Civilinė byla Nr. e2-937-370/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01903-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 110.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės TRANSKINGAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atsisakyta naikinti dalį taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3643-823/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ALGEKTA“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei TRANSKINGAS, FIRMA TRANSPORT CIĘŽAROWY RYSZARD NADOLNY ir „WARTA“ S.A. dėl nuostolių atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. neviršijant 157 119,14 Eur sumos, areštavo solidariems atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ir (ar) kilnojamuosius daiktus, uždrausdamas šiais daiktais disponuoti, o jų nesant ar nepakankant, areštavo atsakovams priklausančias turtines teises ir lėšas, esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, leisdamas iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu ir išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomus mokesčius į valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetus.
Vilniaus apygardos teismas, gavęs atsakovo UAB TRANSKINGAS (toliau – atsakovas) atskirąjį skundą, 2014 m. spalio 1 d. nutartimi panaikino 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl atsakovo lėšoms taikyto arešto, leido šią nutartį vykdyti skubiai.
Atsakovas 2014 m. spalio 20 d. pateikė prašymą dėl dalies taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo turtinėms teisėms taikyto arešto panaikinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, kad atsakovas turtinių teisių areštą tapatina su lėšų areštu. Pažymėjo, kad atsakovui lėšoms taikytas areštas panaikintas 2014 m. spalio 1 d. nutartimi. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad, palikus atsakovo turtinėms teisėms taikytą areštą, antstolė areštuos pas trečiuosius asmenis esančias atsakovo lėšas. Nurodė, kad, kaip minėta, atsakovo lėšoms taikytas areštas jau panaikintas, o antstolės netinkamas teismo nutarties vykdymas yra pagrindas nustatyta tvarka teikti skundą dėl antstolės veiksmų, tačiau ne naikinti atsakovo turtinėms teisėms taikytą areštą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovas netapatina turtinių teisių arešto su lėšų areštu per se, tačiau kitokių turtinių teisių, išskyrus teises į pas trečiuosius asmenis esančias lėšas, atsakovas neturi. Be to, šis teismo argumentas apskritai negali būti pagrindas atmesti atsakovo prašymą. Teismas nevertino atsakovo prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovo veiklos specifika, taikyto arešto tiesioginėmis pasekmėmis šiai veiklai ir galimybėms įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovas vykdo transporto ekspeditoriaus veiklą, t. y. organizuoja klientų krovinių transportavimą – sudaro sutartis su klientų krovinių vežėjais, organizuoja su vežimu susijusius veiksmus, tačiau faktinių vežimų neatlieka. Atsakovas, sudaręs sutartį su klientu ir suderinęs vežimo sąlygas, dažnai jau tą pačią ar kitą dieną sudaro sutartį su vežėju, kuris atlieka kliento krovinio vežimą. Esant tokiai sudaromų sandorių sekai, atsakovo sąskaitoje piniginės operacijos atliekamos itin dažnai ir greitai. Vos gavus iš kliento pinigus už krovinio vežimą, neretai jau per keletą valandų šie pinigai, atskaičius ekspeditoriaus komisinį mokestį, pervedami krovinio vežėjui. Atsakovas savo lėšomis neoperuoja, nes vežėjui sumokama iš kliento gautomis lėšomis. Negalėdamas gauti pinigų iš kliento, atsakovas negalėtų atsiskaityti su vežėju, dėl to krovinys negalėtų būti pervežamas. Akivaizdu, kad atsakovas prarastų klientą ir negautų pajamų iš savo veiklos, sumažėtų atsakovo reputacija, atsakovas patirtų nuostolių ir būtų priverstas nutraukti veiklą ar bankrutuoti. Atsakovui taikytas turtinių teisių areštas pažeidžia ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, nepagrįstai riboja atsakovo teises ir teisėtus interesus, suteikė prioritetą ieškovo interesų užtikrinimui. Šiuo areštu nėra užtikrinamas būsimo teismo sprendimo vykdymas, o priešingai – keliama grėsmė, kad atsakovas nebūtų pajėgus įvykdyti sprendimą.
2. Teismas atsakovui iš esmės siūlo inicijuoti naujus teisminius ginčus, kurie kiltų būtent dėl atsakovui šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2013) patvirtina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės privalo inter alia atitikti ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus, t. y. užtikrinti, kad ginčas būtų išspręstas kuo operatyviau ir iš esmės, užkertant kelią kilti naujiems ginčams, o ne kad ginčo išsprendimas (ar sprendimo procesas) sudarytų pagrindą pradėti naujus teisminius ginčus. Skundžiamoje nutartyje nurodytas siūlymas inicijuoti naują teisminį ginčą – kreiptis dėl antstolės veiksmų prieštarauja minėtiems civilinio proceso principams.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atmesti skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas teisingai atkreipė atsakovo dėmesį į nepagrįstą turtinių teisių ir lėšų tapatinimą, o šiuo metu šis klausimas nebeaktualus. Turtinės teisės nėra lėšos, turtinės teisės yra teisės, kurias įgyvendinus gali būti gaunamos lėšos. Sprendžiant, ar skundžiama nutartimi atsakovo turtinių teisių areštas paliktas galioti pagrįstai ir teisėtai, šiuo metu nebeturi jokios esminės reikšmės klausimas dėl atsakovo turtinių teisių ir jo lėšų tapatinimo (netapatinimo), kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria panaikintas atsakovo lėšoms taikytas areštas, t. y. 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis galioja visa apimtimi, įskaitant ir atsakovo lėšų areštą, ir atsakovo turtinių teisių areštą.
2. Skundžiama nutartis priimta pagrįstai ir teisėtai, įvertinus atsakovo prašymo teiginius bei pagrįstai paliekant galioti 2015 m. spalio 1 d. nutartį, kuria nenukrypta nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų.
3. Skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsakovui išaiškinta teisė skųsti antstolės veiksmus atskiroje byloje, kadangi skundžiama nutartimi tokių atsakovo keltų klausimų nebuvo teisinio pagrindo spręsti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi taikė atsakovui CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, tarp pat lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą. Atsakovas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, juo prašė nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų naikinti nutartį, prašė pakeisti šia nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti tik nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą. Be to, priminė pirmosios instancijos teismui CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas dėl pirmosios instancijos teismo teisės pačiam panaikinti skundžiamą nutartį. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą, 2014 m. spalio 1 d. nutartimi panaikino 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl atsakovo lėšoms taikyto arešto, leido šią nutartį vykdyti skubiai. Su atsakovo lėšoms taikyto turto arešto panaikinimu nesutiko ieškovas ir šią nutartį apskundė. Kol buvo ruošiamasi ieškovo atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties nagrinėjimui ir nagrinėjamas pats atskirasis skundas, atsakovas 2014 m. spalio 20 d. inicijavo klausimą dėl atsakovo turtinėms teisėms taikyto arešto panaikinimo, pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atsakovo prašymas buvo atmestas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas nepagrįstai sutapatino dvi atskiras turto kategorijas, t. y. lėšas ir turtines teises. Atsakovo prašymas dėl turtinėms teisėms taikyto arešto panaikinimo buvo iš esmės grindžiamas tuo, kad, pirmosios instancijos teismui panaikinus atsakovo lėšoms taikytą areštą, būtina panaikinti ir atsakovo turtinėms teisėms taikytą areštą, nes antstolė, atsakovo nuomone, neteisėtai ir nepagrįstai ketina areštuoti pas trečiuosius asmenis esančias atsakovo lėšas. Atskirajame skunde atsakovas ne tik nepagrįstai kvestionuoja skundžiamos nutarties motyvus apie neteisingą turtinių teisių ir lėšų tapatinimą, bet ir toliau nepagrįstai teigia, kad jo turtinės teisės yra jo lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymi, kad turtinės teisės nėra lėšos, turtinės teisės yra teisės, kurias įgyvendinus gali būti gaunamos lėšos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad gautinos sumos iš skolininkų yra priskirtinos turtinių teisių, o ne lėšų kategorijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2013). Sistemiškai aiškinant CK 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.100 straipsnio ir 1.112 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, darytina išvada, kad lėšos (pinigai) ir turtinės teisės laikytini skirtingais civilinių teisių objektais ir negali būti sutapatinami. Be to, išieškojimas iš turtinių teisių, kaip savarankiškos turto kategorijos, yra vykdomas pagal CPK 749 straipsnio nuostatas.
Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad klausimas dėl turtinių teisių ir lėšų tapatinimo (netapatinimo) nagrinėjamu atveju nebeturi esminės reikšmės, kadangi šiuo metu pati pirmoji pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galioja visa apimtimi, t. y. įskaitant ir atsakovo lėšų areštą. Primintina, kad atsakovas prašymą dėl turtinėms teisėms taikyto arešto panaikinimo iš esmės grindė tuo, kad, net ir panaikinus atsakovo lėšoms taikytą areštą, antstolė neteisėtai ir nepagrįstai ketina areštuoti pas trečiuosius asmenis esančias atsakovo lėšas, o tai labai apsunkintų apelianto veiklą, kurios specifiką apeliantas plačiai apibūdino atskirajame skunde. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalis dėl atsakovo lėšoms taikyto arešto. Taigi šiuo atveju, galiojant atsakovo lėšoms taikytam areštui, atsižvelgiant į atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo motyvus, nebeturi prasmės atsakovo turtinėms teisėms taikyto arešto panaikinimas. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nevertintini apelianto prieš atskirojo skundo nagrinėjimą pateikti įrodymai, kurie, apelianto teigimu, patvirtina, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės yra paralyžiuota jo veikla.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi atsakovo atskirasis skundas dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties panaikinimo buvo patenkintas tik iš dalies, t. y. panaikintas atsakovo lėšoms taikytas areštas, nors atsakovas prašė panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi arba jas pakeisti – palikti tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį, tiksliau jos dalį dėl atsakovo lėšoms taikyto arešto panaikinimo, apskundė tik ieškovas. Tai reiškia, kad šioje byloje atsakovo prašymas dėl atsakovo turtinėms teisėms taikymo arešto panaikinimo vieną kartą jau buvo išspręstas įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi. Atsakovas 2014 m. spalio 20 d. pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pakartotinai kelia jau išspręstą klausimą, o naujų aplinkybių iš esmės nenurodė.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo prašyme skyrė daug dėmesio vertindamas antstolės veiksmus vykdant šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog tokiems klausimams išspręsti atsakovas turi teisę inicijuoti atskirą teisminį procesą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jurisdikcijos (rūšinis teismingumas) ir teisės apskritai procesiškai nagrinėti antstolės veiksmų teisėtumo klausimą (tam CPK yra numatyta atskira tvarka). Šalis, mananti, kad antstolio veiksmai neteisėti, turi teisę juos skųsti ypatingosios teisenos tvarka, o ne tokiu būdu, kurį buvo pasirinkęs atsakovas teikdamas prašymą. Į tai skundžiamoje nutartyje ir buvo atkreiptas atsakovo dėmesys, neignoruojant jo teiginių apie, jo nuomone, neteisėtų antstolės veiksmų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danguolė Martinavičienė