Civilinė byla Nr. e2A-1293-555/2024

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01648-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.14; 2.3.5.2.1; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Agnės Vyliaudaitės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-618-1174/2024 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui E. S. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. S. nepilnamečių vaikų D. S. ir K. S. išlaikymui kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis kiekvienam po 316 Eur nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės; priteisti iš atsakovo E. S. nepilnamečių vaikų D. S. ir K. S. išlaikymo įsiskolinimą – 22 174 Eur (316 Eur x 36 mėn. x 2 – 578 Eur); paskirti ieškovę J. K. uzufrukto teise tvarkyti priteistą išlaikymą ir; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakovu E. S. susilaukė sūnaus D. S. ir dukros K. S.. Atsakovas nuolatinio išlaikymo vaikams neteikia. Vaiko išlaikymui per mėnesį vidutiniškai reikia po 632 Eur. Ieškovė viena nepajėgi vaikų išlaikyti, dirba, tačiau gaunamų lėšų neužtenka, o atsakovas yra darbingas ir privalo prisidėti prie vaikų išlaikymo. Ieškovė gyvena nuomojamame name. Atsakovas turi galimybę prisidėti prie išlaikymo, yra darbingas, yra dirbantis, atsakovas turėtų prisidėti puse sumos, t. y. po 316 Eur kiekvienam vaikui. Atsakovas jau virš 5 metų beveik neteikia išlaikymo vaikams.

3.       Atsakovas E. S. su pateiktu ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko vaikų išlaikymui skirti po 250 Eur, pervedant juos į ieškovės anglišką banko sąskaitą. Skyrybų metu buvo sutarę, jog prie vaikų išlaikymo prisidės grynais pinigais pagal savo galimybes, kad ieškovė galėtų (duomenys neskelbtini) susitvarkyti pašalpą, kaip vieniša mama. Atsakovas nurodo, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), vaikus pasiimdavo savaitgaliais, pramogaudavo žaidimų kambariuose, vandens parkuose, vaikams buvo perkami žaislai, rūbai, kitokie daiktai, vaikus savo lėšomis parskraidina į Lietuvą. Ieškovė pareiškė reikalavimą sužinojusi apie naują šeimą, naujagimį bei vaikų norą persikelti į Lietuvą. Su ieškove išsiskyrė geruoju, todėl atsakovas nerinko vaikams išleistų pinigų čekių, pateikė tuos, kuriuos išsaugojo.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Telšių apylinkės teismas 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams kiekvienam po 316 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. rugpjūčio 7 d.) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d., skaičiuojant po 316 Eur kiekvieną mėnesį, iš viso kiekvienam po 11 087,00 Eur; paskyrė nepilnamečių vaikų išlaikymui mokamų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise jų motiną (ieškovę); iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybės naudai priteisė 669 Eur žyminio mokesčio; nusprendė sprendimą dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

5.       Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Byloje nėra ginčo dėl vaikų poreikių ir išlaikymo dydžio, atsakovas bylos nagrinėjimo metu sutiko vaikų išlaikymui teikti ieškovės prašomą 316 Eur sumą, neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad vaikų išlaikymui šiuo metu neskiria lėšų, jog tik nuvykęs į (duomenys neskelbtini) paliko 441 Eur (380 svarų), tačiau paaiškino, kad papildomai prisideda prie vaikų išlaikymo, sūnui nupirko kompiuterį, leidžia pinigus vaikų pramogoms, patiria išlaidų, norėdamas vaikus parsivežti į Lietuvą. Atsakovas nurodė, kad turi dar vieną nepilnametį vaiką, jog šiuo metu vykdo individualią veiklą, pajamos per mėnesį yra 1 426 Eur, priklausančio registruoto kilnojamojo / nekilnojamojo turto neturi.

6.       Teismas vertino, kad visiems žinomų faktinių aplinkybių, jog kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, išlaidos sveikatai ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šių poreikių tenkinimui turi būti protingo ir realaus dydžio. Ieškovė nurodė, jog vaikų išlaikymui kas mėnesį yra reikalinga kiekvienam vaikui po 632 Eur suma, t. y. reikalinga būsto nuomai – 506 Eur, šiukšlėms – 53 Eur, internetui – 10 Eur, dujoms ir elektrai – 50 Eur, telefonui – 6 Eur, maistui – 200 Eur, pramogoms – 120 Eur, rūbams, avalynei – 80 Eur, t. y. didžioji išlaikymui reikalinga suma yra skirta nuomai, komunaliniams mokesčiams, o mokymosi priemonių vaikams reikia minimaliai, viską gauna mokykloje, jog maistą į mokyklą nešasi iš namų, būrelių šiuo metu nelanko, jog vaikai neturi sveikatos problemų, vaistams pinigų išleidžia minimaliai, higienos priemonės yra įskaičiuotos į maistui nurodytą 200 Eur sumą.

7.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta vaikų išlaikymui reikalinga suma, kuri reikalinga vaikų išlaikymui kiekvieną mėnesį, gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaikų sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan., t. y. vieną mėnesį jos gali būti mažesnės, nei priteista, kitą – didesnės. Periodinio išlaikymo būtina suma nustatoma ir priteisiama ne individualiai kiekvienam konkrečiam mėnesiui, o ilgam laikotarpiui, turint omenyje aplinkybę, kad su vaiko amžiumi jo poreikiai po truputį auga, todėl teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, nustato vidutinę mėnesio sumą. Vaikams gyvenant su mama, jai tenka didesnė išlaikymo našta, ji privalo aprūpinti vaikus maistu, suteikti būstą, pasirūpinti, kad vaikai būtų aprengti pagal sezoną, pavalgę, suteikta reikiama pagalba susirgus, kas, neabejotinai, reikalauja ir laiko sąnaudų bei papildomų išlaidų. Tėvas, negyvenantis kartu su vaikais, teikiantis tik išlaikymą, prie tokių išlaidų neprisideda, o ieškovei tenka didžiausioji rūpinimosi vaikais našta. Ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo kiekvienam vaikui suma – po 316 Eur kas mėnesį vaikui – mažiau nei pusė minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA), dėl to priteisus šią sumą iš atsakovo, galima bus patenkinti ne tik būtiniausius vaikų poreikius. Atsakovas nurodytų ieškovės sumų neginčijo, sutikdamas mokėti ieškovės nurodytą 316 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui.

8.       Dėl išlaikymo įsiskolinimo. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu priteisti išlaikymo įsiskolinimą, teigė, kad, šalims nustojus gyventi, kartu buvo sutarę, jog vaikų išlaikymui skirs po 232 Eur (200 svarų), tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o ieškovė tai neigė, teigdama, kad atsakovas prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, jog nebuvo sutarę išlaikymo dydžio. Teismas  atkreipė dėmesį į tai, kad atsiliepime atsakovas buvo nurodęs, jog buvo sutarę su ieškove, jog vaikų išlaikymą mokės pagal savo galimybes. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju išlaikymo įsiskolinimą nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki ieškinio pateikimo dienos nėra pagrindo skaičiuoti po 232 Eur (200 svarų), nes byloje nėra duomenų, jog vaikų poreikiai iki kreipimosi į teismą būtų buvę mažesni, ar kad vaikų poreikiai būtų padidėję būtent nuo kreipimosi į teismą dienos. Šalių turtinė padėtis laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. iš esmės labai nekito ir buvo tokia pat, kaip ir nustatyta šioje byloje. Dėl to išlaikymo įsiskolinimą skaičiuotinas, kaip ir išlaikymas, po 316 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui.

9.       Atsakovas teigdamas, kad vaikų išlaikymui skirtus pinigus ieškovei mokėjo grynaisiais, pateikė tarp šalių vykusį susirašinėjimą, jog ieškovei vaikų išlaikymui 2022 m. birželio 17 d. paliko 800 Eur, 2020 m. spalio mėn. – 400 Eur ir 500 Eur. Ieškovė nepripažino gavusi iš atsakovo nurodytas sumas, teigdama, kad tai ir buvo tik atsakovo pažadai teikti vaikams išlaikymą. Pažymėtina, kad atsakovo pateiktame susirašinėjime nėra nei vieno ieškovės patvirtinimo, kad ji pinigus gavo, taip pat atsakovas nepateikė pinigų išgryninimo faktą patvirtinančio rašytinio įrodymo. Atsakovas teismui taip pat negalėjo nurodyti konkrečios sumos, kurią jo teigimu yra skyręs nepilnamečių vaikų išlaikymui, teigdamas, jog sutinka įsiskolinimą mokėti už vienerius metus. Atsakovo pateikti mokėjimai už vaikų pramogas (2023 m. rugpjūčio 12-22 d.), lėktuvų bilietus (2023 m. rugpjūčio 11-29 d.), kompiuterį (2023 m. rugpjūčio 26 d.) nebuvo įskaičiuoti į išlaikymo įsiskolinimą mažintinas sumas, nes išlaikymo įsiskolinimas skaičiuojamas iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas vaikų išlaikymui ieškovei yra pervedęs 578 Eur (500 svarų). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neteikė atsikirtimų į tai, jog vaikų poreikiams tenkinti įsiskolinimo laikotarpiu buvo reikalinga mažesnio dydžio išlaikymo suma nepilnamečiams vaikams, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog įsiskolinimo laikotarpiu šalių materialinė padėtis būtų buvusi žymiai geresnė ar blogesnė nei yra dabar, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo patenkintas visiškai.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu atsakovas E. S. prašo Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovo materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kiekvienam po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. rugpjūčio 7 d.) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam nepilnamečiam vaikui už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d., skaičiuojant po 250 Eur kiekvieną mėnesį, iš viso kiekvienam po 3 000,00 Eur; išlaikymo įsiskolinimo 6 000 Eur mokėjimą išdėstyti 12 mėn. laikotarpiui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; skirti nepilnamečių vaikų išlaikymui mokamų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise jų motiną-ieškovę; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, o likusioje dalyje ieškinį atmesti; arba panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, prijungti papildomus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, įrodymų vertinimo taisykles, taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimą. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Dėl to liko neatskleista bylos esmė – teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą, nors nenustatė, kad ieškovė 36 mėn. laikotarpiu už atsakovą vykdė vaikų išlaikymo prievolę.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės gaunamų tikslinių išmokų, skirtų vaikų išlaikymui. Teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, turi būti nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis, kuris mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Tas pats taikytina, kai vaikai gyvena kitoje valstybėje nei bylą nagrinėjantis teismas. Nustatant išlaikymo dydį turi būti atsižvelgta į tai, kokią kompensaciją gavo kreditorius vietoje periodinių išlaikymo mokėjimų (2007 m. Hagos protokolo 14 straipsnis). Teismas netyrė ieškovės gaunamų tikslinių išmokų (kompensacijų) paskirties ir atitinkamai išmokų, skirtų kompensuoti vaikų ar jų gyvenamojo būsto išlaikymo išlaidas. Teismas neįvertino minėtų išmokų ir jomis nesumažino tėvų prievolės išlaikyme dalies.

1.3.       Taigi, kad galėtų reikalauti priteisti už atsakovą teiktą išlaikymą, ieškovė turėjo vaikų išlaikymui panaudoti savo asmenines lėšas. Tikslinės kompensacijos, kurios buvo gautos ir panaudotos vaikų išlaikymui, nėra ieškovės asmeninės lėšos. Tai yra valstybės finansinė parama, skiriama vaikams ir / ar būsto, kuriame vaikai gyvena, išlaikymui. Jei šios paramos pilnai užtenka vaikams išlaikyti (kaip yra šiuo atveju), nė vienas iš tėvų išlaikymo teikti neturi. Ieškovė privalėjo įrodyti savo asmeninių lėšų panaudojimą, nes priteisiant išlaikymo įsiskolinimą ieškovei, nėra ginami vaikų interesai ir teismas neturi (bei logiškai – negali) būti aktyviu. Teismo aktyvumas ir / ar ieškovei palankių prezumpcijų taikymas tokioje byloje galėtų reikšti rungimosi principo pažeidimą, kaip ir atsitiko šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ieškovės pajamų dydžio ir struktūros (šaltinio), vaikams teikiamų tikslinių išmokų dydžio bei jų panaudojimo laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d., dėl ko priėmė faktiniais duomenimis nepagrįstą sprendimą. Teismas nenustatė vaikų interesais patirtų išlaidų ir jų apmokėjimo šaltinio, atsakovo suteikto išlaikymo dydžio ir apimties laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji teikė išlaikymą už abu tėvus, dėl ko neįgijo reikalavimo teisės prašyti išlaikymo įsiskolinimo.

1.4.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei neteko teikti vaikams išlaikymo ginčo laikotarpiu, nes visą vaikų išlaikymui reikalingą piniginių lėšų dydį teikė (duomenys neskelbtini), kurioje teisinis reglamentavimas, liečiantis vaikams skiriamas išmokas ir pinigines kompensacijas savo dydžiu ir privilegijomis ženkliai skiriasi nuo Lietuvoje jas reglamentuojančių teisės aktų. (duomenys neskelbtini) išmokų nepilnamečiam vienam vaikui vidurkis sudaro 813,69 Eur, kas yra gerokai daugiau nei lėšų suma, kurią ieškovė nurodo skirianti vieno vaiko išlaikymui. Iš to seka, kad ieškovei ne tik pakako išmokų vaikų išlaikymui, bet jų dar liko. Būtent dėl šios aplinkybės ieškovė penkerius metus nesikreipė į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo iš atsakovo, nes teismui priteisus išlaikymą iš atsakovo, ji būtų netekusi žymiai didesnių išmokų, kurias gavo iš (duomenys neskelbtini). Ieškovė pareiškė nesąžiningą ieškinį, kuris buvo patenkintas, nevertinant (duomenys neskelbtini) teikiamų tikslinių išmokų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ne kartą kartojo, kad gauna po tūkstantį svarų už kiekvieną vaiką, o vaikams išleidžia apie 632,00 Eur kiekvienam, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir nepaklausė, kaip tokiu atveju susidarė atsakovo įsiskolinimas.

1.5.       Priteisus ieškovei iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą, nors faktiškai išlaikymą visą laiką teikė (duomenys neskelbtini), ieškovė nepagrįstai praturtėjo. Jai neteko vaikams skirti savo asmeninių lėšų, tačiau atsakovas turės sumokėti į ieškovės sąskaitą vaikų išlaikymo įsiskolinimui skirtas lėšas, kas reiškia, kad : 1) pinigines išmokas gaus ne vaikai, o ieškovė; 2) ieškovė nepagrįstai praturtės piniginių lėšų suma, kurios ji nepatyrė vaikams išlaikyti.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovės pajamų įsiskolinimo laikotarpiu ir jos galimybės už atsakovą suteikti vaikams išlaikymą. Pagal ginčijamą sprendimą, ieškovė suteikė vaikams 22 174,00 Eur išlaikymą už atsakovą laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. Tačiau ieškovė pateikė pažymas įrodančias, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. kovo 14 d. ji gavo 84 377,56 GBP (100 213,78 Eur) pašalpų, iš kurių 72 102,83 GBP (85 528,40 Eur) buvo tikslinės kompensacijos už vaikus ir būsto nuomą. Iš atsakovo priteista įsiskolinimo suma nebuvo sumažinta aptariamomis tikslinėmis kompensacijomis, kurios buvo skirtos išimtinai vaikams. Ieškovė taip pat nurodė gaudavusi apie 1 000 svarų pašalpų už vieną vaiką ir kad tos pašalpos yra įskaičiuotos į vaikų poreikių dydį. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 5 d. iki 2024 kovo mėn. ieškovė gavo 33 124,38 GBP (39 341,05 Eur) pajamų iš darbo užmokesčio. Taigi aptariamu laikotarpiu ieškovės pajamos iš darbo užmokesčio sudarė tik 28,19 procentus visų ieškovės pajamų. Likusias ieškovės pajamas sudarė pašalpos ir tikslinės kompensacijos. Visos šios pašalpos (kompensacijos) yra pajamos vaikams. Jeigu teismas būtų įvertinęs 12 274,73 GBP darbo mokesčių kreditą kaip su vaikais / būstu nesusijusią pašalpą, tai tikslinės kompensacijos už vaikus / būstą sudaro 61,33 procentų visų ieškovės pajamų (likę 38,67 procentai – darbo užmokestis ir darbo mokesčių kreditas).

1.7.       Ieškovė nurodė vaikams per mėnesį vidutiniškai išleidžianti po 632 Eur. Tokiu būdu abiem vaikams per 36 mėn. laikotarpį ieškovė turėjo išleisti 45 504,00 Eur (632 x 2 x 36). Tačiau ieškovės vidutinis darbo užmokestis siekia tik 752,83 GBP (894,12 Eur), kas per 36 mėn. sudaro 27 101,88 GBP (32 188,27 Eur). Tokios piniginių lėšų sumos, kokią nurodo išleidusi vaikams, ieškovė neuždirbo, t. y. jos neturėjo. Duomenų apie gautas paskolas ieškovė nepateikė, nes jų taip pat neturėjo. Pirmosios instancijos teismas taipogi neįvertino, kad ieškovės turtinė padėtis per ginčo laikotarpį pagerėjo. Neįvertinęs turtinės padėties gerėjimo, teismas neatskleidė ir turtinės padėties gerėjimo šaltinių, kuriais buvo atsakovo teiktas išlaikymas vaikams ir valstybės mokamos išmokos. Ieškovės pagerėjusią turtinę padėtį įrodo aplinkybės, kad 2023 m. liepos 28 d. ji įsigijo automobilį, o 2023 m. rugpjūčio 11 d. – žemės sklypą.

1.8.       Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar ieškovė turėjo tokią sumą asmeninių piniginių lėšų, kokią nurodo už atsakovą skyrusi vaikų išlaikymui. Negalima paaiškinti aplinkybės, kad motina, kuri išleidžia vaikams daugiau nei uždirba, ne tik neįklimpsta į skolas, bet priešingai – įgyja nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kt. Teismo sprendimo ydingumas pasireiškė tuo, jog ieškovė, gaudama 1 962,27 GBP (2 330,54 Eur) pašalpų už vaikus, vaikams išleido mažiau nei pusę tos sumos – 1 264,00 Eur, tačiau ieškinyje nurodė esą jos skiriamų lėšų dalies neužtenka, todėl ji negali užtikrinti būtinų vaikams vystytis sąlygų. Taigi, 36 mėn. iki kreipimosi į teismą laikotarpiu ieškovė ne tik neteikė vaikams išlaikymo iš savo asmeniniu lėšų (darbo užmokesčio ir / ar darbo mokesčiu kredito), bet priešingai – kas mėnesį ne vaikų poreikiams panaudojo ne mažiau kaip 363,38 Eur (po 181,69 nuo kiekvieno vaiko) vaikams skirtų tikslinių lėšų, neskaičiuojant atsakovo teikto išlaikymo vaikams. Per 36 mėn. laikotarpį susidarė 13 081,68 Eur suma, kuri nebuvo išleista vaikų poreikiams ir kuri galimai susijusi su nuolat gerėjančia ieškovės, kuriuos ji taip pat galės panaudoti savo asmeninių poreikių tenkinimui, nes pinigų suma yra priteista ieškovei, o ne vaikų poreikiams.

1.9.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad nagrinėjant bylas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, neprivalomas išvadą byloje teikiančios institucijos dalyvavimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.178 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas: nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Akivaizdu, kad dalyje dėl išlaikymo priteisimo į ateitį ginčas buvo nagrinėjamas vaikų interesais. Minėta institucija pagal jai deleguotas funkcijas turi teisę padėti teismui surinkti įrodymus ir pateikti išvadą dėl ginčo. Nepaisant to, teismas 2024 m. sausio 3 d. neskundžiama nutartimi pašalino išvadą byloje teikiančią instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrių. Toks teismo procesinis sprendimas prieštarauja CK 3.178 straipsniui, todėl yra vada teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažeidus procesines teisės normas ir eliminavus minėtą instituciją iš bylos, liko neatskleistos faktinės aplinkybės ne tik apie nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, poreikius, patiriamas išlaidas, bet ir apie trečiojo nepilnamečio atsakovo vaiko, gyvenančio su atsakovu, poreikių užtikrinimą.

1.10.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovas prašė apklausti ieškovės ir jo nepilnamečius vaikus, idant įrodytų teikto vaikams išlaikymo dydį ir apimtis. Prašymą grindė aplinkybe, kad vaikai gali patvirtinti, jog vasaros periodu mėnesį ir daugiau laiko vaikai gyvendavo pas tėvą ir buvo jo išlaikomi, vaikams buvo perkami bilietai skrydžiui į Lietuvą ir atgal, kad ginčo laikotarpiu vaikus atsakovas pasiimdavo, kai gyveno (duomenys neskelbtini) kas antrą savaitgalį ir jiems išlaikyti naudojo savo lėšas, taip pat vaikai galėtų patvirtinti apie piniginių lėšų perdavimą jų motinai. Tačiau pirmosios instancijos teismas kelis kartus reikšto atsakovo prašymo neišsprendė ir tuo pažeidė jo teisę ir pareigą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje. Be to, atsakovas nesinaudojo advokato pagalba, o teismas nepasiūlė jam pasinaudoti teisine pagalba, dėl ko byloje nebuvo išlaikyta šalių pusiausvyra teisine prasme.

1.11.       Ieškovė neįrodė, kad teikė vaikams išlaikymą už atsakovą. Byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, nei kokie buvo vaikų poreikiai laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d., nei, kokia jų dalis patenkinta ieškovės, o kokia – (duomenys neskelbtini) sąskaita. Nustatydamas 632,00 Eur / mėn. išlaikymo dydį, teismas iš esmės rėmėsi tik MMA kriterijumi, nors šis kriterijus nėra tinkamas nustatant išlaikymo įsiskolinimo dydį kitam tėvui. Ieškovė tvirtina per 36 mėn. vaikams išleidusi 45 504,00 Eur (36 mėn. x 1 264 Eur), kai jos pateikti apskaitos dokumentai pagrindžia mažiau nei pusę – 20 003,04 (36 mėn. x 467,84 Eur). Ieškovė patvirtino daugiausiai pinigų išleidžianti būsto nuomai, kuri, atėmus kompensaciją, sudaro 144,95 mėn. / 1 vaikui. Per 36 mėn. valstybės nekompensuota vaikų nuomos mokesčio dalis sudarė 10 436,40 Eur. Jokių įrodymu apie faktiškai vaikams suteiktą 45 504,00 Eur dydžio išlaikymą 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu ieškovė nepateikė.

1.12.       Nors šalių vaikai gimė ir nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), teismas neatsižvelgė į šios valstybės teisinę, socialinių išmokų sistemą, joje taikomus išlaikymo dydžius ar jų nustatymo kriterijus. Teismas vadovavosi išimtinai Lietuvos teisine sistema ir netgi Lietuvos MMA. Tačiau (duomenys neskelbtini) itin išplėtota socialinė sistema ir didelę dalį vaikų išlaidų kompensuoja valstybė. Dėl to tėvai moka santykinai mažus išlaikymus. Pagal oficialią skaičiuoklę, kurią skelbia (duomenys neskelbtini) vyriausybė ir kuri naudojama nustatant tėvams išlaikymo dydį šioje valstybėje, 2024 m. birželio 12 d. 1 000 GBP (1 183,00 Eur) / mėn. uždirbantis tėvas dviem vaikams turėtų mokėti 160,00 GPB išlaikymą (bendrai). Išlaikymas vienam vaikui tėra 80,00 GPB (94,71 Eur) / mėn. Lietuvoje toks išlaikymo dydis atrodytų neadekvačiai mažas, bet (duomenys neskelbtini) yra atsižvelgiama į valstybės skiriamą paramą. Tėvai, kurie negauna pajamų, išlaikymo pagal šios valstybės įstatymus iš viso nemoka („nulinis“ išlaikymas), vaikai išlaikomi valstybei mokant socialines išmokas.

1.13.       Dėl 2023 m. MMA taikymo skaičiuojant išlaikymo įsiskolinimą už 2020-2022 m. Net jei laikyti, kad Lietuvos MMA kriterijų teismas galėjo taikyti nustatant išlaikymo įsiskolinimą (su kuo atsakovas nesutinka), išlaikymo įsiskolinimas yra retroaktyvaus pobūdžio. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovės prašoma priteisti įsiskolinimo suma šį kriterijų atitinka ir kad išlaikymo įsiskolinimo dydžio papildomai įrodinėti nereikia. Tačiau ši išvada yra klaidinga. Ieškovės reikalavimas nežymiai viršija MMA dydį po mokesčių 2023 m., o 2024 m. yra ne didesnis už MMA, bet išlaikymo įsiskolinimas skaičiuotas nuo 2020 m. 2020 m. MMA po mokesčių siekė tik 437 / 447 Eur, 2021 m. – 468 Eur, 2022 – 533 / 550 Eur. Net neatskaičius ieškovės gautų tikslinių išmokų ir net laikant, kad atsakovas neteikė išlaikymo jokia apimtimi, be įrodymų teismas galėjo priteisti maksimaliai 9 534,00 Eur už 1 vaiką arba 19 068,00 Eur už abu vaikus. Tačiau teismas privalėjo mažinti net ir nurodytą išlaikymo sumą tikslinėmis vaikams skirtomis išmokomis, kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas. Tam, kad priteisti daugiau, ieškovė turėjo pateikti įrodymus, jog faktiniai vaikų poreikiai viršijo 1 MMA po mokesčių, įvertinus vaikų išmokas. Ieškovė pagrindė vaikų poreikius tik 277,82 Eur / mėn. sumai (kiekvienam). Aptariama suma ne tik neviršijo 1 MMA, bet jo nesiekė nė vienu iš aptariamų laikotarpių.

1.14.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nemotyvuotai remdamasis tik ieškovės paaiškinimais. Priimtas sprendimas motyvuotas iš esmės tik vienu įrodymu – suinteresuotos šalies (ieškovės) žodiniais paaiškinimais. Teismas nevertino arba nemotyvuotai atmetė įrodymus, pagrindžiančius išlaikymo ginčo laikotarpiu teikimą: atsakovo paaiškinimus, susirašinėjimų su ieškove turinį, aplinkybių, kad dalį laiko vaikai gyveno Lietuvoje ir buvo visiškai išlaikomi vieno atsakovo. Be to, teismas nesistengė pašalinti ieškovės paaiškinimų prieštaringumo, pvz. kodėl teigdama, kad atsakovas išlaikymo jokia forma neteikęs, ir jam rašydavo žinutes su sumomis, kurias jis turi atvežti, kodėl 2021 m. balandžio 29 d. (seniau nei prieš 36 mėn.) atsakovui pasiūlius pervesti pinigų į jos sąskaitą, ieškovė pasidžiaugė ją pasikeitusi ir nenurodė sąskaitos numerio, o taip pat pagrasino padarysianti „savo“, jei atsakovas perves pinigų į sąskaitą. Toks ieškovės elgesys neatitinka deklaruojamos versijos. Ieškovė teismo posėdyje neneigė slėpusi banko sąskaitą ar rašiusi tokio pobūdžio žinutes. Ieškovei pripažinus minėtus faktus, darytina išvada, kad ieškovė slėpė lėšas, gautas iš atsakovo vaikų išlaikymui tikslu išsaugoti socialines pašalpas vaikams toje valstybėje, kurioje gyveno. Teismas privalėjo visus byloje esančius įrodymus įvertinti arba pasisakyti, kodėl juos laiko nepagrįstais ir jais nesivadovauja, pagrįsti, kurios iš šalių paaiškinimai yra labiau tikėtini.

1.15.       Ieškovė nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki pat mediacijos slėpė nuo atsakovo savo banko sąskaitos numerį. Dėl to pareiga įrodyti negavus išlaikymo grynaisiais pinigais turėjo būti perkelta ieškovei. Nežinant banko sąskaitos numerio, išlaikymas galėjo būti teikiamas tik vieninteliu būdu – grynaisiais pinigais. Šalis, sąmoningai slėpusi savo banko sąskaitos numerį, akivaizdžiai pageidavo išlaikymo būtent tokia forma. Dėl to ieškovė ir turėjo pagrįsti, kad ji negavo išlaikymo tokia forma, kaip kad reikalavo – grynaisiais pinigais. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino priešingai – viso proceso metu iš atsakovo buvo reikalaujama rašytinių įrodymų ar žinučių su patvirtinimais, kad ieškovė pinigus gavo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad kada nors kokia nors forma skundėsi atsakovui ar kitiems asmenims dėl išlaikymo neteikimo. Pirmą žinutę apie tariamą išlaikymo nemokėjimą atsakovas gavo tik prieš pat mediaciją. Situacija, kad atsakovas 5-6 m. neteikė išlaikymo, o ieškovė dėl to nesikreipė į jokias institucijas nei Lietuvoje, nei (duomenys neskelbtini), kurioje pakanka paprasto prašymo, ir netgi slėpė nuo atsakovo savo banko sąskaitos numerį, prieštarauja protingumo principui (CK 1.5 straipsnis).

1.16.       Atsakovas sąžiningai pripažino neteikęs išlaikymo nuo tada, kai grįžo į Lietuvą, apie vienerius metus. Tai netyčia patvirtino ir ieškovė, 2024 m. vasario 8 d. teismo posėdyje, kuriame atsakovas nedalyvavo, pasakiusi: „jisai jau metai laiko man nieko nepadeda“. Ši jos frazė aiškiai girdima garso įraše. Deja, teisėja ne tik nepasitikslino, kaip atsakovas padėdavęs prieš metus, tačiau pasakė suprantanti, priminė atsakovei esantį įsiskolinimą. Tai, kad įsiskolinimas negalėjo siekti ieškovės nurodyto dydžio, netiesiogiai patvirtino ir šalių parengtos taikos sutarties projektas, kuriame buvo nurodytas daugiau nei 2 kartus mažesnis išlaikymo įsiskolinimas – 5 000 Eur / 1 vaikui. Pažymėtina, kad šią sutartį atsisakė pasirašyti būtent atsakovas, o ne ieškovė, ką ieškovė nurodė teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visos eilės įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės versija apie 5-6 m. neteiktą išlaikymą nėra tikėtina.

1.17.       Ieškovė ne mažiau kaip nuo 2011 m. sausio 31 d. nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), ten gimė ir auga abu išlaikymo reikalingi vaikai. Šioje valstybėje iki 2022 m. gyveno ir atsakovas. Tačiau nepaisant to, kad, pasak ieškovės, atsakovas neteikęs išlaikymo 5-6 m. iki ieškinio pareiškimo (vadinasi, ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d.), ji nepateikė prašymo Vaikų išlaikymo paslaugos teikėjui (duomenys neskelbtini)), kad atsakovas teiktų išlaikymą. Minėta institucija nėra teisminė, teisininko paslaugos kreipiantis nėra reikalingos. Išlaikymas nustatomas administraciniu aktu. Tvarka yra žymiai paprastesnė nei Lietuvoje ir ieškovė, būdama jauno amžiaus ir išprususi, negalėjo to nežinoti. Ieškovė kreipėsi dėl išlaikymo tik tuomet, kai atsakovas grįžo gyventi į Lietuvą ir byla tapo teisminga Lietuvos teismams. Akivaizdu, kad suprasdama šių dviejų teisinių sistemų skirtumus ir tai, kad (duomenys neskelbtini) gaus santykinai mažą išlaikymą bei praras bent dalį jai skiriamų tikslinių išmokų (mažiausiai – Vaiko mokesčių kreditą, kuris sudaro vidutiniškai 613,82 Eur / mėn.), ieškovė nutarė pasirinkti Lietuvos teisinę sistemą, siekdama neteisėtai praturtėti. Toks tikslas pažeidžia viešąją tvarką ir dėl to Lietuvos Respublikos teisės taikymas turi būti pamatuotas, neleidžiant pasiekti ieškovei neteisėtų tikslų (CK 1.5 straipsnis).

1.18.       Pirmosios instancijos teisme atsakovas dalyvavo be atstovo, dėl ko nesuprato procesinių teisių bei pareigų. Jo atsakymas, kad sutiktų teikti po 316,00 Eur / mėn. buvo skubotas, pateiktas nesuprantant, jog teismas tokį atsakymą vertins kaip ieškinio pripažinimą. Forma „sutiktų“ rodo, kad atsakovas tai vertino kaip vieną iš galimybių. 632,00 Eur / mėn. išlaikymas dviem vaikams šiuo gyvenimo laikotarpiu atsakovui būtų nepakeliama našta, kauptųsi įsiskolinimas. Atsakovas pajėgtų teikti 250,00 Eur / mėn. / 1 vaikui išlaikymą, taip pat sutiktų atitinkamai sumai padengti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. Šis išlaikymo dydis yra labai didelis, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) pagal atsakovo pajamas ir išlaikytinių skaičių, jis turėtų mokėti žymiai mažesnę sumą. Be to, tiek iš ieškovės pateiktų dokumentų, tiek ir iš paaiškinimų akivaizdu, kad vaikų gerovę užtikrina (duomenys neskelbtini) socialinių išmokų sistema. Ieškovė faktiškai vaikams net neišleidžia už vaikus gaunamų išmokų. Juolab, kad ieškovės finansinė padėtis yra daug geresnė, dėl ko būtina paskirstyti šalių proporcijas išlaikymo prievolėje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad vasaros metu vaikai yra parskraidinami į Lietuvą atsakovo lėšomis, kur gyvena atsakovo šeimoje apie mėnesį laiko ir būna atsakovo pilnai išlaikomi.

1.19.       Kadangi priteisiant išlaikymo įsiskolinimą nėra ginami vaikų interesai, klausimas dėl skolos sumokėjimo išdėstymo turi būti sprendžiamas bendra tvarka, t. y. vertinant kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą. Ieškovės finansinė padėtis yra gera, dėl ko išlaikymo įsiskolinimo išdėstymas 12 mėn. iš esmės nepažeistų jos finansinių interesų. Tuo tarpu atsakovui reikalavimas iš karto sumokėti tokią sumą reikštų ne tik bankrotą, bet ir apsunkintų periodinių išmokų išlaikymo vaikams teikimą.

11.       Ieškovė J. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, nėra pagrindo išlaikymo dydį mažinti iki 250 Eur. Tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Atsakovas tiek iki kreipimosi į teismą dienos, tiek bylos nagrinėjimo metu šios pareigos vengė, vaikų neišlaikė ilgą laiką ir apeliaciniu skundu siekia kuo labiau sumažinti savo atsakomybę. Teismo sprendimu priteistas išlaikymas yra mažesnis nei orientacinė suma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kai tuo tarpu nepilnamečiai vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis ir vien skiriamo išlaikymo iš abiejų tėvų po 316 Eur nepakanka. Ieškovė vaikus augina, prižiūri ir auklėja viena pati, kadangi atsakovas gyvena kitoje šalyje ir su vaikais susitinka labai retai. Ieškovei tenka kasdienė vaikų priežiūra, slaugymas ir pan., kas reikalauja daugiau ir lėšų, ir laiko. Bet kurios valstybės mokamos lėšos vaikams negali naikinti tėvų pareigos juos išlaikyti. Atsakovas nagrinėjant bylą sutiko su prašoma priteisti suma ir neginčijo nurodytų vaikų poreikių. Atsakovas nuoširdžiai sutiko, kad vaikai būtinuosius ir kitus poreikius, kurių tenkinimui reikėtų skirti kiekvienam po 316 Eur. Tik vėliau, tikėtina pasitaręs su kitais asmenimis, persigalvojo.

2.2.       Šalys kartu negyvena apie 5 metus ir per šį laikotarpį atsakovas beveik neteikė išlaikymo vaikams. Nepilnamečiai vaikai visą šį laikotarpį gyveno su ieškove, kuri juos išlaikė ir rūpinosi. Atsakovas bando išvengti atsakomybės ir sumokėti tik dalį įsiskolinimo – už vienus metus iki kreipimosi į teismą. Šiuo klausimu galioja pagrindinė taisyklė, kad vienam iš tėvų su vaiku negyvenant, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė, o teisminio nagrinėjimo metu net nesugebėjo nurodyti, kiek, jo nuomone, buvo teikęs išlaikymo. Ieškovė sąžiningai nurodė, kokias sumas buvo gavusi iš atsakovo ir be jokio ginčo jas išminusavo. Atsakovas keitė savo paaiškinimus – atsiliepime nurodė, kad buvo sutarę teikti išlaikymą pagal galimybes, teismo metu teigė, kad sutarė po 200 svarų, o apeliacinėje instancijoje jau liko 12 mėnesių neteikto išlaikymo ir 250 Eur pozicija. Apeliaciniame skunde argumentai grindžiami kasacinio teismo nutartimi, kuri priimta 2023 m. Jei teismų praktika buvo formuojama naujai, tokie kriterijai negali būti taikomi šalių ginčai, kadangi išlaikymo įsiskolinimas atsirado iki 2023 m.

2.3.       Atsakovas nevykdė teismo įpareigojimų ir nepateikė visų reikalaujamų dokumentų. Labai kruopščiai analizuojamas ieškovės gyvenimas ir gaunamos lėšos, tačiau atsakovas apie save to nedaro ir nejaučia jokios atsakomybės, kad jis nevykdė pareigos išlaikyti vaikus ir jis nepateikė aiškių įrodymų apie savo pajamas, verslo liudijimą (duomenys neskelbtini). Net bylą nagrinėjant teisme, atsakovas vaikams išlaikymo neteikė. Atsakovas bando kontroliuoti ieškovę, jos gaunamas išmokas, tačiau tai nėra bylos dalis ir šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas. Dėl ieškovės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto nebuvo tikslo nuslėpti, jis įgytas bylos nagrinėjimo pabaigoje ir buvo dovanotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. 

Dėl naujų įrodymų prijungimo

14.       Apeliantas (atsakovas) E. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus: duomenis apie deklaruotą gyvenamąją vietą bei VĮ Registrų centro duomenis apie ieškovės turtą.

15.       Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. 

16.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

17.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, sprendžia, kad į bylą pateikti nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

18.       Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai. Tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta įstatyme – pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Nepilnamečio vaiko tėvams (ar vienam iš jų) šios pareigos nevykdant, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo), ar valstybinės vaiko teisių institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis).

19.       Teismui sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais – išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

20.       Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

21.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, pažymint tai, kad šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas taip pat yra konstatavęs, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-939/2020).

22.       Ieškovė ieškinyje nurodė, jog vieno vaiko išlaikymui yra reikalinga 632 Eur suma, jog būsto nuoma – 506 Eur, šiukšlės – 53 Eur, internetas – 10 Eur, dujos ir elektra – 50 Eur, telefonas – 6 Eur, maistas – 200 Eur, pramogos – 120 Eur, rūbai, avalyne – 80 Eur. Ieškovė paaiškino, kad didžioji išlaikymui reikalinga suma yra skirta nuomai, komunaliniams mokesčiams, jog mokymosi priemonių vaikams reikia minimaliai, viską gauna mokykloje, jog maistą į mokyklą nešasi iš namų, būrelių šiuo metu nelanko, jog vaikai neturi sveikatos problemų, vaistams pinigų išleidžia minimaliai, higienos priemonės yra įskaičiuotos į maistui nurodytą 200 Eur sumą, kirpyklai išleidžia sūnui apie 11 Eur (10 svarų) kas 3 mėnesius, dukrai kas pusmetį apie 23 Eur (20 svarų). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu minimali mėnesinė alga (neto) buvo 709 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o vieno tėvo neįrodinėtinas teiktino išlaikymo dydis vienam vaikui yra 354 Eur per mėnesį (612,75 Eur / 2).

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo pareigos smulkiai įrodinėti visų realių nepilnamečių vaikų poreikių, nes, kaip nustatyta šioje byloje, vaikų būtiniesiems poreikiams užtikrinti reikia skirti sumą didenę nei viena minimali mėnesinė alga. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikiai civilinėje byloje buvo nustatyti tinkamai, be kita ko, dėl jų byloje tarp ieškovės ir atsakovo ginčo net nebuvo. Pažymėtina, kad atsakovas tik apeliaciniu skundu nesutinka, jog nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti yra reikalinga būtent ieškovės ieškinyje nurodoma suma. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo iš jo priteisto išlaikymo nepilnamečiams dydžiu apeliantas grindžia išimtinai antruoju CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu kriterijumi, t. y. savo turtine padėtimi, kuri, jo vertinimu, neleidžia jam mokėti skundžiamu sprendimu priteisto 316 Eur išlaikymo periodinėmis išmokomis per mėnesį kiekvienam vaikui. Atsakovas laiko, kad jo gaunamos pajamos, turimas turtas bei turimų išlaikytinių skaičius sudaro sąlygas mokėti nepilnamečiams vaikams tik po 250 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.

24.       Kaip pagrįstai nurodo apeliantas savo apeliaciniame skunde, kitas kriterijus (po vaiko (-ų) poreikių), kurį privalo įvertinti teismas nustatydamas tėvų vaikui (-ams) teiktino išlaikymo dydį, yra tėvų turtinė padėtis. Pagal kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso ir nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑70‑969/2018).

25.       Kartu pripažįstama, kad nors tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, tačiau jis nėra lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

26.       Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes bei bylos nagrinėjimo metu išreikštą sutikimą teikti pakankamai nedidelio (t. y. 316 Eur) dydžio išlaikymą ginčo šalių nepilnamečiams vaikams, nenukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos tokios pobūdžio bylose, atsižvelgdamas ir į CK 3.198 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovas turi pareigą išlaikyti kitą nepilnametį vaiką, moka kredito įmokas kredito įstaigai, nesudaro pagrindo atsakovo turtinę padėtį vertinti kaip sunkią.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, jog atsakovas turi kitų išlaikytinių nesudaro pagrindo spręsti, jog jo finansinė padėtis neleidžia jam mokėti po 316 Eur dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį nepilnamečiams vaikams. Tėvai privalo iš anksto įvertinti savo turtinę padėtį, turimas galimybes ir pasirengimą reikiamai pasirūpinti visais savo vaikais, kadangi priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, sudarant būtinas sąlygas jiems vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.

28.       Ta aplinkybė, kad atsakovas turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai taip pat nesudaro pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kredito įmokų mokėjimas nereiškia turtinės padėties pablogėjimo, nes asmuo, sudaręs kredito sutartį ir mokantis joje nustatytas įmokas, nors ir patiria tam tikrų (laikinų) išlaidų, tačiau kartu gerina savo turtinę padėtį, nes, pasinaudodamas gautu kreditu, jis gausina turimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Iš to seka, kad galėdamas mokėti kredito įmokas pagal sudarytą kredito sutartį, atsakovas negali nemokėti adekvataus išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, jų būtinųjų poreikių užtikrinimui.

29.       Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

30.       Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Tokiais atvejais yra pažeidžiami teisėti vaiko interesai turėti tinkamas socialines ir materialines sąlygas tinkamai vystytis.

31.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo įsiskolinimu apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad šalių vaikai gimė ir nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), taip pat neatsižvelgė į šios valstybės teisinę, socialinių išmokų sistemą, joje taikomus išlaikymo dydžius ar jų nustatymo kriterijus, kad (duomenys neskelbtini) itin išplėtota socialinė sistema ir didelę dalį vaikų išlaidų kompensuoja valstybė ir dėl to tėvai moka santykinai mažus išlaikymus.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys. Šioje teisės normoje nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais. Tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). 

33.       CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, jog apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).

34.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisimas. Pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas išlaikymo neteikia pradėjus gyventi skyrium, t. y. daugiau nei penkis metus. Atsakovas, nesutikdamas su ieškinio argumentais, pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog ieškovei vaikų išlaikymui mokėjo grynus pinigus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas neteikė konkrečių argumentų, apie ieškovės gaunamas išmokas (duomenys neskelbtini), jų paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad šeimos, kaip socialinio ir teisės instituto, svarba didina viešąjį interesą ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus ir lemia tam tikrus šių bylų nagrinėjimo ypatumus, t. y. reikšmingas kai kurių pagrindinių civilinio proceso principų išimtis. Prie tokių ypatumų pirmiausia priskirtinas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose. Siekdamas ne tik formaliuoju, bet ir materialiuoju aspektu priimti teisingą sprendimą, įstatymų leidėjas šeimos bylą nagrinėjančiam teismui suteikia galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei to reikia bylai teisingai išspręsti. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ar taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys; žr., pvz., pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36.       Kaip jau minėta, tėvai išlaikymą vaikams privalo teikti nuo vaikų gimimo momento, todėl tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo įsiskolinimo, pripažįstama, kad byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, suponuojantis teismo pareigą būti aktyviam tiek, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaiko teisės. Kadangi argumentų apie ieškovės gaunamas išmokas (duomenys neskelbtini), jų paskirtį atsakovas neteikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris neturėjo galimybės jų įvertinti, atsakovas jais negali remtis apeliaciniame procese, todėl nenustačius ir teismo pareigos būti aktyviam ir aiškintis ieškovės gaunamų išmokų paskirtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti atsakovo apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų ir naujų aplinkybių.

37.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Tačiau vėlesnėje teisminė praktikoje, kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas pirmiausia yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

38.       Vaikas teisę į išlaikymą turi nuo gimimo momento, todėl tėvai jį privalo teikti nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Todėl išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

39.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 22 174 Eur (316 Eur x 36 mėn. x 2 – 578 Eur) išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas šalims nustojus gyventi kartu penkis metus prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, vaikų išlaikymui yra pervedęs 578 Eur (500 svarų). Apeliantas pirmosios instancijos teisme su tokiu ieškovės reikalavimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad nustojus gyventi kartu su ieškove, jis, kaip jau minėta, pinigus perduodavo tiesiogiai ieškovei atvažiuodamas pasiimti vaikų, jog finansavo vaikų kelionę į Lietuvą, pramogavo, pirko sūnui kompiuterį, todėl išlaikymo įsiskolinimą sutiko mokėti už vienerius metus laiko.

40.       Pirmosios instancijos teismas laikė, kad išlaikymo įsiskolinimą nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki ieškinio pateikimo dienos nėra pagrindo skaičiuoti po 232 Eur (200 svarų), nes, kaip vertino teismas, byloje nėra duomenų, jog vaikų poreikiai iki kreipimosi į teismą būtų buvę mažesni, ar kad vaikų poreikiai būtų padidėję būtent nuo kreipimosi į teismą dienos. Be to, nustatęs, kad šalių turtinė padėtis laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d. iš esmės labai nekito ir buvo tokia pat, kaip ir nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, išlaikymo įsiskolinimą skaičiavo po 316 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui.

41.       Apeliantas nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo iš jo priteisimu ir apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad tokios piniginių lėšų sumos, kokia nurodo išleidusi vaikams, ieškovė neuždirbo, t. y. jos neturėjo. Apelianto teigimu, duomenų apie gautas paskolas ieškovė nepateikė, nes jų taip pat neturėjo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovės turtinė padėtis per ginčo laikotarpį pagerėjo, o neįvertinęs ieškovės turtinės padėties gerėjimo, teismas neatskleidė ir turtinės padėties gerėjimo šaltinių, kuriais buvo atsakovo teiktas išlaikymas vaikams ir valstybės mokamos išmokos.

42.       Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad išlaikymo įsiskolinimas priteisiamas vaikui, jeigu jis negavo iš vieno iš tėvų jam reikalingo išlaikymo. Tačiau kai vienas iš tėvų nevykdo vaiko (vaikų) išlaikymo prievolės, tačiau ją visa apimtimi vykdo kitas iš tėvų, išlaikymo prievolės asmeninis pobūdis ir neperleidžiamumo savybė negali būti kliūtis konstatuoti, kad faktiškai išlaikymą už abu tėvus teikė tik vienas iš tėvų, ir pripažinti šiam teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010).

43.       Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė šalių nepilnamečiams vaikams priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą, skaičiuojamą už tris metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius vaikų poreikius bei, jog ginčo laikotarpiu apeliantas netinkamai vykdė pareigas išlaikyti savo nepilnaečius vaikus, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neprašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą jai, kaip atlyginimą už vaikams jos vienos teikto išlaikymo dalį. Byloje nebuvo teigiama, įrodinėjama ir pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė šalių nepilnamečiams vaikams turėjo galimybę suteikti ir suteikė tinkamą abiejų tėvų turtinę padėtį atitinkantį išlaikymą, visiškai užtikrinantį ne tik vaiko būtinuosius poreikius, t. y. jog ieškovė visiškai įvykdė vaikų išlaikymo pareigą už ieškovą. Teisėjų kolegija nustačiusi, jog byloje pareikštu ieškiniu siekiama apginti nepilnamečių vaikų, o ne ieškovės pažeistas teises, t. y. prašoma priteisti iš ieškovo išlaikymo įsiskolinimą, kurio neteko šalių nepilnamečiai vaikai, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai apie ieškovės ginčo laikotarpiu gautų pajamų šaltinį, turtinės padėties pasikeitimą nesudaro pagrindo mažinti iš ieškovo priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

44.       Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovo turtinę padėtį bei ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikius, dėl ko pagrįstai iš atsakovo priteisė po 316 Eur siekiantį mėnesį išlaikymą abiem nepilnamečiams vaikams, tinkami apskaičiavo iš atsakovo priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydį. Tinkamai nustačius priteistino išlaikymo dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, pašalinus iš proceso išvadą byloje teikiančią instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrių, nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

45.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė išlaikymo vaikams priteisimą reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi šiuo klausimu suformuota teismų praktika, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, apeliantas E. S. nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

46.       Atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovė J. K. pateikė prašymą iš apelianto priteisti 400 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (reg. Nr. DOK‑24189).

47.       CPK 98

48.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Telšių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Laima Kriaučiūnaitė

                Egidijus Tamašauskas

                Agnė Vyliaudaitė