Administracinė byla Nr. AS-2-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03158-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, S. K.) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 30-2310 „Dėl organizuojamos bado akcijos prie Lietuvos Respublikos prezidentūros“ (toliau – ir Įsakymas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą atmetė.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį. Pareiškėjo teigimu, rezoliucinė dalis: „Vadovaujantis <...> teismas nusprendžia: Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti“ yra netaisyklinga ir neaiški, kadangi viduryje sakinio po dvitaškio žodis „Pareiškėjo“ yra parašytas iš didžiosios raidės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nesuprantama ir neaišku, „kas (kuris konkrečiai asmuo ar asmenys), kada, kuriomis aplinkybėmis, sąlygomis esant tą nuspręstą teismo atlikti veiksmą atliko (o gal jo neatliko), kadangi tik nuspręsta skundą atmesti, tačiau jis nėra atmestas, t. y. neatliktas nuspręstas veiksmas, dėl to taip pat nėra sprendimo vykdymo dalyko“. Be to, pareiškėjas nurodė, kad neaišku ir nesuprantama, kokį (kurį) D. Š. skundą nuspręsta atmesti, kadangi jis neidentifikuotas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjo D. Š. prašymą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo išaiškinimo atmetė ir atsisakė išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-454-561/2018 (proceso Nr. 3-61-3-03158-2017-0).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalį, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio, ir pažymėjo, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

Įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-454-561/2018 rezoliucinę dalį („Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti“), teismas konstatavo, kad sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir laikytina nereikalaujančia papildomo išaiškinimo, todėl atmetė pareiškėjo prašymą išaiškinti nurodyto teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

III.

Pareiškėjas D. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį; išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą, nurodant, kas (kuris konkrečiai asmuo ar asmenys), kada, kuriomis aplinkybėmis, sąlygoms esant tą nuspręstą teismo atlikti veiksmą atliks (o gal jo neatliks); identifikuoti, kokį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendime nurodytą D. Š. skundą nuspręsta atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą atmetė, kadangi teismas pareiškėjo D. Š. skundo neatmetė, o tik nusprendė neidentifikuotą kažkokį skundą atmesti. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į teismą nesuprasdamas, kas (kuris konkrečiai asmuo ar asmenys), kada, kurioms sąlygoms esant tą nuspręstą teismo atlikti veiksmą atliks (o gal jo neatliks), kadangi tik nuspręsta skundą atmesti, tačiau jis nėra atmestas, t. y. neatliktas nuspręstas atlikti veiksmas, dėl to taip pat nėra sprendimo vykdymo dalyko. Be to, pareiškėjui nesuprantama, kokį (kurį) tą D. Š. skundą nuspręsta atmesti, todėl pareiškėjas prašė tą nesuprantamą ir neaiškų teismo nuspręstą, tačiau neatliktą veiksmą išaiškinti, identifikuoti, sukonkretinti tą nuspręstą kažkam atlikti veiksmą (atmesti D. Š. skundą). Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje 2018 m. lapkričio 9 d. nutartyje nepasisakė, kas (kuris konkrečiai asmuo ar asmenys), kada, kuriomis sąlygoms esant tą nuspręstą teismo atlikti veiksmą atliks (o gal jo neatliks), atmes kažkokį neidentifikuotą, be datos ir pavadinimo pareiškėjo D. Š. prašymą, o nutartyje pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, pareiškėjo manymu, teismas toliau siekia jį klaidinti, siekia atvirai piktnaudžiauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteikta valdžia.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį proceso šalių prašymu teismas turi teisę (bet ne pareigą) išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio, t. y. teismas neturi pareigos (kitaip tariant, turi teisę atsisakyti) šaliai pateikus prašymą išaiškinti sprendimą. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių aktualios redakcijos 71.4 punktą institucijos leidžiamo nutarimo ar sprendimo dėstomojoje dalyje tvarkomąjį veiksmą reiškiantys žodžiai „nutaria“ (nutarime), „nusprendžia“ (sprendime) rašomi išretintai esamojo laiko trečiojo asmens forma, po jų dedamas dvitaškis ir pradedama rašyti didžiąja raide, veiksmažodžio bendratimi, pvz.: atmesti, priteisti, skirti ir pan. Pareiškėjo vartojamas žodis „identifikuoti“ lietuvių kalbos žodyne yra verčiamas kaip „nustatyti tapatybę, atpažinti ar sutapatinti“, kitaip tariant, asmens identifikavimui nustatyti pakanka tokių duomenų kaip asmens vardas ir pavardė. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodžius „Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti“ yra suprantama ir aišku, kurio konkrečiai asmens skundas nagrinėjamu atveju yra atmestas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovas mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, nedviprasmiška, dėl jos turinio nekyla jokių abejonių, todėl papildomas išaiškinimas nėra reikalingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirieji skundai paprastai yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Nors atskirajame skunde pareiškėjas D. Š. prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo jis visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo atskirąjį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo D. Š. prašymas išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį.

ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Pagal ABTĮ nuostatas administracinio teismo sprendimai vykdomi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas. Šio kodekso 589 straipsnis, nustatantis teismo procesinio sprendimo vykdymo išaiškinimą, kartu su ABTĮ 96 straipsnio 3 dalimi, skirtas tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų. ABTĮ 99 straipsnis nustato vykdytinus administracinio teismo sprendimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015; 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016; 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra netaisyklinga ir neaiški, kadangi teismo sprendimu tik nuspręsta skundą atmesti, tačiau jis nėra atmestas, t. y. neatliktas nuspręstas veiksmas, todėl pareiškėjui nesuprantama ir neaišku, kas (kuris konkrečiai asmuo ar asmenys), kada, kurioms aplinkybėms, sąlygoms esant tą nuspręstą teismo atlikti veiksmą atliko (o gal jo neatliko). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyto teismo sprendimo rezoliucinė dalis lingvistiniu aspektu suformuluota taip, kaip tai nustato ABTĮ 88 straipsnio, reglamentuojančio teismo sprendimų rūšis, 1 punktas, yra konkreti, aiški ir nedviprasmiška. Primintina, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nepagrįstą; <...>. Pagal ABTĮ 99 straipsnį, tokio pobūdžio sprendimas nėra vykdytinas. Dėl to nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas nurodo, kad jam neaišku ir nesuprantama, kokį (kurį) D. Š. skundą nuspręsta atmesti, kadangi jis neidentifikuotas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje pareiškėjas teismui pateikė tik vieną skundą, būtent kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti bei byloje išnagrinėtas. Pažymėtina, kad apie skundą, kuris buvo nagrinėjamas ir buvo atmestas, yra detaliai nurodyta sprendimo aprašomojoje dalyje. Todėl nurodytas pareiškėjo argumentas taip pat yra nepagrįstas.

Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje žodis „Pareiškėjo“ yra parašytas iš didžiosios raidės, šio sprendimo rezoliucinės dalies turinio niekaip nekeičia ir nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis kalbos išraiškos prasme yra nepakankamai aiški (nesuprantama arba nevienareikšmiškai suprantama) ir todėl nesuprantamas teismo sprendimo rezoliucinės dalies patvarkymas.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra visiškai aiški ir nereikalauja jokio papildomo išaiškinimo, ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išaiškinti teismo sprendimą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas išaiškinti teismo sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011). Nagrinėjamu atveju nėra priimtas galutinis teismo baigiamasis aktas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė