Administracinė byla Nr. I-1573-484/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06175-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. G. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėja B. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) prašydama priteisti jai iš Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) darbo užmokesčio skirtumą susidariusį tarp pareiškėjai faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01.

Paaiškino, kad Departamente tarnauja nuo 1993-07-26, yra statutinė valstybės tarnautoja (pareigūnė). Nuo 2002-06-21 paskirta Vidaus audito skyriaus viršininke (A lygis, 15 pareigybės kategorija), 2006-11-21 nustatyta tvarka suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija. Darbo užmokestis jai mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. Nuo 2009-08-01 pakeitus VTĮ nuostatas ir sumažinus darbo užmokesčio koeficientus bei priedus už kvalifikacines klases jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime teisės aktų nuostatas, kuriomis sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Kreipėsi į Departamentą prašydama išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau Departamentas prašymo netenkino. Vadovaujantis neteisėtu teisiniu reguliavimu ji negavo dalies darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-08-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, t. y. neteisėtos nuo jų įsigaliojimo dienos ir negali būti taikomos ateityje nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Tai, pasak pareiškėjos, sudaro pagrindą teigti, kad pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę šiais teisės aktais buvo neteisėtai sumažintas ir jai, todėl buvo pažeista jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą.

Atsakovas Departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti (b. l. 10-11). Nurodė, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokamas pagal galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) buvo įpareigota iki 2014-05-01 parengti neproporcingai sumažintų darbo užmokesčių kompensavimo tvarką. Iki tokio mechanizmo nustatymo nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis sumažinta teisėtai, o kurią reikia kompensuoti, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų VTĮ nuostatų taikymo, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikta informacija apie darbo užmokestį (b. l. 12-13). Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo, 2015-11-19 nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Pažymėtina, kad Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Departamentui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ė:

pareiškėjos B. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                           Ina Kirkutienė