Baudžiamoji byla  Nr. 1A-285/2012

Proceso Nr. 1-41-1-00230-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.3.2.1; 1.2.3.2.9; 1.1.7.4; 1.1.8.1.

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vaininės,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, 

gynėjams advokatams Kristinai Sandaraitei – Butvilienei, Aldevinui Švedui,

nuteistajam S. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. S. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. S. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 8 metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir S. S. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. L. nuteistas:

• pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;
• pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir E. L. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų S. S. ir E. L. apeliacinius skundus,

n u s t a t ė:

S. S. ir E. L. nuteisti už tai, kad 2009 m. vasario mėn. 26 d. vakare, apie 20 val., veikdami kartu, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą – nukentėjusiojo V.G. (V. G.) pinigus – pro neužrakintas negyvenamo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), priklausančio (duomenys neskelbtini), laukujas duris, įsibrovę į namo vidų, kur užlipę laiptais į antrą aukštą, kambaryje, pareikalavo benamio nukentėjusiojo V. G. atiduoti pinigus, o nukentėjusiajam atidavus apie 10 litų monetomis, panaudojo fizinį smurtą V. G. atžvilgiu, t. y. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius į galvos sritį, iš kurių ne mažiau kaip 4 smūgius kojomis, ne mažiau kaip 4 smūgius lenta ir ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu; ne mažiau kaip 4 smūgius kojomis į krūtinės sritį bei kitas kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais V. G. padarydami odos nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis kaktoje, odos nubrozdinimais dešiniame skruoste, muštines žaizdas lūpose, kairės ausies kaušelyje su kraujosruva smilkinio srityje, kraujosruvą kairiame žaste, odos nubrozdinimus su kraujosruvomis abiejų kelių priekiniuose paviršiuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kraujosruvą dešinio smilkinio srityje su smilkinkaulio žvyno, nusileidžiančiu į kaukolės pamatą lūžiu, krūtinkaulio ir daugybinius abipusių šonkaulių lūžius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, o nuo kaukolės pamato lūžio, lydymo kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinkaulio bei daugybinių abipusių šonkaulių lūžių visumos, nukentėjusysis V. G., gim. (duomenys neskelbtini), įvykio vietoje mirė, tokiu būdu bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį V. G. ir jį apiplėšė, pagrobdami V. G. apie 10 litų monetomis.

Nuteistasis S. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendį jo nuteisimo dalyje ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Mano, jog teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo įstatymu, o nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Kis teigia, jog prieš V. G. jokių smurtinių veiksmų neatliko ir jokių pinigų neėmė. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai paaiškino visas aplinkybes, kur ir kaip buvo sumuštas V. G. bei dėl kokių priežasčių, teigia, jog smurtą prieš V. G. naudojo tik E. L., jis mušė nukentėjusįjį rankomis ir spardė į galvą, šonkaulius, pagaliu sudavė į galvą. Jis (S. S.) V. G. jokių smūgių nei rankomis, nei kojomis nesudavė, išskyrus tai, kad vieną kartą pakėlė jį nuo grindų, pripažįsta išdaužęs langą keldamas nugriuvusį E. L. Dėl E. L. veiksmų buvo išsigandęs, todėl jo nesustabdė. Savo elgesį vertina blogai, nes neiškvietė pagalbos.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nuteistojo E. L. parodymais. E. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jis apkalba apeliantą, siekdamas sušvelninti savo padėtį. E. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai apie jo paties smurtinius veiksmus prieš V.G. yra prieštaringi. Jo aiškinimas, kad visus smūgius sudavė S. S., neatitinka ekspertizės akto Nr. E KM 53/11 (01) 4 ir 7 punktuose išdėstytų išvadų. E. L. teiginys, kad jis išdaužė langą ir neva buvo nuošalyje, kai nukentėjusįjį mušė S. S., prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir specialisto išvadai, kurioje nurodyta, jog nuoplovose nuo lango rastas vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. S. genotipu.

Apeliantas abejoja ir liudytojo I. B. parodymų objektyvumu. Šis liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė apie žmogaus sumušimą, o teisme apie muštynes su draugais, nors pas jį jokio pokalbio apie jokias muštynes nebuvo, tai patvirtino ir E. L.. Apeliantas pastebi, kad šio liudytojo parodymai gali būti subjektyvūs dar ir dėl to, kad pas jį po paleidimo iš sulaikymo gyveno E. L., todėl jie gali būti susitaręs jį (S. S.) apkalbėti. Be to, liudytojas teisme buvo apklaustas praėjus beveik 2 metams po įvykio.

Apelianto manymu, jo kaltę dėl nužudymo paneigia byloje atlikto jo ir E. L. psichofiziologinio tyrimo rezultatai ir teisme apklaustų specialistų, atlikusių šį tyrimą, parodymai. Specialistas V. S. parodė, jog minėto tyrimo patikimumas 98-99 %, nusikaltime pagrindinis indėlis E. L., tai parodo jo reakcijos tyrimo metu. Apelianto manymu, šis tyrimas parodė, kad jis neiškreipė įvykio aplinkybių bei teisingai jas nurodė. Tačiau teismas, darydamas išvadas, rėmėsi ne šio tyrimo rezultatais ir specialisto išvadomis, o E. L. parodymais, kurie prieštarauja atlikto psichofiziologinio tyrimo duomenims. Apelianto manymu, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, teismas turėjo vadovautis ne E. L. parodymais, o atlikto tyrimo rezultatais, kurie patvirtino faktą, kad jis (S. S.) nėra prisidėjęs prie V. G. nužudymo.

Jo kaltė dėl plėšimo grindžiama išimtinai E. L. parodymais, nes jokių kitų įrodymų, kad nukentėjusysis turėjo pinigų nėra. Apelianto manymu, E. L. šias aplinkybes išsigalvojo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, siekdamas sušvelninti savo padėtį. Įvykio vietoje jokių monetų rasta nebuvo, nors E. L. teigė, kad jos buvo išbirusios, o patalpoje buvo tamsu. Apelianto manymu, monetoms išbirus ant žemės tamsiame kambaryje, kuriame buvo pilna šiukšlių, mažai tikėtina, kad visos jos būtų buvusios surinktos. Be to, E. L. parodymai dėl nukentėjusiojo turėtų pinigų nėra tikslūs, nes jis nenurodė kokia suma ir kokiomis monetomis buvo paimta. Apelianto manymu, esant netiksliems E. L. parodymams ir nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, teismas neteisingai nužudymą kvalifikavo kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Neteisingai, apelianto manymu, jo nusikalstama veika kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kaip įsibrovimas į patalpą. Byloje nustatyta, kad namas, kuriame buvo V. G., buvo negyvenamas ir jis priklausė (duomenys neskelbtini). V. G. šios patalpos nepriklausė ir jis į jas pateko be savininko žinios, todėl jokio įsibrovimo į patalpas nebuvo.

Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte nurodytais reikalavimais, nesilaikė bendrosios teisės principo in dubio pro reo reiškiančiu, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Teismas nuosprendyje neanalizavo byloje surinktų įrodymų, o tik pažodžiui juos perrašė iš kaltinamojo akto. Teismas nuosprendyje rėmėsi parodymais liudytojų S. T. ir V. K., kurie nebuvo apklausti teismo posėdyje, nors toks prašymas buvo pareikštas (2011-10-03), tačiau teismas jį atmetė. Apeliantas mano, kad asmuo, radęs nukentėjusįjį V. G. jam priklausančiame name, turėjo būti apklaustas teisme, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, kuriomis jis buvo rastas.

Nuteistasis E. L. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę tiek, kiek leidžia baudžiamasis įstatymas.

Nuteistasis nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, tačiau yra nekaltas dėl V. G. nužudymo. Prašo peržiūrėti jo bylą objektyviai, atsižvelgti į jo jauną amžių ir gailėjimąsi bei nesuvokimą savo netinkamo poelgio. 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą.

Apelianto nuteistojo E. L. gynėja prašė tenkinti nuteistojo E. L. apeliacinį skundą.

Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų S. S. ir E. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, jog jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nesilaikė bendrosios teisės principo in dubio pro reo ir nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte nurodytų reikalavimų. Todėl apeliantas prašo skundžiamą teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį panaikinti ir jį išteisinti.

Toks apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus išaiškinimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apelianto teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vertinant įrodymus ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skundo teiginiai, kuriais jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl S. S. kaltės padarius šiuos nusikaltimus.

Nors apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir teigia, jog jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį V. G. nenaudojo ir jokių pinigų neėmė, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios pagrįstos byloje surinktų, pirmosios instancijos teisme ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visetu.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė, jog nuteistieji S. S. ir E. L. veikdami kartu, bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. G. ir jį apiplėšė, pagrobdami apie 10 Lt monetomis. Byloje nustatyta, kad nusikaltimų padarymo metu buvo tik nuteistieji S. S. ir E. L. bei nukentėjusysis V. G., kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, todėl tiesioginių įvykio liudytojų byloje nėra. Abu nuteistieji pripažįsta buvę įvykio vietoje ir matę smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, tačiau abu jie įvykio aplinkybes aiškina sau naudinga linkme. Apeliantas nuteistasis S. S. neigia naudojęs bet kokį fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį bei paėmęs pastarojo pinigus ir teigia, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik E. L., o aplinkybė, kad nukentėjusysis turėjo pinigų, nepagrįsta objektyviais įrodymais. Nuteistasis E. L. teigia, jog pirmas smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo S. S. ir pastarasis prieš nukentėjusįjį naudojo intensyvų fizinį smurtą, S. S. pareikalavo benamio atiduoti pinigus, kuriems pažirus ant žemės, jie kartu susirinko.

Apeliantas, nesutikdamas su tokiais nuteistojo E. L. parodymais, teigia, jog pastarojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, E. L. jį apkalba, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, nuteistasis E. L. neteigia, jog visus smūgius nukentėjusiajam sudavė S. S.. E. L. pripažįsta ir pats sudavęs nukentėjusiajam kelis smūgius bei kartu su S. S. susirinkęs iš nukentėjusiojo atimtus pinigus.

Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo E. L. parodymais, nes jie yra iš esmės vienodi ir nuoseklūs, neprieštarauja kitiems bylos duomenims. Nuteistasis E. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai ir nuosekliai teigė, jog prie parduotuvės ,,Iki“ pamatę benamį, jį pasekė iki negyvenamo namo. Įėję į šį namą, antrame aukšte rado prieš tai sektą benamį. S. S. pradėjo benamio klausinėti kaip jis čia gyvena, kaip išsilaiko. Benamis jam atsakė, kad ,,iš konteinerių“. Tada jie išgirdo, kad pas benamį skamba monetos (pinigai), S. S. pasakė benamiui, kad šis atiduotų pinigus. Benamis tylėdamas pradėjo krapštyti pinigus, juos duodant šie pažiro ant žemės, jie susirinko pinigus, buvo apie 10 Lt monetomis. Atėmus pinigus benamis pasakė ,,ar nuo to jums geriau“. S. S. dėl šių žodžių labai supyko ir pradėjo benamį mušti, sudavė rankomis į veidą. Benamiui kartojant ,,ar nuo to jums bus geriau“ S. S. dar labiau supyko ir pradėjo jį visaip mušti, tada ir jis (E. L.) pradėjo mušti benamį, sudavė jam smūgius rankomis. S. S. pastatė benamį ant kojų prie kamino ir jis (E. L.) sudavė porą kartų benamiui į pilvą, o S. S. spardė ir mušė rankomis benamiui į galvos sritį, kitas kūno vietas. Pamatęs, kad benamis silpnas, jis (E. L.) pasiūlė S. S. eiti lauk, tačiau S. S. toliau mušė benamį. Benamiui parkitus ant šono, S. S. susirado name pagalį ir trenkė juo gulinčiam benamiui per galvą, po ko benamis pradėjo garguliuoti, tada jie išėjo. Išeinant jis (E. L.) spyrė į duris pirmame aukšte bei mušant benamį išdaužė kambaryje alkūne langą (2 t., 140-141 b. l.). Šiuos savo parodymus nuteistasis E. L. patvirtino parodymų patikrinimo metu (2 t., 153-156 b. l.). Iš esmės analogiškus, tik išsamesnius ir detalesnius, parodymus nuteistasis E. L. davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (2 t., 144-146 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistasis E. L. patvirtino pirmosios instancijos teisme (3 t., 104-106 b. l.). Apeliantas, teigdamas, kad nuteistojo E. L. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, nurodo iš esmės vieną nuteistojo E. L. parodymuose esantį prieštaravimą, o būtent: kad E. L., duodamas parodymus tyrėjui, nurodė, jog jis nukentėjusiajam iš pradžių sudavė smūgius rankomis ir po to, kai nukentėjusysis buvo pastatytas prie kamino, du smūgius į pilvą (2 t., 140-141 b. l.), o duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui - teigė, jog benamiui kumščiu sudavė į pilvo sritį gal kokius du kartus iki to momento, kol S. S. jį pastatė prie kamino (2 t., 144-146 b. l.). Iš tiesų toks neatitikimas nuteistojo E. L. parodymuose yra užfiksuotas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo E. L. parodymai apie jo panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį apimtį buvo tikslinami teisme. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis E. L. parodė, jog jis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam iki šis buvo pastatytas prie kamino, o nukentėjusįjį pastačius prie kamino – sudavė du smūgius į pilvą (3 t. 104-105 b. l.). Taigi teisme patikslinus minėtą aplinkybę, nuteistojo E. L. parodymuose buvęs prieštaravimas buvo pašalintas. Kitų, esminių prieštaravimų nuteistojo E. L. parodymuose nenustatyta, jų skunde nenurodo ir apeliantas. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi teisme ištirtais nuteistojo E. L. parodymais, kurie buvo įvertinti kitų byloje esančių duomenų kontketse ir jiems neprieštaravo.

Priešingai nei teigia apeliantas, nuteistojo E. L. parodymai apie nukentėjusiojo žalojimo aplinkybes neprieštarauja ekspertizės akto Nr. EKM 53/11 (01) išvadoms, tai patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas J. R. Ekspertizės išvadose konstatuota, jog V. G. mirties priežastimi buvo galvos ir krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kaukolės pamato bei daugybiniais krūtinės ląstos kaulų lūžiais, bei nurodytas toks tikėtinas šių sužalojimų padarymo mechanizmas: V. G. galvos srities sužalojimai galėjo būti padaryti iki 9 smūgių, tarp jų: 4 smūgiais kojomis, iki 4 smūgių lenta, vienu smūgiu kumščiu. Krūtinės srities sužalojimai, gana masyvi kraujosruva kairiame žaste yra paaiškinami 4 smūgiais koja. Konstatuota, kad visi V. G. kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu ir tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu V. G. buvo vertikalioje bei gulimoje kūno padėtyje. V. G. mirtį lėmė smūgių visuma: lenta į dešinio smilkinio sritį, padarant kaukolės pamato lūžį, lydymą kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kojomis į krūtinės ląstą, padarant krūtinkaulio bei daugybinius abipusius šonkaulių lūžius (1 t., 114–129 b. l.). Šią išvadą teisiamojo posėdžio metu patvirtinęs ekspertas J. R. parodė, jog nuteistųjų nurodyta nukentėjusiojo padėtis sužalojimų padarymo metu atitinka nustatytus nukentėjusiajam sužalojimus. Ekspertas taip pat dar kartą patvirino, kad nukentėjusysis mirė dėl krūtinės ląstos ir galvos sužalojimo, ir kad šie sužalojimai padaryti ne vienu smūgiu, tačiau atskirti konkretaus smūgio negalima. Nustatyti du sunkūs sužalojimai ir tiek nuo vieno, tiek nuo kito galėjo įvykti mirtis, todėl buvo konstatuota, kad mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos (3 t., 108 b. l.).

Apeliantas be pagrindo abejoja ir liudytojo I. B. parodymais. Šis liudytojas teisme parodė, jog nuteistieji 2009-2010 m. remontavo jo virtuvę. Vieną vakarą jis matė kruviną S. S. batą, buvo kruvinas ,,kedų“ priekis. S. S. sakė, kas susimušė su draugais. S. S. su E. L. tarpusavyje kalbėjo apie muštynes, kad kažką sumušė, tačiau detaliau neaiškino. Liudytojas parodė supratęs, kad muštynėse dalyvavo abu nuteistieji  (3 t., 82-83 b. l.). Analogiškus parodymus liudytojas I. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 79 b. l.). Aplinkybė, kad liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nuteistieji tarpusavyje kalbėjo apie kažkokio žmogaus sumušimą, o teisme – apie muštynes su draugais, esmės nekeičia, nes abiem atvejais liudytojas I. B. vienodai ir nuosekliai parodė, jog jis girdėjo nuteistųjų pokalbį apie muštynes, kurių nuteistieji nekonkretizavo ir nedetalizavo. Atmestinas kaip deklaratyvus apelianto teiginys, kad liudytojas I. B. gali būti susitaręs su E. L. jį apkalbėti. Iš liudytojo I. B. parodymų turinio matyti, jog jis nei vieno iš nuteistųjų nei kaltina, nei teisina, priešingai, jis parodė supratęs, kad muštynėse, apie kurias kalbėjo nuteistieji, dalyvavo jie abu. Tai, kad nuteistasis E. L., kaip ir apeliantas, neigia pas I. B. kalbėję apie muštynes, neduoda pagrindo abejoti liudytojo I. B. parodymų objektyvumu. Byloje nėra duomenų, kad liudytojas turėtų pagrindą apkalbėti nuteistuosius, be to, jo parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jo biologiniai pėdsakai buvo rasti ant išdaužto lango, o tai reiškia, kad jis, o ne E. L., išdaužė langą, nepaneigia apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Ši aplinkybė patvirtina byloje nustatyta faktą, kad apeliantas buvo įvykio vietoje nusikaltimo padarymo metu.

Apeliantas savo skunde ypač akcentuoja 2011-01-19 specialisto išvadas, gautas atlikus psichofiziologinius tyrimus, panaudojant poligrafą, ir teisme duotų specialistų parodymus, suteikdamas šiems duomenims išskirtinę įrodomąją reikšmę.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali vertinti tik tuos bylos duomenis, kurie yra įforminti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu, todėl tyrimo atlikto poligrafu rezultatai BPK 20 straipsnio prasme nelaikomi įrodymais ir jais negalima grįsti nuosprendį. Vertinant šio tyrimo rezultatus kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis S. S. nedalyvavo V. G. nužudyme. Priešingai, teisme apklaustas ekspertas V. S. patvirtino, kad remiantis tyrimo rezultatais, abu nuteistieji dalyvavo nusikaltime (3 t., 108-109 b. l.). Eksperto parodymai, kad didesnis indėlis žalojant nukentėjusįjį buvo nuteistojo E. L., nepaneigia nuteistojo S. S. dalyavavimo šio nusikaltimo padaryme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte teismams išaiškinta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir yra susiklosčiusi. Nustatyta, kad nuteistieji S. S. ir E. L. veikė bendrai, abu naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos, todėl abu jie turi atsakyti už V. G. nužudymą.

Apeliantas mano, kad teismas neteisingai nužudymą kvalifikavo kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Tokį savo teiginį apeliantas grindžia tuo, kad be nuteistojo E. L. parodymų, kad nukentėjusysis turėjo pinigų, kitų įrodymų, nėra. Įvykio vietoje nerasta monetų, nors E. L. teigimu, jos buvo išbirusios. Apelianto manymu, monetoms išbirus ant žemės tamsiame kambaryje, kuriame buvo pilna šiukšlių, mažai tikėtina, kad visos jos būtų buvusios surinktos. Be to, E. L. parodymai dėl nukentėjusiojo turėtų pinigų netikslūs, nes jis nenurodė kokia suma ir kokiomis monetomis buvo paimta. Mano, kad E. L. šią aplinkybę išsigalvojo, siekdamas sušvelninti savo padėtį.

Visi šie apelianto skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nuteistieji įvykdė nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 20 punktas).

Aptariamoje byloje aplinkybę, kad kaltininkai turėjo savanaudiškas paskatas ir jas realizavo, patvirtina nuteistojo E. L. parodymai. E. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai ir nuosekliai teigė, jog išgirdus pas benamį skambančias monetas (pinigus), buvo pareikalauta jas atiduoti, o šioms pažirus ant žemės, jas abu susirinko. Šie nuteistojo E. L. parodymai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Abu nuteistieji parodė, jog nukentėjusiojo klausė iš ko šis išsilaiko, o tai rodo, jog nuteistieji domėjosi nukentėjusiojo pragyvenimo šaltiniu. Aplinkybė, kad įvykio vietoje nebuvo rasta monetų, taip pat patvirtina nuteistojo E. L. parodymus, kad jie visas išbirusias monetas susirinko (3 t., 106 b. l.). Apelianto teiginys, kad mažai tikėtina, kad visos monetos išbirusios ant žemės tamsiame kambaryje, kuriame buvo šiukšlių, buvo surinktos, yra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Neatitinka tikrovės apelianto teiginys, kad nuteistojo E. L. parodymai dėl nukentėjusiojo turėtų pinigų nėra tikslūs, nes neva nenurodyta kokia suma ir kokiomis monetomis buvo paimta. Iš nuteistojo E. L. parodymų turinio matyti, jog jis, priešingai nei teigia apeliantas, parodė, jog iš nukentėjusiojo buvo paimta 10 litų suma monetomis, po litą, po du (3 t., 106 b. l.). Atmestinas kaip nelogiškas apelianto teiginys, kad nuteistasis E. L. aplinkybes apie pinigų paėmimą išsigalvojo, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, nes, ši aplinkybė, priešingai nei teigia apeliantas, pasunkina nuteistojo teisinę padėtį.

Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistieji kėsinimosi į nukentėjusiojo gyvybę metu turėjo savanaudiškas paskatas, todėl tokia jų nuskalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46, 20 punkte išaiškinta, kad nužudymas, padarytas plėšimo ar turto prievartavimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnio dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nustačius kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą.

Nuteistasis S. S., nesutikdamas su tokia jo veikos kvalifikacija, teigia, kad byloje nustatyta, kad namas, kuriame buvo apsigyvenęs V. G., buvo negyvenamas ir pastarajam nepriklausė ir nukentėjusysis į jas pateko be savininko žinios, todėl apelianto manymu, jo nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kaip įsibrovimas į patalpą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmęsį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punkte pateiktą išaiškinimą, kad įsibrovimas - tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz. kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Patalpa suprantama kaip uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad namas, kuriame buvo apsigyvenęs nukentėjusysis, buvo nenaudojamas, jis neprarado patalpos požymių. Jis turėjo stogą, sienas, duris, t. y. visus patalpos požymius. Tai, kad šis namas nuosavybės teise nepriklausė nukentėjusiajam, nepaneigia nuteistųjų kaltės, kad jie įvykdė plėšimą įsibrovę į patalpą. Namas, į kurį įsibrovė nuteistieji, jiems (nuteistiesiems) nepriklausė ir jie neturėjo savininko leidimo pateikti į šį namą, todėl nuteistųjų patekimas į patalpą be savininko leidimo vertinamas kaip įsibrovimas. Todėl apelianto nuteistojo S.S., taip pat ir nuteistojo E. L., nuskalstama veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų S. T. ir V. K., kurie nebuvo apklausti teisme, parodymais. Be to, apeliantas mano, kad teisme turėjo būti apklaustas asmuo, radęs nukentėjusįjį V. G. jam priklausančiame name.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad liudytojai S. T. ir V. K. įvykio vietoje nebuvo ir įvykio aplinkybių nematė, nutarė šių liudytojų į teisiamąjį posėdį nekvieti (3 t., 110 b. l.). Teismas paskelbė šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau jais, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo ir nuteistųjų kaltės negrindė.

Nors apeliantas skunde nurodo, jog teisme turėjo būti apklaustas asmuo, radęs nukentėjusįjį V. G. jam priklausančiame name, tačiau tokio prašymo apeliacinės instancijos teisme nereiškė ir prašė vertinti byloje surinktus duomenis.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus ir vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi tinkamai juos įvertino. Teisėjų kolegijai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl nuteistojo S. S. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus abejonių nekelia. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes S. S. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį ir už šių nusikaltimų padarymą jam paskirtos tinkamos bausmės. Teismas, skirdamas nuteistajam S. S. bausmes, vadovavosi BK 41, 54, 61, 91 straipsnių nuostatomis, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus ir paskyrė S. S. tinkamas bausmes bei teisingai jas subendrino pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 1 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles.

              Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo E. L. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis E. L. savo apeliaciniame skunde teigia, jog jis nekaltas dėl V. G. nužudymo, tačiau jokių teismo išvadas apie jo kaltę paneigiančių argumentų nepateikia. Todėl toks apelianto skundo teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir padarė pagrįstas išvadas tiek dėl nuteistojo S. S., tiek dėl apelianto nuteistojo E. L. kaltės tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudžius nukentėjusįjį V. G. ir jį apiplėšus. Nuteistojo E. L. kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo grindžiama iš dalies jo paties, nuteistojo S. S., liudytojo I. B. parodymais, parodymų patikrinimo protokolais, ekspertizių išvadomis, ekspertų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo E. L. kaltė grindžiama iš esmės tais pačiais įrodymais, kaip ir nuteistojo S. S., o jie šioje nutartyje jau yra aptarti atsakant į apelianto nuteistojo S. S. apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija tų pačių įrodymų dar kartą neaptaria ir neanalizuoja. Be to, šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas E. L., skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokių konkrečių įrodymų skunde ir neginčija, tik deklaratyviai teigia, jog jis nekaltas dėl nužudymo.

Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, prašo atsižvegti į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir gailisi nusikaltęs, yra jauno amžiaus, nesuvokė savo netinkamo poelgio, ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Toks apelianto prašymas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. L. bausmes už jo įvykdytus nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, BK 41, 54, 61, 91 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam E. L. nustatė tinkamus bausmių dydžius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija švelninti nuteistajam E. L. paskirtas bausmes pagrindo nenustatė.

Apeliantas įvykdė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, priskiriama labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), o kita, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimų kategorijai, veikta tiesiogine tyčia. Apelianto padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdyti nusikaltimai yra kvalifikuoti: nužudymas kvalifikuotas, esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), o plėšimas padarytas įsibraunant į patalpą (BK 180 straipsnio 2 dalis). Abu nusikaltimai padaryti dėl žemų, savanaudiškų paskatų, siekiant apiplėšti benamį, neįgalų žmogų (1t., 84 b. l.). Nuteistasis E. L. savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl toks jo prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kitų nuteistojo E. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nenustatyta ir nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertino ir apeliantą charakterizuojančią medžiagą, iš jos matyti, kad jis anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą, mamos ir kaimynų charakterizuojamas teigiamai (3 t., 4-6, 9 b. l.).

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o už kvalifikuotą plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis) laisvės atėmimą iki 7 metų. Pagal BK 90 straipsnio 5 dalies nuostatas nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų, o pagal BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas - laisvės atėmimo bausmės minimumą nepilnamečiui sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

Pirmosios instancijos teismas E. L. kaip nepilnamečiui už jo padarytą kvalifikuotą nužudymą paskyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima sankcijos vidurkiui, kuris yra 7 metai (nepilnamečiams), o už kvalifikuotą plėšimą – 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už šio straipsnio sankcijos vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo.

Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis nusikalto būdamas jauno amžiaus ir nesuvokė savo netinkamo poelgio, negali būti pagrindu švelninti jam paskirtas bausmes. Apeliantas, nusikalto būdamas 17 metų, o pagal BK 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmuo atsako už nužudymą (BK 129 straipsnis) ir plėšimą (BK 180 straipsnis) nuo 14 metų amžiaus, tai reiškia, kad įstatymų leidėjo požiūriu 14 metų sulaukęs asmuo geba suvokti šių veikų pavojingumą bei galimų jam taikyti baudžiamojo pobūdžio suvaržymų reikšmę. Be to, aplinkybė, kad apeliantas nusikalto būdamas nepilnametis, turėjo įtakos nustatant jam bausmės dydį (buvo taikytos BK 91 straipsnio nuostatos). Kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtas bausmes, apeliantas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl atsižvelgdama į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam E. L. už jo įvykdytus nusikaltimus paskirtos tinkamo dydžio bausmės ir švelninti jas nėra pagrindo. Teismas teisingai nuteistajam paskirtas bausmes subendrino pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 1 punkte numatytas bausmių bendrinimo taisykles.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo E. L. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistųjų S. S. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė              Elena Vainienė

Teisėjai              Valdimaras Bavėjanas

              Viktoras Kažys