Civilinė byla Nr. e2A-2403-562/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01775-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.27; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinerginiai verslo projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEP-5 LOGISTICS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinerginiai verslo projektai“ dėl skolos priteisimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ATEP-5 LOGISTICS“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Sinerginiai verslo projektai“ (toliau – atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 3 173,00 Eur skolą, 1 608,91 Eur palūkanas už vėlavimą atsiskaityti, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (šio ieškinio pateikimo) teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė iš ieškovės užsakė transporto ir susijusias paslaugas, kurias ieškovė suteikė ir už jas išrašė PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovė sąskaitas apmokėjo nepilnai. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu šalys patvirtino, kad atsakovės skolos ieškovei pagal sąskaitas likutis 2020 m. gruodžio 31 d. yra 3 323 Eur. Po to, kai ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, atsakovė 2021 m. vasario 5 d. sumokėjo ieškovei 150 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad lygiomis dalimis (po 50 Eur) dengia skolą pagal tris likusias ne visiškai apmokėtas PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovė pažymėjo, kad, atlikdama mokėjimus, atsakovė aiškiai nurodydavo, kurias PVM sąskaitas-faktūras apmoka, todėl buhalterine tvarka buvo dengiamos konkrečios atsakovės nurodytos sąskaitos (pagrindinės jų sumos).

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nurodytos sąskaitos buvo išrašytos už krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas. Šioms paslaugoms taikoma Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija), nes krovinių siuntimo ir gavimo valstybės buvo skirtingos konvencijos narės (Lietuvos Respublika, Lenkijos Respublika, Rusijos Federacija, Nyderlandų Karalystė). Nagrinėjamu atveju sąskaitos, pagal kurias ieškovė reikalauja atlyginimo už atliktus pervežimus, išrašytos dar 2015 ir 2019 m., t. y. už krovinio pervežimo paslaugas, kurios atliktos dar 2015 ir 2019 m., todėl akivaizdu, kad CMR numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas jau yra suėjęs. Atsakovė ne kartą ieškovei nurodė, kad, esant praleistam ieškinio senaties terminui, kad išlaikytų šalių gerus santykius ir galimą bendradarbiavimą, būtų galimas susitarimas dėl skolos sumokėjimo per šalių sutartą terminą. Kaip to patvirtinimui atsakovė geranoriškai atliko mokėjimus ieškovės naudai net ir pasibaigus senaties terminui. Kadangi ieškovė nepagrįstai reikalauja skolos iš atsakovės, atitinkamai negali būti tenkinami ir išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl palūkanų priteisimo. Be to, reikalavimui dėl 1 608,91 Eur palūkanų priteisimo taip pat turėtų būti taikoma vienerių metų ieškinio senatis. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė palūkanas skaičiuoja net nuo 2016 metų, nors į šalių 2020 m. gruodžio 31 d. pasirašytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ieškovė palūkanų neįtraukė. Kartu atsakovė pažymėjo, jog ieškovės reikalaujamas palūkanų dydis (8 procentai) yra visiškai nepagrįstas, nes pagal CMR konvenciją gali būti reikalaujama tik 5 procentai palūkanų.

4.       Ieškovė dublike nesutiko su atsakovės pozicija, jog paslaugoms, už kurias buvo išrašytos atsakovės neapmokėtos sąskaitos (toliau – ir sąskaitos), taikytina CMR konvencija. Ieškovės teigimu, santykiuose, kuriuose buvo išrašytos sąskaitos, ieškovė ir atsakovė veikė, kaip ekspeditoriai, t. y. atsakovė su ieškovei nežinomu trečiuoju asmeniu buvo susitarusi dėl ekspedijavimo paslaugų teikimo, kurioms įvykdyti pasitelkė ieškovę, o ieškovė savo ruožtu šias krovinių ekspedijavimo paslaugas atsakovei suteikė, t. y. organizavo krovinių vežimą ir atliko su tuo susijusius veiksmus, už kurių atlikimą išrašė atsakovei sąskaitas, tačiau paties vežimo neatliko. Tai, jog santykiuose su atsakove ieškovė buvo ne vežėja, o ekspeditorė, patvirtina aplinkybės, kad: 1) ieškovė vežimų faktiškai neatliko, 2) ieškovė vežimų pagal įstatymus ir negalėjo atlikti, nes krovinių vežimo veikla yra licencijuojama ir sąskaitų išrašymo metu atsakovė licencijos neturėjo ir 3) pirmosios dvi aplinkybės abiem šalims buvo neabejotinai žinomos (faktiniai vežėjai yra nurodyti važtaraščiuose, o duomenys apie licencijas yra skelbiami viešai), be to, ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiai yra ne vienkartiniai ir visuose tokiuose santykiuose, įskaitant ir kilusiuose iki bylos dalyku esančių sąskaitų išrašymo, ieškovė veikė kaip ekspeditorė. Taigi su sąskaitomis susijusiems ieškovės ir atsakovės – dviejų ekspeditorių – tarpusavio santykiams CMR konvencija nėra taikoma. Šiems santykiams ir atitinkamai ieškinio reikalavimams yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Teigė, kad ieškovės reikalavimui dėl pagrindinės skolos taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ir jis nėra pasibaigęs. Nurodė, jog pastebėjusi, kai šios bylos dalyku esančios sąskaitos nėra apmokėtos, ieškovė atsakovei 2019 m. vasario 26 d. pateikė 2019 m. vasario 25 d. pretenziją. Šalys kurį laiką susirašinėjo, bet atsakovė taip niekada ir neatmetė ieškovės pretenzijos, priešingai, ėmė atlikti mokėjimus pagal bylos dalyku esančias sąskaitas, dėl kurių neapmokėjimo buvo pateikta pretenzija. Nesant aiškaus ieškovės pretenzijos atmetimo, ir atsakovei ėmus tenkinti pretenzijos reikalavimus, tampa akivaizdu, kad ieškovės pretenzija atmesta nebuvo ir iki šiol nėra, todėl ieškovei pateiktus pretenziją, senaties terminas, jei būtų taikoma CMR konvencija, liko nesuėjęs. Be to, abi šalys taip pat yra pasirašiusios 2020 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, į kurį įtrauktos ir bylos dalyku esančios sąskaitos bei jų sumos. Tiek iki šio akto pasirašymo, tiek po jo, tiek iki šios bylos iškėlimo, tiek ir po jo, atsakovė toliau dalimis atlieka mokėjimus pagal bylos dalyku esančias sąskaitas. Visa tai patvirtina, kad atsakovė yra pripažinusi bylos dalyku esančias prievoles.

5.       Atsakovė triplike nurodė, jog ieškovė yra vežėja CMR konvencijos prasme. Atsakovės teigimu, ji iš ieškovės užsakė krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas, o ieškovė prisiėmė atsakomybę už krovinio pervežimą (be atskiro nurodymo, kad ji tik ekspedijuoja krovinį). Pačios ieškovės išrašytose sąskaitose yra aiškiai nurodyta, kad jos išrašytos už transporto (ne ekspedijavimo) paslaugas, išrašytose sąskaitose nurodytos sumos akivaizdžiai apima ne krovinio ekspedijavimą, o visą krovinio pervežimą. Atsakovė niekuomet ieškovės nelaikė tik ekspeditore ir ieškovei nebuvo nurodžiusi tik ekspedijuoti krovinius. Atsakovė ieškovę pasitelkė krovinių pervežimui. Pažymėjo, kad ieškovės pateikta pretenzija pareikšta tik 2019 m. vasario mėn., joje reikalavimai reiškiami dėl 2015 m. išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų. Akivaizdu, kad pretenzijos pateikimo metu ieškovė jau buvo praleidusi ne tik vienerių, bet ir CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų metų senaties terminą, t. y. pretenzijos pareiškimo metu senaties terminas jau buvo seniai pasibaigęs. Taip pat pasibaigęs senaties terminas negalėjo būti nutrauktas. Be to, atsakovė pažymėjo, jog teismui visgi nusprendus ieškovės ieškinį patenkinti, atsakovė nesutinka su ieškovės reikalaujamų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiu, nes, atsakovės teigimu, ginčas nesudėtingas, bylos apimtis nėra didelė.

6.       Teismo posėdžio Vilniaus miesto apylinkės teisme metu ieškovės ir atsakovės atstovai palaikė jų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, kuriais remiantis, ieškovės atstovas prašė ieškinį patenkinti, tuo tarpu atsakovės atstovas ieškovės pareikštiems reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10232-925/2021 ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės 3 173 Eur skolą, 1 608,91 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 781,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 158 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai; priteisė iš atsakovės 5,26 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybės naudai.

8.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje visiškai pakanka duomenų išvadai, kad ieškovė krovinius tik ekspedijavo, t. y. tik organizavo jų pervežimą, bet jų pati nepervežė. Į bylą pateiktuose važtaraščiuose yra nurodyti tikrieji faktiniai krovinių vežėjai, kas, pirmosios instancijos teismo teigimu, patvirtina, jog ieškovė vežimų faktiškai neatliko. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinių vežimo veikla yra licencijuojama ir sąskaitų, kurių pagrindu pareikštas reikalavimas šioje byloje, išrašymo metu nei atsakovė, nei ieškovė išduotos licencijos krovinių vežimo veiklai vykdyti neturėjo. Nors iš bylos duomenų matyti, kad krovinių faktinis vežimas vyko pagal CMR konvenciją, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CMR konvencijos nuostatos taikytinos ne visiems teisiniams santykiams, o tik tiems, kurie yra šioje konvencijoje konkrečiai reglamentuoti. Atsižvelgęs į CMR konvencijos reguliavimo sritį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog CMR konvencija netaikytina ekspeditorių, dalyvaujančių vežimo procese, tarpusavio santykiams. Todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštam reikalavimui išspręsti taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, tame tarpe ir ieškinio senaties terminui bei jo skaičiavimui. Sprendė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

9.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės už laiku neįvykdytas prievoles 1 608,91 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų, kurių skaičiavimą pagrindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.63 straipsnio 2 dalies, 6.261 straipsnio, 6.210 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes šios palūkanos priskaičiuotos pagal už suteiktas paslaugas išrašytas 2015 m. lapkričio 30 d., 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitas-faktūras Nr. AP-2906, AP-2958 ir AP-2985 neįvykdytas pinigines prievoles, kurių įvykdymo terminai suėjo atitinkamai 2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2019 m. balandžio 10 d.

10.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašytos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos buvo pagrįstos, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė byloje ginčijo ieškovės reikalavimo teisės egzistavimą, todėl ieškovei savo teisėms apginti buvo būtina kreiptis į teismą ir įrodinėti savo poziciją dėl reikalavimų pagrįstumo; visi ieškovės atstovo (advokato) parengti ir pateikti byloje procesiniai dokumentai (pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinys, dublikas) buvo būtini ir jų pateikimas pagrįstas; atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu grindė iš esmės teisiniais argumentais, į kuriuos atsikirsti buvo reikalingos teisinės žinios, todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio pagrindo mažinti ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavimo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nepagrįstai ieškovę laike ekspeditore, o ne vežėja.

11.2.                      Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CMR konvencija. Pirmosios instancijos teismas dare? išvada?, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo ne veže?jai, o ekspeditoriai. Tac?iau tokia išvada prieštarauja tiek suformuotai Lietuvos Aukšc?iausiojo Teismo praktikai, tiek ir byloje esantiems rašytiniams i?rodymams. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik formalia aplinkybe, jog pati ieškovė krovinio nevežė ir neturėjo licencijos, todėl padarė klaidingą išvadą, jog ieškovė ir atsakovė buvo tik ekspeditoriai. Tokia? išvada? paneigia bylos i?rodymu? visuma: šaliu? elektroninis susirašine?jimas de?l kroviniu? pervežimo, ieškovės atsakovei išrašytu? PVM sa?skaitu?-faktu?ru? turinys, jokio nurodymo, kad ieškovė tik ekspedijuos krovini?, nebuvimas, sa?skaitu? išrašymas už visa? pervežimo procesa? (o ne už ekspedijavima?) ir pačios ieškovės patvirtinimas, nagrine?jant byla? pirmos instancijos teisme, kad sa?skaitoje nurodyta suma apima ir krovinio pervežimo paslauga?.

11.3.                      Priešingai nei sprende? teismas, tai, jog ieškovė pati faktiškai krovinio neveže?, nesudare? pagrindo išvadai, kad ji nebuvo veže?ja, kad ji buvo ekspeditorė. Ieškovės kvalifikavimui ekspeditore byloje ture?jo bu?ti pateikti i?rodymai, kad sutartyje, užsakymuose ar kitu bu?du šalims tariantis de?l kroviniu? pervežimo buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ieškovė tik ekspedijuos krovini?.

11.4.                      Aplinkybe?, jog ieškovė sa?skaitu? išrašymo datos metu neture?jo licencijos kroviniu? vežimo veiklai vykdyti, taip pat negale?jo bu?ti laikoma i?rodymu, kad ieškovė buvo ne veže?jas, o ekspeditorius. Šioje byloje ture?jo bu?ti vertinama, ar ieškovė yra veže?ja CMR konvencijos prasme, o ne mokestine, licencijavimo ar kita prasme, de?l to ieškovės argumentas apie licencijos pervežimui neture?jima? teismo apskritai neture?jo bu?ti vertinamas ar laikomas turinc?iu kokia? nors reikšme?, kvalifikuojant ieškovės teisini? statusa? santykiuose su atsakove.

11.5.                      Kadangi tarp šalių susiklostė santykiai dėl tarptautinio pervežimo, turėjo būti taikoma CMR konvencija.

11.6.                      Ieškinys turėjo būti atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vieneriu? metu? ieškinio senaties terminas taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems veže?jui de?l krovinio praradimo, sugadinimo ar pave?luoto pristatymo, tiek ir veže?jo reikalavimams sumoke?ti jam vežimo mokesti?, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, taikant CMR konvenciją. Taigi, tiek vienerių, tiek ir trijų metų ieškinio senaties terminas jau buvo suėjęs, todėl ieškovė kreipėsi į teismą, praleidusi ieškinio senaties terminą.

12.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Atsakovės cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai yra bendro pobūdžio, nesusiję su šalių ginču ir jo esme. Be kita ko, minėti išaiškinimai yra labiau palankūs ieškovės, o ne atsakovės, pozicijai.

12.2.                      Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020 pažymėta, kad šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo formuojama praktika konkrečiu CMR konvencijos taikymo klausimu – dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijaus aiškinimo ir taikymo.

12.3.                      Atsakovės teiginiai, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo ne vežėjai, o ekspeditoriai, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, yra nepagrįsti. Byloje yra įrodymų, kurių pagrindu galima spręsti apie atsakovės statusą; antra, nors tiesiogiai to ir nenurodo, atsakovė, siekdama išvengti savo aiškiai žinomų, vykdytinų ir pačios pripažintų piniginių atsiskaitymo prievolių ieškovės atžvilgiu, vėlgi iš esmės bando remtis vieningo vežimo koncepcija, skirta kitoms situacijoms, kitiems santykių dalyviams ir turinčia kitokius tikslus – t. y. išplėsti interesą dėl krovinio, turinčio asmens galimybes ginti savo pažeistas teises dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, suteikti aiškumą dėl nuostolius atlyginusio vežėjo regreso teisės.

12.4.                      Šalių elektroninis susirašinėjimas buvo neformalus, nepagrindžia atsakovės apeliacinio skundo teiginių.

12.5.                      Negalima konstatuoti, kad atsakovė galėjo turėti kokių nors tikrų ketinimų, jog ieškovė veiks, kaip faktinė ir teisinė vežėja. Tai patvirtina ir šalių elgesys po susitarimo, vykdant užsakymą, kai šalims buvo žinoma, kokie vežėjai nurodomi važtaraščiuose.

12.6.                      Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės atsakovei pateiktose sąskaitose nurodytos transporto, o ne ekspedijavimo, paslaugos. Visų pirma „transporto“ paslaugos savaime nereiškia „vežimo“ paslaugų. Ekspedijavimas irgi yra transporto paslauga.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

13.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

14.       Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

15.       Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei už suteiktas paslaugas išrašė šias PVM sąskaitas-faktūras: 1) 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02906 (2 120 Eur), 2) 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02909 (544,50 Eur), 3) 2015 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02958 (1 573 Eur) ir 4) 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02985 N (1 430 Eur). Duomenų, jog atsakovė yra apmokėjusi visas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, byloje nėra.

16.       Byloje esantys operacijų išrašai patvirtina, jog atsakovė iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos buvo ieškovei sumokėjusi:

16.1.                      200 Eur 2019 m. balandžio 4 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906).

16.2.                      200 Eur 2019 m. gegužės 7 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906).

16.3.                      200 Eur 2019 m. gegužės 29 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906).

16.4.                      200 Eur 2019 m. liepos 26 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906).

16.5.                      200 Eur 2019 m. rugpjūčio 7 d. (už 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02985 N ir už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02909).

16.6.                      100 Eur 2019 m. rugpjūčio 8 d. (už 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02985 N).

16.7.                      Po 50 Eur už visas keturias PVM sąskaitas-faktūras 2019 m. rugpjūčio 16 d.

16.8.                      Po 50 Eur už visas keturias PVM sąskaitas-faktūras 2019 m. spalio 3 d.

16.9.                      Po 75 Eur už visas keturias PVM sąskaitas-faktūras 2019 m. lapkričio 8 d.

16.10.                      244,50 Eur 2020 m. sausio 2 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02909).

16.11.                      Po 50 Eur 2020 m. vasario 24 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906, 2015 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02958 ir 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02985 N).

16.12.                      Po 50 Eur 2020 m. liepos 30 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906, 2015 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02958 ir 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02985 N).

16.13.                      Po 50 Eur 2021 m. vasario 5 d. (už 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02906, 2015 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02958 ir 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AP-02985 N).

17.       Byloje esantis 2020 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtina, jog 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovės skola ieškovei sudarė 3 323 Eur. Bylos duomenimis, galutinė atsakovės skola ieškovei yra 3 173 Eur ir yra 1 608,91 Eur nesumokėtų palūkanų likutis.

18.       Byloje yra pateikti keturi skirtingi tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai CMR:

18.1.                      2015 m. lapkričio 7 d. CMR važtaraštis, už kuriame nurodyto krovinio pristatymą išrašyta 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02906, patvirtina, kad vežėjas pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą buvo UAB „Autvida“.

18.2.                      2015 m. lapkričio 19 d. CMR važtaraštis, už kuriame nurodyto krovinio pristatymą išrašyta 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02909, patvirtina, kad vežėjas pagal šią PVM sąskaitą-faktūra buvo bendrovė „Milčija“.

18.3.                      2015 m. lapkričio 27 d. CMR važtaraštis, už kuriame nurodyto krovinio pristatymą išrašyta 2015 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02958, patvirtina, kad vežėjas pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą buvo UAB „Roktrasa“.

18.4.                      CMR važtaraštis, už kuriame nurodyto krovinio pristatymą išrašyta 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AP-02985 N, patvirtina, kad vežėjas pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą buvo UAB „Roktrasa“.

19.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė krovinius tik ekspedijavo, o ne teikė transportavimo paslaugas, jog ginčo santykiams CMR konvencija netaikytina ir sprendęs, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, ieškinį tenkino.

20.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais bei pateiktomis išvadomis skundžiamame sprendime, apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo teisiniams santykiams taikytina CMR konvencija, kadangi ieškovė teikė ne krovinių ekspedijavimo, o vežimo paslaugas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai rėmėsi licencijos neturėjimu, konstatuodamas, jog ieškovė neteikė krovinių pervežimo paslaugų, ir tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia PVM sąskaitų-faktūrų turinys bei šalių elektroninis susirašinėjimas. Pirmosios instancijos teismo išvadas taip pat paneigia tai, kad niekur nebuvo nurodyta, jog ieškovė tik ekspedijavo krovinius, PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas už visą pervežimo procesą ir pačios ieškovės patvirtinimas, kad sąskaitoje nurodyta suma apima ir pervežimo paslaugą. Be to, anot atsakovės, ieškinys turėjo būti atmestas dėl praleisto senaties termino, kadangi, taikant CMR konvenciją, tiek vienerių, tiek trijų metų ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

21.       Ieškovė, nesutikdama su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad atsakovės cituojami kasacinio teismo išaiškinimai yra bendro pobūdžio, nesusiję su šalių ginčo esme. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog skundžiamo sprendimo išvada, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo ne vežėjai, o ekspeditoriai, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, yra nepagrįsti. Atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus, ieškovė papildomai nurodo, kad „transporto“ paslaugos savaime nereiškia „vežimo“ paslaugų. Ekspedijavimas irgi yra transporto paslauga.

Dėl ieškovės, kaip ekspeditorės, statuso ir CMR konvencijos taikymo ginčo santykiams.

22.       Atsakovė teigia, kad ginčo teisiniams santykiams taikytina CMR konvencija, kadangi ieškovė teikė ne krovinių ekspedijavimo, o vežimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai rėmėsi licencijos neturėjimu, konstatuodamas, jog ieškovė neteikė krovinių pervežimo paslaugų. Tokias išvadas paneigia PVM sąskaitų-faktūrų turinys bei šalių elektroninis susirašinėjimas. Pirmosios instancijos teismo išvadas taip pat paneigia tai, kad niekur nebuvo nurodyta, jog ieškovė tik ekspedijavo krovinius, PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas už visą pervežimo procesą ir pačios ieškovės patvirtinimas, kad sąskaitoje nurodyta suma apima ir pervežimo paslaugą.

23.       Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

24.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

25.       Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

26.       CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

27.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).

28.       Taigi, apibendrinant aptartus motyvus, darytina išvada, kad jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 25 pastraipoje nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CMR konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019).

29.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš esmės dėl ieškovės, kaip ekspeditorės, statuso, taigi, ir CMR konvencijos taikymo. Iš nurodytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, jog CMR konvencija taikoma tik vežimo, bet ne ekspedijavimo teisiniams santykiams. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamos bylos šalių ginčo teisiniams santykiams taikytina CMR konvencija, būtina pirma atsakyti į klausimą, ar ieškovę ir atsakovę siejo tarptautinio vežimo, ar ekspedijavimo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija, pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip šios nutarties 18 pastraipoje jau nustatyta, visuose CMR važtaraščiuose, už kuriuose nurodytų krovinių pristatymus ieškovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, yra nurodyti visai kiti juridiniai asmenys, teikę tarptautinio vežimo paslaugas, taigi, ir kuriems priskirtinas tarptautinių vežėjų statusas. Nei minėtuose CMR važtaraščiuose, nei ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nėra nurodyta, jog tarptautinio vežimo paslaugas suteikė būtent ieškovė. T. y. šiuose dokumentuose nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovei priskirtinas tarptautinio vežėjo statusas.

30.       Atsakovė, argumentuodama ieškovės, kaip tarptautinės vežėjos statusą, taip pat įrodinėja, kad šalių elektroninis susirašinėjimas pagrindžia aplinkybę, kad ieškovė teikė ne ekspedijavimo, o vežimo paslaugas. Iš ieškovės ir atsakovės elektroninio susirašinėjimo matyti, kad šalys derino įvairias su krovinių gabenimu susijusias detales (krovinio perkrovimas į konteinerį, gabenimas į Maskvą, vieno iš vairuotojų kontaktų pateikimas atsakovei, įvairių paslaugų kainų nurodymas, tento užsakymas ir kt.) ir diskutavo kitais, su paslaugų teikimu nesisijusiais, klausimais. Vertinant šalių susirašinėjimą transportavimo klausimais, atkreiptinas dėmesys, jog iš pateiktų elektroninių laiškų kopijų nėra nei vieno, iš kurio būtų galima spręsti, jog ieškovė teikė ar įsipareigojo teikti tarptautinio vežimo paslaugas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių elektroninio susirašinėjimo turiniu ir įvertinusi jo kontekstą, daro išvadą, jog ieškovės suteiktos paslaugos turėjo tarpininkavimo, transportuojant tarptautinius krovinius, tačiau ne vežimo paslaugų požymių.

31.       Atsakovės teigimu, PVM sąskaitų-faktūrų turinys patvirtina tai, jog ieškovė teikė vežimo paslaugas. Susipažinus su byloje esančių visų keturių PVM sąskaitų-faktūrų turiniu, nustatyta, jog jos buvo išrašomos už šias paslaugas: 1) transporto paslaugos; 2) eksportinės deklaracijos parengimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog, viena vertus, transporto paslaugos gali apimti įvairias su transporto paslaugomis susijusias sritis (vežimas, ekspedijavimas ir kt.), tačiau, kita vertus, savaime negali būti tapatinamos su tarptautinio vežimo paslaugomis ir, siekiant nustatyti, kokios iš tiesų buvo teikiamos paslaugos, turi būti įvertinta byloje esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos suteiktos paslaugos nepatvirtina atsakovės teiginių, jog ieškovė jai suteikė tarptautinio vežimo paslaugas.

32.       Tai, kad ieškovė pripažino, jog PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos paslaugos apima ir tarptautinį pervežimą, savaime nesuponuoja išvados, kad šias paslaugas teikė ieškovė. Šią išvadą paneigia būtent tai, kad, kaip jau nustatyta iš byloje pateiktų CMR važtaraščių, tarptautinio vežimo paslaugas teikė kiti juridiniai asmenys.

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, be kita ko, atsakovė teigia, jog niekur nėra nurodyta, kad ieškovė teikė ekspedijavimo paslaugas, todėl laikytina, kad teikė vežimo paslaugas. Teisėjų kolegija tokius atsakovės apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Sutiktina, kad nei viename šalių susirašinėjime ir dokumente nėra pažodžiui nurodyta, kad ieškovė teikė tik ekspedijavimo paslaugas, tačiau taip pat pastebėtina, jog analogiškai nėra niekur pažymėta, kad ieškovė teikė tarptautinio vežimo paslaugas. Atsakovė, siekdama pagrįsti nurodytą aplinkybę, turėtų nurodyti ne deklaratyvius teiginius, o remtis objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais jos nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

34.       Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi licencijos neturėjimu, konstatuodamas, jog ieškovė neteikė krovinių pervežimo paslaugų, pažymi, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, o licencijos teikti tam tikras paslaugas neturėjimas yra aplinkybė, lemianti, jog tokių paslaugų teikimas, neturint licencijos, būtų laikomas neteisėtu.

35.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

36.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, kaip nepagrįstą vertina atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi licencijos neturėjimu, konstatuodamas, jog ieškovė neteikė krovinių pervežimo paslaugų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė šia aplinkybe, kaip vienintele, kuri pagrindžia faktą, kad ieškovė neteikė tarptautinio vežimo paslaugų, ir vertino byloje esančių įrodymų visumą, taip nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Nurodyta aplinkybė leidžia pripažinti, jog ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, teikdama ekspedijavimo paslaugas. Atsakovė nurodytos aplinkybės, kad ieškovė, neturėdama licencijos, teikė tarptautinio vežimo paslaugas, nepagrindė savo argumentais ir įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginius, nepateikta nei bylą nagrinėjus pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu.

37.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės cituojami išaiškinimai, priešingai nei teigia atsakovė, nepagrindžia to, jog ieškovė laikytina vežėja. Atsakovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020 nurodyta, kad, jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė nebuvo nei vežėja (neturėjo licencijos ir realiai nevykdė tokios veiklos), pasitelkusi trečiuosius asmenis (kitus vežėjus) krovinių vežimui, nei buvo įsipareigojusi pervežti krovinį. Priešingai, iš šalių elektroninio susirašinėjimo ir kitų byloje esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog ieškovė buvo įsipareigojusi teikti pagalbines paslaugas – ekspediciją.

38.       Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė suteikė atsakovei ne krovinių vežimo, o ekspedijavimo paslaugas (CK 6.824 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties.

39.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinys turėjo būti atmestas dėl praleisto senaties termino, kadangi, taikant CMR konvenciją, tiek vienerių, tiek trijų metų ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

40.       Kadangi byloje jau konstatuota, kad šalių ginčo santykiams CMR konvencija netaikytina, ir todėl taikytinos nacionalinės teisės normos, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo ir pasisakyti dėl ieškinio senaties pagal CMR konvenciją.

Dėl procesinės bylos baigties.

41.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

42.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

43.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45.       Prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikusi tiek ieškovė, tiek atsakovė. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nesprendžia.

46.       Iš byloje esančios 2021 m. liepos 26 d. PVM sąskaitos-faktūros serija AGP Nr. 2021.07_21 matyti, jog ieškovei advokato teisinių paslaugų, ją atstovaujant apeliacinės instancijos teisme, buvo suteikta už 1 694 Eur. Šios sumos sumokėjimą patvirtina AB „Swedbank“ banko 2021 m. liepos 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. 231.

47.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas.

48.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašoma priteisti 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovės prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ATEP-5 LOGISTICS“, juridinio asmens kodas 302808528, naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinerginiai verslo projektai“, juridinio asmens kodas 303377027, 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                                       Rūta Burdulienė

               Rosita Patackienė

               Neringa Švedienė