Civilinės bylos Nr. 2-2028/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tex-Color Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nutarties, kuria teismas pripažino kreditorių susirinkimo nutarimus dėl turto pardavimo kainos negaliojančiais uždarosios akcinės bendrovės „Rambetos projektai“ bankroto byloje Nr. B2-2207-450/2011.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su įmonės bankrotu.

Atskiruoju skundu keliami klausimai dėl teismo nutarties, kuria kreditorių susirinkimo nutarimai pripažinti negaliojančiais, teisėtumo.

Kreditorius  Danske Bank A/S veikiantis per Lietuvos filialą 2010 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su skundu, kuriuo prašė 2010 m. balandžio 22 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtą nutarimą dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 6 520 556 Lt keturis mėnesius, pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu; 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtą nutarimą dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 4 564 389 Lt dvi savaites, pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu; įpareigoti BUAB „Rambetos projektai“ administratorių turtą (duomenys neskelbtini) vieną mėnesį pardavinėti laisvu pardavimu už 2009 m. kovo 2 d. nepriklausomų turto vertintojų nustatytą rinkos kainą – 3 350 000 Lt, o nepardavus – įpareigoti BUAB „Rambetos projektai“ administratorių pasiūlyti hipotekos turėtojui – Danske Bank A/S Lietuvos filialui (toliau – Bankas) perimti šį turtą už paskutinę patvirtintą pradinę šio turto pardavimo kainą. Nurodė, kad nors UAB „Rambetos projektai“ bankroto byla buvo iškelta dar 2008 m. rugsėjo 5 d., o 2009 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkime nutarta įpareigoti administratoriaus įgaliotą asmenį kreiptis į teismą dėl UAB „Rambetos projektai“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei pardavinėti BUAB „Rambetos projektai“ nekilnojamąjį turtą varžytynėse, iki šiol BUAB „Rambetos projektai“ bankroto procedūra nėra užbaigta ir, panašu, kad nebus užbaigta artimiausiu metu, nes įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) nėra parduotas. Grupė kreditorių, kurią sudaro Andrius Kalis bei UAB „NTB Namėjos grupė“ (šiuo metu – šių kreditorių reikalavimo teisių perėmėjas UAB „Tex-Color Vilnius“) kartu su Vytautu Kalmatavičiumi, piktnaudžiauja savo, kaip kreditorių teisėmis, tyčia vilkina bankroto procedūrą. Antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2009 m. balandžio 3 d., administratoriaus įgaliotas asmuo Irena Janulionienė informavo kreditorius apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) atliktą vertinimą – nepriklausomi turto vertintojai nustatė, kad šio turto rinkos kaina tuo metu buvo 3 350 000 Lt, o likvidacinė – 2 010 000 Lt. Tačiau kreditorių susirinkimas neatsižvelgė į atliktą turto vertinimą ir nutarė nekilnojamąjį turtą pardavinėti kelis kartus brangiau nei buvo nustatyta turto vertintojų kaina: nutarė pradinę pardavimo kainą nustatyti ne mažesnę nei kreditorių patvirtinti reikalavimai, t. y. 10 000 000 Lt pirmose varžytynėse, o neįvykus pirmoms varžytynėms, antrose varžytynėse kainos nemažinti. Nors Bankas, kuriam šis turtas yra įkeistas, nesutiko su tokiu ženkliu kainos padidinimu ir siūlė antrose varžytynėse kainą mažinti 30 proc., šiam siūlymui nebuvo pritarta. Nustačius tokią nepagrįstai aukštą pradinę turto pardavimo kainą, nei 2009 m. liepos 3 d., nei 2009 m. liepos 21 d. varžytynės neįvyko, nes nebuvo nei vieno asmens norinčio įsigyti šį turtą už tokią kainą. Nepaisant to, 2009 m. liepos 31 d. kreditorių susirinkime jau minėta kreditorių grupė (išskyrus Vytautą Kalmatavičių) balsavo prieš pasiūlymą sumažinti pradinę turto kainą 30 proc. ir pardavinėti už šią kainą laisvu pardavimu 1 mėnesio laikotarpiu, o nepardavus – kainą mažinti 10 proc. ir pardavinėti dar vieną mėnesį. 2009 m. gruodžio 1 d. įvykusiame kreditorių susirinkime nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo sumažinta tik 5 proc. Nekilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas už 7 388 889 Lt kainą, tačiau pirkėjų ir už tokią kainą neatsirado. 2010 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkime administratoriaus įgaliotas asmuo pasiūlė turto pradinę pardavimo kainą mažinti 30 proc. ir pardavinėti dvi savaites, o nepardavus už tokią kainą, kainą mažinti 10 proc. ir pardavinėti dar dvi savaites. Nors Bankas balsavo už šį pasiūlymą, kiti kreditoriai šiam pasiūlymui nepritarė ir jau minėtų Andriaus Kalio, UAB „NTB Namėjos grupė“ ir Vytauto Kalmatavičiaus balsų persvara buvo priimtas Andriaus Kalio pasiūlymas mažinti kainą 15 proc. ir pardavinėti dvi savaites, o nepardavus kviesti kreditorių susirinkimą. Kadangi turtas nebuvo parduotas, kreditorių susirinkime, įvykusiame 2010 m. balandžio 22 d. administratoriaus įgaliotas asmuo siūlė mažinti turto pardavimo kainą 30 proc. nuo 6 280 556 Lt kainos ir turtą pardavinėti dvi savaites, o nepardavus turto, mažinti kainą dar 10 proc. ir pardavinėti dvi savaites. Bankas vėl balsavo už šį nutarimą, tačiau tų pačių kreditorių balsais buvo priimtas Andriaus Kalio pasiūlymas kainos nemažinti ir nekilnojamąjį turtą pardavinėti už 6 520 556 Lt kainą keturis mėnesius. Nors Bankas pateikė skundą dėl šio neteisėto kreditorių sprendimo, pradinė turto pardavimo kaina keitėsi labai nežymiai. 2011 m. vasario 7 d. įvykęs pakartotinis kreditorių susirinkimas kreditorių Vytauto Kalmatavičiaus ir UAB „Tex-Color Vilnius“ balsais nusprendė turtą pardavinėti už 4 564 389 Lt kainą, nors BUAB „Rambetos projektai“ administratoriaus įgaliotas asmuo Irena Janulionienė siūlė 3 500 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą, o Bankas pritarė šiam jos siūlymui. Išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog turtas nėra parduotas ir bankroto procedūra dėl to negali būti užbaigta, nes pradinė turto pardavimo kaina buvo ir tebėra nustatyta neproporcingai didelė. Dėl minėtų priežasčių ginčijami nutarimai pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys LR įmonių bankroto įstatyme įtvirtintiems bankroto tikslams bei viešajam interesui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi kreditoriaus Danske Bank A/S skundą tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiais 2010 m. balandžio 22 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtą nutarimą dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 6 520 556 Lt keturis mėnesius, bei 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtą nutarimą dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 4 564 389 Lt dvi savaites. Teismo nuomone, nors pareiškėjas nepateikė teismui preliminaraus turto vertinimo laikotarpiui nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki 2011 m. kovo 8 d., ar kitų įrodymų, tačiau pati savaime susiklosčiusi situacija bei byloje dar 2009 metais atliktas turto vertinimas, kuriuo nustatyta turto kaina yra mažesnė, nei kreditoriai nustatė 2010 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. vasario 7 d. susirinkimuose laisvo pardavimo būdu, rodo, jog parduodamo turto kaina yra neprotingai didelė, dėl to neatsiranda potencialių pirkėjų nupirkti turtą už kreditorių susirinkime nustatytą kainą. Dėl šios priežasties yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Nurodė, kad kreditoriai, balsuodami šiuo klausimu, iš esmės jokių pakeitimų nedarė, nors tokia jų pozicija neatitinka pačių kreditorių interesų (didėja administravimo išlaidų dydis) ir prieštarauja bankroto tikslams, bei ilgina pačią bankroto proceso trukmę. Konstatavo, kad teismui nėra suteikta teisė įpareigoti administratorių už teismo nustatytą kainą pardavinėti turtą, o jo nepardavus pasiūlyti jį perimti hipotekos turėtojui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo UAB „Tex-Color Vilnius“ atskiruoju skundu prašo pripažinti negaliojančia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2010 m. balandžio 22 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 6 520 556 Lt keturis mėnesius; taip pat pripažinti negaliojančia nutarties dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu už 4 564 389 Lt dvi savaites; pripažinti teismo motyvus, kuriais vadovavosi teismas priimdamas nutarimą dalinai patenkinti pareiškėjo skundą, negaliojančiais. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Prielaidos, kad pirminė turto pardavimo kaina buvo nustatoma vadovaujantis bendra kreditorių reikalavimų suma, neteisingos. Pirminę BUAB „Rambetos projektai“ turto pardavimo kainą, o taip pat kainą vėlesniuose etapuose, lėmė bendro investicinio projekto prestižiniame Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini) – vystymo galimybė: BUAB „Rambetos projektai“ įsigijo pastatą (duomenys neskelbtini) planuodama pastatyti daugiabutį, butus parduoti ir tokiu būdu įgyvendinti komercinius tikslus.
2. Investicinis projektas buvo įgyvendinamas ir buvo parengtas detalusis planas, patvirtintas 2007 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, pagal kurį sklype numatyta daugiaaukščių statyba. Informacija apie projektą prieinama visiems kreditoriams, ypatingai bankui, finansavusiam šį projektą, taip pat – bankroto administratoriui, perėmusiam bendrovės valdymą, todėl akivaizdu, kad 10 000 000 litų pradinės pardavimo kainos nustatymas nepažeidė nei vieno iš kreditorių teisių – pardavimas varžytynėse už šią kainą nebuvo skundžiamas.
3. Turto vertintojų ataskaita, kuria vadovavosi tiek bankroto administratorė, tiek teismas, parengta vertinant žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vertę, tačiau kreditorių susirinkimuose buvo pardavinėjamas turtas – pastatas (duomenys neskelbtini) todėl vadovautis žemės nuomos teisės vertinimu kaip lygiaverčiu visam BUAB „Rambetos projektai“ turtui, nėra pagrindo.
4. Nuo 2009 m. balandžio 3 d., kai buvo pradėtas turto pardavimas, iki skundžiamų susirinkimų 2010 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. vasario 7 d. turto pardavimo kaina buvo sumažinta 54,36 proc., t.y. daugiau nei per pusę, todėl teismo teiginiai, jog kaina iš esmės nesumažėjo ar mažėjo neefektyviai, nepagrįsti faktine situacija. Nors Danske Bank A/S buvo pasiūlyta teismo posėdžio, vykusio 2011 m. kovo mėnesį, metu pateikti aktualų turto vertinimą, kuris pagrįstų realią turto rinkos vertę, pareiškėjas to nepadarė, todėl darytina prielaida, kad turto pardavimo vertė galėjo iš esmės skirtis nuo 2009 m. atlikto vertinimo. Pabrėžtina, kad visuotinai yra teigiama, jog ekonominė krizė pasibaigusi ir nusimato pakilimas, todėl nesuprantama, kodėl teismas turto rinkos kainos vertinimo nepateikimą vertino nekritiškai.
5. Teismas be jokių įrodymų ir vertinimų teigia, kad „situacija savaime leidžia daryti teismui išvadą, kad parduodamo turto laisvo pardavimo būdu kaina yra neprotingai didelė“, todėl toks teiginys turi būti pripažintas negaliojančiu. Šis motyvas iš esmės pažeidžia kreditorių, balsavusių priešingai nei Danske Bank A/S, teises.
6. Visi kreditorių susirinkimų sprendimai priimti laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas nepateikė argumentų, kodėl nesant potencialių pirkėjų susidomėjimo turtu jį parduodant laisvame pardavime, darytina išvada, jog tokio pardavimo kaina neatitinka tikrosios rinkos vertės. Išsakytieji argumentai neparemti įrodymais.
7. Paskutinio kreditorių susirinkimo metu, kovo mėnesį, buvo nuspręsta šaukti susirinkimą ir koreguoti  turto pardavimo kainas atsižvelgiant į turto vertinimą, kurį turėtų atlikti Danske Bank A/S (paaiškėjo, kad vertinimas neatliktas), o taip pat į interesantų pateikus pasiūlymus dėl turto pardavimo. Tokiu būdu teismo pasisakymas, kad ir šiame susirinkimo sprendime nepadaryti jokie pakeitimai, neteisingas.

BUAB „Rambetos projektai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti 2011 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. BUAB „Rambetos projektai“ nekilnojamojo turto vystymo projekto neįgyvendino, nes pasunkėjus bendrovės finansinei situacijai 2008 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Rambetos projektai“ buvo iškelta bankroto byla.
2. Nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kreditorių nustatyta pardavimo kaina yra ženkliai didesnė negu vidutinė rinkos kaina. Nepriklausomi turto vertintojai žemės sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertę nustatė 3 350 000 Lt, o likvidacinę vertę – 2 010 000 Lt. Kreditorių susirinkime, vykusiame 2009 m. balandžio 3 d., kreditoriai minėto turto pardavimo kainą nustatė 10 000 000 Lt, kuri ženkliai viršija realią rinkos vertę. Ir tolimesniuose kreditorių susirinkimuose kaina buvo mažinama neatsižvelgiant į nusistovėjusią rinkos kainą.
3. Kad kreditorių nustatyto turto pardavimo kaina buvo ženkliai didesnė, nei rinkos kaina, rodo tai, kad daugiau kaip per du metus neatsirado nė vieno pirkėjo,  norinčio įsigyti minėtą turtą. Rinkos kaina yra ta, už kurią pirkėjas perka turtą. Atsirado tik vienas pirkėjas, kuris pasiūlė ženkliai mažesnę, negu kreditorių nustatyta, kainą, t.y. 2 200 000 Lt.

Kreditorius Danske Bank A/S atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti 2011 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį nepakeistą. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirminė pardavimo kaina rėmėsi investicijos, kurią potencialūs projektų vykdytojai galėtų mokėti už galimybę įgyvendinti statybos projektą, apskaičiuotu dydžiu. Tačiau savo teiginiams pagrįsti apeliantas nepateikia jokių įrodymų.  Apelianto pateiktas argumentas, jog 2008 m. kovo 14 d. buvo sudaryta preliminari sutartis dėl šio turto pirkimo-pardavimo už 10 000 000 Lt yra nepagrįstas, kadangi, kaip pats apeliantas nurodo, šis turtas nebuvo parduotas už 10 000 000 Lt kainą, o ir iš 2009 m. vasario 19 d. nepriklausomų turto vertintojų atlikto turto vertinimo matyti, kad šio turto vertė yra žymiai mažesnė – 3 350 000 Lt, o likvidacinė – 2 010 000 Lt.
2. Apeliantas nurodo, kad buvo parengtas detalusis planas, pagal kurį sklype numatyta daugiaaukščių namų statyba, ir pagal parengtą architektų projektą siūlomo pastatyti namo naudingasis plotas sudarytų (duomenys neskelbtini), iš kurių dalį ploto sudarytų komercinės patalpos ir dalį – gyvenamosios patalpos. Tačiau tai pagrindžiančių įrodymų apeliantas nepateikia, be to, nenurodo, kuo apelianto pateikti duomenys susiję su nepagrįstai aukštos turto pardavimo kainos nustatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2009 m. vasario 19 d. nepriklausomi turto vertintojai padarytoje išvadoje dėl turto vertės nurodė, kad vertinimas atliktas remiantis prielaida, kad yra patvirtintas žemės sklypo detalusis planas (teritorijos naudojimo būdas – gyvenamoji daugiaaukštė, užstatymo tankis – (duomenys neskelbtini)., intensyvumas (duomenys neskelbtini), tačiau net ir padarius tokią prielaidą, šio turto vertė yra 3 350 000 Lt (likvidacinė – 2 010 000 Lt).
3. Apelianto pateiktas argumentas, jog kreditorių susirinkimuose buvo pardavinėjamas turtas – pastatas (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo vadovautis žemės nuomos teisės vertinimu, nepagrįstas, kadangi iš byloje pateiktų duomenų bei visų kreditorių nutarimų protokolų matyti, kad kreditoriai kreditorių susirinkimuose balsavo dėl (duomenys neskelbtini) žemės nuomos teisės, įkeistos kreditoriui, pardavimo. Priešingos išvados padaryti negalima, nes kreditoriai negalėjo balsuoti dėl turto, kurio realiai nėra, kainų nustatymo: iš pateiktos nepriklausomų turto vertintojų Turto vertės nustatymo pažymos ir kitų byloje pateiktų dokumentų matyti, kad statiniai, registruoti žemės sklype (duomenys neskelbtini) nugriauti.
4. Apeliantas daro prielaidą, kad turto pardavimo vertė gali skirtis nuo 2009 m. atlikto vertinimo. Šios savo prielaidos nepagrindžia jokiais argumentais, o tik nurodo, jog visuotinai teigiama, kad ekonominė krizė pasibaigė ir nusimato pakilimas. Akivaizdu, kad tokia prielaida ne tik nepagrįsta, bet ir neteisinga, nes kreditoriaus manymu, visuotinai yra teigiama priešingai. Be to, kaip teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartyje ir nurodė: nustačius pernelyg aukštą kainą ir tikintis, jog kažkada pagerės nekilnojamojo turto pirkimas rinkoje ir tuo pačiu padidės jo kaina, negali būti pateisinama aplinkybe vertinant kreditorių lūkesčius.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą dėl turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo bei vėlesnį nutarimą dėl to paties turto pardavimo iš varžytynių mažesnės kainos nustatymo pripažino negaliojančiais.

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtinus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimo ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

Taigi įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Todėl sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija - bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (CK 1.5 str., 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, bet ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikytinos bendrosios priverstinio vykdymo taisyklės dėl areštuoto turto įkainojimo. Pagal jas antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones. Jei išieškotojas ar skolininkas prieštarauja antstolio atliktam turto įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 3 str. 6 d. ir  681 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1896/2011).     

Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatyta tokia turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.).

Įrodymai, patvirtinantys turto vertę, gali būti ne tik tokio turto įvertinimą galinčių atlikti asmenų dokumentai (turto įvertinimas, atliktas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus), bet ir duomenys apie parduoto arba parduodamo panašaus turto vertes, taip pat kiti įrodymai. Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus (CPK 183, 185 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1587/2011). Kolegijos nuomone, tuo atveju, kai tarp kreditorių kyla ginčas dėl iš varžytynių parduodamo įkeisto turto kainos, reikėtų vertinti ne tik duomenis apie turto rinkos vertę, bet ir tai, kas siūlo pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą bei tokio turto pardavimo tvarką. Kai įkeisto turto, kurį nutarta parduoti iš varžytynių, vieną kainą (mažesnę) pasiūlė hipotekos kreditorius, o kitą kainą (didesnę) pasiūlė kiti įmonės kreditoriai, reikia turėti mintyje, jog asmuo, kurio reikalavimų patenkinimas užtikrintas iš varžytynių parduodamo turto įkeitimu, gali neturėti intereso siekti aukščiausios turto pardavimo kainos (CPK 745 str. 1 d., ĮBĮ 33 str. 5 d.). Sprendžiant klausimą dėl įkeisto turto pardavimo kainos nustatymo, aplinkybė dėl hipotekos kreditoriaus pasiūlytos turto pardavimo kainos nėra esminė, kadangi turi būti vertinami visi duomenys apie turto rinkos vertę. Tačiau ji gali būti reikšminga, kai sprendžiama, ar kreditorių susirinkimo nutarimai dėl didesnės, nei siūlė hipotekos kreditorius, turto, parduodamo iš varžytynių, kainos nustatymo, yra teisėti ir pagrįsti.

Nagrinėjamu atveju atsakovo kreditorių susirinkimas 2009 m. balandžio 3 d. įvykusiame susirinkime priėmė nutarimą darbotvarkės 2 klausimu ir nutarė parduoti 0,22 ha atsakovo iš valstybės nuomojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos teisę už pradinę 10 000 000 Lt kainą, o turto nepardavus pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse turto pardavimo kainos nemažinti (b.l. 8-9). Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. kovo 2 d. turto vertintojas atliko  šio sklypo nuomos teisės įvertinimą ir nustatė, kad vidutinė sklypo nuomos teisės rinkos vertė yra 3 500 000 Lt (b.l. 14). 2009 m. balandžio 3 d. įvykusiame kreditorių susirinkime „prieš” 10 000 000 Lt pradinės turto pardavimo kainos nustatymą balsavo hipotekos kreditorius Danske Bank A/S, turintis 49,7 procento visų kreditorių balsų. Nepardavus turto nei iš pirmųjų, nei iš antrųjų varžytynių, 2009 m. liepos 31 d. įvykusiame susirinkime buvo priimtas nutarimas, už kurį balsavo hipotekos kreditorius Danske Bank A/S ir nutarta turtą pardavinėti laisvu pardavimu, kainą mažinant 30 procentų, šia kaina pardavinėti vieną mėnesį, o turto nepardavus, kainą mažinti dar 10 procentų, už šią kainą turtą pardavinėjant dar vieną mėnesį (b.l. 10). Taigi antrajame kreditorių susirinkime turtą nutarta pardavinėti hipotekos kreditoriaus nustatyta tvarka už nurodytą kainą. Nepavykus parduoti nekilnojamojo turto ir pagal hipotekos kreditoriaus pasiūlytas sąlygas, 2009 m. gruodžio 1 d. įvykusiame kreditorių susirinkime nutarta pagal to paties hipotekos kreditoriaus siūlymą kainą sumažinti dar 5 procentais (b.l. 11). Nepavykus parduoti atsakovo turto už 7 388 889 Lt, 2010 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkime nutarta jį pardavinėti už 6 280 556 Lt, t. y. dar 15 procentų sumažinant turto pardavimo kainą (b.l. 12). 2010 m. balandžio 22 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, turto hipotekos kreditoriui balsuojant „prieš“, o kitiems kreditoriams „už“, nutarta žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pardavinėti už 6 520 556 Lt keturis mėnesius (b.l. 6). Kreditoriai tokį nutarimą priėmė nurodę, kad nekilnojamojo turto kainos turėtų didėti. Nepavykus parduoti turto ir už šią kainą, 2011 m. vasario 7 d. įvykęs kreditorių susirinkimas vėlgi turto hipotekos kreditoriui balsuojant „prieš“, o kitiems kreditoriams „už“, nutarė turtą pardavinėti laisvu pardavimu dvi savaites už 4 564 389 Lt, o ne už 2009 m. kovo 2 d. turto vertintojo nustatytą turto kainą (b.l. 55).

Šios faktinės aplinkybės leidžia manyti, jog, pirma, atsakovo kreditoriai susirinkimuose siekė parduoti įkeistą turtą už kuo didesnę kainą ir nuosekliai mažino šią kainą, nepavykus turto parduoti iš varžytynių bei laisvu pardavimo būdu. Antra, pardavinėjamo turto hipotekos kreditorius Danske Bank A/S, skirtingai nei kiti kreditoriai, visuomet balsavo už kuo mažesnę įkeisto turto pardavimo kainą. Kolegija pažymi, kad kreditorių siekis parduoti bankrutuojančios įmonės turtą už kuo didesnę kainą, net jei ši kaina gana ženkliai didesnė nei įmonės administratoriaus užsakymu nustatė turto vertintojas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tokie kreditorių nutarimai neteisėti. Tuo pačiu yra suprantamas hipotekos kreditoriaus interesas, kad jo naudai įkeistas turtas nebūtų siūlomas parduoti už didžiausią kainą, kadangi tokiu atveju pardavimo procedūra gali užtrukti. Trečia, hipotekos kreditorius Danske Bank A/S kelis kartus (2009 m. liepos 31 d. bei 2009 m. gruodžio 1 d. kreditorių susirinkimuose) lemiama balsų persvara pats nusprendė dėl turto tolesnio pardavimo kainos ir tvarkos, tačiau, kaip matyti, nepavyko parduoti šio turto ir pagal hipotekos kreditoriaus sprendimus. Tai rodo, kad ir už Danske Bank A/S siūlomą kainą nepavyko surasti turto pirkėjo gana ilgą laiko tarpą, kai hipotekos kreditorius turėjo lemiamą balsą kreditorių susirinkimuose. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriuose, beje, nutarta dar labiau sumažinti įkeisto turto pardavimo kainą, nei anksčiau buvo siūlęs hipotekos kreditorius, teisėtumo. Ketvirta, kreditoriai 2010 m. balandžio 22 d. susirinkime spręsdami dėl turto pardavimo kainos, neprivalo vadovautis 2009 m. kovo 2 d. turto vertinimo ataskaita, o gali nustatyti kitokią parduodamo turto pradinę kainą. Atsižvelgiant į dviejų metų laikotarpį nuo paskutinio turto įvertinimo, kreditoriai taip pat turėtų svarstyti apie tikslingumą atlikti pakartotinį turto įvertinimą. Penkta, Danske Bank A/S ginčijamuose atsakovo kreditorių 2010 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. vasario 7 d. susirinkimuose nutarta mažinti turto kainą, jo nepardavus iš varžytynių bei laisvo pardavimo būdu pagal ankstesnius nutarimus. Mažinti kainą iki hipotekos kreditoriaus siūlomos kainos atsakovo kreditoriai neprivalėjo, nes siekė kuo didesnės naudos bankrutuojančiai įmonei bei visiems kreditoriams. Šešta, Danske Bank A/S, ginčydamas daugumos kreditorių balsų pagrindu priimtus nutarimus, nepateikė jokių pardavinėjamo turto aktualaus įvertinimo dokumentų. Septinta, spręsti iš esmės dėl 2010 m. balandžio 22 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, kai kartu ginčijamas ir 2011 m. vasario 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, nebuvo pagrindo, nes 2011 m. vasario 7 d. nutarimu išspręstas tas pats klausimas ir nutarta dar labiau sumažinti turto kainą.

Taigi, kaip minėta, apskritai teismine tvarka spręsti dėl 2010 m. balandžio 22 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, kai 2011 m. vasario 7 d. kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas tas pats klausimas, nebuvo nei teisinio pagrindo, nei teisinio poreikio. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. 2011 m. vasario 7 d. įvykusiame susirinkime spręsdami dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, kreditoriai neturėjo pareigos vadovautis beveik dviejų metų senumo turto vertinimo ataskaita. Nei Danske Bank A/S, nei kitiems kreditoriams per visą daugiau kaip dviejų metų laikotarpį, kai buvo sprendžiama dėl turto pardavimo, nepateikus šiam susirinkimui duomenų apie turto rinkos vertę, t. y. kreditoriams elgiantis pasyviai, nebuvo pagrindo teismui nutarti, kad susirinkimo nutarimas dėl turto kainos nustatymo pažeidžia bankrutuojančios įmonės bei kreditorių teises. 

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimų nutarimų dėl įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos priėmimą, ir dėl to neteisingai išsprendė šiuos klausimus. Žemesnės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pripažinti negaliojančiais 2010 m. balandžio 22 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) nuomos teisę pardavinėti laisvu pardavimu už 6 520 556 Lt keturis mėnesius, bei 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) nuomos teisę pardavinėti laisvu pardavimu už 4 564 389 Lt dvi savaites, naikintina (CPK 330 str., 337 str. 3 p., 338 str.).

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria pripažinti negaliojančiais 2010 m. balandžio 22 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) nuomos teisę pardavinėti laisvu pardavimu už 6 520 556 Lt keturis mėnesius, bei 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Rambetos projektai“ pakartotiniame kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos, kuriuo nutarta nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) nuomos teisę pardavinėti laisvu pardavimu už 4 564 389 Lt dvi savaites, panaikinti.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                           Artūras Driukas

                                                                                                                         Konstantinas Gurinas

                                                                                                                            Danutė Milašienė