Civilinė byla Nr. e2A-569-464/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00272-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.2.; 2.6.7.; 2.6.9.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1187-459/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos plieno sistemos“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 89 564,08 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-09-22 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovė 2013-11-07 sudarė sutartį su UAB „Vikstata“, pagal kurią ieškovė įsipareigojo šiai bendrovei pagaminti ir pristatyti prekes. Pagal minėtą sutartį ieškovė 2013–2014 metais buvo išrašiusi UAB „Vikstata“ sąskaitų už 89 564,08 Eur sumą, tačiau apmokėjimo nėra gavusi. UAB „Vikstata“ administratoriui nurodė, jog pinigai ieškovės direktoriaus prašymu buvo pervesti į UAB „PMK Group“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Baltijos plieno sistemos“) sąskaitą. Tokie buvusio ieškovės vadovo veiksmai, esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, laikytini nesąžiningais ir pažeidžiančiais ieškovės kreditorių interesus, juolab kad atsakovė yra ieškovės akcininkė. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra atliktas be pagrindo, todėl nepagrįstai atsakovės gauta suma iš jos priteistina.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2016-12-30 sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 89 564,08 Eur sumą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo 89 564,08 Eur sumos nuo 2016-04-29 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 1 540,34 Eur žyminio mokesčio; nurodė, kad 2016-05-04 ir 2016-06-17 nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
4. Teismas nustatė, kad ieškovės direktorius 2013-11-15, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-20 nutartimi pareiškimą atmetė, nes nusprendė, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, įmonė yra nemoki. Ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2014-08-28. Restruktūrizavimo byloje 2013-11-18 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis, be kita ko, areštuotas ieškovės turtas ir lėšos, taip pat esančios pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant ieškovės lėšas, esančias toje nutartyje įvardytose sąskaitose ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei.
5. Ieškovės direktoriaus 2013-12-05 prašymu UAB „Vikstata“ pagal šalių sudarytą sutartį dėl prekių pagaminimo ir pristatymo mokėtiną sumą laikotarpiu nuo 2013-12-09 iki 2014-02-13 pervedė į UAB „PMK Group“ (dabar – UAB „Baltijos plieno sistemos“) sąskaitą, nors pagal sutarties 4.1 punktą, kuris reglamentavo atsiskaitymo už prekes tvarką, pirkėja turėjo pareigą apmokėti už pardavėjos pristatytas prekes pagal šios pateiktas PVM sąskaitas faktūras pardavėjai mokėjimo pavedimais arba įnešdama grynuosius pinigus į pardavėjos kasą per 20 darbo dienų 
6. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovė prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.237 str.) ir ieškinyje nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovei išmokėtos ginčo lėšos, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto bylose, kaip susijusiose su viešojo intereso apsauga, teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose. Teismo vertinimu, nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo konkrečiu atveju netaikytinas, nes visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas.
7. Tuo metu, kai UAB „Vikstata“ atliko mokėjimus, ieškovė jau turėjo didelių finansinių sunkumų ir įsiskolinimų, jau buvo kreiptasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Šios aplinkybės atsakovei turėjo būti žinomos, nes ji buvo ieškovės akcininkė. Jai taip pat turėjo būti žinoma ir apie laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės turtui taikymą 2013-11-18 nutartimi. Atsakovės atstovas posėdžio metu šios aplinkybės nepaneigė. Todėl teismas sprendė, kad atliekant ginčo mokėjimus buvo pažeistos imperatyvios CK 6.9301 straipsnio nuostatos. Tai sudaro pagrindą pripažinti ginčijamą atsiskaitymą niekiniu (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, sandoris, pažeidžiantis teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įpareigojimus, yra niekinis ir negalioja ir dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 str.).
8. Teismas vertino, jog atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovės prašymu buvo atlikti mokėjimai ieškovės darbuotojams bei tiekėjams, kad įmonė galėtų toliau vykdyti veiklą, teisinę reikšmę turėtų tik tuo atveju, jeigu atsakovė pateiktų įrodymus, kad mokėjimai tiekėjams ir darbuotojams buvo įvykdyti būtent iš UAB „Vikstata“ pervestų lėšų, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Be to, pati atsakovė nurodo, jog dalį gautos sumos užskaitė kaip ieškovės įsiskolinimą jai, nors neaišku, kokie sutartiniai santykiai jas siejo. Ieškovė laikosi pozicijos, jog atsakovės kaip mokėjimai už ieškovę įvardintos sumos apima ir į atsakovės finansinį reikalavimą ieškovei įtrauktas sumas, taigi atsakovė elgiasi nesąžiningai, atsakovė tai neigia, šalių pateikta informacija apie ieškovės įsiskolinimą atsakovei yra prieštaringa. Todėl teismas sprendė, jog šie klausimai spręstini ieškovės bankroto byloje.
9. Pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, teismas nurodė, jog tuo atveju, kai skolininkas yra nemokus ir trečiasis asmuo atsiskaito ne su skolininku, o tiesiogiai su jo kreditoriais, pažeisdamas mokėjimų eiliškumo tvarką, pripažinus tokį atsiskaitymą negaliojančiu pinigai grąžintini tiesiogiai skolininkui, kurio atsiskaitymų su kreditoriais tvarka buvo pažeista.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovė UAB „Baltijos plieno sistemos“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016-12-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad ginčo atsiskaitymai pagrįstai pripažinti niekiniais, netaikyti restitucijos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Skundžiamame sprendime nėra motyvų, kodėl atsakovė pagal ieškovės direktoriaus vienašališką prašymą gavusi iš UAB „Vikstata“ 89 564,08 Eur sumą ir ją grąžinusi ieškovės kreditoriams privalo dar kartą grąžinti ieškovei tokio paties dydžio sumą. Atsakovė pervedė ieškovei 27 513,48 Eur daugiau nei buvo gavusi iš UAB „Vikstata“. Visiškai nėra svarbu, kad pinigų pervedimai būtinai turėjo būti atliekami iš UAB „Vikstata“ pervestų lėšų, nes atsakovės banko sąskaitoje atsiradusios iš UAB „Vikstata“ gautos lėšos nebuvo ir negalėjo būti kažkaip specialiai identifikuojamos. Atsakovei atliekant mokėjimus ieškovės kreditoriams, nebuvo ir negalėjo būti pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, nes ieškovės kreditorių reikalavimų dalis, kurią padengė atsakovė, nebuvo įtraukta į ieškovės kreditorių sąrašą. Teismas nenurodė, kokių gi konkrečių ieškovės kreditorių teisės tariamai buvo pažeistos. Atsakovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad gautų pinigus iš UAB „Vikstata“, tai buvo padaryta išimtinai pagal ieškovės nurodymą.
2. Pirmosios instancijos teismas teisingo proceso atsakovei neužtikrino, jos nesutikimo su ieškovės reikalavimais argumentų ir pateiktų įrodymų neanalizavo, skundžiamą sprendimą grindė išimtinai ieškovės pateiktais argumentais ir įrodymais. Atsiskaitymai pirmiausiai buvo vykdomi su ieškovės darbuotojais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-18 nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo leista ieškovei lėšas ir turtą naudoti ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį, o atsakovės atlikti mokėjimai ieškovės darbuotojams sumokant darbo užmokestį ir atsiskaitant su ieškovės tiekėjais užtikrino ieškovės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, todėl nepažeidė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
4. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas restituciją taikė mechaniškai, neatsižvelgdamas į tai, kad dėl restitucijos taikymo atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės, o ieškovės atitinkamai pagerės, nes ieškovės reikalavimas būtų patenkintas du kartus (CK 6.145 str. 2 d.).
11. Ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir jas vertino remdamasis CPK 185 straipsnyje nurodytais kriterijais. Atsakovės veiksmai, kai ji, žinodama ieškovės blogą finansinę būklę ir esant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, pažeidžiant įstatymų nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, priima ieškovei skirtas pinigines lėšas, vertintini kaip pažeidžiantys ieškovės ir jos kreditorių interesus. Atsakovės atsiliepime kaip mokėjimams už ieškovę įvardintos sumos apima ir į atsakovės finansinį reikalavimą įtrauktas sumas. Taigi atsakovė elgiasi nesąžiningai, tas pačias sumas traktuodama ir kaip savo patirtas išlaidas (jos įtrauktos į finansinį reikalavimą), ir kaip už ieškovę atliktus mokėjimus.
2. Pripažinus negaliojančiu sandorį, restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas kartu su Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė grąžinti pinigines lėšas ieškovei, kuri tas lėšas ir turėjo gauti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nagrinėjamo ginčo teisinės kvalifikacijos

12. Siekiant tinkamai išspręsti ginčą bei atsižvelgiant į apelianto skundo argumentus, susijusius su teisės taikymu, ginčijant tiek sandorio pripažinimą negaliojančiu, tiek ir restitucijos jo atžvilgiu taikymą, pirmiausia pasisakytina dėl ginčui taikytinų teisės normų.
13. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama ginčo lėšas priteisti iš apeliantės (atsakovės) kaip nepagrįstą praturtėjimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pasirinkta ginčo santykių teisinė kvalifikacija bylą nagrinėjančio teismo nesaisto, todėl jis turi pareigą parinkti tinkamą ginčo santykiui taikytiną teisės normą. Teismas padarė išvadą, jog nepagrįsto praturtėjimo teisės normos nagrinėjamu atveju neaktualios, nes nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu. Sprendime nurodė, kad kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o nepagrįsto praturtėjimo teisės normos sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui. Tokia ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija, teisėjų kolegijos vertinimu, tik iš dalies pagrįsta.
14. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Be to, esant akivaizdiems pagrindams sandorį pripažinti niekiniu, teismas ne tik procesinės, tačiau ir materialiosios teisės pagrindu įstatymų leidėjo yra įgaliotas pasisakyti dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ex officio (savo iniciatyva), nesant dėl to pareikšto šalies reikalavimo (CK 1.78 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmetęs galimybę taikyti nepagrįsto praturtėjimo teisės normas, taikė vien sandorio negaliojimo institutą, pripažinęs, kad ieškovės nurodymas antrajai sutarties šaliai UAB „Vikstata“ ieškovės gautiną iš jos apmokėjimą už perduotas prekes pervesti į apeliantės (ieškovės akcininkės) sąskaitą negalioja, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80 str., 1.81 str.), taip pat taikė restituciją, įpareigojęs apeliantę gautas lėšas grąžinti ieškovei (teismo sprendimo 23 p.).
15. Prieš nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausiai turėjo įvertinti, ar ieškovės ginčijamas veiksmas – jos nurodymas sumokėti pagal sutartį ieškovei priklausančią pinigų sumą kitam subjektui – yra sandoris. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pasisakyta, jog atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius (CK 1.63 str. 1 d.) ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Tokie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad mokėjimo veiksmas gali būti vertinamas kaip atsiskaitymo sandoris, nes jį atlikusios šalies valia nukreipta užbaigti sutartį ir iš jos kylančius prievolinius teisinius santykius. Šiame kontekste ir ieškovės 2013-12-05 prašymas, adresuotas UAB „Vikstata“, dėl visų nuo 2013-12-05 ieškovei skirtų mokėjimų pervedimo į prašyme nurodytą apeliantės sąskaitą, iš esmės taip pat atitinka vienašalio sandorio, kuriuo siekiama konkrečių teisinių padarinių – UAB „Vikstata“ prievolės atsiskaityti su ieškove pasibaigimo kitokia nei sutartyje numatyta tvarka, požymius, taigi gali būti ginčijamas ir sandorių negaliojimo, ir kreditorių interesų pažeidimo (actio Pauliana) pagrindais. Todėl pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs, ar toks ieškovės prašymas gali būti pripažįstamas negaliojančiu dėl jo prieštaravimo įstatymo imperatyvui ir/ ar viešajai tvarkai, dėl šio veiksmo pripažinimo sandoriu neklydo.
16. Kita vertus, konstatavęs sandorio negaliojimo faktą ir pasisakydamas dėl restitucijos, kaip ieškovės teisių gynybos būdo, taikymo pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tokią aplinkybę, kad šis sandoris, viena vertus, yra vienašalis, kita vertus, šio teismo pripažintu neteisėtu ir todėl negaliojančiu sandorio pagrindu ieškovė nėra perdavusi turto apeliantei, dėl ko šiai galėtų kilti pareiga grąžinti ieškovei tai, ką iš jos yra gavusi – turtas apeliantei buvo perduotas kito subjekto (UAB „Vikstata“) atliktų mokėjimų, kurie šioje byloje nesudarė ginčo dalyko, pagrindu. Restitucija yra to sandorio šalių grąžinimas į pradinę padėtį (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorius neginčijo UAB „Vikstata“ teisės, vadovaujantis ieškovės vadovo prašymu, atlikti ieškovei priklausančios sumos mokėjimus apeliantei, nekvestionavo šios sutarties šalies atliktų veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo, nekėlė netinkamo sutarties vykdymo ar atsiskaitymo tvarkos, numatytos jos 4.1 ir 4.2 punktuose, pažeidimo klausimų abipusio rašytino susitarimo – priedo prie sutarties dėl kitokių atsiskaitymo sąlygų nebuvimo aspektu, iš esmės ginčydamas tik apeliantės teisę gauti šiuos mokėjimus vietoje ieškovės, atsižvelgiant į kitus esamus kreditorius ir ieškovės įmonės mokumo situaciją, į jai teismo nutartimi taikytus ribojimus disponuoti turimu turtu bei piniginėmis lėšomis kitaip, nei nurodyta nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, UAB „Vikstata“ nėra ir dalyvaujantis šioje byloje asmuo, todėl ir dėl šios priežasties dėl jos teisių ir pareigų negalėtų būti sprendžiama. Pirmosios instancijos teismo nurodytos ieškovės 2013-12-05 prašymo dėl lėšų pervedimo apeliantei negaliojimo priežastys siejamos išimtinai su ieškovei inicijuotoje restruktūrizavimo byloje, o ne UAB „Vikstata“ atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, jų pažeidimu. CK 6.9301 straipsnyje nustatyti įpareigojimai dėl atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo taip pat adresuoti pačiam skolininkui, šiuo atveju – ieškovei.
17. Vadinasi, šioje byloje nesant pagrindo spręsti dėl UAB „Vikstata“ atliktų mokėjimų teisėtumo ar neteisėtumo, apeliantės įgyto ieškovės sąskaita turto grąžinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto, o ne pagal restituciją reglamentuojančias teisės normas, juo labiau kad tokį savo teisių bei interesų gynybos būdą buvo pasirinkusi ir pati ieškovė (CK 1.138 str., CPK 5 str., 13 str.). Pažymėtina, kad apeliantė byloje pripažino, kad jos ir UAB „Vikstata“ jokie sutartiniai santykiai nesiejom be to, nagrinėjamoje byloje nėra ir jokių kitų faktinių duomenų, jog ginčo objektu tapusios piniginės lėšos apeliantei teisėtai priklausė įstatymo, sandorio ar kuriuo nors kitu aiškiai identifikuojamu pagrindu.
18. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas; CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos  jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-29 nutartis civilinėj byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).
19. Nagrinėjamoje byloje ir yra susiklosčiusi būtent tokia specifinė situacija, kai net ir pripažinus 2013-12-05 ieškovės prašymo dėl lėšų pervedimo į apeliantės sąskaitą, kaip vienašalio sandorio, negaliojimą tokios priemonės nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui, nes nėra galimas sandorio negaliojimo padarinių – restitucijos taikymas. Pažeistų teisių gynimo keliais alternatyviais būdais įstatymų leidėjas nedraudžia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio negaliojimo instituto pritaikymas savaime neeliminuoja galimybės taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, šie du pažeistų teisių gynimo būdai gali būti taikomi kartu.

Dėl ieškovės 2013-12-05 prašymo pervesti lėšas apeliantei teisėtumo vertinimo

20. Teisėjų kolegija neturi prielaidų nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės 2013-12-05 prašymas UAB „Vikstata“ pervesti ginčo lėšas apeliantei pažeidė CK 6.9301 straipsnio reguliuojamą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, kurioje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 str. 1 d.).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015). Nagrinėjamu atveju CK 6.9301 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžiant) formuluoja pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuotų vertinimą apie šios normos imperatyvų pobūdį.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja ir kita sąlyga šią teisės normą pripažinti imperatyvia CK 1.80 straipsnio prasme, įvertinus įstatymo leidėjo siekius nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo  atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą (CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.930(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (neteko galios nuo 2009-07-01) 3 straipsnio norma, reglamentavusi mokėjimų eilės tvarką, yra imperatyvi, tai ją pažeidžiant sudarytas sandoris yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-686/2015). Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalis taip pat skirta reglamentuoti atsiskaitymų eiliškumą,  kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, tik ši norma, lyginant su Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, dabar inkorporuota į CK, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo kitaip spręsti dėl jos imperatyvaus pobūdžio, nei vertinant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio normą.
23. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovės 2013-12-05 prašymo dėl lėšų apeliantei pervedimo metu ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga 67 944,58 Lt, todėl šis įsiskolinimas turėjo būti dengiamas pirmiau nei hipotetiniai (šioje byloje neįrodinėti) ieškovės įsipareigojimai apeliantei, apie kurių buvimą nurodoma jos atsikirtimuose į ieškinį ir apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad ginčo lėšų pervedimu apeliantei nesilaikyta minėtos mokėjimų eiliškumo tvarkos. Apeliantės argumentai, kad ji gautas lėšas didžia dalimi panaudojo atsiskaitymams su ieškovės darbuotojais, kad jos kreditoriams yra sumokėjusi net daugiau, nei gavusi už ieškovę iš UAB „Vikstata“, minėtos išvados nepaneigia. Priešingai, šie teiginiai labiau patvirtina ieškovės buvusį siekį apeiti įstatyme bei teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtvirtintus draudimus ir savo nuožiūra atsiskaitinėti su pasirinktais kreditoriais per savo akcininkę, apeliantę UAB „Baltijos plieno sistemos“. Be to, ginčo objektu šioje byloje yra vertinimas, ar nurodytos atsiskaitymų tvarkos nepažeidė ieškovės prašymas ginčo lėšas išmokėti apeliantei, o ne vėlesni apeliantės mokėjimai ieškovės kreditoriams.
24. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgia ir į ieškovės 2013-12-05 prašymo sudarymo aplinkybes, reikšmingas vienašalio sandorio niekiniam pobūdžiui konstatuoti. Byloje nėra duomenų, jog poreikį įgyvendinti būtent tokį atsiskaitymo su ieškove mechanizmą būtų lėmę kurios nors faktinės aplinkybės, kurioms esant toks šalių elgesys atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesį ir sąžiningą verslo praktiką, o ne būtų nukreiptas į kitų kreditorių teisių pažeidimą. Kaip pabrėžia pati apeliantė, teismo nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo padaryta išlyga ir leista atsiskaityti su ieškovės darbuotojais, taip pat leista naudoti lėšas ūkinei komercinei veiklai. Tokioje situacijoje akivaizdu, kad jokio objektyvaus poreikio pervesti lėšas apeliantei, kad  ši mokėtų ieškovės darbuotojams darbo užmokestį ar atsiskaitinėtų su ieškovės tiekėjais, nebuvo, nes tokius atsiskaitymus galėjo atlikti ir pati ieškovė (jos valdymo organai, prižiūrimi teismo paskirto administratoriaus).
25. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad apeliantė nuo 2013-06-07 įregistruota kaip vienintelė ieškovės akcininkė (CPK 179 str. 3 d.). Apeliantės, kaip vienintelės ieškovės akcininkės, neabejotinas žinojimas apie ieškovės finansinę padėtį, apie ieškovės prašymo ginčo lėšas pervesti apeliantei įtaką, sumenkinant ar visiškai paneigiant galimybę atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais, leidžia padaryti išvadą, kad teismo atliktas ieškovės 2013-12-05 prašymo vertinimas nepažeidžia jokių apeliantės teisėtų lūkesčių dėl šių teisinių santykių kvalifikavimo – teisei ir jos tikslams prieštaraujančio rezultato siekimas negali sukurti teisėtų lūkesčių, kad tokie siekiai bus  ginami įstatymo.
26. Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, pritartina pirmosios instancijos teismo identifikuotam ieškovės 2013-12-05 prašymo išmokėti ginčo lėšas apeliantei teisiniam ydingumui, taip pat vertinimui, jog šiuo prašymu pažeistos ir teismo nutartimi ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1688-112/2013 buvo priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir areštuotas ieškovės turtas bei piniginės lėšos, įskaitytinai ir tos, kurios yra pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant ieškovei lėšas, esančias teismo nurodytose sąskaitose, ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teismo nutarties atsisakyti iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo momentą – 2014-08-28. Vadinasi, ginčo sandorio sudarymo metu (2013-12-05) ieškovės turtui ir disponavimui juo galiojo teismo taikyti apribojimai. Nesutinkant su tokiu vertinimu apeliantė skunde pateikiami teiginiai, jog jos mokėjimai, ieškovės darbuotojams sumokant darbo užmokestį ir atsiskaitant su ieškovės tiekėjais, užtikrino ieškovės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, todėl nepažeidė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, atmestini kaip deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti.
27. Apie mokėjimų per tarpininkę nepagrįstumą jau pasisakyta šios nutarties 24 punkte. Taip pat pažymėtina, kad nepriklausomai nuo apeliantės ketinimų atsiskaityti su ieškovės kreditoriais buvimo ar nebuvimo, nepakeitus teismo nutartimi taikytų ribojimų dėl ginčo lėšos negalėjo būti nurodymo jas išmokėti apeliantei. Tokius atsiskaitymus, naudojamus įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei, pagal teismo nutartimi taikytas sąlygas, kaip ir nurodyta pirmiau, galėjo atlikti tik pati ieškovė, jokių teisinių kliūčių atlikti tokius mokėjimus jai nebuvo. Dar daugiau, byloje esantys duomenys leidžia įsitikinti ir tokia faktine aplinkybe, kad ieškovės turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės taip pat ir kitose civilinėse bylose: antstolis V. Drungilas, vykdydamas Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1639-460/2013 dėl 313 189,37 Lt laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinant UAB „UNIS Steel Baltija“ reikalavimų įvykdymą, 2013-11-20 areštuoto turto aprašu aprašė nurodyto dydžio pinigų sumą, priklausančią ieškovei; antstolė A. R. Žičkuvienė, vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1773-538/2013 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinant BUAB „Pamario metalo konstrukcijos“ reikalavimų įvykdymą, taip pat aprašė ieškovės banko sąskaitose esančias pinigines lėšas 325 469 Lt sumai.
28. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantei, kaip vienintelei ieškovės akcininkei, buvo / turėjo būti žinoma apie restruktūrizavimo byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, įvertinus ir tokį faktą, kad sprendimą kreiptis dėl restruktūrizavimo bylos kėlimo 2013-11-11 priėmė būtent apeliantė. Apeliantės žinojimui apie ieškovės įmonės finansinę padėtį pripažinti svarbi ir tokia aplinkybė, jog antstolio V. Drungilo 2013-11-20 patvarkymu, adresuotu ir apeliantei, iki atskiro antstolio patvarkymo apeliantei buvo uždrausta vykdyti esamas ar būsimas savo prievoles ieškovei, o būtent, uždrausta išmokėti (pervesti) pinigus ar kitokiu būdu perduoti turtą ieškovei, įskaitant, bet neapsiribojant, jų perdavimu tiesiogiai, įskaitymu (pervedimu) į jos vardu atidarytas sąskaitas ar kitų asmenų sąskaitas už ieškovei teikiamas paslaugas ir / ar prekes. Neabejotina, kad apeliantė turėjo suprasti, jog nebegali vykdyti net savo pačios prievolių ieškovei, taigi ir jokių ieškovės prašymų vykdyti už ją atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis. Veikdama priešingai, pati apeliantė ir prisiėmė tokio elgesio padarinių riziką.

Dėl ieškinio reikalavimo taikyti apeliantei nepagrįsto praturtėjimo institutą

29. Apeliantei savo skunde ginčijant faktinių aplinkybių teisinį vertinimą bei santykių kvalifikavimą, taip pat kvestionuojant pirmosios instancijos teismo taikytą ieškovės teisių gynimo būdą (restituciją), teisėjų kolegija aptaria ieškovės pasirinktą jos kreditorių teisių gynimo būdą, t .y. apeliantės nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita. 
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Apeliantės gynimosi nuo jai pareikšto reikalavimo pozicija bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa. Pirmiausia apeliantė teigė, kad dalį gautų ginčo lėšų, nors ir nenurodė, kurią konkrečiai dalį, ji panaudojo įskaitydama ieškovės įsiskolinimą apeliantei. Vėliau ėmė teigti, kad visą ginčo sumą (ir dar daugiau) panaudojo atsiskaityti su pačios ieškovės kreditoriais ir tokiu būdu ieškovei yra grąžinusi visą ginčo sumą.
32. Apeliantė savo teiginius, kad ginčo lėšas yra gavusi teisėtai, grindė CK 6.44 straipsnio nuostatomis, numatančiomis galimybę prievolę įvykdyti sumokant ne tiesiogiai kreditoriui, o jo nurodytam asmeniui, bei aplinkybe, kad ieškovė 2013-12-05 prašymu paprašė UAB „Vikstata“ ieškovei priklausančią ginčo lėšų sumą pervesti apeliantei. Tačiau CK 6.44 straipsnio nuostatos skirtos reglamentuoti atvejus, kuomet prievolės įvykdymas ne tiesiogiai kreditoriui yra laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas toks klausimas, ar UAB „Vikstata“ laikytina tinkamai įvykdžiusia savo prievolę atsiskaityti su ieškove. Ginčas vyko dėl to, ar apeliantė turėjo teisinį pagrindą gauti ieškovei priklausančias pinigines lėšas. Todėl net jeigu ir būtų daroma prielaida, kad UAB „Vikstata“, gavusi ieškovės prašymą atsiskaitymą pervesti apeliantei, galėjo tokiu būdu atsiskaityti su ieškove, tai savaime nereikštų, jog apeliantė turėjo teisinį / sutartinį pagrindą šias lėšas priimti ir jomis disponuoti. Pareiškus teisme reikalavimą dėl nepagrįsto apeliantės praturtėjimo, jai išliko procesinė pareiga įrodinėti pagrindą šioms sumoms gauti. Tokių aplinkybių neįrodžius ir pripažinus ieškovės 2013-12-05 prašymą dėl lėšų pervedimo apeliantei negaliojančiu, jis nebegali būti laikomas teisėtu pagrindu apeliantei gauti ginčo lėšas.
33. Kitų duomenų, liudijančių ieškovei (o dabar ir jos kreditoriams) priklausančios pinigų sumos gavimo teisėtumą, apeliantė į bylą nėra pateikusi. Priešingai, apeliantė įrodinėjo, jog ji pati nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad gautų pinigus iš UAB „Vikstata“, tai buvo padaryta išimtinai pagal ieškovės nurodymą, kas taip pat, šioje byloje jau pripažinus tokias ieškovės iniciatyvas prieštaraujančiomis įstatymui ir pažeidžiančiomis viešąją tvarką, leidžia įsitikinti ginčo lėšų  perdavimo apeliantei nepagrįstumu. Apeliantės pateikti duomenys, kad 2013-11-30 ieškovė jai buvo skolinga, nagrinėjamo ginčo kontekste neaktualūs, nes nesuteikia jokios pirmenybės akcininkei prieš kitus kreditorius. Sutiktina ir su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad nėra įrodymų apie ginčo lėšų suma sumažintus ieškovės įsipareigojimus apeliantei. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų (nurodymo UAB „Vikstata“ ginčo lėšas pervesti apeliantei) ir šį jos praturtėjimą atitinka ieškovės turto sumažėjimas.
34. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir faktas, kad apeliantei priklausė 100 proc. ieškovės akcijų. Apeliantė ir ieškovė – atskiri juridiniai asmenys, kurių veikla ir turtas taip pat yra atskirti, atitinkamai, išlieka individualia ir kiekvieno šio juridinio asmens pareiga atsiskaitinėti už savo prievoles. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kokių apeliantės susitarimų su ieškove pagrindu apeliantė vykdė ieškovės prašymus atsiskaityti su ieškovės darbuotojais ir kreditoriais, o ir tokie atsiskaitymai, kaip matyti iš apeliantės teismui pateiktos 2016-11-29 patikslintos pažymos, jau vyko iki apeliantei gaunant ginčo lėšas iš UAB „Vikstata“ (2013-05-16, 2013-06-28, 2013-07-01 ir kt. datomis).
35. Apeliantė netinkamai, nesiedama su kontekstu, interpretuoja ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl atsiskaitymų su ieškovės darbuotojais bei tiekėjais teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ši aplinkybė būtų teisiškai reikšminga tik tuo atveju, jeigu apeliantė pateiktų įrodymus, kad mokėjimai tiekėjams ir darbuotojams buvo įvykdyti būtent iš UAB „Vikstata“ pervestų lėšų. Sutiktina su apeliantės skundo teiginiais, kad apeliantės banko sąskaitoje atsiradusios iš UAB „Vikstata“ gautos lėšos nebuvo ir negalėjo būti kažkaip specialiai identifikuojamos, kita vertus, pirmosios instancijos teismas tokius išaiškinimus pateikė  pažymėdamas, kad byloje nėra jokių duomenų apie teisinį tokių pavedimų, atsiskaitant su ieškovės kreditoriais, pagrindą, neaišku, kokie sutartiniai santykiai siejo šalis ir būtent iš visų šių aplinkybių visumos nusprendė neturintis jokio pagrindo išvadai padaryti, kad įvardijami apeliantės pavedimai buvo atliekami turint tikslą grąžinti iš UAB „Vikstata“ gautą sumą. Šiuo aspektu nebūtų galima vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų kaip nemotyvuotų ar nelogiškų. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, pažymi, jog byloje iš tiesų nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus pačios apeliantės teiginius, kad tokio turinio susitarimas tarp ieškovės ir apeliantės buvo sudarytas ir kad šie šalių veiksmai buvo nulemti vieningos valios (vieno sumanymo).
36. Iš apeliantės akcentuojamo atsiskaitymų su ieškovės darbuotojais ir tiekėjais fakto būtų galima daryti tik tokią prielaidą, jog apeliantė, sumokėjusi už ieškovę pastarosios kreditoriams, galėtų reikalauti, kad ieškovė jai grąžintų atitinkamas sumas. Apeliantė šioje byloje iš esmės ir neginčijo, kad iš UAB „Vikstata“ gautas lėšas ji privalo grąžinti ieškovei, tačiau vertino, jog tai jau yra padariusi, nagrinėjamoje byloje teikdama įrodymus apie atsiskaitymų su ieškovės kreditoriais faktą. Toks neatitinkantis įstatyme nustatytų procedūrų bei aiškiai pažeidžiančius įstatymo draudimus, atsižvelgiant į ieškovės finansinę situaciją, įskaitymas nėra teisėtas veiksmas ir negali paneigti ieškovės reikalavimo teises į apeliantę buvimo.
37. Į bylą pateiktas 2014-11-14 apeliantės finansinis reikalavimas, pareikštas ir patvirtintas ieškovės bankroto byloje, liudija, kad apeliantė į savo finansinį reikalavimą ieškovei įtraukė  ir tų sumų dalį, kurias anksčiau šioje byloje tvirtino sumokėjusi už ieškovę iš ginčo lėšų jos kreditoriams. Ir nors apeliantės bankroto byloje pareikšto reikalavimo dydžio pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau paminėti faktai papildomai paneigia apeliantės argumentus dėl buvusio šalių susitarimo iš UAB „Vikstata“ sumokėtų lėšų atsiskaityti su ieškovės darbuotojais bei tiekėjais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2016-12-13 teismo posėdžio metu apeliantė žodžiu neigė bet kokį sumų dubliavimą, akcentuodama, kad pinigine prasme ji nereikalauja daugiau negu jai priklauso, nors jokių objektyviai galinčių pagrįsti tokius teiginius įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Apeliantė į nagrinėjamą bylą yra pateikusi tik įrodymus apie jos ir ieškovės reikalavimų viena kitai dydį 2013-11-30 dienai, t. y. iki ieškovės prašymo UAB „Vikstata“ išmokėti ginčo lėšas apeliantei pateikimo. Kaip šie tarpusavio reikalavimai kito ar buvo modifikuojami iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo duomenų nėra.
38. Padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva pagrįstai taikydamas ir ieškinyje nenurodytus ieškovės teisių gynimo būdus (motyvuojamoje sprendimo dalyje konstatavęs niekinio sandorio faktą), vis tik neturėjo spręsti ginčo sumos grąžinimo ieškovei klausimo per restituciją, teisėjų kolegija konstatuoja visų sąlygų ieškinyje nurodyto nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui buvimą. Tokiu atveju nebetenka prasmės pasisakyti dėl apeliantės skundo argumentų, siejamų su netinkamai pritaikytu restitucijos institutu. Apeliantės nurodomo nepagrįsto ir nesąžiningo jos teisinės situacijos pablogėjimo šiuo atveju nėra, nes apeliantė be teisėto pagrindo buvo patekusi į geresnę padėtį už pirmumo teisę išieškojimų eilėje turinčius kreditorius. Apeliantė kartu su visais kitais ieškovės kreditoriais turės galimybę ginti savo teises bankroto byloje, dėl ko nėra pagrindo pritarti ir skundo argumentams, jog ieškovės reikalavimas būtų patenkintas du kartus.
39. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Kadangi ginčą teismas išsprendė iš esmės teisingai, suklydęs tik dėl teisinio aplinkybių vertinimo, skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, o klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas, papildydamas teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 277 str. 1 d. 2 p., 302 str.). Atitinkama suma pasilieka priteista iš apeliantės kaip be teisinio pagrindo jos įgytos lėšos, papildant sprendimo rezoliucinę dalį sprendimu pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) ieškovės 2013-12-05 prašymą UAB „Vikstata“ dėl lėšų pervedimo apeliantei, ką, minėta, pirmosios instancijos teismas aptarė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tačiau nepasisakė rezoliucinėje dalyje.
40. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies taip pat šalintinas nurodymas, kad 2016-05-04 ir 2016-06-17 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nes pagal byloje esančius duomenis, taip pat duomenis iš Turto arešto aktų registro, nustatyta, jog Lietuvos apeliacinio 2016-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1350-302/2016 pirmosios instancijos teismo 2016-05-04 nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo panaikinta, o ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas (CPK 179 str. 3 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

41. Netenkinant atsakovės apeliacinio skundo, ieškovė turi teisę į jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, jog už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 750 Eur dydžio atstovavimo išlaidų, kurios buvo apmokėtos 2017-09-01 mokėjimo pavedimu. Tokio dydžio prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, neviršija rekomenduojamo priteistino maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą dydžio, galiojusio teisinių paslaugų apmokėjimo dieną (2017-09-01), t. y. 1 062,88 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistina iš apeliantės (atsakovės) visa jos patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų suma.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ir įskaitymo

42. Apeliantė UAB „Baltijos plieno sistemos“ yra sumokėjusi 21 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl teismo 2016-05-04 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat 21 Eur už atskirąjį skundą dėl teismo 2016-06-17 nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
43. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.
44. Ieškovei yra iškelta bankroto byla, todėl, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, apeliantė (atsakovė) yra atleista nuo žyminio mokesčio ir už atskirąjį skundą mokėjimo. Toks CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-666-241/2016).
45. Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalį sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, arba, pagal analogiją, kai mokesčio nereikėjo mokėti. Šio straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad nustatęs žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė žyminio mokesčio neturėjo mokėti, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendė, apeliantei grąžintinas jos sumokėtas už atskiruosius skundus žyminis mokestis, t. y. 2016-05-16 mokėjimo nurodymu sumokėtas 21 Eur ir 2016-06-29 mokėjimo nurodymu sumokėtas 21 Eur žyminio mokesčio.
46. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu kiti byloje dalyvaujantys asmenys yra atleidžiami tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio ir / ar kasacinio proceso inicijavimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apeliantės pagrįstai buvo priteistas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė, teikdama šį ieškinį, buvo atleista pagal įstatymą  (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi jai turi būti grąžinama 42 Eur žyminio mokesčio už atskiruosius skundus, ši grąžintina suma įskaitoma į priteisiamą iš apeliantės žyminio mokesčio 1 540,34 Eur sumą, nustatant, kad apeliantei liko pareiga sumokėti 1 498,34 Eur  (1 540,34 Eur - 42 Eur) žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, teismo sprendimo rezoliucinę dalį patikslinant ir išdėstant ją taip:

„Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ (įmonės kodas 300030548) 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą visus ieškovei skirtus mokėjimus pervesti į atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ sąskaitą.

Ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio metalo konstrukcijos“ (įmonės kodas 300030548) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ (įmonės kodas 302767768) priteisti 89 564,08 Eur (aštuoniasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 8 centus) ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 89 564,08  Eur sumos nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ priteisti 1 498,34 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 34 centus) žyminio mokesčio.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ (įmonės kodas 302767768) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ (įmonės kodas 300030548) naudai.