Pirmosios instancijos teismo                                    Civilinė byla Nr. 2A-330-278/2014

Teisėja Jurgita Čiginskaitė                                           Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00771-2013-1

                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                     77.6; 78.2.1; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-921/2014 pagal ieškovo Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovei T. G., trečiajam asmeniui Utenos vaikų globos namams dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, nuolatinės rūpybos vaikui nustatymo, rūpintojo skyrimo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir turto administratoriaus paskyrimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas prašė teismą neterminuotai apriboti atsakovės T. G. valdžią jos nepilnametės dukters G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu; nustatyti G. G. nuolatinę rūpybą ir rūpintoju paskirti Utenos vaikų globos namus, juos skirti G. G. turto administratoriumi; priteisti iš atsakovės T. G. išlaikymą dukters naudai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt iki vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovės T. G. išlaikymo įsiskolinimą nuo laikinosios rūpybos nustatymo dienos. Nurodė, kad T. G. duktė G. nuo 2012-06-27 gyvena Utenos vaikų globos namuose, nes motina mergaite nesirūpina, su ja nebendrauja, neauklėja, materialiai neremia. Nurodė, kad mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa, o T. G. šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Teigė, jog atsakovė neketina susigrąžinti mergaitės, globos namuose jos nelanko. Nurodė, kad motina vengia atlikti savo pareigas nesant objektyvių priežasčių dėl kurių ji negalėtų įgyvendinti motinos valdžios.

Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas darė išvadą, kad  G. G. sveikatos diagnozė nėra objektyvi priežastis dėl kurios motina negali tinkamai pasirūpinti savo vaiku ir kuri būtų pagrindu taikyti vaiko atskyrimą nuo tėvų. Konstatavo, jog atsakovė su dukra nebendrauja, jos atsisako, tikimybė, kad atsakovė pakeis savo požiūrį, faktiškai neįmanoma, nes neturi tam noro, o nepilnametė G. G. nurodė, kad nori gyventi Utenos vaikų globos namuose, nes ten jaučiasi savimi, saugi ir nesvarsto galimybės sugrįžti pas mamą. Teismas nustatė, kad Utenos vaikų globos namai tinkamai rūpinasi G. G. ir gali  užtikrinti vaikui geras gyvenimo sąlygas, todėl trečiąjį asmenį skyrė mergaitės nuolatiniu rūpintoju bei turto administratoriumi ir G. gyvenamąją vietą nustatė su rūpintoju. Atsižvelgdamas į atsakovės amžių ir galimybes dirbti, siekiant užtikrinti vaiko būtinųjų poreikių tenkinimą, priteisė iš atsakovės dukters išlaikymui po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės bei išlaikymo įsiskolinimą.

Apeliaciniu skundu atsakovė T. G. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies: atskirti ją nuo nepilnametės dukters, priteisti išlaikymą po 200 Lt mėnesinėmis periodinėmis išmokomis ir panaikinti dalį sprendimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Nurodo, kad teismas formaliai vertino, jog ji nesirūpina savo dukra, neauklėja, nebendrauja, materialiai jos neremia. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad mergaite rūpinamasi, specialistai nematė blogumo tame, kad vaikas bute gyveno vienas, konsultavo ją, kaip reikia bendrauti su dukra. Teigia, jog  teismas pažeidė CK 3.177 straipsnio reikalavimus, nes vaiko nuomonė byloje nagrinėjamu klausimu nebuvo išsiaiškinta, mergaitė nesuvokė neterminuoto motinos valdžios apribojimo instituto prasmės ir paskirties. Nurodo, kad ji negali rūpintis dukra dėl pačios mergaitės psichologinio nusistatymo jos atžvilgiu, teigia, jog dukters gyvenimui skyrium nuo tėvų pritarė ir psichologė I. G.. Pripažįsta, kad dėl bendravimo su nepilnamete dukra yra rimtų problemų, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos nėra kalta. Nesutinka su skundžiamu sprendimu dalyje dėl išlaikymo dydžio bei nepagrįsto išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nes nedirba, pajamų, registruotino turto neturi, augina kitą dukrą K.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantė nenurodė nė vienos objektyvios priežasties, dėl kurios ji negali pati auginti dukters. Teigia, kad T. G. vengia atlikti savo kaip motinos pareigas, nesirūpina dukra, sąmoningai nenori naudotis motinos teisėmis ir pareigomis. Nurodo, jog teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės po 350 Lt išlaikymą periodinėmis išmokomis bei susidariusį įsiskolinimą.

Trečiasis asmuo Utenos vaikų globos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad nepilnametė G. G. Utenos vaikų globos namuose buvo apgyvendinta motinos T. G. prašymu, atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės lankyti dukrą. Be to, sudaryta galimybė motinai lankyti globos namuose dirbančio psichologo konsultacijas, tačiau apeliantė atsisakė siūlomos pagalbos, mergaitės nelankė, su ja nebendravo, ignoravo ir neteikė išlaikymo. Sutinka su teismo sprendimu priteisti iš apeliantės išlaikymą, nes aplinkybė, kad G. G. buvo apgyvendinta Utenos vaikų globos namuose, nepašalina apeliantės pareigos išlaikyti savo dukrą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Civiliniame kodekse (toliau - CK) numatytas tėvų valdžios apribojimo institutas yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai. Toks apribojimas taikomas esant tėvų kaltei dėl savo pareigų vaiko atžvilgiu nevykdymo. Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš nurodytų aplinkybių, t.y. nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuotos visos šioje normoje išvardintos aplinkybės. Tėvų pareiga yra auklėti ir išlaikyti savo vaikus, o šios pareigos vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti tėvams sankciją – tėvų valdžios apribojimą, kuris gali būti laikinas arba neterminuotas (CK 3.180 str. 1 d.). Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymu, išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus kai tai prieštarauja vaiko interesas, o apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas (CK 3.180 str. 3 d.). Vaiko teisių ir interesų apsaugai taikomas ir vaiko atskyrimas nuo tėvų, t.y., laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, kuri taikoma nesant tėvų kaltės, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Atskyrus vaiką nuo tėvų, pastarieji netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, tačiau atskirtam vaikui nuo tėvų išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste (CK 6.179 str.). Kuri iš tėvų valdžios apribojimo priemonių taikytina tėvų ar vieno jų atžvilgiu, teismas sprendžia pagal konkrečioje byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į vaiko interesus.

Byloje nustatyta, kad 2012-06-27 atsakovė T. G. pateikė prašymą Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui apgyvendinti jos dukrą G. (gim. (duomenys neskelbtini)) Utenos vaikų globos namuose dėl tarpusavio nesutarimų (b. l. 17). Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-06-27 įsakymu nepilnametei G. G. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, vaiko rūpintoju paskirti Utenos vaikų globos namai (b. l. 5). Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius išvadoje dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo ir su tuo susijusių pasekmių nurodė, jog T. G. visiškai nesirūpina, neaugina bei neauklėja savo nepilnametės dukters Genovaitės, vengia atlikti savo motinos pareigas, nerodo jokių pastangų pakeisti situaciją ir mažai tikėtina, kad tai darys ateityje (b. l. 18). Iš bylos duomenų matyti, kad nepilnametei G. G. diagnozuota idiopatinė židininė epilepsija, mokymosi sugebėjimų sutrikimas, mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, kitos reakcijos į stresą, išėjimas iš namų vaikystėje, kiti neigiami įvykiai vaikystėje (b. l. 14, 35, 81-82). Nepilnametei dukrai nustatyta diagnoze atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde prašo jos atžvilgiu taikyti ne  motinos valdžios apribojimą, o atskyrimą (b. l. 24-27, 138-142, CK 3.179-3.180 str.). Nurodė, jog rūpinosi dukra, tačiau mergaitė su ja nebendraudavo, keldavo konfliktus, ultimatumus pasirinkti ją arba gyvenimo draugą A. A.. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė turi problemų bendraujant su nepilnamete dukra. Tai patvirtina byloje esantys nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, iš kurių matyti, kad 2011-09-26 ir 2011-12-29 nepilnametė G. G. buvo išėjusi iš namų ir jos atžvilgiu buvo paskelbta paieška (b. l. 30-33). Minėtuose nutarimuose nurodytos mergaitės išėjimo iš namų priežastys, susijusios dėl nesutarimų su motina. Utenos rajono savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos 2012-01-19 posėdyje T. G. taip pat patvirtino, jog nesutaria su dukra (medžiaga Nr. 87-At-00085-12, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 7-8). Iš šios medžiagos matyti, jog komisijos nariai yra konstatavę, jos šeimos  tarpusavio ryšiai yra  nutrūkę. Byloje nustatyta, jog nuo 2011 m. lapkričio mėnesio dėl nesutarimų šeimoje nepilnametę G. G. motina apgyvendino atskirai nuo šeimos, tam tikslui išnuomotame bute (b. l. 55-69, 90). Apeliantės teiginiai, jog ji rūpinosi mergaite, ją auklėjo, materialiai išlaikė dalinai pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Iš Utenos rajono socialinių paslaugų centro šeimos aplankymo aktų matyti, kad nepilnametei atskirai gyvenant nuo šeimos, T. G. lankydavo dukrą, aprūpindavo maistu, drabužiais, tvarkydavo namus. Tai, kad mama lankydavosi bute, patvirtino ir pati nepilnametė G. G. (b. l. 89-92). Tačiau pripažinti, kad minėti T. G. veiksmai atitiko vaiko interesus, užtikrino pilnavertišką, harmoningą mergaitės vystymąsi, nėra pagrindo. Iš atsakovės T. G. paaiškinimų matyti, kad nesutarimai su dukra G. prasidėjo 2007 metais, gimus antrai atsakovės dukrai K., konfliktiški  santykiai tapo ir su atsakovės draugu A. A. (b. l. 89-92). Teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovės T. G. elgesį atskirai nuo šeimos apgyvendinant vieną dukrą, jai turint sveikatos sutrikimų, neturint pakankamų įgūdžių pasirūpinti savimi. Iš 2012-04-20 Socialinės rizikos šeimos svarstymo posėdžio protokolo matyti, jog, aiškinant nepilnametės mergaitės patirtų patyčių mokykloje priežastis, pažymėta mergaitės socialinių įgūdžių, higienos taisyklių stoka (b. l. 61-62). Minėta aplinkybė rodo motinos nesirūpinimą tinkamu vaiko socializavimu, paruošimu pritapimui visuomenėje. Ta aplinkybė, jog atsakovė dukrai atnešdavo maisto, sutvarkydavo butą, nėra pakankama konstatuoti, jog motina tinkamai rūpinosi dukra. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, jog nuo mergaitės  apgyvendinimo atskirai, jų tarpusavio santykiai pablogėjo (b. l. 89-92). Nepilnametės dukters ir šeimos gyvenimą atskirai neigiamai įvertino socialiniai darbuotojai bei socialinių paslaugų centro nariai socialinės rizikos šeimos svarstymo metu, liudytoja R. D., konsultavusi T. G. ir G. G. (b. l. 61-62, 66-67, 117-119). Iš Vaiko raidos centro 2012-06-18 rašto matyti, jog G. G., gydantis Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriuje, išryškėjo padidėjęs nerimas, dirglumas, mergaitė jautėsi vieniša, stokojanti artimųjų emocinio palaikymo. Šeimai nustatyta būtina psichologinė pagalba, padedant sukurti pozityvų, palaikantį tarpusavio bendravimą (b. l. 34). Įvertintina aplinkybė, kad nepilnametės G. G. problematiškas bendravimas pasireiškė tik su motina, nes iš bylos duomenų matyti, jog esminių bendravimo sunkumų mokykloje mergaitė neturėjo, todėl nepilnametei G. G. diagnozuoti sveikatos sutrikimai negali būti laikomi objektyvia priežastimi, kurios pagrindu būtų galima taikyti tėvų valdžios apribojimą CK 3.179 straipsnio prasme (b. l. 57-58, 61-62, 117-118). Iš bylos duomenų matyti, kad T. G. siūloma psichologine pagalba,   bendraujant su dukra G.,  atsakovė pasinaudojo tik iš dalies (b. l. 57-58, 61-64, 117-118). Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nepakankamos motinos pastangos išsaugoti šiltus ir artimus ryšius su dukra, pavėluotai teikta pagalba, o ne vaiko liga, lėmė esamą situaciją. CK 3.177 straipsnis numato teismo pareigą išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, išsiaiškinti jo norus, kai kyla ginčai dėl vaikų. 2013-09-12 teismo posėdžio metu G. G. nors ir negalėjo atsakyti, ar ji žinanti, kas yra tėvų valdžios apribojimas, tačiau aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą gyventi kartu su motina T. G. (b. l. 89-92). Ši aplinkybė paneigia apeliantės teiginius, jog teismas pažeidė CK 3.177 straipsnio nuostatas, nes vaikas nebuvo tinkamai išklausytas ir neišsiaiškinti jo norai. Be to, teismo posėdyje apeliantę atstovavo profesionali teisininkė, todėl tikslu išsiaiškinti nepilnametės supratimą apie motinos valdžios apribojimą, apklausiant G. G., atstovė turėjo galimybę užduoti suprantamus klausimus nepilnametei. Vertinant apeliantės T. G., kaip motinos, valdžios įgyvendinimą savo vaiko G. atžvilgiu, nustatyta, kad motina nors ir rūpinosi nepilnamete mergaite, tačiau jokių asmeniškų, savarankiškų pastangų susigrąžinti dukrą į šeimą nedėjo. 2012-03-05, 2012-04-20 Socialinės rizikos šeimos svarstymo posėdžių metu buvo konstatuota, kad T. G. atsisakė lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus, nurodydama tik laiko trūkumą (b. l. 57-58, 61-62). Apeliantės teiginiai, jog jos, kaip motinos, valdžios įgyvendinimą apsunkino mergaitės  nusistatymas ir priešiškumas jos atžvilgiu, laikytini nepagrįstais. Byloje nepaneigta, jog nepilnametei G. buvo reikalinga užtikrinti emociškai ir socialiai saugią aplinką, skatinti saviraišką, tačiau iš apeliantės T. G. veiksmų (bendravimo su vaiku pakeltu tonu, arogantiškai, reikalaujant nuolatinio dėkingumo) matyti, jog tai vaikui nebuvo suteikta. 2012-06-27 atsakovės prašymu nepilnametė buvo apgyvendinta Utenos vaikų globos namuose. Nustatyta, kad socialinių darbuotojų motina buvo skatinama dažniau lankyti dukrą, bendrauti su vaiku, tačiau teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad su dukra nebendravo nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio (b. l. 17, 70-76, 89-92). Paminėti bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog vaiko ir motinos ryšys yra nutrūkęs ir jo atkurti atsakovė T. G. nenori  (b. l. 89-92). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju taikyti vaiko atskyrimą nuo motinos ar laikiną motinos valdžios apribojimą, nėra pagrindo. Kadangi T. G. teismo posėdžiuose nurodė neketinanti atkurti ryšių su nepilnamete dukra, nenorinti bendrauti, ją susigrąžinti, dalyvauti dukters auklėjime, neterminuotas motinos valdžios apribojimas šiuo atveju geriausiai atitinka vaiko interesus.

Sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams tėvai turi teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl paminėto, spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir  jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Nors bylos duomenys patvirtina, kad T. G. neturi registruotino turto, nedirba, augina mažametę dukrą K., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau mažinti teismo priteistą išlaikymą dukrai G., nėra pagrindo (b. l. 83-85). Šią išvadą kolegija daro įvertinusi, jog atsakovė yra jauno  amžiaus, darbinga ir vienintelė, galinti teikti išlaikymą nepilnametei dukrai, o prašoma priteisti 350 Lt išlaikymo suma minimaliai atitinka vaiko poreikius. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2013 m. liepos mėnesio iki lapkričio mėnesio T. G. pervesdavo į dukters G. sąskaitą po 200 Lt (viso 1 200 Lt; b. l. 113). T. G. teikti paaiškinimai 2013-09-12 teismo posėdžio metu patvirtina, kad atsakovė, dukrą apgyvendinus Utenos vaikų globos namuose, išlaikymo neteikė, motyvuodama, jog vaikas gauna neįgalumo pašalpą (b. l. 91).  CK 3.192 straipsnio 1 dalis imperatyviai įpareigoja tėvus teikti išlaikymą savo vaikams ir nenumato jokių aplinkybių, kurios galėtų pašalinti šią pareigą, todėl  tai, jog nepilnametei G. G. nustatyta laikinoji rūpyba bei paskirtas rūpintojas,  T. G. neatleidžia nuo pareigos išlaikyti  dukrą (CK 3.195 str.; b. l. 5). Duomenų, kad nuo 2012-06-27 iki 2013-05-20 T. G. būtų teikusi dukrai G. išlaikymą, byloje nepateikta, o teikdama, jog be pagrindo iš jos priteistas įsiskolinimas, atsakovė jokių motyvų nenurodė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą (CPK 12 str., 178 str. CK  3.200 str.).

Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu  teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Utenos rajono apylinkės  teismo 2014 m. sausio 27 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija                                                                         Zina Mickevičiūtė

Nijolė Danguolė Smetonienė

                                                                      Birutė Valiulienė