Civilinė byla Nr. 2A-57-232/2014

Teisminio proceso Nr. 2*03-3-04098-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 73; 73.2.6.1; 121

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                                 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 24 d.

     Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,

teisėjų Alvydo Barkausko, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. V., Ž. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

NUSTATĖ:

          I.GINČO ESMĖ.

          Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas solidariai priteisti iš bendraatsakovių 19 769,29 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas, 5 procentų metines procesines palūkanas.

         Nurodė, kad 2010-12-13 Eišiškių pl. įvyko autoįvykis, kurio metu  atsakovo A. V. vairuojamas ir kitam atsakovui Ž. V. priklausantis automobilis Peugeot 406, valst. Nr. CHV  apgadino automobilį VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusį Civilinės aviacijos administracijai. Kaltas dėl autoįvykio  A. V.. Autotransporto priemonė kuria buvo padarytas įvykis nebuvo drausta. Nustačius  žalos dydį, ieškovas 19 769,29 Lt sumokėjo nukentėjusio automobilio savininkui - Civilinės aviacijos administracijai. Atlygintą žalą prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovių. Nurodė, kad senaties terminas nepraleistas, kad neteisėto transporto priemonės užvaldymo nėra, kad atsakovų atsakomybė yra solidari.

          Atsakovai A. V., Ž. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas reiškia reikalavimą kylantį iš draudimo teisinių santykių, kuriems taikomas sutrumpintas 1 metų  ieškinio senaties  terminas. Šis terminas yra suėjęs. Suėjus ieškinio senaties terminui, ieškinys turi būti atmestas. Taip pat nurodė, kad A. V. savavališkai, be Ž. V. žinios paėmė automobilio raktelius, taip neteisėtai užvaldė automobilį, juo padarė autoįvykį. Pripažįsta, kad automobilis, kurį vairavo atsakovas A. V. nebuvo draustas privalomuoju draudimu,  neginčija, kad šis asmuo padarė  eismo įvykį, kad yra kaltas.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI 

           Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš A. V. ir Ž. V. 19 769,26 Lt pagrindinio mokėjimo ir 5 ( penkių) procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo  2012-08-27 iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai; priteisė iš A. V. 296,50 Lt bylinėjimos išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai  ir 14,20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Priteisė iš Ž. V. 296,50 Lt  bylinėjimos išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai  ir 14,20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

         Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas neatsirado iš draudimo teisinių santykių, reikalavimas atsirado  dėl atsakovų padarytos žalos  fakto. Todėl  ginčo santykiui netaikomas   Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalies reglamentavimas. Ginčo santykiui yra taikomas  Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trijų metų ieškinio senaties terminas. Net skaičiuojant terminą nuo  žalos padarymo datos 2010-12-13 ir ieškinį teismui pateikus 2012-08-27 ieškinio senaties terminas  dar nesuėjo.  Todėl teismas atsakovų reikalavimą byloje taikyti ieškinio senatį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas  A. V. neteisėtai užvaldė bendraatsakovio Ž. V. nuosavybėje esantį automobilį. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas A. V. vairavo atsakovui Ž. V. priklausantį automobilį turėdamas automobilio raktelius, ir registracijos pažymėjimą. Pažymėjo, kad registracijos pažymėjimo buvimas pas asmenį vairuojantį automobilį, patikimai  patvirtina, kad  savininkas savo valia perleido teisę vairuoti automobilį atsakovui A. V.. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas  Ž. V. žinojo, suprato ir leido  bendraatsakoviui  A. V. vairuoti automobilį.  Pažymėjo, jog pareiga apdrausti registruotą ir naudojamą automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu tiesiogiai kyla automobilio savininkui t.y. atsakovui Ž. V.. Todėl sprendė, jog abiejų atsakovų atsakomybė yra solidari, nes  autoįvykio metu kilusią žalą sąlygojo abiejų bendraatsakovių veiksmai: eismo įvykis kilo dėl atsakovo A. V. kaltės  vairuojant nedraustą privalomuoju draudimu automobilį,  ir atsakovui Ž. V. nevykdant  įstatymu (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d.)  uždėtos pareigos apdrausti nuosavybės teise valdomą automobilį. Žalos dydis pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, ją atlygino ieškovas. Kadangi LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis suteikia ieškovui teisę į regresinį žalos atlyginimą, žalos dydį 19 769,26 Lt teismas priteisė solidariai iš atsakovų.

         III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

        Apeliantas (atsakovas) Ž. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti iš dalies 2012-11-29 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, kuriuo solidariai iš Ž. V. ir A. V. buvo priteista išmokėta draudimo išmoka, 5 proc. metinės palūkanos, bylinėjimosi išlaidos ir pašto išlaidos valstybės naudai ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas Ž. V. eismo įvykio nesukėlė, savanoriškai ir sąmoningai savo transporto priemonės A. V. neperleido. Kaip tik priešingai, A. V. neteisėtai užvaldė atsakovui priklausančią transporto priemonę, minėtą aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas A. V.. Byloje duomenų, paneigiančių šią aplinkybę, nėra. Todėl atsakovas Ž. V. negali būti atsakingas pagal ieškovo pareikštą ieškinį, nepagrįstai bendraatsakovio pareiga perkelta Ž. V.. Taip pat nurodė transporto priemonės nedraudęs nes ja nevažinėjęs, nenaudojęs pagal paskirtį.

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad apeliantas 2010-12-13 įvykusio eismo įvykio metu buvo įregistruotos transporto priemonės Peugeot 406, valst. Nr.CHV 406 savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Minėtos pareigos apeliantas nevykdė. Be to transporto priemonė abiejų bendraatsakovių buvo draudžiama nereguliariai. Ši aplinkybė rodo abiejų bendraatsakovių, o ypač apelianto, kaip transporto priemonės savininko aplaidumą ir nerūpestingumą, kas šiuo atveju ir sąlygojo jo atsakomybę ieškovo atžvilgiu. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalį transporto priemonės savininko atsakomybei prieš ieškovą atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Be to, net jeigu teismas būtų nustatęs, jog eismo įvykio kaltininkas apeliantui priklausančią transporto priemonę pasinaudojo be apelianto žinios ir leidimo, tai nedarytų jokios įtakos apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei, vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, ieškovo atžvilgiu. Tarp apelianto, kaip transporto priemonės savininko neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys – jei apeliantas būtų TPVCAPDĮ nustatyta tvarka užtikrinęs savo transproto priemonei draudimo apsaugą, ieškovas nepaisant  to, teisėtai ar neteisėtai būtų buvus valdoma transporto priemonė, nebūtų įtrauktas į šia transporto priemone padarytos žalos administravimą bei nebūtų dėl to patyręs žalos. Aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios – neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš ieškovą. Pažymėjo, jog apeliantas neprarado galimybės valdyti jam priklausančią transporto priemonę prieš savo valią. Byloje nepateikta įrodymų, jog apeliantas prarado galimybę valdyti jam priklausančią transporto priemonę dėl bendraatsakovio neteisėtų veiksmų. Bendraatsakovas vairavo apeliantui priklausantį automobilį turėdamas automobilio raktelius ir registracijos pažymėjimą. Be to bendraatsakovius sieja giminystės ryšiai, o tai galėjo sąlygoti automobilio raktelių buvimo vietos žinojimą. Žalą padariusio asmens ir transporto priemonės savininko atsakomybė yra solidari, kadangi biuras pagal TPVCAPDĮ atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės.

       IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

        Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

            Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba Kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

          Apeliantas neginčija nei eismo įvykio fakto, nei jam priklausančią transporto priemonę įvykio metu vairavusio A. V. kaltės dėl eismo įvykio, taip pat neneigia ir žalos dydžio, tačiau neigia savo automobilį sutikęs perduoti jį įvykio metu vairavusiam A. V.. Todėl nurodo neprivaląs atlyginti žalą, nes jo manymu tarp jo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio ir kaltės, mano jog automobilio neprivalėjo drausti, nes juo nesinaudojo.

         Tačiau su tokia apelianto pozicija negalima sutikti, nes ginčas byloje yra kilęs dėl žalos, padarytos Lietuvoje registruota, nedrausta transporto priemone, Lietuvoje, kurią įvykio metu nukentėjusiems asmenims atlygino ieškovas ir atlyginęs žalą ieškiniu pareikalavo žalos atlyginimo sumą priteisti iš atsakovų regreso tvarka, iš Ž. V. kaip neapdraustos transporto priemonės savininko ir A. V. kaip nedraustą transporto priemonę įvykio metu vairavusio asmens. Apelianto teiginys jog jis neprivalėjo drausti savo transporto priemonės, nes ja nesinaudojo atmestinas, nes įstatymas tokios išimties transporto priemonės savininkui nenumato. Transporto priemonės savininko pareiga sudaryti draudimo sutartį numatyta TPVCAPDĮ 4 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Taigi, išskirtinai pabrėžta, jog transporto priemonė turi būti draudžiama tol kol ji registruota Lietuvos teritorijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Įstatymas numato visų transporto priemonių registruotų Lietuvos teritorijoje pareigą drausti savo transporto priemones nepriklausomai nuo to ar jomis naudojamasi ar ne.

   TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato jog Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Minėto įstatymo  23 straipsnio 1 dalis nustato, kad  Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. LAT yra pasisakęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (LAT 2009 04 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Tokiu atveju automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (LAT 2008 06 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

               Remiantis išdėstytais motyvais apeliacinis skundas atmetamas.

         Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

                                                     NUTARIA :

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                    Teisėjai                                                      Rūta Veniulytė Jankūnienė

                                                                                        Alvydas Barkauskas

                                                                                         Liuda Uckienė