(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pažeidėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Nagrinėjamų klausimų esmė

1.                      Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyresniosios tyrėjos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimu A. R. buvo nubaustas:

-       pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalį 45 Eur dydžio bauda;

-       pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį 350 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams

Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, A. R. paskirta galutinė 350 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams.

A. R. pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį ir 424 straipsnio 3 dalį buvo nubaustas, nes jis 2025 m. spalio 27 d. 18.07 val., Vilniuje, Kirtimų-Eišiškių plente, vairuodamas automobilį „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nereguliuojamoje sankryžoje nesilaikė kelio ženklo Nr. 402 „Važiuoti į dešinę“ su papildoma lentele Nr. 828 „Galiojimo laikas“ reikalavimų, sankryžoje pasuko į kairę, vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti. Tokiais savo veiksmais A. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 8 ir 14 punktų nuostatas.

2.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Institucijos vyresniosios tyrėjos 2025 m. lapkričio 21 d. nutarimą ir A. R. skundo netenkino.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.                      Apeliaciniame skunde A. R. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį ir sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki vieno mėnesio arba apskritai netaikyti paminėtos administracinio poveikio priemonės.

4.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. R. nuo 2026 m. vasario 19 d. turi naują vairuotojo pažymėjimą, t. y. jis po to, kai buvo informuotas, jog neturi teisės vairuoti, išlaikė teorijos bei praktinio vairavimo egzaminus ir vėl yra pradedantysis vairuotojas. Apeliantas visiškai suvokė bei suprato, kokios pasekmės gali kilti, jeigu jis padarys teisės pažeidimą, žino, jog tokiu atveju privalės lankyti papildomus vairavimo kursus.

5.                      A. R. yra įsitikinęs, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams šiuo atveju prieštarauja proporcingumo principo reikalavimams. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą, šį nusižengimą padarė, nes nežinojo teisinio reguliavimo, šiuo metu vėl turi teisę vairuoti transporto priemones, jam buvo paskirta pakankamai griežta bauda.

6.                      Skunde nevisiškai sutinkama su teiginiu, kad A. R. yra linkęs nepaisyti teisės aktų reikalavimų. Iš tikrųjų apeliantas yra ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau jo padaryti teisės pažeidimai buvo susiję su jo vykdyta darbine veikla (dirbo kurjeriu), kurios šiuo metu nebevykdo, ir nevertintini kaip šiurkštūs.

7.                      Apeliantas tikina, kad jis administracinį nusižengimą padarė ne tyčia, jis buvo suklaidintas AB „Regitra“ sistemoje užfiksuotų duomenų, iš kurių negalima suprasti, jog asmuo gali neturėti teisės vairuoti transporto priemones, nors turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Apeliantas gailisi dėl savo veiksmų ir neketina jų kartoti. Be to, pažymi, kad teisės pažeidimu niekam žala nebuvo padaryta, nebuvo sukeltas joks eismo įvykis, veika nebuvo pavojinga.

8.                      Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucijos vyriausiasis tyrėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

9.                      Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. R. nebuvo įgijęs teisės vairuoti, nes nebuvo baigęs privalomų papildomų mokymų, o vien formalus pažymėjimo galiojimas nesuteikia teisės vairuoti, jei neįvykdyti teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Taigi apelianto teiginiai, kad jis manė, jog turi teisę vairuoti, neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia pažeidimo padarymo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad aplinkybių, leidžiančių taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, šiuo atveju nėra nustatyta. Apelianto nurodomos aplinkybės nevertintinos kaip išskirtinės, susijusios su mažesniu pažeidimo pavojingumu, ir nesudaro pagrindo švelninti atsakomybės.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

A. R. apeliacinis skundas netenkintinas. 

10.                      Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nei administracinių nusižengimų padarymo faktas bei šių nusižengimų padarymo aplinkybės, nei paskirtų nuobaudų – baudų dydžiai, kurie yra artimi ANK 417 straipsnio 1 dalies ir 424 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytiems minimaliems baudų dydžiams. Šiuo atveju A. R. yra įsitikinęs, kad jam buvo netinkamai paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl to, ar A. R. buvo tinkamai paskirta administracinio poveikio priemonė.

11.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmeniui, kuris padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis ANK 424 straipsnio 7 dalimi, yra privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų. Nagrinėjamu atveju A. R. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, padarymą teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta minimaliam ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytam terminui.

12.                      ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų įstatyme numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Taigi bendra taisyklė nustatant specialiosios teisės atėmimo terminą yra tokia, kad šios administracinio poveikio priemonės trukmė, aišku, įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą, yra nustatoma pagal įstatyme įtvirtintas ribas.

13.                      ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad, atsižvelgus į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisės pažeidėjui galima paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinio poveikio priemonės neskirti. Teigtina, kad administracinio poveikio priemonė gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, t. y. taikomos anksčiau paminėtos ANK 34 straipsnio nuostatos, tik tais atvejais, kai yra nustatoma aplinkybių visuma, kuri leidžia daryti išvadą apie mažesnį teisės pažeidėjo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat yra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai administracinio poveikio priemonei paskirti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų A. R. už jo padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje, laikantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, apskritai neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar nustatyti trumpesnį šios priemonės taikymo terminą, nei numatytas ANK 424 straipsnio 7 dalyje.

14.                      Iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad A. R. pirmą kartą teisę vairuoti kelių transporto priemones įgijo 2017 m. spalio 7 d. Šios teisės A. R. neteko ne vėliau nei 2019 m. spalio 8 d., nes, būdamas pradedančiuoju vairuotoju, padarė teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau – SEAKĮ) yra numatytas papildomas vairuotojų mokymas, tačiau jis papildomo vairuotojų mokymo per vienerius metus nuo pažeidimo padarymo datos nebaigė. A. R. teisę vairuoti kelių transporto priemones vėl įgijo 2023 m. balandžio 11 d. Apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nekyla jokių abejonių, kad A. R. pradedančiojo vairuotojo pareigos, atsirandančios padarius konkrečius KET pažeidimus, turėjo būti žinomos ne tik iš teisės aktų nuostatų, su kuriomis asmuo, įgijęs teisę vairuoti transporto priemones, privalo būti susipažinęs ir jas išmanyti, bet ir iš asmeninės patirties. Čia pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme pats teisės pažeidėjas pripažino, jog jam buvo žinoma, kad, norėdamas išsaugoti teisę vairuoti, jis privalėjo baigti papildomus mokymus, tačiau nežinojo termino, per kurį tokie mokymai turėjo būti baigti. Aptarti faktai leidžia daryti išvadą, kad A. R. dėl savo nerūpestingumo bei apsileidimo nevykdė pareigos, garantuojančios jo turėtos teisės išsaugojimą, kas lėmė, jog automobilį apeliantas 2025 m. spalio 27 d. valdė neteisėtai, t. y. neturėdamas tokios teisės. Aplinkybės, kad policijos pareigūnai anksčiau teisės pažeidėjo neįspėjo, jog jis privalo pabaigti papildomus mokymus, pagal AB „Regitra“ duomenis vairuotojo pažymėjimas buvo galiojantis, nešalina ir niekaip nelengvina jo teisinės padėties.

15.                      Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad po to, kai A. R. 2023 m. balandžio 11 d. antrą kartą įgijo teisę vairuoti transporto priemones, jis už KET pažeidimus buvo baustas septynis kartus, pirmasis pažeidimas buvo padarytas 2023 m. balandžio 26 d., t. y. praėjus tik dviem savaitėms po teisės vairuoti įgijimo, o KET pažeidimas, kurį padarius pradedančiajam vairuotojui privalu pabaigti papildomus mokymus, buvo padarytas 2023 m. balandžio 27 d. (papildomi mokymai turėjo būti pabaigti iki 2024 m. gegužės 18 d.). Vėliau A. R. po du kartus buvo baustas už tai, kad vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ir nesegėjo saugos diržo, vieną kartą buvo baustas už maksimalaus leistino greičio viršijimą. Čia pastebėtina, kad A. R. per penkerius metus administracine tvarka buvo baustas viso penkiolika kartų. Iki to laiko, kai apeliantas įgijo teisę vairuoti transporto priemones, jis aštuonis kartus buvo baustas už tai, kad naudojosi viešuoju transportu nesilaikydamas nustatytos tvarkos. Aptartos aplinkybės rodo, kad iš tikrųjų A. R. ne visuomet yra linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, jis kartoja ir tuos pačius teisės pažeidimus, kas rodo, jog jam taikytos teisinio poveikio priemonės, t. y. baudos, kurias jis sumoka, nėra pakankamai veiksmingos. Aplinkybė, kad transporto priemonės vairavimas buvo susijęs su apelianto darbine veikla, todėl, kaip galima suprasti iš skunde dėstomų argumentų, buvo didesnė rizika padaryti KET pažeidimus, niekaip nepateisina jų darymo.

16.                      Nagrinėjamu atveju pagrįstai nebuvo nustatyta A. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Čia pažymėtina, kad pažeidimo neigimas šiuo atveju buvo iš esmės beprasmiškas, nes jis yra akivaizdus. Aplinkybės, kad teisės pažeidėjas yra išlaikęs teorijos bei praktinio vairavimo egzaminus, vėl yra pradedantysis vairuotojas, niekaip nelengvina jo teisinės padėties. Tas pats pasakytina ir apie faktą, kad dėl padarytų teisės pažeidimų kitiems asmenims nebuvo padaryta kokia nors turtinė ar neturtinė žala. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala kitų asmenų turtui, sveikatai ar pan., teisės pažeidėjui ir būtų kilusios kitokios (griežtesnės) teisinės pasekmės.

17.                      Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims, siekiant atgrasyti asmenis nuo teisės pažeidimų darymo, paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis bei atimti ar apriboti tokiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad administracine nuobauda siekiama tiek nubaudimo, tiek individualių bei bendrųjų prevencinių tikslų. ANK 27 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinių poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju A. R. paskirta administracinio poveikio priemonė užtikrina ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų darnų įgyvendinimą, neprieštarauja proporcingumo principo reikalavimams, nes šia priemone yra tinkamai ir efektyviai daromas poveikis teisės pažeidėjui, užtikrinama teisės pažeidimų prevencija, kuri, įvertinus veikos padarymo aplinkybes, A. R. asmenybę (tiek teigiamai, tiek neigiamai jį apibūdinančius duomenis), švelnesnėmis priemonėmis nebus pasiekta.

18.                      Nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas turės įtakos A. R. kasdieniam gyvenimui, prie kurio jis buvo pripratęs nuo 2023 m. balandžio 11 d., darbinei veiklai, tačiau tai yra neišvengiamos administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas, ir nėra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas bei apskritai neskirti administracinio poveikio priemonės ar jos taikymo terminą nustatyti trumpesnį nei įstatyme numatytas minimalus jos terminas.

19.                      Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. R. apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartis, kuri yra teisėta ir pagrįsta, yra paliktina nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį nepakeistą ir teisės pažeidėjo A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas     Ugnius Trumpulis