Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-492-176-13].doc
Bylos nr.: A-492-176-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsakovas
Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Neturtinė žala

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-176/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01165-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos  5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

Pareiškėjas D. B. skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti neturtinę žalą – 5 000 Lt už patirtus išgyvenimus ir orumo pažeminimą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K).

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 158 ir Nr. 404, kur dėl blogų sąlygų buvo žeminamas jo orumas. Teigia, jog buvo psichologiškai, morališkai žeminamas, sutriko jo bendravimas, jautė nerimą, baimę užsikrėsti tuberkulioze. Nurodo, jog kamerose ant sienų buvo susidaręs grybelis ir pelėsis, kameroje jautėsi didelė drėgmė, gultų čiužiniai visą laiką buvo drėgni ir pelydavo, nors kamera nuolat buvo vėdinama per atidarytą langą, bet tai nepadėdavo. Nurodė, jog kameroje Nr. 404 nebuvo tualeto, tik atvira ertmė, kuria naudojantis fiziologiniams poreikiams patenkinti buvo žeminamas jo orumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 23–25) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 25 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 158, kurioje buvo laikomas iki 2011 m. kovo 2 d., o į kamerą Nr. 404 buvo perkeltas 2011 m. kovo 3 d. ir joje buvo iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. Pripažino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras padarė patikrinimą kamerose Nr. 158 ir Nr. 404 ir nustatė, kad nurodytose patalpose neatlikti paprastieji remontai ir santykinė oro drėgmė neatitiko nustatytų normų reikalavimų, todėl įpareigojo kamerose Nr. 158 ir Nr. 404 nustatytus pažeidimus pašalinti. Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Teigė, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, suteikia jiems reikalingas valymo priemones ir inventorių. Pažymėjo, kad paprastasis patalpų remontas kamerose Nr. 158 ir Nr. 404 padarytas 2011 metų spalio mėnesį, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu nustatyti trūkumai buvo pašalinti. Nurodė, jog nenustatyta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjui būtų atsiradusi žala, todėl, šiuo atveju, civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nuostatas negali būti taikoma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime (b. l. 7–9) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, Taip pat, nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog patyrė žalą. Teigė, kad per 2011–2012 metus pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K tik kartą kreipėsi į Kalėjimų departamentą, pareiškėjui atsakyta 2011 m. kovo 18 d. raštu Nr. 2 S-704. Kalėjimų departamento nuomone, tam tikras suimtų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama suėmimo pasekmė.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 77–81) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 158 buvo perkeltas 2011 m. vasario 23 d. ir išbuvo joje iki 2011 m. kovo 2 d. Į kamerą Nr. 404 buvo perkeltas 2011 m. kovo 3 d. ir išbuvo joje iki 2011 m. rugpjūčio 24 d.

Teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.

Teismas nurodė, jog 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras surašė patikrinimo aktą Nr. 13 (13-3)-13.16-971, kuriame, patikrinęs Lukiškių TI-K kamerų Nr. 158 ir Nr. 404 atitiktį Higienos normos reikalavimams, konstatavo, kad patikrinimo metu nustatyti 56 ir 62 punktų (neatlikti kamerų Nr. 158 ir Nr. 404 paprastieji remontai, nes sienos, lubos pažeistos pelėsio, sudrėkusios, vietomis atsilupę dažai, pajuodavę) ir 26 punkto (kamerose nustatyta santykinė oro drėgmė 84 proc. ir 71 proc.) pažeidimai. 2011 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (-3)-13.16-973 Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, jog kameroje Nr. 158 sulietos lubos, neatliktas paprastasis remontas. Patikrinimo aktais Lukiškių TI-K buvo įpareigotas iki 2011 m. gruodžio 1 d. pašalinti nustatytus pažeidimus. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13-3)-13.16-1590 konstatuota, kad patikrinimo aktuose Nr. 13 (13-3)-13.16-971 ir Nr. 13 (13-3)-13.16-973 nustatyti pažeidimai pašalinti.

Teismas atkreipė dėmesį, jog 2012 m. vasario 29 d. ambulatorinio ligonio ligos istorijos išraše N 56-118 nurodyta, kad 2008 m. kovo 21 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, jam diagnozuota lipomatozė. Buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2010 m. birželio 7 d. – 2010 m. birželio 8 d., rekomenduotas stebėjimas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2010 m. birželio 7 d. – 2010 m. birželio 8 d. epikrizėje Nr. 1478 nurodyta, kad pareiškėjas į ligoninę atvyko patenkinamos būklės ir nuo operacinio gydymo–histologinio tyrimo atsisakė, jam rekomenduotas ambulatorinis stebėjimas. Iki išrašo datos – 2012 m. vasario 29 d. – dėl kaulų-raumenų sistemos problemų pareiškėjas nesikreipė, sveikatos būklė buvo stabili, be pablogėjimo.

Teismas pažymėjo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo argumentą, jog kameroje Nr. 404 nebuvo tualeto, dėl ko fiziologinių poreikių tenkinimas žemino jo orumą, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl atitikties Higienos normos reikalavimams, tikrintose kamerose nenustatė laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui keliamų reikalavimų pažeidimo. Taip pat, teismo teigimu, nėra įrodytas ir pareiškėjo teiginys dėl drėgnų ir supelijusių gultų čiužinių, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad būtų pažeistos Higienos normos nuostatos, kuriose numatyti laisvės atėmimo vietų patalpų įrenginių, baldų, lovos čiužinių, pagalvių, antklodžių, lovos skalbinių švaros reikalavimai.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl buvimo nesuremontuotose patalpose, kuriose oro santykinės drėgmės lygis viršijo normą, būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K nustatė net trijų mėnesių terminą pažeidimams pašalinti, kas rodo, jog patalpų būklė nebuvo kritiška ir realios grėsmės kalinamųjų sveikatai tuo metu nekėlė. Dėl santykinės oro drėgmės patalpose teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, jog nustatytą pažeidimą įtakojo ir objektyvios priežastys – matavimų atlikimų dieną buvusi lauko oro didelė santykinė drėgmė ir oro temperatūra, kadangi kameros vėdinamos per atvirą langą. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjui pareikalavus dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 158 ir Nr. 404 jis administracijos buvo perkeltas į kitas kameras. Pažymėjo, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto ir akcentavo, kad Lukiškių TI-K Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus pažeidimus pašalino.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo Higienos normos 26, 56 ir 62 punktų reikalavimams, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos faktą, neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ilgalaikius ir intensyvius išgyvenimus ir emocijas. Teismas teigė, kad byloje nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl teismas padarė išvadą, jog byloje nėra nustatyta nei žalos padarymo pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t. y. būtinųjų sąlygų, įtvirtintų CK, atsakovo atsakomybei kilti.

 

III.

 

Pareiškėjas D. B. padavė apeliacinį skundą (b. l. 88–89), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas apie pusę metų, ir tik po to, kai Vilniaus visuomenės sveikatos centras jo kreipimosi pagrindu atliko patalpų patikrinimą ir nustatė pažeidimus, pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą. Iki tol, Lukiškių TI-K vadovybė jokių veiksmų dėl jo perkėlimo nesiėmė, nors jis ne kartą kreipėsi. Akcentuoja, jog teismo išvada, kad į kitą kamerą buvo perkeltas jam pareikalavus, yra klaidinga, nes perkėlimą sąlygojo Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo rezultatai. Nurodo, jog į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 3 d., o į kitą kamerą buvo perkeltas 2011 m. rugpjūčio 24 d. Teigia, kad net ir po remonto kameroje Nr. 404 nebuvo įrengtas unitazas. Taip pat, nurodo, kad tualetas yra bendroje erdvėje su kamera, tenkinant fiziologinius poreikius neužtikrinamas privatumas ir žeminamas žmogaus orumas. Prašo išreikalauti pažymą, patvirtinančią tualeto nebuvimą, nes paties galimybės operatyviai gauti reikiamus dokumentus apribotos, dėl to, kad yra kalinamas. Nurodo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo pažyma, kurioje užfiksuoti neatitikimai higienos normų reikalavimams įrodo Lukiškių TI-K administracijos padarytus pažeidimus, nepateisinamus finansavimo trūkumu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–99) pažymi, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose Nr. 158 ir 404 nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 158 buvo perkeltas 2011 m. vasario 23 d. ir išbuvo joje iki 2011 m. kovo 2 d. Į kamerą Nr. 404 buvo perkeltas 2011 m. kovo 3 d. ir išbuvo joje iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos suėmimo laikotarpiu (nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d., iš viso – 183 dienų) Lukiškių TI-K jį laikant antisanitarinėmis, nehumaniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Aiškino, kad kamerose ant sienų buvo susidaręs grybelis ir pelėsis, jautėsi didelė drėgmė, gultų čiužiniai visą laiką buvo drėgni ir pelydavo, kameroje Nr. 404 nebuvo tualeto, tik atvira ertmė.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 3 dalyje be kita ko buvo nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras surašė patikrinimo aktą Nr. 13 (13-3)-13.16-971 (b. l. 26–27), kuriame, patikrinęs Lukiškių TI-K kamerų Nr. 158 ir Nr. 404 atitiktį Higienos normos reikalavimams, konstatavo, kad patikrinimo metu nustatyti 56 ir 62 punktų (neatlikti kamerų Nr. 158 ir Nr. 404 paprastieji remontai, sienos, lubos pažeistos pelėsio, sudrėkusios, vietomis atsilupę dažai, pajuodavę) ir 26 punkto (kamerose nustatyta santykinė oro drėgmė 84 proc. ir 71 proc.) pažeidimai. 2011 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo aktu Nr. 13(-3)-13.16-973 (b. l. 30–31) Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, jog kameroje Nr. 158 sulietos lubos, neatliktas paprastasis remontas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 158 ir 404 ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos 26, 56 ir 62 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas savo skunde buvo nurodęs ir dar vieną Higienos normos pažeidimą – kameroje Nr. 404 nebuvo unitazo, tik atvira ertmė. Higienos normos 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškėjo nurodyto Higienos normos pažeidimo konstatavo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų nurodytą pareiškėjo argumentą, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl atitikties Higienos normos reikalavimams, tikrintose kamerose nenustatė laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui keliamų reikalavimų pažeidimo. Su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes ji padaryta netinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir neteisingai šalims paskirsčius įrodinėjimo naštą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Higienos normos reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi Higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl nurodyto Higienos normos pažeidimo neteikė.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro surašytame patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-971 (b. l. 26–27) nėra nurodyta, jog kameroje Nr. 404 nebuvo unitazo, t. y. neužfiksuotas Higienos normos 21 punkto reikalavimų pažeidimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad nurodytoje kameroje unitazas buvo. Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro surašyto patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-971 matyti, kad operatyvioji visuomenės sveikatos apsaugos kontrolė Lukiškių TI-L kameroje Nr. 404 buvo atlikta pagal 2011 m. rugpjūčio 12 d. skundą Nr. GP-210. Visuomenės sveikatos centras atlikto patikrinimo akte užfiksavo, kokie skunde nurodyti pažeidimai pasitvirtino. Iš šio akto turinio negalima nustatyti, ar buvo tikrinamas kameros Nr. 404 atitikimas Higienos normos 21 punkto reikalavimams.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje Nr. 404 buvo laikomas pažeidžiant ne tik Higienos normos 26, 56 ir 62 punktus, bet ir Higienos normos 21 punktą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo Higienos normos 26, 56 ir 62 punktų reikalavimams, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Teismas byloje nustatytas aplinkybes laikė mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl padarė išvadą, jog byloje nėra nustatyta nei žalos padarymo pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t. y. būtinųjų sąlygų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, atsakovo atsakomybei kilti.

Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes jos neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.). Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK  6.250 straipsnio 2 dalyje. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo morališkai žeminamas, sutriko jo bendravimas, jautė nerimą, baimę užsikrėsti tuberkulioze. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint Higienos normos reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (183 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 1 000 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 5 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Dainius Raižys

 

Veslava Ruskan

 

Virginija Volskienė

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala