Civilinė byla Nr.
2-1892/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 126.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės
Jarackaitės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio
25 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-6413-553/
2010 pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litmec“, trečiasis asmuo be savarankiškų
reikalavimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,
dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010
m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė iškelti
atsakovui UAB „Litmec“ bankroto bylą dėl įmonės nemokumo (b. l. 1-2). Nurodė,
kad, 2010 m. birželio 2 d. duomenimis (b. l. 4), atsakovas skolingas valstybės
biudžetui 798 448,22 Lt. Pagal atsakovo 2008 m. gruodžio 31 d. balansą (b. l.
24) įmonė turi turto už 5 914 915 Lt, skolų – už 1 214 348 Lt, tačiau antstolis
negalėjo išieškoti mokestinės nepriemokos, nes įmonė neturi likvidaus turto,
banko sąskaitos tuščios.
Atsakovas
UAB „Litmec“ atsiliepimu į ieškinį (b. l. 54-55) su ieškiniu sutiko. Pažymėjo,
kad negali atsiskaityti su kreditoriais, nes su juo neatsiskaito debitoriai.
Neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų, įmonė negali vykdyti ūkinės komercinės
veiklos. Pripažino, kad įmonės pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto
turto vertės.
Trečiasis
asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į ieškinį (b. l. 47-48) su ieškiniu
sutiko.
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (b. l. 63-64) atsisakė
iškelti atsakovui bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad,
atsakovo 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo turto už 5 424
287 Lt, per 1 m. mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – už 805 135 Lt (b. l. 56).
Atsakovo 2010 m. rugpjūčio 20 d. balanso duomenimis, įmonės turi turto už 5 314
731 Lt, per 1 m. mokėtinų sumų - 776 772 Lt (b. l. 58). Debitoriniai
reikalavimai sudaro 5 250 890,72 Lt (b. l. 55), o pradelstos skolos
kreditoriams pagal teismui pateiktą sąrašą siekia 73 973,48 Lt (b. l. 54). Nors
praktiškai visą įmonės turtą sudaro debitoriniai reikalavimai, tačiau
pradelstos skolos pagal pateiktą atsakovo kreditorių sąrašą, įskaitant ieškovo
bei trečiojo asmens finansinius reikalavimus, neviršija pusės į balansą įrašyto
turto vertės. Anot atsakovo, šiuo metu nėra galimybių per kuo trumpesnį laiką
išieškoti skolas, bet atsakovas nepateikė įrodymų, kurie rodytų, kas kliudo
kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo, arba atsakovo pastangas siekiant
atgauti skolas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITLEX duomenimis,
Lietuvos teismuose iškeltos dvi bylos, kuriose UAB „Litmec“ pareiškė turtinius
reikalavimus. Tad atsakovas neatitinka nemokios įmonės kriterijų ir šiuo
pagrindu bankroto byla negali būti keliama (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.).
Pirmosios
instancijos teismas atsisakė kelti bankroto bylą ir ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 2
punkto pagrindu. Jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditorium
(-iais), ji turi apie tai pranešti ne teismui, kaip kad buvo padaryta, o viešai
paskelbti ar kitokiu būdu pranešti kreditoriui (-iams). Tokiu atveju pareiga
inicijuoti bankroto bylą tenka įmonės vadovui (ĮBĮ 4 str. 4 d.).
Ieškovas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atskiruoju skundu (b. l.
66-67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d.
nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - iškelti įmonei bankroto bylą.
Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad antstolio raštai yra pakankamas įrodymas,
jog atsakovas neturi realių galimybių išieškoti skolų iš debitorių. Be to, ta
aplinkybė, kad įmonėje dirba vos 1 darbuotojas, įmonė nevykdo ūkinės komercinės
veiklos, įrodo, jog įmonė merdi. Jei įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini,
tokia įmonė turi būti likviduota kaip teisės subjektas.
Ieškovas
2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (14.2)-46-21162 (b. l. 15) pranešė atsakovui, kad
jis skolingas valstybės biudžetui 997 641,35 Lt (b. l. 5-7, 10), ir įspėjo, kad
iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. nesumokėjus mokestinės nepriemokos, ieškovas
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visos mokestinės nepriemokos
sumos atsakovas nesumokėjo, sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką neginčijo.
Šie atsakovo veiksmai vertintini kaip pranešimas, jog jis negali atsiskaityti
su kreditoriais arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Atsakovo atsiliepimo
į ieškinį turinys tik patvirtina jo poziciją - ketinimų vykdyti prievoles
nebuvimą. ĮBĮ nenustatyta, kad pranešimas turi būti rašytinės formos.
Trečiasis
asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 71-72) skundą palaiko
ir prašo jį tenkinti.
Atskirasis
skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir
atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg
formaliai vertino įrodymus, taip pat netinkamai aiškino ĮBĮ nuostatas, todėl
padarė nepagrįstą išvadą, jog bankroto bylos iškėlimo pagrindų nėra. Skundžiama
nutartis naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Kadangi
apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta iškelti
bankroto bylą, pats negali jos iškelti (ĮBĮ 10 str. 8 d.), klausimas dėl bankroto
bylos įmonei iškėlimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš
naujo.
Bankroto
bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis,
kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių
bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir
tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu
susijusias procedūras) reglamentuoja specialus įstatymas - Įmonių bankroto
įstatymas (lot. lex speciali derogat generali). Bankroto procese
siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik apginti kreditorių teises, kuo
greičiau patenkinant pagrįstus jų reikalavimus, patvirtintus bankroto byloje
(nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės
mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau
arba iš naujo (atkuriamasis, reabilitacinis tikslas). Greitas ūkio subjekto
pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams,
savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir
koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas
atsirasti teisiniam netikrumui. Todėl bankroto procedūros turėtų būti
pradedamos įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų
kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo
kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese prioritetas turi būti taikomas
reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet,
kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo,
negalėjimo ar ketinimų vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams nebuvimo (ĮBĮ 9
str. 5 d.).
Bankroto
byla keliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja
išmokėti darbuotojui (-jams) atlyginimą (-us); 2) įmonė viešai paskelbė ar
kitaip pranešė kreditoriui (-iams), kad negali atsiskaityti ar neketina vykdyti
savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas atsisakė kelti
bankroto bylą abiem pagrindais.
Iš
atsakovo 2010 m. rugpjūčio 20 d. balanso (b. l. 60) matyti, kad jis turi turto
už 5 317 731 Lt; atsakovo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarytas kreditorių sąrašas
(b. l. 56) įrodo, kad atsakovo turi pradelstų skolų už 73 973,48 Lt. Į
kreditorių sąrašą įtraukta skola socialinio draudimo biudžetui, bet neįtraukta
skola valstybės biudžetui, kuri 2010 m. birželio 2 d. siekė 798 448,22 Lt. Skolą
valstybės biudžetui sudėjus su kitomis atsakovo nurodytomis skolomis kreditoriams,
skolų suma vis vien 6,5 k. mažesnė už įmonės turtą. Įmonės nemokumas – tokia
būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto
apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai
ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 2 d.).
Taigi formaliai atsakovas neatitinka nemokios įmonės kriterijų.
Pirmosios
instancijos teismas, pripažinęs, kad beveik visą įmonės turtą sudaro
debitoriniai reikalavimai, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas de facto
yra mokus. 2009 m. atsakovas patyrė 81 415 Lt, iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. -
dar 78 193 Lt dydžio nuostolių (b. l. 59, 61). Įmonėje dirba vos 1 darbuotojas
(b. l. 49), įmonė jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, disponuoja tik 9 Lt
(b. l. 60). Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į ieškinyje
nurodytą aplinkybę, kad 3,5 mln. Lt skolą (iš 5,25 mln. Lt debitorių skolų)
sudaro atsakovo vadovo M. V. motinai
H. B. G. suteikta paskolos dalis, kurios grąžinimo terminas
baigiasi po 2 m. - 2012 m. gruodžio 30 d. (b. l. 1, 57). Kol prievolės įvykdymo
terminas nesuėjo, reikalauti grąžinti visą paskolą atsakovas neturi teisės. Antstolis
R. V. , kuris vykdė
išieškojimą iš atsakovo ieškovo naudai, 2009 m. kovo 27 d. ir 2009 m. liepos 7
d. raštuose (b. l. 11, 14) nurodė, jog areštuoti atsakovo piniginių lėšų,
esančių pas atsakovo debitorių UAB „Astonbocas“, nepavyko (CPK 145 str. 1 d. 3
p., 645 str. 1 d., 675 str.), nes pastarasis jų neturi. Duomenų apie kitą
stambiausią atsakovo kreditorių UAB „SVM Metal“ ir jo prievolių įvykdymo
terminus byloje nėra. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas,
rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus,
nes to reikalauja viešasis interesas. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos
atsakovui iškėlimo teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais
dokumentais, tiek teismo iniciatyva gautais duomenimis (ĮBĮ 9 str. 2 d.) bei
atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pokyčius per laikotarpį nuo pareiškimo
gavimo iki posėdžio, kuriame sprendžiama bankroto bylos iškėlimo klausimas.
Viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio
rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti atsakovo finansinę būklę, o to
teismas nepadarė. Net jei skolininkų UAB „Astonbocas“ ir UAB „SVM Metal“
atitinkamai 839 444,94 Lt ir 799 325 Lt dydžio prievolių įvykdymo terminai yra pasibaigę,
atsakovo atsisakymas kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo nesudaro pagrindo pripažinti,
kad atsakovas skolų neatgauna dėl neveikimo. Kaip žinia, ieškiniai dėl
piniginių sumų priteisimo apmokestinami žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1
p.), o skolų priteisimas nereiškia, jog skola bus išieškota. Piniginių sumų
priteisimas reiškia patvirtinimą, kad atsakovas turi reikalavimo teisę į debitorių.
Tačiau debitorius gali ir neneigti skolos fakto, bet neatsiskaityti, nes neturi
pakankamai likvidaus turto ar lėšų. Taigi byloje lieka neaišku, ar atsakovo
stambiausių debitorių prievolės pasibaigusios ir kokios yra jų finansinės
galimybės atsiskaityti su atsakovu.
Pirmosios
instancijos teismas atsisakė kelti atsakovui bankroto bylą ir kitu pagrindu –
pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 2 punktą, argumentuodamas tuo, kad atsakovas
pranešė negalįs (neketinąs) vykdyti prievolių netinkamam subjektui (teismui
vietoj kreditoriaus, pvz., ieškovo) ir netinkamas subjektas (kreditorius, o ne
įmonės vadovas) pareiškė ieškinį. ĮBĮ 4 straipsnis numato, kad ĮBĮ 5
straipsnyje išvardyti asmenys (kreditorius, savininkas, įmonės vadovas ar
likvidatorius) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo,
jeigu įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad
negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Vadinasi, bet kuris ĮBĮ 5
straipsnyje nurodytas subjektas turi teisę inicijuoti bankroto bylą, jeigu
atsakovas viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad
negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Kaip teisingai pastebėjo
apeliantas, ĮBĮ nenustato pranešimo formos (raštu, žodžiu); be to, negalėjimą
ar ketinimų vykdyti įsipareigojimus nebuvimą įrodo atsakovo konkliudentiniai
veiksmai – mokestinės nepriemokos nepadengimas ilgą laiką (daugiau nei 3 metus)
nei gera valia, nei po raginimo, nei priverstinai.
Susiklosčius
nurodytai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas ne iki galo atskleidė bylos esmę, ydingai išaiškino ĮBĮ 4 ir 5
straipsnius, todėl skundžiama nutartis naikinama kaip nepagrįsta, o klausimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo
perduodamas pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo. Iš naujo
nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos
teismas inter alia turi surinkti (išreikalauti) trūkstamus rašytinius
įrodymus, susijusius su atsakovo stambiausių kreditorių finansinėmis galimybėmis
ir prievolėmis.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
338 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl
bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Litmec“ iškėlimo perduoti spręsti
pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Audronė Jarackaitė
Vytas
Milius