Civilinė byla Nr. e2A-576-936/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12227-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.3.; 2.6.8.8.; 2.6.8.11.1.; 2.6.9.2.; 3.3.1.18.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės ir Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) mažosios bendrijos „Urbonaitės studija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Urbonaitės studija“ ieškinį atsakovui V. A. (V. A.) dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sutarties modifikavimo ir be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Urbonaitės studija“ kreipėsi į teismą, prašydama: (i) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo V. A. 2021 m. balandžio 26 d. pareiškimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo bei įpareigoti atsakovą sutartį vykdyti natūra; (ii) pakeisti 2019 m. rugsėjo 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. K7/2019/01 4.4 punkte numatytą nuomos sutarties sąlygą ir išdėstyti ją taip „Nuomininkas įsipareigoja sumokėti (užtikrinti, kad būtų sumokėti) visus nustatyto dydžio mokesčius už Patalpose faktiškai sunaudotą šilumą, elektros energiją, vandenį ir kitas komunalines paslaugas, proporcingą Patalpų plotui, gyventojų pajamų mokestį (šį mokestį išskaičiuojant iš mokamo nuomos mokesčio), valstybinės žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokestį, mokesčių dalį pagal Nuomotojo ar jo nurodytų trečiųjų asmenų pateiktas PVM sąskaitas - faktūras, apskaitos prietaisų, jeigu jie įrengti atskirai Patalpoms, parodymus bei teisės aktų reikalavimus. Nuomininkas įsipareigoja už aukščiau šiame Sutarties punkte aptartas, suteiktas komunalines paslaugas apmokėti iki paskutinės mėnesio, per kurį yra išrašyta minėta sąskaita dienos“; (iii) priteisti ieškovei MB „Urbonaitės studija“ iš atsakovo V. A. be pagrindo įgytą 2 446,53 Eur sumą. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Ieškovė MB „Urbonaitės studija“ (nuomininkė) ir atsakovas V. A. (nuomotojas) 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. K7/2019/01 (toliau – ir Sutartis) dėl 56 kv. m dydžio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kosmetologijos ir grožio paslaugų veiklai vykdyti. 2019 m. gruodžio 12 d. Sutartis buvo papildyta papildomu susitarimu, kuriuo 4.2 punktas numatė, jog visa mėnesio nuomos mokesčio suma yra 832,50 Eur“. Sutarties 4.4 punktas numato, jog „Nuomininkas įsipareigoja sumokėti (užtikrinti, kad būtų sumokėti) visus nustatyto dydžio mokesčius už Patalpose faktiškai sunaudotą šilumą, elektros energiją, vandenį ir kitas komunalines paslaugas, proporcingą Patalpų plotui, gyventojų pajamų mokestį, valstybinės žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokestį, mokesčių dalį pagal Nuomotojo ar jo nurodytų trečiųjų asmenų pateiktas PVM sąskaitas faktūras <...>“.
1.2. Ieškovė sąžiningai ir tvarkingai vykdė visas Sutarties nuostatas, tačiau Sutartyje nurodytą mokestį, sudarantį 832,50 Eur, ieškovė pervesdavo atsakovui neišskaičius gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), kadangi neturėdama patirties mokesčių srityje, nežinojo mokesčių sistemos subtilybių. Praėjus mokestiniams 2020 metams ir atėjus prievolei deklaruoti mokesčius, ieškovė iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos (toliau – VMI) gavo priminimą dėl mokėtino GPM už atsakovą. Ieškovė sumokėjo 2 071,92 Eur GPM už atsakovą ir 2021 m. balandžio 8 d. pateikė atsakovui pranešimą, kuriame nurodė, kad VMI sumokėtą GPM suma viršija dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio sumą, todėl kiti einamieji nuomos mokesčio mokėjimai atsakovui turėtų būti atliekami atskaičiavus GPM mokėjimą nuo nuomos kainos, t. y. nuo 832,50 Eur nuomos kainos atskaičiavus 15 proc. GPM, mokamą VMI (nuomotojui kiekvieną mėnesį būtų pervesdamas 707,63 Eur nuomos mokestis, o atskaičiuotas 15 proc. GPM būtų pervedamas VMI).
1.3. Atsakovas kategoriškai nesutiko su ieškove ir 2021 m. balandžio 26 d. pateikė ieškovei pranešimą, kuriame nurodė, kad 2021 m. balandžio 26 d. ieškovės skola atsakovui sudaro 1 464,88 Eur ir pagal Sutarties 8.5 punktą reikalaujama per 5 darbo dienas nuo pranešimo dienos atlaisvinti Patalpas bei jas perduoti.
1.4. Ieškovė, nors ir nesutikdama su tariama skola ir jos suma, tačiau, siekdama išsaugoti nuomojamas Patalpas ir savo verslą, sumokėjo 832,50 Eur nuomos mokestį už 2021 m. balandžio mėn., taip pat pagal atsakovo reikalavimą į priekį sumokėjo 832,50 Eur nuomos mokestį už 2021 m. gegužės mėn., ir 832,50 Eur nuomos mokestį už 2021 m. birželio mėn. Tačiau, kadangi ieškovė atsakovui turi mokėti 707,63 Eur (832,50 Eur atskaičius 15 proc. GPM), o likusią nuomos mokesčio dalį – 124,87 Eur turi mokėti tiesiogiai VMI, todėl ieškovė, atlikusi trijų mėnesių nuomos mokesčio mokėjimus atsakovui, iš viso permokėjo 374,61 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad šiai dienai ieškovės atsakovui permokėta suma iš viso sudaro 2 446,53 Eur (2 071,92 Eur suma, sumokėta VMI, ir 374,61 Eur sumokėta atsakovui), ieškovė prašo priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytą minėtą 2 446,53 Eur sumą.
1.5. 2021 m. gegužės 7 d. atsakovas atsiuntė el. laišką, kuriame nurodė, kad Sutartis yra nutraukta ir reikalaujama pasirašyti naują Sutartį, kurioje nuomos mokesčio suma yra padidinta iki 900 Eur bei nurodyta, kad nuo šios sumos papildomai turi būti mokamas GPM, kas reiškia, jog nuomos kaina iš viso pakelta iki 1 035,Eur.
1.6. Atsakovas be pagrindo nutraukė Sutartį, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi tokia situacija, kad dėl ieškovės kaltės būtų iš esmės pažeisti atsakovo interesai, nebūtų galimybės atstatyti sutartinių santykių pusiausvyros tarp šalių ir būtų pagrindas nutraukti Sutartį. Nors Sutarties 7.1 punkte yra nustatyti 0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, tačiau atsakovas nė karto nereikalavo sumokėti delspinigių, nereiškė jokių pretenzijų, nenustatinėjo papildomo termino tariamai skolai sumokėti. Atsakovas, pateikdamas net ir nepagrįstą pranešimą apie Sutarties nutraukimą, turėjo vadovautis įstatymų nustatytu terminu ir pranešti apie tai ieškovei prieš 30 dienų, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl atsakovo vienašališkas Sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu, dėl ko atsakovas turi būti įpareigotas Nuomos sutartį vykdyti natūra.
2. Atsakovas V. A. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Nuo 2021 m. sausio mėn. ieškovė, pažeisdama Sutarties nuostatas, iš dalies ėmė nemokėti nuomos mokesčio, todėl susidarė 1 464,88 Eur skola. Į atsakovo reikalavimus padengti įsiskolinimą ieškovė nereagavo, todėl, vadovaujantis Sutarties 8.5 punktu, atsakovas 2021 m. balandžio 26 d. pateikė pareiškimą dėl vienašališko negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl nuomininko kaltės bei pareikalavo per 5 darbo dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos atlaisvinti Patalpas ir jas perduoti bei sumokėti 1 464,88 Eur skolą. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Sutartį, kadangi nuomos mokestis yra viena esminių Sutarties sąlygų, todėl netinkamas jo mokėjimas yra esminis Sutarties pažeidimas.
2.2. Ieškinyje nepagrįstai nurodoma, jog ieškovė 2021 m. balandžio 5 d. į priekį yra sumokėjusi 2 071,92 Eur sumą pagal Sutartį, sumokėdama GPM už atsakovą, kadangi ieškovė klaidingai supranta ir neteisingai aiškina tarp šalių sudarytos Sutarties 4.4 punkto nuostatas dėl ieškovės pareigos sumokėti GPM. Jokio susitarimo, kad kokie nors mokesčiai (tame tarpe ir GPM) būtų išskaičiuojami iš nuomos mokesčio, nėra ir nebuvo. Ieškovė nepagrįstai GPM išskaičiavo iš nuomos mokesčio, taip pažeisdama Sutarties nuostatas, todėl atsakovas, negavęs sutarto nuomos mokesčio, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Sutarties 8.5 punktu, t. y. vienašališkai nutraukdamas Sutartį.
2.3. Ieškinio reikalavimas pakeisti Sutarties 4.4 punktą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi ieškovė prašo keisti Sutartį, nustatant atsakovui nenaudingą sąlygą – kad ieškovė iš atsakovui priklausančios nuomos mokesčio sumos galėtų susimokėti jai priklausančias mokestines prievoles. Ieškovės nurodomas Sutarties sąlygos keitimas neatitinka atsakovo interesų, todėl negali būti teismo priverstinai nustatomas, kadangi Nuomos sutarties sąlyga, kurią siekia savo naudai pakeisti ieškovė, negali būti varžoma imperatyviais reikalavimais, o yra kiekvienos iš Sutarties šalies laisva valia nustatytos jai priimtinos sąlygos (nuomos kaina). Be to, ieškovė ne tik, kad neteikė atsakovui pasiūlymo keisti Sutartį, bet ir ieškinyje nenurodė jokių Sutarties keitimo pagrindų, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
2.4. Ieškovė nenurodė jokių nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinų sąlygų, o tik formaliai nurodė, kad teismui priėmus sprendimą byloje ir modifikavus Sutarties 4.4 punktą, kuriame būtų aiškiai nustatyta, jog nuomos mokestis mokamas išskaičiavus iš nuomos mokesčio mokėtiną GPM, ieškovės atsakovui sumokėtą suma turėtų būti pripažinta kaip sumokėta be pagrindo.
3. Ieškovė MB „Urbonaitės studija“ pateikė dubliką, kuriame iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus bei poziciją. Papildomai nurodė, kad:
3.1. Nors šalys Sutartyje ir buvo numatę sąlygą, jog atsakovas gali vienašališkai nutraukti Sutartį, jei ieškovė vėluos atlikti mokėjimus ilgiau nei 30 dienų, tačiau ieškovė ne tik, kad nepažeidė šios Sutarties nuostatų, tačiau ir leido atsakovui nepagrįstai praturtėti jos sąskaita. Nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusios esminės Sutarties nutraukimo sąlygos, o šį faktą patvirtina ir tai, kad atsakovas po tariamo Sutarties nutraukimo iš karto ieškovei pateikė naują Sutarties projektą ir pageidavo toliau tęsti sutartinius santykius, tačiau tik išimtinai sau naudingomis sąlygomis, kuriomis atsakovas siekė ne tik įtvirtinti papildomą GPM mokėjimą, tačiau ir padidinti nuomos kainą.
3.2. Ieškovei pateiktame VMI išaiškinime yra aiškiai pasakyta, kad atsižvelgiant į Sutartyje sulygtas sąlygas, GPM turėjo būti mokamas iš nustatyto nuomos mokesčio, išskaičiuojant mokėtinas sumas, t. y. 15 proc. nuo 832,50 Eur. Ieškovė, gavusi įstatymais pagrįstą atsakymą iš VMI, pateikė jį atsakovui ir paaiškino, kodėl nuomos mokesčio dydis, kuris atsakovui buvo pervedamas, turėtų būti mažesnis. Nepaisant ieškovės siekio toliau geranoriškai tęsti sutartinių santykių ir abipusių nuolaidų pagalba mediacijos būdu išspręsti kilusius klausimus dėl tikslaus nuomos mokesčio mokėjimo, atsakovas atsisakė bendradarbiauti ir bandyti taikiai išspręsti situaciją su ieškove, reikalavo dar labiau padidinti nuomos kainą ir nuo jos papildomai mokėti GPM.
3.3. Ieškovė, neturėdama teisinių žinių bei sutarčių sudarymo patirties, tikruosius šalių Sutarties sudarymo ketinimus suprato taip, kaip nustatyta Sutarties 4.2 punkte: „visa mėnesio nuomos mokesčio suma yra 832,50 Eur“ ir jokių papildomų mokesčių daugiau nėra, o Sutarties 4.4 punkto dalį „Nuomininkas įsipareigoja sumokėti <...> gyventojų pajamų mokestį <...>“ ieškovė suprato kaip jos pačios mokestį VMI už jos gautas pajamas, o ne už atsakovo. Juo labiau, kad niekur šiame punkte nėra nurodyta, kad GPM mokamas už atsakovą. Atsižvelgiant į tai, Sutarties vykdymas ieškovei tapo atsunkintas ir dėl to ieškovei atsirado visi įstatyme numatyti pagrindai prašyti teismo patikslinti 4.4 Sutarties punktą, įnešant aiškumą šiai nuostatai, jog GPM mokamas išskaičiuojant jį iš nuomos mokesčio.
3.4. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė visą Sutarties galiojimo laikotarpį Sutarties nuostatas vykdė ne taip, kaip tai buvo numatyta pačioje Sutartyje, t. y. nepagrįstas Sutarties mokestį mokėjo atsakovui, neišskaičiavus GPM, ir dėl to atsakovas be pagrindo įgijo 2 446,53 Eur, ieškovė įgijo teisę išreikalauti iš atsakovo tai, ko neturėjo mokėti pagal Sutartį.
4. Atsakovas V. A. pateikė tripliką, kuriame palaikė savo poziciją, ir papildomai nurodė, kad:
4.1. Sutarties 4.2 punktu šalys nustatė nuomos mokesčio dydį 832,50 Eur, o Sutarties 4.4 punktu numatė papildomai mokėtinus ieškovės mokesčius, tarp kurių yra ir GPM. Taigi, Sutartimi buvo konkrečiai ir aiškiai susitarta tiek dėl nuomos kainos, tiek ir dėl mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo. Todėl Sutartis buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, kadangi ieškovė netinkamai vykdė Sutarties 4.2 punktu prisiimtus įsipareigojimus, nemokėdama Sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokesčio bei vėluodama jį mokėti. Tuo tarpu nuomos mokestis yra viena iš esminių tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygų, todėl netinkamas jo mokėjimas yra esminis Sutarties pažeidimas.
4.2. Pats ieškovės atstovas 2021 m. balandžio 15 d. rašte nurodė, kad ieškovė GPM sumokėjo, vadovaujantis Sutarties 4.4 punktu – „Nuomininkas MB „Urbonaitės studija“ praneša, kad vadovaujantis šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytos Sutarties Nr. K7/2019/01 (toliau – Sutartis) 4.4 punktu, sumokėjo Nuomotojui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį....“. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė klaidingai aiškina Sutarties nuostatas dėl GPM išskaičiavimo iš nuomos mokesčio, kadangi tokio susitarimo tarp šalių nėra ir nebuvo.
4.3. Sutartimi yra nustatytas nuomos mokesčio dydis (4.2 punktas), o Sutarties 4.4 punktu nustatyti papildomi mokesčiai, todėl ieškovė neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo reikalauti papildomai kokių nors sumų, tuo labiau įstatymu nustatytos ieškovei mokestinės prievolės. Tai, kad ieškovė neteisingai supranta ir traktuoja Sutarties nuostatas, kurias vykdė daugiau kaip 1,5 metų, bei įstatymus, nustatančius ieškovės prievolę mokėti mokesčius, nėra pagrindas tenkinti ieškovės nepagrįstus reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės MB „Urbonaitės studija“ priteisė atsakovui V. A. 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties 4.2. punktą, kuriame nurodyta, kad šalys susitarė, kad nuomos mokestis yra 15 Eur už kv. metrą patalpų plote, atitinkamai visa nuomos mokesčio suma yra 832,50 Eur, bei į Sutarties 4.4 punktą, kuriuo šalys numatė mokesčius (tame tarpe ir GPM), kurie bus mokami papildomai, nurodė, kad nagrinėjamu atveju matyti, kad šalių valia Nuomos sutarties 4.4 punkte numatyti mokesčiai nebuvo įskaičiuoti į nuomos mokestį, o nuomininko turėjo būti mokami atskirai nuo nuomos mokesčio. Teismas sprendė, kad šalių faktiniai veiksmai, vykdant Sutartį, patvirtina, jog abi šalys, tame tarpe ir ieškovė, nuo Sutarties sudarymo momento vienodai suprato Nuomos sutarties 4.4 punkte numatytos sąlygos turinį, t. y. jog minėtame sutarties punkte numatyti mokesčiai neįskaičiuojami į nuomos mokestį, nes ieškovė visus nurodytus mokesčius mokėjo papildomai prie nuomos mokesčio, ir tik nuo 2021 m. sausio mėnesio pradėjo ginčyti savo prievolę sumokėti atsakovui priklausantį gyventojų pajamų mokestį.
7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamo civilinio teisinio ginčo šalis siejo būtent dvejopa mokestinė prievolė: atsakovas, išnuomojęs ieškovei nekilnojamąjį turtą, gavo A klasės pajamų, kurios pagal įstatymą apmokestinamos 15 proc. GPM, taigi įgijo šio mokesčio mokėtojo statusą, ieškovė įgijo mokestį išskaičiuojančio asmens teisinį statusą ir, išmokėdama atsakovui nuomos mokestį, turėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą šio įstatymo nustatyto dydžio pajamų mokestį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal pažodinį Nuomos sutarties tekstą, gyventojų pajamų mokestį įsipareigojo sumokėti ieškovė atskirai nuo nuomos mokesčio. Kadangi Nuomos sutartyje nėra numatytos sąlygos, jog gyventojų pajamų mokestis įskaitomas į atsakovui mokamą nuomos mokestį, todėl ieškovės argumentai, kad vien Nuomos sutarties 4.2 punkte pavartota sąvoka „bendra nuomos mokesčio suma“ pagrindžia šalių susitarimą, jog ši kaina apima ir atsakovo mokėtiną valstybei gyventojų pajamų mokesčio sumą, yra teisiškai nepagrįsti, kadangi pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 23 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą atsakovui priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį teko ieškovei, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.
8. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovės steigėja neturi patirties juridinio asmens veikloje ir versle, nesudaro pagrindo ieškovę laikyti silpnesne sutarties šalimi ir jos interesams teikti prioritetą atsakovo, kaip kitos sutarties šalies, interesų sąskaita.
9. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Nuomos sutarties 4.2 punktu susitarta būtent dėl atsakovui mokėtinos patalpų nuomos kainos, o 4.4 punktu šalys susitarė, kad GPM bus padengiamas nuomininko lėšomis atskirai nuo nuomos mokesčio, nuomos kainos nustatymo kriterijus reglamentuojančioms teisės normoms esant dispozityvioms, sprendė, jog ieškovės prašomą priteisti 2 446,53 Eur sumą atsakovas gavo esant teisiniam pagrindui, t. y. pagal nuomos sutartį už jam priklausančių patalpų nuomą, todėl nėra būtinosios teisinės sąlygos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti.
10. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir keisti Nuomos sutarties 4.4 punktą, numatant, kad GPM išskaičiuojamas iš mokamo nuomos mokesčio, kadangi minėtame Sutarties punkte yra išreikšta abiejų sutarties šalių suderinta valia GPM padengti nuomininko lėšomis, atskirai nuo nuomotojui mokamo nuomos mokesčio. Teismas nurodė, kad tokia Nuomos sutarties sąlyga neprieštarauja imperatyviems įstatymų reikalavimams, nes nuomos mokestį bei jo sumokėjimo tvarką reglamentuojančios įstatymų normos yra dispozityvios, be to, sutartis gali būti keičiama teismo tvarka tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.223 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms: kai kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį, taip pat kitais sutarties arba įstatymų nustatytais atvejais. Teismas nurodė, kad šiuo atveju byloje neįrodyta, jog atsakovas pažeidė Sutartį, taip pat ieškovė neįrodinėjo kitų įstatyme ar sutartyje numatytų Sutarties pakeitimo pagrindų.
11. Įvertinęs aplinkybes, kad ieškovė nesumokėjo nuomos mokesčio, taip pat susidariusios nuomos mokesčio skolos nepadengė ir per nuomotojo papildomai nustatytą terminą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, kaip nuomotojas, teisėtai pasinaudojo Nuomos sutartyje numatyta teise nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, todėl pagrindo pripažinti nuomos sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu nėra. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos nuomos mokesčio įmokos, kuriomis padengta susidariusi skola, atliktos jau po atsakovo vienašališko Sutarties nutraukimo, todėl neįtakoja Nuomos sutarties nutraukimo pagrindų.
12. Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliantė (ieškovė) MB „Urbonaitės studija“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovė visiškai neturėjo patirties mokesčių teisės srityje, t. y. kaip, kada ir kokiais išskaičiavimais turi būti mokamas GPM. Todėl pažymėtina, kad ieškovė turi teisę į klaidą, tačiau ši ieškovės klaida negali lemti visos Sutarties išaiškinimo išimtinai palankaus atsakovui, juo labiau, kad pati Sutartis nenumato, jog GPM mokamas papildomai nuo mokamo nuomos mokesčio. Šią poziciją patvirtina ir pati VMI savo pateiktame išaiškinime, kuriame išanalizuotos tarp šalių sudarytos Sutarties nuostatos. Šiuo atveju priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kad pagal pažodinį Nuomos sutarties tekstą GPM įsipareigojo sumokėti ieškovė atskirai nuo nuomos mokesčio, GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas nurodo, jog GPM reikia išskaičiuoti ir jį sumokėti į biudžetą GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka bei išmokėtas pajamas deklaruoti GPMĮ 24 straipsnyje nustatyta tvarka. Vadinasi, jei šalys nori mokėti GPM papildomai, tai būtent sutartyje turi būti nurodoma, jog GPM mokamas neįskaitant, t. y. papildomai ir atskirai. Priešingu atveju yra vadovaujamasi įstatymo nuostatomis, kaip ir turėjo būti šiuo atveju.
13.2. Būtent atsakovas yra GPM mokėtojas, o ieškovė vykdo tik šio mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir pervedimo į biudžetą veiksmus už mokesčio mokėtoją, t. y. gyventoją. Šiuo atveju pagal teismo sprendime suformuotą poziciją susidaro situacija, jog pačiai ieškovei teko GPM mokėjimo našta už atsakovą ir ieškovė ne tik, kad sumokėjo numatytą visą nuomos mokestį atsakovui, bet taip pat dar papildomai sumokėjo nuo atsakovui sumokėtos sumos visą jam tenkantį GPM dydį į valstybės biudžetą. Todėl ieškovė, būdama subjektu, kuriam tenka prievolė patirti GPM išlaidų, pagrįstai pareikalavo atsakovo sumokėtą sumą grąžinti. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas dėl netinkamo nurodytų viešosios teisės normų aiškinimo, neteisingai paskirstė civilinio teisinio santykio šalių teises bei pareigas, prieidamas išvadą, kad ieškovei teko ne tik pareiga išskaičiuoti ir pervesti GPM į biudžetą, bet dar ir GPM mokėjimo našta.
13.3. Ieškovė Sutarties sudarymo momentu absoliučiai neturėjo jokios sutarčių sudarymo patirties, jai nebuvo žinomi mokesčių teisės reikalavimai, nustatyti mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Tuo tarpu Sutarties tekstą rengė atsakovas, todėl jis turėjo realią galimybę įrašyti į Sutartį visas sąlygas, dėl kurių šalys susitarė derybų metu. Kadangi atsakovo tikslas sudarant Sutartį, buvo iš šio sandorio uždirbti pajamų, todėl pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovas, būdamas stipresnė Sutarties šalis, akivaizdžiai naudojosi ieškovės patirties stoka bei vengė Sutarties sąlygų išsamesnių paaiškinimų dėl mokestinių prievolių. Taip pat teismas nesivadovavo įstatyme nurodyta nuostata, jog kai abejojama dėl Sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.
13.4. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog atsakovas pripažino, jog skola buvo susidariusi tik nuo vasario mėnesio. Todėl būtent šis klaidingai įvertintas tariamos klaidos terminas lėmė klaidingai paskaičiuotą terminą dėl atsakovo naudoto pagrindo Sutarties nutraukimui pagal Sutarties 8.5 punktą. Atsakovas, skaičiuodamas tariamo susikaupusio nuomos mokesčio skolos terminą, turėjo vadovautis CK 6.54 straipsnyje numatyta įmokų paskirstymo taisykle ir gautus mokėjimus už sekantį mėnesį, pirmiausiai dengti ankstesnę susikaupusią tariamą skolą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog netgi jei neva laikant, kad vasario ir kovo mėnesiais tariama skola egzistavo, ji buvo padengta mokant nuomos mokestį už kovo mėnesį, ir pranešimo apie Sutarties nutraukimo dieną, kuris buvo pateiktas 2021 m. balandžio 26 d., buvo praėjusios viso labo 24 dienos. Todėl atsakovas pažeidė Sutarties nuostatas bandydamas Sutartį neteisėtai nutraukti, kadangi pagal Sutarties 8.5 punktą, reikalaujamas 30 dienų terminas dar nebuvo suėjęs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl neva neprimokėtos sumos už vasario ir kovo mėnesius ar dėl to būtų siuntęs pranešimus. Priešingai, atsakovas su ieškove bendravo dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo klausimų, tačiau niekur neužsiminė apie tariamą nepriemoką už nuomą.
13.5. Atsakovas absoliučiai neįdėjo jokių pastangų taikaus ginčo išsprendimui, o pasirinko savavališkai nutraukti Sutartį ne tik, kad nesilaikydamas Sutarties nuostatų, tačiau ir pažeisdamas favor contractus principą, kuriuo grindžiamas teisinis reguliavimas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma.
14. Atsakovas V. A. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Apeliantės argumentai, kad GPM turi būti išskaitytas iš nuomos mokesčio, yra visiškai nepagrįsti, neteisingai aiškinami ir prieštarauja Sutarties nuostatoms (4.2 ir 4.4 punktams). Įstatyme nurodytas žodis „išskaičiuoti“ nereiškia, kad iš nuomos mokesčio privaloma išskaičiuoti GPM. Ieškovė, kaip juridinis asmuo, privalo teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Tuo tarpu visos ieškovės teisės ir pareigos, susijusios tiek su nuomos mokesčio dydžiu, tiek ir mokėtinais mokesčiais, šalių yra nustatytos Sutartyje. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nedraudžia šalims susitarti dėl mokestinių prievolių mokėjimo tvarkos, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – Sutarties 4.4 punktu ieškovė prisiėmė pareigą papildomai sumokėti privalomus mokesčius, tame tarpe ir GPM.
14.2. Nuomos sutartyje nėra numatytos sąlygos, jog GPM įskaitomas į atsakovui mokamą nuomos mokestį, o Sutarties 4.2 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai su kitomis Nuomos sutarties IV dalies, kurioje šalys nustatė nuomos kainą ir jos sumokėjimo tvarką, sąlygomis. Todėl ieškovės argumentai, kad vien Nuomos sutarties 4.2 punkte pavartotą sąvoka „bendra nuomos mokesčio suma“ pagrindžia šalių susitarimą, jog ši kaina apima ir atsakovo mokėtiną valstybei GPM sumą, yra teisiškai nepagrįsti.
14.3. VMI kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai, tačiau jai nėra pavesta spręsti asmenų tarpusavio ginčų, aiškinant tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas. Be to, atsakovas kreipėsi į VMI dėl GPM nuostatų išaiškinimo, t. y. ar atsakovas, kaip nuomotojas privalo grąžinti juridiniam asmeniui (šiuo metu ieškovei, kaip nuomininkui) jos į biudžetą sumokėtą GPM. 2021 m. rugpjūčio 30 d. rašte atsakydama į paklausimą, VMI nurodė, kad pagal GPMĮ nuostatas, nuomos pajamas gavęs gyventojas (nuomotojas) neturi grąžinti juridiniam asmeniui (nuomininkui) jo išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto GPM.
14.4. Sutarties 8.2 punkte nurodoma, kad visi šios Sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie yra sudaryti raštu ir abiejų šalių arba jų tinkamai įgaliotų atstovų pasirašyti. Todėl apeliantės argumentai, kad nors raštu atsakovas sutiko sumažinti tik sausio mėnesio nuomos mokestį, tačiau žodžiu buvo sutarta, jog sumažinami ir vasario bei kovo mėnesio mokesčiai, yra nepagrįsti, kadangi jokių kitokių susitarimų – nei žodinių, nei rašytinių dėl nuomos kainos sumažinimo, ar kad kokie nors mokesčiai būtų išskaičiuojami iš nuomos mokesčio, nėra ir nebuvo. Ieškovė ne tik, kad nepateikė savo argumentus pagrindžiančių duomenų, tačiau bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tokių susitarimų nebuvo sudaryta raštu.
14.5. Ieškovė nuolat vėluodavo mokėti nuomos mokestį (2020 metais – 6 vėlavimai, 2021 m. per 6 mėnesius – 4 vėlavimai). Ieškovės ne kartą 2021 metais kovo ir balandžio mėn. buvo prašoma sumokėti nuomos mokesčio skolą, tačiau ji nurodydavo, kad šiuo metu neturi pinigų ir sumokės vėliau, tačiau ir vėliau už nuomą piktybiškai nemokėjo. 2021 m. balandžio 20 d. daugiau nei 30 dienų (viso buvo vėluota mokėti už nuomą 75 dienas: 832,50 Eur/30 dienų = 27,75 Eur/para; 2 047,25 Eur skola / 27,75 Eur = 75 dienos) buvo pradelsti einamojo mėnesio mokėjimai, o suėjus terminui sumokėti nuomos mokestį už 2021 m. gegužės mėn. skola jau siekė 2 047,25 Eur. Akivaizdu, kad tokio dydžio skola negalėjo susidaryti nemokant nuomos už vieną ar du mėnesius, atsižvelgiant į sutartą 832,50 Eur nuomos sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Apeliantė 2022 m. kovo 18 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus kartu su naujais įrodymais (sąskaitos faktūros bei viešųjų registrų duomenis apie MB „Urbonaitės studija“).
18. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo pateikimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Vadinasi, bet koks apeliacinio skundo papildymas yra leidžiamas tik iki skundo pateikimo termino, kuris nagrinėjamu atveju yra suėjęs, pabaigos. Atsižvelgdamas į tai, teismas apeliantės rašytinių paaiškinimų, kuriais pildomas apeliacinis skundas, nepriima.
19. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
20. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Savo ruožtu įrodymai, kurie nėra reikšmingi siekiant išspręsti šalių ginčą, neturi būti priimami. Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.
21. Teismo vertinimu, prašomi priimti dokumentai bei juose pateikiama informacija nei patvirtina, nei paneigia šalių ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Taip pat pažymėtina, kad byloje yra pakankamai duomenų objektyviam bylos išnagrinėjimui, todėl pateiktus naujus įrodymus, kurie, apeliacinio teismo vertinimu, neturi reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui apeliacine tvarka, atsisakytina priimti.
Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė MB „Urbonaitės studija“ ir atsakovas V. A. 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarė terminuotą (iki 2024 m. spalio 31 d.) Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. K7/2019/01, kuria atsakovas, kaip nuomotojas, perdavė ieškovei, kaip nuomininkei, naudoti kosmetologijos ir grožio paslaugų veiklai vykdyti 56,80 kv. m negyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Papildomu susitarimu Nr. K7/2019/02, sudarytu 2019 m. gruodžio 12 d., šalys susitarė, kad nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. gruodžio 12 d. ir skaičiuojamas iki patalpų grąžinimo nuomotojui dienos. Minėto susitarimo 4.2 punktu šalys susitarė, kad nuomos mokestis yra 15,00 Eur už vieną kvadratinį metrą patalpų plote, atitinkamai visa nuomos mokesčio suma yra 832,50 Eur. Nuomos sutarties 4.4 punktu ieškovė, kaip nuomininkė, taip pat įsipareigojo sumokėti (užtikrinti, kad būtų sumokėti) visus nustatyto dydžio mokesčius už patalpose faktiškai sunaudotą šilumą, elektros energiją, vandenį ir kitas komunalines paslaugas, proporcingą patalpų plotui, gyventojų pajamų mokestį, valstybinės žemės nuomos mokestį ir nekilnojamojo turto mokestį, mokesčių dalį pagal nuomotojų ir jo nurodytų trečiųjų asmenų pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, apskaitos prietaisų, jeigu jie įrengti atskirai patalpoms, parodymus bei teisės aktų reikalavimus. Minėtas Nuomos sutarties punktas nebuvo pakeistas papildomu susitarimu. Nuomos sutarties 4.5 punktu šalys susitarė, kad visi ir bet kurie mokėjimai nuomotojui pagal sutartį vykdomi į nuomotojo sąskaitą banke, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmą įmoką pagal nuomos sutartį ieškovė sumokėjo 2020 m. sausio 14 d. Praėjus mokestiniams 2020 metams ieškovei buvo apskaičiuotas 2 071,92 Eur gyventojų pajamų mokestis už atsakovą nuo nuompinigių sumos. Ieškovės atstovė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos išaiškinimo. Valstybinė mokesčių inspekcija raštu išaiškino, kad gyventojų pajamų mokestis mokamas iš nustatyto nuomos mokesčio išskaičiuojant mokėtinas sumas, t. y. 15 proc. GPM nuo 832,50 Eur. Ieškovė sumokėjo 2 071,92 Eur GPM už atsakovą ir 2021 m. balandžio 8 d. pranešimu atsakovui nurodė, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėta GPM suma viršija dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio sumą ir kiti einamieji nuomos mokesčio mokėjimai atsakovui būtų atliekami atskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą nuo nuomos kainos – t. y. nuo 832,50 Eur atskaičiavus 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, Nuomotojui kiekvieną mėnesį būtų pervedamas 707,63 Eur nuomos mokestis, o atskaičiuotas 15 proc. GPM būtų pervedamas VMI. Atsakovas su tuo nesutiko ir nurodė ieškovei, jog gyventojų pajamų mokestis neįskaičiuotas į nuomos mokestį ir pagal Nuomos sutarties 4.4 punktą turi būti mokamas atskirai nuo nuomos mokesčio.
23. Byloje iš esmės viso ginčo pagrindas – tarp šalių sudarytos Nuomos sutarties sąlygų, kuriose įtvirtinta GPM skaičiavimo bei mokėjimo tvarka, išaiškinimas, t. y. ar ieškovė privalo atskirai mokėti atsakovui priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, skaičiuojamą nuo atsakovo gautų nuomos mokesčio pajamų, ar gyventojų pajamų nuomos mokestis yra įskaičiuotas į nuomos mokesčio sumą. Tuo pagrindu ieškovė prašo modifikuoti Sutarties 4.4 punktą, detalizuojant jame gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, taip pat ginčija vienašalį atsakovo tarp šalių sudarytos Nuomos sutarties nutraukimą.
24. Ieškovė laikosi pozicijos, kad GPM turi būti mokamas iš nustatyto nuomos mokesčio išskaičiuojant mokėtinas sumas, t. y. 15 proc. GPM išskaičiuojant būtent iš 832,50 Eur nuomos mokesčio sumos. Todėl, anot ieškovės, jai už 2020 metus sumokėjus už atsakovą 2 071,92 Eur GPM nuo apskaičiuotos 832,50 Eur nuomos mokesčio sumos, taip pat atsakovui sumokėjus Patalpų nuomos mokestį už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius po 832,50 Eur, nors, atskaičius 15 proc. nuo mokėtinos nuomos mokesčio sumos, kas mėnesį turėjo mokėti 707,63 Eur, to pagrindu susidarė 2 446,53 Eur permoka atsakovui (2 071,92 Eur + 124,87 Eur * 3 mėn.), kurią ieškovė prašo priteisti iš atsakovo, kaip be pagrindo įgytą sumą. Apeliantės įsitikinimu, atsakovas netinkamai bendradarbiavo ir nesiekė išlaikyti sutartinių santykių, priešingai – be pagrindo pasinaudojęs Sutarties 8.5 punktu, vienašališkai nutraukė Patalpų Nuomos sutartį, tuo labiau vertinant aplinkybę, kad ne tai, kad nebuvo susidaręs Sutartyje numatytas 30 dienų įsiskolinimas (t. y. nebuvo Sutarties nutraukimo pagrindo), o priešingai – ieškovė yra sumokėjusi atsakovui daugiau negu priklauso pagal Sutartį.
25. Atsakovas kategoriškai nesutinka su apeliantės pozicija ir nurodo, kad Sutarties 4.2 punktu šalys nustatė nuomos mokesčio dydį 832,50 Eur, o Sutarties 4.4 punktu numatė papildomai mokėtinus ieškovės mokesčius, tarp kurių yra ir GPM. Todėl, anot atsakovo, šalys susitarė dėl konkrečios nuomos sumos (832,50 Eur), kurią ieškovė turi sumokėti atsakovui, kaip nuomotojui, o kitame Sutarties punkte (4.4 punkte) šalys konkrečiai detalizavo, kokius papildomai mokesčius turi mokėti ieškovė. Dėl nurodytų aplinkybių, kad Sutartimi buvo konkrečiai ir aiškiai susitarta tiek dėl nuomos kainos, tiek dėl mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų.
26. Taigi apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl Nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, Sutarties modifikavimo ir be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl numatyto GPM apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo
27. Minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad būtent ji turi pareigą į valstybės biudžetą už atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti GPM.
28. GPM apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka reglamentuojama GPMĮ V skyriuje. Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio Įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B. Kaip pagrįstai nurodo ir pati apeliantė, pagal šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktą, A klasės pajamoms priskiriamos iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjo veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai, taip pat iš nuolatinio Lietuvos gyventojo, vykdančio individualią atliekų supirkimo veiklą, už parduotas arba kitaip perleistas nuosavybėn atliekas gautos individualios ir ne individualios veiklos pajamos, taip pat iš individualią veiklą vykdančio nuolatinio Lietuvos gyventojo už nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuomą gautos pajamos, išskyrus pajamas, nuo kurių mokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Nagrinėjamu atveju už negyvenamųjų patalpų nuomą atsakovės mokamas nuomos mokestis atsakovui priskiriamas A klasės pajamoms, todėl, išmokėdama nekilnojamojo turto nuomos mokestį, apeliantė privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą 15 procentų GPM, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo.
29. Apeliantės tvirtinimu, ji už 2020 metus sumokėjo už atsakovą 2 071,92 Eur GPM, kuris turi būti išskaičiuotas iš jos atsakovui mokamo nuomos mokesčio, kadangi Nuomos sutartimi šalys nenumatė, kad už atsakovą (nuomotoją) ieškovė (nuomininkė) savo lėšomis papildomai sumoka į biudžetą 15 proc. GPM. Atsakovas tvirtina priešingai ir nurodo, kad šalys Nuomos sutartimi konkrečiai ir aiškiai susitarė tiek dėl nuomos kainos (Sutarties 4.2 punktas), tiek dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo (Sutarties 4.4 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad šalys skirtingai aiškina Nuomos sutarties sąlygą tiek dėl nuomos mokesčio dydžio, tiek dėl GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo.
30. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).
31. Iš šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytos Nuomos sutarties bei 2019 m. gruodžio 12 d. Papildomo susitarimo turinių matyti, kad šalys 4.2 punktu susitarė, kad nuomininkas (ieškovė) už Patalpų nuomą įsipareigoja mokėti nuomotojui (atsakovui) mėnesinį nuomos mokestį: 15 Eur už vieną kv. m Patalpų ploto; atitinkamai visa mėnesio nuomos mokesčio suma yra 832,50 Eur. Sutarties 4.4 punkte nurodoma, kad nuomininkas įsipareigoja sumokėti (užtikrinti, kad būtų sumokėti) visus nustatyto dydžio mokesčius už Patalpose faktiškai sunaudotą šilumą, elektros energiją, vandenį ir kitas komunalines paslaugas, proporcingą Patalpų plotui, gyventojų pajamų mokestį, valstybinės žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokestį, mokesčių dalį pagal nuomotojo ar jo nurodytų trečiųjų asmenų pateiktas PVM sąskaitas faktūras, apskaitos prietaisų, jeigu jie įrengti patalpoms, parodymus bei teisės aktų reikalavimus.
32. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškinant pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas dėl kainos tais atvejais, kai už pajamas, gautas pardavus turtą, turi būti mokamas gyventojų pajamų mokestis, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet atsižvelgti ir į mokesčių teisės normas, reglamentuojančias gyventojų pajamų mokestį bei šio mokesčio mokėjimo tvarką. GPMĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Taigi gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas yra fizinis asmuo, gavęs apmokestinamųjų pagal įstatymą pajamų. Dėl mokestinių prievolių vykdymo tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyta, kad mokestinė prievolė valstybei struktūriškai susideda iš pareigos mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareigos laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Dėl daugumos mokesčių abi šios pareigos tenka vienam asmeniui – mokesčio mokėtojui. Tačiau yra dvejopos mokestinės prievolės atvejų, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą turi prievolę mokėti mokestį, o kitas asmuo šią prievolę faktiškai įvykdo, pervesdamas nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį į biudžetą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-359/2010). Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme pagal mokėjimo tvarką šio mokesčio mokėtojų pajamos suskirstytos į dvi klases – A ir B. Nuo A klasei priskirtų pajamų gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo, t. y. subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir sumokėti jį į biudžetą (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punktas). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.
33. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į Sutarties bei Papildomo susitarimo turinius, o būtent į 4.2 bei 4.4 punktus, kuriuose konkrečiai yra aptartas Patalpų nuomos mokestis – 832,50 Eur (Papildomo susitarimo 4.2 punktas), bei atskirai yra aptarti konkretūs papildomi ieškovės mokėtini mokesčiai, tame tarpe ir mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (Sutarties 4.4 punktas), taip pat į aukščiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog iš Sutarties 4.4 punkto yra akivaizdu, kad šiame punkte (4.4 p.) numatyti mokesčiai nebuvo įskaičiuoti į nuomos mokestį, o nuomininkės turėjo būti mokami atskirai nuo nuomos mokesčio.
34. Nesutiktina su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog tuo atveju, jei šalys norėtų susitarti dėl atskirai ieškovės už atsakovą mokamo GPM, tokiu atveju Sutartyje turėjo būti aiškiai nurodyta, kad GPM mokamas neįskaitant, t. y. papildomai ir atskirai, priešingu atveju turi būti vadovaujamasi įstatymo nuostatomis.
35. Pažymėtina, kad esamu atveju Papildomo susitarimo 4.2 punktu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl konkretaus Patalpų nuomos mokesčio – 15 Eur už kiekvieną kv. metrą (bendrai 832,50 Eur), o atskiru Sutarties punktu - 4.4 punktu – šalys detalizavo papildomus ieškovės mokėtinus mokesčius. Iš šiame punkte nurodytų mokesčių – komunalinių paslaugų mokestis, gyventojų pajamų mokestis, valstybinės žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčiai – esmės akivaizdu, kad jie mokami atskirai nuo nuomos mokesčio. Apeliantė neginčijo nei vieno kito Sutarties 4.4 punkte nurodyto papildomo mokesčio (nei komunalinių paslaugų, nei nekilnojamojo turto, nei žemės mokesčio), išskyrus GPM, ir nereikalavo, kad kiti šiame Sutarties punkte nurodyti mokesčiai būtų įskaičiuojami į Patalpų nuomos mokesčio sumą, t. y. ieškovė sutiko, kad visi kiti Sutarties 4.4 punkte nurodyti papildomi mokesčiai yra mokami atskirai nuo Patalpų nuomos mokesčio. Teismas pažymi, kad ieškovei, pasirašant Nuomos sutartį, pagrįstai turėjo kilti klausimas dėl į Sutarties 4.4 punktą įtraukto GPM, jo išskaičiavimo bei mokėjimo tvarkos, ir kilus neaiškumams/ prieštaravimams dėl šio mokesčio sumokėjimo pareigos, turėjo būti išspręsta Sutarties pasirašymo/ derinimo momentu, tačiau ne tada, kai kilo prievolė jį sumokėti ar net tada, kai jis yra sumokėtas. Pažymėtina, kad ieškovė yra juridinis asmuo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010; kt.).
36. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju, remiantis aukščiau nutartyje nurodytomis teisės normomis (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymu), GPM mokėjimo pareiga ieškovei Sutarties 4.4 punkte nurodyta laikantis įstatymo nuostatų ir nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ar sutarčių laisvės principo.
37. Šių argumentų pagrindu, atsižvelgiant į teisės normas, reglamentuojančias gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimą, išskaičiavimą bei sumokėjimą, taip pat teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės bei sutarčių aiškinimo principus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad iš Sutarties / Papildomo susitarimo 4.2 ir 4.4 punktų (sisteminio jų aiškinimo) yra aišku, kad šalių valia Nuomos sutarties 4.4 punkte numatyti mokesčiai nebuvo įskaičiuoti į Numatyti mokesčiai nebuvo įskaičiuoti į 832,50 Eur nuomos mokestį, o nuomininkės turėjo būti mokami atskirai nuo nuomos mokesčio, t. y. kad gyventojų pajamų mokestį ieškovė įsipareigojo mokėti atskirai nuo nuomos mokesčio, kadangi Nuomos sutartyje nėra numatytos sąlygos, jog gyventojų pajamų mokestis įskaitomas į atsakovui mokamą nuomos mokestį.
Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo
38. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą, taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019, 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
39. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
40. Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, jog Nuomos sutarties 4.4 punkte nurodytas GPM, iš kurio ieškovė kildina be pagrindo atsakovui sumokėtą 2 446,53 Eur sumą, turėjo būti ieškovės mokamas kaip atskiras (papildomas) nuo 832,50 Eur nuomos mokesčio mokestis, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovės prašoma priteisti 2 446,53 Eur sumą atsakovas gavo esant teisiniam pagrindui, t. y. pagal Nuomos sutartį už jam priklausančių Patalpų nuomą, todėl nėra būtinosios teisinės sąlygos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti.
Dėl Nuomos sutarties modifikavimo
41. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti sudarytą teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas).
42. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalies reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutartis šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Taigi šioje normoje pateikiamas sąrašas atvejų, nors ir nebaigtinis, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje.
43. Pažymėtina, kad CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo.
44. Nagrinėjamu atveju į bylą patekti ieškovės atsakovui siųsti raštai, tačiau iš jų turinio matyti, kad ieškovė juose iš esmės kelia atsakovui savo reikalavimus dėl GPM išskaičiavimo iš Patalpų nuomos mokesčio sumos, mokėtino atsakovui, tačiau nesiūlo šiuo pagrindu keisti Sutartį ar atskirą Sutarties punktą. Taigi, ieškovei nepateikus teismui jokių duomenų ir įrodymų, kad buvo kreiptasi į atsakovą su siūlymu keisti Nuomos sutartį / naujos Nuomos sutarties (Sutarties punkto) projektu ir pan., laikytina, kad šiuo atveju nebuvo laikytasi privalomos ikiteisminės ginčų dėl Sutarties pakeitimo tvarkos, numatytos CK 6.223 straipsnio 3 dalyje.
45. Reikalavimą dėl Sutarties 4.4 punkto modifikavimo ieškovė kildina iš, anot jos, Sutartyje nustatyto neteisėto GPM apskaičiavimo. Tačiau teismui nustačius, kad Sutarties 4.4 punkte teisėtai ir pagrįstas GPM nustatytas kaip papildomas, atskirai mokėtinas nuo Patalpų mokesčio, mokestis, ir atsakovui nesutinkant šiuo pagrindu keisti Sutarties atitinkamo punkto (4.4 p.), teismas neturi pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl Sutarties 4.4 punkto modifikavimo. Minėta, kad sutarties pakeitimas yra išimtinė priemonė, todėl siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).
Dėl (ne)teisėto vienašališko Sutarties nutraukimo
46. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.
47. CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos reglamentuoja nuomos santykius. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reguliavimo, kaip, pvz., žemės nuoma, todėl tokiems nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Neterminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį šalys gali nutraukti bet kada, nenurodydamos pagrindo, prieš nustatytą terminą įspėjusios viena kitą (CK 6.480 straipsnis). Terminu apibrėžti nuomos teisiniai santykiai paprastai atitinka abiejų šalių interesus, nes tuo užtikrinamas tų santykių stabilumas, teisinės padėties apibrėžtumas, todėl terminuotos sutarties atveju šalies teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra ribojama. Įprastinėmis aplinkybėmis, nesant ypatingų atvejų (pvz., nurodytų CK 6.204 straipsnyje), sutartis gali būti vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, specialiosios normos, kuriose įvardyti esminiai atskirų sutarčių rūšių pažeidimai, kaip šių sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai, pvz., CK 6.497, 6.498 straipsniai); antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kurie gali nebūti siejami su esminiais sutarties pažeidimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Taigi sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais
48. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.
49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015). Pažymėtina, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus.
50. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas, įgyvendindami civilinių teisinių santykių dispozityvumo principus, susitarė dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galimybės, t. y. Sutarties 8.5 punktu šalys susitarė, kad jeigu nuomininkė (ieškovė) vėluoja sumokėti bet kokius mokėjimus pagal Sutartį ilgiau nei 30 darbo dienų, nuomotojas turi teisę nutraukti Sutartį, pateikęs rašytinį pareiškimą nuomininkui dėl Sutarties nutraukimo; tokiu atveju paskutinė Sutarties galiojimo diena yra minėto pareiškimo gavimo diena, taip pat nuomininkui yra suteikiamas 5 darbo dienų terminas Patalpų atlaisvinimui ir perdavimui.
51. Šiuo atveju, kaip matyti, 2021 m. balandžio 20 d. (t. y. pagal Sutarties 4.3 punktą nuomos mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 dienos) ieškovės skola atsakovui už Patalpų nuomą buvo 1 214,75 Eur, t. y.: 2021 m. vasario 20 d. turėjo būti mokamas 832,50 Eur nuomos mokestis, tačiau sumokėta 582,75 Eur (skola už vasario mėn. – 249,75 Eur); 2021 m. kovo 20 d. turėjo būti sumokėtas 832,50 Eur nuomos mokestis, tačiau sumokėta 700 Eur (skola už kovo mėn. – 132,50 Eur); 2021 m. balandžio 20 d. turėjo būti sumokėtas 832,50 Eur nuomos mokestis, tačiau iki Sutarties 4.3 punkte nustatyto termino (2021 m. balandžio 20 d.) sumokėtas iš viso nebuvo. Šiuo pagrindu atsakovas pasinaudojo Sutarties 8.5 punktu ir 2021 m. balandžio 26 d. pranešimu ieškovei vienašališkai nutraukė tarp šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytą Nuomos sutartį. Ieškovė susidariusį 1 214,75 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą sumokėjo 2021 m. gegužės 4 d., t. y. po atsakovo 2021 m. balandžio 26 d. siųsto ieškovei pranešimo dėl vienašalio Sutarties nutraukimo pagal Sutarties 8.5 punktą. Taip 2021 m. gegužės 7 d. ir 19 d. ieškovė pervedė atsakovui 1 665 Eur sumą už 2021 m. gegužės ir birželio mėnesių Patalpų nuomą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs šiuos ieškovės mokėjimus priimti. Ieškovei 2021 m. gegužės 9 d. buvo pateikta nauja tų pačių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurioje atsakovas pakėlė nuomos mokesčio kainą nuo 832,50 Eur iki 900 Eur.
52. Ieškovė ginčija tokį vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą, argumentuodama tuo, jog atsakovas nesistengė išsaugoti Sutarties, neketino bendradarbiauti, nesiuntė ieškovei jokių pretenzijų dėl susidariusio įsiskolinimo ir jo padengimo termino taip, kaip nustatyta CK 6.497 straipsnio 3 dalyje, o skubotai pasinaudojo Sutarties 8.5 punktu ir vienašališkai nutraukė tarp šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytą Patalpų nuomos sutartį.
53. Spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi įvertinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos. Antra, net ir tuo atveju, kai vienašalis sutarties nutraukimas formaliai atitinka sutarties sąlygas, turi būti įvertinta, ar sutartį vienašališkai nutraukusi šalis, naudodamasi jai suteikta sutarties nutraukimo teise, veikė pagal sąžiningumo principo reikalavimus.
54. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti tarp šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytą Patalpų nuomos sutartį Sutarties 8.5 punkto pagrindu, kadangi iki 2021 m. balandžio 20 d. buvo susidaręs 1 214,75 Eur įsiskolinimas už Patalpų nuomą (ieškovė jo neginčijo ir, kaip minėta, 2021 m. gegužės 4 d. padengė), ir šis įsiskolinimas, kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, akivaizdžiai viršijo 1 mėnesio nuomos kainą. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad remiantis CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo tvarka, 30 dienų terminas 2021 m. balandžio 26 d. (pranešimo apie vienašalį Sutarties nutraukimą dieną) dar nebuvo suėjęs. Taip pat atmestinas ir apeliantės argumentas, jog prieš Sutarties nutraukimą atsakovas turėjo pareigą nusiųsti nuomininkei rašytinį įspėjimą apie būtinumą įvykdyti prievolę ar pašalinti pažeidimus per protingą terminą (CK 6.497 straipsnio 3 dalis), kadangi šiuo atveju, remiantis sutarčių laisvės principu, Sutarties 8.5 punktu šalių laisva valia buvo susitarta dėl galimo vienašalio Sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. nuomininkui daugiau nei 30 dienų nemokant nuomos mokesčio. Ši Sutarties sąlyga (8.5 punktas) neprieštarauja jokiems teisės aktams, kad būtų pagrindas ja nesivadovauti ar su ja nesutikti.
55. Tačiau spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu yra imperatyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ieškovė dėl tarp šalių kilusio ginčo, susijusio su GPM mokėjimu, susidariusį įsiskolinimą nedelsdama padengė, toliau naudojosi nuomos objektu bei toliau mokėjo sutartą nuomos mokestį. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šalys nėra praradusios intereso tęsti nuomos teisinius santykius. Dėl byloje nustatytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pagrindas vertinti atsakovo vienašalį terminuotos nuomos sutarties nutraukimą kaip neatitinkantį sąžiningo, protingo ir teisingo sutarties šalies elgesio reikalavimų, taip pat kaip nesiderinantį su favor contractus principu, pagal kurį šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę, nors toks vienašalis sutarties nutraukimas formaliai ir atitiko šalių sudarytos sutarties nuostatas.
56. Kita vertus, pasisakant dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, pažymėtina, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas; antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievole praradimą; trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia; ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti; penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas, kt.).
57. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Suprantama, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti ir reikia turėti omenyje, kad nors sutarties nutraukimas – kreditorių teisių gynimo būdas, tačiau sutarties nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nors ir susidarė 1 214,75 Eur įsiskolinimas, kurį atsakovas įvardija kaip ženklų ir esminį jam, tačiau negalima atmesti fakto, kad ieškovė, kaip matyti iš teismui pateikto banko išrašo, kiekvieną 2021 metų mėnesį darė mokėjimus. Kaip spręstina iš šalių susirašinėjimo, buvo susitarta dėl 2021 m. sausio mėn. mažesnės nuomos mokesčio sumos – 582,75 Eur, kurią atsakovė laiku sumokėjo ir dėl kurios byloje ginčo nėra. Įsiskolinimas, minėta, buvo susidaręs už 2021 m. vasario – balandžio mėnesius. Nors sutiktina su argumentu, kad rašytinio susitarimo dėl nuomos mokesčio kainos sumažinimo 2021 m. vasario, kovo mėnesiams nebuvo, tačiau pažymėtina, kad ieškovė, nors ir sumažintą (galimai tikėjosi/manė dėl sumažinto mokesčio ir vasario – kovo mėnesiais), tačiau nuomos mokestį vasario ir kovo mėnesiais atsakovui mokėjo (už vasarį sumokėta 582,75 Eur, už kovo mėn. – 700 Eur). Taigi nebuvo taip, kad ieškovė Patalpų nuomos mokesčio piktybiškai būtų nemokėjusi ilgą laikotarpį arba išvis atsisakiusi jį mokėti.
59. Minėta, kad ieškovė ne tik 2021 m. gegužės 4 d. padengė 1 214,75 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą, bet ir 2021 m. gegužės 7 d. ir 19 d. pervedė atsakovui po 832,50 Eur už patalpų gegužės mėnesio (savalaikis mokėjimas) bei birželio mėnesio (mokėjimas į priekį) nuomą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė elgtųsi pasyviai, neketintų vykdyti Sutarties ateityje, arba būtų nepajėgi vykdyti Sutartį išvis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas minėtus ieškovės mokėjimus (po 832,50 Eur/mėn.) už 2021 m. gegužės ir birželio mėnesius priėmė, t. y. neatsisakė priimti mokėjimų nutrauktos Sutarties pagrindu, nors tarp šalių sudaryta Nuomos sutartis buvo nutraukta vienašališkai, šalys nepasirašė naujos sutarties.
60. Taip pat negalima būtų nevertinti aplinkybės, kad atsakovas iš karto po vienašališko 2019 m. rugsėjo 4 d. Sutarties nutraukimo, pateikė ieškovei iš esmės analogišką savo turiniu tų pačių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurioje pakeistas nuomos terminas – iki 2026 m. gegužės 31 d., bei nuomos kaina – nuo 832,50 Eur kaina padidinta iki 900 Eur; papildomai ieškovės mokamų mokesčių (tame tarpe ir GPM) mokėjimo sąlygos nepakeistos. Ši aplinkybė, apeliacinio teismo vertinimu, yra labai svarbi, kadangi suponuoja pagrindą spręsti, kad atsakovas neprarado intereso nuomoti jam priklausančias patalpas ieškovei, nors ji ir buvo pažeidusi Sutarties nuostatas (kurį laiką vėluodama mokėti nuomos mokestį). Tokie atsakovo veiksmai – nutraukus terminuotą (iki 2024 m. spalio 31 d. galiojančią) su ieškovę sudarytą Sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, formaliais pagrindais, ir pateikus ieškovei naują, tačiau iš esmės analogišką savo turiniu sutartį (išskyrus padidinta nuomos mokesčio kaina), - laikytini nesąžiningais ieškovės atžvilgiu.
61. Taigi iš prieš tai nurodytų argumentų akivaizdu, jog Nuomos sutarties nutraukimo metu nebuvo didelio ir esminio atotrūkio tarp Nuomos sutarties nustatytų pažeidimų ir jos tinkamo įsipareigojimų vykdymo, kadangi ieškovė atsakovės nurodytus Nuomos sutarties pažeidimus pašalino, papildomai sumokėjo atsakovui už einamojo mėnesio bei už sekančio mėnesio nuomą, atsakovas šiuos mokėjimus priėmė, todėl spręstina, kad atsakovas neturėjo prarasti pasitikėjimo ieškove ir pagrindo abejoti dėl Nuomos sutarties vykdymo, dėl ko, įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti įrodytu, kad Sutarties nutraukimo metu situacija atitiko ar galėjo atitikti CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Sutarties (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Byloje esantys įrodymai ir nuomos nutraukimo santykių analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė Nuomos sutartį su ieškove dėl sutarties sąlygų nesilaikymo.
Dėl bylos baigties
62. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčo išsprendimui aktualią kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek sutarties laisvės bei sutarties aiškinimo principų taikymą, taip pat reglamentuojančias gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo bei sumokėjimo tvarką, be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo bei sutarties modifikavimą reglamentuojančias teisės normas. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias vienašališko sutarčių nutraukimo pagrindus, tiek įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nagrinėjamos bylos kontekste, tuo pačiu nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, suformuotos šiuo aspektu, dėl ko nepagrįstai visa apimtimi atmetė ieškovės ieškinį. Dėl nurodytų motyvų yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstant neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo V. A. 2021 m. balandžio 26 d. pareiškimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
63. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
64. CPK 93 straipsnis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismas perskaičiuoja pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir atitinkamai paskirsto tarp šalių.
65. Ieškovė MB „Urbonaitės studija“, kreipdamasi į teismą patyrė viso 4 094 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 365 Eur žyminiai mokesčiai už ieškinio/patikslinto ieškinio reikalavimus; 72 Eur žyminiai mokesčiai už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones; 38 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones; ir 3 615 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidos.
66. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, pažymi, kad, visų pirma, kadangi ieškovės prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmesti, taip pat nebuvo patenkintas ieškovės atskirasis skundas dėl nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovės prašymas dėl šiuo pagrindu jos patirtų 72 Eur ir 38 Eur bylinėjimosi išlaidų yra atmestinas; antra, vertinant ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, pasisakytina, kad jos negali būti laikomos pagrįstomis ir protingomis, kadangi teismo pateiktoje 2021 m. spalio 25 d. pažymoje nurodytos advokato padėjėjo išlaidos – bylos statuso tikrinimas (120 Eur), nėra pagrįstos ir nelaikytinos būtinos; kitos 3 495 Eur advokato padėjėjo išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), maksimalių dydžių.
67. Atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato pagalbai), kurios taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.
68. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, sprendžia, kad buvo patenkinta viso 33,3 procentai ieškovės reikalavimų (patenkintas reikalavimas dėl pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo 2021 m. balandžio 26 d. pareiškimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo; kiti du reikalavimai – pakeisti 2019 m. rugsėjo 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. K7/2019/01 4.4 punkte numatytą nuomos sutarties sąlygą bei priteisti ieškovei iš atsakovo be pagrindo įgytą 2 446,53 Eur sumą – atmesti). Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkintas vienas iš ieškovės ieškinio reikalavimų (neturtinis reikalavimas dėl pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo 2021 m. balandžio 26 d. pareiškimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo) ieškovei iš atsakovo priteistina 75 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma; kita dalis sumokėto žyminio mokesčio (290 Eur) už atmestus ieškovės reikalavimus ieškovei nėra priteisiamas. Proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų dydžiui (33,3 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistina 1 164 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato padėjėjo išlaidų) suma (3 495 Eur* 33,3 proc.), atitinkamai iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (1 500 Eur * 66,6 proc.).
69. Įskaičius vienarūšes priešpriešines prievoles dėl šalių viena kitai mokėtinų bylinėjimosi išlaidų, ieškovei iš atsakovo priteistina 239 Eur ((1 164 Eur + 75 Eur) – 1 000 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CK 6.130 straipsnis, CPK 7 straipsnio 1 dalis).
70. Byloje iš šalių priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (6,99 Eur), jas paskirsčius proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
71. Ieškovė (apeliantė) apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 010 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 310 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 700 Eur advokato teisinės paslaugos. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 595 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato išlaidos).
72. Vadovaujantis minėtu CPK 93 straipsniu ir atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas taip pat 33,3 procentais, ieškovei iš atsakovo priteistina 75 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma (už patenkintą neturtinį reikalavimą) bei proporcingai patenkintų reikalavimų sumai (33,3 proc.), priteistina 233 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato išlaidų) suma (700 Eur * 33,3 proc.). Atitinkamai iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1 062 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (1 595 Eur * 66,6 proc.).
73. Įskaičius vienarūšes priešpriešines prievoles dėl šalių viena kitai mokėtinų bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš ieškovės priteistina 754 Eur (1 062 Eur – (233 Eur + 75 Eur)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CK 6.130 straipsnis, CPK 7 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliantės (ieškovės) mažosios bendrijos „Urbonaitės studija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo V. A. 2021 m. balandžio 26 d. pareiškimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Urbonaitės studija“, juridinio asmens kodas 305242900, iš atsakovo V. A. (V. A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 239,00 Eur (du šimtus trisdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti atsakovui V. A. (V. A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės mažosios bendrijos „Urbonaitės studija“, juridinio asmens kodas 305242900, 754,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Eglė Surgailienė
Urmila Valiukienė