pat galėjo paprašyti vairuotojo palikti transporto priemonės raktelius autobusų stoties seife ar kitoje ieškovės pasirinktoje saugioje vietoje, ir leisti darbą baigusiam atsakovui vykti namo, o ne duoti nurodymą likti stovėjimo aikštelėje.

19.                      Byloje nėra jokių duomenų, koks laiko tarpas skyrė ieškovės vadovo ir atsakovo sutuoktinės pokalbius su atsakovu, nes laiko atžvilgiu asmens neblaivumo būklė gali kisti, galimai iki pokalbio su sutuoktine atsakovas prablaivėjo tiek, kad sutuoktinė jo girtumo galėjo nepajausti. Iš kitos pusės, ir liudytoja teisme kalbėjo apie įvykius, įvykusius prieš 2 metus, todėl mažai tikėtina, kad ji prisimena įvykius geriau už ieškovės vadovą. Aplinkybę, kad atsakovas jau pokalbio su ieškovės vadovu metu galėjo būti neblaivus netiesiogiai patvirtina ir šių asmenų elgesys pokalbio metu ir po pokalbio. Atsakovas pokalbio metu elgėsi keistai - pasakė vadovui, kad toliau nedirbs, tačiau nenurodė jokių priežasčių. Atsakovui nutraukti darbo sutartį penktadienį, kai priešakyje buvo 2 poilsio dienos, atsakovui buvo finansiškai nenaudinga – po darbo sutarties nutraukimo jis ieškovės nurodymu turėjo daryti tai, ką būtų daręs nenutraukdamas darbo sutarties (stovėti aikštelėje), bet negaudamas už tai atlyginimo ir dienpinigių.

20.                      Sutinka su ieškovės argumentu, kad teismui konstatavus, jog ieškovės prievolė atlyginti atsakovo padarytą žalą trečiajam asmeniui kilo CK 6.270 str. 3 d. pagrindu, spręsdamas dėl atsakovo prievolės apimties ieškovės atžvilgiu teismas taip pat turėjo vadovautis šia specialiąja norma, o ne bendresnio pobūdžio CK 6.9. str. 1 d. numatyta teisės norma. CK 6.270 str. 3 d. aiškiai reglamentuota teisėto valdytojo teisė reikalauti išmokėtų sumų, o ne išmokėtos sumos dalies, sietinos su valdytojo kalte dėl valdymo netekimo.

21.                      Trečiasis asmuo patvirtina, kad iš ieškovės po patikslinto ieškinio pateikimo teismui gavo šias sumas: 2021-06-30 - 2400,00 Eur, 2021-07-13 – 2600 Eur, 2021-07-19 – 849,66 Eur. Iš viso ieškovė trečiajam asmeniui pagal 2020-12-09 sutartį dėl atsiskaitymo sumokėjo 25 849,66 Eur.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojos, atsakomybės, solidarios atsakomybės taikymo pagrįstumo, priteistų nuostolių iš atsakovo, sukėlusio žalą ieškovei, dydžio pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų

Ieškovė UAB „IMENA“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2021-06-30 UAB „IMENA“ bankinio mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), 2021-07-13 Nr. (duomenys neskelbtini), 2021-07-19 Nr. (duomenys neskelbtini) išrašų nuorašus. Atsakovas S. V. kartu su atsiliepimu pateikė naują įrodymą – 2021-06-15 ligos istorijos epikrizę.

Pagal proceso įstatymą, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Įstatymas taip pat riboja naujų įrodymų priėmimą, jeigu tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad naujai pateikti įrodymai gauti po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, visoms šalims yra išsiųsti, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, juos priima į bylą ir dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2019 m. vasario 25 d. tarp ieškovės UAB „IMENA“ ir atsakovo S. V. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. vasario 26 d. priimtas dirbti ieškovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi, UAB „IMENA“ direktoriaus R. D. 2019 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) S. V. iš vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų atleistas nuo 2019 m. kovo 22 d. darbuotojo prašymu (DK 55 str. 1 d. pagrindu). UAB „IMENA“ direktoriaus R. D. 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas S. V. laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 28 d. buvo komandiruotas krovinių pervežimui į (duomenys neskelbtini).

Remiantis (duomenys neskelbtini) pateikta eismo įvykio tyrimo medžiaga, 2019 m. kovo 23 d. (šeštadienį) 16:45 val. (vietos laiku) (duomenys neskelbtini) savivaldybės (esančios (duomenys neskelbtini) provincijoje) teritorijoje kelyje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto kryptimi ~ 7,7 km atsakovas S. V., vairuodamas transporto priemonių - vilkiko (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės (duomenys neskelbtini) - junginį (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), trenkėsi į šalia žiedinės sankryžos automobilių eilėje stovėjusį lengvąjį automobilį, dėl ko buvo apgadintos 5 transporto priemonės. Eismo įvykio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas S. V. eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo neblaivus (iškvėptame ore alkoholio koncentracija sudarė 1,07 mg/1 (kai (duomenys neskelbtini) leistina norma yra 0,35 mg/1)). Iš S. V. apklausos protokolo matyti, kad prieš eismo įvykį (per pastarąsias 24 valandas, nuo 11.00 ryto), stovėjimo aikštelėje jis su kitu asmeniu išgėrė 1 litrą degtinės. Iš protokolo priedo matyti, kad pažeidėjui S. V. skirta 1260,00 Eur bauda.

Vilkikas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis ieškovei, 2019 m. vasario 8 d. buvo apdraustas trečiojo asmens įmonėje If P&C Insurance AS transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (draudėjas UAB „IMENA“, draudimo laikotarpis – nuo 2019-02-21 iki 2019-05-20). Draudiko atstovai (duomenys neskelbtini) ištyrė aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo dydžiui nustatyti. Nustatę padarytą žalos dydį nukentėjusiems asmenims, draudiko atstovai (duomenys neskelbtini) nukentėjusiesiems asmenims išmokėjo paskaičiuotą turtinę žalą, padarytą eismo įvykio metu (iš viso turtinė žala – 25 849,66 Eur). Draudimo įmonė (trečiasis asmuo) 2020 m. lapkričio 18 d. keturiomis pretenzijomis (dėl 10 782,10 Eur, dėl 5 491,75 Eur, dėl 8 133,81 Eur, dėl 1 442,00 Eur atlyginimo) kreipėsi į ieškovę UAB „IMENA“, kaip atsakovo S. V. darbdavį, pareikalaudama per 14 dienų nuo laiško išsiuntimo draudimo įmonei atlyginti išmokėtą draudimo išmoką, iš viso atlyginti 25 849,66 Eur.

2020 m. gruodžio 9 d. tarp ieškovės UAB „IMENA“ ir draudimo įmonės If P&C Insurance AS (trečiojo asmens) sudaryta sutartis dėl atsiskaitymo, pagal kurią ieškovė įsipareigojo trečiajam asmeniui (draudimo įmonei) sumokėti 25 849,66 Eur skolą (pagal pareikštas pretenzijas), mokant ne mažiau kaip po 2 000,00 Eur iki kiekvieno mėnesio 28 dienos. Ieškovė draudimo įmonei laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 27 d. iki 2021 m. balandžio 20 d. iš viso regreso tvarka sumokėjo 20 000,00 Eur draudimo išmokos (2021-04-20 mokėjimo nurodymu sumokėjo 10 000 Eur, 2020-12-27 mokėjimo nurodymu – 2 000 Eur, 2021-01-15 mokėjimo nurodymu – 2 000 Eur; 2021-02-26 mokėjimo nurodymu – 2 000 Eur; 2021-03-28 mokėjimo nurodymu – 2 000 Eur; 2021-04-12 mokėjimo nurodymu – 2 000 Eur). 2021-06-30 UAB „IMENA“ bankinio mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė draudimo įmonei sumokėjo 2 400 Eur, 2021-07-13 Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 600 Eur, 2021-07-19 Nr. (duomenys neskelbtini) – 849,66 Eur sumą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų, šalių kaltės bei solidariosios atsakomybės taikymo

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalimi, transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę.

Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. Be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Valdytojas dažniausiai yra savininkas, tačiau valdytoju gali būti pripažintas ir asmuo, nesantis savininkas, tačiau valdantis didesnio pavojaus šaltinį tam tikru teisėtu pagrindu, pavyzdžiui, pagal civilinę sutartį, įstatymą, teismo sprendimą ir panašiai. Tačiau valdytoju nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį (įmonės automobilio vairuotojas, lėktuvo pilotas, lokomotyvo mašinistas, laivo kapitonas ir pan.). Tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006).

CK 6.264 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta 2019 m. kovo 22 d., eismo įvykis, kurio metu padaryta žala, įvyko 2019 m. kovo 23 d. (šeštadienį). Taigi, eismo įvykio metu šalių nebesiejo darbiniai santykiai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas darbo sutarties nutraukimo neginčijo, ieškovės UAB „IMENA“ direktorius R. D. teismo posėdžio metu patvirtino, kad eismo įvykio dieną (2021-03-23 dieną) atsakovas jau darbo funkcijų nevykdė, transporto priemone važiavo savo asmeniniais tikslais, atsakovas šios aplinkybės neginčijo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustačius, jog eismo įvykio metu šalių nebesiejo darbiniai santykiai, draudimo bendrovei nebuvo teisinio pagrindo reikšti reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo ieškovei UAB „IMENA“, kaip atsakovo S. V. darbdaviui. Taip pat teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog eismo įvykio metu šalių nebesiejo darbiniai santykiai, draudimo įmonei nebuvo žinoma. Su šia išvada teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas atlygino žalą draudimo sutarties teisiniu pagrindu. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Pažymėjo, kad draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Taigi, kvalifikuojant šalių teisinius santykius pažymėtina, kad draudiko reikalavimas ieškovui (draudėjui) UAB „IMENA“ buvo susijęs su TPVCAPD sutartimi, ieškovo reikalavimas atsakovui S. V. susijęs su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė UAB „IMENA“ kaip darbdavys atsakovui S. V. perdavė transporto priemonę darbo sutarties pagrindu, t. t. teisėtai. Bylos šalių parodymais nustatyta, kad po darbo sutarties nutraukimo 2019 m. kovo 22 d. darbo reikalais atsakovas niekur nebevažiavo, atsakovas neginčija fakto, kad transporto priemone jis važiavo asmeniniais tikslais. Remiantis UAB „IMENA“ direktoriaus R. D. paaiškinimais byloje, po darbo sutarties nutraukimo, siekiant užtikrinti ieškovei priklausančios transporto priemonės perėmimą iš atsakovo, į užsienio valstybę buvo komandiruotas kitas įmonės darbuotojas (tai patvirtina pateiktas 2019-03-22 įsakymas dėl M. K. komandiruotės), o atsakovui buvo nurodyta (neprisiminė, ar 2019-03-22 telefonu, ar anksčiau buvo nurodyta), jog transporto priemonė būtų nedelsiant pastatyta į automobilių stovėjimo aikštelę; nurodė, kad įmonėje tai buvo įprasta praktika, tačiau atsakovas minėto nurodymo nevykdė, savavališkai transporto priemone važiavo asmeniniais tikslais, dėl ko, būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad po darbo sutarties nutraukimo 2019 m. kovo 22 d. pasibaigė teisėto transporto priemonės valdymo pagrindas, kadangi ieškovė atsakovui davė nurodymą nedelsiant transporto priemonę pastatyti į automobilių stovėjimo aikštelę. Ieškovei nenurodžius, jog transporto priemonę atsakovas gali naudoti iki ją perims kitas darbuotojas, atsakovas transporto priemonę vairavo neteisėtai. Esant tokioms aplinkybėms, transporto priemonės vairavimas neturint teisėto pagrindo, savavališkai ją naudojant be savininko leidimo ir prieš jo valią, yra neteisėtas CK 6.270 straipsnio 3 dalies prasme.

Ieškovė nurodo, kad nuo darbo santykių tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigimo iki momento, kada iš atsakovo transporto priemonę būtų perėmęs ieškovės į (duomenys neskelbtini) išsiųstas pakaitinis darbuotojas, dėl transporto priemonių junginio valdymo tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai (kadangi tolimųjų reisų vairuotojui (atsakovui) transporto priemonė buvo ne tik darbo priemonė ir darbo vieta, bet ir vieta, kurioje atsakovas leido laisvą nuo darbo laiką, miegojo, gaminosi valgyti ir t.t.). Teisėjų kolegija sutinka, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos santykiai, bet tik dėl transporto priemonės naudojimo vietoje būsto. Ieškovės parodymais teisme nustatyta, jog ieškovė nurodė atsakovui likti aikštelėje ir laukti pakeitimo, kas akivaizdžiai įrodo, kad transporto priemonė eismo įvykio metu buvo vairuojama be ieškovės valios, atsakovas turėjo laukti, kol transporto priemonę perims kitas ieškovės darbuotojas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, nutraukdama sutartį su atsakovu nepasibaigus komandiruotės terminui, netinkamai pasirūpino transporto priemonės perėmimu iš atsakovo, tokiu būdu netinkami pasirūpino didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Sutiktina, kad ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, nutraukdama darbo sutartį su darbuotoju, kuriam transporto priemonė buvo perduota darbinėms funkcijoms vykdyti, turėjo ir privalėjo po sutarties nutraukimo nedelsiant užtikrinti transporto priemonės perėmimą iš buvusio darbuotojo tokiu būdu, jog atsakovas nebeturėtų galimybės faktiškai naudotis minėta transporto priemone. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovės atstovas R. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2019 m. kovo 22 d. telefoninio pokalbio metu atsakovas jau buvo girtas. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad galimai suklydo nurodydama šią aplinkybę, kad vadovas paaiškinimus davė apie daugiau nei prieš dvejus metus vykusias aplinkybes, kurių negalėjo tiksliai prisiminti, kad liudytoja, atsakovo S. V. sutuoktinė G. V., duodant parodymus 2021-05-20 teismo posėdžio metu nurodė, jog jai kalbant su sutuoktiniu tą dieną, šis jos suvokimu buvo blaivus. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu vertinimu nesutinka. Kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo, byloje nėra jokių duomenų, koks laiko tarpas skyrė ieškovės vadovo ir atsakovo sutuoktinės pokalbius su atsakovu, kad laiko atžvilgiu asmens neblaivumo būklė gali kisti, kad abu liudytojai teisme kalbėjo apie įvykius, įvykusius prieš 2 metus, todėl mažai tikėtina, kad atsakovo žmona prisimena įvykius geriau už ieškovės vadovą. Pažymėtina, kad ir atsakovo elgesys po pokalbio su ieškovės vadovu turėjo sukelti ieškovei įtarimus, kadangi atsakovas nurodęs, kad daugiau nebedirbs, nenurodė jokių priežasčių, kad atsakovui nutraukti darbo sutartį penktadienį, po kurio buvo 2 poilsio dienos, atsakovui buvo finansiškai nenaudinga. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nepakankamai rūpinosi jai priklausančio didesnio pavojaus šaltinio apsauga, ieškovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, prisidėjo prie transporto priemonės valdymo netekimo, todėl šiuo atveju už eismo įvykio metu padarytą žalą yra atsakingi ieškovė ir atsakovas solidariai (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ieškovės UAB „IMENA“ veiksmų/neveikimo po atsakovo S. V. vienašališkai inicijuoto darbo santykių pasibaigimo, dėl ko, neatsižvelgiant į realias objektyviai susiklosčiusias gyvenimiškas aplinkybes, buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog ieškovė nepakankamai rūpinosi buvusio darbuotojo valdyme likusio jai priklausančio didesnio pavojaus šaltinio - transporto priemonių junginio - apsauga/savalaikiu perėmimu iš buvusio darbuotojo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė byloje neįrodė, kad ji po atsakovo atleidimo iš darbo būtų ėmusis kokių nors priemonių apsaugoti transporto priemonę nuo atsakovo savavališko jos vairavimo, ypač kai kalbant su atsakovu telefonu ieškovei kilo įtarimų dėl jo neblaivumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės argumentai, kad atsakovui turėjo būti palikti vilkiko rakteliai, nes kitaip jis nebūtų turėjęs kur gyventi, kadangi vilkikas taip pat buvo naudojamas kaip vairuotojo gyvenamoji vieta, yra nepagrįsti, nes po darbo sutarties nutraukimo ieškovei neliko pareigos aprūpinti atsakovą gyvenamąja vieta bei rūpintis jo pargabenimu į Lietuvą. Taip pat pažymėtina, nors ieškovė buvo toli nuo atsakovo komandiruotės vietos, ieškovė galėjo naudotis kitų asmenų pagalba dėl transporto priemonės perėmimo esamoje situacijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė į bylą nepateikė duomenų, jog nebuvo galimybių netoliese surasti vairuotojui nakvynės vietos ir kad realiai ieškovė būtų ieškojusi.

Teisėjų kolegija ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės veiksmus ir jos prisidėjimą prie kilusios žalos, išėjo už pareikšto ieškinio ir byloje nagrinėto ginčo ribų, atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju neišėjo už pareikšto ieškinio ribų.

Draudimo bendrovė (trečiasis asmuo) pretenziją grąžinti išmokėtą draudimo išmoką pareiškė transporto priemonės valdytojui – ieškovei UAB „IMENA“, draudimo sutarties teisiniu pagrindu. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentui, kad teismas turėjo vadovautis specialiąja norma, o ne bendresnio pobūdžio CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės norma. CK 6.270 straipsnio 3 dalis numato, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios. 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LRKT) 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimu byloje Nr. 43/2011 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ akcentavo solidariosios atsakomybės taikymą. Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo). Teismas pažymėjo, jog nors didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltais veiksmais, kurie sudarė prielaidas kitam asmeniui neteisėtai užvaldyti (lengviau užvaldyti) didesnio pavojaus šaltinį, žala tiesiogiai ir nepadaroma, tačiau, dėl didesnio pavojaus šaltinio ypatumų, pasireiškiančių tuo, kad jo keliamos didelės žalos atsiradimo rizikos negalima pašalinti įprastomis atsargumo priemonėmis, jais gerokai padidinama žalos atsiradimo rizika. Tai reiškia, kad nors tokie didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmai ir nėra vienintelė žalos, padarytos tuo didesnio pavojaus šaltiniu, atsiradimo priežastis, jie kartu su kito asmens neteisėtais veiksmais panaudojant didesnio pavojaus šaltinį lemia žalos atsiradimą. Taigi, tarp tokių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nors ir netiesioginis, ir dėl tokių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų praradus galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį (nesielgiant taip, kaip būtų elgęsis protingas ir apdairus didesnio pavojaus šaltinio valdytojas) padidėja žalos atsiradimo tikimybė. Todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, ir dėl savo kaltės praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kai toks praradimas sukėlė atitinkamas pasekmes, t. y. kito asmens veiksmais padarytą žalą, privalo už tai atsakyti – kartu su asmeniu, didesnio pavojaus šaltiniu padariusiu žalą kitiems asmenims, ją atlyginti. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos CK 6.270 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė solidariąją ieškovės ir atsakovo atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą. Solidarioji atsakomybė nagrinėjamos bylos kontekste yra teisinga ir atitinka esantį įstatyminį reglamentavimą.

Vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių naudojimas ir kt.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą nepaisant to, ar žala padaryta su kalte ar be jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006, kt.). Transporto priemonės valdytojas nuo atsakomybės atleidžiamas tik jei įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat jei įrodo, jog galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

Civilinės atsakomybės taikymo klausimus reglamentuoja CK, kurio 1.137 straipsnyje nustatytas civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti teise, taip pat civilinė atsakomybė už žalą, kuri padaroma dėl šio draudimo pažeidimo, t. y. žalos padarymas piktnaudžiaujant teise yra deliktas, kurio pagrindu kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė.

CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal formuojamą teismų praktiką, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą.

Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta ieškovės kaltė ir priežastinis ryšys, kadangi ji nesiėmė priemonių iš karto po darbo sutarties nutraukimo su atsakovu užtikrinti, kad atsakovas negalėtų naudotis transporto priemone. Pažymėtina, kad ieškovė yra verslininkė, jai yra taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi, nors atsakovas ir neteisėtai naudojosi ieškovės transporto priemone po darbo sutarties nutraukimo, t. y. buvęs įpareigotas laukti mašinų stovėjimo aikštelėje ir perduoti transporto priemonę kitam ieškovės darbuotojui, jis be teisinio pagrindo važiavo su mašina po darbo sutarties nutraukimo be ieškovės leidimo, ieškovės neveikimas, t. y. tinkamas nesirūpinimas jai priklausiančia transporto priemone, laikytinu didesniu pavojaus šaltiniu, ypač kilus abejonių dėl atsakovo blaivumo, laikytinas jos kalte. Tokiu atveju dėl žalos kilimo atsako ne tik atsakovas, bet ir pati ieškovė.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pasisakydamas dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio ir galimybės priteisti nuostolius remiantis realia jų atsiradimo tikimybe, pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl konkrečiu atveju buvo atsisakyta tenkinti 5 849,66 Eur reikalavimą, kaip buvo nurodyta ieškinyje, atidedant ir išdėstant teismo sprendimo vykdymą (CPK 284 str.), kai tiek nuostolių dydis ir jų būsimo atsiradimo momentas buvo žinomi ir akivaizdūs nuo pat ieškovės ir trečiojo asmens 2020-12-09 sutarties dėl atsiskaitymo (nuostolių kompensavimo) sudarymo pradžios.

Pažymėtina, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe; šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Iš ieškovės ir trečiojo asmens If P&C Insurance AS filialo 2020 m. gruodžio 9 d. sutarties dėl atsiskaitymo (nuostolių kompensavimo) matyti, kad ieškovės reikalavimas dėl 5 849,66 Eur nuostolių pirmosios instancijos teismo taip pat turėjo būti išspręstas. Byloje apeliantė pateikė teismui įrodymus, o trečiasis asmuo patvirtino, kad iš ieškovės po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo gavo šias sumas: 2021-06-30 - 2400,00 Eur, 2021-07-13 – 2600 Eur, 2021-07-19 – 849,66 Eur. Taigi, iš viso ieškovė trečiajam asmeniui pagal 2020-12-09 sutartį dėl atsiskaitymo sumokėjo 25 849,66 Eur. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, numatant, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, kaip solidarioji skolininkas, įvykdė visą reikalavimą kreditoriui (trečiajam asmeniui), ji turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito skolininko (atsakovo) pusės įvykdyto reikalavimo, t. y. 12 924,83 Eur, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 12 924,83 Eur (CK 6.9 straipsnio 1 dalis) suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog dėl asmens sunkios turtinės padėties įstatymas nenumato galimybės sumažinti padarytos žalos dydį, jei žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis), todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į padarytos turtinės žalos aplinkybes, nėra pagrindo mažinti žalos dydžio ir dėl atsakovo sveikatos būklės. Solidariosios atsakomybės taikymas nėra žalos mažinimas atsakovui dėl jo finansinės padėties ir jo sveikatos būklės, kadangi solidarioji atsakomybė yra bendra asmenų prievolė už veikimu ar neveikimu padarytą žalą, kuri sukelta abiejų šalių veiksmais ar neveikimu. Taigi, solidarioji atsakomybė yra žalos paskirstymas tarp asmenų, bet ne jos mažinimas.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismo priteistą 10 000 Eur sumą ieškovės naudai iš atsakovo padidinant iki 12 924,83 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvilgama į patenkintų ieškovės reikalavimų dalį, padidina pirmosios instancijos teismo ieškovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 1666,00 Eur iki 2135,25 Eur. Trečiojo asmens naudai iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos didintinos nuo 585,00 Eur iki 750 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, ji apeliacinės instancijos teisme patyrė 1849,34 Eur (357 Eur žyminis mokestis, 1492,34 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos) bylinėjimosi išlaidas. Įvertinus apeliaciniu skundu patenkintus reikalavimus, ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 333 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus ieškovės atmestų reikalavimų apimtį, atsakovo naudai iš ieškovės priteisiama 1230 Eur bylinėjimosi išlaidų. Susumavus abiejų šalių priteistinas sumas, apeliacinės instancijos teisme atsakovo naudai priteistinos 897 Eur bylinėjimosi išlaidos (1230 – 333). Trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad trečiasis asmuo civilinėje byloje dalyvavo ieškovės pusėje, sprendžia, kad proporcingai patenkintiems apeliacinio skundo reikalavimams yra pagrindas iš atsakovo trečiajam asmeniui priteisti 270 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

          Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo S. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 12 924,83 Eur (dvylika tūkstančių devynis šimtus dvidešimt du eurus 83 centus), kuriuos ieškovė UAB „IMENA“, kaip solidarioji skolininkė, sumokėjo draudimo bendrovei If P&C Insurance AS pagal pareikštą reikalavimą regreso tvarka dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, nuo priteistos 12 924,83 Eur sumos 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2021-01-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2135,25 Eur (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „IMENA“, įmonės kodas 153036215, buveinė adresu Draugystės g. 8-10, Mažeikiai, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo S. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, registracijos kodas 302279548, buveinė adresu T. N. g. 5, Vilnius, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. sausio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui S. V. priklausančio turto areštą – panaikinti atsakovui S. V. įvykdžius šį teismo sprendimą.

Priteisti iš ieškovės UAB „IMENA“, įmonės kodas 153036215, atsakovo S. V., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 897 Eur (aštuonių šimtų devyniasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo S. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 270 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, registracijos kodas 302279548.

Nutartis įsiteisėja nuo juos priėmimo dienos.

Teisėjai                              Rasa Bartašienė

                      Danutė Burbulienė

                      Irena Stasiūnienė