Administracinė byla Nr. I-1960-426/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00173-2012-9) Procesinio sprendimo kategorija 5; 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant atsakovių atstovei Erikai Urbonavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovėms Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. K. prašo: 1) panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 nuo 2012 m. sausio 1 d. Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizuota jungimo būdu – prijungiant ją prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 4R-2032(D-564); 2) įpareigoti Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išnagrinėti pareiškėjo skundą; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1–2) ir jo patikslinime (b. l. 19; toliau šiame sprendime skundo ir jo patikslinimo prasme vartojama skundo sąvoka) paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), tačiau ši institucija 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 4R-1982(D-530) skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 28 d. su skundu dar kartą kreipėsi į Inspekciją, pridėjo reikiamus dokumentus, tiksliai nurodė Marijampolės pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimų numerius, tačiau Inspekcija ir šį kartą atsisakė nagrinėti jo skundą. Nurodo, kad Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 4R-2035(D-564) mini Aprašo 26.8 p., bet necituoja jo normos. Mano, kad įvykdė visus Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo reikalavimus ir tik po to kreipėsi į Inspekciją.
Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 str. 3 d. nuostatą, kad pacientui turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminamosios priemonės, kad jis nekentėtų dėl sveikatos sutrikimų, kreipėsi į Inspekciją, kadangi laisvės atėmimo vietose pareiškėjas nebuvo gydomas. V. K. reikalavo atlikti tyrimą ir nubausti už tai atsakingus asmenis.
Pažymi, jog Inspekcijai nurodė, kad 2008 m. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose jam buvo diagnozuotas susirgimas ir paskirtas gydymas, kuris laisvės atėmimo vietose jam buvo teiktas iš dalies. 2011 m. rugpjūčio 23 d. šios gydymo įstaigos gydytojas pakartotinai atliko tyrimus ir paskyrė gydymą, tačiau pareiškėjas iš viso nebuvo gydytas. Mano, kad Inspekcija tokiais atvejais privalo atlikti tyrimą, o atsisakydama veikti pareiškėjo naudai, nevykdo savo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos pareigos tarnauti žmonėms. Tvirtina, kad Inspekcija neužkirto kelio valstybės įstaigų neteisėtai veiklai ir neapsaugojo pareiškėjo nuo sveikatos pablogėjimo, kadangi nebuvo paskirtas gydymas. Dėl tokio institucijos neveikimo pareiškėjas patyrė depresiją, dvasinį sukrėtimą, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovė Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime (b. l. 23–24) paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 28 d. su skundu dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam suteiktų galimai nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų kreipėsi į Inspekciją ir šios institucijos 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 4R-1912(D-530) buvo informuotas, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str., pirmiausia pacientas privalo raštu kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl ginčo, kilusio iš asmens sveikatos priežiūros teisinių santykių, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo. Į Inspekciją pacientas turi teisę kreiptis tik nepatenkintas skundo, nagrinėjimo sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje jo teisės buvo galimai pažeistos. Prie skundo turi būti pridedamas asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsakymas. Pažymi, kad V. K. buvo informuotas, jog skundą siunčiant paštu ar per kurjerį, prie jo turi būti pridėta nustatyta tvarka patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija.
Inspekcijos 2011 m. gruodžio 7 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad, vadovaujantis Skundo nagrinėjimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3V-35, 17.2, 26.1 ir 26.8 p., jo skundas paliekamu nenagrinėtu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui buvo aiškiai nuodyta, jog jis su skundu turi kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigos, kurios paslaugomis yra nepatenkintas, administraciją.
Pakartotinai pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi 2011 m. gruodžio 16 d. su skundu dėl jam galimai nekokybiškai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų Laisvės atėmimų vietų ligoninėje, Kauno tardymo izoliatoriuje bei Marijampolės pataisos namuose. Prie skundo pridėjo nustatyta tvarka patvirtintą asmens tapatybės dokumento kopiją. V. K. nurodė, kad su 2011 m. spalio 24 d. bei 2011 m. lapkričio 11 d. skundais kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl jam galimai nekokybiškai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 4R-2035 (D-564) informavo pareiškėją, kad jo skundas paliekamas nenagrinėtu, nes jis pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. pacientas su skundu pirmiausia turi kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurių paslaugomis yra nepatenkintas, administraciją. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas abiejuose Inspekcijos raštuose buvo informuotas, kad pirmiausia turi kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas, kurių paslaugomis yra nepatenkintas.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovių atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas V. K. teismo posėdyje nedalyvavo. 2012 m. balandžio 2 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas jo prašymas nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 48). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą, nenustatyta, todėl ji nagrinėta V. K. nedalyvaujant.
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 4R-2035(D-564), kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Inspekciją dėl jam galimai nekokybiškai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Kauno tardymo izoliatoriuje bei Marijampolės pataisos namuose. Skunde nurodė, kad dėl jam galimai nekokybiškai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų su 2011 m. spalio 24 d. bei 2011 m. lapkričio 11 d. skundais kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (b. l. 30–31). Inspekcija 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 4R-2035 (D-564) informavo pareiškėją, kad jo skundas paliekamas nenagrinėtu, nes jis pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad pirmiausia jis turi kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurių paslaugomis yra nepatenkintas, administraciją, o nesutikdamas su šių įstaigų priimtais sprendimais, gali juos skųsti Inspekcijai. (b. l. 34–35).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šio įstatymo 23 str. įtvirtinta paciento teisė skųstis bei nustatyta privaloma šios teisės įgyvendinimo tvarka, kad į Inspekciją pacientas turi teisę kreiptis tik nepatenkintas skundo nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje jo teisės buvo pažeistos.
Skundų priėmimo Inspekcijoje tvarką, skundų įforminimo reikalavimus, jų nagrinėjimą, sprendimo priėmimą bei apskundimo tvarką reglamentuoja Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3V-35 patvirtintas Skundo nagrinėjimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Pagal Aprašo 26.8 p. skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu nesilaikoma privalomos pacientų skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į Inspekciją, kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje jo teisės buvo pažeistos. Skunde pareiškėjas nurodo, kad jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovė, ši institucija nėra sveikatos priežiūros įstaiga. Kadangi pareiškėjas skundą Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padavė nesilaikęs privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos, Inspekcija, vadovaudamasi Aprašo 26.8 p., pagrįstai jo skundą paliko nenagrinėtą. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 4R-2035(D-564) iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. V. K. subjektyvus manymas, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Skundo palikimas nenagrinėtu neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į instituciją su nauju skundu, pašalinus nurodytus trūkumus. Pripažinus, kad Inspekcijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 4R-2035(D-564) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos išnagrinėti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš V. K. skundo matyti, kad neturtinę žalą jis kildina iš neteisėtų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmų – Inspekcija neatliko tyrimo dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam suteiktų galimai nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, neužkirto kelio valstybės įstaigų neteisėtai veiklai ir neapsaugojo pareiškėjo nuo sveikatos pablogėjimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau ir – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) – Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Byloje esančių įrodymų visetas suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu Inspekcijos pareigūnai veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, o viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Pareiškėjo atžvilgiu tokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo nustatyta, ginčytinas sprendimas priimtas atsižvelgiant į įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus. Remiantis byloje ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad Inspekcijos atstovai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei neturtinės žalos priteisimui. Taigi šiuo atveju V. K. neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam neturtinę žalą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Rūta Miliuvienė
Jūra Marija Strumskienė