Administracinė byla Nr. A756-708/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00972-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija 5; 15.2.1; 37.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant Rasai Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Martynui Stankevičiui, Erikui Borusevičiui,
atsakovo atstovei Žadvilei Abelienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 4K-212-1656; 2) priteisti iš VLK 185 706,19 Lt akcinės draudimo bendrovės (toliau – ir ADB) „RESO Europa“ išmokėtą draudimo išmoką; 3) priteisti iš VLK 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo atsisakymo įvykdyti piniginę prievolę dienos, t. y. 2009 m. kovo 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. sausio 31 d. ADB „RESO Europa“, kurios teisių perėmėjas yra AAS „Gjensidige Baltic“, ir UAB „Litra“ sudarė Kelionių draudimo sutartį KD Nr. 118370, pagal kurią būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu buvo apdraustas UAB „Litra“ darbuotojas A. K. (A. K.). Sutartis galiojo nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Apdraustąjį A. K. 2008 m. balandžio 2 d. Belgijoje ištiko insultas. ADB „RESO Europa“ pagal pateiktus būtinojo gydymo išlaidas patvirtinančius dokumentus išmokėjo 185 706,19 Lt sumą, kurią sudaro: 1) išlaidos už suteiktas medicinines paslaugas – 50 453,60 EUR (174 206,19 Lt); 2) ligonio transportavimo iš Belgijos ligoninės išlaidos – 11 500,00 Lt. Vadovaujantis 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 (OL L 177, p. 1, toliau – ir Reglamentas Nr. 1408/71) ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 574/72, nustatančiu Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, su pakeitimais, padarytais 2008 m. vasario 4 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 101/2008 (OL L 31, p. 15, toliau – ir Reglamentas Nr. 574/72), taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 7 punktu, VLK privalėjo kompensuoti visas būtinąsias A. K. suteiktos medicininės pagalbos išlaidas. ADB „RESO Europa“, sumokėdama už A. K. suteiktas būtinąsias medicinines paslaugas, įvykdė už atsakovą jo pareigą kompensuoti šias išlaidas, todėl turi teisę reikalauti išmokėtų lėšų grąžinimo. ADB „RESO Europa“ 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į VLK su prašymu atlyginti dalį jos išmokėtos sumos. Tačiau VLK, iš esmės neginčydama savo prievolės, 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 4K-212-1656 atsisakė ją vykdyti, motyvuodama tuo, kad privačių draudimo kompanijų pateiktų sąskaitų VLK neapmoka. Pareiškėjo nuomone, toks VLK sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka administracinio sprendimo formai ir turiniui keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka, aktas turi būti pasirašytas įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. VLK 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 4K-212-1656 neatitinka šių reikalavimų. VLK sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Šiuo sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių naujų teisių ar pareigų. Sprendime tik nemotyvuotai konstatuota, kad VLK neturi galimybių apmokėti prašomos sumos. Sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, jis nėra patvirtintas antspaudu. Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, VLK 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 4K-212-1656 naikintinas.
Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VLK 2009 m. kovo 18 d. raštas Nr. 4K-212-1656 yra tik informacinio pobūdžio raštas ir nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Šis raštas nesukėlė pareiškėjui jokių tiesioginių teisinių pasekmių.
Atsakovas taip pat nurodė, kad būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidų, kurias apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu patiria ES šalies narės sveikatos priežiūros įstaigose, kompensavimą reglamentuoja Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentas (EEB) Nr. 574/72. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EEB) Nr. 574/72 nuostatomis, VLK kompensuoja kitose ES šalyse suteiktos būtinosios pagalbos išlaidas tik šiais atvejais: 1) kai sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia užsienio kompetentingoji įstaiga; 2) kai pats pilietis pateikia VLK jau apmokėtą sąskaitą su prašymu apmokėti patirtas išlaidas. Pirmuoju atveju, kai apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu, ES šalyje yra suteikiama būtinoji medicinos pagalba ir sveikatos priežiūros įstaigai už šios pagalbos suteikimą apmoka tos šalies kompetentinga institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą, už suteiktą būtinąją medicinos pagalbą apdraustajam mokėti nereikia. ES šalies narės kompetentinga institucija, apmokėjusi už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, išrašo sąskaitą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai, kuri šią sąskaitą apmoka iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 574/72 10 priedą, Lietuvoje kompetentinga institucija yra VLK. Tokiu atveju yra kompensuojama apie 95 procentus visų būtinosios medicinos pagalbos išlaidų. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 22 straipsniu, jei ES šalies apdraustajam, viešinčiam kitoje ES šalyje, prireikia būtinosios medicinos pagalbos paslaugų, jam, vadovaudamasi savo nacionaliniais teisės aktais, išmokas natūra moka, t. y. sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas apmoka, buvimo vietos sveikatos draudimo įstaiga to asmens kompetentingos įstaigos sąskaita. Tai reiškia, kad tokių išmokų apimtis arba draudžiamojo įvykio objektas yra apibrėžiamas vadovaujantis paslaugas teikusios šalies teisės aktais. Vadovaujantis ES socialinės apsaugos sistemas koordinuojančiais reglamentais, apmokamos tik šalių socialinio sveikatos draudimo (nacionalinei sveikatos) sistemai priklausančių paslaugų teikėjų suteiktų medicinos paslaugų išlaidos, ir tik ta apimtimi, kurią apmoka atitinkamos ES šalies privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos, bet neapmokamos ir nekompensuojamos paciento priemokos, kurios dažniausiai patenka į privačių draudimo kompanijų siūlomo kelionių draudimo būtinosios medicinos pagalbos paketą. Tai reiškia, kad privalomojo sveikatos draudimo būtinosios pagalbos objektas ir apimtis nėra tapatūs privačių draudimo kompanijų būtinosios pagalbos objektui ir apimčiai. Antrasis atvejis laikytinas išimtiniu. Būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensavimo procedūra (kai pats apdraustasis pateikia VLK jau apmokėtą sąskaitą su prašymu apmokėti patirtas išlaidas) numatyta Reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje nurodomos išimtinės sąlygos, leidžiančios apdraustajam privalomuoju sveikatos draudimu pačiam sumokėti už jam suteiktas paslaugas ir teritorinei ligonių kasai pateikti pagrindžiančius apmokėjimą finansinius dokumentus. Tik tuomet, kai paslaugų teikimo metu asmuo negali pateikti dokumento, patvirtinančio, kad jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu (pvz., šio dokumento nepasiėmė į kelionę ir pan.), jis gali už suteiktas paslaugas sumokėti pats, o mokėjimus pagrindžiančius dokumentus ir prašymą dėl patirtų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto pateikti kompetentingai institucijai (VLK). Įgyvendinant šią nuostatą, Europos Komisijos Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija patvirtino standartizuotą dokumentą – E126 formos pažymą, kuri naudojama gaunant minėtą informaciją (apie suteiktų gydymo paslaugų išlaidas) iš kitų ES valstybių narių kompetentingų institucijų. Tačiau A. K. situacija neatitinka nei pirmojo, nei antrojo atvejo. Minėti ES teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz., savanoriškojo), tai yra nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ir pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai. Reglamentai nenumato teisės tretiesiems asmenims, sumokėjusiems už kitam asmeniui teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreiptis į kompetentingą įstaigą ir prašyti atlyginti patirtas išlaidas.
Atsakovas pažymėjo, kad A. K. galėjo pasinaudoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, t. y. sveikatos priežiūros įstaigoje pateikti dokumentą, patvirtinantį jog jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, ir gauti privalomojo sveikatos draudimo sistemos apmokamas paslaugas. A. K. taip pat galėjo pasinaudoti dar viena Reglamente (EEB) Nr. 574/72 numatyta išimtine galimybe – pats sumokėti už suteiktas paslaugas ir kompetentingai institucijai pateikti apmokėtą sąskaitą bei prašymą apmokėti patirtas išlaidas. A. K. buvo apsidraudęs pagal Kelionių draudimo polisą KD Nr. 118370 būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimu pas pareiškėją ir turėjo galiojantį privalomąjį sveikatos draudimą, todėl turėjo galimybę pasirinkti, kokiu būdu realizuoti teisę į draudimo išmoką. Įvykus draudžiamajam įvykiui, galima buvo pasinaudoti Lietuvos teritorinės ligonių kasos išduota ir draudžiamojo įvykio metu galiojančia Europos sveikatos draudimo (toliau – ir ESD) kortele. Tokiu atveju gydymo įstaigos išlaidas, susijusias su asmeniui suteiktomis būtinosios medicinos pagalbos paslaugomis, padengtų iš Belgijos valstybinio sveikatos draudimo. Pačiam asmeniui tektų padengti tik pacientų priemokas ar paciento mokesčius, kurie nustatyti Belgijos nacionaliniais teisės aktais ir kurių nedengia Belgijos valstybinis sveikatos draudimas ir vėliau suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos būtų kompensuotos iš PSDF. Visi gydytojo ar vaistininko išrašyti kvitai ar receptai turėjo būti pateikti Belgijos kompetentingai institucijai arba privalomąjį sveikatos draudimą Lietuvoje vykdančiai institucijai (VLK arba teritorinėms ligonių kasoms), tuomet finansinių dokumentų gavėju būtų nurodyta Belgijos kompetentinga institucija, kuri ir kompensuotų A. K. suteiktų sveikatos priežiūros išlaidų kaštus ir šias sąskaitas pateiktų Lietuvos kompetentingai institucijai. Tik tuomet VLK turėtų teisinį pagrindą apmokėti patirtas išlaidas pagal šios Belgijos įstaigos pateiktas standartizuotas sąskaitas. Tačiau nagrinėjamu atveju A. K. gydančiam gydytojui buvo pateikta ne ESD kortelė, o pareiškėjo išduotas draudimo polisas. Tai reiškia, kad šiuo atveju buvo pasirinktas ne valstybinis privalomasis sveikatos draudimas, o kitas teisės į draudimo išmoką realizavimo būdas – draudimo bendrovės garantuotas būtinųjų medicinos pagalbos išlaidų draudimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas grąžino pareiškėjui 4 614 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas iš atsakovo prisiteisti draudimo išmoką, kreipėsi į bendros kompetencijos teismą, ir VLK 2009 m. kovo 18 d. rašto Nr. 4K-212-1656 neginčijo. Specialiajai teisėjų kolegijai 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažinus, kad ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, byla buvo persiųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 141–142). Teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjui pasiūlyta patikslinti skundo reikalavimą, prašant panaikinti minėtą raštą (I t., b. l. 154–155). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame akte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, laikytina, jog skundo dėl VLK 2009 m. kovo 18 d. rašto Nr. 4K-212-1656 panaikinimo padavimo terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl terminas skundui paduoti atnaujintinas.
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. rugpjūčio 3 d.) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: 1) Privalomojo sveikatos draudimo taryba; 2) Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 3) teritorinės ligonių kasos. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos šios asmens sveikatos priežiūros paslaugos: prevencinė medicinos pagalba, medicinos pagalba, medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskirti asmens sveikatos priežiūrai, ir asmens sveikatos ekspertizė. Vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 574/72 10 priedu, VLK yra įstaiga, įgyvendinanti Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 III dalies 1 ir 4 skyrių straipsnius, susijusius su išmokomis natūra. Šio Reglamento II priede VLK yra nurodyta kaip Lietuvos Respublikos kompetentinga įstaiga dėl ligos, nėštumo ir gimdymo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų išmokų natūra. Taigi VLK, kaip kompetentinga įstaiga, atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra pagal tos šalies pateiktas sąskaitas ir neapmoka tiesiogiai apdraustųjų ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų pateiktų sąskaitų. Reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalis numato vienintelę išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas: kompensacijos mokamos tik tuo atveju, jei paslaugų teikimo metu nebuvo įmanoma įvykdyti vykdomojo reglamento 21, 23 ir 31 straipsniuose numatytų formalumų, t. y. asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti minėtas išmokas. Šis straipsnis reglamentuoja, kad buvimo vietos įstaiga, kompetentingos įstaigos prašymu, privalo informuoti kompetentingąją įstaigą apie sveikatos priežiūros paslaugų kainas, o kompetentinga įstaiga kompensuoja asmens patirtas išlaidas pagal buvimo vietos įstaigos nurodytus tarifus. Vadovaujantis VLK direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nuostatomis, asmuo, sumokėjęs už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos paslaugas, teritorinei ligonių kasai (toliau – ir TLK) pateikia prašymą išlaidoms kompensuoti ir būtinosios medicinos paslaugų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. TLK darbuotojas šiuos dokumentus prideda prie standartizuotos, Europos Bendrijos Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos 1993 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 153 patvirtintos E 126 formos pažymos ir siunčia paslaugas suteikusios šalies kompetentingajai įstaigai. VLK gauna atsakymą (užpildytą E 126 formos pažymos B dalį) ir joje nurodytą sumą perveda į asmens, mokėjusio už būtinosios medicinos paslaugas, sąskaitą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad paminėti teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz., savanoriškojo), t. y. nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ar pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai (2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-490/2010).
Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 42 straipsnį, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo institucijos yra draudimo įmonės, teisės aktų nustatyta tvarka gavusios leidimą (licenciją) šiai sveikatos draudimo veiklai. Sveikatos draudimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis apmokamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, taip pat išlaidos kompensuojamiesiems vaistams, kurių neapmoka PSDF biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai. Papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis gali būti apmokama ir ta sveikatos priežiūros paslaugų ar išlaidų kompensuojamiesiems vaistams dalis, kuri neapmokama PSDF biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis. Vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 44 straipsniu, papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas grindžiamas draudėjo ir draudiko sutartimis, kurių sudarymo ir vykdymo taisykles nustato Vyriausybė. Draudėju gali būti juridinis arba fizinis asmuo. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir draudėjo UAB „Litra“ buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai dėl apdraustojo A. K. kelionės draudimo, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą, t. y. tarp pareiškėjo ir draudėjo buvo susiklostę ne privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai, grindžiami draudėjo ir draudiko sutartimi. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apdraustasis A. K. draudžiamojo įvykio atveju turėjo teisę pasirinkti, kokiu pagrindu bus kompensuojamos būtinosios medicinos pagalbos išlaidos – PSDF biudžeto lėšomis, kurias padengs VLK vienu iš nurodytų būdų, ar draudimo įmonė, su kuria pasirašyta kelionės draudimo sutartis. Minėta sutartimi pareiškėjas įsipareigojo atlyginti draudėjo patirtus nuostolius, kartu su draudimo įmoka prisiėmė atitinkamą draudimo riziką. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovo sprendimas atsisakyti apmokėti privačios draudimo kompanijos pateiktą sąskaitą yra teisėtas.
Teisės aktai, reglamentuojantys privalomojo sveikatos draudimo santykius, yra viešosios teisės aktai, o subjektai, užtikrinantys apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų išlaidų suteiktoms būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti kompensavimą –TLK ir VLK – šiuo atveju veikia viešojo administravimo srityje. VLK yra kompetentinga įstaiga, kuri atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas paslaugas. Pareiškėjas į VLK kreipėsi dėl jos kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymo. VLK, atsisakydama apmokėti pareiškėjo patirtas išlaidas iš PSDF biudžeto lėšų, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. VLK, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, ginčijamame akte paaiškino, kad VLK, vadovaujantis Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 ir Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71, yra kompetentinga įstaiga išmokoms natūra ir kad atsiskaitymai vykdomi tik tarp valstybių narių kompetentingų įstaigų, o privačių draudimo kompanijų sąskaitų VLK neapmoka. Taigi VLK 2009 m. kovo 18 d. rašte Nr. 4K-212-1656 aiškiai nurodomas priimtas sprendimas, jo motyvai, pateikiamas teisinis pagrindas. Tai, kad akte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir jis nebuvo patvirtintas antspaudu, nėra esminis pažeidimas ir nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos akto teisėtumui bei pagrįstumui. VLK sprendimas, kuriuo atsisakyta apmokėti 25 226,80 eurų sumą už A. K. gydymą Belgijoje, yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas, paduodamas ieškinį Vilniaus apygardos teismui, sumokėjo žyminį mokestį – 4 714 Lt (I t., b. l. 18). Vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju byla pradėta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi pripažinus, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sumokėjo didesnį nei 100 Lt žyminį mokestį, mokamą administracinėse bylose, dalis jo sumokėtos sumos – 4 614 Lt – grąžintina pareiškėjui.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apdraustasis A. K. turėjo teisę pasirinkti, kokiu pagrindu bus kompensuojamos medicinos išlaidos – PSDF biudžeto lėšomis, kurias padengs VLK vienu iš nurodytu būdu, ar draudimo įmonė, kuri buvo apdraudusi A. K. būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu. Teismas nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju apdraustasis A. K. turėjo realią galimybę pasirinkti, kokiu būdu bus kompensuotos jo gydymo išlaidos. Apdraustąjį A. K. gydanti įstaiga kreipėsi į VLK su prašymu patvirtinti, kad A. K. gydymo išlaidos Belgijos ligoninėje bus apmokėtos. Tačiau VLK tik formaliai Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre patikrino, ar nėra duomenų apie A. K. Net gavusi pakartotinį paklausimą dėl A. K. gydymo išlaidų Belgijos ligoninėje apmokėjimo, VLK nepatikslino apdraustojo anketinių duomenų, neužklausė jo gimimo datos ar asmens kodo. VLK neginčijo tos aplinkybės, kad A. K. tuo laikotarpiu, kai įvyko draudžiamasis įvykis Belgijoje, buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. VLK taip pat neneigė tos aplinkybės, kad pagal Reglamentu (EEB) Nr. 574/72 nustatytas procedūras toks asmuo būtų turėjęs teisę gauti patirtų išlaidų ar jų dalies kompensaciją. Tik dėl VLK neveikimo apdraustasis A. K. buvo priverstas pasirinkti privačią draudimo įmonę, apdraudusią jį būtinųjų medicininės pagalbos išlaidų draudimu, kaip įstaigą, galinčią kompensuoti jo gydymo išlaidas Belgijos ligoninėje.
Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktuose expressis verbis nėra pasisakyta dėl privalomojo ir savanoriškojo draudimo paslaugas teikiančių subjektų tarpusavio santykių. Todėl ši teisės spraga turėjo būti pašalinta ginčą nagrinėjančio teismo, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Sveikatos draudimo įstatymas tiesiogiai nenumato savanoriškojo draudimo draudiko teisės reikalauti, kad VLK grąžintų jo išmokėtas sumas, tačiau aiškiai nurodo (43 str. 2 d.), kokios išlaidos yra apmokamos savanoriškojo sveikatos draudimo lėšomis, o kokios – iš PSDF biudžeto: papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis apmokamos sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, taip pat išlaidos kompensuojamiesiems vaistams, kurių neapmoka PSDF biudžetas, valstybės ar savivaldybių biudžetai; papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo lėšomis gali būti apmokama ir ta sveikatos priežiūros paslaugų ar išlaidų kompensuojamiesiems vaistams dalis, kuri neapmokama PSDF biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis. Taigi įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad būtinosios medicinos pagalbos išlaidos apmokamos ne iš savanoriškojo sveikatos draudimo draudiko (šiuo atveju pareiškėjo) lėšų, o iš PSDF biudžeto. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas su UAB „Litra“ buvo sudaręs Kelionių draudimo sutartį, negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo įstatymo nustatytos pareigos – užtikrinti medicininių paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimą. Tai, kad pareiškėjas įvykdė prievolę už VLK, kompensuodamas A. K. būtinąsias medicinos pagalbos išlaidas, nereiškia, kad VLK prievolė pasibaigė. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad VLK yra kompetentinga įstaiga atsiskaityti už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra tik pagal tos šalies pateiktas sąskaitas arba paties apdraustojo pateiktas jo apmokėtas sąskaitas. Pats apdraustasis A. K. to negalėjo padaryti ne tik dėl finansinių priežasčių, bet ir dėl prastos sveikatos būklės (patirto insulto). Pasinaudoti pirmuoju būdu, kai sąskaitas už gydymą ES kompetentinga įstaiga pateikia tiesiogiai VLK, apdraustasis negalėjo, kadangi dėl VLK aplaidžių veiksmų nebuvo patvirtinta, kad jis yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Tai, kad medicininių paslaugų išlaidas už privalomuoju sveikatos draudimu apdraustąjį asmenį apmokėjo kitas asmuo, reiškia tik reikalavimo teisės perėjimą, bet ne prievolės pasibaigimą. Šiuo atveju apdraustojo reikalavimo teisė perėjo draudikui, todėl VLK privalo išmokėti išmoką būtent draudikui, t. y. pareiškėjui. Vien ta aplinkybė, kad teisės aktai nenumato procedūrų, kaip turėtų būti kompensuojamos apdraustojo išlaidos, kai sąskaitas už ES šalyje suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas apmoka kitas asmuo (ne apdraustasis), negali paneigti to asmens teisės į minėtų išlaidų kompensavimą. Sudarytoji Kelionių draudimo sutartis KD Nr. 118370 pagal prigimtį ir draudimo sutarties sąlygas yra nuostolių, o ne sumų draudimo sutartis (Draudimo įstatymo 76 str. 4 d.). Draudimo išmoka prilygintina patirtiems nuostoliams, o ne draudimo sumai ar jos daliai. VLK turėtų grąžinti visą draudiko išmokėtą draudimo išmoką, kadangi neįrodė, kad dalis medicininių pagalbos išlaidų nekompensuotina iš PSDF biudžeto lėšų (Sveikatos draudimo įstatymo 43 str. 2 d.).
Atsiliepimu į pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, 2008 m. balandžio 2 d. A. K. buvo pristatytas į Belgijos ligoninę Jan Yperman Ziekenhuis, kuri 2008 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į VLK dėl šioje ligoninėje A. K. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo. VLK gavo Jan Yperman Ziekenhuis ligoninės Apskaitos skyriaus darbuotojos C. D. elektroninį laišką, kuriuo buvo prašoma patvirtinti, ar bus apmokėtos A. K. gydymo Belgijos ligoninėje išlaidos. Šioje Belgijos ligoninės užklausoje buvo nurodytas ne A. K., o A. K. Todėl VLK specialistai tikrino Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre (toliau – ir Registras) būtent nurodytąjį asmenį, tai yra A. K. VLK 2009 m. sausio 30 d. raštu Nr. 4K-22-500 Jan Yperman Ziekenhuis ligoninė Belgijoje buvo informuota, kad, VLK duomenų bazės duomenimis, A. K. nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir VLK jokių duomenų apie šį asmenį neturi. Tai, kad minėtame registre duomenų apie A. K. nebuvo, patvirtina šio registro išrašas. Užsieniečių, kurie draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje, duomenys automatiniu būdu gaunami iš Gyventojų registro tarnybos. Gyventojų registre įrašomi užsieniečio vardas, pavardė ir kiti duomenys automatiniu būdu perkeliami ir į Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą. Nagrinėjamu atveju VLK specialistai atliko visas jų kompetencijai priskirtas funkcijas. Teisės aktai nenustato VLK specialistams pareigos tikslinti apdraustojo anketinius duomenis ir inicijuoti asmens su panašiai skambančia pavarde, vardu ar kitais papildomais duomenimis paiešką registre. Todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl aplaidžių VLK veiksmų nebuvo patvirtinta, jog A. K. yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, yra nepagrįstas.
Atsakovas taip pat pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklių Nr. 012, kurios yra neatsiejama pareiškėjo ir UAB „Litra“ sudarytos Kelionių draudimo sutarties KD Nr. 118370 dalis, 6.1.1 punkte numatyta, kad draudžiamojo įvykio atveju draudikas apdraustajam apmoka išlaidas už būtinąją medicinos pagalbą. Todėl, įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. 2008 m. balandžio 2 d. apdraustąjį A. K. Belgijoje ištikus insultui, pareiškėjas išmokėjo 185 706,19 Lt draudimo sumą, kurią sudarė išlaidos už Belgijoje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ligonio transportavimą iš Belgijos ligoninės į Bresto miesto ligoninę, esančią Baltarusijoje. Šiuo atveju pareiškėjas pats įvertino draudimo riziką, pasirašydamas Kelinių draudimo sutartį KD Nr. 118370, ir patvirtino tokias sąlygas, kurios apima ir būtinąją medicinos pagalbą. Draudikas, norėdamas suteikti draudimo apsaugą apmokant tik tas išlaidas, kurių nekompensuoja valstybinis privalomasis sveikatos draudimas, draudimo taisyklėse turėtų aiškiai nurodyti, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengia Privalomasis sveikatos draudimo fondas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės ligonių kasos atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti 185 706,19 Lt dydžio nuostolius, kurie susidarė jam apmokėjus privalomuoju sveikatos draudimo drausto asmens gydymo išlaidas užsienyje. Iš bylos duomenų matyti, kad savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia Valstybinės ligonių kasos pareigų, kylančių iš ginčo laikotarpiu galiojusių Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 nuostatų, deramu nevykdymu. Valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą pareiškėjas sieja su atsakovo aplaidumu, tikrinant asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą, kuris yra lemiamas iš Reglamentų kylančios pareigos atsiskaityti su kitos valstybės narės įstaiga taikymo kriterijus. Pareiškėjas tvirtina, kad Valstybinė ligonių kasa, patikrinusi draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenis tik pagal asmens vardą ir pavardę, nepakankamai rūpestingai vykdė jai priskirtas funkcijas.
Taigi šioje byloje faktinė aplinkybė, kuria grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, visų pirma yra Valstybinės ligonių kasos pareiga tinkamai įgyvendinti Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 nuostatas. Be to, šioje srityje vykdydama savo turimą kompetenciją, Valstybinė ligonių kasa negali nepaisyti nacionalinės teisės nuostatų, saistančių ją administracinės procedūros metu. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais dėl šių nuostatų gali kilti deliktinio pobūdžio pareigos. Reikia priminti, kad deliktinio pobūdžio ginčas a priori yra ginčas, kurio šalių nesieja joks atitinkamas sutartinis santykis. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikšmingas šios bylos aplinkybes, sprendžia, kad kilęs ginčas iš tiesų objektyviai ir visiškai remiasi deliktinės kilmės pareigomis. Vien tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą, be kita ko, grindžia privatinės teisės normomis, skirtomis draudimo teisiniams santykiams reguliuoti, negali pakeisti ginčo deliktinio pobūdžio.
Deliktinės atsakomybės atveju pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Kalbant apie pirmąją sąlygą, reikalaujama, kad būtų nustatytas konkretus valstybės institucijos veiklą reguliuojančių teisės normų arba rūpestingumo pareigos pažeidimas. Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį, neteisėti veiksmai konstatuojami neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgus į šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje neteisėtų veiksmų samprata aiškinama plačiai. Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik aiškiai priešingi teisės nuostatoms veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-34/2012; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012). Reikia pažymėti, kad neteisėti veiksmai, sprendžiant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą, turi būti aiškinami taip, kad nebūtų paneigtas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantis imperatyvas – valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms, bei asmens pasitikėjimas valstybe ir valdžios įstaigomis (šiuo klausimu mutatis mutandis žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, p. 287–318).
Nurodytos teismų praktikos kontekste vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, visų pirma reikia tiksliai ir išsamiai išnagrinėti, ar buvo pažeistos Valstybinės ligonių kasos veiklą reglamentuojančios teisės normos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Dėl Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 nuostatų taikymo
Neplanuoto gydymo kitoje valstybėje narėje suteikimo ir išlaidų už jį apmokėjimo klausimus ginčo laikotarpiu reguliavo 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, su pakeitimais, padarytais 2008 m. vasario 4 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 101/2008, nuostatos. Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalį, reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009).
Reglamentas Nr. 1408/71 nustatė, kokiomis socialinės apsaugos garantijomis gali naudotis suinteresuoti asmenys valstybių narių teritorijoje. Remiantis Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu, pagal darbo sutartį dirbantis asmuo <...>, įvykdęs kompetentingos valstybės teisės aktais nustatytas sąlygas teisei į išmoką, prireikus atsižvelgiant į 18 straipsnio nuostatas, ir pagal kurio būklę reikia mokėti išmokas natūra, kurios tampa būtinos dėl sveikatos priežasčių jo buvimo kitoje valstybėje narėje metu, atsižvelgiant į išmokų pobūdį ir numatytą buvimo trukmę, gauna išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos sąskaita teikia buvimo įstaiga pagal jos administruojamų teisės aktų nuostatas, tartum šioje įstaigoje jis būtų apdraustas; tačiau išmokų teikimo trukmė nustatoma pagal kompetentingos valstybės teisės aktus. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis taikomas, kai Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu draustam asmeniui buvimo kitoje valstybėje narėje metu reikalingas neplanuotas gydymas. Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas neplanuoto gydymo atvejis apima neapibrėžtą skaičių situacijų, kai dėl apdraustojo sveikatos būklės jam laikinai būnant kitoje valstybėje narėje kyla gydymosi ligoninėje poreikis, pavyzdžiui, dėl gydymo skubos, sunkios ligos ar sunkaus nelaimingo atsitikimo, ar kai dėl sveikatos priežasčių asmuo negali grįžti į draudimo valstybę narę, kurioms esant objektyviai nelieka jokios kitos alternatyvos, kaip gydyti atitinkamą asmenį buvimo valstybės narės ligoninėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 15 d. sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-211/08).
Buvimo valstybėje narėje metu suteiktas neplanuoto gydymo paslaugas galiausiai apmoka draudimo valstybė. Bendra Europos sveikatos apsaugos priežiūros sistema grindžiama išlaidų už išmokas natūra kompensacijos principu, įtvirtintu, be kita ko, Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnyje. Pagal Reglamento Nr. 1408/72 36 straipsnio 1 dalį, išlaidos už išmokas natūra, kurias teikia vienos valstybės narės įstaiga kitos valstybės narės įstaigos sąskaita, turi būti visiškai kompensuotos.
Kalbant apie Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų įgyvendinimo tvarką, nagrinėjamu atveju aktualios Reglamento Nr. 574/72 22 straipsnio 1 dalies ir 93 straipsnio nuostatos. Pagal Reglamento Nr. 574/72) 21 straipsnio 1 dalį, kad gautų išmokas natūra, nustatytas pagal Reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio nuostatas, pagal darbo sutartį dirbantis asmuo <...> pateikia priežiūrą teikiančiam subjektui kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį jo teisę gauti išmokas natūra. <...> Jeigu atitinkamas asmuo negali pateikti to dokumento, jis kreipiasi į buvimo vietos įstaigą, kuri paprašo kompetentingos įstaigos pažymos, patvirtinančios, kad atitinkamas asmuo turi teisę gauti išmokas natūra. Kompetentingos įstaigos išduotas dokumentas dėl teisės gauti išmokas pagal Reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį kiekvienu atskiru atveju priežiūrą teikiančiam subjektui turi tokį pat poveikį, kaip ir nacionalinis įrodymas dėl asmenų, apdraustų buvimo vietos įstaigoje, teisių. Remiantis Reglamento 574/72 straipsnio 93 straipsnio 1 dalimi, pagal Reglamento 22 straipsnį suteiktų išmokų natūra faktines sumas kompetentinga įstaiga kompensuoja tai įstaigai, kuri suteikė minėtas išmokas, vadovaudamasi tos įstaigos ataskaitomis.
Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog remiantis Reglamento Nr. 574/72 34 straipsniu, jeigu neįmanoma sutvarkyti visų įgyvendinimo reglamento 21 straipsnyje suinteresuoto asmens buvimo valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė, formalumų, jo prašymu, kompetentinga įstaiga jo išlaidas kompensuoja pagal buvimo vietos įstaigos administruojamus tarifus.
Iš to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad asmuo, priklausantis socialinio draudimo sistemai, prireikus, turi teisę pasinaudoti kitos valstybės narės sveikatos priežiūros institucijų paslaugomis. Tačiau kitoje valstybėje narėje draustam asmeniui neplanuotą gydymą suteikusios valstybės išlaidas galiausiai turi kompensuoti draudimo valstybė. Šios taisyklės taikymas, minėta, pagrįstas visišku rizikos kompensavimu. Taigi Reglamentų nuostatomis gali būti grindžiama Lietuvos kompetentingos institucijos – Valstybinės ligonių kasos pareiga Belgijai kompensuoti išlaidas už šios valstybės sveikatos priežiūros įstaigoje Lietuvos apdraustajam suteiktas tam tikras gydymo paslaugas.
Vis dėlto nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Valstybinei ligonių kasai tenkanti pareiga apmokėti kitoje valstybėje narėje suteikto gydymo išlaidas įgyvendinta nebuvo. Iš bylos duomenų matyti, kad su Valstybine ligonių kasa elektroniniu paštu susisiekė Belgijos sveikatos priežiūros institucija (Jan Yperman ligoninė), prašydama informuoti, ar asmens, kuriam dėl sveikatos problemų prireikė skubios medicinos pagalbos Belgijoje, gydymo išlaidos bus kompensuotos (I t., b. l. 114). Reikia pažymėti, kad toks kreipimasis nelaikytinas Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 574/72 standartizuotos administracinės procedūros dėl atsiskaitymų tarp įstaigų inicijavimu. Dėl išlaidų kompensavimo kreipiamasi Reglamento Nr. 574/72 2 straipsnio nustatyta tvarka, pateikiant reikalingus dokumentus, kurių pavyzdines formas yra parengusi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija. Byloje nėra duomenų, kad Valstybinė ligonių kasa iš Belgijos įstaigos būtų gavusi E 125 formos pažymą, skirtą atsiskaitymui už apdraustiesiems kitos valstybės narės sveikatos priežiūros įstaigose suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas. Taigi reikia pripažinti, kad nagrinėjamu atveju Valstybinė ligonių kasa nebuvo saistoma konkrečių iš Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio kylančių pareigų, nes formali procedūra dėl atsiskaitymo tarp įstaigų nebuvo pradėta. Valstybės deliktinės atsakomybės nustatymo kontekste tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti Valstybinės ligonių kasos veiksmų, susijusių su Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio ir Reglamento Nr. 574/72 93 straipsnio nustatyta atsiskaitymo tvarka, neteisėtumą.
Analogiška išvada darytina dėl Valstybinės ligonių kasos veiksmų, susijusių su Reglamento Nr. 574/72 34 straipsnyje nustatyta pareiga kompensuoti gydymo išlaidas suinteresuoto asmens prašymu. Byloje nėra duomenų, kad Valstybinė ligonių kasa būtų gavusi asmens prašymą, pateiktą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E 126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (Valstybės Žinios, 2006, Nr. 42-1550) nustatyta tvarka.
Dėl asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu fakto patikrinimo
Kalbant apie Valstybinei ligonių kasai suteiktą kompetenciją privalomojo sveikatos draudimo srityje, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad šioje srityje reikšmingas bendrųjų Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų, tarp jų teisės gauti tikslią informaciją, tarnybinės pagalbos, rūpestingumo pareigos, paisymas administracinės procedūros metu. Kitaip tariant, Valstybinei ligonių kasai, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomos bendrosios teisės nuostatos ir teisės principai, skirti suinteresuotų asmenų, neišskiriant Europos Sąjungos įstaigų, ir viešojo administravimo subjektų teisėms ir pareigoms viešojo administravimo srityje reglamentuoti.
Iš bylos duomenų matyti, kad Belgijos sveikatos priežiūros institucija į Valstybinę ligonių kasą dėl A. K. suteiktų gydymo paslaugų kreipėsi ne vieną kartą. Šią aplinkybę nurodo pati Valstybinė ligonių kasa (II t., b. l. 54, 55). Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti šią aplinkybę kitaip nei Reglamento Nr. 574/72 3 straipsnyje įtvirtintos susirašinėjimo teisės įgyvendinimą. Reglamento Nr. 574/72 3 straipsnio 2 dalis skelbia, kad valstybės narės bet kuri įstaiga ir bet kuris asmuo, gyvenantis ar būnantis valstybės narės teritorijoje, į kitos valstybės narės įstaigą gali kreiptis tiesiogiai arba per susižinojimo tarnybas. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad šiuo susirašinėjimu buvo siekiama sukurti prielaidas įgyvendinti Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnyje įtvirtintą teisę gauti išmokų natūra kompensavimą. Iš Belgijos sveikatos priežiūros siųsto laiško turinio matyti, jog ši įstaiga konkrečiai teiraujasi, ar Valstybinė ligonių kasa apmokės gydymo išlaidas (I t., b. l. 114). Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Valstybinė ligonių kasa buvo saistoma Viešojo administravimo įstatyme ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytos pareigos teikti objektyviais duomenimis pagrįstą informaciją. Taigi, įstatymų nustatyta tvarka Valstybinė ligonių kasa turėjo pateikti teisėtą ir pagrįstą atsakymą dėl gydymo išlaidų atlyginimo.
Minėto atsakymo parengimas Belgijos sveikatos priežiūros institucijai neatsiejamai susijęs su informacijos, ar tam tikras asmuo buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu, patikrinimu. Reikia pažymėti, kad Lietuvos kompetentingai institucijai kyla pareiga kompensuoti neplanuoto gydymo išlaidas tokiu atveju, kai asmuo, kuriam suteiktas atitinkamas gydymas, yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad lemiamas Europos Sąjungos teisės aktuose numatytų socialinių garantijų taikymo kriterijus yra atitinkamo asmens priklausymas valstybės narės socialinio draudimo sistemai (šiuo klausimu žr. 1986 m. spalio 23 d. sprendimo van Roosmalen, 300/84, Rink. p. 3097, 30 punktą; 1987 m. liepos 9 d. sprendimo Laborero ir Sabato, 82/86 ir 103/86, Rink. p. 3401, 25 punktą ir 1994 m. birželio 29 d. sprendimo Aldewereld, C‑60/93, Rink. p. I‑2991, 14 punktą). Taigi nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis Valstybinė ligonių kasa, siekdama parengti teisėtą ir pagrįstą atsakymą, pirmiausia turėjo patikrinti, ar asmuo, dėl kurio kreiptasi, yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu.
Duomenys, ar asmuo yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu, kaupiami draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre. Šio registro paskirtį, objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro duomenų tvarkymą, sąveiką su kitais registrais, registro duomenų apsaugą, skelbimą ir teikimą bei kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Nuostatai) (Valstybės Žinios, 2007, Nr. 100-4074). Šių nuostatų 8 punktas nustato, kad registras tvarkomas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtinti pagrindiniai asmens duomenų tvarkymo reikalavimai. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tikslūs. Tikslumo reikalavimas taikomas ir šių duomenų tvarkymui, t. y. bet kuriam su asmens duomenimis atliekamam veiksmui, inter alia jų paieškai ar teikimui (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p., 2 str. 4 d.).
Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad siekiant suteikti tikslią, Asmens duomenų apsaugos įstatyme skelbiamų asmens duomenų tvarkymo reikalavimus atitinkančią informaciją, visų pirma reikia tinkamai identifikuoti asmens tapatybę. Asmens tapatybė paprastai nustatoma pagal asmens dokumentų duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad asmens apdraustumas buvo tikrinamas Privalomojo sveikatos draudimo informacinėje sistemoje „Sveidra“ pagal šio asmens vardą ir pavardę (I t., b. l. 116). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, asmens tapatybės identifikavimas pagal vardą ir pavardę nėra pakankamas ir priimtinas, vykdant valdžios įstaigoms priskirtas funkcijas. Juolab priešingos išvados nesuponuoja nė viena administracinė procedūra, susijusi su asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą patvirtinančių dokumentų išdavimu. Visų jų metu privalu pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Šiame kontekste reikia pabrėžti, kad Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 582 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Valstybės Žinios, 2006, Nr. 68-2509) 2.1. punkte aiškiai įtvirtinta, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigos asmenų draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą kompetentinga institucija tikrina pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-78; 1999, Nr. 28-793) nustatyta tvarka suteiktą asmens kodą arba pagal asmenį privalomojo sveikatos draudimo kompiuterizuotoje informacinėje sistemoje „Sveidra“ identifikuojantį numerį. Bet kuriuo atveju asmuo, pateikęs prašymą dėl pažymėjimo išdavimo, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Be to, reikia pažymėti, kad asmenys, kurie ginčo laikotarpiu kreipdavosi dėl Europos sveikatos draudimo kortelės ar jį pakeičiančio sertifikato išdavimo, taip pat privalėjo nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą ir kitus svarbius asmens duomenis (Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1K-137 patvirtintos Europos sveikatos draudimo kortelės saugojimo, apskaitos, naudojimo ir išdavimo Lietuvos Respublikoje privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims instrukcijos (Valstybės Žinios, 2007, Nr. 95-3877) 1 priedas). Išsamių asmens duomenų pateikimo tvarka nustatyta ir šiuo metu galiojančiose Europos sveikatos draudimo kortelės išdavimo, keitimo ir naikinimo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1K-244 (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 3-115).
Administracinė praktika, kai asmuo identifikuojamas tik pagal jo vardą ir pavardę, nėra ir negalėtų būti toleruojama, atsižvelgus į gero administravimo principo imperatyvus, tarp jų – rūpestingumo pareigą. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai.
Minėta rūpestingumo pareiga negali būti aiškinama kaip neproporcingos administracinės naštos valstybės institucijai nustatymas. Nesant pateiktos informacijos netikslumo požymių, Valstybinė ligonių kasa negali būti įpareigota kiekvienu atveju patikrinti visą gaunamą informaciją. Rūpestingumo įpareigojimas nesuponuoja, kad Valstybinė ligonių kasa pati iki smulkmenų tikrintų visų jai atsiųstų pranešimų teisingumo ir patikimumo, nes įstaigų bendradarbiavimo procedūra neišvengiamai tam tikra dalimi grindžiama pasitikėjimu.
Tačiau rūpestingumo pareiga nagrinėjamu atveju reiškia, kad Valstybinė ligonių kasa, nustačiusi, kad kreipimesi dėl gydymosi išlaidų kompensavimo nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, turėjo kreiptis į Belgijos įstaigą, kad ši patikslintų kreipimąsi. Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal nacionalinį teisinį reguliavimą, asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktas paprastai tikrinamas pagal išsamius asmens duomenis ir tik gavus asmens tapatybę patvirtinančius duomenis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tik toks rūpestingumo pareigos aiškinimas sudaro realias galimybes realizuoti Europos Sąjungos teisės aktuose pabrėžiamą institucijų pareigą bendradarbiauti, užtikrinti teisingą reglamentų nuostatų įgyvendinimą bei palengvinti socialiniu draudimu apdraustų asmenų laisvą judėjimą. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinė ligonių kasa, tikrindama asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimo faktą, pirma nenustačiusi šio asmens tikrosios tapatybės, neveikė taip rūpestingai, kaip reikalaujama. Valstybinė ligonių kasa pažeidė rūpestingumo pareigą, kurią ji turėjo ir galėjo įvykdyti, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus, inter alia susirašinėjimo su kitomis įstaigomis teises, žinias ir gebėjimus. Ši išvada yra pakankamas pagrindas konstatuoti Valstybinės ligonių kasos neteisėtus veiksmus, o nustačius kitas būtinąsias sąlygas, pripažinti valstybės deliktinę atsakomybę.
Dėl kitų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų
Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008; 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Pastebėtina, kad CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, teisiškai reikšmingu ir pakankamu gali būti ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti.
Pareiškėjas iš esmės tvirtina, kad patyrė nuostolių dėl Valstybinės ligonių kasos elgesio, aplaidžiai tikrinant asmens apdraustumo privalomuoju sveikatos draudimo faktą. Neatmestina galimybė, kad galutinę finansinę naštą dėl sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų Belgijoje kompensavimo pareiškėjas patyrė dėl to, kad Valstybinė ligonių kasa, netinkamai patikrinusi asmens draustumo privalomuoju sveikatos draudimu faktą, informavo Belgijos įstaigą, jog gydymo išlaidos kompensuotos nebus. Tikėtina, kad išlaidų pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu Valstybinė ligonių kasa, tinkamai patikrinusi draustumo duomenis, būtų Belgijos įstaigai pateikusi objektyviais duomenimis pagrįstą atsakymą. Taigi asmens apdraustumo tikrinimo metu padaryti pažeidimai galėjo turėti neigiamo turtinio pobūdžio poveikį pareiškėjui ir gali būti pakankami konstatuoti realų pareiškėjo patirtos žalos pobūdį.
Tiek aplinkybės dėl priežastinio ryšio nustatymo, tiek kiekvienas tariamą turtinę žalą sudarantis elementas nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas individualiai, remiantis išsamiais ginčo faktiniais duomenimis. Tačiau neteisingai kvalifikavus ginčo teisinius santykius, pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėti priežastinio ryšio ir konkretaus kilusios žalos dydžio bei procesinių palūkanų klausimai. Pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar įvykdytos kitos valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. priežastinis ryšys tarp skundžiamų neteisėtų veiksmų ir žalos realumo, taip pat neturėjo galimybės nuspręsti dėl tikslaus patirtos žalos pobūdžio ir jos apimties, todėl šioje bylos stadijoje sprendimo priimti negalima. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti papildomus įrodymus, pakviesti šalis pateikti papildomus paaiškinimus dėl galutiniam ginčo išsprendimui reikšmingų aspektų, inter alia, kodėl pareiškėjas, apsvarstęs klausimą dėl tam tikrų išlaidų nekompensavimo (I t., b. l. 121), galiausiai šias išlaidas galimai apmokėjo bei kokias sveikatos priežiūros paslaugų, suteiktų kitoje valstybėje narėje, išlaidas privalo kompensuoti draudimo valstybė. Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog atsakovo teiginys, kad tokie duomenys gali būti gauti tik Europos Sąjungos standartizuotos išlaidų atlyginimo procedūros metu, atmestinas kaip nepagrįstas. Prireikus, reikšmingi ginčui duomenys gali būti surinkti valstybių narių kompetentingoms institucijoms bendradarbiaujant.
Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pats rinkdamas įrodymus ir vertindamas bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas veiktų kaip pirmosios instancijos teismas, nors šio teismo paskirtis yra tikrinti priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Tuo metu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tik apeliaciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, galėtų būti pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012; 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012).
Šiame kontekste reikia pažymėti, kad viešosios deliktinės atsakomybės bylose tinkamu atsakovu paprastai pripažįstama Lietuvos valstybė (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14). Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis (ABTĮ 54 str.). Todėl bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bylos šalių patikslinimo, nusprendžiant atsakovu laikyti ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės ligonių kasos. Taip pat būtina išsiaiškinti pareiškėjo poziciją šiuo klausimu. Ši aplinkybė sudaro papildomą pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656
ABTĮ 136 straipsnis numato bylą apeliacine tvarka nagrinėjančio teismo teisę tikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip ne kartą yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-603/2009 ir kt.).
Pareiškėjas teismui yra pateikęs reikalavimą panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656. Pastebėtina, kad pareiškėjo ieškinys bendrosios kompetencijos teisme gautas 2011 m. balandžio 7 d. (I t., b. l. 1), o reikalavimas dėl ginčijamo akto panaikinimo suformuluotas 2012 m. sausio 10 d. (II t., b. l. 1–3). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad terminas skundžiamo administracinio akto panaikinimui turi būti atnaujintas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, atsižvelgė į tai, kad ginčo teismingumo klausimas buvo išspręstas specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi, o ginčijamame akte apskritai nebuvo nurodyta šio akto apskundimo tvarka (II t., b. l. 25).
Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl ginčijamo akto panaikinimo paduoti. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008). Be to, pastebėtina, kad net jei pareiškėjas būtų padavęs skundą pagal teismų kompetencijos taisykles, terminas skundui dėl ginčijamo administracinio akto vis tiek būtų praleistas.
Tai, kad ginčijame administraciniame akte nenurodyta šios akto apskundimo tvarka, savaime taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą aktą buvo suformuluotas tik 2012 m. sausio 10 d. (II t., b. l. 1–3). Toks delsimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka teisinio stabilumo, operatyvumo imperatyvų. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra svarbu ir tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas buvo suklaidintas administraciniame akte nenurodžius apskundimo tvarkos, pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai skundą teikia juridinis asmuo, jis veikdamas operatyviai ir tinkamai parinkęs organizacines bei – prireikus – teisinės pagalbos priemones, turi geras galimybes laiku ir veiksmingai ginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-194/2011). Todėl atsižvelgus į pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį, jam taikomą profesionalumo standartą, darytina išvada, kad konstatuotas delsimas ginčyti Valstybinės ligonių kasos atsisakymą kompensuoti nuostolius yra teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.
Įvertinus paminėtus argumentus, reikia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui dėl ginčijamo administracinio akto paduoti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad skundas dėl ginčijamo administracinio akto paduotas praleidus nustatytą terminą, bylą (jos dalį) nutraukia. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656 turi būti nutraukta.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.
Apeliantas prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos teisminę instituciją grindžia abejonėmis dėl Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalies ir 72 straipsnio tinkamo aiškinimo bei laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų judėjimo principų taikymo. Pagal Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus garantuojamos vienodos sąlygos. Šioje byloje nėra keliamas ginčas, kad asmuo neturėjo galimybės įgyvendinti Reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytas socialinio pobūdžio teises. Tuo metu Reglamento Nr. 1408/71 72 straipsnis reguliuoja išmokų šeimai klausimus ir nagrinėjamu atveju netaikytinas. Minėta, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vykdant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, į Teisingumo Teismą nacionalinis teismas kreipiasi tada, kai tam tikros Europos Sąjungos teisės išaiškinimas leistų naudingai išspręsti nagrinėjamą ginčą. Šiuo atveju iš prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo matyti, kad Europos Sąjungos teisės aktai, dėl kurių aiškinimo pareiškėjas kelia tam tikras abejones, nėra taikytini nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgus į paminėtus argumentus, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo netenkintinas.
Dėl vienodos teismų praktikos formavimo
Atsakovas, grįsdamas savo poziciją, be kita ko, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-490/2010. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad kai dėl tam tikros atskirų administracinių bylų kategorijų teisenos nuostatos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), jie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą kitose analogiškose bylose. Kita vertus, administracinių teismų praktikoje, remiantis oficialia konstitucine doktrina, ne kartą akcentuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A438-490/2010 faktinės aplinkybės skiriasi. Pastarojoje byloje nėra duomenų, kad joje nagrinėto ginčo branduolys buvo valstybės deliktinės atsakomybės teisiniai santykiai.
Remdamasi išdėstytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą pakeičia. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti nuostolius ir priteisti procesines palūkanas panaikinama ir šis reikalavimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Sprendimo dalis dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656 taip pat panaikinama ir ši bylos dalis nutraukiama.
Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl daugiau sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo AAS ,,Gjensidige Baltic“ reikalavimai atlyginti nuostolius ir priteisti procesines palūkanas iš atsakovo Valstybinės ligonių kasos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo AAS ,,Gjensidige Baltic“ reikalavimas panaikinti Valstybinės ligonių kasos 2009 m. kovo 18 d. raštą Nr. 4K-212-1656, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė