Administracinė byla Nr. eA-3706-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-159/Nr. (15/5-9)4U-734/Nr. (15-01)3I-809(342) (toliau – ir Sprendimas) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. T., panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą.
2. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, naikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, Sprendime turėjo objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis aiškiai ir motyvuotai pagrįsti, kokius tikrovės neatitinkančius duomenis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų taikymo prasme jam pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo dalis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų esminių individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų ir yra pagrįsta tik abstraktaus pobūdžio teiginiais bei prielaidomis.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad institucija gali pradėti administracinę procedūrą dėl leidimo užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo tik turėdama konkrečių duomenų, sudarančių pakankamą ir rimtą pagrindą įtarti, jog patikrinimo metu gali paaiškėti atitinkamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Sprendime nėra duomenų, kad atsakovas kreipimosi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) dieną turėjo pagrįstų ir rimtų įtarimų šiais aspektais.
4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iki Sprendimo priėmimo iš atsakovo ar kitų valstybės institucijų, kurioms pavesta užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė, nėra gavęs jokios informacijos ar pretenzijų, kad jis nevykdo kokių nors užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, pareigų pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus.
5. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas leidimą laikinai gyventi panaikino, neatlikęs jokio savarankiško tyrimo, nevertino turimų duomenų visumos ir FNTT pateiktus duomenis besąlygiškai kvalifikavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kaip aplinkybę, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo teigimu, FNTT 2017 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 25/10-1-34-14910 (toliau – ir FNTT raštas), kuriuo rėmėsi atsakovas, parengtas skubotai, tik per tris darbo dienas nuo pavedime nurodyto patikrinimo laiko pradžios. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su FNTT rašto turiniu, apie jį sužinojo tik iš Sprendimo. Pareiškėjo teigimu, FNTT nustatytos aplinkybės apie uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Mureks“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą negali būti vertinamos kaip neginčijamos, be to, atsakovas nesuteikė pareiškėjui galimybių būti išklausytam prieš priimant Sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad FNTT pavedime nurodė atlikti patikrinimą dėl galimų buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, todėl atsakovas FNTT raštą galėjo panaudoti kaip informaciją atitinkamam sprendimui priimti, tačiau procedūrine prasme turėjo atlikti savarankišką turimų duomenų visumos vertinimą.
6. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas priėmė Sprendimą, neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėjas teisėtai veiklai Lietuvoje vykdyti buvo paskyręs vienasmenį valdymo organą – direktorių, suteikdamas jam įgaliojimus administruoti UAB „Mureks“ veiklą ir kad įmonės vienintelio akcininko (pareiškėjo) ir įmonės vienasmenio valdymo organo (direktoriaus) funkcijos ir pareigos yra skirtingos.
7. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, ir Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 198772006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas nebuvo nustatęs tokių grėsmių. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsto ir neteisėto sprendimo panaikinti leidimą pagrindu nustatytas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti vertinamas kaip pagrįstai ir teisėtai taikyta poveikio priemonė. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) nustatytų vertinimo procedūrų (Tvarkos 4, 5 ir 11 p.). Departamentas leidimo panaikinimo faktą nepagrįstai laikė besąlyginiu pagrindu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kas sudaro pagrindą panaikinti Sprendimo dalį dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas teigė, kad Departamentas Sprendime nepagrįstai vadovavosi Tvarkos 14 punktu ir toks teisės taikymas prieštarauja įstatymo viršenybės principui (Įstatymo 133 str. 1 d.) bei pažeidžia pareiškėjo teises. Pareiškėjas manė, kad atsakovas Sprendime nenurodė, jog nustatė kokias nors konkrečias aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo nesąžiningumą, nepatikimumą, piktnaudžiavimą. Neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką lėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.
8. Nesutikdamas su Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi atvykimo dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Autoklanas“ pagrindu, pareiškėjas nurodė, kad tai, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino leidimą, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, savaime negalėjo lemti sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi kitu, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte numatytu pagrindu, nes leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai ir atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindai nėra tapatūs. Pareiškėjas teigė, kad prašymą išduoti naują leidimą jis pateikė nustatytu terminu, pateikė visus reikiamus dokumentus, tačiau atsakovas prašymo ir pateiktų dokumentų neišnagrinėjo iš esmės, nenustatė, kad pareiškėjas pagal patvirtintos formos prašyme pateiktus duomenis bei pridėtus prie jo dokumentus neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte numatyto leidimo išdavimo pagrindo ir šio įstatymo 441 straipsnyje nustatytų specialiųjų sąlygų, bei šiuo aspektu visiškai nepasisakė.
9. Pareiškėjas pabrėžė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir šiuo atveju gali būti panaikintas vien dėl to, kad jis neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, priimdamas Sprendimą, Departamentas nesilaikė gero administravimo principo.
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtai veiklai UAB „Mureks“ vykdyti, tačiau atlikus minėtos įmonės patikrinimą, nebuvo nustatyta UAB „Mureks“ veiklos požymių, todėl Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, iš tikrųjų siekė kitų tikslų nei oficialiai deklaravo, t. y. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tam, kad vykdytų teisėtą veiklą UAB „Mureks“, kur jo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje būtų būtinas nuolatiniam ir efektyviam įmonės valdymui. Atsakovas paaiškino, kad tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis neatitinka imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas.
12. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas ne vien įvertinus paties pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet atlikus jo valdomos įmonės UAB „Mureks“ veiklos patikrinimą, į kurį įėjo įmonės patikrinimas vietoje, atsakingų darbuotojų apklausa, finansinių dokumentų tyrimas ir kiti veiksmai. Atliktas tyrimas buvo išsamus, objektyvus, atliktas kompetentingiausių įmonių veiklos vertinimo specialistų, o patikrinimo metu surinktų duomenų visiškai pakako konstatuoti, jog egzistuoja leidimo laikinai gyventi, išduoto teisėtai veiklai vykdyti UAB „Mureks“, panaikinimo pagrindas. Atsakovas tvirtino, kad nuolatinės kontrolės vykdymas, priešingai negu teigė pareiškėjas, neturi būti siejamas išimtinai su tuo, kad patikrinimo metu turi paaiškėti atitinkamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Remdamasis Įstatymo 141 straipsniu, Departamentas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į FNTT dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo, atliekant pareiškėjo valdomos UAB „Mureks“ patikrinimą.
13. Atsakovas pažymėjo, kad FNTT, atlikusi UAB „Mureks“ patikrinimą, nustatė, jog Bendrovė deklaruotu adresu veiklos nevykdo, šios įmonės buveinė nėra žinoma. Juridinių asmenų registro duomenimis, 2016 m. birželio 9 d. buvo pakeistas UAB „Mureks“ registracijos adresas, nuo to laiko pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių papildomų duomenų apie tai, kad nesutampa UAB „Mureks“ deklaruotos ir faktinės veiklos vykdymo adresai, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo nuvykta atlikti UAB „Mureks“ patikrinimą vietoje vieninteliu institucijoms pareiškėjo nurodytu UAB „Mureks“ adresu: Kalvarijų g. 85, Vilnius. Patikrinimo metu nustačius, kad nurodytu adresu UAB „Mureks“ veiklos nevykdo, o jos buveinė nėra žinoma, Departamentui buvo pagrindas konstatuoti, kad duomenys apie Bendrovės buveinę, kuriuos pareiškėjas teikė institucijoms, neatitinka tikrovės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ir skunde teismui nenurodė konkretaus adreso, kur Bendrovė galbūt vykdo veiklą, nepateikė jokių įrodymų, kuriais siektų paneigti minėtą išvadą dėl UAB „Mureks“ veiklos vykdymo adreso. Tuo atveju, jei UAB „Mureks“ faktinės veiklos adresas nesutampa su registracijos adresu, pareiškėjas turėjo pareigą aiškiai nurodyti šią aplinkybę bei konkrečiai įvardyti tikslų adresą, kuriuo UAB „Mureks“ faktiškai vykdo veiklą.
14. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog FNTT nurodė, kad UAB „Mureks“ patikrinimo metu buvo susisiekta su įmonės įgaliota atstove L. D., kuri paaiškinime nurodė turinti įgaliojimą teikti deklaracijas bei ataskaitas valstybinėms institucijoms, tačiau jokių įmonės dokumentų neturi, apie įmonės veiklą ji nieko paaiškinti negalėjo ir apskaitos dokumentų nepateikė. Susisiekti su UAB „Mureks“ direktoriumi G. T. (G. T.) nepavyko. Todėl kilo įtarimas, kad UAB „Mureks“ veiklos nevykdo, o jeigu ir vykdytų, kiltų pagrįstos abejonės dėl vykdomos veiklos skaidrumo.
15. Departamento nuomone, išvadą, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą UAB „Mureks“, patvirtina FNTT tyrimo metu nustatyti ir duomenys dėl UAB „Mureks“ gaunamų pajamų. 2015 m. rugsėjo 15 d. įmonė iš užsienio bendrovės gavo 28 000 Eur. Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad tai dividendai steigėjui, tačiau duomenų, kad UAB „Mureks“ būtų kitų užsienio valstybėse registruotų juridinių vienetų steigėja ar akcininke, ar turėtų filialų užsienio valstybėse, nenustatyta, be to, pajamų, gautų kaip dividendų iš kito kontroliuojamo juridinio asmens, įmonė nedeklaravo. Nors nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. UAB „Mureks“ buvo įdarbinta 12 darbuotojų, tačiau įmonė 2013–2016 m. neteikė privalomų mėnesinių pajamų mokesčio A klasės pajamų deklaracijų, nedeklaravo darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nemokėjo privalomų gyventojų pajamų bei sveikatos draudimo mokesčių. Susipažinus su banko sąskaitos išklotinėmis, nenustatyta atvejų, kad įmonė būtų mokėjusi darbuotojams darbo užmokestį bankiniais pavedimais, taigi nėra duomenų apie tai, kad darbuotojams buvo išmokėtas pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktose UAB „Mureks“ darbuotojų darbo sutartyse numatytas darbo užmokestis. Be to, 2010–2016 m. pareiškėjas į įmonės sąskaitą yra įnešęs tik 9 000 Eur, todėl pareiškėjas nėra į įmonę investavęs ne mažiau kaip 14 000 Eur, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyviąją teisės normą. Departamentas taip pat pažymėjo, jog FNTT patikrinimo metu nenustatyta, kad įmonė mokėjo komunalinius mokesčius už elektrą, vandenį, patalpų nuomą, įsigijo prekes ar paslaugas, pervedė įmokas draudimo kompanijoms ar turėjo kitų išlaidų, būdingų įmonės veiklai, todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad UAB „Mureks“ veiklos Lietuvoje nevykdo, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, o pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslą ir faktinės tikrovės neatitinkančius dokumentus dėl UAB „Mureks“ veiklos. Atsakovo įsitikinimu, Sprendimas atitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamus bendruosius reikalavimus.
16. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, prašymo anketoje nuslėpė informaciją, jog jis eina Rusijos Federacijos „SMP-Bank“ direktorių tarybos pirmininko patarėjo teisės klausimais pareigas, t. y. pareiškėjas teikė ir tikrovės neatitinkančius asmeninius duomenis apie darbovietes.
17. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas Sprendimą, jis rėmėsi savo turimais bei iš FNTT gautais, patikrinimo metu surinktais duomenimis, kuriuos jis pagrįstai panaudojo išimtinai pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis kontekste, nagrinėjant pareiškėjo, kaip UAB „Mureks“ vienintelio akcininko ir personalo direktoriaus, gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą. Atsakovas pabrėžė, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, kuris yra įmonės akcininkas, nevykdė ir nevykdo funkcijų, susijusių su darbuotojų vertinimu ar veiklos stebėjimu, nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui.
18. Atsakovas taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato pareigos Departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašant pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Sprendime yra nurodytas ne tik Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, bet ir priėmimo motyvai, įvertintas proporcingumas. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galbūt patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą leidimą gyventi nesąžiningu būdu ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir visą Šengeno erdvę. Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.
19. Departamentas pažymėjo, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjamas nuosekliai ir iš esmės, ką įrodo pareiškėjo byloje esantys duomenys, kad dėl jo buvo atliekami patikrinimai duomenų bazėse, kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas atitinka teisės aktų reikalavimus ir jam nėra pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl tvirtino, kad pareiškėjas nepagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą sieja su techniniu duomenų apie draudimą įrašymu į sistemą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ką patvirtina VSD turima (įslaptinta) informacija apie pareiškėją.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė.
22. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad iš Sprendimo nėra aišku, kokie duomenys laikomi neatitinkančiais tikrovės, pažymėdamas, kad Sprendime detaliai nurodyta FNTT pateikta informacija apie UAB „Mureks“, t. y. apie Bendrovės veiklos vietą, pajamas, deklaruojamus mokesčius, sąskaitas, dokumentus, iš kurios aiškiai galima suprasti, kad pareiškėjo Departamentui teikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas taip pat pažymėjo, kad Bendrovės buveinės nėra pareiškėjo nurodytu adresu, nėra jokių duomenų, patvirtinančių jos veiklą, pareiškėjo investicijos į įmonę mažesnės nei reikalaujama pagal Įstatymą. Teismas sprendė, kad surinkti duomenys patvirtina, jog atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė, kuri sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, išvadą, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, patvirtina ir teismui pateikta slapta VSD informacija.
23. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas neturėjo pagrindo inicijuoti patikrinimo procedūrų, negalėjo remtis FNTT pateikta informacija. Teismas pažymėjo, kad nors FNTT nevykdo užsieniečių kontrolės funkcijos, tačiau šios institucijos atliekamų patikrinimų duomenys apie įmonių veiklą neabejotinai gali būti naudojami Departamentui priimant sprendimus dėl leidimų išdavimo / panaikinimo, ypač, kai tokie duomenys yra susiję su užsieniečių teisėtos veiklos Lietuvoje vykdymu. Tai, kad FNTT atsakovui pateikė duomenis dar nebaigusi Bendrovės patikrinimo, o vėliau FNTT nustatė tik tam tikrus administracinio pobūdžio pažeidimus, atliktus Bendrovės direktoriaus, nereiškia, jog FNTT atsakovui teiktame rašte nurodyta informacija yra neteisinga. FNTT patikrinimą atliko dėl galimų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, todėl galutinės patikrinimo išvados, teismo vertinimu, šiuo atveju neturėjo atkartoti visų patikrinimo metu nustatytų aplinkybių apie Bendrovės veiklos vykdymą, kurios gali turėti įtakos Departamento priimamiems sprendimams.
24. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas padarė išvadą, jog vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas taip pat konstatavo, kad Departamentas pagrįstai vadovavosi Tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Teismo vertinimu, toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, negali būti laikomas neproporcingu.
25. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į SIS II reglamento 24 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos teisėtumu bei pagrįstumu.
26. Teismo vertinimu, pripažinus pagrįstu Departamento sprendimą įtraukti pareiškėją į minėtą sąrašą, pareiškėjui negali būti išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neprivalėjo atlikti išsamaus tyrimo dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto reikalavimams, kadangi tokio tyrimo rezultatai, esant Įstatyme 35 straipsnio 1 dalyje 3 punkte nurodytam pagrindui, neturėtų jokios įtakos priimamam sprendimui. Pareiškėjo teiginius, jog Sprendimo priėmimo metu jis dar nebuvo įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, teismas vertino kritiškai, nes įtraukimas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą apima ne tik techninį duomenų apie draudimą įrašymą į sistemą, bet ir sprendimo įtraukti užsienietį į tokį sąrašą priėmimą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
27. Teismo vertinimu, Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis yra pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą,

III.

28. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir ištirti, ar šioje administracinėje byloje taikytas Tvarkos 14 punktas neprieštarauja Įstatymo 133 straipsnio 1 daliai.
29. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo dalys, kuriomis teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimo 2, 3, 4 dalis, yra be motyvų, todėl turi būti panaikintos, remiantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, o kita teismo sprendimo dalis yra priimta, pažeidžiant ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį.
30. Pareiškėjo teigimu, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, neatlikęs savo procesinių pareigų nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti pagal įrodymų vertinimo taisykles bei teisiškai įvertinti, teisingai pritaikius bylai išspręsti aktualias materialiosios teisės normas. Teismas neteisingai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo naštą, nes atleido atsakovą nuo įrodinėjimo pareigos ir šią naštą neteisėtai perkėlė pareiškėjui.
31. Pareiškėjas nurodo, kad nekartodamas savo 2018 m. sausio 3 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pateiktų argumentų dėl UAB „Mureks“ veiklos vykdymo, juos palaiko ir prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo 1 dalies panaikinimo, į šiuos paaiškinimus ir kartu su jais pateiktus įrodymus neatsižvelgė ir jų nevertino, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
32. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamo sprendimo turinys ir bylos medžiaga patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo pasyvus, neatliko procesinės pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pateikti įrodymai, teismo iš viso nebuvo tiriami ir vertinami.
33. Nesutikdamas su teismo atliktu pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su UAB „Mureks“ vykdoma veikla, vertinimu, pareiškėjas nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, Departamentas turėjo pradėti patikrinimą dėl įmonės veiklos fiktyvumo nustatymo, tačiau jis teisės aktuose nustatytų procedūrų nesilaikė, rėmėsi FNTT pirminio patikrinimo duomenimis, kas sudaro pakankamą pagrindą Sprendimą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-3433-624/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-4049-624/2017; 2017 m. spalio 25 d. nutartį  administracinėje byloje Nr. eA-5055-822/2017).
34. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nes suteikė išskirtinę įrodomąją galią FNTT Raštui.
35. Pasak pareiškėjo, teismas taip pat pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį ir Įstatymo 140 straipsnio 5 dalį, teismo sprendimą pagrindė VSD įslaptinta informacija. Įstatymo 50 straipsnyje yra numatytas atskiras leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai yra nustatoma, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai ar žmonių sveikatai. Pareiškėjo skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas visiškai kitu pagrindu, todėl teismas šio ginčo atveju neteisėtai rėmėsi įslaptinta informacija. Pareiškėjo vertinimu, nurodyti procesinės teisės normų, nustatančių įrodinėjimo procesą, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, pažeidimai yra esminiai, pažeidžiantys proceso rungtyniškumo ir bylos proceso šalių procesinio lygiateisiškumo principus bei pareiškėjui suteikia pakankamą ir rimtą pagrindą abejoti dėl bylą nagrinėjusio teismo nešališkumo.
36. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl esminių jo skundo argumentų, kuriais jis ginčijo jam taikytą uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, t. y. teismas nepasisakė dėl Tvarkos 14 punkto atitikimo Įstatymo 133 straipsnio 1 daliai. Teisės aktų išvardijimas ir abstraktaus pobūdžio teiginys, nukreipiantis į „byloje nustatytas aplinkybes“, kai nei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nei atsakovo Sprendime, kuriam teismas pritarė, nėra konkrečių ir individualių motyvų, kodėl ši priemonė pareiškėjui taikoma ir kodėl nustatomas būtent 3 metų jos taikymo terminas, pareiškėjui sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų ir turi būti panaikinta.
37. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo dalis dėl atsakovo Sprendimo įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) panaikinimo dienos į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, yra abstraktaus pobūdžio, todėl naikintina taikant ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
38. Pareiškėjo teigimu, teismas į pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimo 4 dalį ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jo prašomu pagrindu, atsakė formaliais motyvais.
39. Pasak pareiškėjo, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas taip pat nenurodė jokių motyvų dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjui šiuo atveju kyla pagrįsta abejonė dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes atsakovas šį individualų administracinį aktą priėmė nenustatęs visų reikšmingų faktinių aplinkybių, neužtikrinęs pareiškėjo teisės pasiaiškinti dėl kilusių įtarimų ir juos paneigti. Teismas visiškai nepasisakydamas dėl minėtų pareiškėjo argumentų,  nepateisino pareiškėjo pagrįstų lūkesčių, jog teismas užtikrins jo pažeistų teisių veiksmingą gynybą, pažeidė jo teisę į teisingą teismą.
40. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 50 straipsnis nustato atskirą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, jei nustatoma, kad įmonė, kurios vadovas ar dalyvis yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Pareiškėjo vertinimu, šio leidimo panaikinimo pagrindo netaikymas liudija, kad atsakovas nenustatė, jog UAB „Mureks“ yra fiktyvi įmonė. Pasak pareiškėjo, FNTT Rašto pirminio patikrinimo duomenys net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas sutikti, kad jie atitinka tikrovę, nei ginčui aktualaus laikotarpio, nei aplinkybių prasme nepatenka į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sritį.
41. Pasisakydamas dėl prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, pareiškėjas nurodo, šiuo atveju kyla pagrįsta abejonė dėl Tvarkos 14 punkto, kuriuo nustatytas fiksuotas draudimo atvykti laikotarpis, atitikties Įstatymo 133 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta tik maksimali draudimo atvykti laikotarpio riba (ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes minėtu įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi) ir paneigia migracijos institucijai galimybę pagal individualias aplinkybes nustatyti koks uždraudimo laikotarpis (kai objektyviai ir motyvuotai nustatoma, kad taikyti tokią poveikio priemonę yra reikalinga) kiekvienu konkrečiu atveju yra proporcingas ir adekvatus.
42. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
43. VSD pažymi, kad VSD 2017 m. spalio 16 d. raštu Nr. 19-1251 Departamentui pateikta informacija apie pareiškėją patvirtina Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Departamento 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui A. T. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, nuspręsta įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. spalio 30 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo pakeistas ir išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, galiojantis dvejus metus (iki 2017 spalio 30 d.), įvertinus pareiškėjo pateiktus nurodytus duomenis ir dokumentus, iš jų ir susijusius su UAB „Mureks“, kurios akcininku yra pareiškėjas, veikla, ir nustačius, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytus reikalavimus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
46. Primintina, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
47. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
48. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
49. Pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
50. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Departamentas, taikydamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktu, kuris nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.
51. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad atsakovas Sprendimą grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. duomenis apie UAB „Mureks“, tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus.
52. Atsakovo Sprendimas iš esmės grindžiamas FNTT atlikto UAB „Mureks“ patikrinimo duomenimis, kuriais remiantis padaryta išvada, jog UAB „Mureks“ veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, o teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas tokią išvadą padarė, remdamasis tuo, kad FNTT patikrinimo metu buvo nustatyta, jog išviešintos įregistruotos buveinės vietoje (Kalvarijų g. 85, Vilnius) Bendrovė veiklos nevykdo, jos buveinė nežinoma; įgaliota atstovė nurodė, kad jokių įmonės dokumentų neturi, apie Bendrovės veiklą paaiškinti negalėjo, su Bendrovės direktoriumi susisiekti nepavyko; Bendrovėje 2010 m. gruodžio 20 d. – 2017 m. rugsėjo 21 d. laikotarpiu buvo įdarbinta 12 darbuotojų, tačiau Bendrovė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nemokėjo privalomų gyventojų pajamų bei sveikatos draudimo mokesčių, nėra duomenų, kad būtų mokėjusi darbuotojams darbo užmokestį bankiniais pavedimais; nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. Bendrovė iš trijų savo darbuotojų ir dviejų juridinių asmenų gavo 53 200 Eur įplaukų, iš kurių 28 000 Eur kaip dividendus iš kito kontroliuojamo asmens; pareiškėjas į Bendrovės sąskaitą nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įnešė 9 000 Eur; antstoliai 12 kartų vykdė priverstinius įsiskolinimo išieškojimus iš UAB „Mureks“ pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimus ir 3 kartus – pagal VMI sprendimus dėl įsiskolinimo biudžetui; nenustatyta, kad Bendrovė turėjo kokių nors išlaidų, būdingų įmonės veiklai.
53. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią atsakovo surinktų duomenų ir įrodymų analizę, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis remdamasis jis prašė panaikinti Sprendimą ir kritikavo atsakovo išvadas, konstatavo, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nesutinka su teismo atliktų byloje esančių įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad tiek Departamentas, tiek ir jam pritardamas pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą, remdamiesi FNTT atlikto tyrimo išvadomis, Departamentas pats neatliko jokio tyrimo, o pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų dėl UAB „Mureks“ veiklos. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai buvo remiamasi VSD įslaptinta informacija.
54. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
55. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
56. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas.
57. Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, remiantis tuo, kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas teikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, o ne dėl tos priežasties, kad įmonė buvo fiktyvi, todėl spręstina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Departamentas turėjo pradėti procedūrą dėl įmonės fiktyvumo nustatymo, yra nepagrįsti.
58. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog institucijos atliekamų patikrinimų duomenys apie įmonių veiklą neabejotinai gali būti naudojami Departamentui priimant sprendimus dėl leidimų išdavimo / panaikinimo, ypač, kai tokie duomenys yra susiję su užsieniečių teisėtos veiklos Lietuvoje vykdymu.
59. Akcentuotina, kad pareiškėjo šioje byloje pateikti įrodymai nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių, susijusių su Bendrovės veikla, o atsakovo surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjui išduotas leidimas turi būti panaikintas, yra teisinga. Apeliaciniame skunde nurodomi abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad jis pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, jog UAB „Mureks“ vykdo teisėtą veiklą, nepaneigia nei atsakovo, nei pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, susijusių su UAB „Mureks“ veiklos nebuvimu ir pareiškėjo akcijų neapmokėjimu.
60. Apeliacinės instancijos teismui FNTT pateikti galutiniai UAB „Mureks“ veiklos patikrinimo dokumentai taip pat nepaneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadų.
61. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi VSD pateikta įslaptinta informacija, kuri sudaro valstybės paslaptį.
62. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad ja iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.).
63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą ir EŽTT jurisprudenciją (sprendimai – 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9–18 p.; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12–15 p.; kt.), savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009; kt.).
64. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nesivadovavo Įstatymo 140 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ nuostatos dėl išslaptinimo.
65. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl leidimo pareiškėjui gyventi Lietuvoje panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės rėmėsi ne vien tik VSD pateikta įslaptinta informacija, o atsakovo pateiktais įrodymais, kurie pareiškėjui buvo žinomi ir dėl kurių pareiškėjas turėjo teisę (ir ja naudojosi) teikti atsikirtimus.
66. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas pagrindė įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertindamas bylos duomenis, iš esmės tik pateikia savo abstrakčią nuomonę dėl jų turinio, patikimumo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas pagrindė įtikinamais įrodymais, su kuriais pareiškėjas buvo susipažinęs ir turėjo teisę bei galimybę teikti atsikirtimus dėl šių įrodymų, buvo išklausytas ir jo išsakyti paaiškinimai buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais, ir padarytos abejonių nekeliančios išvados.
67. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis ir Tvarkos 14 punktu, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.
68. Įstatymo 133 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (1 d.); Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (4 d.); sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas, draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (5 d.). Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2440-822/2017).
69. Tvarkos 14 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.). Tvarkos 5 punkte nurodyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.
70. Pažymėtina, kad Taisyklių 4 punkte nurodyta, jog sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo Centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas, o 5 punkte nurodyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu.
71. Kiek tai susiję su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą (ginčijamo Sprendimo 3 punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisyklių 111 punktą duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
72. Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Minėto reglamento 21 straipsnyje nurodyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.
73. Vertindama Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei minėto reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
74. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, atsižvelgęs į jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastis, t. y. kad pareiškėjas teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad vienas iš draudimo atvykti instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į Šengeno erdvę – gali būti pasiekiamas, tik priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedant įspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi; valstybės ir visuomenės interesas, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje būtų suteikiama tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjui dėl nustatyto draudimo galimai kilsiančius nepatogumus. Departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą leidimą gyventi nesąžiningu būdu ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę.
75. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. tuo, kad pareiškėjas įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
76. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pareiškėjui uždrausta atvykti 3 metus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas 3 metų uždraudimo atvykti terminas yra neproporcinga, neadekvati poveikio priemonė ir šiuo atveju tokia priemonė nebuvo reikalinga.
77. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai tas asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą (pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti toks asmuo tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015; 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3669-822/2016; kt.).
78. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo ištirti, ar Tvarkos 14 punktas neprieštarauja Įstatymo 133 straipsnio 1 daliai.
79. Ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo turėtų būti nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.
80. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.
81. Taigi norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).
82. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Tvarkos 14 punkto atitiktimi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą negali būti tenkinamas.
83. Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Sprendimą dėl to, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, gero administravimo principą ir Sprendimo priėmimo procedūrą. 
84. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.
85. Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, matyti, kad Sprendimas atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
86. Pareiškėjas argumentus, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jis nebuvo išklausytas, atsakovui priimant Sprendimą, grindžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017, tačiau nenurodo jokių šios konkrečios bylos aplinkybėmis paremtų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėjas administracinės procedūros metu nebuvo išklausytas, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas.
87. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepaneigė Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
88. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
89. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes EŽTT yra išaiškinęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją, pareiškimo Nr.34/1996/753/952). Jei teismo sprendimas apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, tai būtų pagrindas panaikinti tokį sprendimą.
90. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
91. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus, todėl nekonstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
92. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
93. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.
94. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė