Administracinė byla Nr. A-231-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00954-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis Alytaus pataisos namuose nuo 2012 m. liepos 15 d. iki 2014 m. kovo 4 d. gyveno 3 būrio 1 miegamajame, kuriame šalta, drėgna, nuo sienų laša vanduo, sienos apipelijusios, patalpoje jaučiamas nemalonus drėgmės – pelėsių kvapas, vienam asmeniui tenka mažiau nei nustatyta teisės aktuose gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas formaliai buvo perkeltas į geresnes sąlygas, tačiau Alytaus pataisos namų administracija neatsižvelgė į jo prašymą perkelti jį į tą gyvenamąją patalpą, kurią jis buvo nurodęs, todėl gyvena toje pačioje gyvenamojoje patalpoje. Tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui, kaip sergančiam (duomenys neskelbtini), yra apgailėtinos.

Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės yra akivaizdus baudimas kankinant. Gyvenamojoje patalpoje taip pat nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai kenkia pareiškėjo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji turi gyventi kartu su nerūkančiaisiais. Tai žemina asmens orumą bei tyčia pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Gyvenamosiose patalpose šmirinėja tarakonai.

Dėl šių neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2012 m. liepos 10 d. ir gyvena bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje), todėl dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sportuoti 1-ojo lokalinio sektoriaus sporto salėje.

Pabrėžė, jog visi nuteistieji privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsnį nuteistieji pagal sudarytą grafiką įtraukiami į nemokamus pataisos įstaigos teritorijos tvarkymo bei buities sąlygų gerinimo darbus iki dviejų valandų per dieną. Patalpų oro temperatūrą, santykinį oro drėgnumą, apšvietimą tikrina valstybės įgaliotos institucijos. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nėra pelių ar žiurkių. Kenkėjų dezinfekcija ir deratizacija atliekama periodiškai pagal poreikį, rūkančiųjų asmenų apskaita įstaigoje nevedama.

Pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76: 2010) 14 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose. Vieta rūkymui įrengta kiemuose. Nuteistieji laikomi ne kamerose, o bendrabučio tipo nerakinamuose miegamuosiuose, todėl jie bet kada gali išeiti parūkyti į nustatytą vietą rūkymui. Nuteistųjų rūkymą uždaroje zonoje bei bendro naudojimo patalpose numato Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 1-175 „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose”. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu yra paskirtos kameros nerūkantiems uždarojoje zonoje.

Pabrėžė, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai ir didelių nukrypimų nuo normų nenustatyta. Lokalinių sektorių pasivaikščiojimui skirti kiemai yra dideli, nuteistiesiems yra sudaroma galimybė būti gryname ore neribotą laiką, išskyrus miegui skirtą laiką. Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi, tačiau bausmę atliekantys nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo kamerose esantį inventorių, baldus, šviestuvus, duris, langus ir elektros instaliaciją, radijo taškus ir prižiūrėtojo iškvietimo sistemą. Visose uždarosios zonos kamerose laikoma tiek nuteistųjų, kad kiekvienam nuteistajam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namuose leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 1 460 nuteistųjų. Šis skaičius nėra viršijamas, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, jog Alytaus pataisos namai yra perpildyti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, siekdamas žalos atlyginimo, nepateikė. Pareiškėjas skunde nenurodė teisės aktų, kuriuos pažeidė Alytaus pataisos namų pareigūnai, o tik reiškia pretenzijas apie abstrakčias ir deklaratyvias teisės normas, kurios, jo subjektyviu manymu, yra pažeistos.

Atsakovas nurodė, jog Alytaus pataisos namai dėl nepagrįstų pareiškėjo reikalavimų patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 46-51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų atsakomybės sąlygų visumos nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 144-149) pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas priteisė iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams 23,86 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Asmens bylos Nr. 13158 duomenys patvirtino, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2012 m. liepos 10 d. ir sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingas  pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 8 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 15 d. iki 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 30 brigadoje 1 miegamajame, kurio plotas 52,57 kv. m., miegamųjų vietų yra 20, todėl vidutiniškai jam teko 2,6 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,4 kv. m. mažiau negu nustato higienos norma. Nuo 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 4 miegamąjį, kurio plotas 44,28 kv. m., miegamųjų vietų yra 19, todėl vidutiniškai jam teko 2,3 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,8 kv. m. mažiau negu nustato higienos norma.

2014 m. gruodžio 2 d. Alytaus pataisos namų pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus bei 2014 m. gruodžio 5 d. pataisos namų teismui pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių: 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 15 parų, 2012 m. rugpjūčio 16 d. – 15 parų. Nuobaudas atliko 11 kameroje, kurios plotas – 12,14 kv. m., joje yra 3 lovos, todėl jam teko 4,04 kv. m. ploto. Pareiškėjas Nuteistųjų skirstymo komisijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutarimu buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus 7 kamerą 15 parų. 7 kameros plotas yra 8,51 kv. m., joje yra 2 lovos, todėl jam teko 4,2 kv. m. ploto. Taigi pagal esamus duomenis teismas sprendė, kad Taisyklių 111.2 punkto reikalavimas dėl 3, 6 kv. m. ploto užtikrinimo asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas. Tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, 3-io būrio 1 miegamajame buvo drėgna, šalta, trūko apšvietimo, ant sienų buvo pelėsis, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog pataisos namuose buvo atliktas dalinis remontas, tačiau 1-o lokalinio sektoriaus 3-o būrio nebuvo rekonstruotos, nes neskirtas tam finansavimas, jose gyvenimo sąlygos patenkinamos. 2013 m. lapkričio 4 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte Nr. PA-329 nurodyta, jog minėtas bendrabutis yra labai senos statybos, jam reikalingas kapitalinis remontas. Tualetai ir prausyklos apleisti, laiku nevalomi, todėl pataisos namai įpareigoti, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalėtų nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. 2014 m. rugpjūčio 7 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro rašte Nr. R1-1512 nurodyta, jog, patikrinus pagal pareiškėjo prašymą I-o lokalinio sektoriaus 3-o būrio 1 miegamojo patalpas, buvo nustatyta, kad lokalinis sektorius įkurtas bendrabutyje, kurio visoms gyvenamosioms ir pagalbinėms patalpoms reikalingas kapitalinis remontas. Šio lokalinio sektoriaus 3-o būrio l-e miegamajame skaidraus stiklo langai, langų rėmai seni, supuvę.  Miegamasis vėdinamas natūraliu būdu per atidarytus langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų. Patikrinimo metu nustatyta, kad sienos ir lubos tinkuotos, apdulkėjusios. Vienos sienos tinkas pūslėtas ir ištrupėjęs. Grindų danga nekokybiška ir savalaikiai nevaloma. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas nurodo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, taigi tvarka ir švara kambariuose priklauso nuo čia esančių nuteistųjų. Šio lokalinio sektoriaus tualetams būtinas remontas, juos valo paskirti tvarkiniai. Apšvietimo, drėgmės, ventiliacijos higienos normų pažeidimų nenustatyta. 2013 m. spalio 30 d. bei 2014 m. birželio 6 d. natūralios apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimų protokolais higienos normos pažeidimų nenustatyta. Visuomenės sveikatos centro rašte Nr. R1-1512 buvo nurodyta, jog patikrintame miegamajame bei kitose pagalbinėse patalpose tarakonų, žiurkių ar pelių nepastebėta. 2010 m. sausio 27 d. bei 2013 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartys patvirtino, jog atsakovas su V. M. IĮ yra sudaręs deratizacijos ir dezinsekcijos prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovas perka pagal poreikį prekes deratizacijos ir dezinsekcijos darbams. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kurie leistų spręsti, jog minėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų dezinsekcijai. Rašte Nr. R1-1512 taip pat buvo nurodyta, jog Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudaryta komisija pripažino bendrabutį, kuriame įkurtas I-as lokalinis sektorius, blogos būklės. Bendrabutyje reikia rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris. Būtini vidaus sienų, lubų, grindų ir laiptinių remonto darbai, o taip pat pamato, lauko sienų ir stogo kapitalinio remonto darbai. Alytaus pataisos namų administracija kreipėsi į Kalėjimų departamento Finansų valdybos Biudžeto planavimo skyrių dėl lėšų skyrimo statinių ir pastatų remonto darbams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1248 „Dėl laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo” ir plane numatyti finansavimo šaltiniai laisvės atėmimo vietų būklei gerinti. Atitinkamai, teismui pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjo kai kurie argumentai dėl gyvenimo netinkamomis sąlygomis I-o lokalinio sektoriaus 3 būrio 1 miegamajame pagrįsti. Tačiau teismas akcentavo, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalies, tiek Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad jis dėl netinkamų sąlygų kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją, tačiau tokie duomenys teismui nepateikti. Kreipimasis į tam tikras institucijas (konkrečiu atveju – Alytaus visuomenės sveikatos centrą) nepatvirtina kreipimosi į pataisos namus. 2014 m. lapkričio 4 d. Alytaus pataisos namų administracijos rašte Nr. 8-12712, nurodyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė.

Pareiškėjas skunde taip pat deklaratyviai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose rūkantieji turi gyventi kartu su nerūkančiaisiais, tačiau, kaip matyti iš 2014 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. 8-12712 atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, o atstovauti kitų nuteistųjų interesus pareiškėjas nėra įgaliotas. Pažymėjo, jog 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjo asmens kratos protokole jis yra nurodęs, kad sutinka būti rūkančių kameroje, tokie pat pareiškėjo sutikimai nurodyti ir kitoms įkalinimo įstaigoms. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šio pobūdžio argumentai yra atmestini kaip neįrodyti. Pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų netinkamo elgesio, nuolatinių provokacijų yra abstraktaus pobūdžio, konkretūs atvejai nenurodyti, todėl jų neįrodžius nėra pagrindo pripažinti pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo situaciją, akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą buvo akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad 2012 m. gruodžio 31 d. Alytaus pataisos namų direktorius įsakymu Nr. 1-347 patvirtino naudojimosi sporto salėmis, sportiniu inventoriumi ir sporto aikštynais taisykles, kurios patvirtina, jog nuteistieji gali laisvalaikiu sportuoti. Pagal nustatytus grafikus nuteistieji gali lankyti biblioteką, koplyčią. Taigi pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl buvimo patalpose, kurioms buvo reikalingas kapitalinis remontas, jis patyrė neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), tačiau ši diagnozė pagal sveikatos istorijos duomenis nustatyta 2008 m., medikų įtarimai dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) medicininiuose dokumentuose nurodyti 2011 m., taigi minėtos diagnozės yra ankstesnės negu pareiškėjas atvyko į pataisos namus. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Alytaus pataisos namuose, būtų ženkliai pablogėjusi. Pagal sveikatos istorijos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medikus kreipėsi,  skųsdamasis bendro pobūdžio susirgimais ir dėl ankstesnių sveikatos problemų. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau pagal sveikatos istorijos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas yra silpnesnės sveikatos, nusilpusio imuniteto, anksčiau yra kreipęsis dėl nemigos, nervingumo, todėl laikymo sąlygų neatitikimai nustatytiems teisės aktų reikalavimams galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklei.

Įvertinęs visumą aplinkybių, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas sprendė, jog byloje nustačius aplinkybę dėl pareiškėjo laikymo perpildytose, reikalingose kapitalinio remonto kamerose, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgus į pažeidimo mastą, į jo trukmę (pažeidimus truko apie dvejus metus), į pareiškėjo sveikatos būklę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas 400 Eur.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas prašė priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias transporto išlaidas dėl atsakovo atvykimo į teismo posėdžius 2014 m. lapkričio 17 d. ir 2015 m. sausio 14 d. 2014 m. lapkričio 26 d. buhalterinė pažyma Nr. 8-13963 ir 2015 m. sausio 16 d. buhalterinė pažyma Nr. 8-826 patvirtino, jog Alytaus pataisos namai dėl atsakovo atstovo į minėtus teismo posėdžius patyrė 17,29 Eur ir 15,35 Eur, iš viso 32,64 Eur transporto išlaidų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, todėl, proporcingai atmestų pareiškėjo reikalavimų daliai, iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams priteistinas 23,86 Eur išlaidų atlyginimas.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (b. l. 152-155) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vienintelis byloje nustatytas pažeidimas yra mažesnis nei teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, tačiau pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita – su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita – su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Taigi, tik nuo nuteistojo noro, teisingo prasmingos veiklos susiplanavimo, priklauso ar jis dienas leidžia tūnodamas miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau, konstruktyvia, prasminga veikla. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Be to, galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja didelis 1-ojo lokalinio sektoriaus kiemo plotas – 2552 kv. m.

Pažymi, jog šiuo atveju svarbu tai, kad teismas pripažino, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant Alytaus paisos namuose, būtų pablogėjusi, kad ginčo laikotarpiu buvo nesuteikta netinkamai suteikta medicininė pagalba, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su kuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovas nurodo, jog žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas yra tiesioginis priežastinis ryšys – t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už galimą jo teisių pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 165-167) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Kalėjimų departamentas pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams ir remiasi savo skunde nurodytomis aplinkybėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas yra nustatomas tik tada, kai asmeniui draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Šiuo atveju teismas tinkamai pripažino, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad pareiškėjas buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pabrėžia, jog pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodo realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Skunde nenurodyta pakankamai aplinkybių, pagrindžiančių skundo reikalavimą.

Nurodo, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinės žalos atlyginimo klausimą sprendžiantis teismas įvertina, ar nustatyti pažeidimai, sukėlę pareiškėjui neturtinę žalą, žymūs, atsižvelgiama į galimo pažeidimo trukmę ir pobūdį. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Mano, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams 23,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nagrinėjamos bylos konkrečias aplinkybes, tokiai atsakovo pozicijai nepritaria. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ji tikrina įvertinusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 4-5).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo laikytasi pirmiau minėto reguliavimo, nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 15 d. iki 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas gyveno Alytaus pataisos namų 3 būrio 30 brigadoje 1 miegamajame, kurio plotas 52,57 kv. m., miegamųjų vietų yra 20, todėl vidutiniškai jam teko 2,6 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,5 kv. m. mažiau negu numato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytas reguliavimas. Nuo 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 4 miegamąjį, kurio plotas 44,28 kv. m., miegamųjų vietų yra 19, todėl vidutiniškai jam teko 2,3 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,8 kv. m. mažiau negu nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors pareiškėjui teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista jam kalint kamerų tipo patalpose atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, tačiau jo teisė į gyvenamąjį plotą buvo pažeista pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose (b. l. 144-149).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus taip pat siejo su tuo, kad jis nuo 2012 m. liepos 15 d. iki 2014 m. kovo 4 d. gyveno Alytaus pataisos namų 3 būrio 1 miegamajame, kuriame buvo šalta, drėgna, nuo sienų lašėjo vanduo, sienos buvo apipelijusios, patalpoje buvo jaučiamas nemalonus drėgmės – pelėsių kvapas, tačiau nuo 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjas formaliai buvo perkeltas į geresnes sąlygas (b. l. 4-5).

Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte Nr. PA-329, 2014 m. rugpjūčio 7 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro rašte Nr. R1-1512, patikrinus pagal pareiškėjo prašymą I-o lokalinio sektoriaus 3-o būrio 1 miegamojo patalpas, nurodyta, kad lokalinis sektorius įkurtas bendrabutyje, kurio visoms gyvenamosioms ir pagalbinėms patalpoms reikalingas kapitalinis remontas. Šio lokalinio sektoriaus 3-o būrio l-e miegamajame skaidraus stiklo langai, langų rėmai seni, supuvę. Miegamasis vėdinamas natūraliu būdu per atidarytus langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 24 punkto reikalavimų. Patikrinimo metu nustatyta, kad sienos ir lubos tinkuotos, apdulkėjusios. Vienos sienos tinkas pūslėtas ir ištrupėjęs, tačiau apšvietimo, drėgmės, ventiliacijos higienos normų pažeidimų nenustatyta. 2013 m. spalio 30 d. bei 2014 m. birželio 6 d. natūralios apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimų protokolais Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Visuomenės sveikatos centro rašte Nr. R1-1512 buvo nurodyta, jog patikrintame miegamajame bei kitose pagalbinėse patalpose tarakonų, žiurkių ar pelių nepastebėta. 2010 m. sausio 27 d. bei 2013 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartys patvirtino, jog Alytaus pataisos namai su V. M. IĮ yra sudarę deratizacijos ir dezinsekcijos prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias Alytaus pataisos namai perka pagal poreikį prekes deratizacijos ir dezinsekcijos darbams. Rašte Nr. R1-1512 taip pat buvo nurodyta, jog Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudaryta komisija pripažino bendrabutį, kuriame įkurtas I-as lokalinis sektorius, blogos būklės. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys patvirtino, jog dalis pareiškėjo argumentų dėl gyvenimo netinkamomis sąlygomis I-o lokalinio sektoriaus 3 būrio 1 miegamajame yra pagrįsti (b. l. 144-149). Taigi šie aspektai liudija, kad nebuvo laikytasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, skelbiančio, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, reikalavimo. Be to, nebuvo laikytasi ir Alytaus pataisos namų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 (toliau – ir Nuostatai), 7 punkto, numatančio, kad Alytaus pataisos namai užtikrina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu šių pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, nesilaikant pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimų, iš esmės neginčija, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina (b. l. 152-155).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, minėtus atsakovo neteisėtus veiksmus, pagrįstai sprendė, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, sąlygų, atitinkančių Lietuvos Respublikos higienos normas, neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš proceso šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių iš esmės kyla dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, todėl būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme ir pasisakytina plačiau (b. l. 152-155).

Pareiškėjas byloje pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose sąlygas ir pirmosios instancijos teismas jam priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-5, 144-149).

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas iš esmės nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo forma, pažymis, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (b. l. 152-155).

Vertinant nurodytą aspektą teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).

Iš LVAT teisme nagrinėtų bylų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, matyti, kad nagrinėjant šias bylas ypač aktualus Konvencijoje 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

LVAT savo praktikoje gan dažnai remiasi EŽTT jurisprudencija, kurioje šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ir toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu ir tai, kad EŽTT vis dėlto atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Tuo tarpu tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Akcentuotina, kad EŽTT jau 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąjį kalinimo pataisos namuose režimą, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Iš esmės analogiškos pozicijos EŽTT laikėsi ir 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, nurodęs, kad asmens padėtis, kalinčio bendrabučio tipo patalpose, yra skirtinga nuo tos, kai pareiškėjai laikomi kamerose visą parą, išskyrus vieną valandą kasdieninio pasivaikščiojimo lauke, ir kur kamerose asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Tunis prieš Estiją). Svarbu tai, kad pataisos įstaigos nėra griežto režimo kalėjimas ta prasme, kad kaliniai turi judėjimo laisvę dienos metu, taip kompensuojant asmeninės erdvės stoką nakties metu. Atitinkamai, EŽTT, atsižvelgęs į laikymo sąlygų visumą ir ypač į pataisos namuose taikytiną režimą, sprendė, kad nors pareiškėjo kalinimo sąlygos nebuvo tinkamos, jos nepasiekė atitinkamo žiaurumo lygio, leidžiančio teigti, kad pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio požiūriu.

Taigi, kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).

Akcentuotina, kad pataisos namuose pareiškėjui suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi sprendžiant ne tik dėl Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo pagal pirmiau minėtus EŽTT išaiškinimus, bet ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.

LVAT, atsižvelgęs į pirmiau nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus jam suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (CK 1.138 str. 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-63/2014; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015, kt.).

Vis dėlto iš LVAT praktikos taip pat matyti, kad atitinkamo subjekto kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo. Iš esmės toks vertinimas pateiktas LVAT 2016 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015; 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015.

Toks požiūris, teismui suteikiama vertinimo laisvė yra susijusi su aplinkybe, kad sprendžiant nurodytos kategorijos ginčus yra priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai susiję su tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, kitų neteisėtų veiksmų buvimas, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Toks sprendimas taip pat priklauso nuo byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos tokių veiksmų atlikimu masto, poveikio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, viena vertus, sutinka su atsakovu, kad pareiškėjui tekusį mažesnį minimalų gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė, bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos. Šiame kontekste svarbu tai, kad Alytaus pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2012 m. gruodžio 31 d. Alytaus pataisos namų direktorius įsakymu Nr. 1-347 patvirtino naudojimosi sporto salėmis, sportiniu inventoriumi ir sporto aikštynais taisykles, kurios liudija, jog nuteistieji gali laisvalaikiu sportuoti. Pagal Alytaus pataisos namuose galiojančius patvirtintus grafikus matyti, kad nuteistieji gali lankyti biblioteką, koplyčią (b. l. 101-107). Taigi pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę.

Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, nepaisant to, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje svarbu tai, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini) ir ši diagnozė pagal sveikatos istorijos duomenis nustatyta 2008 m. (b. l. 18), medikų įtarimai dėl pareiškėjo sirgimo (duomenys neskelbtini) medicininiuose dokumentuose nurodyti 2011 m. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui taip pat pasireiškė (duomenys neskelbtini) sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini) vartojimo (b. l. 21). Nors minėtos diagnozės yra ankstesnės negu pareiškėjas atvyko į Alytaus pataisos namus ir byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Alytaus pataisos namuose, būtų ženkliai pablogėjusi, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas yra silpnesnės sveikatos, nusilpusio imuniteto, anksčiau yra kreipęsis dėl nemigos, nervingumo, todėl laikymo sąlygų neatitikimai nustatytiems teisės aktų reikalavimams galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklei.

Tokia žalos atlyginimo forma pareiškėjui priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, jog kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo formai ir (ar) dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Tai lemia, kad tokiais atvejais svarbu įvertinti ir žalą, patyrusio asmens sveikatos būklę, kaip neteisėti veiksmai, atsižvelgus į jo sveikatos būklę, galėjo prisidėti prie jo patiriamų išgyvenimų.

Analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, pažymėjęs, kad sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų svarbu visos aplinkybės, pavyzdžiui, neteisėtų veiksmų trukmė, fizinis ir psichinis poveikis, kai kuriais atvejais, be kita ko, ir aukos sveikatos būklė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2008 m. spalio 14 d. sprendimą byloje Buzychkin prieš Rusiją). Sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, sprendimą Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT taip pat yra pastebėjęs, kad ŽIV teigiamo asmens laikymas netinkamomis sąlygomis gali prisidėti prie jo kančių (žr. EŽTT 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Martzaklis ir kiti prieš Graikiją).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo kalinamas ne tik perpildytoje patalpoje apie dvejus metus, bet ir kameroje, kurios būklė neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų, jai buvo būtinas remontas. Taigi atsižvelgus į būtent šiuos neteisėtus veiksmus, pareiškėjo sveikatos būklę, negalima teigti, kad pareiškėjui suteikiama judėjimo laisvė savaime mažino jam daromą žalą.

Teisėjų kolegija priimdama nurodytą procesinį sprendimą taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Alytaus pataisos namų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog pataisos namuose buvo atliktas dalinis remontas, tai, kad remontas buvo daromas etapais liudija ir byloje nurodytos aplinkybės, pateikti įrodymai (b. l. 9-12, 129-136), tačiau 1-o lokalinio sektoriaus 3-o būrio nebuvo rekonstruotos. Taigi atsižvelgus į pateiktus įrodymus matyti, kad pareiškėjas, net ir atsižvelgus į jo sveikatos būklę, nebuvo perkeltas į geresnes kalinimo sąlygas, kai tokia galimybė, kaip matyti iš administracinėje byloje pateiktų išaiškinimų, įrodymų, egzistavo.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytus motyvus spręstina, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, neteisėtų veiksmų poveikį silpnesnei pareiškėjo sveikatai, tai, kad pareiškėjas esant galimybėms nebuvo perkeltas į geresnes kalinimo sąlygas, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Nurodyti argumentai lemia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos mažinti ar apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija dėl jo padaryto teisių pažeidimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos nėra pagrindo mažinti ar apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija dėl padaryto teisių pažeidimo. Dėl pirmiau nurodytų motyvų visumos atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė