Civilinė byla Nr. e2-291-450/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01359-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.12

                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2026 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „EURO ROOFS“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir nustatytas už tyčinį bankrotą atsakingas asmuo, civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Taurus fondas“ pareiškimą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,EURO ROOFS“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir už tyčinį bankrotą atsakingo asmens nustatymo, suinteresuotas asmuo D. M.s.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Taurus fondas“ (toliau – ir kreditorė) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „EURO ROOFS“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė), kurios bankrotas vykdomas neteismine tvarka, bankrotą tyčiniu, taip pat nustatyti, kad LUAB „EURO ROOFS“ tyčinis bankrotas kilo dėl jos vadovo D. M. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) nesąžiningų veiksmų.

2.       Pareiškime nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

3.       Kreditorė nurodė, kad 2022 m. balandžio 7 d. sudarytos ir patvirtintos bendrovės metinės finansinės ataskaitos (balanso) už 2021 m. duomenys patvirtina, jog bendrovė 2021 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Bendrovės vadovas D. M. nevykdė JANĮ numatytos pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. 2022 m. gegužės 31 d. jis su savimi sudarė paskolos sutartį, pagal kurią iš nemokios bendrovės pasiskolino 159 267,32 Eur. Paskolos sutartyje numatytos tik 1 procento dydžio metinės palūkanos; paskolos sutartis buvo sudaryta ilgam terminui – iki 2026 m. gruodžio 31 d.; paskolos sutartis nenumatė bendrovės teisės reikalauti išankstinio paskolos grąžinimo. Taip pat paskolos sutartis buvo sudaryta nesilaikant privalomos notarinės formos, t. y. toks sandoris yra negaliojantis. Paskolos sutartis buvo nenaudinga atsakovei ir pažeidė jos kreditorių interesus, prieštaravo bendrovės įstatuose numatytam veiklos tikslui siekti pelno. Vietoje to, kad imperatyviai įvykdytų nustatytas pareigas ir užtikrintų kreditorių teisių apsaugą, bendrovės vadovas tęsė nuostolingą bendrovės veiklą, pats su savimi sudarė paskolos sutartį, kuria sau paskolino visas bendrovės turėtas pinigines lėšas, t. y. perėmė didelės vertės bendrovės turtą, žinodamas, jog paskolos negrąžins, vėliau ėmėsi veiksmų savo turtui paslėpti.

4.       Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateiktos 2022 m. ir 2023 m. finansinės ataskaitos. Į bendrovės apskaitą buvo įtrauktas turtas, kuris nebuvo perduotas nemokumo administratorei ir nebuvo panaudotas kreditorių reikalavimų tenkinimui, nes bankroto proceso metu, pardavus bendrovės turtą, buvo gauta tik 7 010 Eur pajamų, nors pagal D. M. parengtą bendrovės balansą bankroto bylos iškėlimo dienai (2024 m. birželio 13 d.) bendrovėje turėjo būti turto už 515 527 Eur. Taip pat bendrovės balanse buvo apskaitytos neegzistuojančios atsargos, kurių vertė nurodyta 250 762 Eur. Bendrovė nepagrįstai balanse apskaitė ir 194 966 Eur gautiną sumą, kurios dalį – 159 267,32 Eur sudarė iš bendrovės vadovo D. M. gautina suma (paskola), nors nebuvo gauta nieko, tik reikalavimo teisė į D. M. paskolą parduota už 5 010 Eur. Be to, nemokumo administratorei buvęs bendrovės vadovas neperdavė visų bendrovės dokumentų.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi LUAB ,,EURO ROOFS“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatė, kad už LUAB ,,EURO ROOFS“ tyčinį bankrotą yra atsakingas jos vadovas D. M..

6.       Teismas, spręsdamas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio, nustatė, kad suinteresuotas asmuo 2024 m. birželio 14 d. bendrovės dokumentų perdavimo aktu nemokumo administratorei perdavė atsakovės finansinius dokumentus; nemokumo administratorė atsiliepime pripažino, kad 2024 m. rugsėjo 5 d. bendrovės kreditorių susirinkimui pateiktoje bankroto proceso ataskaitoje suklydo, nurodydama aplinkybę, jog dokumentai yra neperduoti.

7.       Teismas, įvertinęs bendrovės 2023 m. balanso duomenis, nustatė, kad iš balanse nurodyto 515 527 Eur turto, gautinos sumos ar sumokėti avansai sudarė 506 994 Eur, o 7 500 Eur buvo  bendrovės turėtas pajus, kuris buvo parduotas bankroto procese. Tai reiškia, kad tokiai sumai turto bendrovė bankroto iškėlimo metu negalėjo turėti. Iš 515 527 Eur turto nenustatytas ir neperduotas turtas sudarė 1 033 Eur. Pagal buvusio vadovo D. M. paaiškinimus 1 033 Eur suma buvo nurašyta transporto priemonė, dėl to teismas sutiko, kad nėra pagrindo teigti, jog bendrovė turėjo materialaus turto, kurį turėjo perduoti, bet nemokumo administratorei neperdavė.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorė vertina tik bendrovės balanso duomenis, nesiaiškindama pirminių duomenų, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti balanse, tai teismui sudarė pagrindą teigti, jog kreditorės nurodytos aplinkybės dėl atsargų yra nepagrįstos, juo labiau kad nustatyta, jog visas bendrovės turtas yra turtinės teisės, o ne materialusis turtas. Pasak teismo, net ir nustačius, kad pateikto balanso duomenys yra netikslūs, tai nesudarytų pagrindo vertinti, jog bendrovės apskaita buvo vedama netinkamai ir dėl to bendrovė buvo privesta prie bankroto. Šiuo atveju nėra duomenų ir įrodymų, kaip pvz., mokesčių administratoriaus ar kitų kompetentingų institucijų aktų, raštų, kurie patvirtintų, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai ar  finansinės atskaitomybės dokumentuose būtų nurodyti neteisingi, melagingi, tikrovės neatitinkantys, apgaulingi duomenys apie jos finansinius rodiklius, ekonominę būklę.

9.       Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

10.       Teismas, vertindamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, nustatė, kad bendrovės 2021 m. gruodžio 31 d. finansinės ataskaitos, kuriose užfiksuotas jos nemokumas, buvo sudarytos ir patvirtintos 2022 m. balandžio 7 d., o 2022 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus mažiau nei 5 savaitėms nuo finansinių ataskaitų, patvirtinančių bendrovės nemokumą, kurias pasirašė D. M., bei D. M. su savimi sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovė suinteresuotam asmeniui paskolino 159 267,32 Eur, numatant paskolos grąžinimo terminą – 2026 m. gruodžio 31 d., ir nustatant 1 proc. dydžio mokėtinas palūkanas. Teismas nustatė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta nesilaikant privalomos notarinės formos, nes paskolos suma viršijo 3 000 Eur.

11.       Pasak teismo šiuo atveju nėra pateikta objektyvių duomenų, įrodančių bendrovės lėšų pervedimo (paskolos) pagrįstumą (jos tikslingumą) suinteresuotam asmeniui, nes vien tik paskolos sutarties sudarymas, numatant 1 proc. dydžio palūkanas, nesudaro pagrindo teigti apie šio sandorio ekonominį naudingumą bendrovei, be kita ko, nenumatant jokių prievoles įvykdymą užtikrinančių priemonių. Teismo vertinimu, toks sandoris bendrovei buvo nenaudingas, įvertinus ir tai, kad patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti.

12.       Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovo veiksmai atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo požymius, numatytus JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, o bendrovės finansinė padėtis buvo esmingai pabloginta jos vadovui priėmus sprendimą sudaryti paskolos sutartį, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių interesus. Teismas konstatavo, kad aptartas sandoris sumažino bendrovės turto masę ir pablogino kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus. Todėl paskolos sutartį įvertino kaip nenaudingą sandorį bendrovei, atitinkantį JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus požymius.

13.       Teismas pripažino, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis, kurį lėmė buvusio bendrovės vadovo D. M. atlikti veiksmai, dėl to jis laikytinas asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą.

14.       Teismas, remdamasis aktualia teismų praktiką taikant JANĮ nuostatas, pažymėjo, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir tais atvejais, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, yra nagrinėtinas teismine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1255-910/2022; 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-577/2023), dėl to nėra pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu. 

                                III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Suinteresuotas asmuo D. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį ir civilinę bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais :

15.1.                      Bendrovės bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, todėl visus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas, išskyrus išimtis, numatytas JANĮ 12 straipsnio 3 dalyje. Klausimas dėl tyčinio bankroto nepatenka į išimtinius klausimus, kuriuos tiesiogiai sprendžia teismas. Dėl to teismas turėjo kreditorės pareiškimą palikti nenagrinėtu. Taigi, bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą JANĮ nustatyta tvarka pradėtoje bankroto ne teismo tvarka procedūroje turi spręsti kreditorių susirinkimas, kurio sprendimai skundžiami teismui įstatymo nustatyta tvarka. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-237-241/2021; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1729-945/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-600-967/2020).

15.2.                      Kreditorė negali perkelti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų klausimų nagrinėti teisme, neinicijavusi bendrovės kreditorių susirinkimo, kurio metu būtų sprendžiama dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl jos pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu ir byla nutraukta

16.       Kreditorė UAB „Taurus fondas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais :  

16.1.                      Bankroto pripažinimo tyčiniu tikslas, be kita ko, užtikrinti kreditorių teises ir galimybę pareikšti reikalavimus dėl tyčinio bankroto atsakingų asmenų. Teismų praktikoje yra laikomasi vieningo aiškinimo, kad teismo nutartis pripažinti bankrotą tyčiniu ir nustatyti kaltus asmenis sukuria prejudicinius faktus ir teisines prezumpcijas, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Kadangi prejudiciniai faktai ir prezumpcijos gali kilti tik iš teismų sprendimų, todėl akivaizdu, kad bankroto pripažinimas tyčiniu sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu bankrotą tyčiniu pripažįsta teismas. Kreditorių susirinkimo nutarimas nesukurtų nei prejudicinių faktų, nei prezumpcijų, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas pripažinti bankrotą tyčiniu būtų formalus, teisinių pasekmių nesukeliantis veiksmas.

16.2.                      Teismų nutartys, kuriomis remiasi apeliantas, yra viena vertus, priimtos aiškinant ne JANĮ, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ), kita vertus, ne sprendžiant bankroto pripažinimą tyčiniu, o kitus klausimus (obiter dictum (pasisakyta tarp kitko) motyvai).

16.3.                      Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje sprendė dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuris pradėtas ne teismo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1255-910/2022; 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-577/2023).

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

           IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

19.       Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teismo ir kreditorių susirinkimo kompetencijos ribų bankroto procese ne teismo tvarka, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą.

20.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo ir kalto asmens už tyčinį bankrotą nustatymo, dėl to apeliacinės instancijos teismas tokių išvadų nevertins ir dėl jų šioje nutartyje nepasisakys.

Dėl teismo ir kreditorių susirinkimo kompetencijos ribų bankroto procese ne teismo tvarka, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą

21.       Byloje nustatyta, kad LUAB „EURO ROOFS“, kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, kreditorė UAB „Taurus fondas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti LUAB „EURO ROOFS“ bankrotą tyčiniu, taip pat nustatyti, jog LUAB „EURO ROOFS“ tyčinis bankrotas kilo dėl jos vadovo D. M. nesąžiningų veiksmų.

22.       Vilniaus apygardos teismas kreditorės pareiškimą dėl LUAB „EURO ROOFS“ bankroto pripažinimo tyčiniu priėmė ir skundžiama nutartimi jį patenkino, pripažindamas, kad atsakovės bankrotas yra tyčinis ir nustatydamas, jog už LUAB ,,EURO ROOFS“ tyčinį bankrotą yra atsakingas jos buvęs vadovas D. M..

23.       Suinteresuotas asmuo D. M., pirmosios instancijos teisme nagrinėjant klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, laikėsi pozicijos, jog bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą JANĮ nustatyta tvarka pradėtoje bankroto ne teismo tvarka procedūroje turi spręsti kreditorių susirinkimas, kurio sprendimai skundžiami teismui įstatymo nustatyta tvarka, o ne teismas tiesiogiai.

24.       Pirmosios instancijos teismas su suinteresuoto asmens pozicija nesutiko ir nurodė, kad tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas ne vienoje nutartyje yra sprendęs dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bylose, tiesiogiai kreipiantis į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-577/2023; 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1255-910/2022; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2354-560/2023).

25.       Apeliantas skunde su nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad bankroto procedūroje, vykstančioje ne teismo tvarka, bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo kompetencija priklauso kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai gali būti skundžiamo teismui, bet ne teismui tiesiogiai. Tokią poziciją apeliantas grindžia JANĮ 12 straipsnio 3 dalimi, taip pat teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-237-241/2021; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1729-945/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-600-967/2020).

26.       Apeliacinės instancijos teismas su nurodyta apelianto pozicija, kad kreditorių susirinkimas turi kompetenciją pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį, nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

27.       JANĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo administratorių skiria kreditorių susirinkimas, o 3 dalyje reglamentuota, jog bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikomos šio įstatymo nuostatos, reguliuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus nuostatas dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų.

28.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011; 2024 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-823/2024 32 punktas). Teisės normų turinys aiškinamas vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025 63 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad teismai privalo aiškinti ir taikyti teisės normas atsižvelgdami į jų sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis bei į teisės normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2025 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1249/2025 25 punktas).

29.       Doktrinoje nurodoma, kad svarbiausiais ir dažniausiai teismų taikomais teisinio aiškinimo būdais pripažintini kalbinis (lingvistinis), įstatymų leidėjo ketinimų ir sisteminis. Teisinio teksto aiškinimas turėtų vykti laikantis tam tikro metodų taikymo eiliškumo. Turėtų būti pradedama nuo kalbinio (lingvistinio) aiškinimo metodo, paskui taikomas įstatymų leidėjo ketinimų, galiausiai – sisteminis aiškinimo metodas (G. Lastauskienė, Teisės aiškinimas: kategorijų revizija. Visuomenės pokyčiai ir teisė. Liber Amicorum Vytautui Šlapkauskui: straipsnių rinkinys. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2023, p. 66–85; dėl lingvistinio metodo pirmumo taip pat žr. D. Mikelėnienė, V. Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999, p. 170–171).

30.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas JANĮ 12 straipsnio normą lingvistiniu metodu, pažymi, kad pagrindinis kriterijus, skiriantis teismo tvarka vykdomą bankrotą nuo ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso, yra tas, kad pastaruoju atveju nemokumo procesas vykdomas bendru įmonės ir jos kreditorių susitarimu, kreditoriams kaip visumai leidžiant nuspręsti dėl šio proceso eigos ir tvarkos. Įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimui iš esmės suteikė šiame įstatyme ir CPK nustatytą teismo kompetenciją, išskyrus nustatytas siauras išimtis dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų.

31.       Antra, JANĮ parengiamuosiuose darbuose (pranc. travaux préparatoires) vienu pagrindinių projekto uždavinių nurodomas siekis spartinti bankroto procedūras, tobulinant bankroto proceso terminų, nemokumo procesų dalyvių ginčų nagrinėjimo ir kitų klausimų reguliavimą (2018 m. spalio 23 d. aiškinamasis raštas dėl įstatymų projektų registracijos Nr. XIIIP-2777-XIIIP-2789). Taigi efektyvaus nemokumo proceso principas yra siejamas ir su operatyviu nemokumo ginčų nagrinėjimu, kuris leidžia užtikrinti tiek skolininko, tiek jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Tačiau nemokumo ginčų operatyvaus nagrinėjimo tikslas negali sumenkinti veiksmingos teisminės nemokumo proceso teisėtumo kontrolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021 31 punktas).

32.       Aiškinant JANĮ 12 straipsnio 3 dalį pagal įstatymo leidėjo ketinimų metodą, JANĮ parengiamųjų darbų (pranc. travaux preparatoires) analizė apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas prioritetą teikia efektyviam ir veiksmingam bankroto procesui, nemenkinant veiksmingos teisminės nemokumo proceso teisėtumo kontrolės. Pažymėtina, kad tyčinis juridinio asmens bankrotas yra specifinis juridinių asmenų nemokumo (bankroto) teisės institutas. Teismų praktikoje pažymima, kad tyčinis bankrotas leidžia nustatyti, jog įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y., kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Tyčiniam bankrotui nustatyti neretai reikia išsamiai įvertinti įmonės iki bankroto proceso pradžios vykdytą komercinę veiklą, finansinės atskaitomybės dokumentus, prievolių vykdymą, sandorių teisėtumą ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą. Tokie ginčai įprastai reikalauja išsamaus įvertinimo, kurį gali atlikti tik teismas, bet ne kreditorių susirinkimas. Taigi, apelianto pozicija, kad į kreditorių susirinkimo kompetenciją patenka klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra nesuderinama su efektyvaus ir veiksmingo nemokumo proceso tikslu.

33.       Trečia, JANĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva kreditoriaus arba nemokumo administratoriaus prašymu, t. y. įstatymas nenustato, jog sprendimą dėl tyčinio bankroto galėtų priimti kitas subjektas (nagrinėjamu atveju – kreditorių susirinkimas), o ne teismas. Taigi nors JANĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas, tačiau ši nuostata turi būti vertinama sistemiškai su JANĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostata ir aiškinama taip, kad kreditorių susirinkimas ne teismo tvarka vykdomo bankroto procese svarsto ir sprendžia tik tokius teismo kompetencijai priskirtus klausimus, kurie betarpiškai susiję su bankroto proceso metu vykdomomis procedūromis. Atsižvelgiant į tai, apelianto aiškinimas, kad bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą bankroto ne teismo tvarka procedūroje turi, visų pirma, spręsti kreditorių susirinkimas, kurio sprendimai gali būti skundžiami teismui įstatymo nustatyta tvarka, neatitinka sisteminio aiškinimo, jog sprendimą dėl tyčinio bankroto gali priimti tik teismas.

34.       Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad, viena vertus, kreditorių kompetencija bankroto proceso ne teismo tvarka metu yra teisiškai ir ekonomiškai motyvuota – kreditoriams kaip visumai leidžiama nuspręsti dėl šio proceso eigos ir tvarkos, taip leidžiant sumažinti bankroto proceso administravimo išlaidas ir valstybės išlaidas nemokumo procese. JANĮ nustatytos kreditorių susirinkimo kompetencijos išimtys lemia siaurą tokių išimčių aiškinimą. Kita vertus, bankroto procesas pasižymi viešuoju interesu, kurio apsaugą įprastai vykdo teismas, ir jame priimami reikšmingas ekonomines ir teisines pasekmes sukeliantys sprendimai, dėl to kreditorių susirinkimo kompetencija yra ribota sprendžiant bankroto proceso eigai reikšmingus klausimus ir į ją nepatenka klausimai, kuriuos išimtinai gali spręsti tik teismas kaip valstybės institucija, pvz., dėl turto arešto taikymo ar panaikinimo, tyčinio bankroto (R. Jokubauskas, M. Kirkutis ir V. Višinskis. Bankroto proceso ne teismo tvarka taikymo ir vykdymo problemos. Jurisprudencija. 2020, 27(1), p. 181 – 182).

35.       Ketvirta, sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos bankroto ne teismo tvarka procedūroje ir teismo vaidmens bei padėties tokiame procese, būtina įvertinti ir tyčinio bankroto sukeliamas materialiąsias ir procesines teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savitikslė procedūra. Tyčinis bankrotas sukelia itin reikšmingas teisines materialiąsias ir procesines pasekmes (informuojamas prokuroras dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (JANĮ 71 straipsnio 4 dalis), ribojamos teisės juridinio asmens vadovui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis), taikomas specialus sandorių ginčijimo institutas (JANĮ 72 straipsnis), atsiranda galimybė reikšti tiesioginį ieškinį), tai tik patvirtina, kad kompetenciją spręsti dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi teismas. Be to, teismų praktikoje yra suformuota reikšmingas pasekmes sukelianti priežastinio ryšio prezumpcija tyčinio bankroto bylose.

36.       Penkta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016, taikydamas ĮBĮ, pripažino, kad klausimas dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, visų pirma, nagrinėtinas kreditorių susirinkime, ir, tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuoti asmenys turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui.

37.       Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad skirtingai nei ĮBĮ, JANĮ nustato, jog teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Atsižvelgiant į tyčinio bankroto sukeliamas pasekmes, kurios jau aptartos pirmiau, ir naujai JANĮ įtvirtintą reikalavimą nustatyti kaltą asmenį, asmuo (-ys), kuris (kurie) galbūt atliko tyčinio bankroto veiksmus, turi turėti galimybę gintis ir tokiame procese turi būti užtikrinamas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Manytina, kad nagrinėjant klausimą dėl tyčinio bankroto kreditorių susirinkime tokių asmenų galimybės efektyviai gintis ir rungimosi principas nėra tinkamai užtikrinami.

38.       Apibendrinant nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad JANĮ 12 straipsnio 3 dalies normos įstatymų leidėjo ketinimų ir sisteminė analizė nepatvirtina apelianto pozicijos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto procese ne teismo tvarka priklausymo kreditorių kompetencijai. Atsižvelgiant į viešojo intereso apsaugos poreikį nemokumo procese, taip pat įvertinus tiek neteisminio bankroto, tiek ir tyčinio bankroto institutų specifikas, tyčinio bankroto instituto sukeliamas reikšmingas ekonomines bei materialiąsias ir procesines teisines pasekmes, efektyvios gynybos ir rungimosi principo tokiame procese užtikrinimo poreikį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad klausimai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir kalto asmens nustatymo bankroto ne teismo tvarka procedūroje priskirtini teismo, o ne kreditorių susirinkimo, kompetencijai.

Dėl bylos procesinės baigties

39.       Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso bei materialiosios teisės normas, aktualias sprendžiant klausimą dėl teismo ir kreditorių susirinkimo kompetencijos ribų bankroto procese ne teismo tvarka, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, įvertindamas tyčinio bankroto sukeliamas materialiąsias ir procesines teisines pasekmes bei nepaneigdamas veiksmingo įmonės bankroto sąlygos. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, atmetus apelianto atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo kreditorė UAB „Taurus fondas“. Grįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas kreditorė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2026 m. kovo 19 d. suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojančią pažymą, iš kurios matyti, kad kreditorė patyrė 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą.

41.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditorės pateikta 2026 m. kovo 19 d. suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojanti pažyma, kuria grindžiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos ir sumokėtos bylinėjimosi išlaidos, yra tinkama ir šios pažymos pagrindu apskaičiuotinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis. Iš pateiktos pažymos turinio matyti, kad prašomos priteisti 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidos yra patirtos nagrinėjamoje byloje, be to, minimoje pažymoje nurodyta teisinių paslaugų teikimo ataskaita, taip pat nurodytas už tokias suteiktas paslaugas atsiskaitymo faktas. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo suformuota praktika, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

42.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditorės apeliacinėje instancijoje patirtos 544,50 Eur išlaidos už teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą rekomenduojamų maksimalų atlygintinų dydžių už tokias teisines paslaugas, todėl egzistuoja pagrindas kreditorės patirtas išlaidas priteisti iš apelianto visa kreditorės prašoma apimtimi.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Priteisti iš D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), kreditorei uždarajai akcinei bendrovei „Taurus fondas“, juridinio asmens kodas 304104519, 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė