Civilinė byla Nr. 3K-3-101-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08654-2010-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4; 2.5.39.2.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovams R. L., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (toliau – ir Biuras), kasacinio teismo išaiškinimus ir žemesnės instancijos teismų pareigas bylą nagrinėjant iš naujo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo R. L. 13 310,35 Lt (3854,94 Eur) žalos atlyginimo regreso tvarka. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. atsakovas, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“ (duomenys neskelbtini) partrenkė ir sužalojo R. K. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovas. Automobilis „Volkswagen Passat“ (duomenys neskelbtini) DUAB „Ingo Baltic“ buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2005 m. gruodžio 7 d., tačiau Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla. Dėl nurodyto 2005 m. rugsėjo 21 d. įvykio – nelaimingo atsitikimo darbe – R. K. neteko dalies darbingumo, todėl VSDFV jai nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. išmokėjo 13 310,35 Lt (3854,94 Eur) netekto darbingumo kompensaciją.
3. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 11 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą, perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, tai lemia poreikį iš naujo nustatyti atsakingus dėl žalos atlyginimo subjektus, spręstina ir dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės teisinės atsakomybės, atsakingo draudiko atsakomybės ribų.
4. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad šiame teisme nagrinėjamos dar dvi bylos, kuriose ieškovas prašė priteisti iš atsakovo R. L. žalos atlyginimą dėl R. K. išmokėtų periodinių netekto darbingumo išmokų: vienoje iš jų ieškovas prašė priteisti 20 346,89 Lt (5892,87 Eur) žalos atlyginimo dėl per laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. išmokėtų periodinių netekto darbingumo išmokų, kitoje – 6327,72 Lt (1832,63 Eur) žalos atlyginimo dėl per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. išmokėtų periodinių netekto darbingumo išmokų. Šios trys bylos teismo nutartimis buvo sujungtos į vieną.
5. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų R. L. ir Biuro 39 984,96 Lt (11 580,44 Eur) žalos atlyginimo dėl R. K. per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. išmokėtų periodinių netekto darbingumo išmokų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš Biuro 39 984,96 Lt (11 580,44 Eur) periodinės draudimo išmokos, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas konstatavo, kad žala padaryta dėl neteisėtų atsakovo R. L. veiksmų, jos dydis ieškovo pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, šalių neginčijamas ir nenuginčytas, todėl laikomas įrodytu. Byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).
8. Teismas nustatė, kad atsakovas R. L. ir draudikė DUAB „Ingo Baltic“ 2004 m. gruodžio 6 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį vieneriems metams. Draudimo sutartis buvo nutraukta 2005 m. rugpjūčio 29 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti draudikei bankroto bylą. 2005 m. rugsėjo 21 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas R. L., vairuodamas automobilį, sužalojo R. K.; jai netekto darbingumo periodinę kompensaciją moka ieškovas – VSDFV Vilniaus skyrius. Nors pagal įvykio metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnį, iškėlus draudikui bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2014 m. sausio 10 d. nutartyje konstatavus, kad draudimo apsaugą suteikusio draudiko bankroto atveju protingo termino draudėjui draudimo sutartims su kitu draudiku sudaryti nenustatymas laikytinas teisės spraga, ir nustačius, jog protingas, sąžiningas ir teisingas terminas naujai draudimo sutarčiai sudaryti yra 30 dienų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.8 straipsnis), 2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykis pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažintinas draudžiamuoju, nes, įsiteisėjus nutarčiai, kuria draudikei iškelta bankroto byla, draudimo apsauga atsakovui turėjo galioti iki 2005 m. rugsėjo 28 d.
9. Teismas sprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, pripažinus 2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykį draudžiamuoju įvykiu ir galiojant atsakovui R. L. draudimo apsaugai iki 2005 m. rugsėjo 28 d., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma lemia Biuro pareigą atlyginti tretiesiems nukentėjusiems asmenims nuostolius. Byloje nustačius atsakovo Biuro pareigą išmokėti socialinio draudimo išmokas, mokamas ir tais atvejais, kai sužalojama sveikata, ir kurios įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, nustatyta 39 984,96 Lt (11 580,44 Eur) žalos suma priteistina iš atsakovo – Biuro. Ieškovo reikalavimas priteisti žalą subsidiariai iš atsakovų R. L. ir Biuro netenkintinas, kadangi šiuo atveju pareigos vykdymas tenka Biurui.
10. Teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti atsakovo R. L. prašymo ir atmesti jam ieškovo pareikštą reikalavimą tuo pagrindu, kad jis su R. K. 2009 m. gegužės 18 d. taikos sutartimi jau yra išsprendę visus R. K. turtinius reikalavimus.
11. Teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atsakovui Biurui.
12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovo Biuro apeliacinius skundus, 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu atsakovas Biuras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti jam pareikštą ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nevertino Biuro argumentų dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, konstatuotos teisinio reglamentavimo spragos, nors Biuras CPK nustatyta tvarka nebuvo informuotas apie ketinimą peržengti R. L. pareikšto kasacinio skundo ribas ir neturėjo galimybės pateikti savo argumentų. Kasatoriaus vertinimu, eismo įvykio metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnio nuostatose dėl konkretaus teisinio santykio buvo aiškiai išreikšta įstatymo leidėjo valia, kuri negali būti vertinama kaip netinkama ar laikoma teisinio reglamentavimo spraga. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Vien tai, kad vėliau buvo priimtas Draudimo įstatymo 135 straipsnio pakeitimas, kuris įtvirtino transporto priemonių valdytojams palankesnį reglamentavimą, nesudaro prielaidų manyti, kad ankstesnis reglamentavimas buvo netinkamas, arba laikyti egzistavus teisės spragą. Dėl šios priežasties toks teisinio reguliavimo aiškinimas, kuris yra nukreiptas į praeities įvykius, yra diskriminacinio pobūdžio.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius turi reikalavimo teisę į Biurą, taip pažeisdamas TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatas bei nukrypdamas nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009). Pagal TPVCAPDĮ (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 19 straipsnio 10 dalies nuostatas, socialinio draudimo įstaiga savo reikalavimą gali nukreipti tik į atsakingą draudiką (nagrinėjamu atveju – į likviduojamą DUAB „Ingo Baltic“) arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį (nagrinėjamu atveju – į R. L.), bet ne į Biurą. Šios TPVCAPDĮ nuostatos atitinka 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas, kad juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei, neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai, kurios funkcijas Lietuvos Respublikoje atlieka Biuras. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009).
3. Teismas gynė jau neegzistuojančią (pasibaigusią) VSDFV Vilniaus skyriaus“ atgręžtinio reikalavimo teisę, taip pažeisdamas TPVCAPDĮ (2005 m. rugsėjo 21 d. galiojusi redakcija) 16 straipsnio 4 dalies nuostatas. Net ir tuo atveju, jeigu Biuras būtų tinkamas atsakovas šioje byloje, VSDFV Vilniaus skyriaus“ ieškinys turi būti atmestas, nes jis pateiktas praleidus TPVCAPDĮ įtvirtintą naikinamąjį terminą, kuris negali būti atnaujintas. VSDFV Vilniaus skyrius nesilaikė TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos tvarkos ir prieš pareikšdamas ieškinį nepateikė pretenzijos. Tik gauta suinteresuoto asmens pretenzija dėl išlaidų atlyginimo yra pagrindas spręsti žalos atlyginimo ir draudimo išmokos mokėjimo klausimą. Nustačius, kad ieškovas pretenziją pareiškė praleidęs TPVCAPDĮ nustatytą naikinamąjį terminą, konstatuotina, jog jo reikalavimas išmokėti draudimo išmoką negali būti patenkintas, nes suėjus ketverių metų nuo eismo įvykio terminui pareiga mokėti draudimo išmoką pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-144/2013).
4. Teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes VSDFV Vilniaus skyrius TPVCAPDĮ nustatyta tvarka ir terminais nebuvo įgyvendinęs savo subjektinės reikalavimo teisės. VSDFV Vilniaus skyriui praleidus TPVCAPDĮ įtvirtintą terminą, per kurį jis galėjo įgyvendinti savo subjektinę teisę, pareikšdamas pretenziją tinkamam subjektui, pasibaigė pastarojo pareiga mokėti draudimo išmoką. Nesant pareigos mokėti draudimo išmoką, nėra pažeistos teisės ir ieškinio senatis neskaičiuojama (CK 1.124 straipsnis). Be to, aplinkybė, kad ieškovas, būdamas savo srities profesionalas, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai pasirinko atsakovą, vertintina kaip nepasiteisinusi proceso šalies bylos vedimo taktika, kurios rizika tenka pačiam ieškovui, o ne kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
5. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – likviduojamos DUAB „Ingo Baltic“ teisių ir pareigų, o tai yra vienas iš teismo sprendimo ar nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009, konstatuota, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-137/2014, nurodyta, jog byloje yra pagrindas spręsti ir dėl Biuro, byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu, civilinės teisinės atsakomybės. Taigi, kasacinio teismo praktika ginčo klausimu yra nevienoda.

14. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo šioje byloje pateiktus išaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla, bei į tai, kad draudimo apsauga galiojo eismo įvykio metu, vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pareiga išmokėti išmoką kyla Biurui.
2. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas ketverių metų terminas yra skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos. Kasacinis teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. RUAB „Urbico“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2013, pažymėjo, kad nesinaudojimas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta pretenzine tvarka nepaneigia teisės į pažeistų teisių gynybą. Jei reikalavimo teisę turintis asmuo nesinaudoja įstatyme nustatyta pretenzine tvarka ir kreipiasi į teismą su ieškiniu atsakingam draudikui, vadinasi, jis atsisako jam palankesnio senaties termino skaičiavimo, nes šiuo atveju senaties termino pradžia siejama ne su pretenzijos nepatenkinimo diena, bet su laiko atžvilgiu ankstesne – teisės į pretenziją atsiradimo – diena (kuri yra ir materialiojo teisinio reikalavimo teisės į draudiką atsiradimo diena). Taigi, ieškovas, nepasinaudojęs įstatyme nustatyta pretenzine tvarka ir 2010 metais kreipęsis su reikalavimu į teismą, neprarado teisės reikalauti žalos atlyginimo.
3. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad socialinio draudimo įstaiga iš žalą padariusio asmens gali reikalauti atlyginti tik jau išmokėtas, o ne būsimas socialinio draudimo išmokas. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius kiekvieną mėnesį R. K. moka netekto darbingumo periodinę kompensaciją, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo kiekvienos periodinės kompensacijos išmokėjimo dienos. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. VSDFV Vilniaus skyrius ieškinį atsakovui R. L. dėl kompensacijos, išmokėtos už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., pateikė 2010 m. birželio 28 d., dėl kompensacijos, paskirtos už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d., o už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. – 2013 m. gruodžio 20 d., todėl nustatytas ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo. Draudiko (nagrinėjamu atveju – Biuro) atsakomybė turi išlikti tol, kol išlieka eismo įvykio kaltininko civilinė atsakomybė pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Taigi, VSDFV Vilniaus skyrius, nesikreipęs su pretenzija į Biurą, neprarado teisės reikalauti iš jo žalos atlyginimo, nes teisė reikalauti žalos atlyginimo iš eismo įvykio kaltininko yra išlikusi.
4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo pasisakymas dėl draudimo sutarties su DUAB „Ingo Baltic“ galiojimo nesukelia jokių teisių ir pareigų šiai bendrovei, todėl nėra pagrindo ją įtraukti byloje dalyvaujančiu asmeniu, taip pat nėra absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo.

15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. L. prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasacinio teismo nutartys yra galutinės, neskundžiamos ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 straipsnio l dalis), todėl Biuras visiškai nepagrįstai kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutarties teisėtumą ir kelia klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti. Kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui, todėl teismai negalėjo priimti kitokio sprendimo dėl teisinio reguliavimo spragos (ne)buvimo arba eismo įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju.
2. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas tais atvejais, kai kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla, išmoką nukentėjusiam asmeniui moka Biuras. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos pirmiau išvardytos sąlygos, todėl Biuras pagrįstai laikytinas atsakovu.
3. Kasacinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009, išaiškino, kad regreso teisė į Biurą negali būti taikoma TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju, o nagrinėjamoje byloje taikomas šios dalis 3 punktas, todėl pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis nėra aktuali.
4. Biuro aiškinimas, kad, nepareiškus pretenzijos per 4 metus, pasibaigia subjektinė teisė ir reikalauti žalos atlyginimo nebegalima, neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Dėl to kasatoriui nepasinaudojus įstatymo nustatyta teise pareikšti atsakingiems draudikams pretenziją, išlieka teisė pareikšti jiems ieškinį dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. RUAB „Urbico“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2013). Be to, ieškovas 2008 m. rugsėjo 19 d., t. y. nepraėjus ketveriems metams nuo eismo įvykio, gavo iš DUAB „Ingo Baltic“ bankroto administratoriaus raštą Nr. 156, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką, nes, bankrutavus draudikei, R. L. draudimo sutartis buvo laikoma pasibaigusia.
5. Nepaisant to, ar būtų konstatuota, kad ieškovas praleido ketverių metų naikinamąjį terminą pretenzijai dėl draudimo išmokos (žalos atlyginimo) pareikšti, ar ne, tai nekeičia atsakovo R. L. atsakomybės apimties.
6. Teismas pagrįstai ieškovui atnaujino ieškinio senaties terminą, nes ieškinio senaties termino metu egzistavo aplinkybė, kliudanti ieškovui laiku ir tinkamai pareikšti ieškinį (reikalavimus) Biurui. Kasacinis teismas tik 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, ex officio konstatavo draudimo teisiniuose santykiuose egzistuojant teisės spragą, bei eismo įvykį pripažino draudžiamuoju. Dėl šių priežasčių ieškovui atsirado prielaida pareikšti reikalavimą Biurui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų privalomumo ir žemesnės instancijos teismų pareigų bylą nagrinėjant iš naujo, šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutarties

16. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arijus“ v. UAB „Auster“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-373-687/2015; kt.).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, bei perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-128/2014).
18. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas [įrodymų vertinimas] išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2015).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria byla grąžinama nagrinėti iš naujo, pateikti teisės išaiškinimai saisto teismus ir taip lemia tolesnį bylos nagrinėjimą. Kai iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas apskundžiamas kasacine tvarka, bylos antro (pakartotinio) nagrinėjimo metu kasacinio proceso tvarka vertinama, ar žemesnės instancijos teismai išnagrinėjo bylą pagal kasacinio teismo suformuluotus teisės išaiškinimus ir nurodymus. Kai byla grąžinama siekiant, kad žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, arba jei, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-128/2014).
20. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-137/2014) konstatuota, kad: draudžiamojo įvykio metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį, iškėlus draudikui bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia, nenustačius protingo termino draudimo sutartims su kitu draudiku sudaryti, laikytinas teisės spragos atveju; draudimo apsaugą suteikusio draudiko bankroto atveju protingo termino draudėjui draudimo sutartims su kitu draudiku sudaryti nenustatymas laikytinas teisės spraga ir nustatytina, kad protingas, sąžiningas ir teisingas terminas naujai draudimo sutarčiai sudaryti yra 30 dienų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.8 straipsnis); pagal byloje nustatytas aplinkybes 2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju įvykiu, nes, 2005 m. rugpjūčio 29 d. įsiteisėjus nutarčiai, kuria draudikui iškelta bankroto byla, draudimo apsauga atsakovui        R. L. turėjo galioti iki 2005 m. rugsėjo 28 d.; byloje yra pagrindas spręsti ir dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Biuro civilinės teisinės atsakomybės, kuriam atsakomybė turėtų atsirasti byloje aptartos teisės spragos, nustačius protingą draudimo sutarčių su kitu draudiku sudarymo terminą, pašalinimo pagrindu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas); byloje iš naujo nustatytini atsakingi dėl žalos atlyginimo subjektai, spręstinas ir atsakingo draudiko atsakomybės ribų klausimas.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-137/2014, esantis nurodymas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės pats savaime nereiškia, jog atsakomybė pastarajam turi būti taikoma. T. y. kasacinis teismas, panaikindamas teismų procesinius sprendimus ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tik įpareigojo išanalizuoti klausimą dėl Biuro atsakomybės, tačiau nekonstatavo, kad pagal materialiąją teisę Biuras šioje byloje turi pareigą atsakyti pagal socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, pareikštą regresinį reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamoje kasacinio teismo nutartyje, apibendrinant prieš tai išdėstytus motyvus, nurodyta ir tai, jog byloje iš naujo nustatytini atsakingi dėl žalos atlyginimo subjektai, spręstinas ir atsakingo draudiko atsakomybės ribų klausimas. Kitaip tariant, kasacinis teismas dėl atsakomybės (ne)taikymo Biurui savo nutartyje nepasisakė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad kasacinio teismo praktika dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į Biurą, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009, pateiktus išaiškinimus (pagal kuriuos draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą), yra nevienoda.
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą iš naujo išnagrinėję teismai nenustatė naujų ar kitokių faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių reikėtų pateikti kitokius teisės taikymo išaiškinimus, negu yra pateikti byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje. Teisinio pagrindo ir būtinumo keisti nurodytą kasacinio teismo nutartimi formuojamą teismų praktiką tokios kategorijos bylose teisėjų kolegija, be kita ko, įvertinusi ir kasacinio skundo argumentus, nenustatė.

Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, regreso teisės į draudikų biurą

23. Šiai bylai aktualius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Europos Sąjungos ir nacionalinė teisė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą. Įgyvendinant pirmiau nurodytas direktyvas nacionalinėje Lietuvos teisėje jų nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ.

24. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuojančio TPVCAPDĮ atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos taikytinos kaip lex generalis.

25. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio, reglamentuojančio Biuro mokamą išmoką, 1 dalį dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei: kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (1 punktas); kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar) atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę (2 punktas); kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (3punktas).

26. Pagal TPVCAPDĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio išmokos mokėjimą už draudikus, kuriems iškelta bankroto byla, nuostatas, jei Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, Biuras perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką (1 dalis); pagal šį straipsnį išmokėjęs išmoką Biuras tampa šio draudiko kreditoriumi.

27. TPVCAPDĮ 19 straipsnio, reglamentuojančio išmokos mokėjimo tvarką, 10 dalyje nustatyta, kad: socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, Draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas; draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį.

28. Nors CK 6.290 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo, tačiau TPVCAPDĮ nustatyta speciali apdraustojo šia privalomojo draudimo rūšimi turtinių interesų apsauga, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 6 dalis). Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti TPVCAPDĮ nustatytas funkcijas, tarp jų ir išmokų nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (TPVCAPDĮ 24 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 punktas).
29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, regreso teisės į Biurą įgyvendinimo tuo atveju, kai Biuro pareiga nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėti išmoką kiltų pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra išaiškinęs, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra –  į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009).
30. Nors 28 punkte nurodyta kasacinio teismo nutartis šios bylos atveju nevertintina kaip teismo precedentas dėl to, kad joje buvo sprendžiama dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į Biurą TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (kai žala padaryta naudojant neapdraustą transporto priemonę) taikymo atveju, o nagrinėjamoje byloje taikytinas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas (kai atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytos išvados dėl socialinio draudimo įstaigos ir Biuro santykio yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje. T. y., atsižvelgiant į Biuro vykdomą viešąją socialinės apsaugos funkciją ir laikant jį šia apimtimi horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneriu draudimo įstaigoms, darytina išvada, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą ir tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai šis išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui turi mokėti TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje, nei CK 6.290 straipsnio 3 dalyje tokia socialinio draudimo įstaigos teisė nenustatyta.
31. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatas socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, savo regresinį reikalavimą gali nukreipti tik į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį, bet ne į Biurą. Šios TPVCAPDĮ nuostatos atitinka 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas, kad juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei, neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai (savo esme analogiška nuostata buvo įtvirtinta pirmiau nurodytos 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB preambulės 27 konstatuojamojoje dalyje).
32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakinga draudikė – BDUAB „Ingo Baltic“ – tebeegzistuoja ir, Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, jos bankroto byloje yra sprendžiama dėl kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų tvirtinimo, todėl ieškinio reikalavimai žalą padariusiam asmeniui pagrįstai buvo teismų atmesti. Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos yra apibrėžiamos kasaciniame skunde (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju jos suformuluotos atsakovo Biuro pateiktame kasaciniame skunde, o pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami socialinio draudimo įstaigos regreso teisę į Biurą, neteisingai aiškino bei taikė TPVCAPDĮ normas ir priėmė neteisėtą sprendimą, todėl apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista ieškovui iš Biuro 39 984,96 Lt (11 580,44 Eur) periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintinos ir dėl jų priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atsakovui Biurui atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).
34. Naikinant teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkintas ieškinys, pareikštas atsakovui Biurui, taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybei iš atsakovo Biuro priteista 1199,55 Lt (347,41 Eur) žyminio mokesčio ir 101,21 Lt (29,31 Eur) pašto išlaidų, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.
35. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.
37. Atsakovas Biuras byloje yra patyręs šias bylinėjimosi išlaidas: už apeliacinį skundą sumokėjo 1200 Lt (347,54 Eur), o už kasacinį skundą – 347 Eur žyminio mokesčio. Tenkinant šio atsakovo kasacinį skundą ir sprendimą priimant jo naudai, jam iš ieškovo priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79, 93 straipsniai).
38. Pirmosios instancijos teismo nustatytos turėtos 101,21 Lt (29,31 Eur) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
39. Kasacinis teismas patyrė 8,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro  39 984,96 Lt (11 580,44 Eur) periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., priteisti valstybei iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 1199,55 Lt (347,41 Eur) žyminio mokesčio ir 101,21 Lt (29,31 Eur) pašto išlaidų, ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria nurodyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalis palikta nepakeista. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atmesti.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Vykdytiną teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) (tam skirtų biudžeto lėšų) 4298 Lt (1244,79 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt keturis Eur 79 ct)) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo R. L. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) (tam skirtų biudžeto lėšų) 347,54 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis Eur 54 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) (tam skirtų biudžeto lėšų) 101,21 Lt (29,31 Eur (dvidešimt devynis Eur 31 ct)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.“

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) (tam skirtų biudžeto lėšų) 347 (tris šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) (tam skirtų biudžeto lėšų) 8,29 Eur (aštuonis Eur 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Algis Norkūnas

                                                                                    Gediminas Sagatys

                                                                                    Antanas Simniškis